Štai kaip šie įvykiai aprašomi Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“:
APIE BROLIŲ KARĄ SU PAMEDĖNAIS IR MARIENVERDERIO PILIES STATYBĄ
„Kai … Dievo malone… Kulmo žemės ribos buvo išvalytos nuo senojo pagonių ydų ir klastos raugo, kad Dievas, mūsų Gelbėtojas, lemtų mums sėkmę kelyje į kaimyninių pagonių žemes, kaip kai kurie tvirtai mano, magistras ir broliai, parengę visa, ko reikia pilims statyti, nepastebimai persikėlė į salą prie Kvidino, kuri dabar yra beveik priešais Marienverderį, ir ten Kristaus gimimo 1233 metais ant vienos kalvos pastatė pilį, pavadinę ją Marienverderiu. Tačiau kai tas kilnus vyras ir narsus riteris iš Saksonijos, Magdeburgo burgrafas, pramintas ‚Mažaranka‘, apsuptas daugybės riterių ir ginklanešių, atvyko į Kulmo pilį, per tuos metus, kuriuos ten praleido, jis kartu su magistru ir broliais išsiruošė ir perkėlė minėtąją Marienverderio pilį iš Kvidino salos į tą vietą, kur ji dabar stovi, Pamedės valsčiuje, vadinamame Reisenu, pakeitę vietą, bet ne pavadinimą.“
1234 m. gyvenvietė prie Marienverderio pilies gavo miesto teises. O po devynerių metų, 1243-iaisiais, iškilo klausimas dėl prūsų Pamedės žemės padalijimo tarp Ordino ir Pamedės vyskupijos.
Mat Romos popiežiaus bulė, laiminusi teutonus užkariauti Prūsiją ir dovanojusi jiems užimtas žemes, numatė trečdalį žemių perduoti Bažnyčiai, t. y. vietos vyskupui, visiškai administracinei ir ūkinei valdžiai. Be to, likusiose 2/3 žemių vyskupas išlaikė visą bažnytinę valdžią. 1243 m. liepos 29 d. rašte, be kita ko, sakoma: „Antrąją parapiją (vyskupiją) atribojame taip, kad ją riboja Osa, Vysla ir Drausensee, o iš ten – aukštyn Pasaluko upe; taigi šiai parapijai turi priklausyti Werder, Marienwerder, Zantir ir Groß Werder…“. 1248 m. gruodį vienuolis dominikonas Ernstas tapo pirmuoju Pamedės vyskupu, o tvirtinant jo kandidatūrą dalyvavo ir Ordino atstovai. Tačiau dėl prūsų sukilimo pradėti eiti pareigas jis galėjo tik 1249 m. 1250-aisiais įvyko faktinis Pamedės padalijimas tarp Ordino ir vyskupijos: Ordino vicelandmeisteris Ludwigas fon Quedenas padalijo visas užimtas žemes į tris maždaug lygias dalis ir pasiūlė būsimajam vyskupui pasirinkti vieną iš jų. Matyt, derybos dėl žemių buvo labai įtemptos, nes galutinį teritorijos padalijimą įtvirtinę raštai buvo pasirašyti tik 1255 m. Vyskupas pasirinko vakarinę Pamedės dalį su Marienverderio, Riesenburgo (Prabuty) ir Schönbergo (Szymbark) pilimis. Vyskupui Ernstui mirus 1258 m., antruoju Pamedės vyskupu tapo Ordino brolis Albertas (kurį į šias pareigas, savaime suprantama, protegavo Ordino valdžia). Tada kilo antrasis, pats galingiausias, prūsų sukilimas. Vyskupas Albertas buvo priverstas palikti savo valdas. Sugrįžo jis tik 1276-aisiais ir įsikūrė Riesenburgo pilyje, netoli Marienverderio. Čia ir atsiliepė jo ankstesnė priklausomybė Ordinui – kai 1284 m. atėjo laikas sukurti aukščiausiąjį kolegialų vyskupijos organą – katedros kapitulą, į jį (Ordinui pritarus) įėjo vien Kryžiuočių ordino broliai. Atsižvelgiant į tai, kad pats kapitulas buvo įgaliotas rinkti vyskupą, nuo tol visi Pamedės vyskupijos vadovai ir katedros kapitulo nariai buvo kilę iš Kryžiuočių ordino. Vėlesnėmis sutartimis vyskupas pasiliko besąlygišką teisę į bažnytinę ir administracinę (mokesčių ir duoklių rinkimo) valdžią savo valdose. O žemių gynybos nuo išorės ir vidaus priešų klausimai liko teutonų vadovybės kompetencija. Marienverderio pilis buvo atiduota Pamedės katedros kapitulo rezidencijai, kuriam taip pat buvo perduota visa valdžia Marienverderio mieste ir apylinkėse. Taip faktiškai įvyko Pamedės vyskupijos inkorporacija į Kryžiuočių ordiną. Todėl Marienverderio pilį galima vadinti tiek vyskupų (ir tai visiškai teisinga), tiek Ordino pilimi, nes ji buvo toks pat Kryžiuočių ordino atramos punktas, kaip ir „grynai ordininės“ pilys.
