– Pone Horstai, jūs esate „Kanto ir Karaliaučiaus draugų draugijos“ pirmininkas. Kaip ji atsirado?
– Pirmąją „Kanto draugų draugiją“ praėjus metams po filosofo mirties, 1805 metais, Karaliaučiuje įkūrė tikrieji jo draugai, su kuriais jis tradiciškai susitikdavo prie vieno stalo. 1803 metais Immanuelis Kantas paskutinį kartą atšventė savo gimtadienį. 1804 metais, praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams po jo mirties, draugai vėl susirinko ir nusprendė kasmet filosofo ir draugo gimtadienį rengti iškilmingus pietus ar vakarienę. Taip buvo pradėta tradicija, išlikusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Draugijos įkūrėjas buvo Williamas Motherby (William Motherby), Kanto draugo Roberto Motherby sūnus. Jis praktiškai užaugo Kanto akyse ir jo globojamas, gerai jį pažinojo ir norėjo išsaugoti šį atminimą.
Dabar apie mus. Mūsų „Kanto ir Karaliaučiaus draugų draugija“ palyginti jauna, įkurta Berlyne, ir vis dėlto turime ryšį su ta senąja Karaliaučiaus tradicija. Formali jos įkūrimo data – 2011 metų vasario 12 diena (Kanto mirties diena). Tačiau pati idėja atkurti tradiciją man kilo gerokai anksčiau. Mano motina buvo kilusi iš Karaliaučiaus.
Kai XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pirmą kartą apsilankiau Kaliningrade, man krito į akis, kad buvo sugriautas ne tik miestas – buvo sugriautos visos senosios tradicijos, jų nebeliko. Pagalvojau, kad taip neturi būti!
Svarbu, kad tarp mūsų draugijos narių yra tų pačių Kanto draugų, Karaliaučiaus „Draugijos...“ steigėjų, palikuonių. Dėl to mums pavyko atkurti gyvą tradiciją. Taip, mūsų draugijai priklauso tiesioginiai jau minėto Roberto Motherby palikuonys (sesuo ir brolis Marianne ir Johnas Motherby), baronai von Schrötteriai – palikuonys šeimos, kurioje Kantas dirbo namų mokytoju, yra žymaus mokslininko Karlo Gustavo Hageno vaikų, valstybės veikėjo Theodoro Gottliebo von Hippelio jaunesniojo palikuonių, grafo Keyserlingko palikuonių. Taip pat įtraukiame žmones, kurie tiesiog myli Kantą, filosofiją, domisi Karaliaučiaus ir jo gyventojų istorija. Juk tai Europos istorijos dalis. Geras pavyzdys – vokiečių rašytojo Jürgeno Mantheyaus knyga „Karaliaučius. Pasaulio piliečių respublikos istorija“ (Jurgen Manthey, «Königsberg. Geschichte einer Weltbürgerrepublik», München, 2005); gaila, kad iki šiol nėra jos vertimo į rusų kalbą. Iš jos aišku, kodėl Karaliaučius įdomus visam pasauliui.
– Ar manote, kad Karaliaučius įdomus ir žinomas pirmiausia dėl Immanuelio Kanto?
– Ne, ne tik. Kuo daugiau pažįsti Karaliaučių, tuo labiau stebiesi, kiek daug didžių žmonių gyveno šiame mieste! Tai ir rašytojai Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmannas, Johannas Hamannas, tai rašytojas ir valstybės veikėjas Theodoras Gottliebas von Hippelis. Arba žymus mokslininkas, chemikas ir farmacininkas Karlas Gottfriedas Hagenas. Jo sūnus tapo meno istorijos profesoriumi. Galima prisiminti astronomą Friedrichą Besselį ar matematiką Franzą Neumanną. Mūsų draugijoje yra Besselio, Neumanno ir Hageno palikuonių. Šie trys mokslininkai buvo vedę tikras seseris, tai yra jie susigiminiavo. Vėliau mokslininkais tapdavo jų vaikai, buvo ir kitų santuokų tarp šeimų, tad juos galima pavadinti viena didele Karaliaučiaus mokslo bendruomene.
