Yra prestižinių priemiesčių, tokių kaip kotedžų gyvenvietės prie Istros. Yra prestižinių, bet ne visai. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgas. O yra niekokių. Kaip Vakarų Biriuliovo rajonas, kaip Kirovo miestas. Kaip Nižnij Tagilas.
Nėra Kostromos miesto. Yra tolimas to paties pavadinimo Maskvos rajonas. Be metro ir be padorių kavinių. Ir nėra Archangelsko miesto. Yra Archangelsko rajonas su poliariniu klimatu, priedo prie nutolimo nuo Kamergerskio skersgatvio prašmatnumo.
Geriausi rajonai – tie, iki kurių nuo Kremliaus sienos galima nueiti pėsčiomis maždaug per dvidešimt minučių. Prastesni – iki kurių kratosi tramvajumi. Dar prastesni – iki kurių metro. Visai blogi – priemiestinis traukinys. Pati bedugnė – greitasis firminis keleivinis traukinys Nr. 002M/001M, kursuojantis maršrutu Vladivostokas – Maskva – Vladivostokas.
Yra išimčių, kaip jau minėtas Peterburgas, bet ir ten ne viskas taip paprasta. Kilmingasis maskvietiškas Peterburgas – tai fašistų ir šiuolaikinių architektų (kurie blogesni už fašistus) nepribaigtas centras. Žingsnis į šoną – ir jūs jau Čiuchlomoje. Arba Kologrive. Tai yra ten, kur rusas, jei turėtų pasirinkimą, niekada nevažiuotų.
Rusai, kaip imperijos gyventojai, kaip Trečiosios Romos piliečiai, visomis jėgomis siekia persikelti į savo metropoliją, į savo gimtąją Romą prie Maskvos upės.
O persikėlę stengiasi prasibrauti kuo arčiau Kremliaus ir Raudonosios aikštės. Ruso laimė – kai pro jo buto langą matyti vienas iš Kremliaus bokštų. Geriausia, žinoma, Spaso, tas su mušančiais kurantais. Arba Kristaus Išganytojo cerkvė. Arba Začatjevo vienuolynas, esantis auksinės Ostoženkos viduryje.
Atitinkamai ruso nelaimės laipsnis tiesiogiai priklauso nuo atstumo, skiriančio jį nuo „pagrindinių sostinės įžymybių“. Kuo toliau nuo šventųjų Kremliaus sienų, tuo rusas nelaimingesnis.
Labiausiai nusiminę ir niūriausi rusai gyvena, reikia manyti, Sachaline ir Čiukotkos mieste Anadyre, kur, kaip pasakoja liudininkai, parduotuvėje parduodama tik degtinė ir šaldyta ruonių mėsa. Tai taip toli nuo Kremliaus sienos, kad laimė ten absoliučiai neįmanoma. Todėl Čiukotkos rusai beviltiškai geria degtinę, užkąsdami ruonių stroganina. Šalta kaip Arkties ledas.
Kokią vietą šioje hierarchijoje užima Kaliningradas?
Baigdamas vakarinį pasivaikščiojimą Aleksandro sodo alėjomis, į Kaliningradą nepateksi. Tai yra pėsčiomis nenueisi. Tramvajaus bėgių nėra. Nėra metro stoties. Priemiestinis traukinys nevažiuoja.
Lieka lėktuvas iš Šeremetjevo, keltas iš Peterburgo ir firminis traukinys „Jantar“ nuo Baltarusijos stoties. Kas išvertus į Rusijos imperinės sąmonės kalbą reiškia – tolių toliai ir kiaurai užkampis.
Vadinasi, pagal pagrindinį rusišką požymį – nutolimą nuo mauzoliejaus – Kaliningradas yra blogas priemiestis.
Kaip, pavyzdžiui, Samara. Šiaurės Butovas dešimteriopai geresnis. Šiaurės Butove yra Starokačalovskaja metro stotis, o tai rodo nepaprastai aukštą imperinio prestižo lygį. Juk nuo Starokačalovskajos iki Borovickajos, kurią palikus atsiveria prabangus vaizdas į Ginklų rūmų, Kolymažnajos ir, žinoma, Borovickio bokštus, vos dvidešimt penkios minutės po žeme.
Kita vertus, Kaliningradas anksčiau buvo vokiškas miestas. Jei apginkluota akimi įsižiūrėtum į miesto gatves ir aikštes, galima įžvelgti pačios skrupulingiausios Europos tautos buvimo pėdsakų.
Be to, visai šalia Europos Sąjunga, ir jei pačiame mieste ar jo apylinkėse įsigysi nekilnojamojo turto, kuris pagal imperinius nuostatus suteikia teisę į atitinkamą žymą pase, galima be didelių problemų važinėti, tarkim, į Lenkiją. Arba į tą pačią Vokietiją.
Faktinis artumas Vidurio Europai visiškai pakeičia Kaliningrado padėtį imperinėje rangų lentelėje.
Jau seniai žinoma, kad kuo arčiau Kremliaus prisigauna rusiškasis romėnas, tuo rečiau jis girdi rusų kalbą. Rusai, gyvenantys prie Kremliaus sienų, kalba, mąsto ir rašo angliškai. Kitaip tariant, tai jau anglai. Arba be penkių minučių, arba jau. O jei jie gyvena prie sienų pakankamai seniai, tai jau ir nebegyvena prie sienų, teikdami pirmenybę Londonui ir Niujorkui.
Rusas, iš šalies pakraščių prasiskverbęs į pačią jos širdį, paprastai tampa Jos Didenybės Anglijos karalienės pavaldiniu. Tokia logika.
Šiuo požiūriu Kaliningradą ypatingą daro jo artumas ūkanotajam Albionui ir apskritai Senajam Pasauliui. Kaliningradas – jis kaip Tverskaja, kaip Teatro aikštė, kaip Kuznecky Most, kaip Neglinnaja – vienas žingsnis iki Europos. Ir tai ekonominės klasės žingsnis, jį gali sau leisti kiekvienas. Ne į Londoną, taip. Į Berlyną ir Varšuvą, bet Berlynas ir Varšuva – tai jums pasakys bet kuris rusas, jei tik jis absoliučiai įsitikinęs, kad jūs nesate Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, – šimtą kartų geriau nei Čeboksarai ir Joškar Ola.
Iš čia išvada – Kaliningradas yra antroji Rusijos sostinė. Antroji ir slaptoji.
Slaptoji, nes ne kiekvienas rusas žino, kokios maištingos mintys laukia jo trokštamame bute su vaizdu į Kremlių. Pavyzdžiui – kiek valandų skristi iki Žydrosios pakrantės? Arba – kada šiais metais prasideda Royal Ascot Race?
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
