XIV amžiaus parapinė bažnyčia. Plytų pastatas su presbiterija, bokštu vakaruose (XVI a.) ir daugybe priestatų. Šiaurės rytų kampe – zakristija, įėjimas iš pietų. Kairėje ir dešinėje nuo bokšto buvo kriptos. Langai smailiaarkiai. Kampiniai kontraforsai įstrižiniai, šoniniai – statmeni. Visi kontraforsai laiptuoti. Lubos iš pradžių turėjo du skliautuotus tarpatramius, vėliau buvo lentų skliautas, o nuo 1805 metų – lygios gipso lubos. Po 1811–18 m. remonto lubos vėl tapo skliautuotos.
Tarp navos ir presbiterijos – smailiaarkė triumfo arka. Altorius – 1693 m. (A. Boetticher) arba 1688 m. (W. Hubatsch). Sakykla stovėjo prie triumfo arkos, XVII amžiaus darbas. Vargonai – 1869 m. Pirmieji vargonai minimi 1365 m. 1655 m. Johannas Werneris juos paauksavo ir ištapė. Varpai – 1675, 1792 ir 1798 m.
Po 1910 m. gaisro bažnyčia buvo iš esmės restauruota 1911–1918 m.
Vidaus dekoras buvo kruopščiai atkurtas. Buvo įrengti šiurkščiai skambantys pneumatiniai Karaliaučiaus meistro Carlo Novako vargonai. Paskutiniai vargonai įrengti 1935 m. (firma „Emanuel Kemper und Sohn“).
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia liko sveika tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Vėliau buvo išardyti vargonai, numesti varpai, pažeistos čerpės, ir pastatas ėmė nykti. Aštuntajame dešimtmetyje bažnyčia buvo naudojama kaip cheminių trąšų sandėlis. Šiam tikslui presbiterijoje iš rytų ir navoje iš šiaurės buvo prakirstos durys. Kai stogas sugriuvo ir skliautai ėmė pratekėti, sandėlis buvo perkeltas, o bažnyčia apleista.
1988 m. Rygos ieškotojų grupė tikrino savo versiją apie Gintarinį kambarį. Buvo atidaryti ir apžiūrėti rūsiai, iš rytų ir vakarų iškastos gilios tranšėjos.
1990 m. vietos apylinkės taryba neatlygintinai perdavė bažnyčią gamybinei bendrovei, kuri įsipareigojo ją atstatyti ir, galbūt, atidaryti stačiatikių cerkvę. Tačiau pradėti darbai netrukus buvo nutraukti dėl finansavimo stokos. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos atstovas bandė suremontuoti bažnyčią, tačiau ir jam pinigų pritrūko.
Iki 2007 metų valstybinė įstaiga „Specproektrestavracija“ parengė bažnyčios atkūrimo projektą, ir iki 2013 m. stogas buvo atstatytas.
Nuotraukos puslapyje: Michailas Ogorodnikovas,
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de,
Anton Ulbrich «Geschichte der Bildhauerkunst in Ostpreussen»,
Richard Dethlefsen «Beiträge zur ostpreussischen Glockenkunde».
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
