Nesterovas (Stalupėnai)

Stalupėnų

herbas

Stalupėnai pirmą kartą paminėti 1539 metais, nors prūsų gyvenvietė šioje vietoje egzistavo nuo laikų iki Ordino atėjimo. 1539-aisiais kaime buvo devyni kiemai, parapija buvo Pillupönen (Nevskoje).

1585 metais Stalupėnuose pastatyta bažnyčia. 1586-aisiais įkurta Stalupėnų parapija. 1665 m. Stalupėnai gavo teisę rengti muges. XVII a. pabaigoje kartą per savaitę, ketvirtadieniais, Stalupėnuose vykdavo galvijų ir arklių turgus.

Dėl 1709–11 m. maro epidemijos Stalupėnai ir apylinkės beveik visiškai ištuštėjo.

Siekdamas apgyvendinti teritoriją, karalius Frydrichas Vilhelmas I ėmėsi priemonių į kraštą pritraukti kolonistų iš vokiečių Nasau, austrų Zalcburgo, Frankonijos ir Šveicarijos. Nuo 1717 metų Stalupėnuose ėmė stovėti kavalerijos įgula. 1722-04-26 Stalupėnai gavo miesto teises. Miesto užstatymo projektavime tiesiogiai dalyvavo karališkasis statybų meistras Joachimas Ludwigas Schultheissas von Unfriedtas (1678–1753). Buvo pastatyti nauji namai prie turgaus aikštės, o 1726 m. — naujas bažnyčios pastatas. XVIII a. svarbiausia Stalupėnų šaka tapo odų gamyba.

Goldapės vartai.

Per Septynerių metų karą (1756–63) S. F. Apraksino kariuomenė 1757 m. rugpjūčio 1–4 d. stovėjo stovykla prie Stalupėnų. 1757-08-03 Stalupėnų gyventojai buvo prisaikdinti imperatorei Elžbietai I. 1812 metais per Stalupėnus Rusijos link praėjo dalis Napoleono Didžiosios armijos. Per miestą pravažiavo ir pats imperatorius.

Sekmadienio turgus Stalupėnuose.

1818 metais per administracinę reformą Stalupėnai tapo to paties pavadinimo apskrities (Kreis) centru. 1860-aisiais per miestą nutiestas Prūsijos Rytų geležinkelis (Preußische Ostbahn). 1871 m. mieste buvo 178 gyvenamieji namai. 1894 metais nutiesta geležinkelio atšaka Stalupėnai – Tilsit (Sovetskas), o 1901 m. — atšaka Stalupėnai – Goldap (Geldapė, Lenkija). XX a. pradžioje mieste veikė realinė mokykla, teismas, paštas, muitinės valdyba, valstybinio ir komercinio bankų skyriai. Turgūs vykdavo du kartus per savaitę, pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Miesto įgulą sudarė du ulonų eskadronai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą ir Rusijos kariuomenės Rytų Prūsijos operaciją 1914-08-17 Stalupėnų apylinkėse įvyko pirmasis didelis Rusijos ir Vokietijos kariuomenių mūšis. Išvakarėse Rusijos kariuomenės 25-oji, 27-oji, 29-oji ir 49-oji pėstininkų divizijos pajudėjo į priekį, neįtardamos, kad tokį patį manevrą atliko dvi vokiečių pėstininkų ir viena kavalerijos divizija, bendrai vadovaujamos gen. Hermanno von François. Dėl to įsiplieskė priešpriešinis mūšis. Tiesiogiai Stalupėnų rajone veikė Rusijos kariuomenės 25-oji pėstininkų divizija (gen. K. M. Adaridis, 1857–1940). Iš viso Rusijos kariuomenė neteko apie 6000 žuvusių, tuo tarpu vokiečiai neteko apie 1600 karių.

Tačiau po mūšio sekė planinis vokiečių kariuomenės atsitraukimas paliekant Stalupėnus, todėl mūšio negalima laikyti besąlygiškai jų laimėtu.

Frontas grįžo į Stalupėnus 1914 m. rugsėjį, kai per juos praėjo atsitraukiančios Rusijos kariuomenės užnugario junginiai, o paskui ir 25-oji pėstininkų divizija. 1914-09-12 dėl apšaudymų mieste kilo gaisrai, o dienos pabaigoje Stalupėnus užėmė vokiečių daliniai.

