– Tatjana, kaip atsirado projektas „Vokietijos pasakos“?
– Kai 2016 metų sausį tik pradėjau kurti savo tinklaraštį, tiesiog norėjau ištaisyti tuo metu buvusią „neteisybę“, juk daugelis nuostabių vokiečių pasakų mūsų skaitytojui buvo nežinomos. Menkai jis pažinojo ir daugelio iškilių vokiečių pasakų rašytojų vardus. Kiekviename Vokietijos regione gausu legendų ir pasakų: yra Prūsijos, Meklenburgo ir Pomeranijos pasakų ir legendų, Švarcvaldo pasakų, Harco legendų, Bavarijos… Vokiečių literatūrinė pasaka pas mus, šiuolaikinėje Rusijoje, taip pat mažai žinoma. Težinome vos kelis vardus: broliai Grimmai, Wilhelmas Hauffas, Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmannas, galbūt Clemensas Brentano, Ludwigas Tieckas… O štai toks nuostabus pasakų rinkėjas, prilygstantis broliams Grimmams, kaip Ludwigas Bechsteinas, Rusijoje paskutinį kartą buvo išleistas 1913 metais. Nuo tada – tik pavienės pasakos rinkiniuose. Mažai pas mus dabar žinomas ir Johannas Musäusas su savo nuostabiomis „Vokiečių liaudies pasakomis“.
– Vokiečių literatūrinę pasaką dabar Rusijoje iš tiesų žino nedaugelis. O juk kadaise vokiečių folkloro autoriai ir rinkėjai buvo populiarumo viršūnėje.
– Žinoma. Išsilavinę XIX amžiaus rusai Musäusą, o ir Bechsteiną puikiai žinojo. Visą XIX amžių ir XX amžiaus pradžioje rusų vertėjai daug ir mielai vertė vokiečius. Daugelis tų vertimų iki šiol tebėra vieninteliai ir egzistuoja tokie, kokie buvo kadaise padaryti, kartais dar XIX amžiaus pradžioje. Tais laikais buvome beveik „giminingos tautos“, o Rusijos ir Vokietijos elitas dažnai gyveno dviejose šalyse. Pavyzdžių vien literatūros srityje daugybė: Rusijoje tai Denisas Ivanovičius Fonvizinas, Vasilijus Andrejevičius Žukovskis, Vilhelmas Karlovičius Kiuchelbekeris, Ivanas Sergejevičius Turgenevas, Vladimiras Ivanovičius Dalis, Zinaida Nikolajevna Gipius, Anatolijus Borisovičius Mariengofas… Vokietijoje – Augustas Kotzebue, Adelbertas von Chamisso, Alexanderis Ungern-Sternbergas, Raineris Marija Rilke...
Peteris Carlas Geissleris „Spragtukas“ (apie 1870 m.).
Vokiečių literatūros centras Rusijoje buvo Peterburgas.
Vokiečiai Rusijoje vadovavo visoms didžiosioms leidykloms: Stettine gimęs Adolfas Fiodorovičius Marksas – iliustruotam žurnalui „Niva“, Hermanas Dmitrijevičius Hoppe – žurnalui „Pasaulio iliustracija“, Alfredas Fiodorovičius Devrientas pirmasis Rusijoje išleido „Ludwigo Bechsteino pasakų knygą“, ir daugelis kitų. Galima prisiminti ir Antoną Gotthelfą Dietrichą – vokiečių gydytoją psichiatrą (buvusį poeto Konstantino Nikolajevičiaus Batiuškovo asmeniniu gydytoju), drauge literatą ir vertėją, didelio rinkinio „Rusų liaudies pasakos“ autorių: ilgai gyvendamas Rusijoje, jis tas pasakas surinko, išvertė į vokiečių kalbą ir su Jacobo Grimmo pratarme išleido Vokietijoje.
