06.03.2021 / Friedrichstein – Hamburgas – Kaliningradas – Kamenka

Marion Dönhoff: „Mylėti neturint“

Natalja Račenkova Žurnalistė, vertėja, pedagogė

Grafienė Marion von Dönhoff

(Hamburgas, 1972)

Kaip vienos garsiausių Prūsijos giminių paveldėtoja tapo įtakingiausia Vokietijos žurnaliste.

Grafienės Marion von Dönhoff gyvenimas apėmė beveik visą XX amžių. Ji gimė savo šeimos giminės pilyje. Gavo klasikinį bajorišką auklėjimą, perėmė aristokratiškas manieras… Tačiau ją visada erzino aukštuomenės pasaulis, kupinas ritualų, ceremonijų ir konvencijų. Nuo vaikystės jai buvo kur kas maloniau būti tarp paprastų valstiečių, dirbusių jų dvare. Kartu kontesa didžiavosi savo pavarde ir suvokė save kaip vienos seniausių giminių atstovę. Vis dėlto Rytų Prūsijoje, nors bajorija buvo privilegijuotas luomas, niekam niekas neatitekdavo veltui. Tai buvo laikas, kai moterims buvo skirtas tam tikras vaidmuo — Kinder-Küche-Kirche (Vaikai–Virtuvė–Bažnyčia). Marion buvo viena iš nedaugelio, kuriai pavyko peržengti konvencijas, įgyti puikų išsilavinimą, užtikrintai valdyti savo neaprėpiamus dvarus ir, dar daugiau, atrasti save naujame gyvenime, kuris prasidėjo tragedijų virtine.

Į valdžią atėjus naciams, Marion, dar būdama studentė, tapo aktyvia opozicionierė. 1939 metais į frontą išėjo jos broliai ir sūnėnai. Paskui ėmė ateiti pranešimai apie žūtis. 1944-aisiais ji prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo. Po nepavykusio pasikėsinimo į Hitlerį jai pavyko išvengti kartuvių, o visi jos bendražygiai buvo nubausti mirtimi. Paskutinį ir ne mažiau žiaurų likimo smūgį ji patyrė 1945-ųjų sausį, kai sovietų kariuomenė įžengė į Rytų Prūsiją, o grafienė Dönhoff pabėgo į Vakarus, per vieną naktį netekusi ne tik savo dvaro, bet ir tėvynės. Kartą ir visiems laikams. Tai, kad kaip asmenybė ji susiformavo būtent nacizmo epochoje, nulėmė jos domėjimąsi politika. Laimingo atsitiktinumo dėka ji pateko į Hamburgo savaitraštį Die Zeit ir per 56 žurnalistinės veiklos metus padarė nepaprastą karjerą. Grafienė mokėjo pakilti virš visko, kas tuščia ir smulkmeniška. Ją ir dabar vadina fantastiška moterimi, vokiečių žurnalistikos grand dame, tautos sąžine, viena įtakingiausių Vokietijos politinių publicistų, išgelbėjusių vokiečių tautos reputaciją.

Vaikystė

Iš kur kilo Dönhoffai

Dönhoffai, kaip ir daugelis vokiečių aristokratų giminių, į Rytus persikėlė viduramžiais. Jie buvo kilę iš Dunehoffo prie Rūro upės (Vestfalija). Antrasis jų šeimos lizdas — taip pat Dunehoffas — buvo pastatytas 1330 m. netoli Rygos Livonijoje, kur prabėgo aštuoniolikos šios giminės kartų gyvenimas. Vyresnioji Livonijos giminės šaka, žinoma kaip Denhoffai, davė iškilių Lenkijos magnatų — palatinų, etmonų, seniūnų ir kardinolų. Prūsijos protestantai Dönhoffai kilo iš livoniečio Magnuso Ernsto von Dönhoffo, buvusio Lenkijos pasiuntinio Saksonijoje ir Brandenburge, kuris 1666 metais įsikūrė netoli Karaliaučiaus. Jo vaikaitis Ottas Magnusas, Klaipėdos gubernatorius ir Prūsijos pasiuntinys sudarant Utrechto taiką, 1709–1714 m. pastatė visą didingą Friedrichsteino pastatų kompleksą.

