Žibuoklių kalnu (Veilchenberg) buvo vadinama žole apaugusi didinga kalva už Ausfallo vartų (Ausfalltor), pro kuriuos kelias vedė į vakarus, Piliavos link. Jos papėdėje stovėjo senoji, visais laikais populiari smuklė „Neue Bleiche“ (Neue Bleiche). Žmonės čia atvažiuodavo sekmadieniais, nes šiai įstaigai, kaip ir visiems tokio pobūdžio restoranėliams Hufene, už Karaliaus vartų Kalthofe, o ir visur kaime, tiko patarlė: „Ši šeima moka išvirti kavos“ (Die Familie kann Kaffee brühen). Tačiau mes, vaikai, į tokias subtilybes nesigilinome. Mums buvo didžiulis malonumas stovėti prie tvoros ir mojuoti traukiniams, lėtai riedantiems į Juditteną ar Metgeteną. Traukinių keleiviams, matyt, savo ruožtu buvo malonu matyti besijuokiančius laimingus vaikus ryškiais sekmadieniniais drabužiais, mojuojančius jiems rankomis.
Taigi, jei 1898 m. leistumeisi į ilgą pasivaikščiojimą už miesto, pro Liaudies sodą, kur stovėjo senoji observatorija, pro niūriuosius Ausfallo vartus, kurių tamsiame tunelyje garsiai aidėjo pėsčiųjų žingsniai, toliau pro krioklį tvirtovės griovyje (atrodė, kad jis krinta tiesiai iš dangaus!), o paskui ilgu Žibuoklių kalno keteros šlaitu užkoptum iki pat jo viršūnės, tavo akims atsiverdavo žavi apylinkių, Prieglaus upės ir marių panorama.
Tuo metu ten dar nebuvo įspūdingo viaduko, vėliau nutiesto per gilią Hufeno daubą (Hufenschlucht), nebuvo universiteto psichiatrijos klinikos, dabar stovinčios dykvietėje, kur kadaise bangavo javai, nebuvo elektrinės, tramvajų depo, dujų gamyklos, šaldymo sandėlio, geležinkelio stoties, nebuvo ričių fabriko. Visi šie statiniai atsirado maždaug po keturiasdešimties metų. O tuo metu lygią horizonto liniją pertraukė tik milžiniškas elevatorius (Kornsilo) ir valcinis malūnas (Walzmühle). Šie pastatai, XIX a. pabaigoje pastatyti pirklių gildijos vadovo Richardo Posselto (Richard Posselt) iniciatyva, kėlė susižavėjimą kaip inžinerinės minties stebuklas, juk mūsų elevatorius tada buvo didžiausia grūdų saugykla Europoje!
Rytuose žalumoje skendėjo aukštutė Neurossgarteno bažnyčios (Neuroßgärter Kirche) varpinė su milžinišku laikrodžiu ir gražiu romaninio stiliaus kupolu, kuris buvo orientyras žvejams mariose. Dešiniau nuo jos, už tvirtovės griovio, tunelyje dingdavo kukli 1865 m. nutiesto Lizento geležinkelio (Lizentbahn) vėžė.
Toli apačioje, prie tako į nuolaidų pylimą priešais išorinį tvirtovės griovį, uždaro civiliams ir vėliau liaudyje praminto „Juoduoju taku“ (Schwarze Weg), kur aukštai į dangų kilo gražios kanadinės tuopos, stovėjo nedidelis pastatas. Jį saugojo kareivis mėlyna uniforma ir blizgančiu smailiu šalmu, su šautuvu ant peties. Tai buvo parako sandėlis – šiandien jį vadintume šaudmenų saugykla. Parako lieptas (Pulversteg), jungiantis Cosse su kairiuoju Prieglaus krantu, gavo pavadinimą nuo šio pastato. Kaskart pamatęs sargybinį, prisimindavau Hauffo (Wilhelm Hauff, 1802–1827) eilėraštį1 apie kareivį, tyliai stovintį sargyboje gūdų vidurnaktį.
Tais laikais Žibuoklių kalnas pateisino savo vardą: pavasarį jis visas pamėlynuodavo nuo žibuoklių. Tačiau karaliaučiečiai pasirodė negailestingi šiems gražiems pavasario pranašams, ir per du dešimtmečius jie buvo beveik visiškai išnaikinti.
Labai seniai ši vieta turėjo blogą vardą, nes čia stovėjo Altstadto kartuvės. Jos atsirado ant Žibuoklių kalno, kai ankstesnės egzekucijų vietos Büttelio aikštėje (Buttelplatz), Šiaudų turguje (Strohmarkt) ir Trijų kartuvių aikštėje (Platz an den drei Galgen), vėliau tapusioje Šieno turgumi (Heumarkt), atsidūrė miesto ribose.
Būtent nuo Žibuoklių kalno 1910 m. stebėjome Halley kometą – tą pačią, kurios nekantriai laukta ir apie kurią rašė visi laikraščiai. Buvo manoma, kad kadaise ji buvusi milžiniška. Bet, deja, kol šis dangaus kūnas numatytu laiku pasirodė mūsų danguje, didžiąją dalį savo gražios ilgos uodegos jis buvo pametęs kažkur tolimame kosmose ir dabar tebuvo apgailėtinas savo paties šešėlis, bet vis dėlto vienintelė kometa, kurią mačiau per savo gyvenimą.
Per 15 metų po Pirmojo pasaulinio karo, kai Karaliaučius dėl įžvalgių miesto statybos patarėjo Beusterio2 (Fritz Beuster) planų ir miesto parkų direktoriaus Schneiderio3 (Ernst Schneider, 1874–1968) talento virto gražiu ir labai žaliu miestu, kokių tuo metu buvo nedaug, pasikeitė ir Žibuoklių kalnas. Dabar jis skendėjo nuostabiuose rožių krūmuose, o nuo jo viršūnės kaip ir anksčiau atsiverdavo stulbinantys vaizdai. Žiemą mūsų Veilchenberg tapdavo pasivaikščiojimų vieta ir slidininkų rojumi.
Tikėkimės, kad kada nors vėl jį pamatysime!
Šaltinis: archiv.preussische-allgemeine.de
VERTĖJO PASTABOS:
1. Turimas omenyje Wilhelmo Hauffo eilėraštis „Kareivio meilė“ (Soldatenliebe, 1824), kurio bendrą prasmę perteikia pirmasis ketureilis:
„Stoviu gūdų vidurnaktį
Sargyboj tylią valandą,
Ir svajonių apie mylimąją
Visos mano mintys pilnos.“
2. Statybos ir architektūros reikalų patarėjas Fritzas Beusteris, be kita ko, 1913 m. išleidęs knygą „Įtvirtinimų nugriovimas miesto centre ir Karaliaučiaus transporto mazgų pertvarkymas“.
3. Dendrologas ir kraštovaizdžio architektas Ernstas Schneideris. 1919 m. jam buvo pasiūlyta vadovauti Karaliaučiaus sodų ir parkų direkcijai. Dirbdamas Karaliaučiuje XX a. 3–4 dešimtmečiais, Schneideris sugebėjo paversti miestą vienu žaliausių Vokietijoje. Pagrindinis jo kūrinys – parkų ir architektūros kompleksas „Žaliasis žiedas“, sujungęs į vientisą visumą vietinius „vidinio“ miesto želdynus, į parko erdvę paverstą tvirtovės pylimą ir už jo pastatytus naujus rajonus.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
