Pilies atpažįstamumas ypač ryškiai kontrastuoja su dabartine beveide dykviete jos vietoje. Dykviete, kuri, kad ir kaip keista, irgi yra simbolis. Simbolis milžiniško ir be galo įdomaus laikotarpio, išplėšto iš bendros miesto istorijos. Laimei, pagaliau atsirado vilties, kad istorijos skirstymas į „teisingą“ ir „nepageidaujamą“ visam laikui liks praeityje.
Žodį „Pilis“ didžiąja raide rašau neatsitiktinai. Patys vokiečiai jos nevadino „karališkąja“ ir labai retai vadino „Karaliaučiaus“ pilimi. Žemėlapiuose, atvirukuose, knygose ir lankstinukuose buvo rašoma tiesiog Das Schloβ — „Pilis“. Didžiąja raide, kaip vokiečių kalboje įprasta rašyti daiktavardžius. Ir kai Karaliaučiuje kas nors ištardavo žodį „Pilis“, niekas netikslindavo, kuri. Tai irgi rodo, kokia svarbi ji buvo miestui ir jo gyventojams.
Kas gi yra „Pilis“?
Iš mokyklinio viduramžių istorijos kurso gerai prisimename, kad pilis — tai feodalo tvirtovė ir būstas. Tačiau iš tikrųjų feodalinės (riterių) pilies vaidmuo buvo kur kas platesnis — ji įkūnijo ir patvirtino feodalo suverenitetą. Politinė padėtis Europos feodalinėse valstybėse ir karybos išsivystymo lygis buvo tokie, kad, turėdamas galingas sienas ir nedidelę, bet ištikimą įgulą, pilies savininkas galėjo atsispirti ne tik kaimynams riteriams, bet ir savo siuzerenui.
Pilies gynybos koncepcija buvo tokia: net ir tada, kai apgulėjai įveikdavo aukštas ir galingas sienas arba išlauždavo vartus ir įsiverždavo į kiemą, kiekvieną bokštą, rūsį, pastatą ir, žinoma, citadelę (donžoną arba bergfridą) jiems tekdavo imti šturmu, eikvojant dideles pajėgas ir prarandant karius.
Piliai būdingos nuoseklios gynybos linijos ir galimybė kurti vietinius pasipriešinimo židinius. Kiekviena laiptinė buvo įrengta taip, kad ją ginti būtų lengviau nei šturmuoti. Slaptos durys ir perėjos leido užpulti priešą iš užnugario, iš kur jis nesitikėjo. Bokštai virsdavo izoliuotais bastionais, rūsiai — spąstais. Neretai nutikdavo taip, kad, užėmusi sienas ir išorinius bokštus, puolančioji pusė taip įklimpdavo vidinių pastatų apgultyje, jog pritrūkdavo lėšų karui tęsti, o samdiniai kareiviai tiesiog išsiskirstydavo namo. Todėl pilys nepasiduodavo iki paskutiniosios, tikėdamosi, kad apgultis bus nutraukta arba atvyks pagalba iš išorės.
Ne ką lengviau buvo ir ilgai apgulti pilį, tikintis, kad badas privers jos gynėjus pasiduoti apgulėjų malonei. Pilies įgula paprastai būdavo kur kas mažesnė už priešo kariuomenę, todėl, kol pilyje gynėjai taupė maisto atsargas ir skaičiavo dienas, už jos sienų reikėjo ne tik maitinti didžiulę kariuomenę, bet ir pastatyti jai laikinus būstus, apjuosti juos grioviu ir statinių tvora (palisadu) nuo priešo išpuolių, prižiūrėti, kad apgulties išvarginti kareiviai neatsipalaiduotų sargyboje ir neatsiduotų girtavimui bei plėšikavimui. Jei apgultis užsitęsdavo iki žiemos, atsirasdavo papildomų išlaidų laikiniems pastatams šildyti. Apgultį nutraukti kartais lemdavo ne tik ištuštėjęs iždas, bet ir epidemijos, kiti kariniai konfliktai, maištai, o kartais net apgulusios kariuomenės vado mirtis. Taigi riterių pilis buvo labai veiksminga gynybos priemonė, leidžianti, mažai išleidžiant kariuomenei išlaikyti, atsilaikyti prieš gerokai stipresnį priešą. Būtent todėl pilys viduramžių Europoje paplito visur. Vien Prancūzijoje jų buvo daugiau nei penki tūkstančiai.
