Ordino žirgynai
Ugnies žirgas
Originalus natūralaus dydžio bronzinis eržilas, sukurtas skulptoriaus Reinholdo Kuebarto (Reinhold Kuebart, 1879–1937), Trakėnuose buvo pastatytas 1932 metais, minint prūsų selekcininkų išvestos veislės 200-ąsias metines. Šiuo metu paminklo originalas tebėra Timiriazevo akademijoje Maskvoje.
Sovietų Sąjungoje jos likimas buvo, švelniai tariant, sunkus. Ypač šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai TSKP generalinis sekretorius Chruščiovas pavadino žirgininkystę neproduktyvia ūkio šaka ir iš esmės ją uždraudė.
Po tokio pareiškimo veislinių arklių sparčiai mažėjo. 1949 metų pradžioje didžiausiame Kirovo vardo žirgyne buvo 378 kumelės, iš jų 177 gimusios Trakėnų žirgyne Rytų Prūsijoje. 1953-iaisiais dėl tikslingo bandos naikinimo jų beliko vos 18. Kituose žirgynuose padėtis buvo dar blogesnė.
Taip pokariu mūsų šalyje buvo naikinamas ne tik Prūsijos karalių palikimas, bet ir šimtmečių žirgų augintojų selekcinis darbas, kurio šaknys siekia XIII amžių, kai prūsų žemėse kūrėsi Vokiečių ordino valstybė, o geras žirgas kainavo tiek, kad gausi valstiečių šeima už tuos pinigus būtų galėjusi tris mėnesius gyventi nieko sau neatsakydama.
Ordinas laikė daugiau kaip 30 žirgynų. Arklių skaičius svyravo nuo 10 iki 15 tūkstančių. Daugiausia tai buvo vietiniai prūsų arkliai.
Iš kartos į kartą jie buvo gerinami sunkiais „riteriškais“ eržilais ir greitakojais rytietiškais gražuoliais, parsivestais iš kryžiaus žygių.
Valstiečių reikmėms grynakraujų arklių nereikėjo, todėl jiems veisti tiko vietiniai arkliukai, kurių kraujo giminaičiai buvo miškų tarpanai. Vokiečiai juos vadino „švaikėmis“, tai yra „nešvariais“. Tiesa, iki XVII amžiaus vidurio šie maži, bet ištvermingi gyvūnai visiškai išnyko. Tačiau ir šiandien trakėnų veislėje pasitaiko bėrų arklių su juoda juosta išilgai nugaros – tai jų laukinių protėvių palikimas.
Karalių reikalas
1701 metais pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I kartu su savo dvaru atgabeno į Prūsiją 1000 jojamųjų ir 30 tūkstančių kinkomųjų arklių. Iš viso jo arklidėse buvo 1310 „tikrųjų prūsiškų puikiausių arklių“. Tai buvo tų pačių riteriškų ir rytietiškų gražuolių palikuonys. Tačiau dėl 1709–1711 metų maro epidemijos jų beveik neliko.
1713 metais Frydrichą I pakeitė Frydrichas Vilhelmas I, ir žirgininkystė šalyje įgavo išties karališką mastą. Karalius ne tik aktyviai ėmėsi stiprinti kariuomenę, bet ir išleido ediktą dėl žirgininkystės gerinimo Prūsijoje. Desau kunigaikščio patarimu 1725 metais Frydrichas Vilhelmas I nusprendė sujungti savo žirgynus vienoje vietoje ir pats sudarė pelkių – buvusios Lietuvos kunigaikščių medžioklės apylinkės tarp Gumbinės ir Stalupėnų – sausinimo planą.
600 Klaipėdos kareivių, pasitelktų darbams, per šešerius metus iškasė visą sausinimo kanalų tinklą. Vėliau prie šios žemės karalius prijungė Trakėnų dvarą (iš latvių kalbos „trakis“ – „miškas prie pelkės“) ir nupirko Wickinlauken ir Jodszlauken dvarus.
