1558 metais ši dešra buvo 198 uolekčių1 ilgio. Ją nešė 48 žmonės.
1583 metais dešra buvo pagaminta iš 36 kiaulienos kumpių. Ji buvo pasverta svarstyklėmis ir svėrė 434 svarus2, arba beveik 11 stounų (1 stounas lygus 40 svarų). Jos ilgis buvo 596 uolektys, o nešė ją 91 žmogus, neskaitant priekyje ir gale ėjusių cecho seniūnų ir šonuose ėjusių palydovų. Visi mėsininkai ta proga buvo apsirengę puošniais ir tvarkingais drabužiais: visi virš kitų drabužių vilkėjo baltus marškinius ir avėjo vienodą avalynę.
Pirmasis dešrą nešęs mėsininkas kelis kartus apvyniodavo virvę aplink kaklą, palikdamas galą laisvai kaboti už nugaros. Paskui jį žygiavo visi kiti mėsininkai. Dešrą jie nešė ant pečių, tarpuose tarp jų ji šiek tiek įlinkdavo. O paskutinis mėsininkas, kaip ir pirmasis, taip pat apvyniodavo dešros virvės galą aplink kaklą, palikdamas jį kaboti už nugaros.
Procesija keliaudavo į markgrafo Jurgio Frydricho3 pilį. Milžinišką dešrą gamindavo tik Prūsijos giminės didikų gedulo dienomis, kai kitos pramogos būdavo uždraustos.
Tokios dešros kainavo labai brangiai, juk kiekvieną kartą ją darydavo vis ilgesnę ir ilgesnę, o kimšdavo aukščiausios rūšies kiauliena.
Dešros apvalkalui reikėdavo daugybės plonųjų žarnų, kurias įmaudavo vieną į kitą.
Pranešusi milžinišką dešrą per miestą, mėsininkų gildija dovanodavo ją kepėjams.
Kepėjai savo ruožtu per Trijų karalių dieną3 atsidėkodavo mėsininkams milžiniška bandele, iškepta iš trijų šefelių4 kvietinių miltų.
1583 metais tokių bandelių buvo iškepta net penkios. Kad jas iškeptų, Karaliaučiaus pilies kieme buvo pastatytos dvi milžiniškos duonkepės krosnys. Tarp jų buvo padaryta didelė anga. Tada krosnis įkūrendavo, ir bandelės, dėl šios angos esančios iš karto dviejose krosnyse, galėdavo tolygiai iškepti.
Ir dešrą, ir bandeles mėsininkai ir kepėjai suvalgydavo kartu. Tam abi gildijos kviesdavo viena kitą į svečius.
VERTĖJO PASTABOS
1. Uolektis – sena ilgio matavimo priemonė, pas įvairias tautas lygi maždaug nuo 50 iki 78 cm.
2. Svaras – masės matavimo vienetas, įvairiose šalyse – nuo 450 iki 500 g.
3. Jurgis Frydrichas Brandenburgo-Ansbacho (1539–1603)
Kunigaikštis, Albrechto Brandenburgiečio sūnėnas, Brandenburgo-Ansbacho markgrafas. 1575 m. (kitais duomenimis – 1578-aisiais) pasiekė teisę globoti Albrechtą Frydrichą. Vykdė gana nepriklausomą nuo Lenkijos politiką, padarė galą politiniam ir kultūriniam Prūsijos sąstingiui. Parengdamas daugybę cechų statutų, sumažino tarpcechinių konfliktų lygį kunigaikštystėje ir pakėlė amatų gamybos lygį. Jo regentystės metais Prūsija išgyveno santykinę ekonominę gerovę, buvo įrengiamos naujos teritorijos aplink miestus (bendruomenių žemės). Karaliaučiuje su pertraukomis gyveno aštuonerius metus, likusį laiką Prūsiją valdė iš Ansbacho.
4. Trijų karalių (Trijų išminčių) šventė minima sausio 6 d.
5. Šefelis – ketvirtis ( senas grūdų matas ); kibiras.
