Redakcija dėkoja Karaliaučiaus miesto muziejui už pagalbą renkant iliustracijas.
Daugiau nei prieš šimtą metų, 1896 m. gegužės 21 d., artimajame vakariniame Karaliaučiaus priemiestyje, vadintame Hufenu (Hufen), gilios Fraigrabeno (Freigraben, dabar – Parkovyj upelis) daubos krantuose, Hufenparke (Hufenpark), buvo atidarytas zoologijos sodas. Šis priemiestis ilgus metus buvo mėgstama aristokratų šeimų, turėjusių čia soduose skendinčius užmiesčio namus, poilsio vieta ir pamažu virto vienu gyvų verslo rajonų.
Oberburmistras Karlas Selke (Karl Selke, 1836–1893), ėjęs šias pareigas 1875–1893 m., planavo atidaryti zoologijos sodą dar 1889-aisiais, nes ši idėja tuo metu mieste buvo nepaprastai populiari, tačiau jos įgyvendinimą, kaip įprasta, stabdė lėšų stygius miesto ižde. Vis dėlto 1891 m. Fraigrabeno krante esančio Fridericijos vilos (Villa Friedericia) dvaro teritorijoje vis tik atsidarė nedidelis privatus žvėrynas. Dėl lėšų gyvūnams išlaikyti stokos ir gyvūnų žūties dėl neprofesionalios priežiūros jis gyvavo vos vienus metus. Tačiau pradžia buvo padaryta.
Apžvalgos bokštas stiebiasi virš „flamingų kampelio“.
Karaliaučiaus zoologijos sodo atidarymas įvyko 1896 m. gegužės 21 d. tais metais šioje teritorijoje vykusios Vokietijos pramonės parodos pagrindiniame pastate, didžiojoje 2000 vietų salėje, specialiai parengtoje šiam įvykiui.
Vaizdas iš Apžvalgos bokšto pagrindinio įėjimo link. Kairėje – Koncertų salė, dešinėje – Pagrindinis restoranas.
Karaliaučiaus zoologijos sodo priešistorė prasidėjo 1895 m., kai „Politechninės amatų sąjungos“ penkiasdešimtmečio proga Fraigrabeno upelio krantuose, Hufeno parko (Hufen-park) giraitėje, buvo surengta Šiaurės rytų Vokietijos pramonės ir amatų paroda, kurios vadovu paskirtas slaptasis patarėjas, dantų technikas, gerbiamas miestietis Hermanas Klasas (Herman Claaß). Šio veiklaus administratoriaus pastangomis paroda, pastebimai paveikusi Karaliaučiaus pramonininkų ir verslininkų sluoksnius, sulaukė didelės sėkmės.
Parodos metu ponas Klasas pasiūlė toliau naudoti jos teritoriją, pastatus ir infrastruktūrą miesto zoologijos sodui įrengti.
Šių ketinimų įgyvendinimas vėliau atsiėjo 400 tūkst. markių, išleistų zoologijos sodui įrengti; iš jų 237 860 markių išleista iš karto – žemės sklypui Hufenparke pirkti iš jo savininko restoranininko Redotės (125 000 markių), septyniems su puse hektaro Hardershofo dvaro žemės pirkti iš jo savininkės ponios Bek (90 000 markių), taip pat parodos teritorijoje stovėjusiems mediniams pastatams (apžvalgos bokštui, pagrindiniam pastatui ir kt.) įsigyti – 22 860 markių. Be to, vėliau išleista: parko teritorijai ir tvenkiniui sutvarkyti – 15 tūkst. markių, gyvūnų voljerams pirkti – 100 tūkst. markių, kitiems organizaciniams poreikiams, įskaitant gyvūnų ir sodinukų dendrariumui su svetimšaliais medžiais įkurti pirkimą, – 162 tūkst. markių. Lėšas zoologijos sodui įrengti skyrė privatūs asmenys.
Grandiozinis fasadas, puošęs Koncertų salę.
Pirmasis zoologijos sodo Visuomeninės tarybos posėdis įvyko 1895 m. rugpjūčio 10 d. Hufenparko viloje, kurioje vėliau įsikūrė administracija, susirinko 92 žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių; jie sudarė korporacijos, prisiėmusios zoologijos sodo įrengimo ir išlaikymo išlaidas, branduolį.
Pagrindinis restoranas centrinėje promenadoje.
Istoriniam susirinkimui pirmininkavo Karaliaučiaus universiteto zoologijos profesorius, nuo 1890 m. Zoologijos muziejaus direktorius, daktaras ir slaptasis patarėjas Maksimilianas Braunas (Maximilian Braun, 1850–1930). Savo kalboje jis pareiškė, kad Karaliaučius, kaip universitetinis miestas, privalo turėti zoologijos sodą – mokslinių tyrimų ir studentų praktinio darbo, taip pat liaudies švietimo bazę. Jis planavo naujajame zoologijos sode sukurti kuo artimesnes natūralioms sąlygas, kad „lankytojai jaustųsi esą gyvūnų svečiai“.
Kadangi susirinkusiųjų interesai skyrėsi, galutinėje projekto versijoje buvo atsižvelgta ir į kitus pasiūlymus – sukurti sodo ir parko ansamblį, įrengti vietas sportui, koncertinei ir parodinei veiklai bei miestiečių poilsiui.
Parengiamieji darbai truko nuo 1895 m. rugpjūčio iki 1896 m. gegužės, tačiau jau rugpjūčio pabaigoje buvo įsteigta Gyvūnų mylėtojų sąjunga „Tiergarten“ (Tiergarten), veikusi kaip labdaros draugija, išrinktas jos prezidiumas, įkurtas darbo komitetas, kuriam vadovavo burmistras Paulis Kunkelis, o pirmuoju techniniu vadovu paskirtas tas pats Hermanas Klasas, visada kupinas idėjų ir sumanymų, sėkmingai organizavęs įvairius miesto renginius. Vėliau, zoologijos sodui įgijus juridinio asmens teises, 1897 m. gegužę jis tapo ir pirmuoju jo direktoriumi. Zoologijos klausimų kuratoriumi pirmaisiais metais buvo daktaras Johanesas Miuleris (Johannes Müller).
Arklių ir automobilių parodos reklama Tiergartene.
Hermanas Klasas neramias direktoriaus pareigas ėjo šešiolika metų, iki išėjimo į pensiją 1913 m. kovo 31 d.
Hermanas Klasas (5) lydi oberprezidento žmoną ponią fon Vindheim (2), pats ponas fon Vindheimas eina iš paskos (1) kartu su Izenburgo princu (3) ir grafu Kalneinu (4).
Dar 1901-aisiais, pripažįstant pirmojo zoologijos sodo direktoriaus nuopelnus, viena gražiausių Hufeno gatvelių, esanti netoli pagrindinio įėjimo į zoologijos sodą, Luizenhiocho kvartale, kur Klasas buvo įsigijęs vilą, pavadinta jo vardu (dabar – Svobodnaja g.). Praėjus metams po jo mirties (1914-aisiais), zoologijos sodo organizatoriaus garbei pagrindinėje alėjoje, centre prie apšviesto fontano ir gėlynų, buvo pastatytas skulptoriaus Valterio Rozenbergo (Walter Rosenberg) paminklas – bronzinė skulptūrinė kompozicija: berniukas, apsuptas panteros ir dviejų jos žaismingų jauniklių.
Ant akmeninio postamento – bronzinis reljefinis Hermano Klaso galvos atvaizdas ir užrašas „Skiriama komercijos patarėjo, zoologijos sodo organizatoriaus ir pirmojo direktoriaus H. Klaso atminimui“.
1934 m. paminklas buvo perkeltas į glasį prie Karališkųjų vartų, o po karo be pėdsakų dingo, tačiau po daugelio metų, 1992 m., Rusijos ir Vokietijos draugijos „Karaliaučiaus paminklai“ (Gedenkstätten Königsberg) pastangomis buvo rastas privačiose valdose ir grąžintas ant postamento. Ant postamento buvęs bareljefas buvo prarastas negrįžtamai, tad zoologijos sodo 100-mečiui jį vokiečių pusės užsakymu atkūrė žinomas Kaliningrado dailininkas Igoris Isajevas (bareljefas išlietas Vokietijoje), ir pagaliau 1996 m. bareljefas užėmė savo istorinę vietą ant granitinio postamento.
Paminklas Hermanui Klasui, Valterio Rozenbergo kūrinys (kairėje, 1913), ir informacinis stendas su pirmojo Tiergarteno direktoriaus portretu.
Zoologijos sodo teritorija su natūraliu kraštovaizdžiu buvo suprojektuota angliškojo peizažinio parko stiliumi: parkas suformuotas gilios daubos krantuose, remiantis natūralia augalija, ir šiek tiek „pagražintas“ introdukuotais medžiais.
Karaliaučiaus Tiergarteno planas Hermano Klaso direktoriavimo laikais (1897–1913).
