Vėluvos herbas
Dar iki 1255 metų prūsai šiandien nebeegzistuojančioje saloje Alnos (Lavos) žiotyse prie Prieglaus buvo pastatę medinę-žeminę Vetau, arba Vetalo, tvirtovę. Kronikose užrašyta, kad tvirtovę valdė vadas Tirsko ir jo sūnus Maudelis, netrukus priėmę krikščionybę. 1256 metais tvirtovę užpuolė ir užėmė Kryžiuočių ordinas, po to vadas ją perdavė Karaliaučiaus komtūrui Burchardui von Hornhausenui. Tvirtovės vietoje Ordinas pastatė medinę-žeminę pilį. 1264 m., per prūsų sukilimą, pilį užpuolė prūsai, apgulai panaudoję akmenų svaidykles. Vis dėlto įgulai, vadovaujamai Heinricho von Taupadelio, pavyko atremti sukilėlius, nukaunant užpuolikų vadą ir karius, mokėjusius valdyti akmenų svaidykles. Tačiau per kitą užpuolimą, 1280 metais, tvirtovę paėmė sukilę sūduviai ir ją sugriovė.
XIV a. pradžioje jau mūrinė pilis su priešpiliu buvo pastatyta naujoje vietoje – vienoje iš Alnos (Lavos) deltos salų, tačiau ir ją 1323 metais sugriovė lietuviai.
Apytikriai pilies vietą galima nusakyti kaip teritoriją tarp dabartinės Šosseinaja gatvės ir Lavos vagos. Tuomet buvo sudegintos ir visos gyvenvietės prie jos sienų. 1336 m. kaimo seniūnas Gottfriedas Hundertmarkas iš ordino didžiojo maršalo Heinricho Dusemerio gavo užduotį įkurti miestą, kuris vėliau imtas vadinti Vėluva. Todėl 1336-ieji dabar oficialiai laikomi Vėluvos-Znamensko įkūrimo metais. 1339 metais Vėluva iš didžiojo magistro Dietricho von Altenburgo gavo Kulmo miesto teises. Tais pačiais metais mieste atidaryta aukštesnioji miesto mokykla. 1347 metais Vėluvą vėl sugriovė lietuviai, vadovaujami Trakų kunigaikščio Kęstučio. 1349–1351 m. buvusios pilies vietoje pastatytas pranciškonų vienuolynas. 1354 metais pradėta statyti mūrinė kirchė (bažnyčia), baigta tik 1380 metais. 1376 m. lietuviai vėl puolė Vėluvą; jie nusiaubė aplinkines vietoves, tačiau pačios Vėluvos paimti nepajėgė. 1379–1382 m., matyt, paveikti neseniai patirtos apgulties, miestiečiai apjuosė Vėluvą mūrinėmis sienomis.
Vėluva. Christopho Hartknocho graviūra, XVII a.
Jau XIV a. Vėluvoje veikė didelis arklių turgus. 1447 metais netoli miesto buvo įkurtas bernardinų vienuolynas.
Vėluvos rotušė turgaus aikštėje (neišlikusi).
XV a. prasidėjusioje Ordino ir Prūsijos miestų priešpriešoje, peraugusioje į Trylikos metų karą (1454–1466), Vėluva 1455 metais stojo Prūsų sąjungos pusėn. Sukilę miestiečiai sugriovė pranciškonų vienuolyną. Atskubėjusi Ordino kariuomenė apgulė Vėluvą ir aplink ją supylė kontrapylimą. Nepajėgę pralaužti blokados, Vėluvos gyventojai pasidavė ordino valdžiai. 1460 metais už šį maištą miestas neteko miesto teisių ir ėmė priklausyti Kryžiuočių ordinui.
Nors po karo vienuolynas buvo atstatytas, 1517 m. pranciškonai vienuoliai persikėlė į Karaliaučių. Vienuolynas buvo sugriautas Reformacijos metu – tai vienas iš nedaugelio katalikų persekiojimo, kurį vykdė naujojo tikėjimo šalininkai, faktų.
