Kad Tilžės sūrio istorija būtų išsamesnė, grįžkime keletą šimtmečių atgal – į Šveicarijos reformacijos laikus, kai 1525 m. Ciuriche Conradas Grebelis įkūrė protestantų denominaciją. 1533 m. ji buvo oficialiai pripažinta ir Nyderlanduose. Vietinio religinio vadovo Menno Simonso garbei šio judėjimo sekėjai imti vadinti menonitais. Jei tikėsime istorikais, dėl savo religinių įsitikinimų menonitai buvo taikūs žmonės. Jų principingas pacifizmas prieštaravo valstybių, kuriose jie gyveno, interesams. Kaskart, kai valdžia mėgindavo priversti menonitus tarnauti kariuomenėje, jie protestuodami palikdavo savo apgyventas vietas.
Pirmoji masinės emigracijos banga kilo XVI a. viduryje. Menonitai persikėlė į Rytų Fryziją, Šiaurės Vokietiją, Vakarų ir Rytų Prūsiją. Nors Karaliaučiaus metraščiuose jie pirmą kartą paminėti 1579 m., pirmoji menonitų bendruomenė Rytų Prūsijos sostinėje oficialiai įregistruota tik 1722-aisiais. Kiek žinoma, atsiradus šiems naujiems atvykėliams, Karaliaučiaus verslo gyvenimas gerokai pagyvėjo. Jie įkūrė nėrinių gamybą, odų ir tekstilės fabrikus, šilko dažyklą…
Didžiausias menonitų gyvenamasis regionas buvo Nemuno žemuma, Tilžės (dabartinio Sovetsko Kaliningrado srityje) apylinkės.
Šioje teritorijoje jie įsitvirtino nuo 1709 m. ir labai sėkmingai tvarkė savo reikalus – vertėsi žemdirbyste ir pienine gyvulininkyste. Nemuno menonitų bendruomenės centru laikyta Pokraken gyvenvietė – dabartinės Leninskojės gyvenvietės Slavsko rajone teritorija. Tuomet šis Rytų Prūsijos kampelis netgi buvo vadinamas „Mažąja Olandija“.
Pagal vieną versiją, visam pasauliui žinomas „Tilsiter“ sūris savo atsiradimu taip pat skolingas menonitams. Žinoma, sūris Rytų Prūsijoje buvo gaminamas ir anksčiau, tačiau protestantai atvykėliai atsiveždavo iš tėvynės savo receptų – olandiškų, šveicariškų, kurie neva vėliau ir tapo naujos rūšies pagrindu. Pagal šią versiją sūrio gamyba buvo pradėta menonitų ūkyje Plauschwarren / Milchbude. Šio darbo ėmėsi vienos Tilžės pieninės savininkė ponia Westphal, gimusi Klunk. Ji svajojo pamaitinti Rytų Prūsiją tikra gauda. Tačiau jos namo rūsys šios rūšies sūriui pasirodė per drėgnas.
Po ilgų eksperimentų ponia Westphal 1845 m. pirmą kartą pagamino visiškai naują sūrį nuostabaus pikantiško skonio ir plastiškos struktūros, kuris netrukus išgarsėjo Rytų Prūsijoje, o vėliau ir Vokietijoje. Dar vėliau jo skonį įvertino visa Europa. Pagal kilmės vietą naujoji rūšis buvo pavadinta „Tilsiter“.
Jį pradėta gaminti daugelyje Rytų Prūsijos vietovių, kur gyveno menonitai – Tilžėje (dabar Sovetskas), Ragainėje (Nemanas), Elchniederungo apylinkėse (Slavskas), taip pat Preußisch Holland mieste (dabar Lenkijos miestas Pasłęk Varmijos-Mozūrų vaivadijos Elblongo apskrityje) ir kitur.
Praėjus porai metų po „Tilsiter“ sukūrimo, apsimetusi vietine valstiete, į ponios Westphal pasitikėjimą įsigavo danų ūkininkė Hanne Nielsen. „Sūrio šnipė“ buvo sūrininkė mėgėja ir keliavo, norėdama perprasti sūrininkystės meno subtilybes. Ji pasiekė ir Tilžę, kad vietoje išsiaiškintų Europoje labai populiaraus vietinio sūrio paslaptis.
