/ Ragainė

Skraidantys numirėliai

Skraidantys numirėliai

Radijas kapinėse

„Didžiausias išradimas! Dabar jau ne taip nuobodu... būti mirusiam.“


(Radio auf dem Friedhof

"Famose Erfindung! Jetzt ist es nicht mehr so langweilig. tot zu sein." – vok.)


Thomo Theodoro Heine piešinys Miuncheno žurnalui „Simplicissimus“, paskelbtas 1924 metais.

Šaltinis: simplicissimus.info.

Ragainės mieste, dabartiniame Nemane, yra dvejos bažnytinės kapinės. Vienos – vokiečių parapijos, kitos – lietuvių. Pirmosios yra į rytus, o kitos – į pietvakarius nuo miesto. Tačiau jos išsidėsčiusios taip, kad tarp jų nėra nei namų, nei sodų, nei medžių, nei sienų, nei tvorų.

Ir atsitinka taip, ypač audringomis naktimis, kad abiejų parapijų numirėliai, gyvi būdami buvę draugai, lanko vieni kitus, šimtais, o kartais ir tūkstančiais perskrisdami iš vienų kapinių į kitas. Skrenda jie neaukštai, vos vos virš žemės ir tiesiai, niekur nesukdami.

Matyti juos duota ne kiekvienam, o tik tiems, kurie gimė sekmadienio vidurnaktį. Štai jie ir mato pilką tekančią juostą virš žemės. Ir niekas negali sutrukdyti mirusiųjų skrydžiui.

Atsitiko taip, kad į Ragainę iš tolimų kraštų atvyko svetimšalis ir nusprendė čia likti visam laikui.

Pasistatė tvirtą gražų namą pietiniame miesto gale, bet jau pirmąją audringą naktį šis namas sugriuvo, o keli seni, jau ir apirę namai, stovėję šalia, liko nepažeisti.

Šeimininkas nusprendė atsistatyti iš naujo, bet viskas veltui – netrukus iš namo vėl liko tik akmenų krūva.

Ir tada vienas senis, gimęs naktį iš šeštadienio į sekmadienį, pasakė jam, kad jo namas stovi kaip tik numirėlių, perskrendančių iš vienų kapinių į kitas, kelyje. Ir parodė jam šalia stovintį daržinę su į šoną pasvirusiu stogo kraigu. Reikalas tas, kad kraigo viršūnė buvo numirėlių skrydžio kelyje, ir kaskart stogo kraigas lūždavo, ir jį vėl ir vėl reikėdavo atstatyti. Tada praregėjęs nelaimėlis statytojas pastūmė savo namą į šoną, nuo nuodėmės toliau, šalin nuo skraidančių numirėlių kelio, kur šis tikriausiai tebestovi iki šiol, jei nesugriuvo nuo laiko.

ŠALTINIS

Johannas Grässe, „Prūsijos valstybės sakmių knyga“ (vok. Johann Georg Theodor Grässe, „Sagenbuch des Preussischen Staats“), Glogau, 1868.



● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.


Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.