– Julija, kaip atsitiko, kad jūs su Denisu nusprendėte išvykti iš Tomsko? Kuo jis jums „neįtiko“?
– Gimiau ir užaugau Tomske. Kas yra Tomskas? Vasara – tai lietūs ir uodai, žiema – šalčiai ir pusnys. Maniau, kad visi žmonės taip gyvena. Pirmą kartą iš Tomsko srities išvažiavau tik devyniolikos, po to pradėjau keliauti reguliariai, ir į mano galvą pamažu ėmė sėlinti mintis: pasirodo, planetoje yra tokių vietų, kur nėra uodų!.. nėra sniego!.. tai kodėl aš gyvenu Tomske? Ši mintis glūdėjo kažkur giliai giliai manyje, o vieną dieną tiesiog prasiveržė į paviršių! Vieną šaltą žiemos rytą, kai aš eilinį kartą panikos apimta raudojau, kad mano mašina per minus 30 neužsivedė, o tą dieną turėjau nuveikti labai daug darbų ir daug važinėti po miestą, vyras pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Viskas, gana! Kraustysimės kur nors, kur šilčiau!“ Taip ir nusprendėme išvykti iš Tomsko.
Iš pradžių Julija su Denisu nusprendė pakeisti gyvenimą iš esmės ir pagalvojo apie užsienį – nuvažiavo, pažiūrėjo – viskas svetima. Net ne tai, kad „svetima“, o tiesiog per daug teks keisti savo įpročių, prie daug ko prisitaikyti. Nusprendė, kad užsienis ne jiems.
Atkreipė žvilgsnį į Rusiją – variantų pasirodė nedaug. Juodosios jūros pakrantę atmetė iš karto. Ten gyvena ir Julijos, ir Deniso giminaičių, todėl jie ne iš nuogirdų žinojo, kad, pirma, jiems ten per karšta, ir, antra, Kaukazo ir Kubanės mentalitetas jiems netinka.
„Mes nevertinome, kad štai tai blogai, o štai tai gerai. Tiesiog Kaukazas ir Kubanė – ne mums!“ – sako Julija. – „Kokie dar variantai liko? Variantas vienas – Kaliningradas! Ne per karšta, bet ir ne šalta. Mentalitetas artimesnis europietiškam. Be to, Kaliningradas – vis dėlto Rusija. Kaip nors pragyvensim, iš bado nenumirsim!“
Kaliningrade Denisas su Julija iki persikraustymo niekada nebuvo buvę. „Žvalgybon“ čia neatvyko, nes jiems tai atrodė toli ir brangu. Be to, kelios „bandomosios“ kelionės dienos – ne rodiklis.
Rinkdamiesi būsimą gyvenamąją vietą, Denisas ir Julija vadovavosi tik internete rasta informacija ir pažįstamų, kuriems teko patiems pabuvoti Kaliningrade, nuomonėmis. Informacijos buvo daug. Ir geros, ir blogos.
„Dabar, kuo daugiau galvoju apie mūsų persikraustymą, tuo labiau suvokiu visą mūsų sumanymo avantiūriškumą!“ – sako Julija. – „Juk mes niekada nebuvome šiame mieste! Susikrovėme daiktus, sudeginome visus tiltus ir kartą ir visiems laikams persikėlėme į Kaliningradą. Kaip sako mano tėvai: „Pakilo iš nusėdėtų vietų ir išvažiavo į niekur.“ Iš nusėdėtų vietų... O kuo geros tos „nusėdėtos vietos“? Juk taip galima ir visą gyvenimą prasėdėti vienoje nusėdėtoje vietoje. O kam?“
Pasakyta – padaryta. Julija su Denisu ėmė ruoštis persikraustymui: baigti visus reikalus Tomske, kaupti „finansinę pagalvę“ pirmiesiems naujo gyvenimo mėnesiams. Nuo pat pradžių buvo nuspręsta neskubėti parduoti Tomsko nekilnojamojo turto, todėl jie pardavė tik automobilius. Vis dėlto pasiruošimas užtruko apie dvejus metus.
Ir štai pagaliau jie nusipirko lėktuvo bilietus į vieną pusę ir 2013 m. vasario 13 d. pirmą kartą įžengė į Kaliningrado žemę. Jokių išpūstų lūkesčių Julija ir Denisas neturėjo. Jie žinojo, kad važiuoja į Rusijos miestą, ir dėl to nepuoselėjo iliuzijų. Tačiau Kaliningradas pasirodė ne visai toks, kokį jie jį įsivaizdavo.
– Julija, ar prisimeni savo pirmuosius įspūdžius apie Kaliningradą? Koks jis pasirodė? Blogesnis ar geresnis, nei įsivaizdavai?
– Ir blogesnis, ir geresnis tuo pačiu metu! Jei kalbėtume apie neigiamą įspūdį, nesitikėjau tiek senų surūdijusių mašinų ir pilkų nušiurusių sovietinių namų, ypač miesto centre. Iš pradžių tai mane net šiek tiek pritrenkė…
Bet gero pasirodė kur kas daugiau! Pavyzdžiui, mane tiesiog sužavėjo vokiečių architektūros pastatai. Apskritai pirmųjų įspūdžių apie naują nepažįstamą miestą neįmanoma perteikti žodžiais. Tai kaip pirmą kartą žiūrėti įdomų filmą.