Po Reformacijos vienuolyno vietoje buvo atidaryta lotynų mokykla (1537), parengusi pirmuosius studentus Karaliaučiaus universitetui. Vėliau mokykloje dėstė Jakobas Resa (1690–1739), išgarsėjęs tuo, kad pakėlė švietimo lygį Vėluvoje. Tais pačiais 1537 metais Vėluvoje buvo didelis potvynis. O 1540 m. kilo gaisras, sunaikinęs pusę miesto užstatymo, taip pat rotušę. 1549 metais miestą nusiaubė maro epidemija, kuri vėliau periodiškai sugrįždavo (1589, 1602, 1612, 1625). Paskui sekė 1576, 1612 ir 1621 m. potvyniai. Vėluvos fachverkiniai sandėliai sudegė 1607 metais.
Pirmaisiais Šiaurės karo (1655–1660) metais Vėluvą užėmė švedų kariuomenė. 1657 09 19 Vėluvoje buvo sudaryta pirmoji Velavos–Bydgoščiaus sutarties dalis – susitarimo, pagal kurį Prūsija išsivadavo iš lenų priklausomybės Lenkijai ir tapo Lenkijos sąjungininke kovoje su Švedija.
1659 metais Vėluvoje siautė dar vienas didelis gaisras, o 1677 metais, amžininkų liudijimu, žaibui trenkus į kirchės bokštą, išsilydė iš karto trys varpai.
Šv. Jokūbo kirchė (1354) 2015 metais.
XVII a. Vėluvos tvirtovė buvo modernizuota. Gynybinė siena įgijo bastioninį kontūrą. Įgula Vėluvoje buvo nuo 1678 metų. 1679 01 06 Vėluvą vėl okupavo švedų kariuomenė, vadovaujama generolo Horno. Tačiau tą patį mėnesį, grėsiant apsupimui ir sutriuškinimui Didžiojo kurfiursto armijos, švedai pasitraukė į Tilžę / Tilsit (Sovetskas).
1699 m. Vėluvoje buvo atidaryta pašto įstaiga. XVII a. pabaigoje miestas tvirtai užėmė pirmaujančią ekonominę padėtį apylinkėse – čia kasmet vykdavo arklių ir kitos mugės, veikė alaus daryklos ir malūnai. 1723 metais Vėluva tapo hauptamto centru, nuo 1752 m. priklausiusio Tepliavos / Tapiau (Gvardeiskas) kameramtui. 1760 metais mieste buvo 264 namai. 1766 metais Vėluvoje atidarytas olandiško pavyzdžio miltų malūnas.
Septynerių metų karo (1756–1763) metu Vėluva, kaip ir kiti Rytų Prūsijos miestai, kuriam laikui tapo rusiška, tačiau kokių nors ypatingų įvykių dėl to čia nevyko.
1806 12 06 Vėluvoje lankėsi karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. 1807 metais, po Friedlando mūšio, per Vėluvą praėjo besitraukiantys Rusijos kariuomenės daliniai ir juos persekiojantys prancūzai. Vėliau prancūzų armija dar du kartus pražygiavo per miestą: perkeldama kariuomenę į Rusiją 1812 metais ir 1812–1813 m. sandūroje, besitraukdama. Prancūzų „svečių“ atvykimą tradiciškai lydėjo planinės rekvizicijos ir stichiški plėšimai. Pats Napoleonas Vėluvoje lankėsi du kartus – 1807 metų birželį ir 1812 06 01.
1818 metais, po administracinės reformos, Vėluva tapo apskrities (Landkreis) centru. 1860 m. per Vėluvą nutiestas Prūsijos Rytų geležinkelis (Preußische Ostbahn), kuriame mieste buvo atidaryta stotis. Geležinkelio susisiekimas skatino tolesnę Vėluvos, kaip prekybos centro, plėtrą.
Ilgasis, arba Septynių arkų, tiltas per Prieglių su pakeliamuoju tarpatramiu (1880).
XIX a. Vėluvos arklių mugė tapo didžiausia Europoje. Ji vykdavo liepą, ir kasmet čia būdavo parduodama apie 9000 arklių ir 3000 galvijų.
Atvirukas su garsiosios Vėluvos arklių mugės nuotrauka.
