Tiesa, Karinio jūrų laivyno diena šį kartą žadėjo būti ypatinga. Baltijskas ir apylinkės ruošėsi Vyriausiojo kariuomenės vado vizitui, ir tai, be kita ko, grėsė tuo, kad mūsų persikėlimas į neriją ir atgal bus susijęs su tam tikrais sunkumais. Lūkesčiai iškart pasiteisino — mūsų noras persikelti pasirodė nesuderinamas su Baltijos laivyno vadovybės noru surengti parado repeticiją. Persikėlimas buvo atidėtas trims valandoms, ir mes turėjome progą ne tik pažiūrėti repeticiją, bet ir šiek tiek pasivaikščioti Baltijsko gatvelėmis netoli prieplaukos.
O ten tuo metu dėjosi neįtikėtini dalykai. Rodos, paskutinį kartą tokį vaizdą mačiau prieš kokius trisdešimt metų sovietinėse talkose. Kursantai ir karininkai, kariškiai ir civiliai, jauni ir seni — visi krapštėsi prie savo reikalų, kiekvienas savo darbo barelyje. Žmonės klojo šaligatvio plyteles, perklojo asfaltą, užklijavo tvoras, įrengė naujus gėlynus, atnaujino fasadus.
Kranto įtvirtinimai prie Pietinio molo (Vakarų fortas, būdamas kariniu objektu, liko už kadro.)
Kažkokia senė šlavė lopinėlį prieš parduotuvę prie prieplaukos ir keikėsi:
esą važinėja čia visokie, jiems pramoga, o mus verčia dirbti.
Kaip ir Kuršių nerijoje, čia teko suformuoti dirbtinę ekosistemą.
Pagal žmonių aktyvumą gatvėse iš tikrųjų buvo galima nesuklystant nustatyti suplanuotą aukštųjų svečių judėjimo trajektoriją — visi darbai vyko tik maršruto trasoje. Žiūrėdamas į šiuos pasiruošimus, iškart prisiminiau, kaip per ankstesnį valstybės vadovo vizitą kai kuriems namams fasadus nudažė tik iš vienos pusės. Jie paskui ilgai žibėjo savo vienpusišku blizgesiu, tarsi primindami visą vietos valdininkų pastangų vienpusiškumą, selektyvumą ir pasirodymą dėl akių.
Trys valandos laukimo, ir štai keltas jau perkelia mūsų mažytę mašinėlę. Rusiškąją nerijos dalį sudaro veikiančios ir apleistos karinės bazės bei nedidelė gyvenvietė. Puiki vieta „Zarnicai“ — sovietiniam vaikų karo žaidimui: aplink vien bunkeriai, požeminiai įtvirtinimai, tušti angarai ir sandėliai. Gyvenvietė maža, žmonių daug čia būna tik esant geram orui. Senų vokiškų namų sienos suvarpytos kulkų ir sviedinių, o gatvėmis vaikšto žmonės dryžuotais jūreivių marškinėliais ir šaukia „šlovė Karo laivynui, šlovė Rusijai“. Daugelis akivaizdžiai jau pradėjo švęsti.
Dviračių nuoma ir kavinė prie išėjimo iš kelto.
Automobiliu į nerijos gilumą galima nuvažiuoti apie 3 km.
Kelio vaidmenį atlieka buvusio karinio aerodromo kilimo ir tūpimo takas.
Pietinis molas, besidriekiantis palei sąsiaurį (dešinėje).
Kelias atsiremia į veikiantį karinį dalinį, toliau kariškiai nepraleis. Norintieji automobiliu patekti giliau į neriją gali to pasiekti tik paplūdimiu. Vietos kopos nuo važinėjimo automobiliais tvirtesnės netampa, ir už tokius triukus gresia nemaža bauda, bet nepanašu, kad kas nors čia tai stebėtų, — džipai laisvai skrieja paplūdimiu kas valandą.
Kad pabūtume vieni, paliekame automobilį ir su žmona nueiname pėsčiomis toliau, į nerijos gilumą, įsikuriame su palapine aukščiau, ant kopos. Džipai taip aukštai nevažinėja, bet ir čia, kaip paaiškėjo, neramu. Naktimis pro palapinę lekia girti lenktynininkai keturračiais. Kažkodėl kiekvieną naktį dingsta maistas. Iš pradžių sūris, paskui makaronai. Galima išprotėti: dvidešimt pirmas amžius, tu guli palapinėje jūros pakrantėje, už penkių šimtų metrų nuo bazės su mirtinomis raketomis S-300, o tau tamsią naktį kažkas iš maisto krepšio pavagia pakelį sausų vermišelių.
