Amtsbezirkai (vok. Amtsbezirk) – artimiausias atitikmuo yra iki 1993 metų veikusios apylinkių tarybos (selsovetai), kiek mažiau į juos panašios kaimiškosios apygardos (gyvavusios 1993–2008 metais), kurios paprastai būdavo didesnės už apylinkių tarybas. Landkreisas (žr. toliau) paprastai buvo dalijamas į 15–25 amtsbezirkus. Amtsbezirko vadovas buvo renkamas šešeriems metams iš vietos gyventojų, tačiau kartais (dėl įvairių priežasčių) būdavo skiriamas iš landkreiso kaip inspektorius. Kadencijų skaičius nebuvo ribojamas, ir amtsbezirko vadovas dažnai būdavo perrenkamas daugybę kartų iki pat mirties. Maždaug iki XX a. 3–4 dešimtmečio šias pareigas dažniausiai gaudavo vietos aristokratijos atstovas, vėliau – ūkininkai ir kaimo inteligentija.
Gutsbezirkas (vok. Gutsbezirk) – pažodžiui verčiama kaip „dvarų apygarda“ arba „sodybų apygarda“. Ypatingas administracinis vienetas, sukurtas bendruomenių ir dvarininkų teisėms sulyginti. Gutsbezirkas apėmė dvarą arba valdą ir apylinkėse dvarininkui priklausiusias žemes. Dėl to jo struktūra dažnai būdavo „margaraštė“, kai skirtingos to paties gutsbezirko dalys būdavo gerokai nutolusios viena nuo kitos, net skirtinguose amtsbezirkuose, tačiau paprastai tame pačiame landkreise (žr. toliau). Gutsbezirku galėjo būti ir nuomojamas valstybinis domenas (žemės sklypas). Gutsbezirkai Rytų Prūsijoje buvo panaikinti 1928–1930 metais. Jų žemės ir gyvenvietės buvo įtrauktos į kaimo bendruomenes.
Po 1930 metų buvo sukurta keletas naujų gutsbezirkų. Tai buvo ypatingos institucijos, sudarytos iš valstybės naudai nusavintų žemių, pavyzdžiui, kariniam poligonui ar kariuomenės žirgynui įkurti. Be to, egzistavo miškų ir durpynų gutsbezirkai.
Miškų gutsbezirkas – Prūsijos miškų ūkio sistemai priklausiusi struktūra. Tai buvo miško teritorija, valdoma iš vyriausiosios girininkijos (Oberförsterei) ir susidedanti iš pačių miškų, eilinių girininkijų, įvairių miško kirtimo įmonių ir miško kolonijų – nuo miško išvalytų teritorijų, kuriose kurdavosi ūkininkų kaimai. Miškų gutsbezirkai užėmė dideles teritorijas, jų ribos dažnai nesutapdavo su amtsbezirkų ir net landkreisų ribomis. Miškų gutsbezirkai taip pat buvo panaikinti po 1928 metų. Jų infrastruktūra (girininkijos, miško kirtimo barai ir kt.) buvo įtraukta į kaimo bendruomenes.
Durpynų gutsbezirkai („pelkių“) buvo miškų gutsbezirkų atitikmuo, tačiau apėmė durpynus ir durpių gavybos įmones.
Landkreisai (vok. Landkreis) labai panašūs į mūsų administracinius rajonus (dabar – miesto apygardas, atliekančias administracinių rajonų funkcijas). Paprastai jie buvo vadinami pagal miestų, kurie buvo jų administraciniai centrai, pavadinimus, bet ne visada. Nuo 1874 metų landkreisai pradėti dalyti į amtsbezirkus (žr. aukščiau).
Provincija (vok. Provinz) – didžiausias teritorinis vienetas. Maždaug atitinka Rusijos sritį. Provincijos vadovas – oberprezidentas, nuo 1883 metų kartu buvęs ir provincijos vyriausybės pirmininku. Provincijos buvo dalijamos į administracines apygardas – regierungsbezirkus.
Regierungsbezirkas (vok. Regierungsbezirk) neturi atitikmenų šiuolaikinėje Rusijos teritorinėje sandaroje. Paprastai provincijoje jų būdavo du ar trys. Dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje buvo du regierungsbezirkai – Karaliaučiaus (Kaliningrado) ir Gumbinės (Gusevo). Regierungsbezirkai buvo dalijami į landkreisus arba tiesiog kreisus (žr. aukščiau) – kaimiškuosius rajonus.
