Po 180 metų, garsiojo Maskvos atšilimo laikais, vienas jo gerbėjų svarstė: „Jis atsirado, man regis, nė į ką nepanašus. Jis ne tik fantastas, bet ir kupinas žanro, buities, tikroviškumo. Kartais jis susipainioja. Sakoma, kad jis rašė girtas.“ Šių eilučių autorius, garsaus pasakų romano „Trys storuliai“ kūrėjas Jurijus Oleša (beje, taip pat ne be nuodėmės, kai kalbama apie alkoholį), klausė:
„Kas jis buvo, šis beprotis, vienintelis toks rašytojas pasaulio literatūroje, pakeltais antakiais, žemyn užlenkta plona nosimi, amžiams pasišiaušusiais plaukais? Yra žinių, kad rašydamas jis taip bijojo to, ką vaizdavo, kad prašydavo žmonos sėdėti šalia.“
Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno, gimusio karališkojo teismo advokato Christopho Ludwigo Hoffmanno, vedusio savo pusseserę Louise Albertine, gimusią Doerffer, šeimoje, gyvenimas, atrodo, nesusiklostė nuo pat pradžių. Tėvų šeima nebuvo oraus dorovingo santuokinio gyvenimo salelė. Jau po trejų metų nuo Ernsto Theodoro gimimo reikalas baigėsi skyrybomis – tuo metu retu dalyku. Vaikus pasidalijo: vyresnįjį sūnų paliko auklėti tėvui, o būsimasis romantikas su motina persikėlė į močiutės Doerffer namus.
Keisto vaiko talentai ėmė reikštis nuo mažumės. Vienas po kito. Pirmiausia – dailės: berniukas aiškiai turėjo gabumų piešti. Paskui – muzikinis: jaunasis Hoffmannas pats išmoko groti keliais muzikos instrumentais, demonstruodamas absoliučią klausą, bedugnę atmintį ir artimuosius gąsdinantį įspūdingumą. Būdamas 14 metų jis pradeda imti muzikos ir kompozicijos pamokas pas katedros vargonininką Podbielskį ir kartu piešimo pamokas pas tapytoją Saemanną.
Galiausiai, jau jaunystėje, jį apima aistra rašyti.
Būdamas 19 metų, per itin trumpą laiką (Hoffmannas visą gyvenimą rašys, o vėliau diktuos savo kūrinius labai greitai) jis sukūrė du iki palikuonių neišlikusius romanus, mėgdžiodamas tuometinius savo literatūros stabus – Jeaną Paulį ir Rousseau.
Šešiolikos, laikydamasis šeimos tradicijos, Hoffmannas įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teisės fakultetą. Septyniolikos – susirado meilužę: ištekėjusią damą, devyneriais metais vyresnę už jį. Romanas su vėjavaike Dora Hatt, savo palankumą be jaunojo studento dovanojusia ir kitiems gerbėjams, su skandalais, susirėmimais su varžovais (ačiū Dievui, žodiniais), bandymais išvykti iš Karaliaučiaus kur akys mato, tęsėsi ketverius metus. Per vienintelį pavykusį bandymą išvykti Hoffmannas debiutavo kaip profesionalus tapytojas: Silezijos Glogau (dabar Glogovas Lenkijoje) jis kartu su vietos meistru ištapė katalikų bažnyčios sienas.
Galutinai išsiskyręs su Dora, būsimasis klasikas, tuo metu jau išlaikęs pirmąjį baigiamąjį egzaminą ir dirbęs teismo tardytoju, kad nuslopintų širdies skausmą, paskubomis susižadėjo su viena iš savo pusseserių. Tais metais (1797) mirė jo tėvas – vos metais pergyvenęs savo paliktą žmoną. O Hoffmannas, kitais metais išlaikęs antrąjį teisės egzaminą, po aktyvių rūpesčių gavo paskyrimą į karalystės sostinę, kur gyveno giminaičiai iš motinos pusės. Pas juos jis ir apsistojo, pradėjęs tarnybą apeliacinio teismo referento pareigose. Jaunasis teisininkas toliau ruošėsi trečiajam, paskutiniajam teisės egzaminui, kurį sėkmingai išlaikė po pusantrų metų.
Be tarnybos teisme ir uolaus įstatymų studijavimo, jis gyveno kūryba – kūrė zingšpilius: muziką pjesėms, gausiai pripildytoms vokalinių numerių.
