Miesto turgų buvo keletas. Karaliaučiaus centre buvo, pavyzdžiui, Steindammo turgus. Jis prasidėdavo nuo viešbučio „Berliner Hof“ ir driekėsi per visą Steindammą iki Gesekusplatz. Žmonės grūdosi, ragavo, derėjosi ir noriai pirko. Nes tada net vienas pfenigas kažko vertas buvo. Tik pagalvokite: cigarečių pakelis kainavo vos 10 pfenigų! Gesekusplatz mėsininkai prekiavo savo mediniuose kioskuose, kurie po turgaus uždarymo visada būdavo išardomi. Kiekviena šeimininkė paprastai turėjo savo mėsininką, pas kurį visada apsipirkdavo.
Jei pirkinių būdavo daug, mėsininkas ką nors pridėdavo dovanų. Gabalėlį skanios dešrelės ar košelienos, vietoje dar vadinamos „bautz“.
Keptos ir storai garstyčiomis užteptos dešrelės buvo skanios ir valgomos su malonumu, nors ir pigios: už penkis pfenigus buvo galima nusipirkti gana didelį dešros gabalą.
Taigi turgaus dienomis Steindammo turguje nuo ryto iki vakaro knibždėjo žmonių. Kartkartėmis pro šalį neskubėdamas pravažiuodavo arklių traukiamas vežimas. Kai kelios moterys sustodavo gatvės viduryje paplepėti, vežėjas garsiai pliaukštelėdavo botagu. Tada jos juokdamosi išsiskirstydavo.
Beje, tuo metu jau važinėjo ir pirmasis tramvajus. Jis buvo, kaip sakydavo, su „avižiniu varikliu“ ir „botago uždegimu“. Priekyje, šalia vežėjo, kabėjo varpelis. Jis skambėjo „din din“, ir prasidėdavo kelionė. Visos tramvajų linijos ėjo per miesto centrą.
Paskutinis Karaliaučiaus arklinis tramvajus.
Įlipti ir išlipti važiuojant galėjo net senutės. Bet, tiesą sakant, joms to nereikėdavo. Kai arklinis tramvajus važiuodavo pro šalį, pagyvenusi moteris pamojuodavo skėčiu, tramvajukas sustodavo, močiutei padėdavo įlipti, ir kelionė tęsdavosi.
Altštato turgus iki XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos, kai jame buvo pastatyta gatvės masteliui neproporcinga universalinė parduotuvė.
Toks pat šurmulys viešpatavo ir priešais senąją rotušę, Altštato turguje. Čia stovėjo du dideli prekybos paviljonai, vadinami „Packkammern“ („Packkammern“), – Hellerio ir Rosenfeldo. Ko juose tik nebuvo!
Reklaminiai skelbimai viliojo: „Parduotuvė Friedlander & Rosenfeld's Packkammer, Marktstraße. Didelis pasirinkimas elegantiškiausių rudeninių ir žieminių skrybėlių pagal naujausią Paryžiaus madą, sijonai su dvigubais volanais, kaklaraiščiai ir kaklaskarės kiekvienam skoniui. Skubėkite! Rudens išpardavimas.“
Turgaus dienomis prekyba čia vykdavo ypač gyvai. Altštato „Packkammern“ buvo galima įsigyti visų rūšių kolonijinių prekių. Būtent čia ūkininkai išleisdavo savo pajamas.
Nuo Altštato turgaus nuėjus Wassergasse, kur buvo įvairiausių parduotuvių, per šoninį skersgatvį buvo galima patekti prie Priegliaus, į Žuvų turgų.
Čia žvejai prišvartuodavo savo burines valtis. Ilgomis eilėmis palei krantinę išsirikiuodavo dėžės su žuvimi, kuriose rangėsi, plazdėjo ir žvynais žaižaravo jų turinys – nuo ungurių iki plekšnių ir menkių.
Žuvų turgaus prekeivės buvo tikras Karaliaučiaus dvasios įsikūnijimas. Jos žodžio kišenėje neieškodavo ir posakių nesirinkdavo.
– Na, madamute, ko norėsite? Ieškote ko nors ypatingo?
– Net nežinau... Jūsų gyvos žuvies kažkokios blausios akys!
