1941
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje Baltijos laivynas buvo labai didelė jėga. Jį sudarė 68 povandeniniai laivai, 2 linijiniai laivai, 2 kreiseriai, 2 eskadrinių minininkų lyderiai, 19 eskadrinių minininkų, 2 kanonierinės valtys, 7 sargybos laivai, 4 minų statytojai, 24 minų traleriai, 95 torpediniai ir sargybos kateriai. Prasidėjus karui, laivynas dar padidėjo mobilizuotų civilinių laivų sąskaita, kurie buvo naudojami kaip kanonierinės valtys, sargybos laivai ir kateriai, minų statytojai ir minų traleriai.
Karo pradžia Baltijos laivynui pasirodė tokia pat katastrofiška kaip ir visai Raudonajai armijai.
Iš dalies laivynas kentėjo dėl to, kad kariuomenė sparčiai traukėsi, palikdama karinių jūrų bazes ir mažindama vokiečių bombonešių skrydžio spindulį ir laiką. Bet ir patys jūreiviai kariavo, švelniai tariant, nelabai gerai. Kaip labiausiai rėžiantį akį pavyzdį galima paminėti 1941 m. liepos 6 d. eskadrinių minininkų „Silnyj“ ir „Serdityj“ mūšį su vokiečių plaukiojančia baze MRS-11 ir minų traleriu M-31. Kovinio potencialo santykio požiūriu tai buvo dviejų boksininkų (sovietų eskadriniai minininkai) ir dviejų berniukų (vokiečių laivai) susidūrimas. Tačiau rezultatas buvo toks, kad vokiečių laivai negavo jokių pažeidimų, o sovietų eskadriniai minininkai stebuklingai išliko po to, kai vokiečių sviedinys pataikė į vieno iš jų laivagalyje sukrautas minas.
Rugpjūtį priešas priartėjo prie pagrindinės laivyno bazės – Talino, kuri dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nebuvo iš anksto evakuota. Baltijos laivyno perėjimas į Kronštatą rugpjūčio 27–30 d. per ištisinius minų laukus, nuolat atakuojant vokiečių aviacijai ir torpediniams kateriams, tapo didžiausia katastrofa per visą šalies laivyno istoriją (kur kas blogiau nei Cušima). Buvo prarasti 2 povandeniniai laivai, 5 eskadriniai minininkai, 1 kanonierinė valtis, 3 sargybos laivai, 5 kateriai, 44 transporto ir pagalbiniai laivai. Žuvusiųjų skaičius iki šiol nenustatytas, bet jis aiškiai viršijo 10 tūkst. žmonių. Vokiečiai neteko tik 3 lėktuvų.
Iš viso 1941 m. Baltijos laivynas neteko (įskaitant mobilizuotus laivus): 25 povandeninių laivų, 1 linijinio laivo (nors jis „ne visai žuvo“, apie tai – toliau), 1 lyderio, 16 eskadrinių minininkų, 2 kanonierinių valčių, 6 sargybos laivų, 2 minų ir 1 tinklų statytojo, 48 minų tralerių, 1 šarvuoto katerio, 24 torpedinių ir 31 sargybos katerio. O priešo nuostoliai Baltijos jūroje buvo visiškai nepalyginami su mūsiškiais. Sovietų povandenininkai nuskandino 1 priešo povandeninį laivą ir 1 transportą, kurio talpa 3784 BRT, lakūnai – 1 mažą minų tralerį, o torpediniai kateriai – dar vieną mažą minų tralerį ir 1 sargybos laivą (mobilizuotą tralerį). Santykis tiesiog nesuvokiamas.
Vis dėlto būtent 1941 m. Baltijos laivynas, o jo asmeniu ir visas SSRS karinis jūrų laivynas, vienintelį kartą per visą karą išsprendė strateginio pobūdžio uždavinį, ir dar nepaprastai sėkmingai.