Ypač populiari buvo Prūsijoje veisiama trakėnų arklių veislė. Du kartus per savaitę veikė žemės ūkio produktų turgus. 1862 01 22 Vėluvoje gimė žymus vokiečių matematikas Davidas Hilbertas / Hilbert (mirė 1943 m.).
1871 metais Vėluvos savivaldybėje buvo 336 gyvenamieji namai. 1880 metais buvo pastatytas ilgiausias Rytų Prūsijoje metalinis tiltas per Prieglių su pakeliamuoju tarpatramiu, dar žinomas kaip Septynių arkų tiltas (išlikęs). 1890 m. atidaryta kalvystės mokykla. 1895 metais pradėjo veikti lentpjūvė, o 1904 metais – popieriaus fabrikas. 1896 m. atlikti Šv. Jokūbo bažnyčios remonto darbai. Taip pat 1896 metais selekcijos darbui į Vėluvą atvežta arklių iš Kanados. 1906 metais Vėluvoje atidaryta žemės ūkio mokykla. 1906 m. paleistas mašinų gamybos fabrikas.
Per 1914 metų Rytų Prūsijos operaciją Rusijos 1-osios armijos kavalerija priartėjo prie miesto rugpjūčio 25 d., ir netrukus 25-osios pėstininkų divizijos (gen. P. I. Bulgakovas) kariuomenė užėmė miestą.
Vokiečių šaltiniai mini plėšikavimo atvejus ir gaisrus, kuriuos sustabdė Rusijos komendantas Jansonas ir vietos atstovas Scheffleris. 1914 m. rugsėjį Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Vėluvos.
1931 metais Vėluvoje buvo 535 gyvenamieji namai ir 1548 ūkiniai pastatai. Prieškario metais Vėluvoje veikė kelios mokyklos, tarp jų mokykla „Vokiečių ordino mokykla“ (Deutschordensschule), mergaičių mokykla ir žemės ūkio mokykla. Iš medicinos įstaigų veikė apskrities ir nefrologijos ligoninės. Kaip ir dera apskrities centrui, Vėluvoje buvo teismas, administracinės įstaigos, valstybinės ir privačios bankų įstaigos, paštas, muitinė, spaustuvė, leistas vietinis laikraštis. Pramonei atstovavo mašinų gamybos, dujų, plytų ir margarino gamyklos, veikė alaus daryklos.
Mūriniai vartai įvažiuojant į miestą iš Karaliaučiaus pusės (neišlikę). Kairėje – rotušės smailė.
1944 12 25 Vėluvoje netikėtai sprogo tiltas per Alną (Lavą). Sprogimo priežastys iki šiol nenustatytos. 1945 01 19 prasidėjo pavėluota vietos gyventojų evakuacija iš Vėluvos.
Namai turgaus aikštėje Vėluvoje (neišlikę).
1945 01 22 į Vėluvos pakraščius išėjo 11-osios gvardijos armijos 26-osios gvardijos šaulių divizijos 79-ojo gvardijos šaulių pulko (majoras S. E. Šiolkovas) kariai. Per visą naktį trukusį mūšį dėl miesto buvo panaudotos praktiškai visos 26-osios gvardijos šaulių divizijos (generolas majoras G. I. Černovas) pajėgos. Taip pat buvo pasitelkti 5-osios gvardijos šaulių divizijos (generolas majoras G. B. Petersas) padaliniai. Raudonoji armija Vėluvą paėmė iki 1945 01 23 ryto. Per galingus artilerijos apšaudymus buvo sugriauta visa centrinė miesto dalis.
1947 06 17 Vėluva buvo pervadinta Znamensko darbininkų gyvenviete, kuri įėjo į Gvardeisko rajoną. 1947 11 17 Allenbergas buvo pervadintas Chlebnikovo gyvenviete. Po karo čia buvo dislokuoti sovietų kariniai daliniai. Iki 1947 metų pabaigos Znamenske buvo atnaujintas popieriaus fabriko darbas. Taip pat gyvenvietėje veikė lentpjūvė, margarino fabrikas, miltų malimo kombinatas, drabužių ir avalynės siuvimo dirbtuvės. Be to, pokariniame Znamenske buvo: komendantūra, ligoninė, ambulatorija ir karo ligoninė, septynmetė mokykla ir dirbančiojo jaunimo mokykla, vaikų namai vokiečių našlaičiams, klubas, paštas, keturios parduotuvės, dvi kirpyklos, pirtis. 1947 09 15 buvo pervadintos pagrindinės gyvenvietės gatvės. Tada pat, 1947 m., pradėjo veikti mechanizatorių mokykla, rengusi specialistus srities žemės ūkiui.