1. Kasa; 2. Direkcijos pastatas; 3. Restoranas „Hufenpark“; 4. Augalų medelynas; 5. Arklidės; 6. Vikingų laivas (drakaras); 7. Liaudies parkas; 8. Aludė „Wickbold“; 9. Pagrindinis restoranas; 10. Skaitykla; 11. Liaudies restoranas; 12. Fontanas su auksinių žuvelių tvenkiniu; 13. Koncertų salė; 14. Vyno rūsys; 15. Aludė „Ponarth“; 16. Didžioji iškilmių salė; 17. Sporto salės; 18. Šviesos ir muzikos fontanas; 19. Apžvalgos bokštas; 20. Pieno namelis ir mineralinio vandens šaltinis; 21. Dviračių trekas, teniso kortas ir jojimo manežas.
Parko kraštovaizdį pertvarkė kraštovaizdžio architektas Model ir jo padėjėjas Wichulla, vyriausiuoju sodininku tapo Schefer. Aukštakrantė upelio vaga buvo šiek tiek pakeista, siekiant suteikti jai daugiau kraštovaizdžio įvairovės: tai atsispindėjo dirbtinio plataus užutekio rytinėje dalyje, siauros vagos su kriokliu centrinėje parko dalyje ir siauros čiurlenančios srovės prie Hufenallee (dab. Taikos pr.), parko ir miesto teritorijos riboje, peizažuose.
Gyvūnų rūšinė sudėtis buvo aptarta „Tiergarten“ taryboje, o vėliau ją parinko ir pateikė Hamburgo Carlo Hagenbecko (Carl Hagenbeck) firma – 900 gyvūnų egzempliorių, priklausančių dviem šimtams šešiasdešimčiai rūšių (du Amūro tigrai buvo atgabenti iš Rusijos).
Be įprastų Rytų Prūsijai augalų, rūšinėje sudėtyje buvo daugiau nei 50 Karaliaučiui egzotiškų medžių rūšių, atvežtų iš kitų šalių; tarp jų ypač išsiskyrė spygliuočiai.
Sprendžiant zoologijos sodo problemas labai plačiai buvo įtraukiami miesto gyventojai ir visuomenė. Savanoriškais gyventojų įnašais buvo finansuojama dalis zoologijos sodo projektų, kita lėšų dalis gauta iš mecenatų – pramonininkų, pirklių ir kitų turtingų miestiečių. Sąjunga „Tiergarten“ surengė aktyvią zoologijos sodo teritorijos projektavimo ir planavimo diskusiją tarp miesto gyventojų. Kiekvienas miestietis buvo kviečiamas išsakyti savo nuomonę apie zoologijos sodo įrengimą – šį didelį projektą, kuriamą vien labdaros pagrindais.
Jau per pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį Karaliaučiaus zoologijos sodas tapo viena populiariausių miesto gyventojų poilsio vietų. Nuo gegužės iki rugsėjo jis buvo atviras nuo 7 val. ryto iki 11 val. vakaro, o visą likusį laiką – nuo 8 val. ryto iki saulėlydžio.
Zoologijos sodo darbuotojai su Karaliaučiuje gimusiais leopardžiukais ir meškiukais.
Pirmasis įėjimas buvo Zoologijos gatvėje (Tiergartenstraße), 1910 m. įėjimas perkeltas į pietinę zoologijos sodo dalį. 1910-aisiais vienkartinis bilietas į zoologijos sodą kainavo 50 pfenigų, vaikams – 20, semestrinis bilietas studentams – tris markes.
Rengėjų veikla sulaukė didelio miestiečių, visuomenės ir kolegų mokslininkų pripažinimo: 1897 m. buvo parduota 2 900 abonementų, 1898 m. metinių bilietų skaičius pasiekė jau 25 tūkstančius; 1904 m. zoologijos sode, pripažintame vienu geriausių šalyje, įvyko visos Vokietijos zoologijos sodų direktorių konferencija.
1897-aisiais, praėjus metams po atidarymo, čia gyveno 983 gyvūnai, kolekcija nuolat pildėsi ir 1910 m. pasiekė 2126 individus, priklausančius 405 rūšims, – tai didžiausias žvėrių skaičius per visą zoologijos sodo istoriją. Komercinė sėkmė buvo akivaizdi.
Įmonės klestėjimą lėmė kelios priežastys: įvairi žvėryno sudėtis, galimybė tiesiogiai stebėti vietinių ir egzotinių gyvūnų gyvenimą, patogi zoologijos sodo vieta žaliame, aristokratiškame rajone, vaizdingi romantiško „tarpeklio“ – gilios (iki 25 m) skroblais apaugusios daubos, kurios dugnu tekėjo sraunus upelis, – peizažai, didžiulis tvenkinys „Ančių užutekis“, gražiai suplanuota centrinė teritorijos dalis su alėjomis, vejomis ir gėlynais, šliaužiančiosios rožės ir įdomiai parinkta dendrariumo sudėtis, platus pasivaikščiojimo takų tinklas, įvairios laisvalaikio galimybės.
Žiemą ir vasarą kasdien vykdavo koncertai: vasarą – po atviru dangumi, žiemą – didžiojoje Koncertų salėje su vargonais. Vasarą sekmadieniais ir trečiadieniais – simfoniniai koncertai. Publiką traukė ir tokios malonios pramogos kaip restoranų, vyno rūsio, pieno kavinių, Liedtke konditerijos, kurioje kepdavo Karaliaučiuje taip mėgstamas marcipanines bandeles, lankymas, važinėjimas dviračiais, „juoko kambarys“, vaikų žaidimų aikštelė, medinė skaityklos terasa, nuo kurios gerai matėsi niūroka dauba, du muzikos paviljonai orkestrams. Reguliariai koncertuodavo Mokytojų sąjungos giedotojų kapela, dažnai vykdavo ir kitos dainų šventės.
Apžvalgos bokštas ir Didžioji salė iškilmingiems renginiams.
Restoranai buvo du: vienas, su daugybe staliukų po atviru dangumi, – „liaudies“, antrasis – didžiausias tarp Karaliaučiaus restoranų – buvo vakarinėje zoologijos sodo dalyje, Tiergartenstraße pusėje, ir į jį nuo įėjimo iš gatvės vedė ąžuolų alėja.
Meškų pilis visada buvo populiari vieta.
Zoologijos sode dažnai ne tik vykdavo įvairūs miesto renginiai, bet ir buvo įgyvendinami Hermano Claaßo asmenine iniciatyva sumanyti projektai, duodantys gerų pajamų (pavyzdžiui, didelis reguliarių egzotinių tautų – laplandiečių, šiaurės afrikiečių ir kitų tautų atstovų, kviečiamų į Karaliaučių, – buities parodų projektas). Iš miesto renginių būtina paminėti 1903 m. liepą vykusią XXI Prūsijos dainų šventę. Visi jos dalyviai gavo specialiai iš bronzos išlietus atminimo medalius, kurių vienoje pusėje buvo pavaizduotas muzikantas su lyra ir du angelai, o kitoje – ąžuolo lapais apjuosta briedžio galva ir užrašas „Karaliaučius Prūsijoje. Tiergarten. 1903 m.“
Tuo metu gausūs koncertai vykdavo zoologijos sodo Koncertų salėje – viename iš pastatų, priklausiusių dar pramonės parodai. Čia pat 1908 m. buvo švenčiama miesto šventė, skirta „Miestų nuostatų“ 100-mečiui.
1906 m. „Aeronautikos mėgėjų sąjunga“, susirinkus gausiai miniai, pakėlė iš zoologijos sodo teritorijos aerostatą į tiems laikams nemažą aukštį – 300 metrų; iš ten tokių pramogų mėgėjai, nusipirkę bilietą už 3 markes, galėjo grožėtis Karaliaučiaus ir jo apylinkių vaizdais.
1910 m. vienas iš medinių zoologijos sodo pastatų – pagrindinis restoranas prie įėjimo iš Tiergartenstraße pusės – sudegė, tačiau jau 1911 m. restorano vietoje buvo pastatytas naujas mūrinis baroko stiliaus Visuomenės namų pastatas pagal architekto Otto Walterio Kuckucko (Otto Walter Kuckuck) projektą; jis dėstė Karaliaučiaus pramonės ir amatų mokykloje (jos raudonų plytų pastatas išlikęs Somerio gatvėje) ir pastatė nemažai Karaliaučiaus vilų bei gyvenamųjų namų.
Dramblę Jenny mylėjo ir seni, ir jauni!
Visuomenės namai su nauju restoranu, atvira terasa antrame aukšte ir palmių sale buvo zoologijos sodo lankytojų traukos centras.
Kavinė zoologijos sode jaukaus tvenkinėlio pakrantėje.
Šis statinys, kurio pavadinimas lietuviškai verčiamas kaip Visuomeninių susirinkimų namai, arba Bendravimo namai, turėjo daugybę įvairaus dydžio patalpų, skirtų, kaip dabar pasakytume, meistriškumo pamokoms ir choriniam dainavimui, milžinišką koncertų salę 3000 žmonių, sales pobūviams, baliams ir šventiniams vaidinimams. Pastatas buvo pailgas, o dėl skirtingo daugybės patalpų aukščio jo stogas buvo sudėtingos formos. Ypač populiarus buvo restoranas. Iš antrojo aukšto, kur buvo atvira terasa, atsiverdavo vaizdas beveik į visą zoologijos sodo teritoriją. Pietinis šio pastato sparnas po karo neišliko.
Per 1944 m. bombardavimus ir 1945-aisiais zoologijos sodo teritorijoje vykusius karo veiksmus pastatas iš dalies išliko ir po karo įgijo naują paskirtį – tapo dramblių namais.
