Sveiki! Mano vardas Lada Polianskaja, ir Kaliningrade gyvenu jau 6,5 metų. Gimiau ir užaugau mieste, kuris dabar vadinasi Jekaterinburgas, nors mano vaikystėje jis buvo Sverdlovskas. Kiek save prisimenu, visada svajojau išvažiuoti iš Sverdlovsko visiems laikams. Man ten nepatiko viskas! Žiemą ten būdavo taip šalta, kad nuo speigo stiklėdavo akių baltymai. Tarpsezoniu – purvo iki kelių. O tą dieną, kai pasitaikydavo vasara, mes kažkodėl visada arba dirbdavome, arba būdavome užsiėmę kitais neatidėliotinais reikalais. Vasara daugiausia įsiminė tik uodų zyzimu ir degančių durpynų kvapu. Dėl šių aplinkybių langus tekdavo laikyti nuolat uždarytus.
Taip, Urale yra nuostabių ežerų ir uolų, bet miškai labiau primena neišbrendamus vėjovartas ir nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio knibžda erkinio encefalito erkių – kartą pasiskiepijau, ir nuo skiepo vos nenumiriau…
Nors gyvenome miegamajame rajone su gerai išvystyta infrastruktūra ir puikiu susisiekimu, kelionė, pavyzdžiui, į universitetą užtrukdavo mažiausiai 1,5 valandos į vieną pusę, jei tik autobusas atvažiuodavo greitai.
Didelis nusikalstamumas ir atvykėlių iš buvusių sąjunginių respublikų gausa (aš myliu žmones, bet kartą staiga supratau, kad mano mieste visai nebesigirdi rusų kalbos – gatvėse, transporte, parduotuvėse, mokyklose – rusų žmonių ir rusų kalbos beveik neliko!) tapo paskutiniu lašu.
Taigi sprendimas persikelti subrendo ne staiga. Atrodo, kad su juo gimiau.
Todėl, atvykusi į kokį nors naują miestą, visada atidžiai į jį žiūrėdavau ir klausdavau savęs: „O ar galėčiau čia gyventi? Ar šis miestas man tinka?“
Kelis kartus bandžiau gyventi Maskvoje. Iš viso ten pragyvenau trejus metus. Ne mano.
Apie mano bandymą persikelti gyventi į Čilę apskritai galima atskirą knygą parašyti. Lygiai po pusmečio grįžau į Tėvynę.
Kai atvažiavau į Kaliningradą paviešėti pas seną draugą, tiesiog antrą buvimo mieste dieną supratau, kad persikelsiu būtent čia ir būtent čia liksiu. Kodėl? Todėl, kad buvo lapkričio pradžia – parkuose žydėjo rožių krūmai, o ant žalios žolės gulėjo ryškūs klevų lapai. Buvo šilta. Buvo jūra. Buvo žuvėdros…
– „O dar, žinai, vasarą bus gandrų!“ Gandrų? Viešpatie, anksčiau juos mačiau tik paveikslėliuose…
Buvo čerpiniai stogai, grindinys, senų medžių alėjos palei siaurus kelius.
– „O dar, jei turėtum vizą, galėtume rytoj vakare nulėkti į Lenkiją arba į Lietuvą – alaus išgerti!“ Nulėkti vakare? Viešpatie, aš anksčiau visada metus dirbdavau, kad gaučiau atostogų ir kur nors „nulėkčiau“…
Praėjus pusmečiui po to vizito atvažiavau čia su dviem krepšiais ir nuo tada jau šešerius metus kiekvieną rytą dėkoju Dievui, kad radau savo Rojų Žemėje.
Kaliningrade man patinka absoliučiai viskas. Klimatas. Miesto kompaktiškumas. Istorinė architektūra. Jūra. Europos artumas. Gražūs medžiai...
Bet svarbiausia, Kaliningrade pagaliau sutikau žmogų, su kuriuo ketinu nugyventi visą savo gyvenimą. Labai greitai kiekvienas pardavėme savo nuosavybę, nusipirkome puikų naują butą pilkais tonais, suremontavome ir čia gyvename.