Kad ir kaip ten būtų, plačiajam Rusijos skaitytojui visiškai nepažįstamos nuostabios tokių XIX amžiaus rašytojų literatūrinės pasakos, kaip Heinrichas Seidelis, Wilhelmas Hackländeris, Paulis Heyse, ir dar daugybė kitų. Beveik nežinomi vardai vokiečių rašytojų, rinkusių ir leidusių įvairių Vokietijos kraštų legendų ir padavimų rinkinius: Johanno Grässe („Prūsijos valstybės legendų knyga“), Heinricho Pröhle („Harco legendos“), Wilhelmo Rulando („Reino legendos ir padavimai“), Josefo Haltricho („Saksonijos padavimai“)… Štai todėl man nuo pat pradžių buvo aišku, kokia tema bus kuriamas mano tinklaraštis ir kokiu turiniu jį pildysiu.
Apsiribojau XVIII amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios laikotarpiu – daugiausia tai romantizmas ir bydermejeris.
– Išvertėte nemažai Rytų Prūsijos pasakų, legendų, mitų, tarp jų „Sakmę apie šventąjį Adalbertą“, „Baltąją Kreuzburgo mergelę“, „Keturių brolių koloną“, „Kreuzburgo riterius ir vienuoles“ iš Johanno Georgo Theodoro Grässe rinkinio „Prūsijos valstybės legendų knyga“; „Aukų akmenį ant Rambyno kalno“, „Skraidančius mirusiuosius“, „Gintaro teisę“ iš Ludwigo Bechsteino „Vokiečių legendų knygos“ ir kitas. Jūsų tinklaraštyje galima rasti ir Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos liaudies pasakų, pavyzdžiui, „Stubbenkammerio uolų mergelę“, „Klabautermaną“, „Tris krikštatėvius“… O kas toliau?
– Rytų Prūsijos pasakų, padavimų ir legendų yra daugybė. (Norėčiau pastebėti, kad kai kurios keliauja iš rinkinio į rinkinį, šiek tiek keisdamosi detalėmis.) Tarp žinomiausių knygų, sutelkusių visa, kas geriausia: Hermanno Jantzeno „Rytų Prūsijos legendos“, Ericho Pohlo „Rytų Prūsijos legendos“, Jodocuso Temme „Pomeranijos ir Riugeno liaudies legendos ir padavimai“, Ernsto Morizo Arndto „Priešakinės Pomeranijos ir Riugeno salos pasakos ir legendos“.
Šešias Arndto rinkinio pasakas esu išvertusi – „Princesė Svanvita“, „Sidabrinis varpelis“, „Melaginga priesaika“, „Stiklinis batelis“, „Gyvačių karalius“ ir „Žiurkių karalius Birlibi“. Jos yra mano tinklaraštyje. Tiesa, kai kurios pasakos parašytos vietine tarme, bet susigaudyti galima.
Kito rašytojo ir poeto romantiko Josepho von Eichendorffo ypatingai pristatinėti nereikia. Jis gimė ir užaugo Silezijoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Mano tinklaraštyje yra autorinis straipsnis su jo biografija, taip pat mano išversta pasaka „Rudens burtai“.
Prūsų rašytoju galima vadinti puikų XIX amžiaus novelistą Paulį Heysę, gimusį Berlyne, bet visą gyvenimą praleidusį Miunchene. Jis parašė ir keletą pasakų rinkinių. Tris jo pasakas – „Jaunystės šaltinis“, „Joninių naktis“, „Holdrio, arba Pasaka apie gerai išauklėtą karaliaus sūnų“ – išverčiau į rusų kalbą ir paskelbiau tinklaraštyje.
Keletą puikių, labai savitų pasakų rinkinių paliko vokiečių poetas ir rašytojas Heinrichas Seidelis iš Perlino (Pomeranija). Iš jų išverčiau tik vieną – „Ponas Zuckermannas, burtininkas“, ir vieną vokiečių pasakininko Hanso Hoffmanno (taip pat kilusio iš Pomeranijos) pasaką – „Negraži undinėlė“. Mano projektas plėtojasi ir, kaip kiekvienas nebaigtas darbas, toli gražu nėra tobulas. Kartu puikiai suprantu, kad man nepavyks įgyvendinti visko, ką norėčiau nuveikti, – užduotis per daug grandiozinė. Vargu ar ji įveikiama vienam žmogui.
Maxas Kochas „Valhala“ (1925).