„Senieji“ sugriauti Kaliningrado zoologijos sodo dramblių namai (senieji todėl, kad pastatyti nauji) turbūt dar prisimena laikus, kai buvo vienas didžiausių miesto restoranų. XXI a. pradžioje jie laukia nugriovimo arba restauracijos. Apie tai jau daugelį metų girgžda jų kaltinės, sulankstytos balkono grotos, primindamos zoologijos sodo lankytojams, kad mūsų mieste yra nemažai keistų vietų ir niekuo nereikia stebėtis…
Vienas įdomiausių įvykių zoologijos sodo istorijoje buvo 1912 m. jo teritorijoje atidaryta pirmojo Vokietijoje etnografinio muziejaus po atviru dangumi ekspozicija, sukurta pagal Skandinavijos muziejaus Skanseno parke Stokholme pavyzdį. Etnografas A. Hazelius Stokholmo parke iš senovinių medinių pastatų surinko muziejinį kaimą ir atvėrė jį lankytojams 1891 m. Tokių muziejų tikslas buvo išsaugoti architektūros paminklus ir pristatyti juos kraštovaizdyje, natūralioje istorinėje aplinkoje, kaip vientisą kompleksą ir ansamblį.
Rytprūsių etnografinis muziejus buvo svarbi Tiergarteno dalis.
Rytprūsių kaimo buities muziejaus organizatorius ir vadovas buvo profesorius Richardas Dethlefsenas – konservatyvių pažiūrų žmogus, pasisakęs už tradicinės valstiečių buities ir Prūsijos istorijos išsaugojimą.
Rytprūsių etnografinio muziejaus Karaliaučiuje planas.
1. Oberlando arklidė. 2. Oberlando gyvenamasis namas. 3. Varmijos–Oberlando gyvenamasis namas su atvira galerija. 4. Oberlando kapinaitės. 5. Oberlando bažnyčia. 6. Oberlando bažnyčios varpinė. 7. Pakelės koplytėlė. 8. Kepykla.
Lietuvių sodyba
9. Gyvenamasis namas. 10. Arklidė. 11. Svirnas derliui laikyti. 12. Svirnas. 13. Sandėliukas. 14. Rūsys. 15. Šulinys. 16. Džiovykla. 17. Kalvė. 18. Vandens malūnas.
Lietuvių žvejo sodyba
19. Arklidė. 20. Žuvų rūkykla. 21. Gyvenamasis namas. 22. Lietuvių kapinaitės. 23. Pilkapis. 24. Įtvirtintas piliakalnis su pylimais. 25. Vėjo malūnas. 26. Mozūrų gyvenamasis namas.
Kalvė Etnografiniame muziejuje.
Muziejus buvo įsikūręs Freigrabeno daubos krantuose, pietinėje zoologijos sodo dalyje, užėmė kiek daugiau nei tris hektarus ir turėjo atskirus įėjimus iš Bramsštrasės (Brahmsstraße, dabar – Bramso g.) ir Listštrasės (List-straße). Čia, tarp natūralios augmenijos, skroblų ir bukų paūksmėje, stovėjo įvairios paskirties jau tada nykstančios prūsiškos senovės statiniai: valstiečių namai – prūsiškas, mozūriškas ir varmiškas, eigulio namas, lietuvių žvejo trobelė, vienkiemio ūkinis kiemas, duonos kepykla, kalvė, alaus darykla, vėjo malūnas, medinė bažnyčia, sena tvirtovė ir kiti etnografinę vertę turėję statiniai, kuriems XX a. pradžioje grėsė išnykimas.
Upelio tarpeklio kraštovaizdyje muziejinio kaimo pastatai buvo išdėstyti taip: ten, kur dabar nutiestas tiltelis iš Nosovo gatvės į Rimskio-Korsakovo gatvę, stovėjo nedidelė užtvanka, todėl dauboje tekantis upelis sudarė tvenkinį-užutekį su upėtakiais ir švariu tekančiu vandeniu, kuris persiliedamas sudarydavo krioklį.
Dešiniuoju daubos krantu, po skroblų skliautu, ilga alėja driekėsi nuo įėjimo iš Bramsštrasės pro senovinį prūsų žemių įtvirtinimą – flieburgą (Flieburg), pro malūną, kadaise stovėjusį ant Schönfließ dvaro upelio (Beeko kanalo, nusidriekusio nuo Prieglaus ir drenuojančio dabartinių Baltijos ir Maskvos rajonų teritorijas), iki erdvaus briedžių aptvaro ir toliau – link išėjimo į Listštrasę arba gilyn į zoologijos sodo teritoriją, kur lankytojus pirmiausia pasitikdavo „Meškų pilis“ ir jos gyventojai. Kairiajame daubos krante stovėjo žvejo namas, toliau – kalvė, piečiau – lietuvių kiemas iš Gilijos (Matrosovo gyv., Polesko r.), kuris buvo šiaurės rytinėje Rytprūsių dalyje gyvenusių etninių lietuvių sodyba. Sodybą sudarė dviaukštis medinis gyvenamasis namas. Jos tvartas, svirnas, klėtis (vasarinis namelis) ir rūsys buvo išdėstyti taip, kad viduryje susidarydavo erdvus kiemas. Netoliese stovėjo senovinė medinė bažnyčia iš Reichenau (dabar Lenkija, netoli Ostrudos), namas su lodžija ir du mozūrų fachverkiniai (karkasiniai) namai. Tarp paskutiniųjų muziejaus eksponatų ir pietinio įėjimo iš Hufenalėjos (Taikos pr.) buvo ūkinis kiemas ir administracinis pastatas.
Pieno namelis buvo pastatytas šalia mineralinio šaltinio.
Zoologijos sodas ir Etnografinis muziejus kartu užėmė kiek daugiau nei dvidešimt hektarų: 3 ha – muziejus ir 17,6 ha – zoologijos sodas.
Alaus daryklos „Ponarth“ paviljonas.
Tam tikromis dienomis kaimas atgydavo: žvejys gaudė žuvį, kalvis daužė kūju, sukosi malūnas, alus liejosi upėmis... Muziejaus ekspozicija kėlė didelį visuomenės susidomėjimą ir traukė daugybę lankytojų iki pat 1938 m., kai, pertvarkant zoologijos sodą, ji buvo palaipsniui perkelta į Hexenbergą (Hexenberg) į šiaurę nuo Hohenšteino miesto (vok. Hohenstein, dabar – Olštynekas, Lenkija).
Antrojo savo gyvavimo dešimtmečio pabaigoje Karaliaučiaus zoologijos sodas, iniciatyvių vadovų ir visuomenės paramos dėka, pasiekė klestėjimo viršūnę.
Hermanui Claaßui palikus postą, 1913–1930 m. zoologijos sodo direktoriumi tapo Maxas Emilis Meißneris (Max Emil Meißner), iki tol vadovavęs zoologijos sodui Pozene (dabar Poznanė, Lenkija). Labai greitai, jau 1914 m. rugpjūčio 17 d., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, zoologijos sodas buvo priverstas užsidaryti trejiems su puse metų. Dauguma darbuotojų buvo pašaukti į karo tarnybą, zoologijos sodo patalpos virto uniformų sandėliais. Tai buvo sunkus metas: pašarų nebuvo nei kur, nei už ką pirkti, gyvūnų skaičių teko smarkiai sumažinti.
Kai 1918 m. liepos 1 d. zoologijos sodas vėl atvėrė vartus miestiečiams, buvo užfiksuotas lankomumo rekordas – vienos dienos pajamos siekė 70 159 markes. Tai buvo visuomenės dėkingumo triumfas, tačiau laukė dar daug sunkumų, kuriuos lėmė pokario krizė ir infliacija.
1919 m. sudegė medinis koncertų salės pastatas, ir dėl lėšų stygiaus jis nebuvo atstatytas.
Tiltas per Parko upelį (Hufenfreigraben) Bramso gatvėje.
Tais pačiais sunkiais metais, rugsėjo 26 d., zoologijos sode atidaryta pirmoji Rytų Vokietijos mugė (Ostmesse), sulaukusi didelės sėkmės, todėl reicho prezidentas Friedrichas Ebertas pripažino sąjungą „Tiergarten“ visuomenei naudinga organizacija.
Pėsčiųjų tiltas per Parko upelį Tiergarteno teritorijoje netoli Hufeno alėjos (Hufanallee, dabar – Mira prospektas).
Sunkiausias zoologijos sodui laikotarpis buvo 1920 metai: gyvūnų tebuvo vos 380. Iki 25-mečio jubiliejaus, švęsto 1921 m. gegužės 21 d., jų padaugėjo iki 565. Jubiliejaus dieną savo zoologijos sode apsilankė 40 tūkstančių karaliaučiečių. Iki 1924 m. gyvūnų skaičius išaugo iki 700.
Dėl ekonominės krizės zoologijos sodas įklimpo į 150 tūkst. markių skolą, ir Gyvūnų mylėtojų sąjunga planavo atsisakyti visuomeninės labdaros organizacijos statuso ir pereiti miesto valdžios žinion. Vis dėlto miestiečių paramos, didelio lankomumo, griežčiausio administracijos taupymo ir aktyvios naujųjų valdybos narių veiklos dėka pavyko išsaugoti sąjungos „Tiergarten“ nepriklausomybę ir sumažinti įsiskolinimą.
