Miestas pamažu netenka paskutinių „bešeimininkių“ žaliųjų zonų, namai statomi taip tankiai vienas prie kito ir tokiuose mažuose sklypuose, kad negali būti nė kalbos nei apie automobilių stovėjimo aikštelę su pakankamu vietų skaičiumi, nei apie vaikų žaidimų ir sporto aikšteles, nei apie želdinius. Juo labiau neverta net kalbėti apie estetinę „tankinamosios“ statybos pusę. Apskritai, kaip kartą pasakė Kaliningrado srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas, „taškinis užstatymas rimtai pražudė Kaliningradą“.
Nors „taškinis“ užstatymas „žudo Kaliningradą“ jau daugiau nei dešimt metų, miesto valdžia nesiima jokių pastebimų pastangų šiai problemai išspręsti. Paprastai aktyvių piliečių priešprieša su miesto administracija ir statytojais baigiasi pirmųjų pralaimėjimu, nes „taškinio užstatymo“ sąvoka neįtvirtinta nei Rusijos Teritorijų planavimo kodekse, nei srities įstatymuose.
Tad kovoti tenka ne su pačiu užstatymu, o su jį lydinčiomis „procedūromis“: neteisėtomis statybos leidimų gavimo schemomis, medžių kirtimu, teritorijų planavimo ir sanitarinių normų pažeidimais ir taip toliau.
Labiausiai šiuo faktu, žinoma, nuliūdęs miesto savivaldybės „Kaliningrado miestas“ vadovas Aleksandras Jarošukas, anksčiau pažymėjęs: „Miesto valdžia daug ką daro su taškiniu užstatymu. Aš apskritai nesuprantu, kas yra taškinis užstatymas ir kas jį apskritai įvedė. Specialiai paprašiau, kad teisininkai man parengtų pažymą. Jie peržiūrėjo visą Teritorijų planavimo kodeksą ir padarė išvadą, kad tokio termino nėra. Na nėra jo! Todėl aš nesuprantu, apie ką kalbama.“
Tokiomis sąlygomis kovoti su taškiniu užstatymu praktiškai neįmanoma: galima uždelsti statybos leidimo išdavimą, atkreipti visuomenės dėmesį, mušti pavojaus varpais dėl korupcinės klausimo pusės, viešai smerkti valdžios atstovus ir statytojus ir taip toliau, ir taip toliau, bet galimybės laimėti (įprastoje situacijoje) menkutės.
Vis dėlto kartais nevaržomas taškinis užstatymas gali paliesti ne tik miesto veidą, jo gerbūvį ir gyventojų patogumą, bet ir kitus, valdžiai jautresnius klausimus, kurių nepaisymas reiškia federalinių įstatymų pažeidimą. Būtent su tokiu atveju susidūriau asmeniškai.
Prieš porą mėnesių visiškai atsitiktinai sužinojau, kad žemės lopinėlyje priešais mano namą bus pastatytas daugiaaukštis. Tiksliau, sužinojau apie viešuosius svarstymus dėl statybos leidimo išdavimo bendrovei daug žadančiu pavadinimu UAB „Kremen“.
Istorija banali: centriniame rajone liko neužstatytas žemės lopinėlis (žinoma, apleistas) su žolyte, medeliais, upeliuku – vienas paskutinių šunų šeimininkų prieglobsčių. Su šiuo sklypu ribojasi Regioninis perinatalinis centras.
Bet žolytė, medeliai, šuneliai, upeliukas, gimdyvės – tai niekam neįdomu.
Nusprendžiau susipažinti su nutarimo dėl svarstymų surengimo tekstu. Ir še tau, kokia nelaimė: tame žemės lopinėlyje stovi civilinės gynybos slėptuvė (nuotraukoje žemiau), liaudiškai „bombų slėptuvė“, toks galingas statinys ir, svarbiausia, saugomas įstatymo (1998 m. vasario 12 d. federalinis įstatymas Nr. 28-FZ „Dėl civilinės gynybos“, 1999 m. lapkričio 29 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimas Nr. 1309, 2011 m. liepos 4 d. Kaliningrado srities Vyriausybės nutarimas Nr. 509).
Civilinės gynybos slėptuvė Kaštonų alėjoje.
Tik štai bėda: nutarime dėl viešųjų svarstymų apie slėptuvę nieko nepasakyta. Visiškai, nė eilutės. Galvoju: taip negalima, kaip gi pamiršo tą statinį, juk tai civilinės gynybos objektas, o kaip galima pamiršti gynybą, juk dabar mes visi turime būti pasirengę gintis. Surašiau „suplikaciją“ miesto administracijai: jūs štai statybos leidimą rengiate, o dokumentuose spragos, kaip gi pamiršote slėptuvę, argi taip galima?!
