Zimmerbude
Žvejų kaimas Zimmerbude vietoje buvo dar prieš Ordino laikus. Anksčiau netoli kaimo buvo apie 2,5 km ilgio smėlėta sala. 1242 metais kolonistai iš Liubeko išreiškė norą šioje vietoje pastatyti miestą ir 1242-12-31 Thorn (Torunėje, Lenkija) dėl to derėjosi su Kryžiuočių ordinu. Tačiau vėliau tokių planų atsisakė.
XV a. viduryje minimas šiose vietose buvęs įtvirtintas vyskupo dvaras Cerauwe arba Cemrowe. Tikriausiai tvirtovė turėjo saugoti marių krantą ir čia statybos reikmėms vykdytus miško kirtimus.
Po Ordino sekuliarizacijos 1525 metais vyskupas Georgas von Polenzas (1478–1550) gavo šį dvarą kaip leną. Būdamas jo savininku, jis iškeitė dvarą į dalį Polepen (Malinovka) kaimo, tuo metu priklausiusio Oswaldui von Taubenheimui. Von Taubenheimų giminė valdė dvarą, kuris tuo metu (iki 1661) jau vadinosi Zimmerpude, o vėliau – Zimmerbude.
Molas Zimmerbude uoste.
1669 metais Zimmerbude dvarą kaip atlygį gavo kurfiursto Frydricho III (būsimojo karaliaus Frydricho I) auklėtojas Eberhardas Christophas Balthasaras baronas von Danckelmanas (1643–1722). Vėliau jis tapo Prūsijos oberprezidentu (nuo 1695). Tačiau iki to laiko jis jau buvo grąžinęs Zimmerbude valstybei.
Dvaras buvo sujungtas su Caporn (Spasskoje) dvaru į vieną Caporn-Zimmerbude valdą. XVIII amžiuje jos teritorijoje gyveno 12 valstiečių šeimų ir žvejai, turėję teisę žvejoti mariose tik savo reikmėms. Pačių marių kranto linija iki to laiko pasikeitė, todėl pirminis vyskupo dvaras atsidūrė po vandeniu.
Gyvenimas Zimmerbude nebuvo nei įvairus, nei turtingas įvykių. Pakrantės sklypai duodavo labai menką derlių, žvejyba taip pat negalėjo praturtinti gyventojų. Vyravo natūrinis ūkis, net Zimmerbude gyventojų drabužiai daugiausia buvo naminio audimo. Namai buvo labai nedideli ir dengti nendrių stogais.
Nuo 1818 metų Zimmerbude dvaras priklausė Žuvininkų / Fischhausen (Primorsko) apskričiai, 1939 metais pertvarkytai į Sembos / Samland žemės apskritį. Dvaras sudarė to paties pavadinimo dvaro apylinkę (Gutsbezirk) ir iki 1901 metų priklausė Medenau parapijai / Medenau (Logvinas). 1871 metais Zimmerbude buvo 64 gyvenamieji namai.1874-06-13 Zimmerbude dvaro apylinkė buvo įtraukta į įsteigtą to paties pavadinimo valsčių (Amtsbezirk). 1882-03-09 Zimmerbude, jau tapęs kaimo bendruomene, perėjo į Kobbelbude A valsčių, o pats Zimmerbude valsčius buvo panaikintas. XIX a. pabaigoje Zimmerbude veikė vėjo malūnas, išlikęs iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Vaizdas į Zimmerbude per Karaliaučiaus jūrų kanalą.
1894–1901 metais pro Zimmerbude buvo nutiesta Karaliaučiaus–Piliavos jūrų kanalo (Kaliningrado jūrų kanalo) vaga, kurią kasant buvo supiltos salos. Jų dėka kranto linija ties Zimmerbude stabilizavosi.
1899 metais senasis fachverkinis Kranto bažnyčios / Cranz (Zelenogradsko) pastatas tapo per ankštas gyventojams ir poilsiautojams. Pradėta statyti nauja bažnyčia, o senoji buvo išardyta ir parduota Medenau parapijai, kuri Zimmerbude įkūrė savo „filialą“. 1901 metais Zimmerbude buvo įsteigta savarankiška parapija. Jai priklausė tik trys gyvenvietės: Zimmerbude, Peyse ir Neplecken (Charkovskoje), iš viso 1500 parapijiečių. Bendruomenė išpirko iš Medenau (Logvino) bažnyčios pastatą. Šalia jo buvo pastatyta varpinė su dviem varpais.