Deja, iš pradžių likimas jo nelepino: teatrai neskubėjo statyti savo scenose muzikanto mėgėjo kūrinių, nors šis ir uoliai ėmė pamokas pas žinomus kompozitorius ir draugavo su garsiuoju Carlu Weberiu.
Po trečiojo egzamino, galutinai patvirtinusio Hoffmanno narystę teisininkų korporacijoje, jis gavo paskyrimą į Poznanę. Pusantrų metų tarnyba Poznanės apygardos teisme baigėsi grandioziniu skandalu: iš rankų į rankas ėmė keliauti jo pieštos vietos aukštuomenės atstovų karikatūros, įskaitant – baisu pasakyti – tiesioginius viršininkus. Bausmės už tai Ernstas Theodoras skubiai buvo perkeltas į mažą Plocko miestą netoli Varšuvos. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: bausmė užsispyrėliui atnešė asmeninę laimę – į Karaliaučių nuskriejo laiškas, skelbiantis apie sužadėtuvių su pussesere nutraukimą, o įsimylėjęs Hoffmannas vedė lenkę Michaliną Tšcinską, kurią meiliai vadino Miša (nenumanydamas, kad rusiškai tai vyriškas vardas).
1804 metų sausį–vasarį Hoffmannas paskutinį kartą gyvenime aplankė gimtąjį miestą – susitiko su draugais, aplankė neištikimosios meilužės dukrelę Malchen Hatt, kurios motina tuo metu jau buvo mirusi, ir išvyko į Varšuvą, kur gavo pareigas. Ir ne tik.
Jį pakvietė dalyvauti dailiai apipavidalinant vienus iš naujai pastatytų rūmų, o per iškilmingą jų atidarymą jis dirigavo savo paties simfonijai.
Vietos teatre pirmą kartą buvo pastatyta jo muzikinė pjesė. Miša padovanojo vyrui dukrelę, pavadintą Cecilija. Taigi viskas krypo į gera. Viskas, išskyrus Europos politiką.
Tais Hoffmannui sėkmingais metais Napoleonas pradėjo karą su Austrija ir, sutriuškinęs austrų ir rusų kariuomenę prie Austerlico, netrukus įsiveržė į Prūsiją. Okupavę karalystę, prancūzai nutraukė visų Prūsijos valstybės valdininkų veiklą. Hoffmanną atleido. Prasidėjo nesėkmingi bandymai menininko talentais užsidirbti pakenčiamam pragyvenimui, priverstinis išsiskyrimas su žmona ir dukra, nuo skurdo besigelbėjusiomis pas gimines Poznanėje, persikraustymai ieškant uždarbio – Berlynas, Glogau, Bambergas, ligos, liūdna žinia apie dvejų metų mažylės Cecilijos mirtį… Ir dar viena nelaimė – meilė. Aistringas, neatsakytas jausmas jaunajai Juliai Mark, kuriai jis davė dainavimo pamokas. Meilė, kuri vos nesugriovė Hoffmanno šeimos gyvenimo, varė jį į beprotybę, iki minties apie dvigubą savižudybę su mylimąja, sekant pavyzdžiu dramaturgo ir novelisto Heinricho von Kleisto, metais anksčiau taip pasitraukusio iš gyvenimo.
Iš nevilties Hoffmannas atsigręžė į rašymą. Jo pirmosios romantinės novelės buvo spausdinamos Berlyno „Allgemeine musikalische Zeitung“ („Visuotinis muzikos laikraštis“). 1814 metais dviem tomeliais išėjo pirmasis fantastinės prozos rinkinys „Fantazijos Callot maniera“. Dar po metų buvo išspausdintas niūrus romanas „Šėtono eliksyrai“.
Galiausiai sėkmingai įvyko pasakiškos operos „Undinė“ premjera, o jo kompozitoriaus talentą pastebėjo pats Beethovenas.
„Katino Murro gyvenimo pažiūros“
Vokiško leidimo viršelis (1855)
Tačiau svajonės užimti kapelmeisterio pareigas operos teatre liko svajonėmis. Ir Hoffmannui teko vėl grįžti prie teismo valdininko pareigų. Nuo to laiko jis nebestokojo – atėjo materialinė gerovė, be prabangos, bet orumo kupina. Karo metų išbandymai paliko pėdsaką rašytojo ir kompozitoriaus gyvenimo būdui. Kalbant be užuolankų, jo potraukis vynui, ilgiems vakarams smuklėse su draugais ėmė įgauti vis liguistesnį pobūdį.