– Oi, gražioji ponia, ir jūsų bus tokios akys, kai mirsite.
Taip taip, taip ir buvo. Bet pabūkime dar truputį prie Priegliaus, to tingaus storulio, kuris net per šventes nekvepėjo „Nivea“ kremu. Vis dėlto jis kažkaip sugebėjo suformuoti salą miesto centre. Tai buvo Knypava. Už Žaliojo tilto Priegliaus atšakos vėl susijungdavo visu savo pločiu ir gyliu, kurie pavertė Karaliaučių tarptautiniu uostamiesčiu.
Žuvų turgus Priegliaus krante.
Nuo senojo geležinkelio tilto iki Hundegato, tai yra iki Krautuvių tilto ir iki Žaliojo tilto, susiformavo istorinis Lastadijos sandėlių rajonas. Sandėliai, daugiausia grūdų, stūksojo pačioje krantinėje.
Karaliaučiaus uostas. Vorstadto Didžiųjų kranų krantinės pradžia. Dešinėje – Žaliojo tilto turėklai.
Ten stovėjo anglų, norvegų, švedų, suomių, rusų, turkų ir graikų laivai. Jų krovinys buvo grūdai, ankštiniai, silkė, kolonijinės prekės, cheminės trąšos, anglis, geležis, cementas ir mediena. Kokių laivų čia tik nebuvo! Visų tipų krovininiai garlaiviai. Grakštūs burlaiviai įspūdingu takelažu, primenantys kapitono Morgano piratų laivus. „Tuščius laivus“ paskui išvesdavo vilkikai. Jų kelias vedė Piliavos link į marių vandenis, o paskui – į jūrą.
Laivus iškraudavo stambūs stipruoliai. Juos vadino Stauer – „uosto krovikai“. Užsimetę ant pečių sunkų maišą, galintį sverti apie du centnerius, jie, siūbuodami, vikriai bėgdavo su juo nuo garlaivio lieptais į sandėlį ar prie geležinkelio vagono, o paskui atgal – kito.
Krovikai buvo kieti vyrukai ir kartais per vieną dieną uždirbdavo tiek, kad galėdavo iš to be vargo pragyventi savaitę.
Kadaise senąjį Karaliaučių juosė storos gynybinės sienos ir pylimai, pro kurių šaudymo angas buvo matyti veidrodinis griovio paviršius; griovys, galima sakyti, juosė visą miestą. Griovys buvo gilus, jo krantai apaugę gluosnių krūmais. Žali šlaitai kilo nuo vandens iki pat tvirtovės sienų.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje fortifikacinių statinių vietoje atsirado gražios medžių ir krūmų eilės, pavėsingi takai ir poilsiui kviečiantys suoliukai. Čia vasaros vakarais, po dienos darbų ir karščio, vietiniai gyventojai galėjo mėgautis vakaro vėsa. Arba, kaip jie sakydavo, „įkvėpti gryno oro“.
Schneiderio juosta. Jauna šeima vaikštinėja promenada prie Wrangelio bokšto.
Parkų žiedas „Schneiderio juosta“, suformuotas buvusiame miestą juosusiame gynybiniame pylime, buvo pavadintas jo kūrėjo, Berlyno kraštovaizdžio architekto Ernsto Schneiderio, specialiai šiam uždaviniui spręsti pakviesto į Karaliaučių, garbei.
Promenada Lietuvių pylime. Kairėje matyti Rossgarteno vartai, tiesiai – Dohnos bokštas.
Kadangi Karaliaučiuje buvo stiprus garnizonas, o kareivinės buvo įsikūrusios praktiškai prie pat miesto vartų, mieste virė „karinis gyvenimas“: skambėjo kariniai maršai, rikiuote žygiavo pulkai, vyko pratybos, ir reguliariai nuaidėdavo „ryto kėlimo“ ir „vakaro capstrėjos“ signalai. Na, ir galų gale kariškiai buvo labai populiarūs tarp vietinių merginų. O kodėl gi ne? Jie visi buvo stiprūs, stotingi vaikinai.
Karaliaučiuje taip pat buvo dislokuotas sunkiosios kavalerijos pulkas – Wrangelio kirasyrai. Ypatingomis progomis kirasyrai dėvėdavo blizgančius šalmus ir antkrūtinius, baltas uniformas ir ilgus, blizgančius juodus jojimo batus, jų žirgų kamanos ir vadžios blizgėjo, o ietys buvo papuoštos eskadrono spalvomis.