1904-11-15 Kobbelbude A valsčius, kuriam priklausė Zimmerbude, buvo pervadintas Zimmerbude valsčiumi. Vienintelis valsčiaus viršaitis iš Zimmerbude buvo 1391–43 m. žvejys Karlas Gerwienas.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje Zimmerbude buvo atidaryta mokykla. Prieškario metais Zimmerbude taip pat veikė parduotuvė, karčema, kepykla, viešbutis „Waldschloß“ (Miško pilis), bažnyčia, žandarmerija, geležinkelio stotis, kombinuotųjų pašarų gamykla. 4-ajame dešimtmetyje buvo pastatyta moderni elektrinė — antra pagal galią Vokietijoje. 1939-04-01 Zimmerbude buvo sujungtas su Peyse (Komsomolskoje) bendruomene, miško sklypu Fischhauseno miesto miškas (Stadtwald Fischhausen), Neplecken (Charkovskoje) bendruomene ir Kobbelbude miško dalimi į naują Peyse kaimo bendruomenę.
Peyse
Peyse vietovė pirmą kartą minima 1305 metais dokumentuose, kuriais Žuvininkų (Primorsko) gyvenvietei suteiktos miesto teisės. Matyt, jau tada ten buvo nedidelis žvejų kaimelis. 1366 metais Sembos vyskupas Bartholomäusas von Radamas (m. 1378) suteikė prūsui, vardu Voika, teisę įkurti gyvenvietę Peyse žemėse. Po to neturtingame žvejų kaime kelis šimtmečius nevyko nieko reikšmingo.
Nuo 1818 metų Peyse kaimas sudarė kaimo bendruomenę Žuvininkų (Primorsko) apskrityje, 1939 metais pertvarkytoje į Sembos žemės apskritį. 1871 metais Peyse buvo 33 gyvenamieji namai. 1874-06-13 Peyse kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Zimmerbude valsčių. 1882-03-09 Peyse bendruomenė perėjo į Kobbelbude A valsčių, kuris nuo 1904-11-15 vėl vadinosi Zimmerbude. Peyse gyventojai ėjo valsčiaus viršaičio pareigas 1919–31 (mokytojas Schirrmacheris ir nuo 1943 (burmistras Kurtas Friedrichas).
Nuo 1901 metų Peyse kaimas priklausė naujai įsteigtai Zimmerbude parapijai.
Atvirukas iš Peyse.
Didelę reikšmę Peyse kaimo gyvenimui turėjo Karaliaučiaus–Piliavos jūrų kanalo (Kaliningrado jūrų kanalo) statyba. Nutiestas šalia kaimo, jis leido žvejams motoriniais laivais išplaukti į Baltijos jūrą. Jau XX a. 3-iajame dešimtmetyje Peyse buvo keli motoriniai žvejybos botai.
Motorinis žvejybos botas Piliavos uoste.
Statybų metu susidariusios salos padėjo stabilizuoti kranto liniją. Netoli Peyse kanale buvo įrengta navigacijos ženklų, plūdurų ir švyturių sistema. Pačiame kaime buvo iškastas ir įrengtas uostelis. Atsiradęs garlaivių susisiekimas lėmė, kad Peyse tapo patraukliausia iš visų apylinkės pakrantės gyvenviečių karaliaučiečių poilsio vieta. 1939 metais Peyse buvo pastatyta šiluminė elektrinė, antra pagal galią Rytų Prūsijoje. 1941-12-01 buvo atidaryta geležinkelio atšaka nuo Karaliaučiaus–Piliavos (Kaliningrado–Baltijsko) linijos iki Peyse stoties. 1943 metais netoli Peyse buvo įrengtas didelis minų ir torpedų arsenalas.
Žuvininkų (Fischhausen) girininkija teritoriškai buvo šiaurės rytiniame Peyse pakraštyje, tačiau priklausė Žuvininkų (Primorsko) savivaldybei ir tenykštei parapijai.
Zimmerbude – Peyse valsčius. 1874-06-13 Žuvininkų apskrityje buvo įsteigtas Nr. 6 Zimmerbude valsčius, į kurį įėjo keturios kaimo bendruomenės: Elendskrug (Novas, vėliau Bobrovas), Marschehnen (Voločajevskoje), Peyse (Komsomolskoje, vėliau Svetlas), Widitten (Iževskoje) ir Zimmerbude valsčius (Svetlas). 1882-03-09 Elendskrug (Novas), Marschehnen (Voločajevskoje) ir Widitten (Iževskoje) bendruomenės perėjo į Codehnen (Slavianskoje) valsčių. Peyse ir Zimmerbude perėjo į Kobbelbude miškų apygardos (Forstbezirk Kobbelbude) (Bobrovas) valsčių. Tuo pačiu Zimmerbude valsčius buvo panaikintas.
