— Taip jau susiklostė, kad, gimusi Novgorode, gyvenau ten mažiau nei dvejus metus ir paskui nė karto tame mieste nebuvau, — pasakoja Jekaterina. — Ikimokyklinę vaikystę praleidau Vokietijoje, mokyklos metus ir pirmąjį suaugusio gyvenimo dešimtmetį — Buriatijoje, su pertraukomis Kazachstane.
Žmogui iš paveldimų kariškių šeimos apie įsišaknijimą vienoje vietoje iš principo negali būti nė kalbos.
— Yra keli taškai žemėlapyje, kur gyveno protėviai (beje, net vienoje kartoje atstumas tarp tų taškų skaičiuojamas tūkstančiais kilometrų), yra miestai, kuriuose prabėgo vaikystė, — bet apie juos liko tik asmeniniai prisiminimai, ne visada džiugūs, ir jokios šeimos istorijos. Nuo 2006 iki 2014 metų imtinai gyvenau Irkutske, bet beveik iš karto nustojau jį suvokti kaip „galutinį tašką“, miestą, kuriame praleisiu likusį gyvenimą. Gyvenimas ten veikiau buvo paprastas aplinkybių sutapimas…
Sprendimas persikelti Katios sąmonėje slapčia glūdėjo visada — išvykti iš Sibiro ji svajojo nuo septynerių, kai ją ten atvežė. Įvairiais metais ji bandė įgyvendinti įvairius variantus, bet visi jie vienaip ar kitaip nesuveikdavo. Kaliningradas į akiratį pateko atsitiktinai, kaip pavyzdys miesto, kuriame būstas prieinamesnis nei Irkutske (būsto keitimas visada yra viena aktualiausių temų žmonėms, nusprendusiems persikelti).
Paskui atėjo supratimas, kad Kaliningrado sritis saugo dalelę Vokietijos, kuri Jekaterinai visada buvo gyvenamosios vietos etalonas.
Be to, prisiminė, kad Kaliningradas susijęs su šeimos istorija: Katios močiutė ir senelis dalyvavo Karaliaučiaus šturme, būtent ten jie susipažino ir susituokė. Rasti miestą, kuriame galėtum jaustis istorijos dalimi, sutuoktiniams Sokolcevams visada buvo svajonė.
Pakeisti jie pirmiausia norėjo klimatą ir apskritai Aziją į Europą. Kitų variantų, be Kaliningrado srities, rimtai nesvarstė. Mat persikėlimą iš Irkutsko į kitą Sibiro ar Centrinės Rusijos miestą sutuoktiniai suvokė kaip „ylos į muilą“ mainus, emigruoti nebuvo pasirengę, o užkariauti Maskvą 40-ies atrodė jau per vėlu ir „neskanu“.
— Katia, papasakok, prašau, kaip įvyko tavo pažintis su Kaliningradu? Kas pirmiausia krito į akis?
— Pirmasis žvilgsnis buvo į nuotrauką, — juokiasi mano pašnekovė. — Žvejų kaimelis. Kai nusprendžiau, kad vienaip ar kitaip važiuosiu į Kaliningradą, įsidėjau šią nuotrauką į monitorių ir kasdien galvojau, kad kada nors ten atsidursiu. Emociškai tai buvo bene ryškiausias „pažinties“ išgyvenimas… Ateiti į tą vietą, kurią metus matei nuotraukoje, pamatyti ją gyvai…
— Kokios vietos Kaliningrade tau dabar patinka labiausiai?
— Labai mėgstu Miro prospektą. Tiesiog vieta pati savaime — atvažiuoju, ir man ten jauku. Esu visiškai sužavėta zoologijos sodu — ir dėl gyvūnų, ir tiesiog — parkas, medžiai... Myliu mūsų tvenkinius.
Iš pradžių man labiau patiko Aukštutinis — dėl savo sutvarkytumo, ir net liūdėjau, kad Žemutinis nerekonstruotas, bet paskui supratau jo žavesį ir savipakankamumą tokio, koks jis yra dabar.