Tačiau tarp feodalinės pilies ir ordino pilies, kokia buvo Pilis Karaliaučiuje, esama esminio skirtumo. Pirma, ordino pilis priklausė korporacijai, kuria iš esmės ir buvo riterių ordinas. Todėl karas su kaimyninės pilies įgula buvo neįmanomas, vadinasi, pilis galima ir reikėjo statyti taip, kad apgulties metu viena dengtų kitą. Antra, nuo pat pradžių pilys prūsų žemėse buvo skirtos priešui, neišmanančiam apgulties subtilybių. Ekspansijos į Pabaltijį laikais Ordinas stokojo lėšų, ir, atsižvelgiant į techninį bei organizacinį prūsų silpnumą, pilys buvo statomos labai racionaliai, be fortifikacinių pertekliaus ir nepagrįstų išlaidų.
Reikia pažymėti, kad būtinybę statyti pilis užkariautose teritorijose numatė ir Vokiečių ordino statutas, pagal kurį ordino broliai galėjo nakvoti tik pilyse ir niekur kitur. Taip buvo siekiama kontroliuoti, kaip broliai laikosi vienuoliškų įžadų, ir pirmiausia celibato įžado.
Todėl ordino pilių tinklas ir įtvirtinimai buvo kuriami atsižvelgiant į vidutinę sunkiai ginkluoto riterio su tarnais ir pėstininkais dienos žygio raiti trukmę, ir atstumas tarp kaimyninių pilių neviršijo 30 kilometrų. Pilyse buvo viskas, ko reikėjo kasdieniam riterių vienuolių gyvenimui: gyvenamosios patalpos, refektorius (remteris), ligoninė (firmarija), tualetas (dancigas), klėtys ir sandėliai, arklidės, kalvės. Pilies vandens tiekimas būtinai reikalavo šulinio pilies kieme. Gyvenamosios patalpos buvo šildomos židiniais ir specialiomis krosnimis su kanalais sienose ir perdangose, kuriais tekėjo karštas oras. Dauguma pilių buvo statomos prie upelio, kuris buvo užtvenkiamas užtvanka, taip suformuojant pilies tvenkinį. Ant užtvankos būdavo statomas malūnas, tais laikais bene privalomas pilies atributas.
Įžengę į prūsų žemes, Vokiečių ordino riteriai pamatė, kad daugelį pilims statyti palankių vietų jau užima primityvūs prūsų medžio ir žemių įtvirtinimai bei šventvietės. Be jokių išankstinių nusistatymų Ordinas jų vietoje įkuria savo pilis, pasinaudodamas jau esamais grioviais ir pylimais. Galima net teigti, kad Ordino riteriai paprastai savo pilių nestatydavo plyname lauke. Ne išimtis buvo ir dvi didžiausios komtūrijų* pilys mūsų srities teritorijoje — Balga ir Karaliaučius.
Kalbant apie ordino pilis kaip fortifikacinius statinius, reikia pažymėti, kad, kitaip nei didžiosios Vakarų Europos pilys, jos buvo toli gražu ne tobulos. Jei Italijoje ar Prancūzijoje viduramžių fortifikatoriai įrengdavo ištisą papildomų gynybos ruožų sankaupą, sumaniai naudojo sienų lūžius ir už sienų iškeltus bokštus, kad galėtų iš lankų ir arbaletų apšaudyti iš šono prie pilies sienų įsitvirtinusį priešą, tai Prūsijoje riteriai pirmiausia pasikliovė gamtinėmis kliūtimis, grioviais, pylimais ir aukštomis sienomis.
Pagrindinis ordino pilies gynybos elementas buvo parchamas — aikštelė tarp išorinės gynybinės sienos (parchamo sienos) ir pagrindinės pilies sienos. Ordino fortifikatorių sumanymu, su kovomis ir didelėmis netektimis įveikęs išorinę sieną, priešas atsidurdavo atviroje aikštelėje, kurią pilies gynėjai apšaudydavo iš kovinio aukšto (paprastai antrojo).