1914 metų lapkritį Stalupėnus vėl užėmė ta pati Rusijos kariuomenės 25-oji pėstininkų divizija, tačiau jau 10-osios armijos sudėtyje. Stalupėnuose įsikūrė 3-iojo armijos korpuso štabas (gen. N. A. Jepančinas). Kai 1915-02-08 kontrpuolimą pradėjo vokiečių 10-oji armija, tapo aišku, kad rusų daliniai miesto neišlaikys; jie paliko jį 1915-02-10. Per karą miestas buvo smarkiai sugriautas, pasitaikė plėšikavimo atvejų.

Rusų kariai Stalupėnų gatvėse.

Iškart po karo prasidėjo atstatymo darbai, kuriuose Stalupėnams padėjo Kaselio miesto (Heseno žemė) savivaldybė. Darbams vadovavo apskrities architektas Kurtas Frickas (1884–1963). 1927 metais Stalupėnuose pastatytas naujas vandens bokštas, 1928-aisiais atidaryta katalikų koplyčia.

Stalupėnai po Pirmojo pasaulinio karo.

1931 m. Stalupėnuose buvo 430 gyvenamųjų namų ir 1606 ūkiniai pastatai. Karo išvakarėse mieste veikė rotušė, apskrities administracinės, finansų ir teismų įstaigos, mokykla, realinė gimnazija, mergaičių mokykla, žemės ūkio mokykla, papildomo ugdymo mokykla, ligoninė, muitinė. Buvo sporto ir kultūros įstaigų. Iš kulto pastatų veikė evangelikų ir katalikų bažnyčios.

1944-10-19 per Raudonosios armijos Gumbinės–Goldapės operaciją prie Stalupėnų išėjo 11-osios gvardijos armijos 8-ojo gvardijos šaulių korpuso kariuomenė. Puolime taip pat dalyvavo 5-osios armijos padaliniai. 1944-10-20 prie puolimo Stalupėnų kryptimi prisijungė 28-osios armijos daliniai. Mūšiai dėl miesto vyko priešui smarkiai priešinantis. Tik spalio 25-osios naktį miestą užėmė 28-osios armijos 96-osios gvardijos šaulių divizijos kariai.

Nuo 1946 m. gegužės į Stalupėnų rajoną pradėti kviesti persikėlėliai, daugiausia šeimos iš Kirovo, Uljanovsko, Penzos ir Vladimiro sričių.

1946-09-07 Stalupėnai buvo pervadinti Nesterovu (žuvusio prie miesto gvardijos pulkininko S. K. Nesterovo garbei); tuomet pat sudarytas Nesterovo rajonas.

Iki 1947 metų mieste buvo įsteigti teismas, prokuratūra, milicijos skyrius, civilinės metrikacijos skyrius (ZAGS), kelių eismo inspekcijos (GAI) skyrius. Atidaryta nepilna vidurinė mokykla, rajono ligoninė, vaistinė, viešbutis, vaistinė, vaikų namai vokiečių vaikams našlaičiams. Atkurtas geležinkelio stoties darbas. Darbą pradėjo kontoros „Zagotzerno“ skyrius, pramonės kombinatas, MTS. 1947 m. kovą paleista sviesto ir sūrių gamykla, 1947-ųjų birželį atidaryti kultūros namai. Tuo pat metu mieste tebuvo 52 gyvenamieji namai. Rajonas pirmiausia buvo orientuotas į gyvulininkystę, taip pat buvo teikiama pirmenybė miežių, kviečių, avižų, bulvių ir pašarinių runkelių auginimui. 1948 metų sausį įkurtas rajono maisto pramonės kombinatas. 1948 m. gegužę rajono ligoninė persikėlė į naują pastatą. Vaikų namai vokiečių vaikams po vokiečių gyventojų deportacijos buvo pertvarkyti į įprastus vaikų namus. Tuomet pat, 1948-aisiais, pradėtas leisti rajono laikraštis „Leninskij put“. 1949 metais Nesterove atidaryti knygynas ir 200 vietų kino teatras „Zvezda“. 1951-aisiais miestiečiams atidarytas stadionas. 1959 m. Nesterove įkurta mokykla internatas ir tarpkolūkinės dirbtuvės.