Žinoma, neapsieita be sunkumų. Man čia labai sudėtinga pasirodė rasti darbą. Iš pradžių pavyko įsidarbinti tik baseine – tuo žmogumi, kuris vaikšto aplink baseiną, visiems trukdo plaukti ir žiūri, kad niekas nenuskęstų… Šiek tiek vėliau mane priėmė pardavimų vadybininke į vieną miesto automobilių saloną, paskui perėjau į kitą saloną, į trečią…
Darbas automobilių salonuose man patiko. Vis nauji žmonės, naujos istorijos, kai kurie mano klientai man iki šiol skambina, su kai kuriais susidraugavau, ir mes nuolat bendraujame.
Tiesa, adaptacijos laikotarpiu pasitaikė ir kurioziškų atvejų. Šiokių tokių nuosėdų liko po to, kai pastačiau savo automobilį prie vienos bendrovės biuro (tiesiog pusvalandžiui) viešoje, niekuo neaptvertoje ir nepažymėtoje automobilių stovėjimo aikštelėje ir nuėjau savo reikalais, be kita ko, ir į tos bendrovės biurą. O grįžusi radau automobilį visiškai siaubingos būklės – apvyniotą per kontūrą lipnia juosta. Plius raštelis – grasinimas ir įspėjimas: „nestatyti automobilio prie Šio Biuro“.
Kažkoks „linkėjimas iš dešimtojo dešimtmečio“, garbės žodis!
Nuvalyti juostos nuo mano automobilio bendrovės darbuotojai atsisakė, buvo man įžūlūs ir apskritai gerokai sugadino nuotaiką. Parašiau apie juos pareiškimą policijai. Bet paskui „geri žmonės“ man paaiškino, kad Kaliningradas – mažas miestas ir su „šio pasaulio galingaisiais“ pyktis negalima. Tai jau apskritai „linkėjimas iš dešimtojo dešimtmečio“ kvadratu! Buvau šoke. Bet turbūt nė viena medaus statinė neapsieina be šaukšto deguto. Mano atveju Kaliningradas – medus, o šis atvejis – degutas. Norėtųsi, kad ateityje medaus būtų daugiau, o deguto, atitinkamai, visai nebūtų.
Grįžtant prie įsidarbinimo problemos… Ilgainiui supratau, kad esant laisvų darbo vietų stygiui lieka vienintelis logiškas sprendimas – dirbti sau. Šiuo metu vežioju turistus po sritį ir artimiausius užsienio kraštus, rodau jiems vietas, kurias spėjau pažinti ir pamilti. Man nuolat rašo ir prašo kur nors nuvežti automobiliu, ką nors papasakoti, ką nors parodyti, kur apsistoti, kaip nuvykti ir taip toliau. Pasitaiko ir juokingų klausimų, pavyzdžiui: „Iš kurios vietos geriausia nufotografuoti šią kirchę, kad rakursas būtų kuo palankesnis?“ Vienintelis dalykas, ko prašau savo „turistų“, – kad apie atvykimą praneštų iš anksto, nes, ypač vasarą, beveik kiekviena mano diena suplanuota…
Be to, grįžau prie savo seno pomėgio – rašau knygas pagal užsakymą. Daugiausia mano užsakovai yra žmonės, kuriems yra ką papasakoti, bet rašyti ką nors patiems, o juo labiau lakstyti po leidyklas jiems visiškai nėra kada.
Kiekvienas iš šių užsiėmimų teikia man neįtikėtiną malonumą ir leidžia planuoti savo gyvenimą savo nuožiūra.
Kaliningrade man šiek tiek trūksta aktyvesnės visuomeninės veiklos. Atsiliepia nelabai platus bendravimo ratas, bet manau, kad nauji draugai ir nauji ryšiai – laiko klausimas. Norėtųsi duoti daugiau naudos miestui, kurį pamilau kaip gimtąjį.
Mudu su vyru daug keliaujame, ir ne tik į užsienį, bet ir po sritį. Labai mėgstame vaikščioti palei bangų mūšos liniją, kartais nueiname daugybę kilometrų. Ko gero, kad paveikslas būtų pilnas, mums trūksta tik šuns.
Labiausiai man patinka pabusti anksti ryte, kol visas miestas dar miega, važiuoti kur nors prie jūros, įjungti ten pat kompiuterį ir dirbti sėdint savo automobilyje, žiūrint į bangas ir klausantis žuvėdrų klyksmo. Man atrodo, tai ir yra laimė.
Autorės nuotraukos
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
