Tačiau po Stalingrado ir Kursko vokiečiai ėmė nujausti, kad netrukus Rytų Prūsijos užnugario statusas gali virsti prifrontiniu, ir ėmė rengti ją gynybai statydami fortifikacinius įrenginius. Frontui artėjant prie regiono sienų, šie darbai darėsi vis intensyvesni. Rytų Prūsija buvo paversta milžinišku įtvirtintu rajonu, kurio gynybos gylis siekė 150–200 km. Karaliaučius buvo už daugybės įtvirtinimų juostų (nuo trijų iki devynių įvairiomis kryptimis).
Pirmosios kautynės vokiečių žemėje
Sovietų kariuomenė – 3-iasis Baltarusijos ir 1-asis Pabaltijo frontai – prie Rytų Prūsijos sienų išėjo 1944 m. rugsėjį po triumfiškos operacijos „Bagration“ (neabejotinai geriausios Sovietų armijos strateginės operacijos per visą Didįjį Tėvynės karą) ir Pabaltijo puolamosios operacijos (taip pat visai sėkmingos). Vokiečiai ketino ginti Rytų Prūsiją iki paskutinės galimybės ne tiek dėl karinių, kiek dėl politinių ir psichologinių priežasčių – šis regionas istoriškai jiems reiškė pernelyg daug. Nepaisant to, sovietų vadovybė planavo užimti Rytų Prūsiją dar iki 1944-ųjų pabaigos.
Pirmasis puolimas prieš Rytų Prūsiją prasidėjo 1944 m. spalio 16 d. Po dviejų dienų 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė pirmą kartą įžengė į šio regiono teritoriją, t. y. į Vokietijos teritoriją, ko siekė nuo 1941-ųjų birželio.
Tačiau operacija nuo pirmos akimirkos virto frontaliniu labai galingos vokiečių gynybos „graužimu“. Todėl jau spalio 27 d. puolimas buvo sustabdytas. Nesėkmingu jo pavadinti negalima – kariuomenė pasistūmėjo 50–100 km į Rytų Prūsijos gilumą. Tačiau apie visišką jos užėmimą negalėjo būti nė kalbos, o sovietų nuostoliai buvo dvigubai didesni nei priešo (80 tūkst. prieš 40 tūkst.). Bet placdarmas priešo teritorijoje buvo sukurtas, įgyta svarbios patirties.
Iš antro karto
Antrojo mėginimo buvo imtasi jau 1945 m. Rytų Prūsijos operacijai vykdyti Sovietų armija sutelkė 1,7 mln. žmonių, 25,4 tūkst. pabūklų, 3,8 tūkst. tankų ir savaeigių pabūklų, 3,1 tūkst. lėktuvų prieš maždaug 800 tūkst. žmonių, 8,2 tūkst. pabūklų, 700 tankų ir savaeigių pabūklų, 800 lėktuvų, priklausiusių vokiečių armijų grupei „Šiaurė“ (buvusiai armijų grupei „Centras“).
Sovietų puolimas 2-ojo ir 3-iojo Baltarusijos bei 1-ojo Pabaltijo frontų pajėgomis prasidėjo sausio 13 d. dviem kryptimis – per Gumbinę į Karaliaučių (nuo placdarmo, užimto 1944-ųjų spalį) ir iš Narevo rajono į Baltijos pakrantę.
Kitaip nei tuo pačiu metu prasidėjusi ir triumfiškai besiplėtojusi Vyslos–Oderio operacija (jau sausio 31 d. kariuomenė forsavo Oderį, iki Berlyno buvo likę vos 70 km), puolimas Rytų Prūsijoje vyko itin lėtai ir šiuo požiūriu priminė pirmosios karo pusės puolamąsias operacijas. To priežastis buvo iš anksto parengta giliai ešelonuota vokiečių gynyba ir vokiečių laivų ugnis. Būtent laivų („kišeninių linijinių laivų“ „Lützow“ ir „Admiral Scheer“, sunkiojo kreiserio „Prinz Eugen“, apie 20 eskadrinių minininkų, minininkų ir plaukiojančiųjų baterijų) ugnies dėka vokiečiai reguliariai surengdavo kontrsmūgius, o tai kituose fronto ruožuose tuo metu jau buvo praktiškai neįsivaizduojama. Be to, vokiečių laivynui pavyko iš Kuršo placdarmo į Rytų Prūsiją permesti net aštuonias divizijas – Baltijos laivynas ir sovietų karinės oro pajėgos to sutrukdyti nesugebėjo.
Iki vasario pradžios, nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, sovietų kariuomenė perskėlė vokiečių grupuotę į tris dalis. Tačiau iki galutinės pergalės buvo dar labai toli. Laivų artilerijos remiama didžiausia iš vokiečių grupuočių – Heilsbergo (į pietus nuo Karaliaučiaus) – surengė sėkmingą kontrsmūgį ir vėl susijungė su Karaliaučiaus grupuote. Per šias kautynes vasario 18 d. žuvo 3-iojo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas Ivanas Černiachovskis (jam buvo vos 38 metai).
Tai, kas vyko Rytų Prūsijoje, lėmė, kad Žukovo vadovaujamas 1-asis Baltarusijos frontas nutraukė puolimą į Berlyną ir pasisuko į šiaurę, kartu su 2-uoju Baltarusijos frontu pradėdamas puolimą į Rytų Pomeraniją.
