Ši unikali teritorija, esanti trijų šalių (Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos) sandūroje, gausi istorijos ir gamtos paminklų, o šią girią (kai kur – reliktinę!) pagrįstai galima laikyti muziejumi po atviru dangumi. Ledynmečiu susiformavusias kalvas ir slėnius čia keičia vaizdingi ežerai ir upės. Dabartinis reljefas susiklostė per paskutinį ledynmetį, maždaug prieš 15 000 metų. Ledynas paliko daugybę akmenų ir riedulių, atneštų čia iš Skandinavijos. Mokslinėje literatūroje jie vadinami eratiniais. Kai kurie akmenys net gavo tikrinius vardus, pavyzdžiui, „Anita“ arba „Velnio akmuo“; apie pastarojo kilmę net sukurta legenda, kuri, kaip ir daugelis kitų, išliko iki mūsų dienų:
Kai Tolminkiemyje (Čistyje Prudy gyvenvietėje) buvo statoma bažnyčia, prie darbininkų atskrido velnias ir paklausė, ką jie stato. Darbininkai išsigando pasakyti jam tiesą ir atsakė, kad stato smuklę. Apsidžiaugęs velnias pažadėjo jiems padėti ir ėmė uoliai tempti akmenis, tačiau kartą, kai statybos buvo beveik baigtos, suprato, kad buvo apgautas. Iš pykčio jis pagriebė didžiulį riedulį, pakilo aukščiau medžių ir norėjo jį mesti ant bažnyčios, bet tuo metu klebono namuose triskart užgiedojo gaidys. Šio garso nepakenčiantis velnias sudrebėjo, akmuo išslydo jam iš nagų ir nukrito girioje. Nuo to laiko jis ten ir guli.
Kalnai, upės ir ežerai
Aukščiausias Kaliningrado srities taškas – 242 m virš jūros lygio – yra Vištyčio aukštumoje. Deja, jo aplankyti neįmanoma, nes jis yra už Rusijos pasienio kontrolinės pėdsakų juostos.
Antroji pagal dydį šios vietovės aukštuma yra visai pasiekiama – tai Dozoro kalnas, 230 m, 2 km į rytus nuo Marinovo (Severnoje) ežero.
Įvairiapusis Vištyčio aukštumos kraštovaizdis, papuoštas spygliuočių ir lapuočių miškų mozaika, yra daugybės gyvūnų buveinė.
Tyliai čiurlenantys upių vandenys ir idiliški miško ežerai užburia ir vilioja žvejus bei turistus.
Upės – Pisa, Krasnaja, Čiornaja, Sinaja ir daugybė upelių.
Ežerai – Vištyčio, Marinovo (Severnoje), Rybnoje, Protočnoje ir daugybė mažų ežerėlių.
Vištyčio ežeras – srities perlas, davęs pavadinimą ir gamtos parkui, ir pačiai teritorijai. Tai mėgstama poilsiautojų vieta tiek Rusijos, tiek Lietuvos sienos pusėje. Tai didžiausias ledyninės kilmės ežeras regione. Jo vandens paviršiaus plotas – apie 18 kv. km. Didžiausias gylis – apie 50 metrų. Skaidriausiuose ežero vandenyse gausu žuvų: čia gyvena sykai, seliavos, lynai, lydekos, karšiai, unguriai ir kt.
Vasaros vakaras prie Vištyčio ežero.
Poilsis ir medžioklė
Šis miškų masyvas visada traukė įvairios socialinės padėties ir pasiturimumo žmones. Savo laiku čia medžiojo ir paskutinis Vokiečių ordino magistras, ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, ir markgrafas Jurgis Frydrichas, ir kurfiurstas Jonas Zigmantas, taip pat kaizeris Vilhelmas II ir reicho kancleris Göringas. Iš mūsų tėvynainių Rominten savo laiku lankėsi S. Vitė ir L. Berija.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje giria tapo mėgstama kaizerio Vilhelmo II imperatoriškosios medžioklės vieta. 1891 metais Rominten vietovėje (Radužnoje, Nesterovo rajonas, neišlikusi), ant Romintos (Krasnajos) upės kranto, buvo pastatyta imperatoriškoji medžioklės pilis, kurią suprojektavo ir pastatė vokiečių architektai. Tai buvo medinis dviaukštis H formos pastatas iš dviejų flygelių, sujungtų antžeminiu ir požeminiais perėjimais. Pastatų kraigus puošė drožinėtos drakonų figūros. 1893 metais greta medžioklės pilies buvo pastatyta medinė koplyčia, skirta šventajam Hubertui – medžioklės globėjui. O 1909 metais šalia koplyčios pastatyta bronzinė taurusis elnio su šešiolikšakiais ragais skulptūra, kurią sukūrė Karaliaučiaus universiteto profesorius Richardas Friese.