1953 metais Znamenske pradėta eksploatuoti nuosava elektros pastotė.
1954 metais Znamensko stotyje pradėjo veikti konteinerių aikštelė, padidinusi stoties, kaip logistikos mazgo, reikšmę; 1955 metais pastatyta nauja stotis. Jau iki 1955 m. Chlebnikovo gyvenvietė žemėlapiuose žymima kaip Znamensko rajonas, nors, matyt, oficialiai išbraukta iš apskaitos ir įtraukta į Znamensko sudėtį tik apie 1975 m. 6-ajame dešimtmetyje Znamenske atidaryti lopšelis, vaikų darželis (žinybinis), biblioteka, popieriaus fabriko klubas. Iki 1959 metų Znamensko gyvenamųjų namų fondas padidėjo 36 %, palyginti su 1950 metų duomenimis. 1960 metais didžiausios įmonės pagal darbuotojų skaičių buvo popieriaus fabrikas (556 žm.), malūnas (180 žm.), margarino fabrikas (76 žm.); be to, tarp gyventojų buvo daug kariškių – karinis dalinys buvo dislokuotas Chlebnikove (buvusioje Allenbergo psichiatrijos ligoninėje).
Iki 1965 metų buvo atidaryti popieriaus fabriko kino teatras, keturi žinybiniai klubai (bendra talpa – 1200 žm.), suaugusiųjų ir vaikų bibliotekos, stadionas, du skverai, parkas, vaikų žaidimų aikštelės. Nuo 1975 m. Znamensko stotyje pradėjo veikti naftos pylimo estakada. Statyti ir socialiniai objektai: 9-ajame dešimtmetyje gyvenvietėje veikė ligoninė su 60 lovų, trys žinybiniai sveikatos punktai, vidurinė, vakarinė ir muzikos mokyklos, lopšelis, vaikų darželis, trys bibliotekos, du klubai, kino teatras, stomatologijos kabinetas, vaistinė, pramoninių prekių parduotuvės. Vis dėlto gyvenvietę persekiojo bendros kaimo problemos: jaunimas siekė persikelti į miestą, būstų statyba nespėjo patenkinti gyventojų poreikių, mokytojai ir gydytojai paprastai nebuvo aukštos kvalifikacijos, o jų skaičius buvo nepakankamas.
9-ojo dešimtmečio pradžioje gyvenvietėje buvo 121 savivaldybės namas: 113 priklausė popieriaus fabrikui, aštuoni – malūnui, trys – margarino fabrikui.
Znamensko mokykla, anksčiau – Vėluvos Vokiečių ordino mokykla (1929).
Tačiau rimčiausios problemos iškilo „perestroikos“ metais. 1991 metų vasarį buvo panaikinta Bolšajos Polianos kaimo taryba, o jai priklausiusios gyvenvietės pavaldžios Znamensko gyvenvietės tarybai. 1994 metais 19 mėnesių buvo sustabdytas popieriaus fabriko darbas. 1996 m. jis buvo atnaujintas, tačiau vėliau fabrikas vis tiek užsidarė. 1993 metais popieriaus fabriko kino teatro pastate įsteigta stačiatikių parapija. Kino teatro pastatas 1999 m. atiduotas rekonstruoti bažnyčios reikmėms. 2002 metais Znamenske pradėta baldų gamyba. 2005 metais Znamensko statusas sumažintas nuo miesto tipo gyvenvietės iki kaimo tipo gyvenvietės. 2008 metais buvusio kino teatro pastate atidaryta stačiatikių cerkvė. 2013 m. karinis dalinys Chlebnikovo gyvenvietėje buvo išformuotas. 2022 metais Znamenske veikia: kombinuotųjų pašarų ir kompozitinių medžiagų gamyklos, baldų fabrikas. Yra vidurinė mokykla, vaikų muzikos mokykla, rajono ligoninės filialas, paštas, banko skyrius, stotis, klubas, katalikų ir stačiatikių bažnyčios. Buvusios Allenbergo psichiatrijos ligoninės teritorija 2022 metais yra pusiau apleista, tačiau populiari tarp turistų. Wattlau palivarko vietoje dabar – Kaliningradskaja ir Novaja gatvių sankryža su gyvenamaisiais namais ir degaline. Altwalde I vietoje – nuošalus Znamensko gyvenvietei priklausantis vienkiemis su keliais gyvenamaisiais namais ir ūkiniais pastatais. Neu Wehlau palivarko vietoje – geležinkelio naftos pylimo estakada, Neu Wehlau plytinės vietoje – Znamensko gyvenvietei priklausantis vienkiemis.