Zoologijos sodo finansinė padėtis pamažu ėmė stabilizuotis.
Nuo 1930 metų zoologijos sodo direktoriaus pareigas eina daktaras Richardas Mülleris (Richard Müller). Materialinės problemos kaip ir anksčiau kelia nerimą vadovybei, kuri buvo priversta parduoti dalį zoologijos sodo teritorijos, besiribojančios su Hermann-Allee (dabar Čaikovskio g.) ir Hufen-Allee (dabar Mira pr.), kad gautas lėšas galėtų skirti teritorijos tvarkymui. Zoologijos sode atsiranda priestatų prie pagrindinio pastato, kuriame veikia restoranas, pačiame pastate įrengiama didelė priėmimų salė, statomi ir nauji aptvarai gyvūnams.
Tiergarteno Visuomeninis namas, kuriame dabar įsikūrusi zoologijos sodo direkcija.
Pagal susiklosčiusią miesto tradiciją zoologijos sode rengiamos šventės ir iškilmės.
Tiergarteno planas (1930).
1. Pagrindinis įėjimas; 2. Administracinis pastatas; 3. Zoologijos sodo fotoateljė; 4. Rytprūsių etnografinis muziejus; 5. Mineralinių vandenų paviljonas; 6. Visuomeninis namas; 7. Įėjimas iš Tiergartenstraße; 8. Liaudies restoranas; 9. Kašaloto skeletas (griaučiai); 10. Paminklas Hermanui Claassui; 11. Muzikos paviljonas ; 12. Alaus daryklos „Ponart“ paviljonas; 13. Muzikos paviljonas; 14. Kavinė „Benter“; 15. Šviesos ir muzikos fontanai; 16. Pieno prekyba; 17. Apžvalgos bokštas; 18. Ūkinis kiemas; 19. Augalų medelynas; 20. Teniso kortai.
1930 m. birželio 22 d. Dainų sąjunga čia paminėjo 700-ąsias viduramžių meistersingerio (liaudies dainiaus) Walterio von der Vogelweidės (Walter von der Vogelweide, 1170–1230) mirties metines. Zoologijos sodo centre, šalia gėlynu apsupto fontano, buvo pastatytas skulptoriaus Georgo Fuhgo (Georg Fuhg) sukurtas paminklas iš rožinio granito.
Tais pačiais 1930-aisiais skulptorius Erichas Schmidtas-Kestneris (Erich Schmidt-Kestner), 1926–1933 m. vadovavęs amatų ir skulptūros mokyklai Königstraße (dabar Frunzės g.), padovanojo zoologijos sodui savo sukurtą bronzinę skulptūrą „Du žaidžiantys kurtai“ (pokario metais ji ilgai buvo „privačiose“ rankose, šiuo metu eksponuojama Kaliningrado miesto dailės galerijoje). Dar viena skulptūra, kuri nebuvo padovanota zoologijos sodui, bet šiuo metu [XXI a. pr.] stovi priešais beždžionyną labai mielai apipavidalintame gėlyne, – natūralaus dydžio orangutano figūra iš rožinio porfyro, sukurta skulptoriaus Arthuro Steinerio (Arthur Steiner).
Jis sukūrė skulptūrą 1930 m. ir pastatė ją priešais savo namą Krausallee gatvėje. Po daugelio metų orangutanas rado savo vietą zoologijos sode.
XX a. 4-ojo dešimtmečio afiša, reklamuojanti miesto įžymybę – zoologijos sodą, skelbia: „Pirmoji miesto ir provincijos įžymybė! Puikūs gėlynai. Šviečiantis fontanas. Retas gyvūnų rūšių gausumas. Akvariumas. Biblioteka. Skaitykla. Kasdien pirmarūšių kapelų koncertai, diriguojami geriausių dirigentų. Parodų ir koncertų salės. Geriausias restoranas! Konditerija. Galimybė jodinėti. Teniso aikštelės. Maloniausias laisvalaikis visiems lankytojams!“
Riedučių čiuožykla suteikdavo dinamiškumo!
1933-iaisiais į valdžią atėję nacionalsocialistai, neskirdami jokios materialinės paramos, įpareigojo zoologijos sodo vadovybę skubiai atnaujinti senas patalpas ir parengti naujų statinių statybos planą.
Dviračių trekas Tiergartene atsirado atidarymo metais (1896).
Kad zoologijos sodas galėtų gyvuoti toliau, pasiturintys miesto gyventojai pareiškė esą pasirengę nuo 1931 m. dešimt metų, iki pat zoologijos sodo 50-mečio jubiliejaus, kasmet skirti valdybai po 50 tūkst. markių, be to, mieste gyvūnams paremti buvo surengta loterija. Vis dėlto sunkiais fašistų viešpatavimo Vokietijoje laikais korporacija „Tiergarten“ nusprendė išsiformuoti, ir zoologijos sodas perėjo miesto valdžios žinion.
Mecenatų parama padėjo direkcijai pradėti apleistų pastatų restauravimą: senojo paukštyno vietoje pastatė aštuonkampį akvariumą tropinėms žuvims, patalpas antilopėms, briedžiams, elniams, muflonams, jūrų liūtams ir baltiesiems lokiams, aikštelę gyvūnų jaunikliams, beždžionyną, įgilintą akmeninį aptvarą gyvūnams vedžioti ir demonstruoti šalia pagrindinio įėjimo iš Hufen-Allee (Mira pr.) pusės, o rytinėje sodo dalyje įrengė sudėtingos konstrukcijos lokių aptvarą – vadinamąją „Lokių pilį“.
Senąjį dviračių taką šiaurinėje parko dalyje pakeitė aštuoni teniso kortai. Tuo pat metu buvo įkurtas teniso klubas „Tiergarten“.
Šios naujovės pritraukė dar daugiau lankytojų. Prieškario metų vaikų prisiminimuose zoologijos sodas išlieka ryškiausiu vaikystės įspūdžiu: čia buvo daug įdomybių ir labai skanių dalykų. Tiesa, bandelės, kakava su natūraliu pienu, sutirštintas pienas ir kiti skanėstai kainavo nepigiai ir dažnai buvo neįperkami, tačiau buvo galima išgerti stiklinę skanaus gazuoto vandens ir, svarbiausia, pažiūrėti į gerai pažįstamus ir švelniai mylimus gyvūnus (ypač vaikų dėmesio sulaukdavo dramblė Jenny, tigras ir visada juokingi gyvūnų jaunikliai).
Pagrindinis įėjimas (1910–1933) iš Hufeno alėjos (Mira prospektas).
Bilietas į zoologijos sodą Karaliaučiaus vaikams buvo atlygis už gerą mokymąsi, kalėdinė dovana, staigmena gimtadienio proga.
Pagrindinis įėjimas, pastatytas 1934-aisiais pagal Siegfriedo Sassnicko projektą.
1933–1934 m. kadaise labai gražus, puošniais bokšteliais papuoštas, medinis, ryškus pseudokiniško stiliaus įėjimas į zoologijos sodą, nuo 1910 m. buvęs Hufenallee (Mira prospekte) ir jau sunykęs, buvo pakeistas akmeniniu portalu, kurio architektūrinį sprendimą sukūrė žinomas miesto architektas Siegfriedas Saßnickas (Siegfried Saßnick, 1903–1971); tuo pat metu buvo pastatyta ir nauja zoologijos sodo tvora. Tiesą sakant, tai ir yra tas įėjimas į zoologijos sodą iš Mira prospekto, kuriuo naudojamės ir dabar, – kuklus ir funkcionalus.
Portalas – architektūriškai apipavidalintas įėjimas – buvo vientiso kraštovaizdinio ir architektūrinio komplekso dalis kartu su kitomis zoologijos sodo erdvėmis, apželdintomis Walter-Simon-Platz sporto aikštelėmis ir priešais jas esančiu skveru su bronziniu generolo Yorcko paminklu. Kairiojoje portalo dalyje buvo zoologijos sodo kasos, gintaro papuošalų ir tropinių vaisių parduotuvės, dešiniojoje taip pat veikė zoologijos sodo kasos ir zoologijos prekių parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti žuvelių, kačių, triušių ir kitų gyvūnų, taip pat literatūros apie juos. Tarp portalų buvo išsaugoti grakštus dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba, Kinijos endemikas) ir galingas, šalčiui atsparus stambiavaisis ąžuolas (Quercus makrocarpa, Šiaurės Amerikos endemikas) – jie ir šiandien puošia įėjimą į Kaliningrado zoologijos sodą. Gyvūnų figūrėlės, nuo akmeninio portalo viršaus sveikinančios lankytojus, buvo pastatytos jau pokariu.
