Kartą pasiskolinau iš jos kaukę ir išėjau į miestą. Atsisėdau ant baltojo suoliuko, ant kurio anksčiau buvo Woody Alleno citata; ją subjaurojo, teko užtepti dažais, ir dabar ten Olego Gruzo citata.
Priešais mane – Miro prospektas, pats miesto centras. Ta vieta, kurią aš vadinu miesto Kepenimis, ir tai kur kas teisingesnis pavadinimas nei vien vakuumu užpildyta Širdis. Čia visi naktiniai klubai, restoranai, barai ir kavinės. Čia tavo kepenys naktį iš penktadienio į šeštadienį jaučia apie save stulbinamą rūpestį. Čia jos gyvena, čia jos miršta.
Užsitraukiau kaukę ant akių. Tamsa vidury saulėtos dienos – tai panika. Bet panika ne todėl, kad bijai tamsos, o todėl, kad ši tamsa pilna baisių garsų.
Tai mano miesto garsai! Štai kaip jis skamba! Išjunkite iPodą ir kada nors pasiklausykite. Kartais garsai gali papasakoti geriau nei vaizdai.
Iš pradžių girdi automobilius
Automobiliai važiuoja grindiniu. Tai toks šiurkštus, sodrus garsas. Nuo jo gera ir kažkaip tūkstantmetiškai ramu, bet paskui prie jo prisideda stabdžiai. Visi automobiliai pristabdo, ir daugumai jau metas pakeisti-sutepti-pagydyti stabdžius, jie skleidžia tokį garsą, kuris atsiliepia kažkur krūtinėje, tarsi tave pjaustytų gabalais, gręžtų tau dantis ar braižytų geležimi per stiklą. Jie pristabdo, nes grindinys nelygus, jame duobės, jį perklojinėjo, bet kažkodėl nesugebėjo padaryti lygiai, jis banguoja, jis kaip Baltijos jūra, o automobiliai – kaip tas laivelis ant merijos logotipo.
Tai, žinoma, labai kūrybinga idėja – iškloti grindinį taip, kad net centre jaustum, jog esi pajūrio mieste ir kad kažkur čia, už trisdešimties minučių kelio, gali išeiti į paplūdimį ir pasigrožėti mūša.
Bet tada reikia tai tiesiai ir paskelbti! Nereikia drovėtis savo originalių idėjų. Reikia pastatyti kokį nors specialų gražų ženklą, ant kurio būtų parašyta, kad ši kelio atkarpa – originalus miesto sprendimas, ypatinga aplinka, savotiškas miesto paplūdimys, kur galima nuplauti savo automobilius, galima pajusti, kaip įsibėgėjęs įbėgi į jūrą. Reikia mylėti tai, ką turime, ir reklamuoti savo laimėjimus!
Kitas garsas – durų trenksmas
Durys trinkteli tokiu negailestingu metaliniu garsu: BUFCH!!!
Tai seifinės durys, kurias paveldėjome iš 10-ojo dešimtmečio. Tuo metu namai daugeliui iš tiesų tapo tvirtove. Ir juos reikėjo saugoti grioviais, pakeliamaisiais tiltais ir seifinėmis durimis. Šis žodis išliko iki šiol. Net prisimenu, kaip mano draugo name Leonovo gatvėje koks tai perspektyvus politikas nepaklausęs, tiesiog norėdamas padaryti gerai ir saugiai, prabangias vokiškas duris pakeitė geležinėmis, o ant viršaus užklijavo lipdukus su savo vardu ir pavarde. Kad žinotų, kam dėkoti tą akimirką, kai pasigirsta BUFCH ir visas namas krūpteli, visa gatvė krūpteli, keliai įtrūksta, pensininkai lenda į rankines vaistų, o katės nevalingai užšoka ant medžių.
Klausausi tų durų. Jos man primena liukus į tanko vidų. Bet tankuose jie pateisinami, tankuose jie gelbsti gyvybę, o ką jos veikia mano miesto centre? To nesuprantu. Bet jos tikrai skiria žmones.
Geležinių durų mieste labai sunku šypsotis priešais einantiems žmonėms.
Galų gale nueikite į Čaikovskio gatvę, ten yra viešbutis „Čaikovskis“, o šalia viešbučio – gražių durų paroda. Tiesiog pažiūrėkite į jas. Įsivaizduokite, kokiu garsu jos atsidaro ir užsidaro, kaip jaučiasi laikant rankoje jų rankenas, kiek šilumos į jas įdėjo žmonių rankos. BUFCH.
Kitas dalykas, kurį girdžiu, – vėjas
Vėjas – mūsų skvarbiausias garsas. Miesto vizitinė kortelė. Stebiuosi, kad apie jį tylime. Prisimenu, kaip lankiausi Esauiroje. Tai Maroke. Afrikos žemynas čia daro tokį nedidelį vingį. Dėl jo tai labai madinga vieta tarp banglentininkų, ten savo laiku leido laiką Bobas Marley ir Jimas Morrissey, viskas dėl vėjo. Miestas taip ir vadinamas – vėjų miestas. Gyventojai nebijo to pripažinti.
Kalbėjausi su restoranėlio savininku, paklausiau: „O vasarą jūsų irgi pučia vėjai?“ Jis pasakė, kad ir vasarą, truputį šilčiau, truputį tyliau, bet vėjas yra visada. Tai kaip miesto kvėpavimas – jei jis baigsis, miesto tiesiog nebeliks. Ir mes tokie patys: be vėjo tą pačią sekundę nuspręstume, kad jūra nuo mūsų pasitraukė, tiesiog kažkur nutekėjo į kitą šalį ar į Piterį. Vėjas mums gyvybiškai būtinas, turėtume juo didžiuotis, reikia įprasti išeiti į gatvę ir kelias sekundes tiesiog įsiklausyti į vėją, pagauti jo ritmą ir su tuo ritmu išgyventi visą dieną.
