Karaliaučiaus apylinkėse iki šiol auga nuostabus senas miškas. Puikūs lapuočiai ir galingos pušys plačiai išsikerojusiomis šakomis kaitaliojasi su dykvietėmis, ir tai suteikia visai vietovei neapsakomo žavesio. Šis šimtametis miškas yra Kaporno šilo1 dalis ir driekiasi nuo Metgetheno2 iki miško kampelio, pavadinto „Keturių brolių smukle“ [iš tikrųjų iki Kaporno vietovės, esančios Groß Heydekrugo (dabar Vzmorje gyvenvietė) apylinkėse – red.]. Nedidelė karčiama tuo pačiu pavadinimu iš tiesų ten stovi, nuostabiame aukštakamieniame miške, o vardą jai ir šiai vietovei davė sena medinė kolona, vadinama „Keturių brolių kolona“. Ją galima pamatyti keturių kelių sankryžoje. Kolonos aukštis – apie 24 pėdas, ją vainikuoja kapitelis su keturiomis barzdotomis vyrų galvomis šalmuose.
Kolona šioje vietoje stovi nuo neatmenamų laikų ir per daugelį savo gyvavimo amžių ne kartą iro ir griuvo. Prižiūrėti „Keturių brolių koloną“ buvo pavesta Kaporno valdų žinybai.
„Keturių brolių smuklė“ pakeliui iš Karaliaučiaus į Piliavą.
Vėl ir vėl ją atstatydavo ir atnaujindavo. Senais laikais su šiais darbais buvo susiję daugybė įmantrių papročių. Dabar jie beveik visi pamiršti. Išliko turbūt tik vienas: dailidė, iš naujo pastatęs šią koloną, baigęs darbą jai nusilenkia ir garsiai palinki, kad ji stovėtų kuo ilgiau.
Yra daugybė įvairiausių istorijų ir spėjimų apie tai, kaip ir kodėl buvo pastatytas šis obeliskas.
Kai kurie vietos gyventojai sako, esą kadaise čia buvo ketvirčiuoti keturi broliai, plėšikavę šiuose miškuose.
Kiti padavimai byloja, kad kadaise keturi broliai nusprendė leistis į didelę kelionę po pasaulį. Būtent šioje vietoje jie išsiskyrė, o po daugelio metų vėl susitiko čia pat iš anksto sutartą dieną. Šio susitikimo atminimui čia ir buvo pastatyta „Keturių brolių kolona“.
Tačiau pasakojama ir tai, kad neatmenamais laikais čia stovėjo didingas šventas ąžuolas su keturiomis plačiai išsikerojusiomis galingomis šakomis, skirtas keturiems didiesiems senovės prūsų dievams.
Atvirukas su kolonos ir šalia jos esančių svečių namų vaizdais.
Kitais duomenimis, kolona buvo pastatyta pagerbiant tai, kad kadaise markgrafas Albrechtas Brandenburgietis, Lenkijos karalius, Danijos karalius ir Bohemijos karalius šioje vietoje po didelės sėkmingos medžioklės gėrė bruderšaftą.
O patikimiausias mums atrodo šis padavimas:
Kai Vokiečių ordino riteriai pirmą kartą išžygiavo prieš vietinę jotvingių gentį, jų buvo nedaug, todėl visi jie kartu su landmeistru3 žuvo kovoje su pagonimis. Ir štai keturi riteriai – Martinas Golinas, Konradas Entkinas, Jakobas Stobemelis ir Malachijas Koblencas – nusprendė atkeršyti už nužudytus Ordino brolius. Slapta jie iškeliavo į Sūduvos4 žemes, kur kaip tik tuo metu visa jotvingių diduomenė susirinko į puotą švęsti pergalės prieš atėjūnus.
Keturi riteriai su šimtu pėstininkų laukė miške nakties, ir kai jotvingiai po šaunios puotos ir gausių vaišių kietai miegojo, būrys staiga užpuolė, išžudė visus kilminguosius prūsus – iš viso devyniasdešimt tris – ir grįžo atgal su pergale ir dideliu grobiu. Šio įvykio atminimui miške ir buvo pastatyta kolona keturiems riteriams, Ordino broliams.
