Ar reikia?
Osipui Emiljevičiui 2016 metais sukanka 125-eri, ir, pavyzdžiui, Maskvos miesto valdžia, kaip įprasta, sujudo. Reikia, kad tokia gatvė atsirastų sostinėje – juk Varšuvoje ji yra. Mūsų mieste Mandelštamas – taip pat atminties vieta, nors geriau būtų sakyti – užmaršties vieta.
Gerai žinoma, kad 1910 metais Mandelštamas važiavo pro Eitkūnus (šiandien Černyševskojės gyvenvietė Nesterovo rajone). Nieko nuostabaus – šis pasienio miestelis daugeliui tapo pažįstamas nutiesus geležinkelį, sujungusį Sankt Peterburgą ir Berlyną. Georgijaus Ivanovo prisiminimais, devyniolikmetis Osipas tuo pačiu keliu atvyko į Peterburgą nusiminęs: „Eitkūnuose pamestame lagamine, be dantų šepetėlio ir Bergsono, buvo dar susiglamžęs sąsiuvinis su eilėraščiais. Beje, iš tiesų svarbus buvo tik dantų šepetėlio praradimas – ir savo eilėraščius, ir Bergsoną* jis mokėjo atmintinai…“ Eitkūnų gyventojams atminimui paliktame sąsiuvinyje skambėjo garsios eilutės: „Man duotas kūnas. Ką man su juo daryti, tokiu vieninteliu ir tokiu mano? Už tylų džiaugsmą kvėpuoti ir gyventi ką, sakykit, man dėkoti?“
Taigi pavadinti gatvę Mandelštamo garbei Černyševskojės gyvenvietėje, ties dabartine Rusijos ir Europos Sąjungos siena, būtų teisingumo atkūrimo aktas: jis mums – eilėraščius, o mes jam – su visu rusiškos sielos dosnumu – visą gatvę.
Tačiau, pasirodo, Mandelštamas kurį laiką praleido ir Karaliaučiuje. Jo viešnagės aplinkybės buvo tikrai dramatiškos. Apie jas pasakoja Policijos departamento fondo dokumentai, saugomi Rusijos Federacijos valstybiniame archyve. Jubiliejiniais metais šios medžiagos buvo pristatytos parodoje Valstybiniame literatūros muziejuje.
1910 metų spalio keturioliktąją Policijos departamentas Peterburge užregistravo gautą Floros Osipovnos Mandelštam laišką. Ponia Mandelštam rašė štai ką:
„Jo Ekscelencijai ponui Policijos departamento direktoriui
Peterburgo pirklio žmonos Floros Osipovnos Mandelštam
Prašymas
Mano sūnus Osipas Emiljevičius Mandelštamas, 20 metų, būdamas sunkus neurastenikas, šiuo metu yra kritinėje padėtyje Karaliaučiaus mieste. Vasarą būdamas sanatorijoje Suomijoje, jis vandens keliu išvyko pas mane į Berlyną, kur aš gulėjau klinikoje po operacijos. Jis turėjo Sankt Peterburgo miesto valdytojo įstaigos išduotą pasą, kuris jau buvo panaudotas. Aš grįžau namo, palikusi sūnų sanatorijoje dar dviem savaitėms. Pasibaigus šiam laikui, sūnus grįžo į <neįskaitoma> Peterburgą, bet pasienyje nebuvo praleistas. Dėl sunkios ligos jis dažnai būna nenormaliai sutrikęs ir išsiblaškęs. Štai kodėl jis neatsižvelgė į tai, kas bus su panaudotu pasu.
Nuo sienos jis grįžo į Karaliaučių, ir Rusijos konsulas telegrama paprašė miesto valdytojo įstaigos leisti sūnui grįžti į Rusiją.
Miesto valdytojo įstaiga atsisakė, sakydama, kad tai ne jų valioje, ir nukreipė mane į Policijos departamentą.