– Prisiminkime Karaliaučiaus universitetą – tiesa, ne didžiausią ir ne geriausią Vokietijoje. Kokį vaidmenį jis vaidino Rytų Prūsijos gyvenime?
– Čia mokėsi Pabaltijo gyventojai: lietuviai, lenkai. Buvo ir rusų studentų. Žinoma, kad lietuvių raštijos tėvas Kristijonas Donelaitis gyveno Rytų Prūsijoje ir studijavo Karaliaučiuje! Garsus lietuvių poetas ir vertėjas Liudvikas Rėza taip pat kilęs iš Rytų Prūsijos, iš Kuršių nerijos, ir jis studijavo Karaliaučiaus universitete. Dabar Kaliningrade jam pastatytas paminklas, o Čistyje Prudy (Tolminkiemio) gyvenvietėje srities rytuose veikia Donelaičio muziejus.
Aišku, kad „Albertina“ vaidino didelį vaidmenį formuojantis vietos švietimui ir kultūrai. Norėtųsi, kad ir Kaliningrado universitetas perimtų šią tradiciją. Reikia augti, kad atitiktum šią istoriją, šį svarbų vaidmenį.
Mūsų draugija pasirengusi tam padėti. Nusprendėme, kad kasmet atvyksime į Kaliningradą. Zalcburge, pavyzdžiui, rengiamas kasmetinis operos festivalis. Kodėl negalima surengti kasmetinės kultūros programos, susietos su kelione į Kaliningradą? Manau, tai įmanoma, ir mums visada pavyksta rasti žmonių, kurie joje dalyvauja. Programa susideda iš trijų dalių. Pirma, tai vienos dienos ekskursijos po Kaliningrado sritį. Toliau – susitikimai su Kaliningrado mokslininkais ir visuomenės veikėjais, su valdininkais, vykstantys seminarų su pranešimais ir diskusijomis forma. Čia labai gerai bendradarbiaujame su Kanto BFU. Trečioji dalis – muziejų parodos, koncertai. Karaliaučius visada buvo muzikalus miestas! Tiesa, pats Kantas muzikos nelabai mėgo. Bet aplink jį buvo muzikantų, pavyzdžiui, Johannas Friedrichas Reichardtas (Johann Friedrich Reichardt), pažinojęs Kantą dar nuo vaikystės. Žinoma, svarbiausia programos dalis – „Pupų vakarienė“, iškilmingas susitikimas balandžio 22 dieną filosofo gimtadienio garbei! Ji vyksta Vokiečių-rusų namuose, už ką esame labai dėkingi jų direktoriui Andrejui Portniaginui ir prezidentui Viktorui Hofmanui. Su jais gerai bendradarbiaujame. „Pupų vakarienė“ – svarbus rusų ir vokiečių renginys, negana to, tai jau tarptautinis renginys, kuris kasmet tampa vis tarptautiškesnis. Jame jau dalyvavo anglai, prancūzai, japonai.
– Vadinasi, „Kanto draugų draugija“ – ne vien vokiečių draugija?
– Ne, tarp mūsų yra Rusijos piliečių, anglų, japonų, prancūzų, šveicarų. Yra italė, japonė, latvė. Norime būti tarptautinė draugija.
– Iš esmės Kaliningrade yra dvi pagrindinės įžymybės – Karaliaučiaus katedra ir šalia jos esantis Kanto kapas. Kitas „Kanto vietas“ mažai kas žino.
– Na, Katedra – tai jau kai kas daugiau. Negalima pamiršti, kad dar 1995 metais Katedra buvo griuvėsiai, nuolaužos. Ir reikia aiškiai ir garsiai pasakyti, kad ji buvo atkurta jos pirmojo pokario direktoriaus Igorio Aleksandrovičiaus Odincovo dėka. Žinoma, dalyvavo ir rusai, ir vokiečiai. Bet būtent jam priklausė idėja, tai buvo jo iniciatyva, ir tik jo ryžtas leido ją įgyvendinti. Su juo puikiai bendradarbiavome.
– Vis dėlto yra nuomonė, kad Katedra buvo atkurta ne geriausiu būdu. Ką jūs apie tai manote?