Deja, miesto administracija atsakė į klausimus, kurių aš neuždaviau. Man buvo smulkiausiai papasakota ir apie tikslią žemės sklypo vietą, ir apie Rusijos Federacijos Teritorijų planavimo kodekso 39 straipsnį, kurio dieną naktį laikomasi architektūros ir statybos komitete, ir apie maloningą srities Turto agentūros sutikimą išduoti statybos leidimą (tarp eilučių buvo galima perskaityti: mylime, bučiuojame, ačiū, kad tokia smalsi gyvenate mūsų mieste).
Svarstymai įvyko. Savaime suprantama, statybos bendrovės atžvilgiu nebuvo išsakyta nė viena rimta pastaba, išskyrus mano nerimo kupino laiško gaunamąjį numerį su kreipimosi tema.
Nusiminiau ir parašiau kitą „suplikaciją“, šįkart Nepaprastųjų situacijų ministerijos valdybai: štai verkiu dėl karčios gynybinio statinio lemties, o miesto administracija nesidalija mano giliu liūdesiu, nepripažįsta federalinių įstatymų dėl civilinės gynybos ir apsauginių objektų ir apskritai niekaip nesupranta, apie ką kalbama. Prisipažinsiu, mano nuostaba buvo didelė, bet Valdyba sureagavo jau kitą dieną po kreipimosi. Slėptuvė yra įtraukta į apskaitą, ir Nepaprastųjų situacijų ministerijoje ją prisimena ir myli ne mažiau nei aš. Neseniai gavau raštišką atsakymą.
Apie tai, kad šioje teritorijoje su slėptuve administracija leido statyti daugiaaukštį, srities Nepaprastųjų situacijų ministerijos valdyba sužinojo iš manęs; jokių duomenų ir reikalavimų dėl atitinkamų civilinės gynybos ir nepaprastųjų situacijų priemonių įgyvendinimo statant gyvenamąjį namą iš jų niekas neprašė.
Nepaprastųjų situacijų ministerijos valdybai kreipusis į merą Aleksandrą Jarošuką su prašymu paaiškinti situaciją, administracija parodė neįtikėtiną sąmoningumą (kurio dėl kažkokių priežasčių nesugebėjo parodyti reaguodama į mano kreipimąsi) ir pranešė, kad leidimas naudoti žemę namo statybai bus išduotas tik tada, kai UAB „Kremen“ gaus pradinius duomenis ir reikalavimus dėl priemonių įgyvendinimo, arba kai slėptuvė bus išbraukta iš apskaitos.
Vis dėlto švęsti pergalę dar anksti. Jokių Nepaprastųjų situacijų ministerijos patvirtintų reikalavimų statybos bendrovė, savaime suprantama, įvykdyti negalės, nes kitaip šiame lopinėlyje nebeliks vietos namui.
Aišku, kad slėptuvę visomis jėgomis bandys išbraukti iš apskaitos; čia taip: arba slėptuvė, medeliai, žolytė, šuneliai ir linksmas vaikų čiuožinėjimas nuo „gynybinės kalvelės“ žiemą, arba daugiaaukštis.
Taip jau išėjo, kad slėptuvė, skirta gyventojams apsaugoti nuo žalingųjų veiksnių, leido imtis gynybinių veiksmų prieš taškinį užstatymą. Jei jos ten nebūtų, netrukus tame žemės lopinėlyje puikuotųsi siaubinga statybvietės tvora, visi medžiai būtų iškirsti, siauru dvipusio eismo keliu brautųsi sunkvežimiai, o polių kalimo garsai ir drebėjimas džiugiai drąsintų gimdyves ir kūdikius kaimyniniame Perinataliniame centre. Žodžiu, viskas būtų beveik kaip visada.
Dėl šios žemės ateities didelių iliuzijų nepuoselėju – juk statybos bendrovė, įdėjusi pastangų ir (kaip visi suprantame) lėšų, nesitrauks dėl kažkokios ten kažkokių ten piliečių gynybos. Ir, kaip atrodo, jei slėptuvę jiems vis dėlto pavyks išbraukti iš apskaitos, šio sklypo užstatymas bus dar vienas pavyzdys ne tik to, kaip vietos valdžia nusispjauna į miesto veidą, jo gerbūvį ir miestiečių teises, bet ir parodys, kaip jau visų lygių valdžia žiūri į gyventojų saugumo klausimus.
Autorės nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
