Neseniai buvo paskelbta puiki atsisveikinimo su Kaliningrado tramvajumi publikacija – paskutinį jo maršrutą planuojama panaikinti balandžio pradžioje dėl Medinio ir Aukštojo tiltų rekonstrukcijos (nors iš tikrųjų tai labiau panašu į perstatymą).
Maršrutas panaikinamas tarsi laikinai – iki remonto pabaigos. Bet jis, matyt, užtruks net iki pat 2018 metų pasaulio čempionato. Per tą laiką autobusų magnatai spės įsitvirtinti atsilaisvinusiose linijose, o ir žmonės pripras. Žodžiu, nereikia puoselėti iliuzijų. Tramvajus iš mūsų miesto pasitrauks, jei ne visam laikui, tai labai labai ilgam.
Tai kodėl gi taip viskas išeina? Juk tramvajus turi daugybę pranašumų prieš kitas antžemines viešojo transporto rūšis ir todėl klesti praktiškai kiekviename bent kiek didesniame Europos mieste.
Pergalės aikštėje 1 įprastai aiškina šį paradoksą tuo, kad Kaliningradas dėl savo skurdo tiesiog nepajėgia išlaikyti tramvajų parko ir remontuoti tramvajaus bėgių.
Ir tai gryna tiesa. Miesto (o ir apskritai – šalies) finansinė padėtis iš tiesų artima beviltiškai. Bet juk dešimtajame dešimtmetyje reikalai buvo dar prastesni. Tačiau tais, kaip dabar įprasta sakyti, laukiniais laikais beveik visi tramvajų maršrutai buvo išsaugoti. Maršrutų tinklą imta naikinti (ir praktiškai sunaikinta) riebiuoju XXI amžiaus pirmuoju dešimtmečiu, kai pinigų Rusijoje apskritai ir Kaliningrade ypač buvo daugiau nei bet kada. Tai gal čia esmė ne pinigai? Tiksliau, ne tik jie?
Gal problema ta, kad dešimtajame dešimtmetyje miesto taryboje nesėdėjo autobusų įmonių savininkai, o dabar sėdi?
Ne, ne. Aš nieko dėl nieko nekaltinu ir neįtariu. Gink Dieve! Kaipgi galima? Juk visiškai akivaizdu, kad nė vienam miesto tarybos nariui net į galvą neateis painioti savo asmeninio kailio su valstybiniu. Tiesiog, reikia manyti, šie žmonės, užsiimdami savo verslu, tapo autobusų ir mikroautobusų gerbėjais, o kitų transporto rūšių – na, tų pačių tramvajų – privalumų tiesiog nustojo pastebėti. Kokie dar tramvajai? Štai tamsintais langais „mikrikai“, į kuriuos reikia lipti susilenkus trimis linkiais, – tai bent! Štai sudaužyti, turbūt dar kanclerį Adenauerį menantys „Man“ ir „Mercedes“ – tai iš tiesų šaunu. O tramvajai – tai brangu ir neefektyvu.
…Prisimenu, maždaug prieš šešerius metus bendrovės „Logistics Consulting“ atstovas pristatė vietos valdininkams ir deputatams (tarp kurių buvo nemažai transporto verslininkų) lengvojo geležinkelio tramvajų tinklo plėtros Kaliningrade koncepciją.
Reikia pasakyti, tai gana patogus dalykas. Toks tramvajus (kaip jau galima suprasti iš pavadinimo) daug lengvesnis už įprastą, jis praktiškai nekelia triukšmo, todėl linijas jam galima tiesti arti namų. Jis greitas (greitis – apie 90 kilometrų per valandą), patikimas (gamintojai vagonams suteikia ketvirčio amžiaus garantiją) ir svarbiausia – jam visiškai nebaisūs kamščiai, nes linija atskirta. Automobilis į ją užvažiuoti negali.
Lengvojo geležinkelio tramvajus gali lengvai prisitaikyti tiek prie siaurų ir vingiuotų senamiesčio gatvelių, tiek prie plačių prospektų. Jis gali kursuoti didmiesčio centre ir jo pakraščiuose, vežti keleivius iš ne itin nutolusių gyvenviečių. Na kad ir iš Chrabrovo.
Be to, bendrovės atstovas patikino, kad visus šiuos stebuklus investuotojas pasirengęs įgyvendinti be savivaldybės finansinės pagalbos. Iš miesto apskritai, išskyrus moralinę paramą, nieko nereikėjo.
Atrodytų, štai ji, galimybė miestui, už kurios reikia griebtis ir laikytis abiem rankomis, kol užteks jėgų. Bet vietos deputatai ir valdininkai to nepadarė.