Įžymios vietos: Šv. Jokūbo kirchė (1354), katalikų koplyčia (1928), miesto mokykla (1929), vandens bokštas (1913), geležinkelio vandens bokštas (1909), Allenbergo psichiatrijos ligoninės pastatų kompleksas su savo bažnyčia ir vandens bokštu (1848–1852), XX a. pr. gyvenamieji ir administraciniai pastatai, Ilgasis, arba Septynių arkų, tiltas (1880), šliuzas Lavos upėje (XX a. 3-iasis dešimtmetis) su prižiūrėtojo namu, šliuzas Nr. 1 Prieglaus upėje (XX a. 3-iasis dešimtmetis) su prižiūrėtojo namu, Vėluvos malūnas, stoties pastatas, „Napoleono šaltinis“, sovietų karių brolių kapas (1100 žm., paminklas 1946), elnio skulptūra (2013), prieškarinė užtvanka Lavos upėje.
Vėluvos gyventojų skaičiaus kaita: 1782 – 2627, 1867 – 5288, 1871 – 5179, 1880 – 5442, 1895 – 5229, 1910 – 5288, 1925 – 6946, 1933 – 7354, 1939 – 8463, 1946 – 26101, 1947 – 19132, 1959 – 4159, 1970 – 5130, 1979 – 4813, 1989 – 4570, 2002 – 4302, 2010 – 4036 gyventojų.
1 — iš jų vokiečių gyventojų 288 žm.
2 — iš jų vokiečių gyventojų 460 žm.
Vėluvos gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 5037, katalikai – 49, kiti krikščionys – 2, judaizmo išpažinėjai – 91, vaikai iki 10 metų – 1082, raštingi – 3380 (84 %), akli – 3, kurčnebyliai – 8, psichikos ligoniai – 5.
Papildoma informacija
Pinnau dvaro apygardos gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 85, 1910 – 56 gyventojai.
Allenbergo dvaro apygardos gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 1137, 1910 – 1101 gyventojas.
Neu Wehlau palivarko gyventojų skaičius: 1905 – 18 gyventojų.
Neu Wehlau plytinės gyventojų skaičius: 1905 – 39 gyventojai.
Altwalde I gyventojų skaičius: 1905 – 14 gyventojų.
Allenbergas buvo dvaras, sudaręs dvaro apygardą (Gutsbezirk) Vėluvos / Wehlau (Znamenskas) apskrityje. Dvaras priklausė Vėluvos Šv. Jokūbo bažnyčios parapijai. 1852 m. Allenberge buvo atidaryta provincijos psichiatrijos ligoninė. Prie ligoninės pastatyta kirchė. Tada pat ten buvo išsiųsti pirmieji 59 pacientai. Iki 1873 metų pacientų skaičius išaugo iki 250, o iki 1900 m. – iki 1000. 1909 metais Allenberge kilo raupų epidemija, ir daug ligonių mirė. Pirmojo pasaulinio karo metais taip pat buvo gripo ir tuberkuliozės epidemijų. 1918 metais ligoninėje liko tik 586 ligoniai. 1928 09 30 Allenbergo dvaro apygarda buvo panaikinta ir įtraukta į Vėluvos miesto savivaldybę. 1929 m. psichiatrijos ligoninėje jau buvo 1400 pacientų. 1940 metais ligoninė buvo uždaryta, o nepagydomus pacientus nacistai sušaudė. Iki 1945 m. Allenberge buvo dislokuota SS įgula.
