Su žuvėdromis – prie jūros!

Kaštonų pavėsyje prie stoties poilsiautojų laukdavo keletas senų arklių traukiamų karietų, kurios nuveždavo juos į vasarnamių gyvenvietę Cranz-Westend. Tačiau būdavo ir tokių, kurie išlipdavo stotyje su dideliu lagaminu, kad Krante praleistų ilgas atostogas ar pasigydytų.

Sergantieji mažakraujyste, visų rūšių išsekimu, skrofulioze, reumatu, podagra ir ginekologinėmis ligomis galėjo čia rasti išgijimą šaltose ir šiltose jūros voniose. Krante buvo kurhauzas, taip pat gydykla, kur pacientai maudydavosi voniose su stipriai veikiančiu gydomuoju purvu.

Daugybė jaunų žmonių, atvykusių vienai dienai pasimaudyti ir pasideginti baltame smėlyje, ėjo nuo geležinkelio stoties tiesiai į netoliese esančią krantinę, ieškodami tinkamos vietos paplūdimyje.

Vyresni maudytojai, atsargiai panirdavę į jūros bangas, lankydavosi vienoje iš maudyklų, įrengtų ilgo promenado pradžioje ir pabaigoje.

Krantinės viduryje stovėjo kavinė „Monopol“ su plačia medine terasa, atsukta į jūrą, kurioje buvo daugybė staliukų ir kėdžių, greitai užimamų per Kaffeezeit – popietę, kai buvo įprasta gerti kavą su pyragaičiais, – nuostabios poilsio valandos jūros, vėjo ir saulės draugijoje!

Traukinio, kursavusio tarp Karaliaučiaus ir Kranto, vagono vidus.

Pro kavinės langus atsiverdavo vaizdas į jūrą ir pakrantę su nesuskaičiuojama daugybe paplūdimio krėslų-pintinių, kurių sieneles puošė spalvingos vėliavėlės. Nuo promenado į paplūdimį vedė siauri mediniai laiptai.

Kranto promenadas. Vaizdas Kuršių nerijos link.

Kranto žvejai, pasirėmę į turėklus, kviesdavo plaukti į jūrą:

– Na, kas dar nori plaukti su mumis?! Šiandien jūroje puikus damų vėjelis...

Tai buvo tvirto kūno sudėjimo vyrai vėjo nugairintais veidais. Surinkęs norinčiųjų, vietinis žvejys pasiraitodavo savo mėlynas lininias kelnes virš kelių ir įbrisdavo į lengvą jūros mūšą. Paskui jis paeiliui imdavo damas už rankų ir per medinę prieplauką vesdavo jas į savo tyliai ant bangų supamą burinę valtį.

Ateidavo vakaras, karštį keisdavo vėsa, ir krantinė vėl prisipildydavo žmonių – senų, jaunų ir visai mažų, kurie vaikštinėdavo pirmyn ir atgal, grožėdamiesi saulėlydžiu, kol raudonas saulės rutulys panirdavo į jūrą.

Spalvingas kurorto gyvenimas visiems žadėjo dienos ir vakaro koncertus, fejerverkus, vaikų šventes, įvairius pasirodymus po atviru dangumi, šokių vakarus, taip pat Rytų Prūsijos folkloro ir liaudies šventes.

Sportininkams buvo įrengta didelė sporto aikštė, atitinkanti pačius moderniausius reikalavimus. Šeši teniso kortai netoli tvenkinio ir Vokietijos baidarininkų sąjungos DKV irklavimo centras buvo atviri visiems norintiesiems. Vykdavo teniso turnyrai, gimnastikos užsiėmimai ir burlaivių regatos.

Grįžtant į geležinkelio stotį visada galima buvo sutikti žvejų žmonų, siūlančių šviežios, auksiškai rudos rūkytos plekšnės. Šią žuvį karaliaučiečiai vėliau valgydavo vakarienei su dideliu apetitu, išalkę per prie jūros praleistą dieną.

Žvejų valtis atsiplėšia nuo kranto, nusiplukdydama poilsiautojus į jūrą.

Pagalvojus apie Rauscheną, prieš akis iškyla paplūdimio ir skardžių vaizdai, Malūno tvenkinys, eglynas, Karlsbergas ir Gausupo dauba – nuošalios vietos, kupinos romantiško žavesio ir gamtos grožio tiems, kurie geba jį įvertinti.

Vaizdas į Rauscheno paplūdimį Brüsterorto kyšulio link.

Fejerverkai su apšviestais pakrantės skardžiais traukė daugybę kurorto svečių iš Karaliaučiaus. Sembos geležinkelis rytais atveždavo poilsiautojus specialiais traukiniais. Pamažu aikštelės aplink teniso kortus prisipildydavo automobilių ir motociklų. Žmonės leisdavosi vingiuotu taku į paplūdimį arba kildavo aukštyn funikulieriumi ir, žinoma, nepraleisdavo progos nuo stačių skardžių pažvelgti į jūrą, kuri tyliai teliūskavo po mėlynu dangumi.

Toli vakaruose, ant plonos pakrantės juostelės, juos draugiškai sveikino Brüsterorto švyturys. Krantinėje grojo karinis orkestras.

Nerūpestingi poilsiautojai, pasipuošę pagal vasaros kurortinę madą, vaikštinėjo promenadu. Lankytojai sėdėjo visada pilname restorane Seehallen („Jūros salės“) – vieni laukdami padavėjo, kiti jau valgydami.

Ant molo stovėjo žmonės. Šnekučiuodamiesi jie persisverdavo per turėklus, grožėdamiesi bangų žaismu. Pagyvenusios damos ir kavalieriai, niekur neskubėdami, ilsėjosi ant grafo Keyserlingo vardo krantinės suolelių.