Žinoma, paskui galima jį vėl peržiūrėti. Bet tokių įspūdžių jau nebebus! Tau vėl patiks, bus naujų, kažkokių kitokių emocijų, bet tai bus jau kas kita… Dabar, po trejų metų, man trūksta tų aštrių naujų miesto įspūdžių. Todėl dažnai pasuku nuo „išmintų takų“ į kiemus ir einu skersgatviais. Eini – ir stebiesi, koks naujas pasirodo, rodos, jau pažįstamas miestas. Kartais dėl tokių pasivaikščiojimų išeina dideli ratai, ir iki tikslo galiu eiti ne pusvalandį, o valandą ar ilgiau, bet juk tai taip įdomu!
– O gamta? Jūra?
– Persikrausčius gamta atrodė tiesiog kažkokia nerealiai pasakiška. Pavyzdžiui, ne iš karto supratome, kas per daiktas tas amalas. Iš pradžių galvojome, kad tai paukščių lizdai. Paskui nusprendėme, kad tai tokie ypatingi medžiai su rutulio formos lapija. Taip taip, štai kokie laukiniai buvome! O pirmoji pamatyta gulbė, pirmasis pamatytas gandras, visur esančios žuvėdros, pati jūra – tai kažkoks stebuklas! Dabar visos šios gamtos grožybės suvokiamos kaip norma. Kartais man dėl to pasidaro šiek tiek liūdna. Norisi vėl patirti susižavėjimą, bet jau nebepavyksta. Kita vertus, kai tave supanti nuostabi gamta yra gyvenimo norma, – tai puiku!
– Pavyko atšilti po Sibiro šalčių?
– Taip! Vietinis klimatas gerokai pranoko visus mano lūkesčius. Jis tiesiog puikus!
Kai tik persikėlėme iš Sibiro į Kaliningradą, lauke buvo apie nulį laipsnių, ant žemės gulėjo truputis sniego, buvo drėgna ir žvarbu. O mums atrodė – tokia šiluma!
Vaikščiojome po miestą ir džiaugėmės šiluma, o kaliningradiečiai, priešingai, labai keikė orą: esą šalta, ilga žiema ir t. t. Ir aš niekaip negalėjau suprasti, kas jiems nepatinka? Juk šilta! Tikras pavasaris! Taip taip, gerbiami kaliningradiečiai, kai truputis sniego, drėgna ir žvarbu – taip Sibire atrodo pavasaris!
Pirmą laiką po persikraustymo Denisui ir Julijai Kaliningrade teko gana sunkiai. Beveik iš karto Denisas susirgo, ir užuot tvarkius buitinę naujo gyvenimo pusę, teko daug laiko ir jėgų skirti gydymui. Tačiau tai niekaip nebuvo susiję nei su Kaliningradu, nei su persikraustymu, todėl įspūdžiai apie naują gyvenamąją vietą buvo išskirtinai teigiami.
„Pirmas dvi savaites gyvenome nuomojamame bute, ieškodami nedidelio butuko pirkti“, – sako Julija. – „Pilnaverčiam butui atsivežtų pinigų mums neužteko, todėl nusipirkome mažą 23 kvadratinių metrų butuką. Taip turėjome savo kampą ir, svarbiausia, galėjome užsiregistruoti nuolatinei gyvenamajai vietai ir tapti tikrais kaliningradiečiais. Denisas naujai įsigytame butuke padarė gerą remontą, ir mes jį iš karto išnuomojome, o patys persikėlėme į didesnį butą. Tuo metu iš Tomsko pas mus atskrido vaikai, kurie iš karto nuėjo į arčiausiai namų esančią mokyklą.“
Darbo klausimą Denisas ir Julija išsprendė patys. Julija „perkėlė“ iš Tomsko savo sociologinių tyrimų organizavimo ir atlikimo verslą. O Denisas, be kita ko, padedamas Užimtumo tarnybos subsidijos, atidarė įtempiamų lubų studiją.
– Julija, ar yra kokių nors skirtumų vystant savo verslą Kaliningrade, palyginti su Tomsku?
– Kaliningrade verslumas labai paplitęs, bet daugelyje sričių konkurencija silpnesnė nei Sibire. Dauguma vietos „verslininkų“ nesuka galvos dėl pavadinimų kūrimo, prekės ženklo, biuro ir net oficialaus savo veiklos įregistravimo. T. y. žmogus įdėjo skelbimą: „Teikiu tokias ir tokias paslaugas“, – ir pamažu užsidirba duonai su sviestu. Sibiro mastais tai kažkaip nerimta. Esant didelei konkurencijai reikia kuo nors išsiskirti, kažką sugalvoti, siūlyti klientui servisą ir naujas paslaugas. Net ir visai mažos firmelės lygmeniu. Bet, deja, daugelis kaliningradiečių gana tingūs, neįsipareigojantys, išsiblaškę ir prastai organizuoti, todėl dirba kaip pakliūva.