Dabar, priešingai, galvoju — neduok Dieve, imsis rekonstruoti ir viską sugadins… Nors takelius ten atnaujinti nepakenktų, ir krantus išvalyti, bet medžiai! Kad tik išsaugotų medžius! Po sritį kol kas važinėjome labai mažai. Kol buvo laiko — nebuvo mašinos. Nusipirkome mašiną — nebeliko laiko. Bet tikiuosi, kad dar labai daug atradimų mūsų laukia, juk gyvename čia vos metus! Man labai daug ko verta galimybė tiesiog sėsti į autobusą ir po valandos atvažiuoti į Svetlogorską — mūsų mėgstamiausią miestą šeimos pasivaikščiojimams.
Adaptuotis naujoje vietoje Katiai su Volodia ir dviem mergaitėmis neprireikė. Mintimis jie čia buvo jau gerokai prieš persikėlimą. Be to, aplinkybės klostėsi taip savaime, kad jiems praktiškai nereikėjo spręsti jokių problemų. Irkutsko buto pardavimas, nors ir ne be nervų, įvyko per trumpiausią laiką. O Kaliningrade butą išsinuomoti jiems nuotoliniu būdu padėjo draugai. Nuostabu, kad šie draugai irgi visai neseniai persikėlė į Kaliningradą, o su Katia ir Volodia susipažino per internetą… Taigi jau iš oro uosto Sokolcevų šeima atvažiavo „pas save namo“. Nuosavą būstą jie nusipirko po dviejų savaičių: tokį, kokio norėjo, ir ten, kur norėjo.
Didžiąją pirmųjų gyvenimo Kaliningrade metų dalį Katia ir Vladimiras dirbo nuotoliniu būdu. Šiuo laikotarpiu jų prioritetas buvo įsikūrimas ir pažintis su nauja vieta. Paskui prireikė pastovaus pajamų šaltinio, ir abu jie išėjo į darbą.
— Apie karjerą kol kas nekalbama, — sako Jekaterina, — tai tiesiog darbas, tiesiog vieta, kur galima gauti pinigų. Beje, karjeros kaip tokios klausimai (t. y. kokių nors aukštumų, vadovaujančių pareigų pasiekimas ir pan.) man apskritai neaktualūs. Kai tik finansiniai klausimai bus išspręsti, o tas momentas turi ateiti, planuoju grįžti prie laisvai samdomo darbo ir atsidėti mėgstamam darbui, tai sričiai, kurioje jau dabar esu ekspertė ir noriu augti toliau…
— Katia, o kas būtent tau patinka Kaliningrade? Tu turi „šviežią žvilgsnį“, gal pasidalysi juo?
— Kaliningrade man patinka… VISKAS! Pirmas dalykas, nuo kurio „eina iš proto“ visi atvykę iš Irkutsko (ir mes taip pat), — pigaus ir skanaus maisto gausa. Net atsižvelgiant į valiutų kursą, produktai Kaliningrade, palyginti su Irkutsku, labai pigūs, o jau apie kokybę ir kalbėti nereikia. Viena mano draugė, neseniai atvažiavusi į svečius, eidama per vietinį turgelį, pasakė: „Ar aš patekau į gastronominį rojų?!“ Ir aš su ja sutinku! Čia net paprasta bulvė tirpsta burnoje. Ką jau kalbėti apie šviežiausią žuvį ar obuolius nuo medžio! Paragavusi moliūgo gabalėlį, mano jaunesnioji dukra paklausė: „Čia mangas?“ O duona! Niekada gyvenime nepirkome ir nevalgėme tiek skaniausios duonos…
Žinoma, mums patinka žalumos gausa ir oro švara. Jūra! Patinka kameriškumas ir jaukumas.