ŠALTINIS
Иоганн Грессе, «Книга легенд прусского госудраства» (нем. Johann Georg Theodor Grässe, «Sagenbuch des Preussischen Staats»), Глогау, 1868/71.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
———————
2008 metais vietos leidykla „Živiom“ išleido žinomo Rusijos istoriko ir archeologo, Rusijos mokslų akademijos Archeologijos instituto darbuotojo Vladimiro Kulakovo knygą „Karaliaučiaus pilies istorija“, kurioje yra atskiras skyrius, skirtas Ilgosios dešros dienos šventimui. Visa knyga prieinama svetainėje Prussia.Online.
Dešros šventė: pagoniška auka ir korporacinės iškilmės
Miestuose, supusiuose Karaliaučiaus pilį, kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio valdymo epochoje vyko daug permainų. Atgimė cechų organizacijos, aktyviai stiprėjo išoriniai prekybos ir kultūros ryšiai. Atviresnis tapo Prūsijos sostinės visuomeninis gyvenimas. Ją, išsivadavusią iš grėsmingų griežtų katalikiškų elgesio normų pančių, tiesiog užliejo švenčių ir įvairiausių iškilmių banga. Tarp jų svarbią vietą užima visiems žinoma Dešros šventė.
Štai kaip šį džiugų miesto gyvenimo įvykį aprašo garsiausias Karaliaučiaus istorikas Fritzas Gause: „Ilgosios dešros šventė“ buvo surengta aštuonis kartus, linksmiausia ji buvo 1601-ųjų Naujųjų metų proga. Jei 1520 m. dešra buvo vos 41 uolekties ilgio (maždaug 20 m – K. V.), tai 1601 m. ji pasiekė neįtikėtinus matmenis – 1005 uolektis. Trys meistrai ir 87 pameistriai jai pagaminti sunaudojo 81 kiaulienos kumpį ir 18 svarų pipirų. 103 pameistriai šventiniais drabužiais nešė ant pečių 885 svarų dešrą. Su vėliavomis ir muzika eisena judėjo nuo mėsininkų užeigos prie pilies, kur 130 uolekčių ilgio dešros dalis buvo įteikta kaip naujametinė dovana žemės valdovui (tai yra kunigaikščiui arba jo atstovui – K. V.).
Toliau kolona patraukė pas trijų miestų burmistrus. Eisena baigėsi prie kepėjų užeigos Löbenichte, kur mėsininkai ir kepėjai kartu suvalgė didelį dešros likutį ir daug kitų valgių.“
Ši šventė, sprendžiant iš jos aprašymo, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tiesioginė Karaliaučiaus mėsininkų cecho produkcijos reklama.
Dešros eisena prasidėdavo Kneiphofo saloje (dabar per nesusipratimą vadinamoje „Kanto sala“), kur stovėjo prabangūs cecho vadovybės namai. Pražygiavę pagrindine salos miesto gatve (iki 1724 m. Karaliaučių sudarė trys prekybos ir amatų miestai), vadinta Kneiphöfsche Langgasse (vok. Kneiphofo Ilgoji), ir išėję iš Kneiphofo ribų pro garsiuosius Krautuvių vartus (dabar ten yra laiptuotas užkopimas į estakadinį tiltą), meistrai ir pameistriai keliaudavo į Pilį, kur ir padėdavo savo darbo vaisių – ilgiausią dešrą – prie Prūsijos valstybės valdovo arba jo vietininko kojų. Toliau sekdavo degustacija, kurią pilies kieme atlikdavo Karaliaučiaus bajorijos ir pirklių elito atstovai. Galiausiai šventė baigdavosi Löbenichte, „liaudiškiausiame“ senojo Karaliaučiaus mieste, dešros pabaigimu ir plačiu pačių šventės „kaltininkų“ – mėsininkų ir dešrininkų – pasilinksminimu.
Tokia šventės schema iš tikrųjų yra ne tiek Karaliaučiaus dešrų gaminių reklama (nors ir to netrūko!), kiek atgarsis tų aukojimų, kuriuos atlikdavo įvairios senovės germanų gentys I tūkstantmečio po Kr. pradžioje.