Parko ir dendrariumo aprašymas
Specialistų nuomone, zoologijos sodo kraštovaizdis suprojektuotas daugiausia kiniškų, taigi gamtinių, parkų stiliumi. Kiniškiems sodams buvo būdingas žmogaus paryškintas natūralios gamtos grožis su begaline vienas kitą keičiančių vaizdų įvairove, atsiveriančia nuo daugybės takų. Su vokišku akcentu šis tikslas buvo pasiektas ir Karaliaučiaus zoologijos sode: kiniško stiliaus paviljonai, vandens telkiniai – neatsiejami kiniško sodo atributai – užima nemažą zoologijos sodo teritorijos dalį, parko skulptūrų nedaug; kur kas dažniau kalvelės, pievelės ir vandens telkinių krantai apipavidalinami natūraliais dideliais rieduliais (japoniško „akmenų sodo“ atgarsiai), daugelis voljerų buvo nameliai su daugiapakopiais įmantriais stogais, o su kraštovaizdžiu derantys nedideli tilteliai ir pavėsinės taip pat įneša rytietiškų natų.
Tačiau centrinė, reprezentacinė zoologijos sodo teritorijos dalis, kaip įprasta parkų kūrime, buvo suformuota visiškai baroko stiliumi – joje plytėjo geometrinių formų kilimėliniai gėlynai, o vaikų žaidimų aikštelę šiaurės vakarinėje teritorijos dalyje puošė „labirintas“ – painiai susipynusių sodo takų plotas, apjuostas kirpta žaluma. Šis baroko epochos sodų ir parkų meno būdas vėliau plačiai paplito Europos parkų kūrime, sėkmingai išliko per šimtmečius ir šiandien nėra praradęs savo aktualumo.
1936 m. Karaliaučiaus Tiergarteno planas, kuriame pažymėtos ne tik gyvūnų patalpos, bet ir kavinių, užkandinių bei kitų įstaigų, taip pat paminklų, gėlynų, pasivaikščiojimo takų, kortų, tualetų ir kt. vietos, iki smulkmenų parodo, kokias įvairias galimybes zoologijos sodas turėjo kaip pramogų sodas (šį planą kiekvienas lankytojas galėjo įsigyti kasoje).
Parkas turėjo du pagrindinius įėjimus – pietinį iš Hufenallee (Mira prospekto) ir šiaurinį iš Hermannallee (Čaikovskio gatvės), tris išėjimus rytinėje ir šiaurės rytinėje dalyje ir du – vakarinėje. Gyvūnų ekspozicija užėmė tik 20 % zoologijos sodo teritorijos ir driekėsi jos pakraščiais, o centrinė dalis buvo poilsio zona su pusiau atviro tipo erdvine struktūra, kurią kūrė alėjos ir pavieniai medžiai, patraukiantys dėmesį neįprastu vainiku, ryškiais lapais ar jų nepaprasta forma. Zoologijos sodo centre, šviesioje atviroje erdvėje, plytėjo kilimėliniai „partero“ gėlynai, o nėriniuotą šešėlį metė įmantriai sudėtingais, todėl paslaptingais raštais susodinti pavieniai medžiai, daugiausia kaštonai. Uždara, pavėsinga erdvė buvo būdinga tik upelio slėniui ir aplinkai prie didelio dekoratyvinio vandens telkinio su fontanu šiaurinėje zoologijos sodo dalyje.
Pietinėje parko dalyje buvo administracinis pastatas (iškart už tvoros, į dešinę nuo įėjimo iš Hufenallee), atviras gilus, akmenimis išgrįstas voljeras gyvūnams vedžioti ir rodyti, patalpos muflonui ir mažosioms laukinėms katėms, o abiejuose Freigrabeno upelio krantuose – senosios prūsų architektūros muziejaus po atviru dangumi statiniai. Čia pat, už upelio, ant aukštos kalvos stovėjo medinė „Skaitykla“ su raižytais turėklais, iš kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į gilią griovą, senąjį miško parką jos krantuose, briedžių aptvarą ir „ančių tvenkinį“. Šioje parko dalyje buvo tiltas, jungiantis pagrindinį įėjimą su likusia zoologijos sodo teritorija; po tiltu 20–25 m gylyje ūžė sraunus ir audringas upelis. Hufeno griovos teritorija buvo išsaugota natūralios būklės kaip kraštovaizdžio požiūriu labai patrauklus gamtos objektas su bukų ir skroblų augmenija, upelio krantuose sudarančia ištisinę pavėsingą lają.
Šiuo metu [XXI a. pradžioje] medžių gerokai sumažėjo, pirmiausia dėl iškritusių bukų, o struktūros tipas iš uždaro virto pusiau atviru, kurį daugiausia formuoja skroblai ir savaime išplitę klevai. Abipus upelio dabar išdėstyta gyvūnų ekspozicija, čia taip pat yra praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje pastatytas vaikų miestelis; šioje vietoje krantas iš dalies nugriuvęs. Žalioji zona prie įėjimo apima išlikusius medžius – dviskiautį ginkmedį ir stambiavaisį ąžuolą, taip pat spygliuočių grupę – kazokinį kadagį, vakarinę tują, žirniavaisį puskiparisį, paprastąjį kadagį (kolonos formos), dygiąją eglę (melsvoji forma) (Karaliaučiaus zoologijos sode čia, pakeliui nuo įėjimo į parko gilumą, augo serbinė eglė, paprastoji eglė (girliandinė forma), melsvoji dygioji eglė, kanadinė eglė ir vienspalvis kėnis).
Į šiaurę nuo upelio su penkiais jo tilteliais, centrinėje parko dalyje, gyveno pingvinai, jūrų liūtas, baltasis lokys, antilopės, elnias, buvo žiemos voljeras neskraidantiems paukščiams ir nemažai statinių – Visuomenės namai su restoranu, parodų paviljonas, muzikos paviljonas, koncertų aikštelė, taip pat Hermanno Claasso ir Walterio von der Vogelweide paminklai bei dideli gėlynai. Įdomi istorija susijusi su elnių aptvarais ir uosių alėja, juosusia juos iš šiaurės. Pardavus dalį zoologijos sodo teritorijos, aptvarai atsidūrė beveik prie jo vakarinės ribos. Kitoje tvoros pusėje, buvusioje parko teritorijoje, 1915 m. buvo pastatyta Hufengymnasium. Uosiai žymėjo kontūrą ir slėpė po savo lajomis kelią į šaudymo vietą: iki praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio nedidelė zoologijos sodo dalis prie pietinio įėjimo priklausė karinei žinybai, nes Hufenallee (Mira prospektas) buvo strateginis kelias, ir zoologijos sode išliko liunetas – žemių pylimas, esantis už Pirmojo gynybinio pylimo, kuris ėjo netoli zoologijos sodo, maždaug ten, kur dabar driekiasi Gvardeiskio prospektas.
Centrinę dalį iš vakarų pusės ribojo dvipusė paprastųjų ąžuolų alėja, abipus kurios driekėsi siauros gėlių rabatos*; tokia pat alėja buvo apželdintas ir įėjimas į zoologijos sodą iš Tiergartenstraße (Zoologičeskaja g.) pusės. Koncertų aikštelę ir parodų paviljoną supo kaštonų, liepų ir ąžuolų kurtinos**, pasodintos sudėtingomis geometrinėmis figūromis, kai kam primenančiomis masonų simbolius. Į šiaurę nuo didžiųjų kilimėlinių gėlynų (didelio pusapvalio ir aštuonių mažesnių stačiakampių) tyvuliavo didelis tvenkinys su apšviestu, aukštai trykštančiu fontanu „Geizeris“ ir žaliose krantų vejose besidriekiančiomis rožėmis, stūksojo aukštas mauriškojo stiliaus apžvalgos bokštas su keturkampe aikštele, baliustrada ir keturiais kampiniais bokšteliais. Apžvalgos bokšto rūsyje buvo gėlavandenis akvariumas, kuriame kartą per metus, pavasarį, Rytprūsių žvejų sąjunga visuomenei pristatydavo verslinių žuvų jauniklius (dabar [XXI a. pr.] šioje vietoje stovi vandens paukščių namelis smailiu skardiniu stogu). Būtent čia buvo pasodinta daugiausia egzotinių augalų: kirvinė tujopsė, margalapis uosialapis klevas, Vičo kėnis (dar vadinamas Veičo kėniu, lot. Abies veitchii), Nordmano kėnis, veimutinė pušis, čerpinis ir pelkinis ąžuolai, pocūgė, arba duglasija, karpotasis svyruoklinis beržas, juodoji pušis, Rozentalio tuja, smailialapė magnolija, turkinis lazdynas, Lavsono kiparisūnas ir jo siūlinė forma, japoninis maumedis, serbinė, sitkinė ir baltoji eglės, o prie papūgų ir gyvačių paviljono buvo pasodinti du paprastieji ąžuolai. Ši parko dalis dabar prarasta „dėl ekspozicijos plėtros“ – būtent čia vietoj visų minėtų medžių dabar laikomi strutiai ir naminiai paukščiai. Šimtamečių ąžuolų alėja išliko tik iš dalies, kaštonų ir liepų raštai prarasti, pusapvalis gėlynas paverstas apvaliu fontanu, pokario sodiniai (jazminai, rododendrai, švediniai šermukšniai, pūkuotieji actmedžiai, kadagiai) „neturi vientiso kompozicinio sprendimo“, t. y. yra atsitiktiniai. Iš prieškarinių egzotų išliko kirvinė tujopsė, daugiaspalvis kėnis, uosialapis klevas.
