Artėjant kurortinei kaitrai. Kai, nenutolstant nuo jūros, taip norisi atsidurti vėsoje, pasislėpti po didelių kaštonų lapų skliautu, vos praleidžiančiu kepinančius saulės spindulius, vietoje, kur laikas sulėtėja, o kasdienybė tampa sakralia, vargu ar galima sugalvoti ką nors geresnio už pasivaikščiojimą po Varnikų mišką (Warnicksche Forst), išsidriekusį šiaurinėje Sembos pusiasalio pakrantėje nuo dabartinio Svetlogorsko (Rauschen) priemiesčių vakarų link iki Lesnoje gyvenvietės, kuri iki karo ir vadinosi Warnicken (iš prūsų Warnikai – varniukai).
Varnikų miškas XIX a. pradžios žemėlapyje (Topographisch-militairischer Atlas).
Greičiausiai šios vietovės pavadinimas kilęs iš senovės prūsų giminės, kurios vardo / pavardės šaknyje buvo „Warn“, – ji mums ir paliko šį toponimą. Jis panašus į dabartinę lietuvišką pavardę Varnas. Prūsų ir lietuvių kalbos – kaimynės. Iš esmės šis miškas yra vienintelis vos ne nuo viduramžių išlikęs miškų masyvas vakarinėje Kaliningrado srities dalyje. Ir lygiai taip pat, kaip šiandien populiarioje Romintos girioje (Rominter Heide), čia išliko sava, į nieką nepanaši atmosfera.
Varnikų miškas prasideda seniausiais laidojimo paminklais – bronzos amžiaus pilkapiais (Georgenswalde kapinynas), kuriuos galima pamatyti už poros šimtų metrų nuo sanatorijos „Jantarnyj bereg“ („Gintaro krantas“). Georgenswalde–Otradnoje pilkapynas priklauso Sembos paminklų grupei, priskiriamai Vakarų baltų pilkapių kultūrai, būdingai laidojimams nuo II tūkst. pr. Kr. pabaigos iki paskutiniųjų I tūkst. pr. Kr. amžių. Reikšmingiausias komplekso objektas – maždaug 15 metrų skersmens III pilkapis, kurį 4-ajame XX a. dešimtmetyje tyrinėjo Karlas Engelis (Karl Engel, 1895–1947).
Karlo Engelio kasinėjimai (pirmame plane) Varnikų miško pilkapiuose prie Georgenswalde–Otradnoje (R.Grenz Archive, C. Engel Nachlass).
Tai tolimų prūsų protėvių šeimų kapavietės. Kai kurias iš jų 4-ajame dešimtmetyje ištyrė Karaliaučiaus archeologai ir pavertė ekspozicija po atviru dangumi. Varnikų miško pilkapiai slepia kremacijos, šeimos ir tikėjimo dangaus dievais atsiradimo paslaptis. Neskubiai vaikštinėjant po „mirusiųjų mišką“ galima įsivaizduoti, kaip karta po kartos žmonės kartu su molinėmis urnomis ir bronziniais papuošalais palikdavo čia savo svajones, iškeliaudami į ateitį – pas mus. Dar viena senovinių pilkapių sankaupa, kur žmonės šimtmečiais laidojo mirusiuosius, yra pačioje Varnikų miško širdyje – tarp pelkių, į šiaurę nuo buvusios Hirschau girininkijos. Beje, čia pat iki karo augo seniausia šiaurinės Prūsijos dalies liepa, kurios kamieno apimtis siekė šešis metrus, – į jos storas šakas iki 3-iojo dešimtmečio vidurio buvo galima užlipti specialiais laiptais, kuriuos vėliau pašalino, kad netrikdytų medžio.
Senoji liepa Hirschau (Ambrassat, 1912).
Po Antrojo pasaulinio karo liepa išnyko. Kaip ir netoliese prie „Bismarko ąžuolo“ buvusi nedidelė giraitė, pasodinta Geležinio kryžiaus ordino (Eisernes Kreuz) pavidalu.