Jų artilerija – linijinių laivų 305 mm, kreiserių 180 mm, eskadrinių minininkų 130 mm pabūklai – tapo tuo pačiu „laužtuvu“, prieš kurį vokiečiai neturėjo jokio atsako. Iš esmės būtent stambūs Baltijos laivyno antvandeniniai laivai, apšaudydami vokiečių kariuomenę tiesiai iš Kronštato ir nuo Nevos, neleido vokiečiams 1941-ųjų rudenį paimti Leningrado, kurio žlugimas galėjo turėti visiškai nenuspėjamų padarinių, net iki viso karo pralaimėjimo (ši tema verta atskiro straipsnio). Beje, vokiečiai bandė sunaikinti laivus aviacija. Pirmoji oro smūgių Kronštatui serija buvo surengta 1941 m. rugsėjo pabaigoje. Formaliai jie pasirodė labai sėkmingi – buvo nuskandinti linijinis laivas „Marat“ ir lyderis „Minsk“. Tačiau „Minsk“ netrukus buvo iškeltas ir grąžintas į rikiuotę, o „Marat“ nugrimzdo ant dugno Kronštato uoste ir iki 1944 m. sausio buvo naudojamas kaip artilerijos baterija: 9 iš 12 jo 305 mm pabūklų toliau sėkmingai naikino vokiečių kariuomenę. Antroji smūgių serija buvo surengta 1942 m. balandžio pabaigoje, tačiau šįkart vokiečiams apskritai nepavyko nuskandinti nė vieno sovietų laivo.
Sėkmingai veikdamas prieš krantą, Kronštate ir Leningrade įspraustas Baltijos laivynas praktiškai prarado galimybę kariauti jūroje.
Nuo 1941 m. birželio vokiečiai be paliovos užvertė Suomių įlanką tūkstančiais minų, padarydami ją visiškai „nepraplaukiamą“. Todėl antvandeninių pajėgų veiksmai susivedė į sovietų katerių kovas su suomių ir vokiečių kateriais rytinės Suomių įlankos dalies šcheruose.
1942
Per 1942 m. Baltijos laivynas neteko 2 kanonierinių valčių, 2 sargybos laivų, 12 torpedinių ir 9 sargybos katerių, 8 minų tralerių. Tuo tarpu sovietų torpediniai kateriai nuskandino 1 vokiečių sargybos laivą, lakūnai – kitą sargybos laivą ir mažą minų tralerį, t. y. nuostolių santykis mums liko katastrofiškas.
Tiesa, 1942 m. Baltijos jūroje aktyviai veikė sovietų povandeninis laivynas. Netekęs 12 povandeninių laivų, jis nuskandino mažiausiai 20 transportų (bendra talpa 47 527 t) ir 2 škunas. Šeši iš šių transportų priklausė neutraliai Švedijai, t. y. sovietų povandenininkai tarsi pažeidinėjo karo vedimo įstatymus. Tiesa, visi švedų transportai gabeno į prieš mus kariaujančią Vokietiją svarbiausią strateginį krovinį – geležies rūdą. Todėl jų neutralumas buvo labai sąlyginis. Iš esmės iki 1945 m. Švedija buvo nekariaujanti Vokietijos sąjungininkė.
Nors sovietų povandeninių laivų veiksmų sukelti nuostoliai sudarė nedidelę bendros jūrų pervežimų apimties dalį, vokiečiams jie vis dėlto buvo labai nemalonūs.
Todėl Suomių įlanką užvertė minomis iki galutinio nepraplaukiamumo.
1943
1943 m. Baltijos laivynas neteko 5 povandeninių laivų, ir nė vienas iš jų neprasiveržė į Baltijos jūrą, taigi nieko ir nenuskandino. Be to, laivynas neteko 1 kanonierinės valties, 6 minų tralerių, 7 torpedinių ir 9 sargybos katerių. Atsakydami į tai, mūsų torpediniai kateriai nuskandino 1 suomių minų statytoją. Tiesa, kiek sėkmingiau ėmė veikti sovietų aviacija. 1943 m. ji nuskandino 1 sargybos laivą, 1 plaukiojančiąją bateriją, 3 torpedinius katerius, 3 transportus ir lichterį, kurių bendra talpa 8567 BRT. Sėkmingai padėdamas sausumos kariuomenei gintis, laivynas puolamųjų veiksmų atžvilgiu buvo visiškai nuo jos priklausomas. Čia padėtis iš esmės pasikeitė 1944 m.