Maldauju Jūsų Ekscelenciją telegrafuoti Rusijos konsului, kad mano sūnus būtų praleistas su leidimo pažymėjimu. Visas išlaidas už pasibaigusio galiojimo pasą prisiimu. Sergančio sūnaus buvimas svetimame krašte viešbutyje gali baigtis nelaime jam ir širdies liga man, nes jaudinimasis po mano patirtos sunkios operacijos pražūtingas.
Mano adresas: Zagorodnyj 70, buto nr. 26.“
Reikia pripažinti, Policijos departamentas sureagavo ir konstruktyviai, ir operatyviai: spalio 15 d. buvo išsiųsta tokio turinio telegrama (vertimas iš prancūzų kalbos):
„Karaliaučius
Rusijos konsului
Policijos departamentas nemato kliūčių išduoti pažymėjimą grįžti į Rusiją sunkiai sergančiam Rusijos pavaldiniui Osipui Emiljevičiui Mandelštamui, remiantis Sankt Peterburgo miesto valdytojo išduotu panaudotu pasu, jei Mandelštamo asmenybė bus <nustatyta> neabejotinai.
Direktorius Zujevas.“
Happy end: nenormaliai sutrikęs ir išsiblaškęs poetas antrą kartą atvyko į Eitkūnų geležinkelio stotį. Dabar sunku nustatyti, per kurį iš dviejų oficialių vizitų jis pametė lagaminą, tačiau jaunojo eiliuotojo asmenybė (prancūziškame originale randame kaliningradiečiams gerai pažįstamą žodį „tapatybė“, l’identité), regis, Rusijos konsului abejonių nesukėlė. Žinome, kam Mandelštamui derėjo dėkoti už tylų džiaugsmą vėl gyventi tėvynėje: konsulo pareigas Karaliaučiuje tuo metu ėjo Zinovijus Michailovičius Polianovskis**. Polianovskio dėka poetas ir užsibuvo mūsų mieste, ir laimingai susijungė su šeima. Likimas žiauriai atkeršys diplomatui už poeto kančias: prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos konsulas buvo suimtas Karaliaučiuje, paskui perkeltas į Berlyną. Jis praleido 14 mėnesių kalėjime ir, paties prisipažinimu, vos neišėjo iš proto – tačiau galiausiai vis dėlto buvo paleistas ir laimingai grįžo į tėvynę. Su poetais geriau nejuokauti, nes kiekviename dideliame poete yra kažkas iš Kūrėjo.
1910 metų rudenį Mandelštamas kurį laiką gyveno Karaliaučiaus viešbutyje. Rusijos konsulatas buvo Münzstrasse 18 (pastatas dabartinės Proletarskaja gatvės rajone neišliko).
Poetas tikriausiai vaikščiojo apie Karaliaučiaus pilį ir universitetą, Pilies tvenkinio krantais. Galbūt nuklydo iki Knypavos. Viešbučių Karaliaučiuje buvo daugybė, tad tiksliai nustatyti rusų poeto buvimo vietos kol kas neįmanoma. Todėl kol kas Mandelštamas Kaliningrade lieka tiesiog atminties vieta bendrąja prasme. Bet kas žino – ar ilgainiui neatrasime dar kokių nors liudijimų, kurie leis išsiaiškinti, kur reikėtų įrengti memorialinę lentą išsiblaškiusiam ir sutrikusiam mūzų tarnui?
Tačiau galbūt ir gerai, kad nežinome, kur tiksliai poetas flanavo, kuo įkvėpdavo, kam šypsojosi. Juk yra kažkas totalitarinio mūsų įprotyje memorialine lenta prikalti žmogaus atvaizdą prie konkrečios vietos. Kaip smeigtuku perverta peteliškė ar išdžiovintas lapelis herbariume, memorialinė lenta, skirta saugoti gyvą atmintį, iš tiesų jai pakerpa sparnus.
