Karaliaučiaus kavinė Siegel turi labai kuklias patalpas ir šiuo požiūriu gerokai atsilieka nuo berlyniškės Café Steheli1, bet koks verdantis gyvenimas mus čia supa!
Iš pirmosios patalpos patenkame į antrą maždaug tokio pat dydžio kambarį, pro kurio langus atsiveria labai malonus vaizdas į sodą, kuriame yra kažkas vienuoliško. Baldai pirmajame aukšte, o ir visoje kavinėje paprasti, bet patogūs ir skoningi. Ant stalų – gausybė žurnalų ir laikraščių. Simonetti, draugiškas pono Siegelio padėjėjas, iš sidabrinio ąsotėlio pripila mums kavos, kurios kokybė nepriekaištinga. Švelniausias dieviškojo gėrimo aromatas glosto mūsų šnerves. Prie kiekvieno kavos puodelio priklauso tiek cukraus, kad taupiai šeimininkei užtektų porai dienų. Cukruotų vaisių gurmanams žinovams paliekame teisę aprašyti tokių skanėstų, apie kuriuos mes nieko nenusimanome, skonį ir aromatą. Garsonas paduoda mums „Die Illustrierte“2.
Statūs grakštaus darbo ketiniai laiptai veda iš šio kambario aukštyn į tokio pat ploto restoranėlį.
Viršutinėje salėje periodikos naujienų gausa derinasi su balzaminiais Rytų aromatais, nes čia puikus vakarykščių laikraščių pasirinkimas, be to, šią vietą pamėgo cigarų rūkytojai, taip pat tie, kurie ieško tylos, ypač po pietų ir vakare.
Įdomu tai, kad Siegelio kavinės pavyzdžiu galime stebėti visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo susiliejimą, lemiantį čia visą šios įstaigos dienotvarkę.
Anksti ryte pasirodo keli garbūs džentelmenai, seni viengungiai, kuriems skani mokos kava, kurią galima išgerti čia, mielesnė už senos ekonomės išvirtą kavos puodelį namuose. Jie nepraleidžia progos ir pasmaguriauti pyragais, kurie čia patiekiami šilti, tiesiai iš krosnies.
Padavėjas: „Matyt, teks vėl pakosėti, antraip šie ponai daugiau nieko neužsisakys.“
Heinricho Zille’s piešinys iš Miuncheno žurnalo „Simplicissimus“, 1908 m.
Ateina keliautojai, ateina ir keli literatai, kurie čia, ypač žiemą, nes namuose nėra šildymo, didesnei dienos daliai įsirengia laikiną prieglobstį – kaip mėgsta daryti paryžiečiai, – kad čia kurtų, semtųsi įkvėpimo, iš čia tvarkytų savo reikalus ir tik vėlai vakare grįžtų namo.
Toks literatas valgo nepaprastai mažai, bet kasdien tą patį. Visais kitais atžvilgiais jis nepaprastai kuklus ir jokiu būdu netrukdo kitų lankytojų intelektualiam laisvalaikiui. Jis šildosi jaukioje krosnies šilumoje, su stoiko didybe ir nuolankumu įkvėpdamas iš jos sklindančius apetitiškus kepinių kvapus.
Pamažu susirenka žemės inspektoriai, turtingi žemvaldžiai, kurie rytais išgeria daug svaigalų, užkąsdami pyragais.
Paskui pasirodo tikri gurmanai. Tai seni ištvirkėliai, atrodantys labiausiai persisotinę. Jie išgeria kelis puodelius šokolado, kad šiek tiek atsigautų, ir, apsimetę abejingais, peržvelgia vietos dieninius laikraščius. Po jų ateina jaunų dabitų apsilankymo metas. Šie paprastai ima tik sultinio ir pyragėlių. Paskui pradeda rinktis ištisos šeimos, apsirengusios tarsi šventei, ir pavienės damos su geriausiomis savo tualetomis, kurios sėdasi apatiniame kambaryje ir leidžia keliems morengams tirpti ant savo gražių lūpų. Tuo pat metu apsilanko ir putli kilmingo kraujo kanonikė, kad pasilepintų poros saldumynų ir pasigėrėtų įspūdinga tortų paroda kavinės vitrinoje, prisimindama savo nepavykusios jaunystės dienas, o jei pasiseks, tai ir sužinotų kurio nors pyragaičio receptą. Ir, žinoma, pilna amžinųjų žydų, tokių, kokius juos vaizduoja vokiečių liaudies anekdotai ir laikraščių feljetonai: jiems irgi norisi būti laikomiems apsiskaičiusiais intelektualais, kad per dalykinius susitikimus galėtų pasipuikuoti erudicija.
Dabar dvylikta valanda. Tai metas, kai kavinėje lankosi profesoriai ir mokslų daktarai, ateinantys čia tiesiai iš savo paskaitų, taip pat vidurinių ir pradinių mokyklų mokytojai. Kartais galima pamatyti ir kariškių, nors apskritai jie retai lankosi kavinėse. Taip pat būriais plūsta vadinamieji „gamybos literatai“, t. y. žurnalistai. Jie geria kavą puodelį po puodelio, kažkokiu konvulsyviu smalsumu peržiūrinėdami žurnalus ir laikraščius, kad sužinotų, ar jų naujausi straipsniai jau kur nors buvo aptarti spaudoje ir ar nėra apie juos bent paminėjimo su nedidele citata.
PASTABOS
1. Žinomiausios XIX amžiaus Berlyno kavinės buvo nedidelės įstaigos, kurios kartu buvo ir kavinės, ir konditerijos. Viena geriausių Berlyne buvo kavinė Café Stehely (įkurta 1820 metais), buvusi dabartinės Jägerstraße gatvės vietoje, netoli Žandarų turgaus aikštės (Gendarmenmarkt). Čia kiekvienas, kurį domino visuomeninis gyvenimas, – daugiausia pasiturintys vyrai, – galėjo ateiti ir mėgautis gėrimais, desertais ir pokalbiais. Berlyno žurnalistas Ernstas Dronke šią kavinę apibūdino kaip „Berlyno dykinėtojų eldoradą“, taip pat kaip „grandioziškiausią ir lankomiausią“ miesto „mokymo įstaigą“. Nors daugelis kitų Berlyno kavinių turėjo periodinių leidinių ir žurnalų pilnas „skaityklas“, Stehely buvo laikoma geriausia.
2. Turimas omenyje laikraštis „Illustrirte Zeitung“. Jį 1843–1944 m. Leipcige leido Johanno Jakobo Weberio leidykla.
ŠALTINIS
«Königsberg und die Königsberger»
von Dr. Alexander Jung. 1846.
Skyrius „Literarische Zustände“
Das Sigelsche Caffehaus
● Redakcijos žodis: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri veda savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