Jie be didelio susidomėjimo peržiūrėjo pristatymą, palinksėjo galvomis ir išsiskirstė, visa savo išvaizda duodami investuotojo atstovui suprasti, kad jo pasiūlymas nepadarė jiems ypatingo įspūdžio. Šis, būdamas nuovokus žmogus, suprato, kad Kaliningrade jam nėra ko gaudyti, greitai susidėjo savo popierius į lagaminėlį ir išskrido į Maskvą. O mes likome. Su šlamštu ant ratų, kuris pas mus kažkodėl vadinamas „viešuoju transportu“.
Maždaug prieš porą metų Kaliningradui pasitaikė dar viena proga sutvarkyti savo transporto sistemą. Į miestą atėjo kitas solidus investuotojas – bendrovė „Morton“, kuri pasiūlė nutiesti čia antžeminį metro. Be to, ji tai taip pat ketino padaryti savo lėšomis.
Tačiau miesto valdžia vėl priėmė viliojantį pasiūlymą šaltokai. Esą ir transporto schema pas mus dar neparengta, ir bendrasis planas iki galo neišdirbtas. Štai išdirbsime, tada ir užeikite.
Kurį laiką firmos atstovai lakstė po vietos valdininkų kabinetus, kažką įrodinėjo, bandė apeliuoti į sveiką protą, bet paskui vis dėlto pasidavė ir, kaip tada rašė spauda, „įšaldė“ projektą.
Žinoma, ir vietos valdžia kalta, kad mūsų mieste tokia apgailėtina padėtis su viešuoju transportu. Ji neabejotinai nusipelnė priekaišto – bent jau dėl trumparegiškumo ir neprofesionalumo. Tačiau ar verta viską suversti jai?
Juk ne marsiečiai reguliariai balsuoja už šiuos, švelniai tariant, nevienareikšmiškus žmones. Tai mes suteikiame jiems teisę spręsti, kokios transporto rūšies mums reikia, o kokios – ne.
Be to, tai mes reguliariai važinėjame žmogaus orumą žeminančiais autobusais, tai mes susitaikome su rūkančiais ir keikūnais vairuotojais, tai mes sutinkame mokėti nemažus pinigus už abejotinos kokybės paslaugas. Žinoma, galima paprieštarauti, kad neturime pasirinkimo. Ir tai iš tikrųjų tiesa. Bet tik iš vienos pusės. Iš kitos – pasirinkimas visada (na gerai – beveik visada) yra.
Kaliningradas, laimei, labai nedidelis miestas, kurį panorėjus galima išilgai ir skersai apeiti per pusantros valandos. Ir jei rytą atsikelsi anksčiau, visai įmanoma suspėti į darbą be mūsų nevykėlių vežėjų pagalbos.
Ir kažkodėl atrodo, kad jeigu tūkstančiai žmonių vieną dieną pradės eiti į darbą pėsčiomis (arba, jei tai neįmanoma, bandys bent jau sumažinti iki minimumo važinėjimą autobusais laisvalaikiu), padėtis su viešuoju transportu mieste pamažu ims keistis į gerąją pusę (juk vežėjams reikės kaip nors vilioti nuo jų pasitraukiančius klientus), o jei rinkėjai liausis balsavę už tuos, kurie žudo tramvajus, ši transporto rūšis sugrįš į mūsų gatves.
Tačiau problema ta, kad nieko panašaus kaliningradiečiai savo dauguma nedarys. Ir čia esmė ne tingumas ir ne iniciatyvos stoka. Tiesiog, matyt, žmones tenkina esama padėtis.
Jie sutinka važinėti štai tokiais autobusais, ir jų nelabai jaudina liūdnas Kaliningrado tramvajaus likimas. Negana to – daugelis (ypač iš automobilininkų) karštai remia valdžios sprendimus panaikinti tramvajų maršrutus, nes mano, kad būtent dėl tramvajų keliuose susidaro kamščiai.
Tuo pat metu dažnai tie patys žmonės žavisi tuo, kaip puikiai sutvarkytas tramvajų eismas, pavyzdžiui, Gdanske.
Žodžiu, daugumos vietos gyventojų požiūris į tramvajus maždaug toks pat kaip į grindinį. Taip, tai šaunu, bet asfaltas įprastesnis. Tegul geriau pas mus visur bus asfaltas, o grindiniu galima pasigrožėti ir užsienyje.
… Ir vis dėlto aš manau, kad Kaliningrado tramvajus turi ateitį. Beveik neabejoju, kad po kokių 50–70 metų jis sugrįš. Palikuonys, vadovaujami miesto tarybos nario, kuris kartu bus ir privačios tramvajų bendrovės savininkas, pagal senas knygas atkurs maršrutų tinklą, iš naujo nuties bėgius ten, kur jie buvo kokiais nors šlovingais 1995-aisiais ar net 1982-aisiais metais, ir mėgausis greitomis, patogiomis ir nebrangiomis kelionėmis.
Tiesa, Europoje iki to laiko tramvajai bus išlikę tik kaip turistinės atrakcijos. Pagrindinė viešojo transporto rūšis ten bus kokie nors oru varomi milžiniški keleiviniai dronai…
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
