Statomame Stablacko mieste sode 1935 metų rugsėjo 29 dieną buvo padėtas naujos evangelikų bažnyčios kertinis akmuo, o jau 1936 metų liepos 31 dieną surengta statybų užbaigimo šventė. Per kelis vėlesnius mėnesius buvo baigiamos įrengti ir puošiamos vidaus patalpos, 1937 metų vasario 28 dieną naujoji bažnyčia iškilmingai pašventinta. Pagal Prūsų Ylavos archyve saugomą šventės programą, jos scenarijus buvo toks:
Bažnyčios pašventinimo šventė Stablacko mieste sode
1. Iškilmingas bažnyčios rakto įteikimas
2. Bažnyčios choras gieda 100 psalmę
3. Bendruomenės malda
4. Pašventinimo kalba (konsistorijos patarėjas Lawinas, Karaliaučius-Juditten)
5. Bažnyčios choras gieda 103 psalmę ir t. t.
Naujoji bažnyčia buvo 25 m ilgio ir 12 m pločio. Tai buvo tinkuotas plytų statinys, aukščiausias jo taškas buvo 14 metrų aukštyje. Bokštas stovėjo šiek tiek atokiau nuo altoriaus erdvės. Kairėje pusėje buvo empora, dešinėje – vargonų empora. Altoriaus erdvė buvo atskirta (apribota). Patalpai šildyti buvo naudojamas oro šildymas kaloriferiais. Vidaus įranga (altorius, sakykla, suolai, meninis apipavidalinimas – paveikslai, ikonos ir kiti daiktai) buvo perkelta čia iš Klein Dexeno bažnyčios ir labai gerai pritapo naujame pastate. Varpai iš Klein Dexeno taip pat atkeliavo čia.
Vienas jų paskutinį karą pergyveno varpų kapinėse Hamburge ir dabar yra Nordhorno bažnyčioje, vakarinėje Žemutinės Saksonijos dalyje. Jo aukštis – 80 cm, apatinis skersmuo – 80 cm, svoris – 360 kg. Jį 1710 metais Karaliaučiuje nuliejo Johannas Jacobas Dormannas. Ant jo užrašyta: „Šlovė Viešpačiui danguje“.
Naujojoje bažnyčioje 1937–1941 metais pastoriumi buvo Franzas Kolasas (iš Klein Dexeno bažnyčios). Kai jis buvo pašauktas į kariuomenę, pamaldomis rūpinosi Stablacko įgulos ir poligono dvasininkai. Pagal „Prūsijos evangelikų pastorių knygą nuo Reformacijos laikų iki 1945 metų“, 1943–1945 metais Stablacko bažnyčios pastorius buvo Arnoldas Schrenkas, labai tikėtina, kad jis buvo karo kapelionas.
Stablacko parapijai priklausė Stablacko miestas sodas, buvusios Klein Dexeno parapijos kaimai: Gallingenas, Rosittenas, Gusehnenas, Wackernas, Skerwittenas, Supplittenas, Pompickenas, Schlauthienenas, Görkenas, Claussenas, Groß Dexenas, Rodittenas ir vietinis poligonas.
Stablacko bažnyčia sėkmingai pergyveno Antrąjį pasaulinį karą. Schlauthieneno gyventojai, kurie dar 1947 metais buvo naudojami derliaus nuėmimo darbams ir apgyvendinti Stablacke, pasakojo, kad bažnyčia ir jos bokštas buvo nesužaloti. Šventovė stovėjo tuščia, vidaus įranga buvo išnešta. Pirmaisiais metais po 1945-ųjų bažnyčia iš pradžių buvo naudojama kaip arklidė, vėliau – kaip kino filmų demonstravimo vieta.
2005 metais bažnyčia naudojama kaip kultūros namai. Beveik sveika, išskyrus bokštą, kuris buvo išardytas iki pagrindinio pastato tūrio stogo lygio.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