Altwalde I buvo nedidelė dviejų ūkių gyvenvietė, priklausiusi Vėluvos miesto savivaldybei. Gyvenvietė buvo prie Prūsijos Rytų geležinkelio (Preußische Ostbahn) ir priklausė Vėluvos bažnytinei parapijai.
Wattlau buvo palivarkas, įėjęs į Vėluvos apskrities Sanditteno dvaro apygardą / Sanditten (Luninas). Palivarkas priklausė Petersdorfo bažnytinei parapijai / Petersdorf (Kuibyševskoje). 1874 06 13 palivarkas kartu su Sanditteno dvaro apygarda buvo įtrauktas į tuomet įsteigtą Sanditteno valsčių (Amtsbezirk). 1928 11 01 Sanditteno dvaro apygarda buvo panaikinta, jos pagrindinė dalis prijungta prie Friedrichsthalio kaimo bendruomenės / Friedrichsthal (Soldatovas) iš Grünhayno valsčiaus / Grünhayn (Krasnaja Gorka), o eksklavas su Wattlau palivarku įtrauktas į Vėluvos miesto savivaldybę.
Neu Wehlau įkurtas 1834 metais kaip Abbau Potanus palivarkas / Abbau Potanus. Palivarkas priklausė Vėluvos miesto savivaldybei, ten pat, Vėluvoje, buvo ir bažnytinė parapija. XIX a. pabaigoje palivarkas imtas vadinti Neu Wehlau. Palivarke buvo pastatyta plytinė. Vėliau gamykla buvo perkelta maždaug kilometrą į pietus, kur ir veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Neu Wehlau palivarkas ir Neu Wehlau plytinė turėjo atskirų gyvenamųjų vietovių, priklausančių Vėluvos miesto savivaldybei, statusą.
Pinnau žinomas nuo 1407 metų. Po 1785 m. vadintas Pinnau prie Vėluvos / Pinnau bey Wehlau. 1872 metais buvo įsteigta AB „Pinnau malūno eksploatavimo korporacija“ / «Pinnau Actiengesellschaft für Mühlenbetrieb», skirta miltams, celiuliozei ir popieriui gaminti. 1883 m. Pinnau minimas kaip Pinnau malūnų įmonės / Mühlenetablissement Pinnau, įėjusios į Bürgersdorfo valsčių / Bürgersdorf (Gordoje), o iki 1908 metų gavusios dvaro ir dvaro apygardos statusą. Dvaras priklausė Vėluvos bažnytinei parapijai. 1928 09 30 Pinnau dvaro apygarda buvo panaikinta, jos pagrindinė dalis įėjo į Vėluvos miesto savivaldybę, o eksklavas – į Paterswaldės kaimo bendruomenę / Paterswalde (Bolšaja Poliana).
Vėluvos bažnytinės parapijos sudėtis: Allenvorwerk / Allenvorwerk, Altwalde / Altwalde (Znamenskas, dalis), Alt Wehlau / Alt Wehlau (Prudnoje), Bürgersdorf / Bürgersdorf (Gordoje), Groß Nuhr / Groß Nuhr (Zavetnoje), Grünwaldės girininkija / Försterei Grünwalde (54°33'29'' š. pl. 21°21'35'' r. ilg.), Holländerei / Holländerei (Znamenskas, dalis), Klein Nuhr / Klein Nuhr (Suchodolje), Klein Richau / Klein Richau (54°33'03'' š. pl. 21°17'41'' r. ilg.), Milchbude / Milchbude (54°34'09'' š. pl. 21°19'52'' r. ilg.), Neuwalde / Neuwalde (54°32'41'' š. pl. 21°22'15'' r. ilg.), Neu Wehlau / Neu Wehlau (Denisovas), Pickertswalde / Pickertswalde (Gordoje, dalis), Pinnau / Pinnau (Znamenskas, dalis), Preußlauken / Preußlauken (Osipenkovas), Seeckshof / Seeckshof (Volostnovas), Senklerkrug / Senklerkrug (Liotnoje), Vėluva (Znamenskas).
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