– Svarbiausia, kad ji apskritai atkurta ir naudojama – tegul ir su nukrypimais nuo 1944 metų, iki britų aviacijos bombardavimo, išvaizdos. Kitaip ją būtų apskritai sugriovę, išardę plytoms, kaip atsitiko su Karaliaus pilimi. Labai gerai, kad katedroje vėl skamba vargonai. Juk prisimename, kad Kantas buvo pakrikštytas Katedroje. Ir be abejonės jis lankydavosi ten jau būdamas suaugęs ir klausydavosi vargonų, kurie jo laikais jau buvo labai geri. Mat Immanuelis Kantas stebėjosi, kaip vargonininkas gali groti rankomis, kojomis ir dar kalbėti tuo pat metu. Matyt, Kantas kalbėjosi su vargonininku, kuris grojo kojomis ir rankomis, ir nustebo, kad tai vyksta vienu metu. Jis rašo apie tai savo veikale „Antropologija pragmatiniu požiūriu“. Neabejotinai Katedra – svarbiausia vieta regione.
– Jūsų nuomone, kokios dar „Kanto vietos“ galėtų padidinti Kaliningrado ir srities patrauklumą?
– Žinoma, Kantas niekada nebuvo išvykęs už Rytų Prūsijos ribų, bet už Karaliaučiaus ribų jis lankydavosi. Dauguma šių vietų šiandien yra Kaliningrado srities teritorijoje ir tik viena – dabartinės Lenkijos teritorijoje: tai Groß Arnsdorfo dvaras, priklausęs bajorų šeimai, kurioje Kantas buvo namų mokytojas. Mus kur kas labiau domina Kleschauen dvaras, dabartinis Kutuzovas, netoli sienos Rusijos teritorijoje, – ten gyveno Kanto draugas generolas von Lossowas. Deja, iš dvaro liko tik akmenys. Bet girdėjau, kad yra turtingų rusų, kurie nori jį atkurti. Kol kas man nepavyko su jais užmegzti ryšio.
Dar viena svarbi vieta – Judtschen kaimas, dabar Veselovka. Ten Kantas pragyveno trejus metus. Ten jis tapo kelių vaikų krikštatėviu. Tai aiškiai liudija, kad Kantas buvo kaimo bendruomenės dalis ir kad Judtschene jis ne tik gyveno ir dirbo, bet ir mąstė, apgalvodavo savo veikalus.
Į Veselovką verta atvykti, kad persiimtum aplinka, kurioje genijus praleido trejus metus, kurioje jam kildavo įspūdžių ir idėjų. Galima net pamedituoti! Pats aplinkinis kraštovaizdis taip pat daro įtaką. Net dangus. Žvaigždėtas dangus.
Kita įsidėmėtina vieta yra buvusiame Groß Wohnsdorfo dvare. Šiandien tai Kurortnoje Pravdinsko rajone. Dvaras priklausė von Schrötterių šeimai. Baronas Friedrichas Leopoldas von Schrötteris, Prūsijos ministras, buvo didelis Kanto draugas, labai jam padėjo, ir Kantas ilsėdavosi jo dvare. Kanto laikų pastatai neišliko. Dabar ten stovintis dvaro rūmas buvo pastatytas XIX amžiuje. Tačiau išliko vienas senas XIV amžiaus bokštas. Ir ten Kantas taip pat sėdėdavo su draugu baronu von Schrötteriu, gerdavo kavą, rūkydavo tabaką. Kantas ne kartą sakė, kaip laimingai ten jautėsi. Tai iš Kanto buvo galima išgirsti labai retai. Jis nebuvo jau toks laimingas žmogus. Bet toje vietoje jautėsi esąs laimingas.
– Kokius tikslus sau kelia „Kanto ir Karaliaučiaus draugų draugija“?