Nuo sienų užpuolikams ant galvų skriedavo akmenys ir rąstai, o galiausiai būdavo surengiamas sunkiai ginkluotų karių išpuolis, kuris galutinai susidorodavo su apgulusiu būriu. Būtent čia, parchamo aikštelėje, ir turėjo vykti pagrindiniai įvykiai, pasibaigiantys visišku priešo sutriuškinimu. Toks paprastas aktyvios gynybos planas numatė, kad užpuolikai neturi tobulos pilių šturmo technikos, o riteriai kokybiškai pranoksta juos puolimo priemonėmis ir apsaugine ekipuote. Todėl pilys, daugmaž sėkmingai atsilaikiusios prieš prūsų būrius, pasirodydavo nepakankamai apsaugotos, kai joms tekdavo gintis nuo lietuvių ar lenkų kariuomenių.
Nuo Otakaro iki maršalo pilies
Visiems žinoma, kad Karaliaučiaus pilies atsiradimas susijęs su Čekijos karaliaus Otakaro II Pršemyslo vardu. Tiesa, jo garbei pavadintos pilies pats karalius taip ir nepamatė – buvo jis itin energingas žmogus ir, vos suteikęs kryžiuočiams neįkainojamą karinę pagalbą užkariaujant Sembą, išvyko namo, nes Čekijoje jo laukė daugybė reikalų, pradedant kova su užsispyrusiais baronais ir karališkosios valdžios stiprinimu. Sprendžiant iš kronikų, Karaliaučiaus įkūrime jis taip pat nedalyvavo — pilies įkūrimo metu Otakaras jau buvo kelyje. Vis dėlto politiniai Ordino ir Čekijos karalystės santykiai nuo tada išliko draugiški iki pat Ordino saulėlydžio.
Užtat neabejotinai tiesiogiai Karaliaučiaus įkūrime dalyvavo kitas Sembos žygių dalyvis — pirmasis Karaliaučiaus pilies komtūras Burchardas von Hornhausenas. Remiantis dar vokiečių atliktais archeologiniais kasinėjimais, pats pirmasis medžio ir žemių įtvirtinimas buvo dabartinių Tarybų rūmų apylinkėse ir ties takeliu Karaliaus kalno šlaite, vedančiu link prekybos centro „Moskovskij“.
Tačiau jau iki 1257 metų pradėta statyti mūrinė pilis toje vietoje, kur ji stovėjo ateinančius 700 metų. Vis dėlto pačioje statybos darbų pradžioje juos sutrukdė vietos gyventojų sukilimas, prasidėjęs 1260 metais. Tai buvo antrasis prūsų sukilimas nuo tada, kai kryžiuočiai pradėjo užkariauti Prūsiją.
Ordino broliai nustebę pamatė, kad per tuos metus prūsai daug ko iš jų išmoko, ypač apgulties organizavimo ir apgulos pabūklų naudojimo. Patys Ordino riteriai šį sukilimą vadino „prūsų atsimetimu nuo tikėjimo“, nes sukilo pakrikštyti prūsai, buvę ordino valstybės pavaldiniais, tarp jų ir ėję karo tarnybą. Šį kartą anksčiau jiems neįveikiamos riterių pilys buvo užimtos viena po kitos – išskyrus Balgą ir Karaliaučių, kuriuos prūsai nesėkmingai šturmavo, o paskui apgulė. Karaliaučiaus apgultis truko dvejus su puse metų, ir tik galimybė tiekti Piliai maistą Priegliumi leido įgulai išsilaikyti, kol atvyko Vokietijos kunigaikščių karinė pagalba. Iškart po blokados nutraukimo 1263 metais buvo atnaujinta mūrinės pilies statyba, atsižvelgiant į prūsų apgulties pamokas. Tas pats nutiko ir Balgos pilyje. Pilių gynyba neapsiribojo vien galingų sienų statyba – dabar beveik visos pilys turėjo priešakinį įtvirtinimą, priešpilį (forburgą). Buvo imtasi priemonių apsaugoti jau atkariautas teritorijas nuo įsiveržimų iš išorės, pastatant gynybinį mažųjų pilių žiedą. Pilių kontrolėje atsidūrė Prieglius, Deimė ir Alna (Lava). Apie taikytų priemonių veiksmingumą byloja tai, kad Karaliaučiaus ir Balgos pilių, kol jos turėjo įtvirtinimų reikšmę, priešas taip ir nepaėmė nė karto.