– Ar dar turite daug staigmenų rusakalbiams šio žanro mylėtojams? Kas toliau?
– Na ką gi. Rytų Prūsija turi daugybę legendų: „Velnio akmuo prie Vėluvos“, „Žuvininkų apgultis“, „Šventasis kirvis“, „Puota pas velnią“, „Karaliaučiaus balandis keliautojas“, „Dainuojanti jūrų mergelė“, „Šventasis šulinys Karaliaučiuje“, „Bado požemis Tepliavoje“, „Schlodieno pilies vaiduoklis“, „Žmogeliukas iš Allensteino“, Heinricho Tobalio „Rytų Prūsijos legendos ir švankai“ ir daugelis kitų.
Kada nors į jas įdėmiai pažvelgs koks nors neabejingas vertėjas, ir po daugybės valandų atkaklaus darbo išvys dienos šviesą išsamus Rytų Prūsijos legendų ir padavimų rinkinys rusų kalba.
Taigi staigmenoms potencialo yra. Bėda tik viena: kada viską spėti? Reikėtų dar bent poros gyvenimų! O jei rimtai, tinklaraštis gali plėtotis keliomis kryptimis.
Pirma, galima likti „šviečiamosios veiklos“ rėmuose ir pasakoti apie vokiečių pasakininkus, kurie pas mus visai nežinomi. Tokiais atvejais paprastai parengiu trumpą biografiją ir išverčiu vieną ar dvi įdomiausias pasakas.
Antra, galima nuo „šviečiamosios veiklos“ pereiti prie „populizmo“ ir naujai papasakoti apie jau gerai pas mus žinomus poetus ir rašytojus, daugiausia remiantis užsienio šaltiniais. Pavyzdžiui, apie Wilhelmą ir Jacobą Grimmus, Heinrichą Heinę, o ir apie Hansą Christianą Anderseną (jis, žinoma, danas, o ne vokietis, bet viskas labai artima. Be to, savo pasakose jis naudojo germanų ir skandinavų mitologijos motyvus).
Galima tęsti ciklą „Germanų pasakų mitologijos vaizdiniai“. Kol kas parašytos trys dalys, bet medžiagos čia labai daug, užteks ilgam.
Pagaliau galima susitelkti į įvairių (istorinių) Vokietijos sričių liaudies pasakas, kartu pasakojant apie svarbiausias jų „pasakų įžymybes“. Tiesą sakant, šią kryptį jau pradėjau ciklais „Baden Badenas ir jo legendos“, „Harcas ir jo legendos“, „Reino legendos“ ir t. t.
Atskira nedidele mano veiklos kryptimi tapo vokiečių poetų ir rašytojų eilėraščių vertimas.
Iš pradžių tai daryti teko iš reikalo, nes pasakų tekstuose labai dažnai pasitaiko eiliuotų intarpų, o ir visaverčių eilėraščių. Daugelį vokiečių klasikų eilėraščių išverčiau rašydama įvairius straipsnius apie juos. Kad ir kaip būtų, aš visai ne poetė. Tiesiog kartais pamatai svetima kalba kokį nors perlą, pro kurį praeiti tiesiog neįmanoma, ir štai... surimuoji. Neseniai daugumą savo eiliuotų vertimų surinkau atskirame tinklaraščio puslapyje.
Paulis Hey „Ponia Pūgienė“ (1949).
– Tatjana, ar dirbant su šaltiniais kyla vertimo sunkumų?
– Dirbti su ankstesnių šimtmečių vokiečių leksika veikiau įdomu nei sunku. O štai versti pasakas, parašytas tarmėmis (fryzų, švabų, algojiečių, pomeranų šnektomis), sunku. Su tuo susiduriu gana dažnai. Jei imuosi, kaip nors susidoroju. Be to, vokiškame internete yra internetinių vertėjų iš šių tarmių į vokiečių kalbą, juk ir patiems vokiečiams egzistuoja komunikacijos problema. Beje, internete nemažai vokiečių pasakų ir legendų originalų, taip pat ir literatūrinių. Mat vokiečiai stengiasi suskaitmeninti visus išlikusius retų praėjusių amžių leidinių egzempliorius. Todėl belieka apgalvotai ir sistemingai dirbti bei kruopščiai atsirinkti medžiagą. O jos labai daug. Žodžiu, čia svarbiausi trys žodžiai: susitelkimas (į paieškos objektą), atkaklumas ir kantrybė. Ir, kaip Niutonas, aš
„…atrodau sau tik vaikas, žaidžiantis jūros pakrantėje ir besilinksminantis tuo, kad kartais randu akmenėlį margesnį nei paprastai ar gražią kriauklę, o didysis vandenynas… tyvuliuoja priešais mane neaprėpiamas…“.