1904-11-15 Zimmerbude valsčius vėl atsirado. Taip buvo pervadintas Kobbelbude A valsčius. 1908 metais jį sudarė Peyse ir Zimmerbude kaimo bendruomenės, taip pat dalis Kobbelbude vyriausiosios girininkijos (Oberförsterei Kobbelbude) (Bobrovas) miško dvaro apylinkės. 1909-05-07 dalis Kobbelbude vyriausiosios girininkijos (Bobrovo) miško dvaro apylinkės buvo prijungta prie Codehnen (Slavianskoje) valsčiaus Widitten (Iževskoje) bendruomenės. Dėl to Zimmerbude valsčiuje liko dvi kaimo bendruomenės: Zimmerbude (Svetlas) ir Peyse (Komsomolskoje). 1939-04-01 Peyse ir Zimmerbude bendruomenės buvo sujungtos į naują Peyse bendruomenę, į kurią taip pat įėjo: iš Žuvininkų / Fischhausen (Primorsko) miesto — miško sklypas Fischhauseno miesto miškas (Stadtwald Fischhausen), iš Kallen (Cvetnoje) valsčiaus — Neplecken (Charkovskoje) bendruomenė, o iš Großheidekrug (Vzmorje) valsčiaus — dalis Kobbelbude miško. Pats valsčius buvo pervadintas Peyse ir iki 1945 metų jį sudarė viena Peyse bendruomenė.
Bažnyčia Zimmerbude.
Raudonosios armijos Sembos operacijos metu 1945-04-16 43-iosios armijos 90-ojo šaulių korpuso 319-osios šaulių divizijos (plk. D. A. Dulovas) daliniai, sąveikaudami su 70-ąja šaulių divizija (plk. S. A. Krasnovskis), pradėjo puolimą Peyse pusiasalyje ties Neplecken (Charkovskoje).
Iki devintos ryto 1945-04-17 jie pasiekė Aistmarių (Frisches Haff) pakrantę ir atkirto Peyse bei Zimmerbude nuo sausumos. Ties minų ir torpedų arsenalu jie paėmė į nelaisvę apie 5000 priešo kareivių iš vermachto 28-osios pėstininkų ir 5-osios tankų divizijų. Tuo pat metu 87-osios gvardijos šaulių divizijos (gen. mjr. K. J. Tymčikas) kariai, nesutikdami didesnio pasipriešinimo, iki aštuntos vakaro 1945-04-15 pasiekė Zimmerbude prieigas, o 1945-04-17 visiškai užėmė ir Zimmerbude, ir Peyse.
Iškart po karo prasidėjo dar vokiškus pavadinimus turėjusių gyvenviečių infrastruktūros atkūrimas. 1945 metų birželį pradėti „Peyse“ šiluminės elektrinės atkūrimo darbai. 1945 metų rugsėjį pradėjo veikti nedidelė žuvies perdirbimo įmonė su rūkykla. 1946 metais buvo atidaryta pradinė mokykla.
1946 metų lapkritį, dar prieš pervadinimą, rajono valdžia pasiūlė suteikti Peyse ir Zimmerbude darbininkų gyvenviečių statusą ir pervadinti jas atitinkamai Majakovsku ir Svetlovsku (Svetlovskoje arba Svetlovskiu). Srities valdžia šių pasiūlymų visiškai nepalaikė.
1947 metų kovą pirmasis šiluminės elektrinės generatorius pradėjo gaminti elektrą.
Škuna plaukia jūrų kanalu.
1947-06-17 Zimmerbude buvo pervadintas Svetloje gyvenviete ir įkurta Svetlo kaimo taryba. Peyse pervadinimo Komsomolskio gyvenviete data nežinoma.
Tais pačiais 1947 metais pradėjo veikti Svetlo žuvies konservų kombinatas. Taip pat buvo įkurta mažųjų žvejybos laivų remonto bazė. 1948 metais Svetloje pradinė mokykla buvo pertvarkyta į septynmetę. 1949 metų lapkritį buvo įkurtas žvejų kolūkis „Za Rodinu“ („Už Tėvynę“). 1949 metais miesto statyboms buvo įkurta Svetlo statybos ir montavimo valdyba.
1949-08-01 Svetloje gyvenvietė buvo sujungta su Komsomolskio gyvenviete į Svetloje darbininkų gyvenvietę. Svetlo kaimo taryba buvo pervadinta gyvenvietės taryba ir pavaldi Baltijsko miesto tarybai. 1951 metais gyvenvietėje atidaryta ligoninė.