Kas žino, gal poeto atvaizdui patogiau be tikslo klajoti su pasibaigusio galiojimo pasu po senojo miesto palimpsestą, nerandant sau nei palapinės, nei šventyklos?..
Praėjus dešimčiai metų po to, kai poetas svetimame krašte patyrė biurokratijos išbandymą, jis parašė savo mįslingąją „Kregždę“.
Aš pamiršau žodį, kurį norėjau pasakyti.
Akla kregždė į šešėlių rūmus sugrįš
Nukirptais sparnais žaisti su skaidriosiomis.
Užmarštyje naktinė giesmė giedama.
O ant lūpų, kaip juodas ledas, dega
Ir kankina atmintis: trūksta žodžio.
Jo neišgalvosi: jis pats gaudžia,
Supa naktinės užmaršties varpą.
Ir lėtai auga, lyg palapinė ar šventykla.
Tai staiga pavirsta pamišusia Antigone,
Tai negyva kregžde puola po kojomis
Su stigišku švelnumu ir maro apimta aistra.
O, jei sugrąžinti ir reginčių pirštų gėdą,
Ir apčiuopiamą atpažinimo džiaugsmą.
Aš taip bijau Aonidžių raudų,
Rūko, skambesio ir prarajos.
O mirtingiesiems duota galia mylėti ir atpažinti,
Jiems ir garsas į pirštus išsilies.
Bet jis pamiršo, ką aš noriu pasakyti,
Ir bekūnė mintis į šešėlių rūmus sugrįš.
Bet ne apie tai skaidrioji kartoja,
Vis kregždė, draugužė, Antigonė...
O ant lūpų, kaip juodas ledas, dega
Stigiško skambesio prisiminimas.
Galima pamiršti žodį, kurį norime pasakyti. Galima pamiršti lagaminą su dantų šepetėliu ir eilėraščiais, su materija ir atmintimi.
Tačiau jei jau atmintis mus kankina, degdama kaip juodas ledas ant mūsų lūpų, ar taip jau svarbu, ar atsiras memorialinė lenta poetui mieste, kuriame jis vos neišėjo iš proto?
Regisi, kad Prozerpina įgyja valdžią mums, kai persikeliame į vakarinį didžiosios upės krantą, nuolankiai sekdami už horizonto linijos besileidžiantį šviesulį. Bet ar tai neįvyksta anksčiau, kai, tuščiai ieškodami nemirtingumo, imame supti save begalėmis lentų ir monumentų, įkyriai primenančių mums visai kitokią lemtį?..
Pabusdami iš užsitęsusios naktinės užmaršties, mes su nerimu įsiklausome į stigišką skambesį – požeminės upės vandenų čiurlenimo aidą, neišvengiamai nunešantį kiekvieną iš mūsų – ir jautrų, ir nejautrų – į nebūtį. Tačiau nėra pagrindo nevilčiai, kol nepasibaigė mūsų paso galiojimas šiame pasaulyje. Kol mums duota galia mylėti ir atpažinti.
Kad ir kaip vadintųsi ši kreiva gatvė, mūsų galioje mylėti ir atpažinti, atpažinti ir mylėti. Tyliai džiaugtis tuo, kad kvėpuoji ir gyveni.
Šis apčiuopiamas džiaugsmas galbūt ir yra geriausias būdas įamžinti didžiojo poeto atminimą mieste, kuriame jis atsitiktinai užstrigo prieš šimtą šešerius metus.
________________
* Henri Bergsonas (1859–1941) – prancūzų filosofas, intuityvizmo ir gyvenimo filosofijos atstovas, veikalo „Materija ir atmintis“ autorius.
** Pažyma apie diplomatą Z. M. Polianovskį, kuris mokėsi Japonijoje ir į Karaliaučių buvo perkeltas iš Rusijos konsulato Nagasakyje, pateikta Rusijos URM atstovybės Kaliningrade svetainėje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