Toliau, šiaurinėje parko dalyje, buvo laikomos kengūros, emu strutiai, ruoniai, smulkūs paukščiai, beždžionės, plėšrūs žvėrys, čia plytėjo „fazanų pieva“, o kaštonų pavėsyje stovėjo konditerija. Prie pat šiaurinės zoologijos sodo ribos, tos, kuri dabar atsukta į Čaikovskio gatvę, buvo teniso kortai ir teniso klubo namas; XX a. pradžioje juos ilgojoje (pietinėje) pusėje juosė liepomis apsodintas takas jodinėti poniais, vakarinėje pusėje – ąžuolai, rytinėje – kaštonai, ąžuolai ir skroblai, pasodinti ant rytinės kortų tribūnos žemių pylimo ir tankiu pavėsiu dengę tribūnos amfiteatrą. Tarp medžių išsiskyrė du egzotiškos formos Cuculata paprastieji ąžuolai šaukštiniais lapais ir Vilsono tuopa. Rytinės tribūnos želdiniai neišliko – dabar šioje vietoje įrengti bizonų aptvarai. Be to, teniso kortų teritorija dabar jau nebepriklauso zoologijos sodui. Netoli kortų augo svyruoklinės formos miškinis bukas, baltažiedė robinija, skeltalapis juodasis šeivamedis, kedrinė pušis, kalninė pušis, vakarinė tuja savitais „susisukusiais“ ūgliais, daugiaspalvė violetinė tuja, austrinė (juodoji) pušis, rytinė eglė, tulpmedis (!), baltamargė uosialapio klevo atmaina, Vierio klevas.
Iš parko buvo galima išeiti pro šiaurinį išėjimą į Hermannallee (Čaikovskio g.) taku, kurį įrėmino karpyta skroblų gyvatvorė. Čia pat, šiaurės vakarinėje zoologijos sodo dalyje, buvo dalis ūkinės zonos, iki šiol išlaikiusios savo paskirtį: sodininkystės ūkis, daržas, apjuosti karpyta žalia skroblų siena, išėjimas iš teritorijos apsodintas uosiais (jie išliko, dabar jiems daugiau kaip 100 metų), šunidė, ponių tvartas, elektrą tiekiantis vėjo jėgainės įrenginys. Šiuo metu [XXI a. pr.] zoologijos sodo ūkinei zonai atiteko dalis teritorijos iki Zoologičeskaja ir Čaikovskio gatvių sankryžos, kur įsikūrusi veterinarijos tarnyba, katilinė, virtuvė, arklidė ir garažai.
Palei vakarinę parko teritorijos ribą driekėsi pramogų zona su Visuomenės namais ir jų restoranu (pietvakarinėje dalyje), su liaudies restoranu po atviru dangumi (į šiaurę nuo įėjimo iš Tiergartenstraße) ir priešais jį pastatytu kašaloto skeletu; kiek šiauriau buvo vaikų žaidimų aikštelė, klevais ir uosiais apsodinta jaunų gyvūnų aikštelė, tarp šių aikštelių – sudėtingas, visiškai barokinio stiliaus labirintas iš karpytų buksmedžių, kurio viduje buvo įrengtas „juoko kambarys“ su kreivais veidrodžiais, toliau – plėšriųjų paukščių voljeras, plėšrūnų narvai, liepų ir Tolimųjų Rytų medžių pavėsyje paslėptas tigrų aptvaras (išliko mandžiūrinis ir japoninis beržai), ūdros ir jūrų kačiuko baseinai po tankiu liepų, klevų ir uosių lajų skliautu, tarp kurių išsiskiria senas pavienis svyruoklinės formos miškinis bukas, akvariumas ir terariumas vienoje patalpoje su atviru aligatoriaus baseinu, apsupti ąžuolų kurtinų, ir dramblidė.
Pramoginė šios teritorijos, kaip, beje, ir visos zoologijos sodo teritorijos, paskirtis dabar prarasta: nebėra nei restoranų, nei žaidimų aikštelių, nei „juoko kambario“. Dalis Tiergartenstraße (Zoologičeskaja g.) prijungta prie zoologijos sodo: čia įsikūrė begemoto namelis su baseinu, dramblio ir žirafos voljerai. Dalis sugriautų Visuomenės namų atiteko dramblidei. Liaudies restorano pastato vietoje stovi Kaliningrado zoologijos sodo administracijos pastatas, šalia – beždžionių namai ir žiemos sodas. Nedideli vandens telkiniai ir cirko aikštelė prarasti. Medžiai daugiausia naujai pasodinti, dalis atviros erdvės naudojama tolesniam apželdinimui – palei takus eilėmis pasodintos tujos, paprastieji ąžuolai, priešais beždžionių namus – platūs gėlynai, buvusios cirko aikštelės vietoje pasodintos spygliuočių grupės.
Rytinėje parko dalyje buvo pagrindinė gyvūnų ekspozicijos zona: „Meškų pilis“, beždžionių namai, patalpos bizonui, begemotui, vilkams ir šakalams, kupranugariams ir lamoms, kengūroms, zebrams ir antilopėms, „gervių pieva“, „ančių užutekis“, papūgos ir gyvatės, bebrai, meškėnai, briedžių aptvaras upelio pakrantėje. Vis dėlto ir čia neapsieita be alaus daryklos „Ponart“ paviljono su daugybe ilgų stalų ir suolų, kur galima buvo gerti alų gryname ore. Tiesa, netoliese, į pietus nuo šio paviljono, aukštoje vietoje buvo skaitykla, o į šiaurę – muzikos paviljonas ir kaštonų apsupta konditerija, šalia kurių stovėjo nuostabus bukas (išliko, dabar jam ne mažiau kaip 180 metų). Pakraščiuose ši teritorijos dalis buvo apsodinta jau minėtomis medžių grupėmis, supusiomis „ančių tvenkinį“: svyruoklinės formos miškiniu buku, baltažiede robinija, kalnine, kedrine ir juodąja pušimis, šaukštalapiu paprastuoju ąžuolu, tulpmedžiu, rytine egle, o iš šiaurės pusės ją ribojo vienpusė liepų alėja; likusią atvirą erdvę su vandens telkiniais, voljerais ir kitais įrenginiais puošė pavieniai medžiai: paprastasis kaštonas, svyruoklinės formos paprastasis uosis, paprastasis klevas, pocūgė, Jungo karpotasis beržas. Rytinėje pusėje parko teritorijos ribą pabrėžė vakarinių tujų gyvatvorė (neišliko).
Istoriniai rytinės parko dalies želdiniai iš esmės išliko, tačiau jos centrinėje, kadaise atviroje dalyje pasodinta paprastųjų eglių, mažalapių liepų, paprastųjų ir raudonųjų ąžuolų, be to, labai daug savaime išaugusių klevų ir juodalksnių – pastarieji rodo, kad teritorija užmirksta, o dirvožemis per drėgnas.
Atskiro dėmesio verti dirbtiniai zoologijos sodo vandens telkiniai, prieškariu lanku juosę jo centrinę dalį ir sudarę vientisą sistemą, kuri buvo maitinama iš artezinio gręžinio parko teritorijoje ir išsilydavo į Freigraben upelį.
Didžiausias, dekoratyvinę paskirtį turėjęs vandens telkinys su šviečiančiu fontanu „Geizeris“ pasižymėjo labai vingiuota, sudėtinga kranto linija, supiltu iškyšuliu vakarinėje dalyje ir dirbtine sala su tilteliu rytinėje. Telkinį supo tanki medžių siena, kurioje vyravo spygliuočiai (juodoji, kalninė ir kedrinė pušys, Vičo kėnis, vakarinė tuja, rytinė eglė). Jų tamsius spyglius išryškino paprastasis ąžuolas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, miškinis bukas, Vierio sidabrinis klevas. Ant kranto, ant supilto dirbtinio kalvelės, stovėjo tas pats mauriškojo stiliaus apžvalgos bokštas, kurio rūsyje buvo gėlavandenis akvariumas. Į vakarus nuo šio telkinio buvo nedideli specialūs demonstraciniai baseinai ūdroms ir jūrų kačiukui. Antrasis, mažesnis dekoratyvinis vandens telkinys puošė teritoriją priešais Liedtke’s konditeriją. Jo krantus, padengtus žalia veja, klojo besidriekiančios rožės, o virš jų kilo pavieniai galingų lajų medžiai – paprastasis ąžuolas ir paprastasis kaštonas (išliko).
Piečiau buvo trys ekspoziciniai vandens telkiniai: garnių tvenkinys su nedidele kriauklių klinties salele, papuošta kinų paviljonu (salelė išliko), ir aplink jį augančiais uosiais bei spygliuočiais; negilus „Gervių pievos“ tvenkinys, apsuptas žalios vejos, kurio akcentai buvo maumedis ir paprastasis klevas; „Ančių įlankos“ tvenkinys su meškėno nameliu ant kranto, apsodintas kanadinėmis čiugomis, baliniais ąžuolais, svyruoklinės formos karpotaisiais beržais, Veičo kėniais, vienspalviais kėniais, pseudocūgomis ir Nordmano kėniais; bebrų tvenkinys, apsuptas pavieniui augančių uosių ir Nordmano kėnių. Dabar šie tvenkiniai sujungti ir naudojami paukščių ekspozicijai.
