Kaip atsirado kapai
Iš tiesų 1914–1915 metais Rytų Prūsija tapo įnirtingų susirėmimų vieta: nuo 1914 metų rugpjūčio iki 1915 metų kovo jos teritorijoje vyko kautynės ir mūšiai – Stalupėnų kautynės, Gumbinės–Goldapės mūšis, Tannenbergo mūšis, mūšis prie Mozūrų ežerų, mūšis Augustavo miškuose ir kiti, mažesni. Nebyliu tų įvykių priminimu tapo gausūs kariniai kapai, išsibarstę po visą regiono teritoriją.
Po kiekvieno mūšio specialios karinių dalinių komandos, dažnai kartu su vietos gyventojais, apieškodavo mūšio lauką ir pasirūpindavo savų ir svetimų žuvusių karių palaidojimu. Jei netoliese buvo kapinės, žuvusius kareivius laidodavo jose, bet dažniau tai tekdavo daryti tiesiog mūšio lauke, ten, kur jie ir rado savo mirtį.
Vokiečiai laidojo ir savus, ir svetimus, šiuo atveju – rusų karius. Bet ir rusų kariuomenė nepalikdavo priešų kūnų mūšio lauke. Štai, pavyzdžiui, kavaleristo Georgijaus Goštovto prisiminimai, aprašyti jo knygoje „Jo Didenybės kirasyrai Didžiajame kare“ (1938 m.): „Gross Lauto kaime buvo surinkti ir palaidoti žuvusių vokiečių 3-iojo pulko maršo eskadrono kirasyrų kūnai“.
Kariniai kapai Goldapėje, Lenkijos Respublika, 1914/15. Nuotrauka iš „Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo“ (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Tam tikras kareivių laidojimo planingumas buvo miestuose, kurie turėjo įgulos kapines arba kuriuose rezerviniams lazaretams buvo skirta dalis miesto kapinių. Kai kuriuose miestuose netgi pavykdavo laidoti kapinėse pagal religines konfesijas – evangelikų, katalikų, žydų. Žuvusieji buvo laidojami su kariniu pagerbimu, ir nesvarbu, ar tai buvo vokiečių, ar rusų kareivis. Rusų kareivių kapus, kaip ir visus kapus kapinėse, kuriose amžino poilsio atgulė priešininkai, prižiūrėjo ir tvarkė bendruomenė.
Po Pirmojo pasaulinio karo visur, kur buvo vokiečių kareivių kapų, prasidėjo perlaidojimai į dideles karines kapines. Šios priemonės buvo vykdomos pagal Ženevos konvenciją dėl žuvusiųjų teisės būti palaidotiems. Rytų Prūsijai ir jos teritorijoje esantiems kapams tai turėjo mažai reikšmės, nes vietos gyventojai „buvo artimai susiję“ su žuvusiaisiais. Daugeliu atvejų gyventojai atsisakydavo perkelti kapus į bendras karines kapines, o kartais net perlaidodavo kituose frontuose žuvusius savo artimuosius vietos kapinėse.
Toks prisirišimas buvo aiškinamas tuo, kad 1914–1915 metais šią teritoriją gynė vietiniai, Rytų Prūsijos ir Vakarų Prūsijos pulkai.
Antkapinėse plokštėse užrašytos pavardės, pasitaikiusios daugumoje Rytų Prūsijos miestų ir kaimų.
Gausūs kareivių kapai kartais gerokai trukdė dirbti laukus, bet nė vienas žemvaldys nereikalavo perlaidoti, priešingai – didžiavosi galįs savo žemėje prižiūrėti karinį kapą. Bendruomenės ir privatūs žemės savininkai varžėsi prižiūrėdami kapus, vasarą jie skendėjo gėlėse ir žalumoje, ir rusų kareivių kapai nebuvo pamiršti. Kadangi tautiečiai negalėjo jų lankyti kasmet, daugeliu atvejų šių kapų priežiūrą perimdavo bažnyčių parapijos ir jaunimo grupės.