Sutvarkytose žemėse išaugo „grakščiu paprastumu pasižyminčios“ arklidės. 1731 metų vasarą čia buvo atgabenta pirmoji partija – 1101 arklys. Vis dėlto oficialiais Trakėnų žirgyno įkūrimo metais laikomi 1732-ieji.
Tačiau ilgainiui karaliaus susidomėjimas žirgynu atslūgo, reikalai pakrypo blogyn, veislės pagerinti nepavyko. Dar viena bėda – ganyklos ėmė pelkėti, todėl pritrūko pašaro, o dėl to krito arkliai. Trakėnų problemų pavargintas Frydrichas Vilhelmas I 1739 metais padovanojo žirgyną savo sūnui Frydrichui (būsimajam Didžiajam).
Kronprincą, nepaisant visko, sukrėtė permainos, įvykusios kadaise maro nusiaubtoje žemėje. Rytų Prūsijoje, tapusioje derlingiausia Vokietijos provincija, buvo iš naujo atstatyti miestai ir kaimai, dirbami laukai, klestėjo prekyba… Laimingas gausos kampelis. Karaliaus įpėdinis apsigyveno Trakėnuose ir ėmėsi tvarkyti ūkį.
Domhardtas ir Lindenau
Tais pačiais 1739-aisiais, likus metams iki savo mirties, Frydrichas Vilhelmas I paskyrė žirgų ūkio valdytoju (oberštalmeisteriu) Johanną Friedrichą von Domhardtą, laikytą aukščiausios klasės žirgininkystės specialistu. Būtent jis pirmasis nuo nesisteminio įvairių veislių arklių kryžminimo perėjo prie veisimo pagal linijas, kuris laikomas svarbiausiu veislinės žirgininkystės veiksniu.
Bet čia vėl bėda: padidėjęs arklių skaičius netrukus lėmė pašaro trūkumą ir ankštumą arklidėse. Apie naujų statybą karalius nenorėjo nė girdėti, o visas veislininkystės darbas buvo visiškai pajungtas jo dvaro poreikiams. Geriausius arklius Frydrichas II arba pasiimdavo į karališkąsias arklides, arba išdalydavo dvariškiams. Galiausiai žirgyne liko patys prasčiausi arkliai. Tiesa, Domhardtui kažkokiu stebuklu pavyko įkalbėti karalių grąžinti į žirgyną 32 aukštos kilmės trakėnų eržilus.
1756 metais prasidėjo Septynerių metų karas, Trakėnų žirgynas buvo išgrobstytas, o geriausius arklius, kaip rašoma šaltiniuose, išsivedė kazokai. Nuo galutinio sužlugimo žirgyną vėl išgelbėjo Domhardtas. Karas šiek tiek atblaivino karalių. Jis jau nebegailėjo lėšų žirgininkystei. Trakėnų veislės selekcinis darbas buvo tęsiamas.
Tai buvo arkliai, neturėję sau lygių, kuo Frydrichas ne kartą įsitikino: smėlėtu keliu iš Berlyno į Potsdamą trakėnais buvo galima nuvažiuoti vos per dvi valandas.
O Domhardtą jau buvo apsėdusi mintis veisti grynaveislius eržilus valstiečių kumelėms kergti. Tačiau karalius dar kartą pasidavė apatijai, pasiteisindamas savo senatve. Vis dėlto Domhardtas nė nemanė atsisakyti savo planų. 1779 metais jis pats įsteigė kergimo arklidę. Iš pradžių norinčiųjų pasinaudoti nemokama veislinių trakėnų eržilų „paslauga“ buvo nedaug – valstiečiai visada įtariai žiūrėjo į viską, kas nauja, tačiau po kelerių metų veislinių „apvaisintojų“ paklausa išaugo kelis kartus.
Susitaikymo ir nuopelnų pripažinimo ženklan Frydrichas Didysis suteikė Domhardtui ir jo palikuonims bajorystės titulą, atsiųsdamas į Trakėnus kaip „savo aukščiausios malonės“ ženklą angliškų ir turkiškų kraujų eržilų, kurie suvaidino neįkainojamą vaidmenį gerinant trakėnų veislę.
