PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
– Hie frischen Redick, Volck!
– Ei, švieži ridikai, žmonės!
– Dreege Speene, Frue!
– Skanus špinatas, moterys!
– Hie frische Rieben, Volck!
– Ei, šviežios ropės, žmonės!
– Hie frischen Krabben!
– Ei, švieži krabai!
– Hie frische Krebser!
– Ei, švieži vėžiai!
Seniausi gatvės prekeivių šūksniai Karaliaučiaus gatvėse greičiausiai skambėjo dar kunigaikščio Albrechto laikais, tačiau visai įmanoma, kad moterys jo miesto turguose šaukė, giedojo ir gyrė savo prekes jau ankstyvaisiais viduramžiais. Šis paprotys išliko iki pat 1945 metų, kai Karaliaučiaus miesto nebeliko.
– Kept Schabbelbohne, Zeloatgurk, Sellerie!
– Še, imkit pupelių, agurkų, salierų!
– Ei Reddis, fresche Reddis! Steenpilz! Peterzilie!
– Ei, ridikėliai, švieži ridikėliai! Baravykai! Petražolės!
– Blubeere blau, wat goots Blubäre!
– Mėlynės, mėlynės! Kokios puikios mėlynės!
– Na Zittrone wohlfeil – Zittrone!
– Še, citrinos pigiai – Citrinos!
– Appelzine – goode – Köpp – Appelzine!
– Apelsinai – geeeri – pirkit – Apelsinai!
– Zooke-bäre! Apple, Apple!
– Skanūs! Obuoliai, obuoliai!
melodingai skambėjo iš daržovių pardavėjų lūpų, kurios ant savo plačių pečių nešė naščius su pailgais karklų vytelių krepšiais.
Carlas Friedrichas Zelteris, senas Goethe’s draugas, masonas ir Berlyno dainavimo akademijos direktorius, išgirdo šiuos melodingus giedojimus viešėdamas Karaliaučiuje nuo 1809 m. liepos 22 d. iki rugsėjo 17 d., greitai paėmė plunksną ir užrašė melodiją:
Žuvų pardavėjos tempė paskui save mažus vežimėlius ir skardžiais balsais skelbė visai apylinkei:
– Fett – Streem – Laß! Dörsche – freesche Dörsche!
– Riebi upinė lašiša! – Menkės, šviežiooos menkės!
– Na Karpe, Karpe – fresche goode Karpe, wohlfeil!
– Še, karpiai, karpiai – Švieži geeeri karpiai, pigiai!
– Strämling – Kulbärsch – Späckflundre, Fruus!
– Baltijos šprotai – Ešeriai – Riebios plekšnės, moterys!
– Ei Broetzant – Ei Broatzant – Ei Butterzant – Fleetkräft! (Flußkrebse)
– Ei, keptas starkis – Ei, keptas starkis – Ei, sviestinis starkis – Upių vėžiai!
Mūsų laikais išnyko ir berniukai, prekiavę ajerais1. 1835 metais dailininkas Johannas Ferdinandas Benderis, gimęs Karaliaučiuje 1785 m., pavaizdavo du iš jų savo paveiksle, kadaise kabojusiame Karaliaučiaus pilies muziejuje. Jame pavaizduotas Šlapiasis sodas (Nasser Garten), kur maži ajerų pardavėjai pjausto juos pardavimui. Jie rinkdavo šį augalą Aukštutiniame tvenkinyje ir Tvirtovės griovyje ir pardavinėdavo šaukdami:
– Ihr Keept Kalmus!
– Imkit ajerų!
arba šaukdavo, prisidėję rankas prie burnos:
– Ei Kalmus, Kalmus drö Bundkes far e Dittche!
– Ei, ajerai, ajerai! Trys pundeliai už dittcheną!2
Jie išnyko, kai buvo atsisakyta papročio barstyti baltą smėlį ir ajerus prie namų. Ir kartu su jais nebeliko ir vežėjo, kuris kiaurą dieną kimiu balsu šaukdavo:
– Kä-ke, witt Sand!
– Še, baltas smėlis!
Seniai praėjusiai epochai priklauso ir mažos mergaitės, kurios vaikščiodavo po mugę su moliniu buteliu vienoje rankoje ir puodu kitoje ir troškulio iškamuotiems praeiviams pildavo skystą alų, niūniuodamos:
– Na, Lüd, drinke, wems durscht, drinke, drinke!
– Nagi, žmonės, ką kankina troškulys? Gerkit, gerkit!
Tas pats pasakytina ir apie moterį, prekiavusią vištų kiaušiniais. Ji taip pat pardavinėjo „Botterdwarg“ – nykštukinio dydžio varškės sūrio gabalėlius. Ir apie ją pakeisdavusius dešrų pardavėjus aikštėje priešais Altštato bažnyčią, kurie ūkanotais lapkričio vakarais šaukdavo:
– Na, recht heete fette Worscht, recht heete!
– Še, labai karšta riebi dešra, na labai karšta!
Išnyko ir peilių galąstojai su savo staklėmis, ir slovėnai su kroatais – loterijos bilietų ir būrimo rinkinių pardavėjai, išnyko ir skardininko žmona, kuri kadaise ištęstu, už kelių kvartalų girdimu balsu šaukdavo:
– Toppke binden, Toppke!
– Puodus lopau, puodus!
Ir tik 1898 metais savo neapetitišką veiklą nutraukė draugija iškalbingu pavadinimu „Utilitas“, apie kurią dar 1842 metais savo „Karaliaučiaus eskizuose“ rašė filosofas Karlas Rosenkranzas.
Dabar ankstų rytą nebesigirdėjo šūksnių
– Schütt opp! Schütt opp!
– Išpilkit! Išpilkit!
vežėjų, kurie iš tarnaičių imdavo kibirus su naktiniu turiniu ir išpildavo juos į savo vežimų bakus, kuriuos per visą miestą traukė kantrūs arkliukai. Užbaigta miesto kanalizacijos sistemos statyba ir naujas angliškas išradimas – vandens klozetai – padarė jų profesiją Karaliaučiuje nebereikalingą.
PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Ajeras – liaudyje vadinamas viksva. Auga drėgnose vietose arba seklumose – upelių, upių ir ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiuose.
2. Dittchen (10-Pfennig-Stück) – 10 pfenigų moneta.
Piešinys: Erichas Behrendtas (Erich Behrendt)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