Kariniai kapai „Miško kapinėse“, Tilžė / Sovetskas, 1914. Nuotrauka iš Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Pagrindinės didelės Pirmojo pasaulinio karo kapavietės Rytų Prūsijos teritorijoje*
1939 metais Rytų Prūsijoje buvo apie 2200 karinių kapaviečių – nuo didelių kapinių iki pavienių individualių kapų, kuriuose ilsėjosi daugiau kaip 61 tūkstantis žmonių. Be palaidotų vokiečių ir rusų, buvo ir kitų šalių atstovų – austrų, anglų, belgų, rumunų, prancūzų, kurie Rytų Prūsijos teritorijoje atsidūrė kaip karo belaisviai.
Pagal palaidotųjų skaičių visas jas sąlygiškai galima suskirstyti taip:
– kapinės su nedideliu palaidotųjų skaičiumi, nuo 1 iki 20 žmonių, – maždaug 4/5 visų kapinių, t. y. 1750–1800,
– kuriose palaidota 500 ir daugiau žmonių, – 10 kapinių,
– kuriose palaidota nuo 1000 ir daugiau žmonių, – 5 kapinės,
– likusios – kapinės, kuriose palaidota nuo 20 iki 500 žmonių, – jų daugiau kaip 400.
Didžiausios kapinės buvo lazareto kapinės Karaliaučiuje (Kaliningrade), vadintos Naujosiomis karinėmis kapinėmis (Neuer Militaerfriedhof). Šiose kapinėse amžino poilsio atgulė 2904 kariai, iš jų 2624 vokiečiai, 263 rusai, taip pat austrai, anglai, rumunai, amerikietis, italas ir prancūzas.
Antrosios, nedaug mažesnės, buvo karinės kapinės Heilsberge (Lidzbarkas Varmijos, Lenkijos Respublika); šiose kapinėse buvo palaidoti 2761 žmogus: 2081 rusas, 506 rumunai, 53 prancūzai, 49 anglai, 45 belgai, 19 italų ir 8 serbai. Dauguma jų buvo karo belaisviai gretimoje stovykloje ir žuvo per šiltinės epidemiją.
Orlau (Orlovo, Lenkijos Respublika) kapinėse dėl sunkių kautynių, vykusių šio miesto apylinkėse per Tannenbergo mūšį, buvo palaidoti 1427 kariai.
Kapavietė Mattischkehmene (Sovchoznoje, Nesterovo rajonas) įrengta tiesiog Gumbinės–Goldapės mūšio lauke; šioje vietoje vyko vienas įnirtingiausių rusų ir vokiečių kariuomenių susirėmimų. Čia palaidoti 1084 kareiviai.
Miško kapinėse Tilžėje (Sovetske) palaidota 1000 karių. Iš pradžių ten laidojo lazarete mirusius kareivius, o vėliau ir karo belaisvius.
Iš didelių karinių kapaviečių, dabar esančių Kaliningrado srities teritorijoje, dar išsiskiria dvi kapavietės. Pirmoji – Göritten (Puškinas, Nesterovo rajonas), kur iš viso ilsisi 797 žmonės, iš jų 601 rusų karys. Antroji – kapavietė Gawaiten (Gavrilovas, Oziorsko rajonas), kurioje palaidoti 734 kariai.
Paminklas rusų karo belaisviams karinėse kapinėse Heilsberge / Lidzbarke Varmijos, Lenkijos Respublika. Nuotrauka iš Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Karinių kapaviečių tvarkymas XX amžiaus pirmojoje pusėje
Apskritai visos kapavietės, ar tai būtų didelės kapinės miestuose, ar pavieniai kapai miške, buvo prižiūrimos tinkamai, ir ant kiekvieno kapo buvo pastatyti kryžiai arba plokštės. Tiesa, iš pradžių visi kariniai kapai atrodė vienodai – žemių kauburiai su paprastais mediniais kryžiais.
Dar griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo mūšiai, o Rusijoje jau buvo rengiami karinių kapaviečių sutvarkymo ir atminimo ženklų joms projektų konkursai.