Mūrinę Marienverderio pilį imta statyti 1285 m., po to, kai ji buvo patvirtinta Pamedės katedros kapitulo rezidencija. Statybos truko daugiau nei 50 metų ir baigėsi apie 1340 m. Pastatyta pilis buvo klasikinis keturių korpusų kvadratas, kurio viduje buvo pilies kiemas.
Keturkampio kampuose kilo kvadratiniai bokštai. Pastatų paskirtis apskritai priminė komtūrijos pilį: rytinis ir pietinis korpusai daugiausia atliko administracines funkcijas, čia buvo kapitulo posėdžių salė, archyvas, kapitulo vadovo menės, iždas, biblioteka, katedros mokyklos mokinių klasės, ligoninė. Šiaurinis korpusas buvo skirtas ūkio reikmėms, jo patalpose buvo virtuvė, sandėliai, taip pat žieminis refektorius ir koplyčia. Vakariniame korpuse buvo miegamieji. Iš šiaurės prie pilies glaudėsi didelis priešpilis. Apie 1393 m. buvo pristatytas danckeris, dabar žinomas kaip „Gdanisko bokštas“. Danckeris buvo toli iškeltas už pilies sienų ir su ja sujungtas 50 metrų ilgio mūriniu arkiniu tiltu. Lenkų istorikai tvirtina, kad Marienverderio danckeris buvo (ir tebėra!) didžiausias danckeris tarp visų Kryžiuočių ordino ir Lenkijos karalystės pilių.
Apie 1325 m. netoli pilies pradėta statyti katedra. Naująją katedrą nuspręsta sujungti su pilimi į vientisą kompleksą. Tam pietrytinis pilies bokštas buvo paverstas varpine. 1330 m. katedroje buvo palaidotas didysis magistras Werneris fon Orselnas, nužudytas psichikos liga sirgusio Ordino brolio. Tiesą sakant, palaidojimo vietos pasirinkimas nebuvo neįprastas – didžiųjų Ordino magistrų laidojimo vieta Šv. Onos koplyčioje Marienburge atsirado vėliau, po magistro Dietricho fon Altenburgo mirties 1341 m. Be to, sprendžiant iš visko, Šv. Onos koplyčia tapo bendra Ordino vadovų amžinojo poilsio vieta tik mirus Heinrichui Dusemeriui (1351), nes magistras Ludolfas Königas fon Wattzau 1345 m. vėl buvo palaidotas Marienverderio katedroje. Bėgdamas į priekį pasakysiu, kad trečiasis didysis magistras, 1429 m. palaidotas Marienverderio katedroje, buvo Heinrichas fon Plauenas. Priežastys, dėl kurių 1413-aisiais nuo valdžios nušalintas magistras atgulė amžinojo poilsio čia, o ne Marienburge, iki šiol nežinomos. Mirties akimirką nemalonėn patekęs magistras buvo visiškai reabilituotas ir net išgarsėjo kaip „Marienburgo gelbėtojas“. Turbūt vis dėlto tam tikrų priekaištų jo asmeniui būta, galbūt savo vaidmenį suvaidino pati jo suėmimo istorija, metusi šešėlį ant teutonų vadovybės papročių. Šiaip ar taip, Marienverderyje ilsisi trijų neeilinio likimo didžiųjų Ordino magistrų palaikai: vienas buvo nužudytas savo paties Ordino brolio, antrasis atsistatydino dėl psichikos ligos, trečiasis buvo nušalintas nuo valdžios varžovo ir pretendento į aukščiausią Ordino postą.
Nuo pat įkūrimo iki Didžiojo Ordino karo (1409–1411) su Lenkija ir Lietuva naujoji Marienverderio pilis nedalyvavo jokiuose karo veiksmuose. Užtat po Žalgirio mūšio apgultys ir šturmai jai tapo gana įprastu dalyku.
1410 m. rudenį lenkų ir lietuvių kariuomenė, nesėkmingai apgulusi Ordino sostinę Marienburgą, „grįždama atgal“ į Lenkiją paėmė Marienverderio pilį. Pasibaigus karui, pagal Pirmąją Torunės taiką Marienverderis liko Ordinui. Vėliau staigiai pablogėjusi ekonominė padėtis Ordino valstybėje, taip pat pasaulietinės diduomenės ir miestiečių nepasitenkinimas Ordino valdžia lėmė Prūsijos miestų sąjungos sukūrimą – ji buvo įkurta Marienverderyje 1440 m. kovo 14 d. Žinoma, į sąjungą įstojo ir pats Marienverderio miestas.
