Lietų myliu nuo vaikystės.
Vienas pirmųjų mano prisiminimų apie lietų – iš vaikų darželio.
Man buvo kokie ketveri ar penkeri. Darželis numeris 100. Tas, kuris prie Dmitrijaus Donskojaus gatvės. Dabar pusę jo kiemo nugraužė statybininkai.
O anksčiau aplinkui buvo miškas, ir vieninteliai graužikai apylinkėse buvo voverės.
Rytą visa grupe vaikščiojome lauke, ir staiga pradėjo pilti tikra rudeninė liūtis. Iškart nubėgome slėptis po stogu. Dangus aptemo.
Visi vaikai susispietė verandoje toje tamsoje, veidai šlapi, akys didžiulės, išsiplėtusiais vyzdžiais.
Kokios 25 poros vienodai didžiulių akių. Ir visi žvalgėmės vieni į kitus. Sugriaudėjo griaustinis, ir mes akimirksniu prisiglaudėme vienas prie kito, lyg per kelias akimirkas būtume tapę tikrai artimais žmonėmis. Ne šiaip kartu pasivaikščioti ir pasispardyti kamuolį, o tapti artimais, trapiais žmonėmis akivaizdoje kažkokio nepaaiškinamo gamtos reiškinio. Žybtelėjo žaibas. O paskui staiga – ir lyg kas būtų išjungęs garsą.
Žaibai žybčiojo visiškoje tyloje, bet niekas daugiau nebegriaudė. Tik tas neįsivaizduojamai malonus lietaus barbenimas į rudens lapus.
O paskui išsigandęs vaiko balsas staiga paklausė:
– Natalja Sergejevna, ar galima, kol negriaudžia, nubėgsiu pasisiųsti?
Dabar nebeprisimenu, kas tai buvo. Manau, vargu ar mes susitikome po darželio. Bet man visada buvo įdomu sužinoti, kuo tapo tas mažas žmogus, kuris bėgo pasisiųsti per mano pirmąjį lietų tarp begarsių žaibų.
Kai užaugau, lietus man nebeatrodė baisus. Aš tiesiog žinojau, kad kai jis prasideda, būtinai sušlapsi. Kartais tai būdavo puiku, o kartais ne.
Nemaloniausia, kai lyja, balos, eini šaligatviu, skubi po stogu, ir staiga pro šalį pralekia automobilis ir apipila tave nuo galvos iki kojų. O tu dar ilgai bėgi paskui jį, iš įniršio grūmoji kumščiu, o tavo kelnės ir striukė visos purvinos. Tu nebeini ten, kur ėjai, grįžti namo, namie persirengi ir užgeri karšta arbata savo sugadintą dieną.
Kad bala – ne visuotinis reiškinys, sužinojau studijuodamas Airijoje. Buvo ankstyvas pavasaris, kasdien pliaupė lietūs. Bet balų nebuvo, ir purvo taip pat, ir automobilių, kurie tave apipila.
Man ten nė karto net nepavyko pabėgioti paskui ką nors, apimtam pykčio ir aptaškytam purvo.
O juk maniau, kad bala – neatskiriama lietaus dalis. Tai yra lietus gali būti be žaibų, bet jokiu būdu negali būti be lašų iš dangaus ir balų. Pasirodė, gali.
Tam tereikia lygių, be duobių kelių ir tinkamo nuolydžio, kad visas lietaus vanduo iškart savaime nutekėtų į šulinius. Lietus baigėsi, ir tiesiog matai, kaip lietaus upeliai patys nuteka po žeme. Lietus baigėsi, ir po penkių minučių – tiesiog nuplautas šlapias asfaltas.
Su purvu taip pat.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip taip gali būti. Pas mus po lietaus praeini šaligatviu, ir visos kelnių klešnės iš užpakalio aptaškytos pilkais nemaloniais lašais. O jei vasara ir tu vaikštinėji šviesiomis kelnėmis, tai tavo dienai galas. O Berlyne nieko panašaus. Vaikščiok lietuje kiek nori, o paskui patalpoje dar galima nenusiauti batų, ir visur švaru. Pasirodė, kad visa esmė ta, jog pas mus visą žiemą specialios mašinos ant sniego ir ledo beria smėlį. Kad niekas nepaslystų. Nuo plikledžio tai, tiesa, padeda. Bet paskui mes už tai mokame visą pavasarį ir vasarą. Visas tas purvas, kurio namie tiesiog neįmanoma atsikratyti, atsiranda būtent dėl šio smėlio, visa ta nemaloni pavasario pliurzė, tas tirpstantis sniegas, sumaišytas su smėlėtu purvu. Berlyniečiai man pasakė taip:
– O mes ant kelių beriame specialų žvyrą. Daugkartinio naudojimo. Žiemą jį beriame, o pavasarį surenkame nuo kelių, ir vėl švaru, o kitą žiemą jį vėl galima berti.