Po kelerių metų grįžusi į savo ūkį Havarthigaard (Havarthigaard) Zelandijos saloje, Hanne pradėjo eksperimentuoti ir sukūrė savo naują sūrio rūšį, kurią pavadino „Danų Tilsiter“. Jai pavyko pagaminti labai švelnų grietininį sūrį su nedidelėmis akutėmis ir saldoku skoniu. Tik 1952 m. sūris gavo oficialų „Havarti“ pavadinimą. Yra pagrindo manyti, kad jo recepto pagrindu tapo tas pats „Tilsiter“ iš Rytų Prūsijos Tilžės.
Keista, bet Tilžės sūrio buvo surengta tikra medžioklė. Antai šveicarų sūrininkas Ottas Wartmannas (vėlgi – pasak gandų) 1893 m. taip pat nugvelbė iš ponios Westphal sūrio receptą. Namuose, Turgau kantone, jis pakėlė jį iki naujų kokybės standartų. Ir štai Rytų Prūsijos „Tilsiter“ tampa šveicarišku.
Tačiau, jei tikėsime kitais šaltiniais, jokios vagystės nė nebūta. Priešingai – Otto Wartmanno dėka (matyt, po ponios Westphal mirties) Tilžės sūrio gamyba pagal originalų receptą buvo atgaivinta. Gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą jis su receptais persikėlė iš Klaipėdos į Šveicariją ir pradėjo jo gamybą Holzhofo ūkyje (Turgau kantonas). Labai įdomus faktas: 2007 m. rugpjūčio 1 d. šis miestelis, kuriame iki šiol gaminamas Tilžės sūris, buvo pervadintas Tilsit vardu.
2007 m. rugpjūčio 1 d. Tilsit oficialiai „atgimė“ Šveicarijoje.
Beje, paslaptingoji ponia Westphal, neva atsikėlusi į Rytų Prūsiją iš Šveicarijos, minima daugelyje šaltinių. Tačiau šiuos gandus išsklaidė Kurtas Schützleris savo knygoje „Trumpa Rytų Prūsijos sūrininkystės ir „Tilsiter“ sūrio istorija“ (Dr. Kurt Schützler, «Kurze Geschichte der Ostpreußischen Käserei und des Tilsiter Käses», 1933). Pagal Schützlerio versiją, ji gimė 1790 m. Rytų Prūsijoje – Schillen (Schillen, dabar Žilino gyvenvietė Nemano rajone), Klunk pavarde. Būdama 13 metų, ji persikėlė pas savo Tilžės giminaičius sūrininkus į Braunų šeimai priklausiusį Birjohlen ūkį. Pas juos ji išmoko gaminti Birjoler sūrį – tą patį, kuris vėliau buvo pervadintas Brioler („Brioler“).
Kurtas Schützleris padarė išvadą: originalus „Tilsiter“ buvo sukurtas be olandų ar šveicarų dalyvavimo. Sprendžiant iš Klunk užrašų, jis buvo gaminamas nuo 1790 m., ir tik namų reikmėms. Vėliau ji pradėjo jį pardavinėti Tilžėje vykusiuose savaitgalio turguose.
1822 m. Klunk ištekėjo ir tapo ponia Westphal. Su vyru ji persikėlė į Tilžę ir ėmėsi gaminti „Brioler“, kurio šlovė jau buvo pasiekusi patį Karaliaučių. Reikalai sekėsi taip gerai, kad 1840 m. ji atidarė Tilžėje tais laikais visai nemažą pieninę, kuri išsilaikė penkerius metus. Po to ponia Westphal (tikriausiai jau našlė) nusipirko nedidelį ūkį Milchbude, Tilžės apylinkėse, kur, tiesą sakant, 1845-aisiais ir gimė tikrasis Rytų Prūsijos „Tilsiter“. Ar prie jo „gimimo“ prisidėjo koks nors olandų ar šveicarų kilmės užsienietis? Kurto Schützlerio nuomone, tai visai įmanoma. Yra žinių, kad ponia Westphal mėgino atkurti šveicariško sūrio skonį, kaip šiandien pasakytume, vieno šveicarų kolegos sūrininko patarta. Tačiau tai taip pat tėra viena iš versijų.