Johannas Friedrichas von Domhardtas mirė 1781 metais, o iki Frydricho Didžiojo mirties 1786-aisiais žirgynui vadovavo valdininkai iš Karaliaučiaus. Vėliau Trakėnų žirgynas perėjo valstybės nuosavybėn, ir jam prasidėjo bene geriausi laikai. Naujasis karalius Frydrichas Vilhelmas II nurodė, kad žirgyno pajamos būtų skiriamos reproduktoriams pirkti, o vadovauti visai šalies žirgininkystei pavedė oberlandštalmeisteriui ir paveldimam žirgų augintojui grafui Carlui von Lindenau, kuris, tęsdamas Domhardto darbą, iš esmės padėjo Prūsijos valstybinės žirgininkystės pamatus. Pagrindiniu selekcinio darbo tikslu jaunasis grafas laikė jojamųjų žirgų išvedimą, o patikimiausiu keliu jo siekti – grynakraujų anglų ir arabų eržilų naudojimą veislininkystėje.
Dėl to po kurio laiko trakėnai tapo itin paklausūs net už Rytų Prūsijos ribų. Lindenau taip pat įvedė visų šios veislės arklių ženklinimą įdeginant – „vienas septynšakis briedžio ragas“ ant dešiniosios šlaunies.
Su Lindenau vardu susijusi viena juokinga istorija. Kartą jis įsakė kergti kumeles su buliais, o karves – su eržilais. Neva Kaselio zoologijos sode jis matęs tokių gyvūnų. Tačiau tuo metu žirgyno vadovavimą jau perėmęs Friedrichas von Brauchitschas nuo tokio neįsivaizduojamo eksperimento kategoriškai atsisakė.
Karas po karo
Prasidėjęs karas su Napoleonu ilgam nutraukė selekcinį darbą. 1806 metų sausį Trakėnų žirgynas buvo evakuotas per Klaipėdą į grafo Zubovo Šiaulių dvarą Kauno gubernijoje. Pakeliui daug arklių žuvo nuo išsekimo, ligų ir šalčio. Karo nuniokoto ūkio atkūrimo naštą užsikrovė karališkosios žygio arklidės meistras Wilhelmas Karlas Friedrichas von Burgsdorffas. Per beveik trisdešimt tarnybos metų jis atkūrė žirgyną ir kaimų arklides, sutvarkė dvarą, įvedė griežtą veislės apskaitą. Administraciniame pastate įrengė muziejų su garsių žirgų portretais, atidarė mokyklas žirgyno darbuotojų vaikams. Dabar Trakėnai buvo tarsi maža valstybė su ligonine, mokykla, viešbučiu, paštu, plytine ir karvių banda.
Tačiau von Burgsdorfo įpėdiniams žirgynas kurį laiką nesisekė. Kažkoks Mühlheimas pareigose neišsilaikė nė metų, o narsusis landštalmeisteris Maxas per ketverius metus taip apleido dokumentaciją, kad kitam vadovui, kavalerijos majorui ir, vokiečių hipologų žodžiais, „gabiam veisimo meistrui“ Friedrichui von Schwichowui, teko keletą metų ją atkurti. Kai pagaliau tai pavyko, jį pakeitė Gustavas von Dasselis. Nors veisimo meistras jis ir nebuvo, organizacinių gebėjimų jam netrūko. Husarų majoras rėmėsi labai stambių žirgų veisimu kaimo žirgininkystei, kad šie taptų neišsenkančiu kariuomenės rezervu. Kasmet Dasselis kariuomenei parduodavo daugiau kaip tris tūkstančius žirgų. Pirkimai augo, ir tam nemažai prisidėjo 1870–1871 metų Prancūzijos–Prūsijos karas.
Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo, kai Versalio sutartimi Vokietijai buvo uždrausta turėti kariuomenę, Rytų Prūsijos žirgininkystė neteko pagrindinės rinkos.