Jei iš paties Svetlogorsko ar Otradnoje (Georgenswalde) pasuksite gilyn į Varnikų mišką pietų link, galite užklysti į paslaptingą tarpeklį, kuris prieškario vokiečių šaltiniuose vadinamas Hölle (vok. „Pragaras“).
Kraam–Pillberg / Gračiovkos piliakalnis. Statinio modelio nuotrauka iš buvusio „Prussia“ muziejaus Karaliaučiuje ekspozicijos (Ibsen et al. 2024).
„Velniški“ toponimai neretai aptinkami Rytų ir Vakarų Prūsijoje (dabartinėje Lenkijoje). Šios mįslingos vietos gilumoje, miško širdyje prie Kačių upelio (Katzenbach), stūkso „žemių piramidė“ – kadaise buvusi prūsų pilis, Pillberg (Pillberg) arba Kraam / Plinken (Kraam/Plinken) piliakalnis. Pillberg – tipiškas Rytų Prūsijai mišrus žodžių darinys, kilęs iš prūsų Pils – pilis ir vokiečių Berg – kalnas. Ši prūsų pilis, žinoma, buvusi medinė, tikriausiai buvo vietinės ikivokiškosios „administracijos“ rezidencija. Šiandien tai įspūdingas daugiapylimis įtvirtinimas su giliais grioviais. Skirtingais laikais jis buvo aiškinamas kaip kulto vieta arba slėptuvė, kurioje gelbėtasi nuo XIV a. lietuvių antpuolių. Mums ši vieta žinoma nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iš Leningrado archeologės Fridos Gurevič kasinėjimų – kaip Gračiovkos piliakalnis.
Kraam–Pillberg / Gračiovkos piliakalnis. Statinio modelio nuotrauka iš buvusio „Prussia“ muziejaus Karaliaučiuje ekspozicijos (Ibsen et al. 2024).
Ji nustatė du pagrindinius paminklo egzistavimo etapus: ankstyvąjį – vėlyvojo romėniškojo laikotarpio, ir vėlyvąjį – IX–XIII a., su gaisraviečių pėdsakais, tikriausiai iš XIII a. vidurio, kai prasidėjo vokiečių Sembos kolonizacija.
Šiuolaikiniai tyrimai, apėmę geologinius gręžinius ir radiokarbono analizę, parodė, kad ši vieta buvo platesnės šiaurės vakarų Sembos gyvenviečių sistemos dalis. Kadaise aplink pilį driekėsi ariamos žemės ir skambėjo vaikų juokas. Dabar po tamsiu miško skliautu pylimais ir grioviais apraizgyta žemių piramidė slepia senąsias paslaptis. Dar XIX a. viduryje pilies kalno papėdėje gulėjo didžiulis „velnio akmuo“ – prūsų aukuras, nugrimzdęs į amžių tamsą (žr. „Legendos apie senovinius akmenis“). Ir iki šiol, vaikštant čia, ypač prieblandoje, per nugarą perbėga šiurpuliukai ir regis, kad girdi tuos pačius balsus.
Dar vienas prūsų įtvirtintas pylimas yra pietinėje Varnikų miško dalyje. Vokiškas piliakalnio pavadinimas – Klein Hausen (Mažasis kaimelis) – gali suklaidinti. Iš tiesų paminklas visai nėra mažas: jis užima didelį plotą ir stūkso ant maždaug 80 metrų virš jūros lygio iškilusios kalvos. Tikriausiai žodį Haus čia reikėtų suprasti kaip „namas-pilis“ arba „įtvirtinta rezidencija“. Piliakalnis susideda iš dviejų dalių – pilies ir priešpilio, ir greičiausiai tokį pavidalą įgijo jau ordino laikais, kai galėjo būti viena iš Sembos vyskupo rezidencijų.
