Vandens turnyrai su kartimis – valtininkų gildijos sportinė pramoga, siekianti viduramžius. Du priešingų komandų dalyviai, ginkluoti kartimis su minkštais galais, atsistoja ant specialių pakylų irklinėse valtyse. Plaukdami vienas priešais kitą, jie stengiasi savo kartimi numušti priešininką, kad šis įkristų į vandenį. Panašios varžybos iki šiol rengiamos kai kuriuose Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos miestuose.
Karaliaučiaus valtininkai varžydavosi Prieglyje [Pregolioje]. Yra bent du dokumentiniai šio įvykio liudijimai.
Pirmasis datuojamas 1589 m. lapkričio 7 d., Lenkijos karaliaus Zigmanto III vizito į Karaliaučių metu. Karalius užtruko mieste savaitę, grįždamas į Lenkiją iš Revelio [Talino]. Žinoma, kad valtininkų gildijos nariai tada iškilmingai su vėliavomis, mušant būgnams, žygiavo nuo Altštato Visuomeninio sodo iki Žaliojo tilto, kur ir įvyko valčių turnyras.
Apie antrąsias varžybas mums papasakojo Michaelis Lilienthalis (Michael Lilienthal / 1686–1750), vokiečių teologas ir istorikas, ilgus metus gyvenęs Karaliaučiuje, savo veikale „Prūsija su komentarais...“ (vok. Erleutertes Preußen...).
1594 m. sausio 3 d. valtininkai surengė savo turnyrą Prieglyje prie Krautuvių tilto Knypavoje. Jie žygiavo ten nuo Altštato Visuomeninio sodo plevėsuojant vėliavoms, skambant būgnų tratėjimui ir ragų garsams. Vienos prieš kitas kovėsi septynios irklinių valčių poros. Stovėdami laivagalyje, kovotojai stengėsi ilga kartimi išstumti priešininką iš valties.
Kai kas nors kūliais lėkdavo nuo borto į vandenį, pasigirsdavo garsūs pritariantys žiūrovų šūksniai.
Po turnyro žiūrovai ir dalyviai išsiskirstė labai patenkinti vieni kitais, nors kai kuriems ir teko gerokai prisisrėbti ledinio vandens, juk visų komandų, išskyrus nugalėjusią, atstovams teko išsimaudyti sausio Prieglyje.
Valčių kovos su kartimis paprastai užbaigdavo valtininkų gildijos šventes ir buvo juokaujamas viduramžių riterių turnyrų pamėgdžiojimas. Galima sakyti, kad tai ir buvo riterių turnyras, perkurtas šiuolaikiškai.
Viena Karaliaučiaus miesto legenda pasakoja, kad kartą per vienas tokių varžybų tarpusavyje kovėsi du jauni žvejai, įsimylėję tą pačią merginą. Vienas iš jų įsibėgėjęs taip nelaimingai dūrė ietimi varžovui į veidą, kad šis, netekęs sąmonės, įkrito į vandenį ir nuskendo. Vadinasi, niekas nebetrukdė nugalėtojui vesti savo išrinktosios. Tačiau naktį prieš paskirtą vestuvių dieną velionis pasirodė nuotakai labai vaizdingu skenduolio pavidalu, ir nelaimingoji mergina, išėjusi iš proto, iš nevilties puolė į Prieglių. „Numirėlis vis dėlto juos pasiekė“, – kalbėjo tada žmonės.
„Karaliaučiaus gyvenimas liaudies tradicijose“ (Königsberger Leben in Bräuchen Volkstum), Hamburgas, 1983.
Autorius: Herbertas Meinhardas Mühlpfordtas (Herbert Meinhard Mühlpfordt)
Piešinys tekste: Erichas Behrendtas (Erich Behrendt)
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