– Turbūt kai kurie kūriniai, kuriuos verčiate ir skelbiate savo tinklaraštyje, jau kada nors buvo išversti į rusų kalbą…
– Taip. Tokių pavyzdžių daug. Na, pirmiausia tai pasakos iš vokiečių rašytojo ir chirurgo Richardo von Volkmanno-Leanderio rinkinio „Svajonės prie prancūziškų židinių“. Keletas atskirų pasakų vertimų rusų kalba pasirodė XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Tai „Užmirštas kapas“ – Vasilijaus Petrovičiaus Avenarijaus rusiškai perpasakota pasaka „Vaikiška pasakėlė“ (1885 metai), ir „Karalius ir karalienė“, kurią 1923-iaisiais, jau būdamas emigracijoje, perpasakojo rusų poetas Saša Čiornas. 2013 metais pasirodė baltarusiškas Šventosios Elžbietos vienuolyno leidinys „Pasakos iš stebuklingos skrynios“, į kurį pateko devynios iš dvidešimt dviejų Volkmanno-Leanderio rinkinio pasakų, išverstų Roberto Balakšino. Jas perskaičiusi nusprendžiau ką nors padaryti pati, ir dabar tinklaraštyje galima rasti keturiolika Volkmanno-Leanderio pasakų mano vertimu. Išverčiau ir Josepho von Eichendorffo pasaką „Rudens burtai“, nors jos rusiškas vertimas jau yra. Neseniai baigiau versti Hermanno Hesse „Nykštuką“. Jis pas mus taip pat buvo išverstas.
– Tatjana, kodėl versti į rusų kalbą pasirinkote pasakas, legendas, padavimus, o ne, tarkime, grožinę literatūrą ar detektyvus?
— Na, kas gi dabar neverčia detektyvų, o ir moteriškų meilės romanų!? O jei rimtai, pasakos žanras man artimas.
Yra puikių praėjusių amžių užsienio literatūros kūrinių. O pas mus jie nežinomi. Jų nepažįsta.
Ir mūsų skaitytojas, susipažindamas su šiuolaikiniais vokiečių pasakų kūrėjais, tais pačiais Michaeliu Ende ar Otfriedu Proisleriu, dažnai nesuvokia, kad prieš jį iš esmės antriniai kūriniai, savotiškas perdirbinys, naujadaras (štai, pavyzdžiui, Proislerio „Krabatas“), o ne taip senų amžių pirminiai šaltiniai lieka nežinomi. O juos reikia žinoti. Ypač jei jie nepalyginamai geresni už savo pamėgdžiojimus ir yra, tiesą sakant, klasika. Pavyzdžiui, garsusis vokiečių romantikas Ludwigas Tieckas be puikios pasakos „Elfai“ (kurios – mano didžiausiai nuostabai! – neradau išverstos į rusų kalbą, net jokios užuominos apie tokį vertimą neaptikau, jei neskaičiuosime paties seniausio 1830 metų vertimo, pasiklydusio amžių gelmėse, kurį atliko poetas ir Puškino draugas Aleksandras Ardalionovičius Šiškovas) turi dar vieną nuostabią pasakų apysaką – „Angelas sargas“. Perskaičiau ją, perskaičiau ir „Elfus“ ir supratau, kad abi jos tiesiog nuostabios. Paėmiau „Elfus“ ir ėmiausi juos versti – jie jau yra mano tinklaraštyje, o antrosios Tiecko pasakos kol kas nėra.