Itin palanki Karaliaučiaus geografinė padėtis lėmė, kad jis iškilo virš kitų Ordino pilių. Iki 1312 metų, sustiprėjus puolimui prieš Lietuvą ir nuolatiniams atsakomiesiems Lietuvos kariuomenės žygiams, Karaliaučius tampa Vokiečių ordino maršalo rezidencija, faktiškai jo karine sostine.
Tuo metu pilis buvo deramai pertvarkyta: visuose keturiuose pilies kampuose iškilo gynybiniai bokštai, iš kurių išsiskyrė aštuonkampis Avižų bokštas („Haberturm“), išlikęs iki pat galutinio Pilies griuvėsių nugriovimo. Šiaurinėje pusėje atsirado du tarpiniai bokštai, o pietinėje – trys. Visi bokštai buvo išsikišę už sienų, todėl buvo galima apšaudyti iš flangų priešą, įsitvirtinusį tiesiai po siena. Bokštai buvo stačiakampiai – pagal to meto įtvirtinimų kanonus jie laikyti veiksmingesniais nei apskritieji. XIV amžiaus pabaigoje buvo pastatytas didysis pilies bokštas, mums taip gerai pažįstamas iš nuotraukų. Dėl savo konstrukcijos šis bokštas nebuvo nei donžonas, nei bergfridas – veikiau tai buvo stebėjimo bokštas, atlikęs ir varpinės, o vėliau ir pagrindinio miesto laikrodžio bokšto funkcijas. Pilies dancekeriai (tualetai) stūksojo vakarinėje pusėje, kaip tik ten, kur dabar eina Lenino prospektas.
Pilies planas 1350 metais. Rekonstrukcija iš Friedricho Lahrso knygos „Karaliaučiaus pilis“.
Pilies planas 1450 metais. Rekonstrukcija iš Friedricho Lahrso knygos „Karaliaučiaus pilis“.
Beje, tada šioje vietoje buvo griovys. Pagrindinis Pilies statinys buvo keturkampis konvento (riterių susirinkimo) pastatas. Būdinga, kad būtent Ordino klestėjimo laikotarpiu Pilies, kaip įtvirtinimo, raida pasiekė kulminaciją. Tačiau jau nebetoli buvo kiti laikai. Europoje atsiradęs šaunamasis ginklas nušlavė nuo istorijos puslapių ne tik riterių raitiją, bet ir pilis.
Tvirtovė tampa rezidencija, paminklu, muziejumi
Jau pirmasis apgulos artilerijos panaudojimas Europoje parodė, kad visos senosios įtvirtinimų formos – mūrinės sienos ir bokštai – negali atsilaikyti prieš naują kariuomenės rūšį. Akmeniniai, o vėliau ir ketaus sviediniai, metodiškai šaudomi tiesioginiu taikymu iš vadinamųjų pramušimo baterijų, trupino plytas, daužė šaudymo angas, laužė parapetų dantis. O pačios pilys visiškai netiko tvirtovės pabūklams išdėstyti: bokštai buvo per ankšti, laiptinės – siauros ir nepatogios, gynybiniai takai ant sienų – pažeidžiami apgulos artilerijos. Vietoj pilių pamažu imta pilti žemių pylimus ir bastionus, ir tik karinio mąstymo inercija kartais dar skirdavo mūrinėms tvirtovėms bastionų žiedu apjuostos citadelės vaidmenį. Prūsijoje ši akimirka atėjo pasaulietinės kunigaikštystės kūrimosi metais.
Paskutinį kartą gausios pilys kaip įtvirtinimai išvardytos Krokuvos sutarties tekste, kurį 1525 metais pasirašė ką tik kunigaikščiu tapęs Albrechtas. Būtent Albrechtas pradėjo perstatyti Pilį į valdovo rezidenciją, nors ir įtvirtintą – pirmiausia nuo menkai ginkluotų maištininkų.
Valdant pirmajam kunigaikščiui buvo pakeistas pietinis Pilies sparnas (architektas Andreasas Hesse), taip pat virš rytinių vartų pastatytas garsus architekto Friedricho Nussdorferio statinys, taip ir vadintas – „Albrechto pastatas“. Didžiausi pokyčiai Pilyje įvyko regento Georgo Friedricho laikais, 1584–1594 metais. Jis pasikvietė architektą Blasiusą Berwartą, kuris nugriovė konvento pastato liekanas ir pastatė iš daugybės nuotraukų ir piešinių žinomą vakarinį sparną su kontraforsais ir dviem dideliais apskritais bokštais. Vakarinio sparno antrajame aukšte buvo atidaryta pilies bažnyčia.