Egzistuoja senovės prūsų legenda apie Tilžės sūrio kilmę; jei ja tikėsime, Tilžės sūris mūsų kraštuose buvo žinomas gerokai prieš ordino laikus:
Ant kalvos netoli Tilžės gyveno milžinas su savo dukterimi. Plačiose pievose abiejuose Nemuno krantuose ganėsi nesuskaičiuojamos jų karvių bandos. Karvės buvo puikios ir įmitusios, nes ėdė sultingą Nemuno ganyklų žolę. Jų pienas buvo toks riebus, kad iš jo gaudavosi nuostabi saldi grietinėlė ir aukso geltonumo sviestas. O pieno buvo tiek, kad nebebuvo kur jo dėti. Todėl milžino duktė išmoko iš jo gaminti sūrį. Jis buvo geltonas kaip auksas ir minkštas kaip sviestas. Ji dėdavo į jį prieskonių, ir sūrio skonis būdavo pikantiškas ir nepamirštamas. Milžinė vaišino sūriu kaimynystėje gyvenusius valstiečius, tačiau receptą laikė paslaptyje. Kad ir kiek kaimynai bandė jį pasigaminti, niekas jiems nepavyko. Galiausiai jie praminė milžinę Pieno princese, labai ant jos pyko ir jai pavydėjo. Iš pradžių pravardė ją linksmino, bet vėliau mergina supyko ir nusprendė gerai pamokyti pavyduolius. Ji pakvietė visus kaimynus į savo pilį ir priešais kiekvieną padėjo po didelę sūrio galvą. Svečiai godžiai puolė prie vaišių, bet tuoj pat išsilaužė dantis: sūris buvo akmeninis. Milžinė nusikvatojo ir viena ranka nušlavė visus į pilies požemį. Veltui godūs ir pavydūs kaimynai bandė iš jo išsikapstyti. Jie maldavo pasigailėjimo ir prisiekinėjo daugiau niekada iš jos nesityčioti. Po kurio laiko merginos širdis suminkštėjo, pyktis praėjo. Ji atleido valstiečiams, ištraukė juos į viršų ir susodino prie stalo. Jie ilgai pasakojo apie savo nelengvą buitį, gėrė medaus alų ir valgė tikrą sūrį, kuriuo ji juos pavaišino. Kai viskas buvo išgerta ir suvalgyta, šeimininkė parodė svečiams savo sūrinę ir papasakojo, kaip gamina sūrį. Valstiečiai viską įsiminė ir netrukus patys ėmė gaminti tokį pat auksinį, prieskonių skonio sūrį. Nuo tų laikų Tilžės sūrio receptas buvo perduodamas iš kartos į kartą.
Panašių padavimų apie Tilžės sūrio kilmę yra daugybė, įvairiais variantais. Galbūt juose, kaip ir pasakose, slypi užuomina? Šiaip ar taip, „Tilsiter“ be jokios abejonės užkariavo Europą. XX a. pradžioje „Tilsiter“ gaminusios sūrinės susivienijo į sąjungą. 1926 m., padedant Karaliaučiaus žemės ūkio rūmams, įsikūrė Pieno pramonės rėmimo sąjunga. 1928 m. nedideliame, dabar jau nebeegzistuojančiame Saußeningken kaime (ši vieta yra netoli Višnevkos gyvenvietės Slavsko rajone) vietinės sūrinės pagrindu buvo atidaryta mokykla, rengusi „Tilsiter“ gamybos specialistus. 1932 m. vietos „Tilsiter“ gamintojai savanoriškai įvedė į jų įmones tiekiamo pieno kokybės kontrolę, o tai teigiamai atsiliepė ir sūrio kokybei. Dėl šių pastangų 46 vietos gamintojai tapo 1938 m. Rytų mugės Karaliaučiuje laureatais.
XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Tilžėje ir jos apylinkėse veikė daugiau kaip 50 gamyklų, kurios per metus pagamindavo daugiau kaip 4600 tonų „Tilsiter“ sūrio. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, jis nebuvo registruotas prekės ženklas.
Po Antrojo pasaulinio karo rytprūsiško „Tilsiter“ gamyba dėl suprantamų priežasčių nutrūko, nors Sovetske (Tilžėje) išliko sūrių gamyklos pastatai. Prieš keletą metų miestą aplankė Šveicarijos gamintojų Tilsiter Switzerland delegacija, pasiūliusi atgaivinti Tilžės sūrio gamybą jo kilmės krašte. Projektas sulaukė paramos, ir 2016 m. spalio pradžioje naujoje sūrinėje Nemano (Ragainės) mieste, Sovetsko palydove, pagal senovinius receptus pradėtas gaminti originalus vietinis sūris – tilsiteris.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
