„Vien nežinomais takais išraižyta,
Per tamsias uolas ir šviesias kopas,
Putotos jūros bangos nuprausta,
Sidabro upių gijose gulėjo
Žemė..“
…Tai nutiko tuo didžiu, amžinai įsimintinu metu, kai Šventojoje Žemėje, valdant Romos imperatoriui Augustui, gimė mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Salūros miesto Bitinijoje, Mažojoje Azijoje1, žvaigždžiaskaičiai, norėdami sužinoti, ar šiaurėje gyvena žmonės, o jei taip, tai kaip toli, ieškodami atsakymo į šį klausimą paliko savo tėvynę ir leidosi į tolimą kelią. Buvo tarp jų vienas, vardu Divas, arba Divonijus2, kuris ir paliko palikuonims šiuos užrašus. Keliautojai perėjo per visą Tartariją3 ir rusų žemes, praėjo venedų ir alanų kraštus Livonijoje, ir pagaliau po ilgų vargų ir kelionės pavojų pasiekė Prūsiją.
Na ką gi, tegu toliau pats Divonijus tęsia savo pasakojimą....
„Persikėlę per didžiuosius jūros vandenis, prisišvartavome prie krašto, tuščio ir miškingo, tačiau neturinčio savo pastovaus pavadinimo. Ši žemė buvo vadinama tai Sargatija, tai Gelida, tai Vatina4. Iš vienos pusės ją skalavo jūra, o iš kitos – didelė upė.
Nebuvo čia nei kaimų, nei tvirtovių, nei miestų, – stovėjo tik upių krantuose šen bei ten skurdžios trobelės, suręstos iš nendrių, – panašiai kaip bebrai stato ten savo trobeles.
Vos tik spėjome išsikapanoti iš pelkių ir liūnų į tvirtą sausumą, kaip baisių tyrlaukių viduryje mus užklupo naktis. Ir vos tik sutemo, aplink mus esančios neliestos girios prisipildė laukinių žvėrių riaumojimo. Lokių ir lūšių urzgimas, vilkų staugimas, sklisdamas per slėnius ir kalnus, atsimušdavo aplinkui šimteriopu aidu. Pagaliau kažkur toli, girių glūdumoje, nuaidėjo galingas taurų, tų galiūnų jaučių, baubimas, ir nuo jo sudrebėjo net aplinkiniai medžiai!“
„Ir čia, – tęsia Divonijus, – kur, saugoma milžiniškų, debesis siekiančių medžių, bet kuriuo metų laiku sultinga pelkių žolė maitina visokį miško žvėrį, gyvena žmonės! Tačiau jie gyvena ne tik čia, tarp laukinių pabaisų. Sutikome kelis vendus iš Sarmatijos, kurių kalbą šiek tiek supratome. Jie mums papasakojo, kad vietos tautą kaimynai vadina ulmigerais, nes jie įpratę kurtis upių krantuose po gluosniais5.
Iš nendrių jie daro ir apsiaustus, kuriuos dėvi ant nuogo kūno.
Ir vis dėlto, kad ir kokia laukinė būtų jų išvaizda, ulmigerų veidai gražūs, o būdas malonus. Jie paprastaširdžiai ir kuklūs, be to, labai draugiški svetimšaliams.
Dievų jie nepažįsta ir vietoj jų garbina Saulę ir Mėnulį. Tačiau garbina be pagarbos ir be maldų – tik nustebę žvelgia į šviesulius, kai šie ryškiu spindesiu pasirodo danguje.
Jų maistas – žuvis, o gėrimas – vanduo. Kai žiemą užšąla upės, juos taip pat apima žiemos sustingimas, ir jie daugiausia arba miega, arba be darbo sėdi prie ugnies savo trobelėse. Menų jie nepažįsta ir nemoka nei rašyti, nei skaityti. Jų kalba, ne taip kaip pietiečių, vienaskiemenė ir pilna savitų intonacijų. Svetimšaliui belieka stengtis suprasti šiuos žmones, orientuojantis į jų gestus, veido išraišką ir poelgius.“
„Kaip ir pietuose, kur galima sutikti daugybę tautų, besiskiriančių savo kalba ir papročiais, bet dažnai gyvenančių vienoje valstybėje, taip ir šiaurėje šias atkampias vietas gyvena įvairios gentys. Be upių krantų, jos mėgsta kurtis ir jūros pakrantėje.
Ir jei pietuose gyvenvietės ir tvirtovės greitai atsiranda viena šalia kitos, o jaukiuose slėniuose ir prie upių išauga dideli miestai, tai čia, šiaurėje, ieškodami prieglobsčio nuo atšiaurių šaltų vėjų ir artimųjų miškų laukinių žvėrių, žmonės stato savo būstus atskirai vienas nuo kito ir vis dėlto gyvena glaudžioje vienybėje kaip susitelkusi ir viskuo patenkinta tauta.
Tačiau yra tarp kitų vienas, kuriame gyvena visuotinė žmonių siela! Jį vadina vadu, vyresniuoju. Vadui paklūsta kiekvienas, kurį jis paima savo globon. Ir savo žemę, ir save žmonės vadina jo vardu. Jam paklūsta visi aplinkui, kad ir kiek bendruomenių ir giminių gyventų jo žemėje.