Labai norisi tikėtis, kad tai buvo lapės, o ne žmonės.
Dieną paplūdimiu klajoja kažkokie narsūs vyrai su maudymosi kelnaitėmis ir minų ieškikliais. Kažką rado už 10 metrų nuo mūsų palapinės, pradėjo kasti. Žmona sunerimo:
— O ką jūs čia kasate? Čia kas nors paslėpta?
— Aišku, kas paslėpta. Karo aidas…
— Ten kas, bomba?
— Štai atkasim ir pažiūrėsim…
— Ėėė... o jūs nebijote, kad ji sprogs anksčiau, nei jūs ją pamatysite?
— Žinot ką, triperį net nuo bobutės per bučinį galima pasigauti!
Liaudies išminties venerologijos srityje prasmės aš nelabai pagavau, ir nuo to pasidarė dar neramiau. Išminuotojai mėgėjai tuo tarpu ramiai iškasė tris surūdijusius geležgalius ir dalykiškai pasišalino.
Gamta Vyslos nerijoje turtingiausia ir mažai kuo nusileidžia kitam Baltijos smėlynų šedevrui — Kuršių nerijai, kuri, priminsiu, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Ypatingas Vyslos nerijos gamtos grožis.
Čia yra ir jūra, ir marios, ir kopos, ir puikūs smėlėti paplūdimiai, miškas su grybais ir uogomis. Tai, be abejo, traukia žmones. Laukiniams turistams pamažu dauginasi priekabos, bet dauguma mieliau ieško nuošalesnių vietų ir pasiima palapines. Gaila tik, kad turistų srauto didėjimas nerijai reiškia šiukšlių taršos augimą. Šiukšliadėžių ar konteinerių čia galima rasti tik prieplaukos rajone, toliau prasideda visai kita teritorija, kur turistai laukiniai visomis žodžio prasmėmis.
Kažkur ten, už Rusijos karinių bazių kaskados, prasideda lenkiškoji nerijos dalis (vadinamoji Mierzeja Wiślana). Nerija ten, žinoma, nepateksi, sienos perėjimo punktas čia nenumatytas. Tačiau daugelis kaliningradiečių nepraleidžia progos ten patekti per Lenkijos teritoriją. Skirtumai įspūdingi. Lenkiškoje dalyje, žinoma, irgi daug kas primena karą. Ko verta vien prie pat nerijos pagrindo esanti ir dabar į muziejinę memorialinę teritoriją paversta buvusi Štuthofo koncentracijos stovykla.
Sąsiauris lenkiškoje nerijos dalyje.
Ir vis dėlto lenkiškoji nerijos dalis šiandien — tai pirmiausia populiarus Krynica Morskos kurortas, kokybiški keliai, dviračių takai ir daugybė prižiūrėtų kempingų.
Kadaise nerija ėjo siena tarp Vokietijos ir Laisvojo Dancigo miesto.
Dieną prieš Karinio jūrų laivyno dieną ėmėme ruoštis namo. Kitą dieną, sekmadienį, į Baltijską buvo laukiamas prezidentas, vadinasi, persikėlimas bus uždarytas. Šeštadieniui buvo paskirta generalinė repeticija. Prieplaukoje kabojo skelbimas, kad keltas veiks tik iki 11.00. Vadinasi, reikia išsikelti 10.00 keltu. Dėl visa ko su žmona atvažiavome anksčiau, 9.30, bet jau 9.45 kateriais atplaukė jūrų desantininkai ir užėmė prieplauką. Kanalas, jungiantis neriją su žemynu, uždarytas, keltas atšauktas. Iki pat vakaro! Nesvarbu, kad buvo skelbimas ir kad kažkas turi skubių reikalų kitame krante. Tiesiog kažkuriam iš didžiųjų vyrukų užsimanė pradėti valandėle anksčiau.
O po trijų valandų į kanalą įplaukė laivai, ėmė šaudyti pabūklai, virš galvos ėmė suktis sraigtasparniai ir naikintuvai. Krante ėmė rinktis nedidelė gerbėjų minia su alumi ir vytinta žuvimi. „Šlovė Karo laivynui, Rusijai šlovė!“ Jūrų parado repeticiją šiemet man teko žiūrėti dukart. Ištrūkti iš šios rekreacinės karinės teritorijos pavyko tik vakarop.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