1944
1944 m. sausį sovietų kariuomenė (vėlgi su didele Baltijos laivyno artilerijos pagalba) visiškai panaikino Leningrado blokadą, o birželį pradėjo puolimą prieš Suomiją. Ši šalis grynai kariniu požiūriu buvo pajėgiausia (tiksliau – vienintelė pajėgi) Vokietijos sąjungininkė. Tačiau faktinis Suomijos vadovas Carlas Mannerheimas, buvęs Rusijos imperatoriškosios armijos karininkas, beveik visą karą labai sėkmingai sabotavo visas bendras su vermachtu puolamąsias operacijas už savo šalies iki 1940 m. buvusių sienų, o po Stalingrado galvojo tik apie tai, kaip „išsisukti“ su mažiausiais nuostoliais.
Kai sovietų kariuomenė vėl pasiekė 1940 m. sienas, Suomija 1944 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo prieš SSRS, o nuo rugsėjo 15 d. pradėjo visapusiškus karo veiksmus prieš jos teritorijoje likusią vokiečių kariuomenę.
Per suomių bazes ir farvaterius Baltijos laivynas vėl gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Dėl to per paskutinius tris 1944 m. mėnesius sovietų povandenininkai, netekę vieno povandeninio laivo, nuskandino 10 transportų (tarp jų 1 švedų), kurių bendra talpa 31 333 BRT, ir 2 tralerius.
Baltijos laivyno antvandeninės pajėgos 1944 m. didžiąją metų dalį kariavo rytinėje Suomių įlankos dalyje ir tik metų pabaigoje prasiveržė į Baltijos jūrą, užtikrindamos Mūnzundo salyno užėmimą po to, kai sovietų kariuomenė išlaisvino žemyninę Estiją. Per metus buvo prarasta 1 kanonierinė valtis, 3 šarvuoti kateriai, 16 torpedinių ir 19 sargybos katerių, 27 minų traleriai. Atsakydami į tai, sovietų torpediniai kateriai nuskandino minininką ir minų tralerį. Nuostolių santykis vėlgi siaubingas, nors minininkas T-31, kurį birželio 20 d. nuskandino kateriai TK-37 ir TK-60, tapo didžiausiu vokiečių koviniu laivu, kurį per visą Didįjį Tėvynės karą nuskandino SSRS karinio jūrų laivyno laivai. Be to, liepos 20 d. medžiotojas MO-103 nuskandino vokiečių povandeninį laivą U-250, kurį netrukus iškėlė sovietų narai ir ištraukė iš jo dvi naujausias akustinio nusitaikymo torpedas, iš kurių vieną perdavė anglams (jiems kova su vokiečių povandeniniais laivais vis dar buvo labai aktualus klausimas).
Kariuomenei žengiant į vakarus, smarkiai pagerėjo sąlygos Baltijos laivyno veiksmams, kurie dabar galėjo pasiekti beveik bet kurį Baltijos jūros tašką.
Per 1944 m. jie nuskandino 1 vokiečių povandeninį laivą, 1 minininką, 4 sargybos laivus, 1 sargybos ir 1 torpedinį katerį, 1 priešlėktuvinę plaukiojančiąją bateriją, 4 artilerijos baržas, 11 minų tralerių, 1 minų transportą, 2 greitąsias desanto baržas. Ypač reikia paminėti priešlėktuvinę plaukiojančiąją bateriją „Niobe“ – buvusį olandų kreiserį „Gelderland“, kurį sovietų lakūnai nuskandino liepos 16 d. Suomijos uoste Kotkoje.
1945
Pergalingais 1945 m. Baltijos laivyno padėtis iš esmės pagerėjo, nes sausumos kariuomenė užėmė didelę Baltijos pakrantės dalį Latvijoje, Lietuvoje, o vėliau ir Lenkijoje. Laivynas gavo galimybę veikti visoje Baltijos jūros akvatorijoje, ir dar visiškai viešpataujant sovietų karinėms oro pajėgoms.