O ant kolonos galima perskaityti vokiškai parašytą eiliuotą dedikaciją, kuri pasakoja mums tokią istoriją:
Dvylika šimtų devyniasdešimt penkti – taip kronikos byloja.
Meinhardas von Querfurtas5 tuomet Ordino magistru buvo.
Čia, giraitėj, amžinu miegu keturi broliai miega,
Sugrįžę iš Sūduvos su didele ir greita pergale…
Ir narsusis Divelis buvo tarp jų, ir atkaklusis Kobencelis,
Ir drąsusis Stobemelis, ir Rederis, vikrus kalaviju.
Visi jie Ordinui ištikimi, ir priesaiką, kurią davė,
Kovose su priešu savo krauju patvirtino.
Prie Konovedico pilies kartą jie prie stalo sėdėjo,
Kai iš tankmės staiga juos užpuolė žudikai.
Kalaviju, kuolais ir ietimi visi keturi nužudyti,
Ir tų didvyrių atminimui kolona į žemę įkasta6.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Kaporno šilas (vok. Kaporner Heide) – miškų masyvas, besidriekęs nuo Karaliaučiaus (Kaliningrado) iki Žuvininkų (Primorsko).
2. Dabar Aleksandro Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė.
3. Landmeistras – aukštas Vokiečių ordino laipsnis.
4. Sūduva, arba Sūdovija, – istorinė Prūsijos sritis. Iš pradžių ją gyveno jotvingių gentis (senąja rusų kalba sritis vadinta Jatviagija), arba sūduviai – senovės prūsų gentis, etniškai artima lietuviams. Sūduva driekėsi nuo Didžiųjų Mozūrų ežerų iki Nemuno ir Biebžos upių. Ši sritis paskutinė pateko Vokiečių ordino valdžion (1283 m.) ir pirmoji išsivadavo iš jo kontrolės, 1422 metais tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Šiuo metu šiaurinės Sūduvos žemės priklauso Lietuvai, pietinės – Lenkijai, o rytinės – Baltarusijai. Kaliningrado srityje prie Sūduvos sąlygiškai priskiriamas tolimiausias jos pietryčių kampas, įskaitant naujai įkurto Vištyčio nacionalinio parko (Romintos girios) teritoriją.
5. Vokiečių ordino didysis magistras 1291–1296 m. buvo Konradas von Feuchtwangenas (Konrad von Feuchtwangen), o ant kolonos per klaidą magistru pavadintas to laikotarpio Prūsijos landmeistras.
6.
Zwölfhundertfünfundneunzig — die Chronik nennt dies Jahr
Zur Zeit, als Ordens-Meister Meinhard von Querfurt war,
Da ruhten hier im Haine vier Waffenbrüder aus,
Von Sudau’n siegreich kehrend zurück nach blutgem Strauß.
Da war der wackre Dyvel, der rüstge Kobenzell
Und Stobemehl und Röder, ein mutiger Gesel’.
Die Treue, die dem Orden sie hatten angelobt,
War schon in Gau’n voll Aufstands im Kampfe oft erprobt.
Sie saßen froh beim Mahle, nach Conovedits Schloß,
Da stürzte aus dem Dickicht hervor der Feinde Troß.
Mit Schwert und Spieß und Keule streckt nieder er die Vier.
und zum Gedenk’ der Toten steht diese Säule hier.
7. Ilgus amžius šis paminklas ir jo garbei pavadinta smuklė buvo mėgstama medžiotojų poilsio vieta, nes aplinkiniai miškai, vadinti Kaporno šilu, buvo gausūs įvairiausių žvėrių ir paukščių.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Johann Georg Theodor Grässe. Ostpreussische Sagen. Nuoroda.
2. Vierbrüdersäule. Wikipedia.de Nuoroda.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