Tvenkinių sistema baigėsi dideliais baltųjų lokių, pingvinų ir jūrų liūto baseinais, kuriuos skyrė „ledo uolos“ iš cementinio akmens. Šalia augo platanalapiai klevai, sidabriniai klevai ir paprastosios eglės.
Šis baseinas visiškai išliko istorinio pavidalo, tačiau šioje parko dalyje prarasta daug kas: šviečiantis fontanas, muzikos paviljonas, apžvalgos bokštas, dekoratyvinė didžiojo tvenkinio funkcija ir nemažai medžių. Apžvalgos bokšto vietoje pastatytas betoninis ir stiklinis baseinas jūrų gyvūnams. Senųjų medžių dalis išliko: šimtametės liepos, paprastasis kaštonas, uosiai, Veičo kėnis, sidabrinis klevas 'Wieri', purpurinis miškinis bukas, netoli muzikos paviljono augęs miškinis bukas ir paprastasis ąžuolas. Tarp šių medžių gausu savaime išaugusių paprastųjų klevų ir tuopų.
1938–1945 m. zoologijos sodo direktorius buvo daktaras Hansas Georgas Thienemannas (Hans Georg Thienemann) – žinomas mokslininkas zoologas, ornitologijos profesoriaus, Rasytės (Rybačio gyvenvietė) ornitologinės stoties Kuršių nerijoje įkūrėjo ir tuo metu plačiai žinomos knygos apie pasaulio paukščius autoriaus Johanneso Thienemanno (Johannes Thienemann, 1863–1938) sūnus.
1944 m. britų bombardavimai privertė direktorių išgabenti vertingiausius gyvūnus į, jo manymu, saugias vietas – dvarus Karaliaučiaus apylinkėse. Pavyzdžiui, į Heide-Waldburgo dvarą (dabar Pribrežno gyvenvietė), priklausiusį grafų zu Dohnų giminei, buvo nugabenta keletas vertingų gyvūnų, tarp jų du Prževalskio arkliai. Tačiau šios mokslininko ir administratoriaus pastangos karo metais nuėjo veltui: galiausiai visi gyvūnai žuvo.
Po karo H. G. Thienemannas ir keli jo kolegos tęsė darbą Duisburgo (Vokietija) zoologijos sode, kuris buvo atidarytas 1934 m. ir kurio ekspozicijoje buvo daugiau kaip 2000 rūšių (po karo ten, kaip ir Karaliaučiuje, išgyveno vos keli gyvūnai – asilas, strutis, flamingas ir avys). Duisburge Thienemannas, sekdamas Karaliaučiaus zoologijos sodo tradicijomis, organizuoja atrakcionus, dresuotų gyvūnų pasirodymus, gyvūnų teatrą, sakalininkystės demonstracijas ir kt. Po kelerių metų vietos zoologijos sode apsilankė 411 tūkst. žmonių, o 1965 m. – milijonas: tai buvo daktaro Thienemanno mirties metai.
Šturmuojant Karaliaučių 1945 m. balandį mūšiai vyko tiesiog zoologijos sodo teritorijoje. Kraštotyrininkas A. Gubinas laikraščio „Vestnik“ 1994 m. 14-ajame numeryje cituoja istoriją, pateiktą J. Borevo knygoje „Staliniana“: „Karaliaučiaus užėmimo operacijai parengti pas Staliną buvo iškviesti kariškiai. Jis paklausė: „O kaip jūs ketinate imti zoologijos sodą?“ Niekas negalėjo atsakyti, nes niekas apie tai negalvojo ir nesuprato, kas turima omenyje. Stalinas paaiškino: „Karaliaučiaus zoologijos sode yra unikalus begemotas. Jis labai vertingas. Reikia pasistengti paimti jį gyvą.“ Operacijos planą teko peržiūrėti, kad būtų atsižvelgta į begemoto interesus. Mūšio metu ant zoologijos sodo buvo išlaipintas desantas. Išgyvenę desantininkai begemotą paėmė į nelaisvę gyvą.“
Begemotas buvo rastas miesto pakraštyje, tvenkinyje, labai išsigandęs, su devyniomis žaizdomis. Tarnybiniame rašte Pabaltijo karinės apygardos vadui miesto komendantas generolas majoras M. A. Proninas pranešė, kad miesto karo komendantūra paėmė saugoti keletą gyvūnų, likusių buvusio vokiečių zoologijos sodo teritorijoje. Begemotas buvo patikėtas karo felčerio V. P. Polonskio globai, ir apie jo gydymą daug kartų buvo užsimenama laikraščių straipsniuose apie zoologijos sodą. Tačiau 2000 m. vasarį „Nezavisimaja gazeta“ žurnalistas S. Volkovas pateikė felčerio užrašus originalo pavidalu (medžiaga išliko Kaliningrado srities valstybiniame archyve), ir jų intonacija skamba labai jaudinamai: „Begemotas. 18 metų. Ūgio didelio. Pravardė „Hansas“. Buvo 7 kartus sužeistas. Ir 2 kartus susižeidė pats. 13 dienų buvo be maisto ir vandens. Begemoto gydymo istorija (trumpai). Begemotą gydyti pradėjau nuo š. m. (šių metų) balandžio 14 d. Pirmiausia suteikiau pagalbą vandeniu. Paskui pabandžiau duoti jam pieno. Kitą kartą maltų burokėlių. Begemotas ėmė valgyti. Bet po 3 dienų atsisakė. Paskubėjau duoti Begemotui degtinės. Daviau 4 litrus. Po to Begemotas ėmė smarkiai prašyti ėsti. Iš pradžių padariau jam klizmą (4 kibirai distiliuoto vandens). Po to ėmiau jį šerti. Begemotas bandė išeiti, bet kadangi buvo girtas – parvertė save. Šoninė žaizda (25x27 cm). Gylis 4 cm. Kita žaizda (6x7 cm). Begemotas ėmė valgyti, bet nesituština. Padariau antrą kartą klizmą (4 kibirai distiliuoto vandens). Begemotas ėmė tuštintis. Praėjo 2 savaitės. Begemotas valgo silpnai. Nusprendžiau duoti degtinės, 4 litrus. Begemotas ėmė valgyti, gerai. Bet atgal gavosi vidurių užkietėjimas. Padariau dar klizmą (4 kibirai distiliuoto vandens). Begemotas tuštinasi, bet blogai valgo. Nusprendžiau duoti degtinės (4 l). Ir Begemotas puikiai ėmė valgyti. Pasitaikydavo dienų be apetito. Jas šalinau keisdamas maistą.“ „Gydymo rezultatai. Pavyko išgelbėti begemotą. Neatsitraukdamas nuo jo per 21 dieną. Praėjus 1 mėn. ir 19 dienų. Pasiekiau visišką sveikatą ir dabar užsiimu begemoto dresūra – jodinėjimas ant begemoto po parką ir t. t.“
1945 m. liepos 24 d. Vladimiras Petrovičius Polonskis rašė Maskvos zoologijos sodo direktoriui, kad būtina išsiųsti begemotą ir kitus žvėris į Maskvą, „kadangi žvėrys čia neatitinka esamų sąlygų, būtent žiemojimui.“ Ar iš Maskvos buvo gautas atsakymas, nežinoma. Begemotas Hansas nugaišo 1950-aisiais.
1947 m. birželio 27 d. RSFSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą Nr. 461 „Dėl Kaliningrado miesto ir Kaliningrado srities ūkio atkūrimo priemonių“, kuriame buvo numatytas ir zoologijos sodo atkūrimas mieste vokiečių zoologijos sodo pagrindu.
1947 m. zoologijos sodas atvėrė vartus pirmiesiems lankytojams, kurie galėjo pamatyti kelis išgyvenusius vokiečių zoologijos sodo gyvūnus (barsuką, stirną, asilą ir begemotą), taip pat vietos miškuose sugautus gyvūnus. Buvo nugriauti sugriauti pastatai, užpiltos bombų duobės, išvalyti vandens telkiniai. Iki 1947 m. zoologijos sodas kartu su buvusiu Luisenwahlio parku priklausė kultūros ir poilsio parkui, kuris jungė šias dvi dideles žaliąsias Kaliningrado teritorijas. 1949-ųjų vasario 26 d. zoologijos sodas tapo savarankiška miesto įstaiga, tiesiogiai pavaldžia miesto vykdomojo komiteto Kultūros ir švietimo įstaigų skyriui. Nuo 1953 m. kovo 1 d. miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 277 zoologijos sodas pavedamas miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriui. Srities vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 712 nuo 1962 m. sausio 1 d. zoologijos sodas perduodamas srities vykdomojo komiteto Kultūros valdybos žiniai. Pirmuoju Kaliningrado zoologijos sodo direktoriumi buvo paskirtas A. D. Zulumatovas, vėliau šias pareigas ėjo V. M. Šteinas, P. D. Minakovas, L. A. Veršininas, N. S. Čiumarova, L. A. Voronina. [Nuo 2011 m. zoologijos sodui vadovauja Svetlana Sokolova.]
1984 m. zoologijos sodo kolekcija buvo išties įspūdinga – 387 gyvūnų rūšys ir 2043 individai; buvo atidarytas pasakų miestelis vaikams, įrengti takai, suformuoti gėlynai ir vejos.