1945 m. sovietų povandenininkai, netekę vieno povandeninio laivo, torpedomis ir minomis nuskandino 1 povandeninį laivą, 2 minininkus, 1 sargybos laivą, 8 transportus, kurių bendra talpa 58 147 BRT, ir 1 škuną. Didžioji nuskandinto vokiečių tonažo dalis tenka gerai žinomam išskirtiniam S-13 žygiui, kurio metu jis sunaikino lainerį „Wilhelm Gustloff“ (25 484 BRT) ir karinį transportą „Steuben“ (14 660 BRT). Žuvusiųjų „Gustloffe“ skaičius viršijo 9 tūkst. žmonių. Daugiau kaip 7 tūkst. žmonių žuvo, kai povandeninis laivas L-3 nuskandino transportą „Goya“.
Iki šiol „Gustloffo“ ir „Goyos“ žūtys tebėra didžiausios jūrų katastrofos istorijoje pagal žuvusiųjų skaičių.
Labai didelę jų dalį sudarė civiliai – pabėgėliai iš Rytų Prūsijos. Dėl to pastaraisiais metais Vokietijoje kai kurie istorikai ir žurnalistai ėmė vadinti S-13 vadą Aleksandrą Marinesko ir L-3 vadą Vladimirą Konovalovą karo nusikaltėliais. Tai, švelniai tariant, keista. Masiniai žiaurumai prieš okupuotų teritorijų gyventojus, kilimėliniai miestų bombardavimai, neribotas povandeninis karas – visa tai vokiečių „išradimai“, o Vokietijos gyventojai buvo visiškai lojalūs visiems šiems reiškiniams, kol jų šalis laimėjo karą. O paskui atėjo visiškai pelnytas atpildas – viskas tas pats, tik jau prieš pačius vokiečius. Įskaitant neribotą povandeninį karą.
Baltijos laivyno antvandeninės pajėgos 1945 m. neteko 3 šarvuotų katerių, 10 torpedinių ir 7 sargybos katerių, 3 minų tralerių. Vienintelė sėkmė, tiesa, labai pastebima, buvo torpedinių katerių TK-131 ir TK-141 balandžio 16 d. ataka prieš eskadrinį minininką Z-34, kuris buvo sunkiai apgadintas ir iki karo pabaigos nebuvo atkurtas (beje, tik todėl, kad agonijoje esančiai Vokietijai jau buvo ne iki atskiro eskadrinio minininko).
Baltijos laivyno karinės oro pajėgos 1945 m. nuskandino 1 minininką, 5 sargybos laivus, 5 povandeninių laivų medžiotojus, 1 priešlėktuvinės gynybos laivą, 4 plaukiojančiąsias baterijas, 1 plaukiojančiąją bazę, 1 mokomąjį laivą, 5 minų tralerius, 6 greitąsias desanto baržas, taip pat 22 transportus, kurių bendra talpa 64 565 BRT.
Apskritai Baltijos laivynui 1945-ieji tapo 1941-ųjų „veidrodiniu atspindžiu“. Tada buvo katastrofiški nuostoliai beveik be sėkmių jūroje, užtat laivynas išsprendė svarbiausią strateginį uždavinį. 1945-aisiais buvo pastebimų sėkmių su nedideliais nuostoliais, bet kaip tik svarbiausių uždavinių laivynas neišsprendė.
Jis negalėjo sutrukdyti vokiečiams išvežti iš Rytų Prūsijos daugiau kaip 1,5 mln. civilių ir iki 1 mln. kariškių, jis negalėjo sutrukdyti vokiečiams jūra aprūpinti Kuršo placdarmo.