Tačiau kadangi Baltijskas tapo uždaru miestu, 1952 metais Svetloje darbininkų gyvenvietė vėl buvo grąžinta Primorsko rajonui. Bet ir tai pasirodė ne geriausias sprendimas, ir tais pačiais 1952 metais Svetloje buvo pavaldi Kaliningrado miesto tarybai. 1953 metais Svetloje mokykla tapo vidurine. 1954 metais Svetloje buvo 484 gyvenamieji namai.
1955-10-06 gyvenvietė tapo rajono pavaldumo miestu ir buvo pervadinta Svetlu. Komsomolskio pavadinimas išliko miesto rajonui (buvęs Peyse). Tada pat, 1955 metais, Svetlo laivų remonto bazė buvo pertvarkyta į laivų remonto gamyklą. Mieste jau veikė poliklinika naujame pastate, maisto prekių ir pramoninių prekių parduotuvės, Žvejų kultūros namai, o 1956 metais buvo atidarytas kolūkinis turgus.
Svetlas pirmiausia vystėsi kaip žvejybos, žuvies perdirbimo ir laivų remonto centras. Nuo 1956 metų kolūkio „Za Rodinu“ žvejai pradėjo plaukti žvejoti į Šiaurės jūrą. 1957-02-23 iškilmingai atidaryti Energetikų kultūros namai. 1961 metais mieste buvo 601 gyvenamasis namas, iš jų 115 namų, pastatytų per pastaruosius penkerius metus.
Pašto pastatas Zimmerbude.
Nuo 1962 metų žuvies kombinate, kuris tuo metu jau vadinosi „Baltijskij“, pradėta eksperimentinė plataus asortimento silkių konservų gamyba.
1963-02-01 Svetlas tapo srities pavaldumo miestu. Tais pačiais metais buvo atidarytas buitinių paslaugų kombinatas, o vidurinė mokykla persikėlė į naują pastatą. 1966 metais Svetle buvo: dvi mokyklos, profesinė mokykla, lopšelis-darželis, muzikos mokykla, biblioteka, dveji kultūros namai, ligoninė. 1968 metais prie jų prisidėjo kino teatras „Burevestnik“ (600 vietų) ir universalinė parduotuvė „Atlantik“ (tuo metu antra pagal dydį srityje). 1969 metais pirmuosius pacientus priėmė nauja 120 lovų ligoninė su gimdymo skyriumi.
8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo sutvarkytos miesto gatvės ir viešosios erdvės. Įrengti nauji gatvių apšvietimo žibintai su žuvėdrų pavidalo konsolėmis. 1972 metais atidarytas Kultūros ir poilsio parkas. Tada pat pradėjo veikti vaikų kombinatas „lopšelis-darželis“ (280 vietų). 1976 metais pastatytas restoranas „Pirs“. XX a. 8-ajame dešimtmetyje miestas ne kartą tapo miestų tvarkymo konkursų prizininku: 1966 — RTFSR komunalinio ūkio ministerijos garbės raštas, 1968 — I vieta tarp europinės RTFSR dalies miestų, 1971 ir 1973 — II vieta tarp RTFSR miestų. 1978 metais Svetle paleista 3000 numerių telefono stotis, o 1979 metais — dar viena, 1000 numerių. Miestas tapo Kaliningrado srities miestų lyderiu pagal telefono tinklo tankumą. Atidarytas geležinkelio susisiekimas su Kaliningradu (stotis „Baltijskij les“).
1983 metais Svetle veikė: laivų remonto gamykla, žuvies kombinatas, žvejų kolūkis „Za Rodinu“, GRES-2, tarpkolūkinė gamybinė bazė, Rygos gamybinio susivienijimo „Era“ cechas (laivų elektrifikavimas), Klaipėdos gamyklos „Zapremmaš“ cechas, kombinatas „Strojkonstrukcija“ ir šiltnamių kombinatas. Sveikatos priežiūrą teikė miesto ligoninė, miesto, vaikų ir dantų protezavimo poliklinikos, vaistinė. Vaikai mokėsi dviejose vidurinėse mokyklose, dviejose profesinėse mokyklose, aštuoniose ikimokyklinėse įstaigose, meno mokykloje, pionierių namuose, taip pat veikė dirbančiojo jaunimo mokykla. Gyventojų laisvalaikiui buvo atidaryti kino teatras, sporto namai, kultūros ir poilsio parkas. Taip pat veikė septynios maisto prekių ir tiek pat pramoninių prekių parduotuvių, kavinė, du restoranai, keturios valgyklos ir pirtis. Administraciškai miestui buvo pavaldžios kelios artimiausios gyvenvietės ir Primorsko miestas.