1454 m. kilus Trylikos metų karui, Marienverderio piliai ne kartą grėsė užpuolimai. Atkakliausia buvo 1460 m. Lenkijos vaivados Andrzejaus Puszkarzo surengta pilies apgultis. Kitą kartą lenkų kariuomenė prie Marienverderio sienų pasirodė 1478 m., per vadinamąjį Kunigų karą (1478–1479). Šįkart lenkai užėmė miestą, tačiau pilis, kurioje pasislėpė miestiečiai, atsilaikė. Ir chronologiškai kitas karas – Raitelių karas (1519–1521) – taip pat neaplenkė Marienverderio. 1520-ųjų kovą jį apgulė ir užėmė lenkų kariuomenė. Karo išbandymai negalėjo nepaveikti pilies būklės. Žinomi bent du dideli remontai – 1480-aisiais ir 1520-aisiais. Jų metu buvo išardyti per šturmą sugriauti kampiniai bokštai.
Išlikęs Marienverderio pilies danckeris (nuotraukoje) neturi analogų Prūsijoje.
1525 m. tarp Kryžiuočių ordino ir Lenkijos karūnos buvo pasirašyta Krokuvos sutartis, Ordinas sekuliarizuotas ir tais pačiais metais įkurta pasaulietinė liuteroniška Prūsijos kunigaikštystė. Po to pilis tapo jau evangelikų Pamedės vyskupo rezidencija.
Pirmuoju tokiu vyskupu ir Marienverderio pilies šeimininku 1530 m. tapo išskirtinė asmenybė Paulius Speratas – vienas pirmųjų Martyno Liuterio bendražygių, kunigaikščio Albrechto dvaro patarėjas, protestantiškų veikalų ir giesmių autorius. XVI a. antrojoje pusėje Marienverderio pilis praranda bet kokią karinę reikšmę ir tampa amto administraciniu centru. Jos patalpas dabar užpildė valdininkai, mokesčių rinkėjai, teisėjai. Kaip ir daugelis kitų pilių, Marienverderis galėjo būti naudojamas oficialiems priėmimams: tam buvo ir erdvių patalpų, o ir pati pilies išvaizda tiko valstybės reikalams spręsti. Antai 1709 m., eilinio vizito Prūsijoje metu, Marienverderio pilyje apsistojo caras Petras I. Valdant Frydrichui II, prijungus Vakarų Prūsiją, Marienverderyje įsikūrė šios provincijos aukščiausiasis teismas (kartu su kalėjimu). Tuo metu pilis buvo gerokai perplanuota. Vis dėlto, regis, pastatas provincijos teisėjams labai tiko, tad XVIII a. pabaigoje jiems pastatė naują pastatą, kurio statybai panaudotos išardyto pietinio korpuso medžiagos.
Visai įmanoma, kad Marienverderio pilis, kaip ir nemažai kitų, būtų buvusi visiškai išardyta statybinėms medžiagoms. Tačiau XIX a. viduryje Vokietijoje ėmė augti susidomėjimas istoriniu paveldu. Tuo metu Kryžiuočių ordino pilys buvo ištirtos, padaryti jų piešiniai ir brėžiniai. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsakė Marienverderio pilyje atlikti atkūrimo darbus, kad ji atgautų ankstesnę viduramžišką išvaizdą.
Šiuo metu pilyje veikia kraštotyros muziejus.
Po rekonstrukcijos pilies patalpos buvo naudojamos valstybės ir visuomenės reikmėms: čia buvo apgyvendinami kareiviai, mokėsi amatų mokyklos mokiniai, posėdžiavo įvairūs valdininkai. Naciai taip pat naudojosi esamais viduramžių statiniais – 1936 m. čia atidarytas vietinis Hitlerjugendo skyrius.
Po karo ir Prūsijos padalijimo tarp SSRS ir Lenkijos Marienverderis tapo lenkų miestu Kvidzynu. Pilį, kurios sienos per karo veiksmus beveik nenukentėjo, jau 1949 m. nuspręsta pritaikyti muziejui. Šiuo metu joje saugoma turtinga eksponatų kolekcija, pasakojanti apie Kryžiuočių ordino ir Lenkijos karalystės istoriją. Neabejotinai unikalus yra Marienverderio pilies danckeris. Daugumoje kitų iki mūsų laikų išlikusių pilių šie viduramžių „gynybiniai tualetai“ buvo nugriauti dar viduramžių ir naujųjų laikų sandūroje kaip pirminę paskirtį praradę statiniai, todėl dažniausiai juos galima pamatyti tik paveikslėliuose.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