Palyginti trumpas veislės stiprėjimo laikotarpis prasidėjo 1922 metais, kai žirgyno landštalmeisteriu buvo paskirtas grafas Siegfriedas von Lehndorffas. Jam vadovaujant čia atsirado eržilų, kurių buvimas žirgo kilmės dokumentuose ir šiandien laikomas jo savybių garantu. Tačiau 1931 metais dėl konflikto su žemės ūkio ministru nemalonėn patekęs grafas buvo priverstas palikti postą ir pasikeisti vietomis su daktaru Ernstu Ludwigu Carlu Ehlertu, kuris vadovavo Braunsbergo žirgynui.
Naujasis direktorius taip pat prisidėjo prie veislės tobulinimo. Jis sakydavo: „Trakėnų vidinė harmonija turi būti jų išorės padarinys.“ Jam vadovaujant trakėnų veislės žirgai buvo išbandomi po balnu ir kinkiniuose, kartu buvo vykdoma atranka pagal jų paklusnumą ir gerą būdą.
Retu elegancijos ir ištvermės deriniu išgarsėję trakėnai klestėjo beveik du šimtmečius, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą ištiko katastrofa.
1944 metais, prasidėjus sovietų kariuomenės puolimui, žirgynas buvo evakuotas į Graditzą, Neustadtą ir Perliną. Likusių žirgų laukė kitokia lemtis – 1945-ųjų rugpjūtį jie buvo pervežti į Kirovo vardo žirgyną Rostovo srityje. Nors trakėnų veislės žirgai tapo lemtingu sovietinės žirgininkystės trofėjumi, jie, kaip sakoma, neprigijo… Po gerai žinomo 1953 metų SSKP CK plenumo sovietinę žirgininkystę ištiko tikra tragedija. Ant išnykimo slenksčio atsidūrė ir trakėnų veislės žirgai. Jiems nebeliko paskirties – kavalerija sovietinėje armijoje buvo panaikinta. Dėl sparčios mechanizacijos jiems neatsirado vietos ir kaime. Tai buvo laikas, kai parduotuvių vitrinos buvo užverstos arklienos dešra...
Zaprosas – Zaponkos ir Pepelo palikuonis
Padėtis ėmė taisytis tik apie 1957 metus, kai Kirovo žirgyno darbuotojai sudarė abipusiškai naudingą sandorį su lenkų žirgų augintojais: atidavė jiems 14 kumelių, o mainais gavo grynakraujus eržilus. Prasidėjo darbas sovietinio sporto labui.
Netrukus trakėnai pasirodė esą puikūs sportiniai žirgai. 1970 metais sovietų sportininkė Jelena Petuškova su trakėnų veislės eržilu Pepelu tapo pasaulio dailiojo jojimo čempione.
Beje, vokiečių žirgų augintojai nepraleido progos įsigyti jo palikuonį – gimusį iš Zaponkos ir gavusį keistą vardą Zaprosas.
1997 metų rugsėjį Rusija tapo tarptautinės žirgų augintojų ir trakėnų veislės mylėtojų bendrijos, vienijamos Vokietijos Trakėnų sąjungos (Trakehner Verband), nare ir gavo teisę ženklinti savo žirgus dvigubu septynšakiu briedžio ragu su Rusijai priskirtu simboliu „K“. O žirgininkyste trakėnų veislės tėvynėje, Kaliningrado srityje, dabar aktyviai užsiima Jurijus Michailovičius Lužkovas, anksčiau visam pasauliui žinomas kaip Maskvos meras. Ar jam pavyks atgaivinti tradiciją, parodys laikas. Tikimės, kad Jurijus Michailovičius neatsisakys papasakoti mums, kaip jam sekasi.
Šaltiniai:
Архивы ЗАО «Кировский конный завод»
Борислав Камзолов. «История Тракененской лошади»
Джудит Дрейпер. «Лошади и уход за ними»
E. Joachim, Johann Friedrich von Domhardt. Ein Beitrag zur Geschichte von Ost- und Westpreußen unter Friedrich dem Großen
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