Kavalerijos orkestro priešakyje buvo būgnininkas ir dirigentas, kuris nešiojo vešlią barzdą ir dirigavo ištiestomis rankomis pagal būgno dūžių ritmą.
Jį nešė kilnus juodbėris žirgas, valdomas vadžiomis, kyšančiomis iš balnakilpių. Raitelis skaičiavo žvaigždes, žirgas skaičiavo akmenis. Kavalerijos maršo taktu sekė eskadronas šuoliuojančių, vienspalvių, gražių žirgų. Rytų Prūsija buvo jų tėvynė. Ir kiekvienas pulkas turėjo savo chorą.
Pavyzdžiui, 43-iajame pėstininkų pulke buvo šuo būgnininkas, kuris žygiuojant traukdavo didįjį būgną ant vežimėlio. Tai buvo didelis, stiprus senbernaras, ir jis ilgai tarnavo savo pulkui. Ant jo antkaklio puikavosi grandinio ženklas. Senbernaras buvo pulko išlaikomas ir visų numylėtinis.
Publika Tiergarteno Koncertų aikštėje.
Sekmadieniais pavasarį ir vasarą, kai nuostabūs Karaliaučiaus parkai ir žali skverai viliojo neskubiai pasivaikščioti ir pailsėti, juose taip pat vykdavo dieniniai koncertai. Juos paeiliui rengdavo skirtingi pulkai.
Karaliaučiaus šuo būgnininkas su kolegomis.
Paprastai – Pilies tvenkinio, šio Karaliaučiaus perlo, promenadoje arba Paradeplatz Königsgartene. Seni ir jauni pradėdavo būriuotis aplink šią aikštę gerokai prieš koncerto pradžią, nerūpestingai plepėdami tankių kaštonų ir liepų pavėsyje.
Bet štai atvyko orkestras, ir muzikantai stoja ratu. Pultai pastatyti, ant jų sudėtos natos. Kapelmeisteris laukdamas stovi aikštelės centre. Aplink būriuojasi publika. Na, štai aštrus lazdelės smūgis į špagą, ir pradeda skambėti muzika…
„Senieji draugai“! Kas nežino šio buvusio Karaliaučiaus policininko Carlo Teike's armijos maršo? Jis buvo sukurtas 1889 m. Sakoma, kad kapelmeisteris savo pavaldiniui Teike'i, pulko orkestro muzikantui, šiam įteikus natas, pasakė: „Maršų mums ir taip pakanka. Įmeskite jį į krosnį!“
Laimei, autorius nepaklausė, ir jo kūrinys iki šiol tebėra vienas populiariausių ir dažniausiai atliekamų vokiečių karinių maršų.
„Hofmano pasakos“, „Minjona“, „Marta“ – Franzas von Suppé, Johannas Straussas, Paulas Lincke, Franzas Leháras – visos šios melodijos uždegdavo gyvenimo džiaugsmo kupinas karaliaučiečių širdis.
Vasaros miesto koncertų programos apogėjus buvo grandiozinis koncertas Tiergartene. Jis vykdavo specialiai tam parinktą šeštadienį. Muzikinio vakaro pradžioje skambėdavo „Piligrimų choras“ iš Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“. Pagrindiniu programos numeriu paprastai būdavo pasirenkama Heinricho Saro „Mūšio muzika“ – įspūdingas muzikinis 1870–1871 m. įvykių vaizdavimas. Kai kuriomis akimirkomis ji būdavo girdima toli už Tiergarteno ribų… Muzikinis spektaklis baigdavosi įkvepiančiu choriniu seno krikščioniško himno „Ateiname melstis prieš mūsų Viešpatį...“ atlikimu, kurį kartu su muzikantais ir orkestru giedodavo visi koncerte buvusieji. Kulminacija būdavo didžiausi metų fejerverkai su muzikiniu akompanimentu.
...Bet štai fejerverkai užgeso, liko tik amžinosios dangaus šviesos – žvaigždės...
PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Šaltinis: Ostpreußen-Warte, Folge 06 vom Juni 1954.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
