Kaliningrado panašumas į Europos miestus, ko gero, ir apsiriboja miegamaisiais rajonais. Apie istorinį ir finansinį centrus čia niekas nėra girdėjęs. Tiesa, tai ne pats baisiausias dalykas. Kur kas liūdniau, kad miestas neturi širdies. Kaip jis be šio svarbaus organo ištempė iki 70 metų, žino vienas Dievas. Tačiau faktas lieka faktu: ten, kur turėtų būti širdis, stovi didžiulis negyvas pastatas ir žvelgia į pasaulį tuščiomis langų akiduobėmis.
Bandyti ištaisyti padėtį buvo imtasi prieš metus, kai įvyko tarptautinis architektūros konkursas „Miesto širdis“, turėjęs nulemti Kaliningrado centrinės dalies likimą. Jame dalyvavo daugiau nei keliolika architektų iš įvairių šalių. Ir štai kas nuostabu – beveik visi jie nusprendė, kad Sovietų namus galima išsaugoti.
Kad stovėtų ir SSRS primintų
Sunku pasakyti, kodėl taip išėjo. Žinoma, galima spėti, kad jiems tiesiog patiko šis itin dviprasmiškas statinys. Galima manyti, kad konkurso dalyviai buvo kažkur nugirdę, jog Sovietų namai turi savininkus, kurie kol kas nepasirengę su jais išsiskirti, todėl nusprendė neaštrinti situacijos. Tačiau greičiausiai užsienio ir kitų miestų specialistai tiesiog siekė kompromiso, apie kurį prieš konkurso pradžią tiek daug kalbėjo įvairiausi vietos ekspertai.
Reikia pažymėti, kad Kaliningrade gana seniai kaip vyraujanti įsitvirtino nuomonė, jog jei šis miestas turi sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją, tai ir jo architektūra turėtų būti tokia pati. Tarsi savaime suprantama, kad kiekviena epocha, taip pat ir socializmo epocha, turi rasti savo atspindį Karaliaus kalne. O jei taip, turbūt pagalvojo architektai, tai tegu SSRS primena Sovietų namai. Jei jau jie tokie brangūs kaliningradiečiams ir jei jau jie yra.
Oficialią konkurso žiuri poziciją išsakė jos narys – žinomas vokiečių architektas Hansas Stimmannas, pareiškęs, kad šį pastatą reikėtų išsaugoti vien todėl, kad jis yra miesto istorijos dalis.
Po-pilis
Iki 1968 metų Karaliaus kalne stovėjusi pilis – taip pat istorijos dalis. Tačiau jos likimo, kitaip nei Sovietų namų likimo, šis konkursas neišaiškino. Kai kurie architektai pasiūlė ją palikti, kiti nusprendė tik užsiminti, kad ji kadaise egzistavo. Visų pirma pirmąją vietą užėmusios Sankt Peterburgo architektūros dirbtuvės „Studija 44“ (vadovas Nikita Javeinas) koncepcija numato pilies vietoje pastatyti šiuolaikinį pastatą, tik iš dalies savo kontūrais primenantį Karaliaus pilį. Beje, konkurso organizatoriai ir nelaukė iš dalyvių konkrečių architektūrinių projektų. Jiems reikėjo pasiūlyti bendrą Kaliningrado centro koncepciją.
Kaip atrodys Karaliaus kalnas, turėtų paaiškėti po naujo tarptautinio architektūros konkurso, kuriam pasiruošimas jau vyksta visu tempu. Biuro „Miesto širdis“ svetainėje galima perskaityti, kad į konkursą priimta šimtas dalyvių iš įvairiausių šalių, tarp jų ir tokių egzotiškų kaip Indija, Kinija, Iranas, Libanas ir JAE.
Konkurso dalyviai turi pateikti „Vyriausybinio istorijos ir kultūros komplekso“, sąlygiškai pavadinto „Po-pilis“, tūrinį erdvinį sprendimą. Jo teritorijoje turi būti įrengta konferencijų salė 1500 žmonių, archeologijos muziejus ir Pilies istorijos muziejus.