Viena iš dviejų „Kometų“ (10 ir 17), kursavusių maršrutu Kaliningradas–Gdanskas su sustojimu Svetle.
1992 metais buvo atidarytas keleivinis jūrų susisiekimas tarp Gdansko ir Kaliningrado. Šiuo maršrutu kursavę povandeniniais sparnais plaukiojantys laivai „Kometa“ sustodavo Svetle. Apskritai 10-ąjį dešimtmetį Svetlo įmonės išgyveno kur kas lengviau nei kituose srities miestuose. Svetlo laivų remonto gamykla netgi įsteigė dukterinę bendrą įmonę su suomiais.
Vaizdas į Kaliningrado jūrų laivybos kanalą Svetle.
1993 metais mieste buvo pašventinta Rusijos stačiatikių bažnyčios cerkvė. 1994 metais Svetlas tapo Svetlo miesto apygardos centru. Kartu Primorsko miestas buvo išvestas iš Svetlo pavaldumo. Tais pačiais 1994 metais netoli Svetlo pradėta statyti jūrinių statybinių konstrukcijų gamykla, o 1999 metais — naftos terminalas. 2001 metais UAB „Lukoil-Trans“ kompleksinis naftos terminalas buvo pradėtas eksploatuoti. Jį sudaro 33 rezervuarų parkas, dvipusė geležinkelio iškrovimo estakada 30 cisternų vagonų, vienpusė iškrovimo ir pakrovimo estakada 10 cisternų vagonų ir dvi prieplaukos iki 40 000 tonų dedveito tanklaiviams. Per terminalą perkraunama nafta iš jūrinės platformos D-6 ir sausumos telkinių, taip pat dujų kondensatas, baziniai tepalai, dyzelinas, benzinas ir aviacinis žibalas.
2005 metais kino teatras „Burevestnik“ buvo uždarytas, o po penkerių metų jo pastate atidarytas to paties pavadinimo prekybos centras. 2008 metais Svetlas tapo Svetlo miesto apygardos centru. Vidurinių mokyklų skaičius mieste išaugo iki trijų, viena iš profesinių mokyklų pertvarkyta į technikumą. Taip pat veikė šeši vaikų darželiai, vaikų kūrybos namai, vaikų meno mokykla, vaikų ir suaugusiųjų bibliotekos, kultūros namai, vaikų ir jaunimo olimpinio rezervo sporto mokykla. 2008 metais mieste buvo 104 parduotuvės, 189 paviljonai, trys restoranai, aštuonios kavinės, septynios užkandinės aštuonios valgyklos, baras.
2010 metais Svetlui teko 33 % srities konservų gamybos ir 19 % visos Rusijos jų gamybos.
Lankytinos vietos: liuteronų bažnyčios pastatas (1899) ir klebonija, mozaikos panno ant universalinės parduotuvės „Atlantik“ fasado (1967–68), Lenino paminklas (1973).
Svetlo gyventojų skaičiaus kaita: 1959 – 7149, 1970 – 14 836, 1979 – 17 031, 1989 – 19 936, 1998 – 21 300, 2002 – 21 745, 2010 – 21 375, 2012 – 21 545, 2013 – 21 626, 2014 – 21 790, 2015 – 21 849, 2016 – 22 015, 2017 – 22 140, 2018 – 21 928, 2019 – 21 679, 2020 – 21 630 gyventojų.
Sujungtos Peyse bendruomenės gyventojų skaičius: 1939 – 2196 gyventojai.
Zimmerbude gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 338, 1844 – 460, 1858 – 634, 1867 – 720, 1871 – 740, 1905 – 797, 1919 – 742, 1933 – 921, 1946 – 1338 gyventojai.
Peyse gyventojų skaičiaus kaita: 1831 – 209, 1844 – 305, 1858 – 361, 1867 – 428, 1871 – 465, 1899 – 630, 1919 – 592, 1944 – 2 196, 1946 – 843 gyventojai.
Žuvininkų girininkijos gyventojų skaičius: 1905 – 5 gyventojai.
Zimmerbude gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 727, kiti krikščionys (išskyrus katalikus) – 12, judėjai – 1, vaikai iki 10 metų – 180, raštingi – 410 (74 %), akli – 1, pamišę – 3.
Peyse gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 465 – krikščionys evangelikai, vaikai iki 10 metų – 120, raštingi – 320 (94 %), kurčnebyliai – 1, pamišę – 2.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