Kaimo bendruomenė (vok. Gemeinde) – žemiausias administracinis vienetas. Ją sudarė vieno kaimo arba kelių greta esančių kaimų gyventojai. Bendruomenei vadovavo renkamas seniūnas – šulcas (Schulze). Kadangi bendruomenei buvo pavesta išlaikyti nemažai vietos infrastruktūros objektų (pavyzdžiui, kaimo mokyklas), bendruomenės dažnai susijungdavo į vieną, kad padidintų savo materialinę bazę.
Palivarkas (vok. Vorwerk) – atskiras ūkis, vienkiemis. Dažniausiai tai buvo gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas su prie jo esančiomis žemėmis, leidžiantis savininkams gyventi gana savarankiškai. Paprastai palivarke gyveno viena šeima. Rečiau – kelios šeimos, kurias paprastai siejo giminystės ryšiai. Nuo dvaro ar kaimo jis skyrėsi tuo, kad neturėjo administracinio savarankiškumo, o priklausė gutsbezirkui arba kaimo bendruomenei. XIX a. kai kurie palivarkai, pasiekę tam tikrą dydį, galėjo būti išskirti į savarankišką dvarą. XX a. šis procesas praktiškai nutrūko.
Freiheit (vok. Freiheit). Sąvoka „freiheit“ turi atitikmenį rusų kalboje – tai slabada, priemiestis, kuriame žmonės gyvena miestietišką gyvenimą, tačiau kiek laisviau. „Frei“ vokiškai reiškia laisvę, lygiai kaip ir slabada (rus. sloboda) yra kilusi iš žodžio „svoboda“ (laisvė).
Freiheitų atsiradimas susijęs su viduramžių miestų teise, pagal kurią miestai buvo teritoriškai apriboti ir turėjo griežtai įstatuose nustatytą namų skaičių. Atitinkamai tai ribojo ir miesto gyventojų skaičiaus augimą.
Taip, buvo galima užstatyti papildomus aukštus, gyventi ankščiau ar net slapta pastatyti dar kelis namus, tačiau tai negalėjo iš esmės paveikti miesto dydžio ir jo gyventojų skaičiaus. Tuo tarpu tais tolimais laikais, kaip ir dabar, žmones skatino suprantamas noras gyventi turtingiau, kelti savo gerovės lygį. Daugiau pinigų norėjo ir kunigaikščio patarėjai pilyje, ir miesto amatininkai, ir už tvirtovės sienų gyvenę žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Ir nors prekinių piniginių santykių sistema feodalinėje visuomenėje labiau priminė socialistinę planinę ekonomiką, pagrindiniai ekonomikos dėsniai buvo ir liko tie patys.
Cechų sąjungų [gildijų] vadovai suprato, kad kelias į klestėjimą eina per jų produkcijos pirkėjų skaičiaus didinimą, – tada bus galima padidinti ir gamybos apimtis. Kunigaikščio iždininkai ne mažiau aiškiai suvokė, kad įplaukos į iždą tiesiogiai priklauso nuo apmokestinamų kiemų skaičiaus ir juose gyvenančių amatininkų pajamų. Kaimo samdiniai matė, kiek turtingiau gyvena žmonės miestuose, todėl ir patys buvo nusiteikę tapti miestiečiais. Todėl iš priemiestinių gyvenviečių atsiradimo laimėjo tiesiog visi. Kad tokie priemiesčiai būtų atskirti nuo paprasčiausiai apylinkėse esančių kaimų, bet kartu nebūtų pažeisti miestų ir valstybės sutarčių punktai, ir buvo sugalvoti freiheitai (slabados). Freiheitai skirstėsi į dvi grupes: pirmajai priklausė miestų magistratams pavaldūs freiheitai, antrosios tiesiogiai valdė pilies administracija.
Miesto freiheitai beveik arba visai neturėjo savivaldos ir miesto atributų. Miesto freiheituose gyvenę žmonės buvo pavaldūs municipaliniams įstatymams, tačiau nebuvo miestiečiai visa to žodžio prasme. Tuo jie skyrėsi nuo vadinamųjų miesto dalių – Stadtteil – gyventojų. Pilies (valstybiniai, jie pat ir kunigaikščio) freiheitai pagal šiuos kriterijus vos nepasiekė miestų lygio – daugelis jų turėjo antspaudus ir herbus, teisingumą jų teritorijoje vykdė vietos teismai. Tačiau kunigaikščio freiheitai neturėjo miesto teisių privilegijos ir negalėjo sudaryti savų bažnytinių bendruomenių – jie buvo priskiriami prie miesto parapijų, Karaliaučiaus atveju daugiausia prie Löbenichto. Net jeigu freiheito teritorijoje būdavo pastatoma bažnyčia, ji tapdavo parapinės, mieste esančios bažnyčios „dukterine“ bažnyčia.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