2003 m. zoologijos sodo plotas siekė 16,7 ha; čia buvo du šimtai aptvarų ir kitų objektų, vienas tualetas, keli paviljonėliai su gėrimais, saldumynais ir pan. Zoologijos sodo teritoriją veikė perteklinė gruntinė drėgmė, dėl kurios iro pastatų pamatai, puvo augalų šaknys. Parko upelis per zoologijos sodą nešė nešvarų vandenį, netinkantį šios švietėjiškus uždavinius turinčios kultūros įstaigos rekreacinėms funkcijoms. Upelio krantai buvo užšiukšlinti ir naudojami ne pagal paskirtį…
Zoologijos sodo dendrariumas vertas ne mažesnio dėmesio nei bestiariumas (gyvūnų rinkinys): būtent jis suteikia šiai teritorijai ypatingą aurą. 1922 m., Vokietijos dendrologijos draugijos nariams lankantis zoologijos sode, jo vyriausiasis sodininkas Schäferis (Schäfer), pats taip pat šios draugijos narys, nurodė penkiasdešimt keturias medžių ir krūmų rūšis, vertas specialistų dėmesio, tarp jų dviskiautį ginkmedį, stambiavaisį, raudonąjį, pelkinį ąžuolą ir paprastojo ąžuolo šaukštalapę formą, Losono puskiparisį ir jo siūlinę formą, sidabrinį uosialapį klevą, uosialapį klevą, baltamargį uosialapį klevą, paprastojo klevo Švedlerio formą, valgomąjį kaštoną, paprastąjį kaštoną, pocūgę, arba duglasiją, ir jos melsvąją formą, melsvąją dygiąją eglę, gyvatiškąją dygiąją eglę, kolonišką dygiąją eglę, serbinę, kanadinę, rytinę, sitkinę eglę, Nordmano, arba kaukazinį, kėnį, Vičo, vienspalvį ir subalpinį kėnį, svyrančiąją paprastojo buko formą, baltažiedę robiniją, Tunbergo raugerškį, karpytalapį juodąjį šeivamedį, kedrinę, kalninę, veimutinę, juodąją (austrinę) pušį, lyriodendrą (tulpmedį), Rozentalio tują ir vakarinę tują (susisukusią formą), japoninį, arba svyrantįjį, tujenį, kanadinę cūgą, smailialapę magnoliją (agurkmedį), popierinį beržą ir svyrančiąją karpotojo beržo formą, meškinį lazdyną (medinį lazdyną), japoninį maumedį ir kt.
Tarp Kaliningrado zoologijos sodo augalų, nurodytų 2000 m. floros sąraše, yra keletas ypač vertingų – dviskiautis ginkmedis, amūrinis kamštenis, skėtiškoji paprastojo kaštono forma, purpurlapis platanalapis klevas, paprastojo klevo Švedlerio forma (rausvais lapais), svyrančioji ir purpurlapė paprastojo buko formos, raudonasis ąžuolas, piramidinė paprastojo ąžuolo forma, stambiadulkinis ąžuolas, svyrančioji paprastojo uosio forma, baltažiedė robinija, Krymo ir veltinė liepos, karpytalapis sidabrinis klevas, baltamargis uosialapis klevas, vienspalvis kėnis, metasekvoja, Jungo beržas, Kobus magnolija, Tunbergo raugerškis, svyrantysis tujenis, žirnivaisis puskiparisis, siūlinė Losono puskiparisio forma, nutkinis puskiparisis, Vilsono tuopa, meškinis lazdynas. Įprastesni, šiuolaikiniuose soduose ir skveruose dažniau sutinkami augalai – švediniai šermukšniai, veltinės vyšnios, kaulenis, japoniniai svarainiai, svyrantieji gluosniai, rododendrai, azalijos, melsvosios eglės ir kt. – auga pokario ir pastarųjų dešimtmečių sodinimuose.
Be abejo, zoologijos sodo dendrariumas smarkiai pasikeitė: daugelio prieškariu pasodintų medžių rūšių jau nebėra (vieni žuvo per mūšius zoologijos sodo teritorijoje, kiti tiesiog paseno, treti serga dėl perteklinės drėgmės arba neatlaiko rekreacinės apkrovos), tačiau sodinamos naujos medžių ir krūmų rūšys. Šiuolaikiniame [XXI a. pr.] zoologijos sode labai gražūs gėlynai, kalvelės, nedideli, bet labai dekoratyvūs žali kampeliai prie gyvūnų narvų, įspūdingas žiemos sodas stiklinėje oranžerijoje, akį džiugina jauni piramidiniai ąžuolai, mažas dviskiaučio ginkmedžio sodinukas ir medeliai, pasodinti Baltijos šalių delegacijų. Vis dėlto, zoologijos sodo darbuotojų pateiktais duomenimis, 1985 m. čia buvo suskaičiuota 150 medžių ir krūmų rūšių, 1996 m. – 110 rūšių, o 2000 m. sąraše – vos 64 rūšys, tarp kurių galima išskirti tris medžių amžiaus grupes: šimtamečius, penkiasdešimtmečius ir dvidešimtmečius.
Zoologijos sodas tebėra žalias dendrologų pastangomis, tačiau jame nebeauga Nordmano ir subalpinis kėniai, tulpmedis, valgomasis kaštonas, duglasija, kanadinė cūga, kelios eglių, pušų, tujų rūšys ir kiti medžiai, kuriuos, matyt, išauginti iš naujo nelengva. Galbūt kaltas negailestingai skubantis laikas, bet juk šimtas metų tokiems medžiams toli gražu ne riba… Visuose miesto parkuose augalų rūšinė sudėtis skurdėja. Galbūt egzotiškų augalų mada praeina? Galbūt, kaip įprasta, trūksta lėšų..? Galbūt kitoks laiko pojūtis – mažiau egzotikos, daugiau greitai augančių, klimatui ir dirvožemiui nereiklių, iš karto efektingų augalų?
2003 metais zoologijos sodui sukako 112 metų; jo vandentiekio sistema, vandens nuvedimas, paukštidė, liūtų aptvaras, erelių voljeras, akmeninis aptvaras gyvūnams pasivaikščioti, jūrų gyvūnų baseinas su „ledo uolomis“, Gulbių tvenkinys, laiptų pakopos, tiltai, centrinis įėjimas – visa tai išliko ir naudojama nuo XX a. pradžios. Zoologijos sodas nyksta, medžių rūšinė sudėtis tampa banali, architektūros paminklui – Visuomenės namams – gresia sugriūti, gyvūnų kolekcija palaikoma su dideliu vargu, o Parko upelis, ir taip surenkantis nuotekas iš viso miesto, zoologijos sode virsta kloaka.
Nepaisant to, zoologijos sodas, kaip ir anksčiau, yra kaliningradiečių pasididžiavimas: čia ateinama su šeimomis ir atsivedami svečiai pasižiūrėti gyvūnų – zoologijos sodo gyventojų. Antroji žodžio „zooparkas“ dalis – „parkas“ – tarsi prarado savo prasmę. Tačiau malonumas stebėti žvėris nebūtų toks visavertis, jei ne įvairiausių pavadinimų ir spalvų, žavinga senų ir naujų medžių žaluma, jų tyli ir išdidi grožybė, verta dėmesio, rūpesčio ir galiausiai – investicijų.
Daugiafunkcė amžiaus pradžios zoologijos sodo teritorija, kurioje gyvūnų ekspozicija užėmė tik 20 % parko ploto, buvo gamtinis kraštovaizdžio kompleksas su beveik natūraliu mišku ir vaizdingu upeliu, tik šiek tiek „papuoštais“ tilteliais, vandens telkiniais, paviljonais, egzotiškais augalais ir taip paverstais peizažiniu parku, kuriame gyvūnai buvo laikomi sąlygomis, artimomis jų natūraliai buveinei, dirbtiniuose mini kraštovaizdžiuose su protingai panaudotu želdinių erdvinės struktūros tipu, o lankytojų laukė daugybė pramogų ir „ramus poilsis“. Dabartinėje zoologijos sodo kraštovaizdžio organizacijoje šis protingo zonų išdėstymo principas didele dalimi prarastas. Nesutvarkyta teritorija neleidžia pailsėti ir „grožėtis gamta“. „Tiergarten“ reiškė zoologijos sodą… Sodas ir žvėrys – rojaus simboliai…
Paminklas Hermanui Claaßui, Walterio Rosenbergo kūrinys (1913).
…Gamta – tai tai, ką pasiskolinome iš palikuonių. Protingas skolininkas supranta, kad antros paskolos jau nebus. Toli gražu ne kiekviename Rusijos srities centre yra gyvūnų rinkinys, o juo labiau zoologijos sodas su istoriniu XIX amžiaus dendrariumu.
Nuotraukos: Karaliaučiaus miesto muziejus, Michailas Ogorodnikovas, Rytų Prūsijos fotoarchyvas.
__________________
* Rabatas – stačiakampis gėlynas, siaura juosta besidriekiantis palei sodo taką, tvorą ar aptvarą; sodinamas iš vienos ar kelių augalų rūšių. Paprastai rabato kraštinės lygiagrečios. Vienas iš kraštovaizdžio architektūros elementų. Pagal apvado buvimą rabatai skirstomi į vienpusius ir dvipusius.
** Kurtina – miškininkystėje vienos rūšies medžių ar krūmų grupė mišriame miške.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