Kai saulė pasislėpdavo už horizonto, įsijungdavo skardžių apšvietimas. Tada iš visų pusių pasigirsdavo pritariantys šūksniai, aikčiojimai ir dūsavimai. Žmonės sustodavo, grožėdamiesi žmogaus rankų sukurtu kraštovaizdžio grožiu. Medžiuose plačiu ratu tarp Venusspitze ir Fischerweg sūpavosi ryškios spalvotos lemputės. Reikėjo atiduoti pagarbą apšvietėjams, kurie kabindavo šiuos laidus su įvairiaspalvėmis lemputėmis aukštose medžių viršūnėse, tam svaigiai kopdami stačiais šlaitais.

Promenadas Rauschene prie restorano Seehallen („Jūros salės“).

Palei visą krantinę taip pat kabojo ilga lempučių girlianda, o jūroje ant bangų sūpavosi žibintais papuošti burlaiviai, kantriai laukdami vakaro kulminacijos – fejerverko.

Rauscheno paplūdimys kažkuo neapčiuopiamai skiriasi nuo Svetlogorsko...

Pamažu žmonės sustodavo, atsisukę į Venusspitze viršūnę, nuo kurios turėjo būti paleistas fejerverkas. Apšvietimas išsijungdavo, ir netrukus pakrantės aukštumose tamsoje buvo galima pamatyti šokančias pirotechnikų rankose laikomų žibintų šviesas. Pirmoji raketa šaudavo į orą, apiberdama žiūrovus didžiule spalvinga žvaigždžių liūtimi. Saulės ratai, besisukančios, aukštyn nukreiptos kometų uodegos, kriokliai, auksiniai lietūs – viskas susiliedavo į nepamirštamą reginį.

Finale nuskambėdavo neišvengiama kanonada, sprogimai ir ugnies blyksniai, lydimi tiršto dūmo. Ilgi plojimai atlygindavo pirotechnikų darbą.

Nepamirštami buvo ir koncertų vakarai jaukiame Maumedžių parke (Lärchenpark). Žmonės vaikštinėjo tarp aukštų, lieknų maumedžių, rinkdamiesi prie estrados ir šviečiančio fontano, kad pasiklausytų muzikos ir pasižiūrėtų į spalvingą vandens čiurkšlių žaismą.

Koncerto metu vandens srovės šoko kelių metrų aukštyje, švelniai teliūskuodamos ir keisdamos spalvą bei formas, o paskui, per muzikos pertrauką, šnypšdamos galingu stulpu šaudavo aukštyn, iki pat medžių viršūnių. Keturiuose aikštelės priešais paviljoną kampuose tarp medžių ir krūmų žaismingai teliūškavo miniatiūriniai fontanėliai, taip pat spalvingai apšviesti.

O ant Malūno tvenkinio didelio populiarumo sulaukdavo nuostabios „Rytų naktys“. Girliandų šviesos ilgomis šviesos linijomis atsispindėjo nejudrioje tvenkinio vandens lygumoje. Po liepomis, tarp šliuzo ir malūno, grojo orkestras. Retkarčiais muzikantai užlipdavo ant plausto ir muzikuodavo virš vandens.

Malūno tvenkinys, pervadintas Tichij (Tyliuoju).

Rauscheno moksleiviai su žibintais ir fakelais žąsele traukė per juodą eglyną. Panašūs į jonvabalių spiečių, jie ėjo vingiuotais takeliais pro niūriai atrodantį „Meno kampelį“ (Kunstwinkel).

Rauscheno promenadas. Vaizdas Neukuhreno (Pionerskio) link.

Bengališkos ugnys tvieskdavo raudonai, sudegdamos ant tvenkinio, – vaizdas, vertas „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų.

Atviroje pievelėje tarp rogučių trasos ir šliuzo buvo leidžiami fejerverkai, tiesa, ne tokie triukšmingi kaip paplūdimyje. Sprogstančias petardas buvo galima pamatyti du kartus: ore ir kaip atspindį vandenyje.

Vienu metu pirotechnikai sukurdavo tikrovišką milžiniško elnio kopiją. Ryškiai geltonos švytinčios šio kilnaus gyvūno su išdidžiais šakotais ragais formos apšviestame eglyne atrodė itin įspūdingai. O kai 1929 metais visi kalbėjo apie „Graf Zeppelin“ kelionę aplink pasaulį, virš tos pačios pievelės didingai praplaukė šviesinis šio dirižablio atvaizdas.

Apskritai, ne veltui pajūrio kurortas Rauschenas buvo vadinamas „Sembos perlu“.

Masinis poilsiautojų išvykimas po prie jūros praleistų dienų sukeldavo visuotinį sąmyšį. Atvykusieji vienai dienai skubėdavo prie savo automobilių, kurie paskui lėtai šliauždavo miestelio gatvėmis, įstrigdami kamščiuose. Ne mažiau neramu būdavo ir Orto bei Dünės geležinkelio stotyse, kur perpildyti traukiniai išvykdavo vienas po kito. Žmonės prisigrūsdavo į vagonus kaip silkės statinėje, ir tada tiems, kurie neseniai buvo nudegę saulėje, nebuvo ko pavydėti.

Tačiau kiekvienas poilsiautojas išsiveždavo prisiminimą apie kvapnius Rauscheno vasaros vakarus su švelniu brizo dvelksmu, kuris taip gaivino širdį ir sielą.

PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.

Šaltiniai:
Lucie Müller „Mit den Möwen an die See". Preußische Allgemeine Zeitung, Folge 32, 07.08.1976.
Ostpreußen-Warte, Folge 08 vom August 1958.

Koliažas: Michailas Ogorodnikovas.
Nuotraukos: Karaliaučiaus miesto muziejus.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.