Tai yra, žinoma, šis žvyras brangesnis už smėlį. Bet jį galima naudoti daug kartų, todėl galiausiai išeina pigiau, ir, žinoma, nenukenčia ekologija. Ore nėra visų tų smėlio dulkių. Švarūs drabužiai, švarūs plaučiai ir švarus miestas.
Štai kodėl lietų apskritai mylėti galima, bet mūsų mieste – tik labai sunkia meile.
Bet tai dar ne viskas.
Gyvenu čia visą savo gyvenimą. Su patirtimi, savaime suprantama, pamažu imi išmanyti vietinį dangų. Gali ryte pažvelgti pro langą ir su tam tikra tikimybe pasakyti, pils ar ne. Gali galų gale išmokti tikėti kokiomis nors orų prognozėmis. Bet vis tiek kartkartėmis kur nors centre, be striukės, tave užklumpa tanki siena tokio smulkaus, bjauraus lietaus su vėju į veidą. Ir tu visiškai bejėgis brauniesi prie kokio nors stogo, kad galėtum pralaukti ir iki galo suvokti, ką reiškia, kai šlapi drabužiai vėjyje limpa prie kūno. Bėda ta, kad mūsų mieste mažai tokių stogų, po kuriais galima apsisaugoti. Žinoma, galima nubėgti iki prekybos centro, bet jei lietus lapkritiškai negailestingas, nubėgs tik tavo permirkę vidiniai siūlai; galima pasislėpti kavinėje, bet ir tai – jei pasiseks. Svarbi pati architektūra. Mūsų namai pastatyti taip, lyg per metus turėtume ne 30 saulėtų dienų ir 160 apsiniaukusių, o atvirkščiai.
Pirmą kartą skirtumą įvertinau Amsterdame, pasaulinėje lietaus sostinėje. Staiga pastebėjau, kad kiek ten bepakliūtum į lietų, vis tiek išbrisi sausas. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kame reikalas. Kasdien pakliūni į lietų, bet nesušlampi, nesergi, nekosėji. Paklausiau pažįstamų amsterdamiečių, kaip taip gali būti. O jie atsakė labai paprastai:
– Mes žinome, kad pas mus nuolat lyja, todėl galvojome apie lietų, kai statėme savo miestą. Truputį palenkiame namus. Truputį pailginame stogelius. Stengiamės, kad visada būtų galima būti po stogu.
Lyg ir eini gatve, bet visada esi pasislėpęs nuo lietaus. Mes prie to pripratome. Mes žinome savo klimatą, gyvename savo mieste, norime, kad jame būtų patogu gyventi.
Bet ir tai dar ne viskas.
Juk negalime reikalauti iš architektų, kad jie galvotų apie žmones, o ne tik apie kvadratinius metrus. Tai absurdas. Todėl yra kitas būdas.
Kartą baisi liūtis mus užklupo Rytų Berlyne. Automobilį buvome pastatę kažkur toli toli, lietpalčių neturėjome, buvome lengvai apsirengę, mūsų mylimas vėjas į veidą... visi akimirksniu pasislėpė, o mums reikėjo skubėti. Mus pamatė moteris iš parduotuvės priešais, ji išbėgo, pasivijo mus, jos veide buvo tokia gailestinga išraiška, bet kartu veidas šypsojosi, žinote, tokiais spindulėliais, kokiais šypsosi gerų penkiasdešimtmečių moterų veidai. Ir ji įteikė mums skėtį. Bandžiau paaiškinti, kad negalėsime jo grąžinti, nes išvažiuojame. O ji numojo ranka ir pasakė:
– Bet juk kada nors sugrįšite.
Už tokius dalykus įsimyli miestą. Pas mus nieko panašaus mums gyvenime nė karto nenutiko. O juk gyvename čia visą gyvenimą. Tai nenutiko ne tik mums, bet ir nė vienam iš mano pažįstamų. Tai yra, galiu lengvai įsivaizduoti, kad kai išeini nuo draugų ar iš draugų parduotuvės, tau gali duoti skėtį, tau duos skėtį ir net pamirš paprašyti jį grąžinti. Bet kad štai taip paskui tave gatve per lietų bėgtų nepažįstama gero veido moteris, kad tave išgelbėtų... tokio dalyko neprisimenu.
O juk tai daug paprasčiau ir pigiau, nei palenkti pastatus, truputį pailginti stogelius... tiesiog visam miestui apsirūpinti nemokamais skėčiais ar lietpalčiais ir dalyti juos bent turistams, jei gaila duoti vieni kitiems.