Galima paminėti ir Eduardo Mörike „Istoriją apie gražiąją undinę Lau“, taip pat Theodoro Stormo „Regentrudę“. „Regentrudė“, pavyzdžiui, Vakaruose seniai tapo chrestomatine. Pas mus ji buvo visai nežinoma. Žinojome tik to paties pavadinimo filmą, 1976 metais pagal Stormo pasaką nufilmuotą DEFA studijoje (VDR). Tačiau tai atskiras kūrinys, deja, mažai turintis bendro su originalu, nors ir labai žinomas. Svarbiausia net ne tai, kad scenarijus labai nutolo nuo autoriaus teksto: filme prarastas Stormo pasakos poetiškumas ir savitumas. Tai įprastas pasakų filmas, kokių DEFA studijoje buvo sukurta daug. „Regentrudę“ išverčiau, dabar ji (kartu su mano atskiru straipsniu apie ją) paskelbta tinklaraštyje.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad pasakas, kurias rašo šiuolaikiniai pasakų kūrėjai, išskyrus labai retas išimtis, man skaityti nuobodu: visada įžvelgiu jose „pirmapradę priežastį“, seniai nuskambėjusio praėjusių amžių genialumo atšvaistus. Vis dėlto čia norėčiau pasidaryti išlygą, kad neturiu omenyje „fantasy“ žanro, kuris, nors ir atsirado labai seniai, savo dabartinį puikų pavidalą įgijo tik XX amžiuje.
– Bet kurios šalies pasakose sutelkta liaudies išmintis, galbūt tautinė idėja. Jos turi (pagal tą pačią idėją) mokyti gėrio, ugdyti visuotinių žmogiškųjų vertybių supratimą, atspindėti visuomenės gyvenimą. Ką galima pasakyti apie vokiečių, taip pat ir Rytų Prūsijos pasaką? Kuo, Jūsų nuomone, ji skiriasi nuo rusų pasakos? Ar Kanto žodžiai apie „moralinį dėsnį manyje“ randa patvirtinimą vokiečių pasakų folklore?
– Sakoma, kad pasaka – tai tautos siela. Joje, pasakoje, išreiškiama tautos „kolektyvinė pasąmonė“. Todėl galima sakyti, kad vokiečių ir rusų pasakos skiriasi viena nuo kitos lygiai taip pat, kaip, tiesą sakant, rusas skiriasi nuo vokiečio. Antai pasaka „Lydekos paliepimu“ niekada nebūtų galėjusi atsirasti vokiečių žemėje. Tautiniai bruožai, įpročiai, pasaulėžiūros ypatumai, savita unikali istorija – visa tai nuo amžių atsispindėjo liaudies pasakose, o paskui jas ir literatūrinėse, folkloro įkvėptose pasakose.
Heinrichas Leutemannas „Ežys ir kiškis“ (XIX a. pab.).
Artimai vienas šalia kito gyvenančių vokiečių ir rusų tautų likimai per visą pasaulio istoriją labai glaudžiai persipynė. Ir pirmiausia tai pasakytina apie tą Vokietijos dalį, kuri vadinama Prūsija, – mūsų artimiausią vokiškąją kaimynę.
O jei nagrinėsime Baltijos pakrantės tautas (Rytų Prūsija, Meklenburgas, Pomeranija, Riugeno sala), čia panašumų bus dar daugiau, nes šios sritys „visų laikų aušroje“ buvo slaviškoji Porusė – Prūsija – Pamarys: čia gyveno gentys arba slaviškos, arba tokios, kurių etnogenezė labai artima slaviškajai. Kaip žinoma, iki krikščionybės įvedimo ir suvokietinimo Baltijos gentys garbino tuos pačius dievus kaip ir rusai, ypač galingas buvo Perūno kultas. Šiuo požiūriu, ko gero, labai būdinga Ernsto Moritzo Arndto pasaka „Princesė Svanvita“ iš jo rinkinio „Pomeranijos ir Riugeno salos pasakos“. Tai legenda apie gražią liūdną princesę, kurios pagrindas – labai labai senas padavimas, vos girdimi aidai balsų slavų genties rujanų, kadaise gyvenusių Pomeranijoje, t. y. Pamaryje, Riugene – legendinėje rusų Bujano saloje. Ir prasideda ji pasakojimu apie tragišką pagoniškosios slavijos naikinimo ir salos krikščioninimo, kurį vykdė germanai, pradžią.