Antai žinomas antkapinio paminklo Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems kariams projektas, kurį parengė architektas Iosifas Langbardas ir kuris pelnė pirmąją Imperatoriškosios architektų-dailininkų draugijos premiją. Konkursas buvo surengtas Visos Rusijos žuvusių karių atminimo įamžinimo draugijos Vyriausiosios tarybos pavedimu (1916 m.).
Vokietijoje taip pat vyko konkursai, kuriuose dalyvavo žinomi architektai. Pavyzdžiui, žinomi keli architekto Friedricho Lahrso karinių kapaviečių projektai, paskelbti specialiame Vokiečių Verkbundo metraščio leidinyje**.
Karaliaučiuje 1917 metais Luisenwahl parke (šiandien tai „Centrinis kultūros ir poilsio parkas“ Kaliningrade) vyko mažųjų architektūros formų paroda, kurioje buvo rodomi antkapinių kryžių ir plokščių, kuriuos planuota statyti karinėse kapavietėse, projektai.
Architektūros žurnaluose*** buvo spausdinami straipsniai su karinių kapaviečių sutvarkymo projektais, leidžiami atskiri katalogai ir rinkiniai.
Projektuose buvo siūlymų sodinti „didvyrių giraites“. Ir galiausiai tokios atsirado Gerwene (Priozornojės gyvenvietė, Gusevo rajonas) ir Klaipėdoje (Lietuvos Respublika).
Didvyrių giraičių projektai Įsruties apskrityje, 1916. H. Phleps. Vier Heldenhaine für den Kreis Insterburg//Zentralblatt der Bauverwaltung.
Galiausiai iki dešimtųjų 1914 metų įvykių metinių daugelyje kapaviečių buvo atlikti sutvarkymo darbai. Buvo statomi betoniniai kryžiai ir plokštės, statomi paminklai ir memorialai. Kiekviename kreise (apskrityje) veikė tam tikros statybos firmos, užsiimančios kapaviečių tvarkymu, ir netrukus žurnaluose ir laikraščiuose galima buvo matyti atitinkamą reklamą.
Antkapiniai kryžiai neišsiskyrė architektūriniais įmantrumais, jie buvo nedideli, su Geležinio kryžiaus atvaizdu ir trumpu užrašu: pavarde, pulku ir karių žūties data. Ant rusų kryžių ir plokščių daugiausia buvo vaizduojamas stačiatikių kryžius ir įrašomas lakoniškas užrašas, nurodantis palaidotųjų skaičių, pavyzdžiui, „Hier ruhen 6 unbekannte russische krieger“ („Čia ilsisi 6 nežinomi rusų kariai“).
Paminklai Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems kariams
Dešimtųjų metinių išvakarėse prasidėjo paminklų, skirtų įvairiuose karo frontuose žuvusiems vietos gyventojams, statymas. Beveik kiekvienoje provincijos gyvenvietėje buvo pastatyti įvairūs paminklai ir atminimo ženklai miesto ar parapijos (Kirchspiel) gyventojams. Dauguma šių paminklų stovėjo prie bažnyčių, sumūryti iš tašytų akmenų, su marmuro plokštėmis, kuriose buvo išvardytos parapijos gyventojų pavardės. Arba tai buvo didžiuliai rieduliai su Geležinio kryžiaus ar vokiško šalmo atvaizdu ir lakonišku užrašu, pavyzdžiui:
„Den Helden die Heimat“ („Tėvynė – didvyriams“);
„Treue um Treue“ („Ištikimiesiems už ištikimybę“);
„Unseren gefallenen Helden“ („Mūsų žuvusiems didvyriams“).
Taip pat įgulos miestuose buvo statomi paminklai Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose žuvusiems pulko draugams pagerbti. Daugiausia jie stovėjo prie kareivinių arba parkuose.
Įvairių konfesijų bažnyčiose atsirado memorialinės lentos, kuriose buvo išvardytos kare žuvusių parapijiečių pavardės. Tokių lentų buvo ir miesto pastatuose, pavyzdžiui, žuvusiems teatro darbuotojams Tilžės miesto teatre, Frydricho mokyklos mokytojų ir mokinių atminimui Gumbinėje, žuvusiems pašto tarnautojams Įsrutyje, žuvusiems Karaliaučiaus Kneiphofo gimnazijos absolventams ir daugelis kitų.