– Šis kompleksas gali atrodyti kaip tik nori, — paaiškino biuro „Miesto širdis“ vadovas Aleksandras Popadinas balandžio mėnesio susitikime su kaliningradiečiais Čechovo bibliotekoje. — Menininkų fantazija niekuo neapribota. Kartu Popadinas pažymėjo, kad jam asmeniškai atrodo protinga atkurti bent dalį pilies. Pavyzdžiui, vakarinį flygelį, kuriame buvo garsioji „Maskvėnų salė“, ir kirchę, kurioje karūnuodavosi Prūsijos monarchai. Taip pat, jo nuomone, būtų galima atkurti kitoje pilies pusėje stovėjusį Haberturmą (Avižų bokštą).
Tortas su vyšnaite
Ką čia bekalbėti – konkurso dalyvių laukia neįtikėtinai sudėtinga užduotis. Ir aš labai baiminuosi, kad bandydami ją išspręsti daugelis jų pasuks jau pramintu kompromiso takeliu. Tai yra stengsis padaryti taip, kad visi būtų patenkinti – ir tie, kuriems kažkodėl brangūs Sovietų namai, ir tie, kurie svajoja apie Karaliaus pilies atkūrimą.
Tačiau atrodo, kad kompromisas tinka toli gražu ne visur. Jis būtinas politikoje, versle, galiausiai šeimos gyvenime. O štai architektūroje jis dažnai tik kenkia. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pažiūrėkite į Pergalės aikštę Kaliningrade. Ten pastatyta didelė balta bažnyčia, šildanti tikinčiųjų sielas, ten stūkso didžiulė kolona su ordinu, mielu veteranų širdims, ten yra šiuolaikinis prekybos centras apsipirkimo ir restoranų mėgėjams. Šis nuostabus „patiekalas“ pagardintas fontanais vaikams, suoleliais jaunimui ir gėlių vazonais tiems, kuriuos traukia žemė...
Galima sakyti, kad Pergalės aikštė – viso miesto konsensuso įsikūnijimas. Sudaiktintas kompromisas. Tačiau, kita vertus, tai kažkokia visiškai beviltiška architektūrinė kakofonija, kurios stilistiniame kratinyje trūksta, ko gero, tik Lenino paminklo. Veltui jį perkėlė prie „Meno namų“. Esamos kompozicijos jis tikrai nebūtų sugadinęs, — priešingai, būtų tapęs vyšnaite ant šio absurdiško torto.
Žinoma, Kaliningrade ne tik Pergalės aikštėje galima pamatyti tokį „vinegretą“ – pas mus juk visur vokiški raudonų plytų namai kaimynystėje su sovietinėmis dujų silikato dėžėmis ir įvairaus „šedevriškumo“ laipsnio šiuolaikiniais statiniais. Tam tikra prasme mūsų miestas (o ir ne tik miestas – visa sritis) yra savotiškas architektūrinių kompromisų draustinis. Ir štai, atrodo, bręsta dar vienas. Beje, labai gali būti, kad šįkart Kaliningradui pavyks laimingai jo išvengti ir pagaliau gauti sveiką, prieštaravimų nedraskomą širdį. Pats laikas…
P.S. Šis tekstas buvo parašytas prieš paskelbiant konkurso rezultatus. Deja, santūrus optimizmas, išreikštas straipsnio pabaigoje, nepasiteisino. Konkursą (rezultatai buvo paskelbti rugsėjo 9 d.) laimėjo pats kompromisiškiausias iš visų kompromisinių projektų. Jo autorius – jaunas architektas Antonas Sagalis – pasiūlė ir Sovietų namus palikti, ir kai kuriuos pilies elementus atstatyti, sujungiant juos šiuolaikiniu stiliumi pastatytais pastatais.
Žodžiu, visi turėtų būti patenkinti: ir senovės gerbėjai, ir tie, kuriems brangus sovietinis laikotarpis, ir tie, kuriems neabejingas modernizmas. Bet dėl miesto vis tiek kažkaip neramu…
Nuotrauka: Jurijus Bardunas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