„Turbūt jau girdėjai padavimą, kad čia, prie Garzo, ten, kur dabar virš ežero kyla tvirtovės pylimas, prieš daugelį tūkstančių metų stovėjo didelė ir graži pagonių pilis. Stovėjo ten ir puikūs pastatai, ir šventyklos, kuriose jie meldėsi savo dievams. Šią pilį seniai seniai užėmė krikščionys. Visus pagonis išžudė, šventyklas sugriovė, o jose stovėjusius dievų atvaizdus sudegino. Ir nieko dabar ten neliko iš buvusios didybės, išskyrus seną pylimą ir keletą pasakojimų, kuriuos žmonės seka vieni kitiems. Vienas jų – apie raitelį, vilkintį šarvais ir su šalmu, kuris dažnai joja baltu žirgu virš miesto ir ežero. Tie, kurie matė jį naktimis, tvirtina, kad tai senasis pilies karalius ir ant jo – auksinė karūna. Bet tai vis prasimanymai. O kad per Kalėdas ir Joninių naktį iš ežero tarsi girdisi bažnyčios varpų skambesys, – tai tiesa. Jį girdėjo daugybė žmonių, ir mano tėvas taip pat. Tai bažnyčia, nuskendusi ežere. Kai kas tvirtina, kad tai ta pati pagonių šventykla, bet aš netikiu: kam pagonims skambinti per krikščionių šventes?..“
Kaip daug pasakyta šiame trumpame fragmente! Pirmiausia čia kalbama apie tai, kaip danai sugriovė Arkoną, pagrindinį Riugene gyvenusių rujanų miestą, ir sunaikino garsiąją jų dievo Svantevito šventyklą. Varpų gausmas iš ežero iškart primena mums nematomą Kitežo miestą iš rusų bylinų, kuris nugrimzdo po vandeniu ir, tapęs nepasiekiamas priešams, nematomas tebegyvuoja. Šiose eilutėse girdėti ir liūdna pasakotojo ironija: „...kam pagonims skambinti per krikščionių šventes?..“ – juk Joninių naktis niekada nebuvo krikščioniška šventė, o ir Kalėdos savo kilmę skolingos ne Jėzaus gimimui, bet yra pagoniškų ritualų tąsa.
Galiausiai Arndtas čia mini dar vieną svarbų šiaurės vokiečių epo mitologinį vaizdinį – Raitelį ant balto žirgo, vėliau taip poetiškai aprašytą vokiečių rašytojo Theodoro Stormo to paties pavadinimo romane. Rytų Prūsijoje taip pat yra sava legenda apie jį – „Norų žirgas“:
„…Rytų Prūsijos miškuose gyvena stebuklingas žirgas. Jis pasirodo tiems žmonėms, kuriems labai reikia pagalbos. Tik jie turi iš visos širdies trokšti tokią pagalbą gauti. Tai baltas didingas eržilas, kuriuo fogtas Dietrichas kadaise jojo pas prūsų vadą Dragą, norėdamas įtikinti jį atsisakyti senojo pagoniško papročio, gyvavusio tarp prūsų, kurie nužudydavo kiekvieną baltą arklį vos jam gimus...“
O kiek užuominų apie Riugeną – Ruaną – Bujaną rusų folklore – pasakose, užkalbėjimuose, meilės burtuose, priežodžiuose!..
"Ant jūros, ant okeano, ant Bujano salos
Guli baltas degusis akmuo,
Ant to akmens stovi sosto stalas,
Akmens vardas Alatyrius – niekam nežinomas..."