– Kaip manai, ar tai kaip nors susiję su ypatingu „kaliningradietišku“ mentalitetu?
– Greičiau su laiko suvokimu. Kaliningradiečiai niekada niekur neskuba. Kaliningradiečių laiko suvokimas – tai apskritai kažkas visai ypatinga! Iš pradžių labai pykdavau, kai žmogus vėluodavo į susitikimą su manimi. Ir nuolat susidurdavau su nesupratimu: „Na, pavėlavau, užtrukau, tai kas čia tokio?“ Pamažu ėmiau į tai žiūrėti kur kas lengviau. Jei paskyriau susitikimą 12 valandą, tikrai žinau, kad iki 12 niekas neateis. O 12-ą nelaukiu, kad tuoj tuoj ateis žmogus, o užsiimu savo reikalais. Pavėlavimas 1–2 valandas – tai norma, tai apskritai nelaikoma pavėlavimu. Būdavo atvejų, kad ir po 4 valandų niekas neateidavo, aš pati prisiskambindavau žmogui, kuris man atsakydavo: „Oi, šiandien nepavyks, būsiu rytoj.“ Na ir kaip su tokiais žmonėmis dėl ko nors susitarti?! Be to, tokios situacijos kartojasi nuolat: ir dirbant su darbuotojais, ir perkant prekes bei paslaugas, ir pristatant užsakymus…
Paslaugų sektorius Kaliningrade apskritai „šlubuoja abiem kojomis“! Konkuruoti su vietos organizacijomis tokiomis sąlygomis visai nesunku!
Juk iš tiesų, jei savo darbą atlieki kokybiškai, greitai ir laikaisi visų sutartų terminų, tave iš karto ima rekomenduoti kitiems užsakovams.
Apsisprendę dėl darbo ir laikino būsto, Denisas ir Julija ėmėsi naujo globalaus projekto – savo namo statybos. Tam prireikė finansų, todėl Julija nuvyko į Tomską ir pardavė ten turėtą nekilnojamąjį turtą.
Kadangi gerų ir atsakingų rangovų nepažįstamame mieste rasti buvo nelengva, Denisas ir Julija nusprendė didžiąją dalį darbų atlikti patys. Išsirinko ir nusipirko žemės, gavo visus derinimus (ne be problemų – teko kreiptis į prokuratūrą ir Federalinės antimonopolinės tarnybos padalinį) ir pamažu, mažais, bet užtikrintais žingsneliais ėmė įgyvendinti savo svajonę.
Iš karto po persikraustymo iš Sibiro į Kaliningradą Julija susikūrė puslapį „LiveJournal“, kurį taip ir pavadino: „Persikraustymas iš Sibiro į Kaliningradą“. Ten pirmiausia savo giminaičiams ir draugams, likusiems gyventi Tomske, Julija reguliariai rašo nedideles pastabas apie gyvenimo Kaliningrade ypatumus, apie orus, apie įspūdžius, apie tai, su kokiais sunkumais tenka susidurti persikėlėliams, apie tai, kas juos džiugina, kas neramina. Beveik iš karto Julijos tinklaraštis tapo labai populiarus tiek tarp vietos gyventojų, tiek tarp tų žmonių, kurie tik ketina persikelti į Kaliningrado sritį.
Apsipratę Kaliningrade, Julija su Denisu pradėjo keliauti iš pradžių po srities miestus, o paskui ir į artimiausias Lenkiją ir Lietuvą, susirado naujų draugų ir nė karto nepasigailėjo priimto sprendimo persikelti iš Tomsko į Kaliningradą. Jie ne šiaip „persikėlėliai vartotojai“, besinaudojantys jūra, klimatu, Europa ir kitomis mūsų mylimo regiono gėrybėmis, – jie prie savo persikėlimo priėjo nuodugniai. Jie teikia vietos gyventojams paslaugas, kuria naujas darbo vietas, dalijasi su aplinkiniais savo nekintamai pozityviu požiūriu į gyvenimą.
„Esu visiškai įsitikinusi, kad mūsų persikraustymas į Kaliningradą buvo vienas teisingiausių sprendimų gyvenime“, – sako Julija. – „Tegu iki persikraustymo nė karto nebuvau Kaliningrade, bet šis miestas labai greitai tapo man savas. Negaliu įsivaizduoti, kad gyvenu, pavyzdžiui, Archangelske ar Tverėje... Net kažkaip juokinga apie tai pagalvoti! O gyvenimas Kaliningrade labai greitai įsiliejo į mano pasaulio paveikslą. Ir čia reikalas ne tik Kaliningrade, bet ir manyje! Tiesiog mes, kaip dėlionės gabalėliai, tikome vienas kitam. Neatmetu, kad galbūt kam nors Kaliningradas nepatiks, pasirodys paprastokas, nuobodokas, vėsokas... Bet asmeniškai pažįstu labai daug žmonių, kurie čia persikėlė ir yra tuo labai patenkinti!“
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