Grafienė Marion Hedda Ilse Dönhoff gimė 1909 m. gruodžio 2 d. Friedrichsteino rūmuose, keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Karaliaučiaus (dabar — Kamenkos gyvenvietė). Marion motina, mergautine pavarde von Lepel, kadaise buvusi paskutinės imperatorės Augustos Viktorijos dvaro dama, ir namuose išlaikė pomėgį griežtam kaizerio dvaro etiketui – ji reikalavo, kad tarnai į ją kreiptųsi ne kitaip kaip Jūsų Ekscelencija. Tėvas, grafas Augustas von Dönhoffas, tarnavo diplomatu Vokietijos pasiuntinybėse Sankt Peterburge ir Vašingtone, buvo ne tik paveldimojo Prūsijos senato, bet ir renkamo Vokietijos Reichstago narys. Be to, jis buvo didelis meno žinovas ir aistringas keliautojas. Grafas mirė, kai Marion buvo 10 metų.

Prabanga viešumoje, asketizmas buityje ir liuteroniškas pamaldumas buvo didelės Dönhoffų šeimos stilius.

Jauniausia iš septynių vaikų, Marion visai nebuvo numylėtinė. Priešingai, santykiai su tėvais, ypač su motina, buvo vėsūs. Savo vaikystės įspūdžius apie tėvą mergaitė pakeis daug vėliau, o kol kas ji visaip jo vengė: „Kabinete stovėjo labai ilgas stalas, ant kurio gulėjo Noveau Bulletin, visi vokiečių laikraščiai, Londono Times… Aš visada juos skaitydavau tėvui, jis prastai matė. Ir to darbo aš nekenčiau.“

Gerus santykius ji užmezgė tik su neįgalia seserimi Marija. Marion, disciplinuota, sąmojinga, iki kaulų smegenų prūsiška mergaitė, pamažu tolo nuo kitų namiškių ir protestuodama virto užsispyrusia padauže ir neramuole, nes kilmingųjų manieringumą ir pompastišką etiketą laikė nereikalingais. Ji mieliau leido laiką arklidėje, dailidžių dirbtuvėse ar sode, mokėsi iš arklininko prižiūrėti arklius, iš vairuotojo — taisyti automobilius, o iš vežiko — švilpti dviem pirštais.

O dar hiperinfliacijos metais, kai pinigai visiškai nuvertėjo ir vienas doleris kainavo daugiau nei keturis milijardus vokiškų markių, ji su dvaro darbininkų vaikais mėgdavo susukti į ritinėlius milijoninius ir milijardinius banknotus, sugrūsti juos į butelius ir užkasti.

Marion Dönhoff ant žirgo Maištininkė Marion ant savo žirgo prie Friedrichsteino rūmų sienų.

Friedrichsteino rūmai buvo didžiausi užmiesčio rūmai Rytų Prūsijoje.

Tai, kad tėvai savo jauniausiajai dukteriai neskyrė daug dėmesio, jai buvo tik į naudą. Marion buvo visiškai neįdomu savo aristokratiškos šeimos rate, ypač kai atvykdavo kilmingų svečių. Vieną iš jų, Prūsijos generolą feldmaršalą Paulį von Hindenburgą, kuris pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui viešėjo pas juos visą savaitę, septynmetė kontesa prisiminė iki gyvenimo galo: „Tada aš juo labai nusivyliau. Maniau, įeis spindintis jaunas didvyris su kardu rankoje. O įėjo senis pasišiaušusiais ūsais, šlepsinčia eisena… Jis atrodė kaip Spragtukas iš mano mėgstamos paveikslėlių knygos.“

Geriausi Marion draugai buvo pusbrolis Heinrichas ir pusseserė Sissi Lehndorffai iš kaimyninio Steinorto dvaro.