Dar vienas bendras senovinis vaizdinys, aptinkamas prūsų ir rusų folklore, – žalčių karalius. Aleksandro Nikolajevičiaus Afanasjevo rinkinyje yra užrašyta rusų pasaka „Žaltys (žalčių caras)“; plačiai žinoma lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Šio pasakų vaizdinio negalėjo apeiti ir Arndtas, rūpestingai rinkęs savo gimtojo krašto legendas:
„Tolimoje negyvenamoje Baltijos jūros saloje, kažkur netoli Danijos, savo pilyje gyveno Gyvačių karalius. Šios salos viduryje, tarsi maža dėžutė didelėje dėžėje, buvo dar viena mažytė salelė, iš visų pusių apsupta ežero. Ten ir stovėjo Gyvačių karaliaus pilis. Pilies viduje viešpatavo didinga prabanga: puošnūs menai žėrėjo ir spindėjo auksu, sidabru ir brangakmeniais. Juose gyveno Gyvačių karalius, vargšas užkerėtas princas, ir laukė savo išvadavimo…“ („Gyvačių karalius“, 1818 m.).
Šis motyvas laikomas vienu seniausių rusų ir baltų folkloro motyvų.
Walteris Firle „Pasaka“ (apie 1900 m.).
– Rusų pasakos paprastai skirstomos į tris grupes: buitines, stebuklines ir pasakas apie gyvūnus…
– Sakyčiau, kad Rytų Prūsijos pasakos vis dėlto skirstomos kitaip. Pabandykime jas suklasifikuoti. Visų pirma, pirmajai grupei priklauso mitai: „Saga apie Neringą“, „Saga apie Ragainę“, „Prūsų kilmė“, „Prūsų dievai ir šventės“ ir kt. Prie jų šliejasi iš amžių glūdumos mus pasiekę padavimai, kurių pagrindą sudaro vienokie ar kitokie istoriniai įvykiai, pasakojimai apie praeitį: „Legendos apie karalių Vaidevutį“, „Šventasis Romuvos ąžuolas“, „Padavimas apie šventąjį Adalbertą“, „Keturių brolių kolona“, „Aukuro akmuo ant Rambyno“, „Istorijos apie jūrų plėšiką Störtebekerį“…
Kitą grupę sudaro didžiulis miesto legendų klodas (būtinai su mistiniu atspalviu): „Kačių gatvelė Karaliaučiuje“, „Dvylika Johannų“, „Kaip velnias pameistrį nusinešė“, „Pieno ragana“... Atskirai čia galima išskirti legendas, kurias pavadinčiau gotikinėmis: „Čiuožėjas iš Labguvos“, „Kreuzburgo riteriai ir vienuolės“, gausūs padavimai apie Baltąją moterį, „Stubbenkammerio uolų mergelė“ (Riugenas) ir kitos.
Ketvirtajai grupei priklauso buitiniai pasakojimai-eskizai apie senuosius laikus: „Užsieniečiai iš Cintų“, „Milžiniškos Karaliaučiaus dešros ir bandelės“, „Rusų kazokas ir kepėjas“…
Ir pagaliau paskutinę grupę sudaro jūrų pasakos ir padavimai. Jų labai daug. Mus pasiekė keli tokių pasakų apie jūras, jūrininkus ir pasakiškus jūrų gyventojus rinkiniai, kuriuos surinko XIX a. vokiečių rašytojai (Heinrichas Schmidtas, Alexanderis von Ungern-Sternbergas, Johannas Meyeris ir kt.): „Zelandijos rožė“, „Jūrų karaliaus duktė“, „Jūrų fėja“, „Mirusiųjų laivas“, „Jūros švytėjimas“…
Kad ir kokiai grupei priklausytų viena ar kita pasaka, visos jos yra apie žmones (net jei jų veikėjai yra gyvūnai), apie tiesą ir netiesą, apie tai, kad gėris turi nugalėti blogį. Rusų pasakose gėris paprastai ir nugali. Didžiosios daugumos jų pabaiga optimistiška. Vokiečių pasakos šiuo požiūriu gyvenimiškesnės ir ne visada baigiasi gėrio pergale. Palyginti su rusų pasakomis, jos taip pat žiauresnės ir dažnai pilnos „kruvinų smulkmenų“. Tokios, pavyzdžiui, yra vokiškosios „Pelenės“, „Raudonkepuraitės“, „Miegančiosios gražuolės“, „Snieguolės“ versijos. Rusų pasakos geraširdiškesnės, jos tarsi labiau „vaikiškos“…
Be to, vokiečių pasakose nėra rusų pasakoms tokių būdingų įžanginės formulės, priežodėlio ir baigiamosios formulės. Veiksmas čia prasideda nuo pirmųjų eilučių: paprastai iš karto aiškiai įvardijama vieta ir nurodomi pagrindiniai veikėjai.