– Mūsų draugijos tikslas – išsaugoti Kanto tradicijas ir priminti žmonėms filosofo asmenybę. Bet ne vien Immanuelio Kanto. Nes Kantas gyveno ne vienatvėje. Jis turėjo draugų, bičiulių. Tai buvo gyvenimas, tai buvo didelis miestas. Ir Kantas labai mylėjo šį miestą. Jis didžiavosi, kad jo gimtasis miestas didelis. Jam tai buvo svarbu. Visa tai reikia atsiminti. Išsaugoti miesto dvasią. Mes tuo užsiimame kaip galėdami. Pavyzdžiui, stengiamės atkreipti dėmesį į jo draugus, tarp kurių buvo daug neordinarių asmenybių. Antai von Schrötteriai, kurių dvare yra „Kanto bokštas“, buvo pažangūs aristokratai. Jie labai daug nuveikė reformuodami Prūsiją. Prūsiją iškart po Kanto mirties sugriovė Napoleonas. Ją pavyko atkurti tik apsišvietusių žmonių, tarp jų ir Kanto mokinių, dėka – ne tik pinigais, bet idėjomis, reformomis. Ir tai irgi labai svarbi ir didi tradicija.
Igoris Odincovas turėjo gerą idėją – Katedroje įrengti sieną su žymių Karaliaučiaus universiteto „Albertinos“ mokslininkų vardais. Tai labai svarbu – atkurti atminimą ir apie kitus. Labai gaila, kad nepavyksta išgelbėti senųjų profesorių kapinių, kuriose palaidoti žymūs Karaliaučiaus mokslininkai.
– O kaip patys kaliningradiečiai reaguoja į jūsų draugijos veiklą, ar pritaria jūsų idėjoms?
– Kaliningrade turime daug draugų, klostosi labai vaisingas bendradarbiavimas su regiono gyventojais.
Bet, žinoma, yra žmonių, kurie to nenori ir sako, kad dabar Kaliningradas – rusų miestas, kad nėra ko užsiimti vokiečių istorija. Esą tai ne mūsų, o „kita“, svetima istorija. Ar tai gali būti argumentas? Nemanau. Nes be istorijos gyventi negalima! Kai kas mano, kad viskas, kas buvo šioje žemėje iki 1945 metų, – visa tai svetima, vokiška ar net fašistinė. Taip nėra. Istorija vientisa ir nenutrūkstama. Be to, Karaliaučiaus istorijoje yra rusiškų bruožų. Imperatorius Petras I praleido čia kelias dienas, gal savaitę. O štai rašytojas Andrejus Bolotovas, pavyzdžiui, per 1756–1763 m. „Septynerių metų karą“ ketverius metus gyveno mieste ir parašė knygą apie Karaliaučių. Tai ištisa meilės istorija. Bolotovas mylėjo Karaliaučių, tai buvo šviesiausias jo gyvenimo prisiminimas!
Taigi Karaliaučiaus istorija nėra svetima jums, dabartiniams Kaliningrado gyventojams.
Mūsų draugijos tikslas – padėti atkurti vientisą šios žemės istoriją. O Kantas – šio miesto reiškinys. Jis čia gimė. Jo motinos protėviai buvo iš Niurnbergo, tėvas – iš Klaipėdos krašto, iš Tilžės. Kantas – šios žemės sūnus, jis tai jautė. Įdomu, kad Kantas mokėjo rytprūsių tarmę. Tai suprantama, nes jis buvo iš kuklios šeimos, namie kalbėjo paprasta šnekta. Kantas išlaikė savo kalboje šios tarmės ypatybes, tarimą. Jam tai buvo svarbu. Kantas taip mylėjo tėvynę, kad mielai kalbėdavo gimtąja tarme!
Taigi mūsų uždavinys – priminti žmonėms apie Kantą, jo asmenybę ir jį supusius žmones, bet ne tik. Paimkime, pavyzdžiui, filosofę ir publicistę Hannah Arendt. Ji kilusi iš Karaliaučiaus – gimė ne čia, bet Karaliaučiuje gyveno nuo trejų iki aštuoniolikos metų. Ir Karaliaučiaus dvasinė atmosfera, Kanto filosofija ją labai stipriai paveikė. Mūsų draugija norėtų priminti apie tokius žmones kaip Hannah Arendt, kaip dailininkė Käthe Kollwitz. Kaliningrade reikia išsaugoti atminimą apie didžiuosius Karaliaučiaus žmones.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