Tačiau kūrybinis pakilimas tęsėsi. Per šešerius gyvenimo metus, likusius po „Undinės“ triumfo, Hoffmannas sukūrė tobuliausius savo literatūros kūrinius. Tai didelis dviejų tomų romanas novelėmis „Serapiono broliai“, į kurį įėjo garsioji pasaka „Spragtukas ir pelių karalius“, fantastinis satyrinis romanas „Katino Murro gyvenimo pažiūros“*, trumpos apysakos „Mažylis Cachesas“, „Princesė Brambila“, „Blusų valdovas“.
Paskutiniais gyvenimo metais virš rašytojo vėl susitelkė debesys: apysaką „Blusų valdovas“ ėmė persekioti cenzūra, o patį Hoffmanną grasinta patraukti teisminėn atsakomybėn. Tačiau paralyžiaus ištiktas maištingos apysakos autorius mirė 1822 metų birželio 25 dieną Berlyne, sulaukęs 46 metų.
Hoffmannas turėjo nežabotą vaizduotę. Jo fantastika įmantri ir geba stebinti, bet štai kas įdomu: tai fantastika, ištraukta iš kasdienio gyvenimo gelmių. Kaip ir visi romantikai, jis kovojo su filisteriškumu – su tuo bet kokioms idėjoms ir įkvėpimo protrūkiams svetimu miesčionišku pasitenkinimu savimi.
Ką jis galėjo priešpriešinti pirmajam vartotojų visuomenės leidimui, valdančiam šiuolaikinį pasaulį dar labiau nei rašytojo laikais? Tik meną ir meilę. Ne veltui jo apsakymuose ir romanuose tokį vaidmenį vaidina muzikantai.
Ir, žinoma, neatsitiktinai rašytojo genijus įkvėpė devynioliktojo amžiaus muzikos genijus sukurti garsiuosius baletus „Spragtukas“ ir „Kopelija“, operą „Hoffmanno pasakos“.
Gali pasirodyti keista, bet Vokietijoje iki pat praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Hoffmannas dėl savo „nerimtumo“ nebuvo laikomas reikšmingu rašytoju, vertu susižavėjimo ir pagarbos. Kur kas populiaresnis jis buvo Prancūzijoje, Anglijoje ir visų pirma – Rusijoje. Gogolis žavėjosi Hoffmanno kūryba ir „Peterburgo apysakose“ ne tik paminėjo jo vardą, bet kartais akivaizdžiai jį mėgdžiojo. Dostojevskis laikė jį genijumi ir perskaitė visus jo raštus – visus septynis tomus – vokiškai. Didysis scenos reformatorius Vsevolodas Mejerholdas rašė straipsnius slapyvardžiu „daktaras Dapertutas“, pasiskolintu iš Hoffmanno apysakos. Kitas rusų režisierius – Aleksandras Tairovas – sukūrė apysakos „Princesė Brambila“ inscenizaciją, kuri daugelį metų nenuėjo nuo Maskvos Kamerinio teatro scenos. Kino meno genijus Andrejus Tarkovskis parašė kino scenarijų „Hofmaniana“, kuriame įmantriai supynė rašytojo gyvenimo epizodus ir jo kūrinių personažus. Deja, filmas pagal šį scenarijų taip ir nebuvo pastatytas. Tačiau kinematografinis Hoffmanno likimas susiklostė gana sėkmingai. Per šimtą metų pagal jo kūrinius sukurta daugiau kaip šešiasdešimt filmų ekranizacijų, filmų baletų, animacinių filmų Vokietijoje, Anglijoje, JAV, Japonijoje ir, žinoma, Rusijoje.
Naujausia žinia apie Hoffmanną kine – 2015 metais siaubo žanro klasikas italas Dario Argento paskelbė, kad rengiasi filmuoti filmą pagal novelę „Smėlio žmogus“.
Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmannas ir toliau linksmina ir gąsdina, prajuokina ir verčia susimąstyti. Jo gimtasis miestas prisimena didįjį autorių, ir visai neatrodo šventvagiška mintis paversti neoficialiu Karaliaučiaus-Kaliningrado simboliu viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų pamėgto Hoffmanno personažo – drąsaus žaislinio Spragtuko – atvaizdą.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