Memorialinė lenta Gawaiten / Gavrilovo bažnyčioje, Oziorsko rajonas, 4-asis dešimtmetis. Nuotrauka iš Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Kiek neįprasti Pirmojo pasaulinio karo paminklai buvo vadinamieji „Geležiniai kareiviai“. „Karys geležyje“, „geležinis kareivis“ arba „vinių žmogus“ – Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos propagandos simbolis. Iš esmės tai buvo labdaros akcija, skirta lėšoms fronto reikmėms, sužeistųjų gydymui ar pagalbai žuvusiųjų šeimoms surinkti. Ši tradicija savo šaknimis siekia Vieną, kur nuo XVI amžiaus iki šiol stovi eglės kamienas, į kurį kalviai kalė vinis, tikėdami, kad tai atneša sėkmę.
Nuo 1915 metų pavasario ši tradicija – kalti vinis į medinę riterio skulptūrą, vadinamą „geležiniu kareiviu“, – ėmė plisti po Vokietiją. Parkuose ir aikštėse ėmė rastis medinės riterių gynėjų skulptūros: Zygfridai, Rolandai, šv. Mykolai, vėliau joms imta suteikti Hindenburgo pavidalą, taip pat ėmė rastis plokštės Geležinio kryžiaus, imperijos erelio ar miesto herbo formos. Paaukojęs kiekvienas norintis gaudavo tam tikrą vinį (visos jos buvo geležinės, tik nudažytos atitinkamais dažais): geležinę, sidabrinę ar auksinę, priklausomai nuo aukos dydžio. Taip skulptūros pasidengdavo vinių galvutėmis ir iš tiesų tapdavo geležinėmis.
Šis patriotinis judėjimas neaplenkė ir Rytų Prūsijos. 1915 metų spalį Karaliaučiuje atsirado skulptoriaus Stanislauso Cauerio geležinio riterio skulptūra.
Ji buvo pastatyta Paradeplatz aikštėje specialioje rotondoje ir ten stovėjo iki 1916 metų birželio. Vėliau statula buvo perkelta į miesto istorijos muziejų, o paskui sunaikinta per rugpjūčio mėnesio Karaliaučiaus bombardavimus.
Įsrutyje (Černiachovske) prie apskrities valdybos pastato taip pat buvo pastatyta medinė Hindenburgo statula. Angerburge (Vengoževas, Lenkijos Respublika) parke taip pat atsirado riterio skulptūra su Hindenburgo veidu, Geležiniu kryžiumi ant krūtinės ir imperijos ereliu ant skydo. Gumbinėje (Guseve) aikštėje prie Vyriausybės pastato buvo pastatyta vadinamoji „Hindenburgo plokštė“ – Geležinis kryžius su užrašu „Su Dievu į pergalę“. O Piliavoje (Baltijske) tai buvo gelbėjimo ratas su Geležinio kryžiaus atvaizdu. Įvairių skulptūrų ar plokščių buvo ir kituose provincijos miestuose, bet, deja, nė viena iki mūsų dienų neišliko.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje provincijoje, kaip jau minėta, buvo daugiau kaip 2200 1914–1915 metų karinių kapaviečių, taip pat daugiau kaip 150 įvairių paminklų, skirtų Pirmojo pasaulinio karo įvykiams. Visi jie buvo išsaugoti puikios būklės ir buvo nebylus tų įvykių priminimas.
Apie pokario ir dabartinę Pirmojo pasaulinio karo kapaviečių ir paminklų būklę – kitoje straipsnio dalyje.
__________
* Pagal Dehnen M., Raschdorff W. Heldenfriedhöfe in Ostpreussen. Königsberg, 1939.
** «Kriegergräber im Felde und Daheim» Jahrbuch des Deutschen Werkbunde 1916/17. München, 1917.
*** Pavyzdžiui, žurnalas „Gartenkunst“ Nr. 29 (1916) arba rinkinys „Kriegergräber. Beiträge zu der Frage: wie stellen wir unsere Kriegergräber wurdig erhalten“.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