Jie kartu leisdavo laisvalaikį Mazūrijos platybėse, kartu mokydavosi pas namų mokytojus. Marion tuomet mėgo piešti juokingus šaržus žmonių, kurie jai kėlė susidomėjimą. Pavyzdžiui, „keistuolio viengungio“ dėdės Carolio Lehndorffo, rengusio savo sūnėnams varžybas, kas geriau pagamins patiekalą iš žuvėdrų kiaušinių, arba vyriausiojo vežiko Grendo, kurį vaikai papirkdavo iš namų nugvelbtu cigaru, kad leistų pajodinėti.

Kartą įvyko tragiškas nutikimas, pakeitęs Marion likimą. Grįžtant iš kelionės į Krantą (dabar — Zelenogradskas), automobilis, kuriuo ji važiavo su draugais, taip pat paaugliais, nulėkė nuo skardžio į Prieglių ir beveik iš karto nugrimzdo į dešimties metrų gylį. „Į krantą išsikapsčiau maždaug po penkių minučių“, — prisiminė Marion. Kiti žuvo. Po to tėvai ją atidavė į Berlyno mergaičių pensioną — toliau nuo tragedijos vietos. Tačiau duktė netrukus sukilo prieš ten vyravusias griežtas taisykles. „Keista, kad suaugusieji niekada nesupranta vaikų; jie nežiūri į juos rimtai, maloningai iš visko pasišaipo ir visaip stengiasi parodyti, kad irgi tuo tiki“, — toks buvo pirmasis įrašas dienoraštyje, kurį ji pradėjo rašyti nuo 16 metų. Savo užsispyrimo dėka Marion pasiekė, kad ją perkeltų — išimties tvarka ji buvo priimta į berniukų gimnaziją Potsdame. Ji buvo vienintelė mergaitė klasėje, bet tai jos nė kiek netrikdė.

Gimnazistė Marion Dönhoff ir abiturientų klasė Potsdame.

1928 metais, puikiai išlaikiusi brandos egzaminus, Marion nusprendė tęsti mokslus universitete, tačiau motina jos planams nepritarė. Ir tik vyresniųjų brolių įkalbėta sutiko, bet su sąlyga — Marion pirmiausia turi baigti metinį namų ūkio kursą Šveicarijos Samedane. Įgijusi tuo metu privalomus namų ūkio tvarkymo įgūdžius, kurie jai nelabai rūpėjo, ji keliavo po JAV, paskui išvyko pas brolį Christophą į Pietų Afriką. Jis dažnai imdavo ją kartu į safarį. Atsitiktinai nušovusi leopardą, ji kartą ir visiems laikams prisiekė nebeiti į medžioklę.

Universitetai

Marion priklausė pirmajai kartai, pasinaudojusiai moterų judėjimo vaisiais: aukštasis mokslas vokietėms tapo prieinamas tik 1908 metais. Taigi 1932-aisiais kontesa iš Friedrichsteino jau gilinosi į ekonomikos pagrindus Frankfurto prie Maino universitete. Tačiau studijas aptemdė nacionalsocialistų atėjimas į valdžią — iš „raudonojo universiteto“ buvo išvaryta 90 profesorių ir dėstytojų.

„Dauguma mano kraštiečių naująjį režimą sutiko su pasitenkinimu … Iš pradžių ir man atrodė, kad nacionalinis ir socialinis – geras žodžių derinys. Kai perskaičiau, kad Adolfas Hitleris kalbės Berlyne, nuvažiavau ten“, – prisiminė Marion Dönhoff. – „Dvi valandas sėdėjau per du metrus nuo jo. Jo kalba mane paveikė siaubingai. Jo argumentai buvo visiškai beprotiški… Ir supratau, kad su šia partija niekada neturėsiu nieko bendra.“

Studentė lankė komunistų susirinkimus, platino atsišaukimus, todėl buvo praminta „raudonąja grafaite“.