Šio elnio atvaizdas tapo savotiška Rominten vizitine kortele. O per stačius upės krantus buvo permestas tiltas, papuoštas keturiomis taurųjų elnių skulptūromis – dailininko Friese ir skulptoriaus Pallenbergo darbo.
Deja, nei imperatoriškoji medžioklės pilis, nei Huberto koplyčia, nei daugelis kitų statinių neišliko. Jų vietoje liko tik pamatai, primenantys tuos laikus. Vienas imperatoriškosios medžioklės pilies flygelių 1940-ųjų pabaigoje buvo išardytas ir perkeltas į Kaliningradą. Smarkiai pasikeitęs, be krosnių kaminų, čerpių ir drožinėtų medinių puošmenų, jis tik tolimai primena didingą statinį, kadaise stovėjusį Rominten. Kol kas jį dar galima pamatyti miesto Centriniame parke.
Kaizerio medžioklės pilis ir elnio skulptūra.
Bronzinė elnio skulptūra kaip karo trofėjus buvo išvežta į Smolenską, kur ją iki šiol galima pamatyti M. Glinkos vardo parke.
Iš keturių elnių skulptūrų nuo tilto išliko tik dvi – šiuo metu jos puošia Maskvos srityje esančios sanatorijos „Sosny“ administracinio pastato įėjimą.
Kaip imperatoriškųjų medžioklių palikimas girioje išliko atminimo akmenys, skirti žymiems kaizerio trofėjams ir medžioklės jubiliejams.
Iš viso tokių akmenų buvo pastatyta 20, iš jų 16 išliko iki šių dienų, ir dauguma jų laisvai lankomi.
Kai kurie akmenys net įtraukti į turistinius pėsčiųjų ir dviračių maršrutus. Be kaizerio atminimo akmenų, išliko ir kitų – skirtų girininkams, palikusiems ryškų pėdsaką šios vietovės istorijoje ir tragiškai žuvusiems nuo brakonierių rankos.
Istorinis paveldas
Girioje ir šiandien galima rasti daugybę kitų nebylių praeities liudytojų: gyvenviečių bažnyčių – išlikusių ir atstatomų, užmirštų ir užžėlusių gyvenviečių kapinių, gausių Pirmojo pasaulinio karo kapaviečių, tiltų, geležinkelio bėgių ir stočių, vandens malūnų griuvėsių.
Tarp girios gyvenviečių galima išskirti keletą įdomiausių ir labiausiai įsidėmėtinų.
Čistyje Prudy (Tollmingkehmen/Tollmingen) – XVIII a. viduryje šioje gyvenvietėje gyveno ir tarnavo kunigas Kristijonas Donelaitis, laikomas klasikinės lietuvių literatūros pradininku. Bažnyčioje ir name, kuriame dirbo ir gyveno Donelaitis, dabar įrengtas muziejus. Gyvenvietėje taip pat išliko geležinkelio stoties ir vandentiekio bokšto pastatai. Gyvenvietės pakraščiuose galima pamatyti keletą senovinių kelio rodyklių su vos įžiūrimomis rodyklėmis ir gyvenviečių pavadinimais.
Tokarevka (Makunischken/Hohenwaldeck) – čia išliko du nuostabūs architektūros statiniai: geležinkelio tiltas per Krasnajos upę, vienas aukščiausių srityje (1901 m., aukštis – 25 m), ir malūnas. Be to, netoli tilto, prie kelio, vedančio Dmitrijevkos link, galima rasti senovinės kepyklos pamatus. Pastatas neišgyveno atšiaurių XX amžiaus negandų, tačiau išliko gražūs mūriniai stulpai, ant kurių kadaise laikėsi vartai, pro kuriuos prie kepyklos privažiuodavo vežimai ir automobiliai.
Geležinkelio tiltas Makunischken per Romintos upę.
Kalinino (Mehlkehmen/Birkenmühle) – gyvenvietės centre stovi apgriuvusi XVIII a. pradžioje pastatyta bažnyčia, šalia jos yra nedidelė Pirmojo pasaulinio karo kapavietė. Gyvenvietės pakraštyje galima pamatyti atminimo akmenį, menantį 1934–36 metais veikusią valstybinę darbo stovyklą, taip pat arkinį geležinkelio tiltą, permestą per kelią.