1400-ieji metai. Piešinys iš Friedricho Lahrso knygos „Karaliaučiaus pilis“.
1560-ieji metai. Piešinys iš Friedricho Lahrso knygos „Karaliaučiaus pilis“.
Karališkąja Pilį pavertė pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I. Pirma, jis joje karūnavosi, antra, įsakė paversti ją savo antrąja rezidencija. Rytinio sparno perstatymo projektą parengė architektas Schultheissas von Unfriedas, tačiau jis toli gražu nebuvo įgyvendintas iki galo. Taip pietrytinėje Pilies dalyje atsirado baroko stiliaus „Unfriedo pastatas“. Jo statyba baigta tik rusų valdymo Karaliaučiuje metais, per Septynerių metų karą. Paskutinius didelius statybos darbus Pilyje atliko architektas Schlüteris, kuris 1864 metais ant pagrindinio pilies bokšto užkėlė neogotikinę smailę. Po to visi pakeitimai buvo vietinio pobūdžio: keitėsi frontonai, atraminių sienų tvoros, buvo statomos skulptūros. Pilis iš tvirtovės galutinai virto įvairių epochų architektūros paminklu. XX amžiuje Pilies patalpos daugiausia buvo naudojamos muziejams, kuriems buvo atiduotas visas pietinis sparnas, dalis vakarinio ir atskiros rytinio bei šiaurinio sparnų patalpos.
Tačiau visų pirma Pilis buvo pagrindinė Karaliaučiaus įžymybė, jo paradinis fasadas, kurį žinojo ir atpažino ne tik miestiečiai, bet ir milijonai žmonių visame pasaulyje. O svarbiausia – jo širdis.
„Citadelė“ ar „supuvęs dantis“
Nėra ir negali būti jokio pateisinimo hitleriniam fašizmui. Nesuskaičiuojamų nelaimių ir kančių jis atnešė ne tik Europos tautoms ir mūsų šaliai, bet ir tai aplinkai, kurioje gimė, kurioje buvo išpuoselėtas ir kurią panaudojo savo baisiai ideologijai įtvirtinti. Karaliaučiaus pilis – tik maža smiltelė tame milžiniškame griaunančiame ugnies viesule, kuriuo Hitlerio sukeltas Antrasis pasaulinis karas nusirito per mūsų planetą.
Atėjus fašistams, Pilies laukė nepavydėtinas likimas – tapti nacių susirinkimų, nacionalsocialistinės agitacijos parodų vieta, taip pat hitlerininkų pagrobtų kultūros vertybių saugykla. Vargu ar Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų įgulos apie tai mąstė, mėtydamos padegamąsias bombas į Karaliaučiaus nakties tamsą, tačiau būtent šis 1944 metų rugpjūčio 30 dienos antskrydis tapo Pilies pabaigos pradžia. Bombardavimo padaryta žala buvo katastrofiška: Pilyje kilęs gaisras smarkiai suniokojo pietinį ir rytinį sparnus. Šiauriniame ir vakariniame sparnuose išdegė stogas ir viršutiniai aukštai. Buvo prarasta daugybė Pilyje veikusių muziejų eksponatų. Stebuklingai išliko iš anksto į dėžes supakuotas ir rūsiuose paslėptas Gintaro kambarys, tačiau daugelis kitų lobių visiems laikams pražuvo gaisrų liepsnose. Bet tai buvo toli gražu ne paskutiniai išbandymai, tekę Karaliaučiaus piliai.
3-iojo Baltarusijos fronto kariniuose dokumentuose Pilis dažnai minima kaip „Citadelė“. Taip buvo daroma visai ne todėl, kad karinė vadovybė nežinojo, jog pilis kaip įtvirtinimas paseno dar prieš penkis šimtmečius.
To meto sovietinė propaganda plėtojo istorines paraleles tarp „riterių šunų“ ir hitlerinių grobikų. Istoriko požiūriu jos buvo nepagrįstos, tačiau suprantamos kariams, kasdien žiūrintiems mirčiai į akis.