Stalupėnai XX amžiaus pradžioje ir...

6-ajame dešimtmetyje buvo nugriautas apgriautas Stalupėnų evangelikų bažnyčios pastatas.

...ir XXI amžiaus pradžioje — Nesterovas.

7-ajame dešimtmetyje tęsėsi miesto infrastruktūros plėtra ir socialinių objektų statyba: 500 m² ploto universalinė parduotuvė (1960), buitinio aptarnavimo dirbtuvės (1961), liaudies kultūros universitetas (1964), universalinė parduotuvė „Jubilejnyj“ (1967). Taip pat pradėta durpių gavyba (1965) ir jų perdirbimas (1968).

8-ojo dešimtmečio pabaigoje Nesterove veikė: vidurinė, vakarinė ir muzikos mokyklos bei mokykla internatas, du vaikų darželiai, lopšelis, pionierių namai, ligoninė, gimdymo namai, vaistinė, sanitarinė epidemiologinė stotis, dvi bibliotekos, civilinės metrikacijos skyrius, viešbutis, taupomoji kasa, geležinkelio stotis, autobusų stotis, ryšių mazgas, buitinės technikos remonto įmonė, buitinio aptarnavimo kombinatas, parduotuvių tinklas, restoranas, kino teatras. Pramonei atstovavo gamyklos: asfaltbetonio, durpių, sviesto ir sūrių, statybos ir melioracijos organizacijos, „Selchoztechnikos“ skyrius.

1984 metais sovietų karių brolių kape atidarytas memorialinis kompleksas.

1986-aisiais vaikams pastatytas vienas didžiausių srityje vaikų įstaigų kompleksas „Zolotoj petušok“ (280 vietų) su baseinu.

Perėjimas prie rinkos ekonomikos neigiamai paveikė miesto įmones: 10-ajame dešimtmetyje užsidarė vienintelis mieste viešbutis, 1998-aisiais produkcijos nebegamino asfaltbetonio gamykla ir sviesto ir sūrių gamykla. Pastaroji buvo paversta pieno supirkimo iš kaimo gyventojų punktu. Iki 2008 m. mieste oficialiai buvo 12 gamybos įmonių, tarp jų užsiimančių durpių ruoša, duonos ir pyrago gaminių, mėsos konservų ir dešrų gamyba, medienos apdirbimu, siuvimu. Buvo 52 prekybos vietos, restoranas, baras, keturios kavinės. Mieste veikia vidurinė mokykla, vakarinė mokykla, meno mokykla, vaikų kūrybos namai, mokykla internatas Nr. 8, rajono ir vaikų bibliotekos, kultūros namai, stadionas. Rajono laikraštis dabar leidžiamas pavadinimu „Selskaja nov“.

Lankytinos vietos: katalikų bažnyčia (1927, stačiatikių soboras), geležinkelio vandens bokštas (1916), vandens bokštas (1927), mokyklos pastatas (XX a. pr.), geležinkelio stotis (XX a. pr.), ligoninės pastatas (XX a. pr.), XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenamieji ir administraciniai pastatai, arkinis automobilių tiltas per geležinkelį (XX a.), 339 rusų ir 165 vokiečių karių kapai (1914–15), paminklo Hindenburgui griuvėsiai (1916), paminklas 8-ajam ulonų pulkui (XX a. 3-iasis dešimtmetis), paminklas S. K. Nesterovui (1956), memorialas sovietų karių brolių kape (daugiau kaip 1500 žm., memorialas – 1984).

Gyventojų skaičiaus kaita: 1782 – 2357, 1802 – 2262, 1810 – 2389, 1816 – 2599, 1821 – 2523, 1831 – 2570, 1867 – 3696, 1871 – 3760, 1875 – 3763, 1880 – 3997, 1890 – 4673, 1910 – 5646, 1925 – 6171, 1933 – 6294, 1939 – 6644, 1946 - 623¹, 1947 – 1245², 1959 – 3205, 1970 – 4004, 1979 – 4700, 1989 – 4800, 2002 – 5049, 2010 – 4595, 2012 – 4514, 2013 – 4436, 2014 – 4383, 2015 – 4333, 2016 – 4225, 2017 – 4086, 2018 – 4001, 2019 – 3978, 2020 – 3933 gyventojai.