Beje, tokių vyresniųjų daugybė. Vieno bendro vardo visam kraštui, per kurį driekiasi mūsų kelias, nėra. Vieną vietovę vadina taip, kitą kitaip, jei genties vadas ten lygiai taip pat įtakingas ir stiprus!
Ir šių genčių stiprybė, išreikšta jų vadų galybe, glūdi jų paprotyje imti sau vienu metu tris žmonas. Bet taip pat ir tame, kad stipria ir drąsia ranka kovotų su laukiniais žvėrimis miškuose arba nubaustų kaimyną, mėginusį pasiimti tai, kas jam nepriklauso! Kuo sėkmingesnis karys mūšyje, tuo didesnė jo valdžia; kuo didesnę žalą jis padaro kaimynams, tuo saugesni jo pasėliai laukuose; kuo daugiau sūnų jam gimsta, tuo daugiau trobelių jis pastatys, ir tuo toliau upės krantu driekiasi jo valdos!
Kuo toliau keliavome į žemyno gilumą, tuo dažniau keitėsi vardai ir pavadinimai. Tačiau man atrodo, kad, nors šią žemę ir gyvena daug genčių, iš esmės jos mažai kuo tarpusavyje skiriasi.
Visos jos, skaičiuodamos laiką, naudojasi tais pačiais būdais. Dienas ir mėnulio fazių kaitą skaičiuoja įrantomis medyje arba mazgais ant virvelių.
Visos vietos gentys, – baigia savo pasakojimą Divonijus, – turi vieną paprotį: sūnus, mirus tėvui, paveldi ir jo žmonas. Ir, kaip kadaise tėvas, sūnus, sulaukęs pilnametystės, pasistato sau būstą. Grįždami iš žygio į svetimas žemes, vyrai parsiveda sau – arba paėmę į nelaisvę, arba gavę už išpirką – tris žmonas, ir visada slaves! Tačiau mažai vaikų jiems gimsta…“
Taip bitiniečiai sužinodavo apie šios tautos gyvenimo būdą ir papročius. Žiemos metas privertė juos pasilikti tuose kraštuose, o kai atėjo vasara, jie, susirgę, visi mirė, išskyrus vieną, vadinamą Divonijumi. Šis paskutinysis, grįždamas į tėvynę, mirė Mazovijos Plocke, kur po jo liko kai kurie užrašai, vėliau, kaip minėta, patekę į vienuolyno vyresniojo Jaroslavo rankas. O Jaroslavas perdavė juos vyskupui Kristijonui6.
O dabar juos skaitome mes.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Bitinija (gr. Βιθυνία, lot. Bithynia) – istorinė sritis, senovės valstybė ir Romos provincija, buvusi šiaurės vakarų Anatolijoje (Mažojoje Azijoje) tarp Bosforo sąsiaurio ir Sangarijaus upės. Didžiausiais Bitinijos miestais laikyti Nikomedija ir Nikėja.
2. Užrašų autorius vadinamas Divu (Diwo), Divonu (Diwones). Čia jo vardą išverčiau kaip Divonijus, nes jis kilęs iš Mažosios Azijos, graikiško ar bent jau helenizuoto regiono.
3. Tartarija – geografinis terminas, vartotas Vakarų Europos literatūroje ir kartografijoje plačioms sritims nuo Kaspijos iki Ramiojo vandenyno ir iki Kinijos bei Indijos sienų žymėti. Europos šaltiniuose Tartarija tapo labiausiai paplitusiu Centrinės Azijos pavadinimu. Erdvė, anksčiau vadinta Tartarija, šiuolaikinėje anglakalbėje tradicijoje dar vadinama Vidine arba Centrine Eurazija.
4. Apie Divonijaus užrašus trumpai užsimenama Maskvoje 1837 m. išleistoje knygoje „Slavų senovė“. Štai ką, be kita ko, čia sakoma apie žemių pavadinimus:
„Čia pateiktas šios tautos aprašymas ir aukščiau minėti žemių pavadinimai Sargatia, Gelida, Watina įtikina mus, kad šioje sakmėje kalbama apie pačią šiauriausią tautą dabartinėje Rusioje: apie čiuchonus, o dar geriau – apie lapius. Sarganijos gi reikia ieškoti Sergačiaus upės ir miesto apylinkėse, o senųjų votų būstų – Sankt Peterburgo gubernijoje.
(„Slavų senovė“. Pogodino leid., Maskva, 1837. Nuoroda)
5. Prūsai vadino savo žemę „Salų karalyste“ („Ulmiganija“, „Ulmigerija“, „Ulmerigija“ gotiškajame variante) – Sembos pusiasalis iki XII amžiaus buvo laikomas sala, apribota Baltijos jūros vandenų ir Prieglaus bei Deimės upių.
6. „Štai tik ką bitiniečiai sužinojo apie šios tautos gyvenimo būdą ir papročius. Žiemos metas privertė juos pasilikti šioje šalyje; bet kai atėjo vasara, jie, susirgę, visi išmirė, išskyrus vieną, vadinamą Divonu (Diwones). Šis paskutinysis, grįždamas atgal, mirė Plocke, kur po jo liko kai kurie užrašai, vėliau patekę į vienuolyno vyresniojo Jaroslavo rankas. Jaroslavas kartu su Kirilo metraščiu nusiuntė juos vyskupui Kristijonui.“
(„Slavų senovė“. Pogodino leid., Maskva, 1837. Nuoroda)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