Pavyzdžiui: „Seniai seniai Meklenburge gyveno vargšas šlavėjas, kuriam, kaip ir kiekvienam vargšui visame pasaulyje, kasdien sunkiu darbu tekdavo užsidirbti savo duonos kąsnį. Viešpats apdovanojo jį daugybe vaikų, o be jų jokio kito Dievo palaiminimo jis neturėjo...“ (liaudies pasaka „Trys krikštatėviai“).
Arba: „Altenkampo kaime, esančiame tarp Garco ir Putbuso, kiek nuošaliau, ant pajūrio, kadaise gyveno turtingas valstietis, vardu Hansas Burwitzas…“ (Ernstas Moritzas Arndtas, „Žiurkių karalius Birlibis“).
Dar vienas pavyzdys: „Tokios karštos vasaros, kokia buvo tada, prieš šimtą metų, nuo to laiko daugiau nebepasitaikė. Žalumos beveik neliko, nusilpę naminiai gyvuliai gulėjo laukuose drauge su laukiniais žvėrimis…“ (Theodoras Stormas, „Regentrudė“).
Vokiečių pasakose nėra ir ryškios skaičių simbolikos, tokios būdingos rusų folklorui (už devynių jūrų, už devynių marių, trys sūnūs, septyni Simeonai ir pan.).
– O jei kalbėtume apie vadinamąsias „baisiąsias istorijas“? Rusų tauta dėl savo prietaringumo vengdavo kurti pasakas apie karstus, kapus, vaiduoklius, nors tokių esama…
– Jei paimsime trijų tomų Afanasjevo rusų liaudies pasakų rinkinį, turinyje iš karto pamatysime ir „Pasakojimus apie numirėlius“, ir „Pasakojimus apie raganas“, „Vampyrą“, „Šykštuolio mirtį“, „Smuikininką pragare“, „Negyvą kūną“. Daug tokių pasakų yra pietų Rusijos folklore. Tačiau tiesa ir tai, kad istorijų apie šmėklas, „skraidančius numirėlius“, vaiduoklius, saugančius pamirštus lobius pilių griuvėsiuose, baltąsias požemių damas, ypač Rytų Prūsijos epe, yra nepalyginamai daugiau. Įvairios legendos, kuriose veikia šmėklos ir vaiduokliai arba slogučiai, apskritai labai būdingos vokiečių pasakų folklorui. (Pavyzdžiui, Badeno krašto legendos: „Mirusi nuotaka“, „Riteris von Iburgas“ ir pan.). Beje, mistinių istorijų apie vaiduoklius ir antgamtinius reiškinius kūryba XIX a. Vokietijoje (ir apskritai visoje Europoje) išsirutuliojo į atskirą, labai populiarų literatūros žanrą, davusį puikių kūrinių, kurie tapo klasika. Tačiau tai atskiro pokalbio tema.
Bet kurios šalies mituose, legendose ir pasakose sutelkta liaudies išmintis ir, be abejonės, tautinė idėja. Taigi Kantas teisus!
Be jokios abejonės, bet kurios tautos pasakas vaikams reikia pradėti skaityti nuo pat ankstyviausio amžiaus: buitines ir stebuklines pasakas, pasakas apie gyvūnus, legendas ir padavimus, palyginimus, bylinas ir sakmes. Kiekvienas vaikas, priklausomai nuo amžiaus, išgirs juose ir įsisavins kažką savo. Ar galima teigti, kad pasakos moko gėrio? Turbūt taip. Tiksliau būtų sakyti, kad jos tiesiog moko. Moko gyventi ir teisingai žvelgti į gyvenimą. Jos (ir galbūt tai svarbiausia) mūsų išėjusių protėvių balsais pasakoja mums apie gimtąją šalį, mūsų šaknis, aiškina, kas mes esame šioje Žemėje ir kodėl turime stengtis nugyventi joje ne veltui.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivaj tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