Krasnolesjė (Gross Rominten/Hardteck) — pagrindinėje gyvenvietės sankryžoje išlikęs Pirmojo pasaulinio karo paminklas, netoli jo – atstatoma bažnyčia, ilgą laiką stovėjusi be stogo. Gyvenvietės pakraštyje yra geležinkelio stotis, o netoli jos – geležinkelio tiltas. Tačiau įdomiausias yra gyvenvietėje veikiantis „Vištyčio ekologijos ir istorijos muziejus“. Čia, buvusios gyvenvietės mokyklos pastate, veikia Girios istorijai ir kultūrai skirtos ekspozicijos, eksponuojami akmenų ir augalų pavyzdžiai, jos gyventojų materialinės kultūros pėdsakai ir daug kitų dalykų. Visiems besidomintiems muziejaus darbuotojai surengs ekskursijas ir papasakos apie lankytinas vietas bei gamtos paminklus. Muziejuje taip pat vyksta ekologinio švietimo užsiėmimai, simfoninės muzikos koncertai. Čia galima gauti informacijos apie turizmo galimybes visoje Girios teritorijoje.
Lankytinų vietų žemėlapis prie muziejaus.
Nuo 2014 m. rugpjūčio muziejus kasmet rengia tarptautinį kultūros ir folkloro festivalį „Kaimynai“, kurio pagrindinis tikslas – užmegzti geros kaimynystės ryšius ir santykius tarp trijose Romintos girios pusėse gyvenančių žmonių.
Netoli Krasnolesjės gyvenvietės stūkso grandiozinis, daugiau nei 25 metrų aukščio geležinkelio tiltas, nutiestas per Krasnajos upės slėnį (žr. nuotrauką aukščiau).
Šiuo metu, nuo 2012 m., didžioji Romintos girios teritorijos dalis priklauso „Vištyčio“ gamtos parkui, užimančiam 22,7 tūkst. ha plotą. Pagrindinis parko tikslas – saugoti ir atkurti gamtos išteklius, organizuoti jų naudojimą rekreacijos, sveikatinimo ir ekologinio švietimo tikslais.
Regioninio gamtos parko „Vištyčio“ žemėlapis.
2013 m. parko teritorijoje įrengti informaciniai stendai ir nuorodos. Parengti turistiniai maršrutai gali būti naudingi tiek aktyvaus poilsio mėgėjams, tiek kraštotyra besidomintiems turistams.
Turistiniai maršrutai
– Girininko Reiffo takas – pėsčiųjų žygis nuo Marinovo ežero iki girininko žūties vietos, kur stovi atminimo akmuo.
– Imperatoriaus Vilhelmo takas – pasivaikščiojimas Rominteno medžioklės pilies apylinkėse.
– Dviračiu nuo Marinovo ežero iki Vištyčio ežero, palei Pisos upę arba išardyto geležinkelio trasa.
– Pėsčiomis kvartalinėmis proskynomis į miško gilumą ieškant kaizerio atminimo akmenų arba kalvomis Krasnolesjės apylinkėse ieškant Sinajos upės ištakų.
– Raitomis palei Krasnajos upę pro senus tiltus iki pusantro šimto metų pušų arba pievomis lenktyniaujant su vėju.
– Varginantis plaukimas Krasnajos upe per užtvaras ir sąvartas, po šimtamečiais tiltais, pro jau nebeegzistuojančias gyvenvietes...
Senas ir naujas — kaizerio akmuo ir šiuolaikinis stendas.
Smagus pasivažinėjimas dviračiu miško keliais ar palei ežerą, pėsčiųjų žygiai po atokius ir mažai žinomus miško kampelius, plaukimas baidarėmis Krasnajos upe ištvermingiesiems ir poilsio ant vandens mėgėjams, taip pat jojimas žirgais ir tiesiog poilsis gamtoje. Visa tai laukia Romintos girios svečių ir leis iš arčiau susipažinti su jos gamtos ir istorijos paveldu.
Girios gyvenvietėse ir jų apylinkėse – daugybė įvairiausių apgyvendinimo galimybių kiekvienam skoniui: privatus sektorius ir turistinės bazės, svečių namai ir laukinis poilsis. Žirgynas ir žvejybos parkas, naminė virtuvė ir dviračių nuoma – tokios svečių namų paslaugos. Turistinės bazės pasiūlys valčių ir katamaranų nuomą, pirtį ir poilsį ežero pakrantėje.
Bet kuriuo metų laiku Giria svetingai sutiks savo svečius ir atskleis jiems savo gamtos grožį bei istorijos paminklus.
P.S. Reikia nepamiršti, kad nepakartojamam gamtos paminklui išsaugoti mūsų požiūris yra svarbesnis nei daugybė galiojančių įstatymų ir įvairių apsaugos statusų. Tai mūsų paveldas, ir jis nusipelno pagarbos.
Nuotraukos iš Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