Reikia mokytis gyventi darnoje su savo miestu.
Einu į Dmitrijaus Donskojaus gatvę, į tą vietą, kur kelias labai vaizdingai išsilenkia, o asfaltas staiga virsta grindiniu. Ir klausausi. Štai ta akimirka, kai automobilio ratas nuvažiuoja nuo asfalto ir pereina ant grindinio. Tas spragtelėjimas – mūsų firminis garsas. Ant asfalto automobilis skamba labai pigiai. Tai pigus automobilio griuvenos garsas. Nesakau, kad pas mus visi tokie, bet toks yra garsų žemėlapis. Patys pasiklausykite. Ir staiga – vienas, du – automobilis ant grindinio, garsas tampa buržuazinis, toks kaip iš Štirlico.
Bet aš jau noriu išgirsti paukščius
Su paukščiais pas mus seniai kažkas atsitiko. Išnyko. Kai kas mano, kad dėl ekologijos. Tai visiškai įmanoma. Nes kartą išvažiavome į Krasnolesjė, ir vidury lauko kelio sutikome sniegenų. Tikra raudona sniegenų spalva! Tai nuostabu. Nemačiau jų nuo vaikystės, o dar mėlyną zylių spalvą, kurias kartą man parodė močiutė. Man buvo kokie 7–8 metai, sėdėjome virtuvėje savo bute Koloskovo gatvėje, o ji sako:
– Žiūrėk, zylės! – ir jos akys sudrėko, tarsi tai būtų koks negirdėtas stebuklas, ir dabar suprantu, kad taip ir yra, tai negirdėtas stebuklas. Dabar aš tai vertinu.
O dar prisimenu, kaip vaikystėje mėčiau duoną paukščiams ir kaip tos „žiurkės su sparnais“, vadinamos balandžiais, atiminėjo duonos trupinius iš trupinėlių žvirblių. Ir man buvo dėl jų taip skaudu, kad norėjosi iš pykčio trypti asfaltą.
O dabar einu link „Baltikos“ stadiono. Žinote, ten yra vieta, kur palei stadioną kabėjo reklaminiai stendai, priešais – Dramos teatras. Ten vieta, kur apsigyvena kovai. Jų ten juodi debesys. Nelabai moku atskirti kovų nuo varnų, bet kartą man pasakė, kaip. Pulkai – tai visada kovai, o pavieniai – varnai. Tai nuostabi vieta. Vadinu ją „50 metrų paukščių mėšlo“. Pabandykite praeiti. Ji prasideda beveik iš karto nuo įėjimo į stadioną ir tęsiasi iki pat sankryžos. Visas asfaltas išmargintas paukščių runomis. Tenka manevruoti, bet užtat ten galima pasiklausyti paukščių – galbūt tai vienintelė tam vieta mieste. Tai labai gražu, lyg klausytumeisi brangaus naujo Timo Burtono filmo garso takelio. Toks anapusinis KAR-KAR iš paties dangaus.
Miesto garsų paletė
Jau seniai siūliau panaikinti regos pirmenybę prieš klausą. Svarbi ne tik tavo miesto namų architektūra, svarbi garsų paletė. Svarbu, ką girdi, kai eini. Atkreipkite dėmesį į žmones su iPodais. Jiems 13–30 metų, jie išeina į gatvę jau su ausinėmis, jie ginasi nuo mūsų miesto garsų. Tie garsai sprogdina, griauna jų pasaulį. Garsai nepaprastai svarbūs. Motinos balsas – pirmas dalykas, kurį apskritai sužinai apie gyvenimą. Motinos balsas ir ryški šviesa. O tik paskui visa kita. Tavo gimtasis miestas turi skambėti patogiai ir be agresijos – tai atsilieps visoms veiklos sritims, tai atsilieps žmonėms, namams ir drabužiams.
Mums reikia ne tik vyriausiojo miesto dizainerio, bet ir vyriausiojo garso inžinieriaus.
O dirigentus jau seniai metas išvesti iš koncertų salių į gatves. Gatvės dabar madingos. Gatvės kultūra dabar valdo viską. Tegul dirigentas atsistoja sankryžoje prie Šilerio paminklo ir diriguoja. Štai taip, su savo tvarkingu fraku ir lazdele. Tiesiog atsistoja ant pakylos ir diriguoja automobiliams, stabdžiams, kovams, geležinėms durims, vėjams ir tarpusavyje besikalbantiems žmonėms. Bent kartą per savaitę, sekmadieniais. Tik įsivaizduokite šį reginį. O kol kas...
Rytoj, kai vėl išeisiu į miestą, pasiruošiu kaip reikiant. Pasiimsiu tris daiktus: miego kaukę, ausų kamštukus ir golfo lazdą, kad galėčiau apčiuopti priešais save šaligatvio duobes, kurias jau seniai seniai siūliau paskelbti architektūros paminklais, aptverti stulpeliais, pakabinti lenteles su jų istorija ir vežti prie jų autobusus su turistais iškart po apsilankymo Katedroje.
Nieko nematau, nieko negirdžiu, bet kalbėti galiu. Aš myliu savo miestą!
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