Stalupėnų gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 3619, katalikai – 31, judėjai – 110, vaikai iki 10 metų – 814, raštingi – 2591 (94 %), akli – 4, kurčnebyliai – 4, psichikos ligoniai – 8.

Stalupėnų parapijos sudėtis 1890 m.: Abracken (nuo 1938 Kornfelde, Vasilkovas)³, Alexkehmen (nuo 1938 Alexbrück, Rečki, vėliau Voskresenskoje), Amalienhof (54°36'51'' š. pl. 22°29'43'' r. ilg.), Bareischkehmen (nuo 1938 Baringen, Pervomaiskoje), Deeden (54°37'58'' š. pl. 22°40'18'' r. ilg.), Doblendszen (Parkhof, 54°40'49'' š. pl. 22°33'56'' r. ilg.), Drusken (Bolšoje Zarečnoje), Enskehmen (nuo 1938 Rauschendorf, 54°38'24'' š. pl. 22°30'21'' r. ilg.), Groß Wannagupchen (nuo 1938 Rohren, Svobodnoje), Grünhof (Vorobjovas), Hopfenbruch (54°36'47'' š. pl. 22°30'28'' r. ilg.), Kerrin (nuo 1938 Stubbenhof, 54°37'28'' š. pl. 22°28'41'' r. ilg.), Kischen (nuo 1938 Krähenwalde, 54°39'50'' š. pl. 22°31'05'' r. ilg.), Klein Degesen ( nuo 1938 Kleinlucken, Vyselki)⁴, Klein Wannagupchen (Zelionoje), Kögsten (54°40'55'' š. pl. 22°31'52'' r. ilg.), Krausen (Sibiriakovas), Lawischkehmen (nuo 1938 Stadtfelde, Petrovskoje), Lucken (54°39'53'' š. pl. 22°35'43'' r. ilg.), Lukoschen (nuo 1938 Neulucken, Surkių vietovė, 54°40'19'' š. pl. 22°34'54'' r. ilg.), Malissen (54°38'19'' š. pl. 22°38'35'' r. ilg.), Mehlschücken (nuo 1938 Kleinschellendorf, 54°41'57'' š. pl. 22°35'02'' r. ilg.), Paballen (nuo 1938 Kleinhopfenbruch, Ščerbatovas), Packern (54°39'30'' š. pl. 22°36'20'' r. ilg.), Patilschen (nuo 1938 Brücken, 54°38'52'' š. pl. 22°30'28'' r. ilg.), Peschicken (nuo 1938 Altbruch, 54°37'44'' š. pl. 22°39'33'' r. ilg.), Peterlauken (nuo 1938 Petersort, Majakovskoje)³, Petrikatschen (nuo 1938 Schützenort, Prigorodnoje), Plicken (Šaturskoje), Raudohnen (nuo 1938 Rauhdorf, Trudovoje), Ribben (Petrovskoje, dalis), Schöckstupönen (nuo 1938 Pohlau, Brigadnoje), Skarullen (nuo 1938 Ebenflur, 54°37'04'' š. pl. 22°38'15'' r. ilg.), Stallupönen (nuo 1938 Ebenrode, Nesterovas), Szillen (nuo 1938 Schellendorf, Čuikovas)³, Szillehlen (nuo 1938 Lehmau, 54°40'01'' š. pl. 22°37'51'' r. ilg.), Uszballen (nuo 1928 Bruchhöfen, Voskresenskoje), Wagohnen (54°38'56'' š. pl. 22°40'01'' r. ilg.), Wertimlauken (nuo 1938 Kleinföhrenhorst, 54°42'30'' š. pl. 22°33'34'' r. ilg.)³, Wilpischen (nuo 1938 Wilpen, Nagornoje).

1 — iš jų 197 vokiečiai.

2 — iš jų 245 vokiečiai.

3 — iki 1895, vėliau – Groß Warningken parapijoje (nuo 1938 Steinkirch, Zabolotnoje).

4 — kitais duomenimis, priklausė Bilderweitschen parapijai (nuo 1938 Bilderweiten, Lugovoje).

Šiuolaikinė Michailo Ogorodnikovo nuotrauka.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.