Ir, svarbiausia, jis negalėjo sutrukdyti veikti vokiečių laivams, kurie darė tą patį, ką sovietiniai 1941-aisiais, – apšaudė sausumos kariuomenę iš sunkiųjų pabūklų. Vokiečių „kišeniniai linijiniai laivai“, kreiseriai ir eskadriniai minininkai savo ugnimi padarė sovietų sausumos kariuomenei milžiniškų nuostolių. Būtent dėl to iki karo pabaigos taip ir nebuvo likviduotas Kuršo placdarmas Latvijos teritorijoje, nepavyko visiškai užimti Rytų Prūsijos, apskritai jos užėmimo operacija pareikalavo kur kas daugiau laiko ir lėmė kur kas didesnes aukas, nei būtų buvę, jei būtų pavykę nuslopinti vokiečių laivyną. Tačiau visos sovietų karinių oro pajėgų, povandeninių laivų ir torpedinių katerių atakos prieš jį buvo nesėkmingos, o Baltijos laivyno linijinis laivas ir du kreiseriai taip ir nepaliko Kronštato. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. didžiąją dalį stambių vokiečių laivų pagaliau nuskandino anglų aviacija, bet tai jau neturėjo didelės reikšmės – savo darbą jie buvo atlikę, Pabaltijyje ir Rytų Prūsijoje nužudę dešimtis tūkstančių sovietų kareivių ir karininkų.
Iš viso per Didįjį Tėvynės karą Baltijos laivynas neteko 44 povandeninių laivų, 1 linijinio laivo, 1 lyderio, 16 eskadrinių minininkų, 6 kanonierinių valčių, 7 sargybos laivų, 7 šarvuotų katerių, 70 torpedinių ir 71 sargybos katerio, 78 minų tralerių, 2 minų ir 1 tinklų statytojo. Tiesa, iš šio skaičiaus buvo iškelti ir vėl grąžinti į rikiuotę 1 lyderis, 4 kanonierinės valtys, 1 sargybos laivas, 1 torpedinis ir 1 sargybos kateris, 7 minų traleriai. 1944 m. SSRS buvo grąžinti suomių mūšyje paimti 1 šarvuotas kateris ir 4 torpediniai kateriai. 4 minų traleriai. 1945 m. grąžinti 4 minų traleriai, 1941 m. pasitraukę į Švediją ir ten internuoti.
Be to, Baltijos laivyno nuostoliai buvo kompensuoti vokiečių reparacijomis.
Pagal jas laivynas gavo 10 povandeninių laivų, lengvąjį kreiserį, 4 eskadrinius minininkus, 5 minininkus, 2 sargybos laivus, 5 povandeninių laivų medžiotojus, 30 torpedinių ir 147 sargybos katerių, 1 minų ir 3 tinklų statytojus, 99 minų tralerius.
Vokietija ir Suomija dėl Baltijos laivyno povandeninių laivų, antvandeninių laivų (tiksliau – katerių), aviacijos ir sausumos kariuomenės lauko artilerijos (pastaroji 1945 m. balandį Piliavoje nuskandino vokiečių povandeninį laivą) veiksmų neteko 5 povandeninių laivų, 5 minininkų, 14 sargybos laivų, 5 medžiotojų, 1 priešlėktuvinės gynybos laivo, 1 sargybos ir 4 torpedinių katerių, 6 plaukiojančiųjų baterijų (tarp jų 1 priešlėktuvinės – buvusio kreiserio), 1 plaukiojančiosios bazės, 1 mokomojo laivo, 4 artilerijos baržų, 1 minų statytojo, 1 minų transporto, 20 minų tralerių, 8 greitųjų desanto baržų, taip pat 64 transportų (tarp jų 7 švedų), 3 škunų, 2 tralerių ir lichterio, kurių bendra talpa 213 923 BRT.
Be to, vokiečiai ir suomiai patyrė didelių nuostolių nuo minų, tačiau čia dažnai labai sunku nustatyti, kieno jos buvo – sovietų, anglų ar vokiečių. Būtent nuo savo minų priešas patyrė didžiausią žalą: 1941 m. ant vokiečių minų žuvo suomių šarvuotlaivis „Ilmarinen“, o 1944 m. patys vokiečiai nuo savo minų neteko dviejų eskadrinių minininkų ir trijų minininkų.
Apskritai Didžiojo Tėvynės karo baigtis buvo visiškai sprendžiama sausumoje, todėl ir laivyno veiksmai turėjo strateginę reikšmę tik „prieš krantą“ variantu. O pats karas jūroje turėjo itin ribotą poveikį bendrai karo veiksmų eigai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