Į seniai Dievop iškeliavusių riterių dvasią kartkartėmis kreipdavosi ir nacių propaganda. Taigi, nesigilinant į istorinių įvykių esmę, vieni pavertė kryžiuočius savo nusikalstamų planų pateisinimu, o kitiems teko tuos planus nuversti kartu su jų simboliu. Įdomu, kad kai kurie nacių partijos viršūnėlės atstovai Karaliaučiuje iš tiesų laikė Pilies sienas rimta apsauga nuo tuo metu modernių ginklų. Antai Karaliaučiaus komendantas Laschas savo atsiminimuose aprašo, kaip gauleiteris Kochas siūlė užtempti ant Pilies bokšto pabūklą ir iš ten apšaudyti rusus, o vėliau ragino ginti pilį kaip paskutinį miesto gynybos bastioną. Vis dėlto nė vienam iš šių planų nebuvo lemta išsipildyti. Pabūklo ant bokšto paprasčiausiai nebuvo įmanoma užtempti, o Pilį gynusi esesininkų ir policininkų grupė stengėsi ją palikti vos tik Raudonosios armijos daliniai pradėjo kiek stipriau apšaudyti.
Nors tikro Pilies šturmo nebuvo, artilerijos apšaudymai ir atakos aviacijos veiksmai ją pavertė dar apgailėtinesne nei po britų bombardavimo. Išlikusiais galėjo būti laikomi tik senieji Pilies rūsiai. Antžeminiai statiniai tebuvo sienos be perdangų, su daugybe skylių ir pramušimų. Iškart po karo pilies griuvėsiai buvo paversti „karjeru“, kuriame „buvo kasamos“ plytos, skirtos sovietiniams miestams atstatyti. Galiausiai septintajame dešimtmetyje klausimas dėl tolesnio Pilies likimo buvo iškeltas be užuolankų.
Pasak legendos, galutinai jį išsprendė vyriausiasis SSKP CK ideologas draugas Suslovas. Būdamas tarnybinėje komandiruotėje Kaliningrade ir važiuodamas pro pilies griuvėsius, jis išbarė vietos vadovybę: „Jūs dar neišrovėte šito supuvusio fašizmo danties?!“
Po šių žodžių miesto generalinio plano vadovų, SSRS kultūros ministerijos atstovų ir Kaliningrado muziejininkų nuomonė nebeturėjo jokios reikšmės. Galutinai Pilis buvo nugriauta iki 1969 metų, tačiau jos rūsiai smalsuoliams buvo prieinami dar kelerius metus, kol neprasidėjo Centrinės aikštės tvarkymas.
Miesto širdis
Beveik 700 metų niekas Karaliaučiuje nesusimąstė, kur yra jo širdis. Nes atsakymas buvo akivaizdus. Pilis ir tik Pilis. Susimąstyta kiek vėliau, kai ši širdis galutinai nustojo plakti. Ir tapo aišku, kad nei buvęs miesto magistratas (liaudyje vadintas CG – centriniu gastronomu, vėliau – miesto administracijos pastatas), nei pradėti, bet taip ir nepastatyti DS – Tarybų namai – miesto širdimi tapti neprilygsta. Pirmasis geriausiu atveju yra jo galva, antrieji – didelė ir bjauri karpa. Sustojusios miesto širdies gabalėlį atkasė archeologai, tačiau nuo to ji plakti nepradėjo. Ar miestas turi ir toliau gyventi be širdies, ar vis dėlto mums užteks drąsos pripažinti, kad geresnės Širdies nei ta, kurioje sujungtos Istorija, Kultūra ir Menas, miestui tiesiog negali būti? Manau, atsakymas į šį klausimą nėra toks tolimas nuo šiandienos, kaip kartais atrodo.
____________
* Komtūrija (komandorija) – mažiausias administracinis Ordino vienetas. Iki 1300 metų Vokiečių ordinas turėjo apie 300 komtūrijų, išsidėsčiusių po visą Europą – nuo Sicilijos iki Pabaltijo. Paprastai komtūriją sudarė viena pilis ir tiesiogiai prie jos prigludusios teritorijos. Kiekvienai komtūrijai vadovavo komtūras. Mažiausios ir skurdžiausios komtūrijos galėjo išstatyti vos po dešimtį ginkluotų karių, didžiausios ir įtakingiausios – daugiau kaip tūkstantį.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
