Bažnyčia pirmą kartą minima 1412 m., tačiau pastatyta XIV amžiuje. Būdingas plytų pastatas ant aukšto riedulių cokolio. Bokštas nuo antrojo aukšto medinis, 1713 m. Statant bokštą buvo uždengtas vakarinis frontonas su labai įdomiu portalu, virš jo – apvalus tinkuotas aklinasis langas su gražiais profiliais, po juo – frizas su žmonių galvų atvaizdais.
Rytuose – šešiakampė presbiterija, prie kurios iš šiaurės pristatyta zakristija. Pietinėje bažnyčios pusėje – prieangis.
Viduje centrinė nava turi (pasak A. Boetticherio) lygias lentų lubas. Kitais duomenimis – labai gražūs ištęsti kryžminiai skliautai, užsibaigiantys penkiomis presbiterijos aštuonkampio sienomis (labai retai pasitaikantis sprendimas), plonos briaunos, vietoj kapitelių – kvadratinės plokštelės (liudininkų pasakojimais, po karo lubos vis dėlto buvo su kryžminiais skliautais). Vargonai įrengti 1859 m. Trys varpai.
Iškart po Antrojo pasaulinio karo dviejų viršutinių bokšto aukštų jau nebuvo, tačiau bažnyčia beveik nenukentėjo.
Padalijus Rytų Prūsiją, siena nusidriekė pačiu pietiniu kaimo pakraščiu taip, kad didžioji jo dalis atiteko Karaliaučiaus sričiai. Tiesa, visas kaimas pateko į pasienio užtvarų sistemą.
1957 m. bažnyčia dar stovėjo, tačiau tinkamos priežiūros stoka vėliau lėmė spartų jos irimą, prie kurio neabejotinai prisidėjo ir žmonės.
1990 m. duomenimis, ji buvo griuvėsiai su įgriuvusiu stogu ir sugriautomis sienomis. Pietinis prieangis visiškai sugriautas ir užpiltas skalda. Presbiterija taip pat sugriauta, matėsi tik cokolinė dalis ir sienų fragmentai. Zakristija taip pat sugriauta, tačiau išliko sienos ir matyti skliautuotų lubų briaunų pagrindai. Gana neblogai išliko vakarinis frontonas, ir kadangi du viršutiniai bokšto aukštai sugriauti, labai gerai matyti apvalus profiliuotas langas ir nedidelis frizas su žmonių galvų atvaizdų liekanomis (iš devynių išliko šešios).
Vakarinis, giliai profiliuotas įėjimas, vedantis iš bokšto į navą, taip pat neblogai išlikęs.
Apžiūrint vidų, sienose matyti emporų tvirtinimo vietos. Šiaurinė siena išlikusi šiek tiek geriau nei pietinė. Nieko, kas primintų, kad lubos buvo skliautuotos, nerasta. Naikinimas tęsėsi, iki 2002 m. visiškai prarasti žmonių galvų bareljefai.
Kapinės smarkiai suniokotos, kapai iš dalies išrausti. Tiltas per upelį sulaužytas. Iš namų daugiausia išliko tik pamatai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