Pirmieji šia kryptimi kažką ėmė daryti „Kaliningrad City Jazz“. Didžiulė pagarba. Viskas prasidėjo nuo baimės dėl lietaus per open air koncertus. Organizatoriai bijojo, kad vos tik pradės lyti, visi išsibėgios. Ir tai suveikė. Lietpalčiai, skėčiai, ir, nesvarbu, lyja ar nelyja, tu liksi koncerte bent jau iš dėkingumo tiems, kurie tavimi pasirūpino. Tai taip paprasta ir taip neišmatuojamai vertinga. Tik įsivaizduokite, kad tarp festivalio lankytojų buvo koks nors užsienietis. Ir štai jam davė nemokamą lietpaltį. Ir štai pliūptelėjo lietus, ir lietpaltis jį išgelbėjo. Ir štai jis dabar sėdi savo saloje Graikijoje ir lygiai taip pat, kaip aš dabar apie Rytų Berlyną, prisimena mūsų nuostabų miestą ir džiazo festivalį, kur galvojama apie žmones ir jiems dalijama apsauga nuo lietaus. Ir jis apie tai pasakoja kaskart, kai jam kas nors pasako apie mus ką nors negero. Ir jis atsakydamas pasakoja gera. Tai geriau už bet kokią reklamą. Tai šilčiau nei reklaminis stendas Atėnų centre su mūsų centrinės aikštės vaizdu.
Lietus gali būti stebuklingas! Prisiminkite „Dainuojančius lietuje“, prisiminkite savo pirmuosius romantiškus nuotykius, prisiminkite šiltą vasaros lietų, kai norisi atlošti veidą į dangų ir gaudyti lašus burna.
O aš prisimenu Kuršių neriją.
Tada atidarinėjome sezoną. Pirmosios gegužės dienos. Jau buvo plius 25. Mes keturiese atvažiavome prie Efos kopos, nusigavome iki apžvalgos aikštelės. Aplink nieko nebuvo, ir nusprendėme pasivaikščioti po kopas. Žinome, kad tai draudžiama, bet juk mes taip darėme nuo pat gimimo. Kam apskritai turėti kopas, jei negalima jomis pasivaikščioti. Suprantu, kad dabar mane nuneš į šalį, bet sunku pamiršti Bordo – ten irgi yra kopų prie pat jūros, jos irgi juda, irgi keičia pavidalą, irgi netenka smėlio, bet niekas nedraudžia jomis vaikščioti, šokinėti ant jų su parašiutu, žaisti ant jų krepšinį. Žinoma, negalima persistengti, reikia šiek tiek tramdyti savo užsidegimą, prižiūrėti, kad neliktų šiukšlių, bet vis dėlto. Juk vien dėl to, kad kartą per vasarą galėtum pasivaikščioti po kopas, verta pas mus apsigyventi ir gyventi. Na, žodžiu, pasivaikščiojome, tyliai, apžiūrinėdami visokių žvėrelių pėdsakus, matėme lapės pėdsakus, briedžio pėdsakus, šernų šeimynos pėdsakus, o paskui staiga kažkokiu akies kraštu pajutome, kad ėmė pastebimai temti. Pažvelgėme į marias, o ten tolumoje prasidėjo nedidelis toks gražus viesulas, smėlis su vandeniu sukosi į piltuvą, ir mes pirmą kartą gyvenime pamatėme, kaip lietus bėga vandeniu. Tiesiog matyti, kaip jis lekia mūsų link, vis arčiau ir arčiau, žaibai, ir mes nuskuodėme nuo jo, o jis lėkė mums įkandin ir griaudėjo, buvo baisiai baisu ir linksma, mes su klyksmu įlėkėme po apžvalgos bokštu ir kažkokiomis lentomis užkimšome skyles tarp dangos. Pritūpėme, ir tada mus užklupo. Jis ūžė, griaudėjo ir žaibavo! Tai buvo didis stebuklas.
Žvalgėmės vieni į kitus tomis pačiomis didžiulėmis vaikiškomis akimis išsiplėtusiais vyzdžiais. Buvome laimingi. Tai buvo absoliuti, totali laimė keturių žmonių, kuriuos uraganas užklupo po apžvalgos aikštele ant Efos kopos.
Praėjo jau kokie 12–13 metų, bet mes iki šiol tai prisimename kaip laimingiausią savo suaugusiojo gyvenimo dieną.
Dėl tokių dienų verta gyventi. Ir verta mylėti lietų. Tik dar reikia truputį mylėti žmones, kurie gyvena mieste, kuriame lyja 160 dienų per metus. Reikia mylėti vieniems kitus. Viename mieste gyvename.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