Visų pirma į kultines „Ilgosios dešros šventės“ ištakas nurodo produktas, buvęs šių iškilmių pagrindas, – kiauliena. Kiaulės mėsa keltams ir germanams buvo šventa.
Matyt, tai buvo pirminio būtent kiaulės prijaukinimo, kurį indoeuropiečiai atliko dar neolito epochoje, pasekmė. „Salijų teisynas“, tapęs tikru Merovingų laikų frankų įstatymų sąvadu (paprotinė teisė – jus vulgaris), numatė bausmę už aukoti skirtų šernų ir kiaulių vagystę. Tradicinis daugeliui germanų šio aukojimo laikas buvo vasaris, vadintas Sporkelmonat (žemutinių vokiečių tarme – „paršelių mėnuo“). Anglai ir saksai savo ruožtu aukodavo dievams gyvulius lapkritį.
Galima manyti, kad pagrindinis aukojamas gyvūnas – šernas – ir su juo susiję produktai (mėsa ir aukojamas kraujas, sukimšti į žarnas ir paversti dešra kaip ilgai laikomu produktu) buvo aukojami germanų panteono vadovams – Vodanui ir Donarui (vėliau – Odinui ir Torui).
Būdinga, kad Karaliaučiaus „Ilgosios dešros šventė“ tenka šaltajam metų laikui – metui, pačios gamtos skirtam ilgai laikomiems produktams vartoti. Tiesa, tikslus jos rengimo laikas vėliau buvo susietas su krikščioniškąja Kalėdų švente, kas Vakarų ir Rytų Europoje neretai ištikdavo šventes, atsiradusias protėvių kultų rėmuose neįžvelgiamoje senovėje.
Renesanso epochoje, lygiagrečiai su atgimusiu valdžios ir įvairiausių Europos visuomenės sluoksnių susidomėjimu ikikrikščioniška savo tautų praeitimi, daugelyje įvairių vokiečių valstybių miestų atsiranda dešros šventės rengimo tradicija.
Remdamosi giluminėmis kultinėmis tradicijomis, išoriškai šios iškilmės atrodė kaip rajumo triumfai, padedantys miestiečiui išsirinkti vertingiausią tiekėją iš daugybės mėsos krautuvių.
Berlyne tokia šventė gyvuoja ir dabar kaip savotiška Vokietijos mėsos gamybos specialistų pasiekimų paroda. Iki mūsų dienų dešros šventė, turinti festivalio pavidalą ir praktiškai susiliejusi su kasmetine derliaus švente (Oktoberfest), rengiama kurortiniame mieste pietvakarių Vokietijoje – Bad Diurkheime. Specialiai pastatytuose spalvingai papuoštuose paviljonuose šio tikrai mėsiško festivalio svečiams siūloma paragauti dešrų iš visų Vokietijos kampelių. Privalomas dešros šventės Bad Diurkheime bruožas – jaunojo vyno rūšių gėrimas, neatskiriamas Spalio šventės bruožas Reino žemėms.
Dešros šventės tradicija 1961 m. persikėlė per Atlanto vandenyną. Ji įsitvirtino New Braunfelso miestelyje (Teksaso valstija), kurį XIX amžiuje įkūrė atvykėliai iš Vokietijos.
Taigi kvapnios mėsos šventė, gimusi I tūkstantmečio po Kr. pradžioje senovės germanų šventyklų tyloje, išdidžiai žengia per mūsų planetą, tapusi visuotinėmis iškilmėmis ir šlovinanti geriausius gamintojus. O Karaliaučiaus dešros šventės scenarijus ypač išskiria Pilį kaip valdžios ir teisėtumo vietą, faktiškai pakeičiančią miestiečių sąmonėje senąsias senovės germanų ir prūsų aukojimo vietas, kurios jiems taip pat buvo ir kultiniai, ir administraciniai centrai.
Vladimiro Kulakovo knyga „Karaliaučiaus pilies istorija“ prieinama svetainėje Prussia.Online.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