Taigi Karaliaučiaus gynyba atitolino Berlyno žlugimą, t. y. karo pabaigą, mažiausiai dviem mėnesiais.
Be to, Rytų Pomeranijoje sovietų kariuomenė susidūrė su ta pačia problema – triuškinančia vokiečių laivų artilerijos ugnimi, kuri labai apsunkino sausumos puolimą.
Vokiečių grupuotę Rytų Pomeranijoje ir Heilsbergo grupuotę Rytų Prūsijoje pavyko likviduoti tik iki kovo pabaigos. Tuo pačiu metu krito Dancigas, ir tai lėmė galutinę vokiečių kariuomenės Rytų Prūsijoje izoliaciją nuo pagrindinių vermachto pajėgų. Be to, vokiečių laivynas buvo priverstas perkelti savo pastangas į vakarus, iš pradžių į Dancigo įlankos rajoną, paskui į Rytų Pomeraniją. Vokiečių laivų, su kuriais Baltijos laivynas taip ir nesugebėjo susidoroti, pasitraukimas palengvino sausumos kariuomenės veiksmus Rytų Prūsijoje.
Karaliaučiaus užėmimas
Objektyviai kalbant, po to vokiečių kariuomenės likučiai Rytų Prūsijoje Sovietų armijai nekėlė jokios grėsmės, juos buvo galima tiesiog ignoruoti, metus maksimalias pajėgas į Berlyną. Tačiau taip elgtis nebuvo mūsų papročiuose. Dabar tikslu tapo regiono sostinė. Laukė mūšis dėl Karaliaučiaus.
Karaliaučiaus gynybą sudarė trys linijos, ji apėmė 12 didelių ir 5 mažus fortus, be to, daugybę kitų gynybinių įrenginių. Miestą gynė 134 tūkstančių vokiečių įgula. Karaliaučiaus šturmas prasidėjo balandžio 6 d. Prieš tai keturias dienas prieš Rytų Prūsijos sostinę buvo vykdoma artilerijos ir aviacijos parengtis, kurioje dalyvavo 5 tūkst. pabūklų ir 1,5 tūkst. lėktuvų. Būtent tai nulėmė mūšio baigtį, juolab kad miesto apšaudymai ir bombardavimai tęsėsi ir paties šturmo metu.
Net galinga vokiečių fortifikacija neatlaikė tokio kiekio ant jos užgriuvusio metalo. Karaliaučius krito labai greitai – jau balandžio 9 d., į nelaisvę pasidavė 92 tūkst. vokiečių kariškių, įskaitant vadą generolą Laschą.
Užėmus Karaliaučių, kariauti Rytų Prūsijoje jau nebuvo jokio reikalo, bet sovietų vadovybė taip nemanė. Paskutinė vokiečių grupuotė liko vakarinėje Rytų Prūsijos dalyje, Sembos pusiasalyje. Jis buvo užimtas balandžio 25 d., tada pat krito Piliava (pažymėkime, kad tuo metu jau vyko kautynės Berlyno centre!). Vokiečių kariuomenės likučiai (22 tūkst. žmonių) atsitraukė į Frische Nehrung neriją, dabar vadinamą Vyslos nerija, kur pasidavė gegužės 9 d.
Rytų Prūsijos operacijos rezultatai
Iš visų paskutiniųjų karo metų operacijų būtent Rytų Prūsijos operacijoje sovietų kariuomenė patyrė didžiausius nuostolius – beveik 127 tūkst. žuvusių žmonių, 3,5 tūkst. tankų, beveik 1,5 tūkst. lėktuvų. Vokiečiai neteko ne mažiau kaip 300 tūkst. žuvusių. Prie sovietų nuostolių pačioje Rytų Prūsijoje reikia pridėti didelius papildomus nuostolius šturmuojant Berlyną balandžio pabaigoje (vasario pradžioje jį buvo visai realu paimti „iš eigos“).
Taigi „vokiečių militarizmo citadelė“ mums kainavo išskirtinai brangiai, nors pats Karaliaučiaus šturmas buvo atliktas beveik nepriekaištingai.
To priežastys nurodytos aukščiau – itin didelis Rytų Prūsijos prisotinimas gynybinėmis linijomis ir visiškas Baltijos laivyno bei sovietų karinių oro pajėgų nesugebėjimas neutralizuoti vokiečių laivų (visus juos 1945 m. balandį–gegužę nuskandino britų aviacija, bet savo „juodą darbą“ jie iki to laiko jau buvo atlikę).
Be to, nėra faktas, kad Rytų Prūsijos operaciją apskritai reikėjo vykdyti. Iš esmės čia buvo pakartota Stalingrado klaida, kai, baigiant naikinti „katilą“, iš Kaukazo buvo išleista gerokai didesnė vokiečių grupuotė. Be to, baigti naikinti nebuvo jokio reikalo – Pauliaus armija buvo pasmerkta žūti nuo šalčio ir bado. Po dvejų metų vokiečių grupuotė Rytų Prūsijoje taip pat buvo pasmerkta ir jau neturėjo jokios galimybės smogti į Berlyno link besiveržiančios sovietų kariuomenės flangą ir užnugarį; ją buvo galima tiesiog sulaikyti gana ribotomis pajėgomis be jokių šturmų. Tada Berlynas neišvengiamai būtų kritęs vasarį, ir tuo būtų pasibaigęs karas. Bet deja.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