Prūsų piliakalnio schema – ordino ir vyskupo pilis Klein Hausen (Wendt 2011).
Iki Antrojo pasaulinio karo čia mėgdavo lankytis turistai, nuo aukšto kalno besigrožintys apylinkių kraštovaizdžiais (net Galtgarben kalną buvo galima pamatyti!), o šiandien kelyje į aukštus prūsų piliakalnio pylimus ir gilius griovius, kaip pas mus neretai nutinka, – tvora...
Šiaurės vakaruose, dabartinės Lesnoje apylinkėse, Varnikų miškas remiasi į Vilkų tarpeklį (Wolfsschlucht) – mėgstamą karaliaučiečių poilsio vietą, įamžintą daugelyje idiliškų atvirukų.
Warnicken – Vilkų tarpeklis (atvirukas iš autoriaus kolekcijos).
O netoliese į uolos viršūnę kopė tikrų tikriausi "Laiptai į dangų".
Warnicken – "Laiptai į dangų" (atvirukas iš autoriaus kolekcijos).
Tie keliautojai, kurie nori arčiau susipažinti su miško gamta, gali pasukti į tankmę prie apleisto geležinkelio tilto Svetlogorske ir patraukti Lesnoje link, į senąjį „Miško muziejų“, kuris po ilgų užmaršties metų vėl atvėrė duris ir supažindina lankytojus su vietinės floros ir faunos įvairove. Prisimenu, kaip 1995-aisiais ūkanotą spalio rytą pirmą kartą čia atsidūriau su mokyklos ekskursija ir buvau užburtas milžiniškų medžių pjūvių su šimtais rievių (gal tos pačios liepos?) ir muziejų įkūrusio girininko pasakojimų.
Varnikų miškas man – ypatinga vieta, atmosferų, svetimų prisiminimų ir dvasių rezervatas, Sembos Rominta. Kadaise jis prasidėjo kaip šventoji giraitė, supanti senąsias protėvių kapavietes, o šiandien, kaip ir prieš šimtus metų, jo senieji medžiai vis nugriūva nuo pajūrio šlaitų į prūsišką naktį.
Georgenswalde – skardis prie vadinamojo „Detroito tarpeklio“
(atvirukas iš autoriaus kolekcijos).
Bus daugiau.
ŠALTINIAI
Гуревич, Ф.Д. Древности северо-западных областей РСФСР в I тысячелетии н.э. Отдельный оттиск. Материалы и исследования по археологии СССР, №76. М.-Л.1960.
Ambrassat, A. Die Provinz Ostpreußen: Ein Handbuch der Heimatkunde. 2., überarb. Aufl. Königsberg: J. H. Bon’s Verlag, 1912.
Ibsen, T., Prassolow A-J., Eilbracht, H., Kriesch, S., v. Carnap-Bornheim, C., Wemhoff, M. “The Hillfort Complex of Kraam and Pokirben in East Prussia in the Light of Archives and Modern Fieldwork.” In: G. Zabiela (Hrsg.), Prakalbinta priešistorė / Unveiling Prehistory. A Book on the Occasion of Audronė Bliujienė’s Jubilee. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2024, S. 92–122.
Schlicht, O. Das westliche Samland: Ein Heimatbuch des Kreises Fischhausen. Zweiter Band / bearb. von Konrad Haberland. Dresden: Verlag von Kolbe & Schlicht, 1922. [8], 312 S.
Topographisch-militairischer Atlas von dem Königreiche Preußen mit dem Gebiete von Danzig: in 30 Blättern / hrsg. von dem Geographischen Institute; entw. von F. W. Streit. Berlin, 1802–1808; Wolfenbüttel: Melchior-Verlag, 2006.
Wendt, A. Samländische Burgwälle. Studien zur Archäologie Europas, Bd. 13. Bonn: Verlag Dr. Rudolf Habelt, 2011. ISBN 978-3-7749-3510-5.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