— Vietiniai gyventojai, su kuriais spėjau susipažinti per šiuos metus, stebisi, kaip gerai per tokį trumpą laiką pažinau miestą. Bet juk jis mažytis, 2/3 jo spėjau išvaikščioti pėsčiomis. Galimybė bet kur nueiti pėsčiomis — tiesiog stebuklas ir laimė! Labai patinka keliai, taip pat tai, kokiu tempu juos tiesia ir remontuoja. Mūsų akyse per mažiau nei metus iš visiškos griuvėsių būklės prikėlė Balandžio 9-osios gatvę, pastatė žiedą Vasilevskio aikštėje — vienu metu! Irkutske vieno tokio objekto užtektų kokiems penkeriems metams. Be galo patinka siekis ne tik padaryti, bet ir iškart sutvarkyti aplinką! Kai pamatėme, kad remontuodami gatvę statybininkai pasėjo veją ir pasodino medžius, žandikaulių ieškojome ant grindų! Patinka siekis architektūroje rasti kompromisą tarp istorijos ir dabarties, noras statyti naujus namus ir atkurti senus taip, kad jie primintų istorinį miesto vaizdą. Tai, žinoma, ne bendra taisyklė, bet ten, kur tai pavyko pasiekti, rezultatas labai džiugina! Pagaliau patinka, kad čia gana švelni žiema! Baisiai pavargome nuo Irkutsko šalčio ir užsitęsusios žiemos…
Dar mudviem su vyru labai patinka kaliningradiečių požiūris į atvykėlius: noras padėti, patarti, apskritai žmonių nuoširdumas ir geraširdiškumas.
— Atskiras žodis — valdininkai. Tokių ramių, geranoriškų, pasirengusių spręsti mano klausimus valdininkų niekur nebuvau mačiusi! Deklaruoti gyvenamąją vietą? Prašom. Padalyti asmeninę sąskaitą? Į sveikatą. Patvirtinti draudimo polisą? Malonėkite. Anksčiau apsilankymas pasų skyriuje man buvo rimtas išbandymas ir stresas. Eilės nervingų išsikankinusių žmonių, piktos tetos kabinetuose. Dabar mane ten pažįsta iš veido: „A, sveiki, tai jūs! Jums pažymos apie šeimos sudėtį? Prašom. Kaip ten jūsų dukrytės?..“ Su vyresniosios dukros priėmimu į mokyklą, o jaunesniosios — į darželį irgi nekilo jokių problemų, nors baisiai dėl to nerimavau, juk atvažiavome mokslo metų viduryje ir iš pradžių neturėjome net registracijos! Vis dėlto Saša iškart po Naujųjų metų atostogų pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, o nuo rugsėjo, perėjusi iš kitos, — ir muzikos mokyklą, o Ania šį rudenį gavo vietą vaikų darželyje.
— O ar yra kas nors, kas tau nepatinka Kaliningrade? Apskritai ar palyginti su Irkutsku…
— Buvo kažkas tokio, taip... A, čia retai pavyksta nusipirkti firmos „Pripravyč“ prieskonių, prie kurių pripratau Irkutske, ir įprastos rūšies makaronų, o dar kiniškas daikonas žiemą kainuoja brangiau nei mandarinai! Bet tai tokie niekai… Daugiau nėra nieko irkutskietiško, ko man čia trūktų.
Žinoma, man nepatinka būklė, kurioje yra didelė dalis istorinių pastatų. Rekonstrukcija vietomis vyksta, bet norisi, kad ji būtų platesnio masto ir greitesnė.
Jei šis grožis išnyks galutinai, jo nebebus įmanoma atkurti.
— Pasakyk, prašau, ar pasiteisino judviejų su vyru lūkesčiai dėl persikėlimo? Ar laikote Kaliningradą galutinai savo namais?
— Taip, lūkesčiai pasiteisino. Dėl galutinio taško — kol kas sunku pasakyti. Viena man aišku: galiu įsivaizduoti save šiame mieste žila senute, parankėmis su vyru vaikštančia tvenkinio krantu. Iki šiol kitose vietose man to nepavykdavo. Ar tai išsipildys — parodys laikas. Nemėgstu planuoti toli į priekį. Bet šiandien aš namie.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