Kai bendrakursius komunistus pašalino iš universiteto, ji, baimindamasi persekiojimo, persikėlė į Bazelį, kur 1935-aisiais sėkmingai apgynė daktaro disertaciją apie šimtmečių Dönhoffų valdos istoriją – „Didelio Rytų Prūsijos ūkio organizavimas ir valdymas. Friedrichsteino valda nuo Ordino laikų iki valstiečių išlaisvinimo“. Labai pravertė archyvas, kurį rūpestingai išsaugojo tėvas. Ir tuomet ji kitomis akimis pažvelgė į šeimos galvą: tai buvo įdomus, protingas ir toliaregiškas žmogus, itin plataus akiračio.

Baigusią universitetą Marion apėmė aistra keliauti. Nebrangiu ir gana kukliu baltu mažai žinomos, jau seniai išnykusios firmos Röhr rodsteriu, kurį jai padovanojo brolis Heinrichas, ji išvažinėjo kone visą Pietų Europą. Ir būtinai su Leica – fotografija, kaip ir automobiliai, buvo jos pomėgis.

Marion su broliais Friedrichsteine Grafaitė Dönhoff su broliais Friedrichsteine.

Grįžusi iš kelionių, nuo 1939 m. iki 1945-ųjų sausio Marion valdė giminės dvarą Quittaineną (dabar – Kwitajny, Lenkija) netoli Elbingo (dabar – Elblongas, Lenkija). Tiesa, gyveno ji nuostabiame namelyje netoli Friedrichsteino, nes Quittainene gyveno jos dėdė – grafas Bogislavas Dönhoffas, ilgą laiką buvęs susipykęs su šeima.

Tuo metu pasikeitė ir šeimos aplinkybės. Seserys Christa ir Yvonne ištekėjo. Mylimiausiajai, Marijai, teko išvykti į Bylefeldą, į bažnytinę gydyklą, žinomą kaip sunkių psichikos sutrikimų turinčių ligonių reabilitacijos medicinos centras, biblišku pavadinimu Bethel (arba Betelis) – „Dievo namai“.

Karas

1939-aisiais, kai Marion broliai išėjo į frontą, ji ėmė valdyti ir jų dvarą Friedrichsteiną: „Neįmanoma apsakyti to nepakeliamo skausmo, kurį patyriau jiems žuvus fronte“, – prisipažino Marion.

1941 m. rudenį ėjo jau trečias mėnuo, kai Hitleris buvo įsiveržęs į Sovietų Sąjungą. Marion nujautė, kad visa tai baigsis blogai. Su Sissi Lehndorff ji penkias dienas keliavo žirgais po Mozūriją. Tai buvo savotiškas atsisveikinimas su tėvyne. Liūdnai jos žvelgė į jaunus vyrus, kurie išėjo į frontą, kad iš jo nebegrįžtų.

Vis dažnėjant kurstančioms nacionalsocialistų kalboms, Marion prisijungė prie Pasipriešinimo judėjimo, apie kurį jai paslapčia papasakojo vaikystės draugas Heinrichas Lehndorffas, ir netiesiogiai dalyvavo rengiant pasikėsinimą į Hitlerį. Ji buvo ryšininkė. Antihitlerinis Pasipriešinimas buvo labai nevienalytis, jį daugiausia sudarė vokiečių karininkai. Numatydami neišvengiamą pralaimėjimą kare, jie nusprendė fiziškai pašalinti Hitlerį, o paskui tikėjosi sudaryti taikos sutartį, kad Vokietija išvengtų galutinio sutriuškinimo. Pasikėsinimą įvykdė jaunas pulkininkas Clausas Schenkas von Stauffenbergas, turėjęs nuolatinę prieigą prie Hitlerio ir 1944 m. liepos 20 d. atsinešęs į pasitarimą portfelį su sprogmenimis. Per pasikėsinimą 17 karininkų buvo sužeisti, keturi žuvo. O pats Hitleris masyvaus ąžuolinio stalo dėka išsisuko lengva kontūzija. Po kelių valandų dėl vieno iš sąmokslininkų išdavystės prasidėjo areštai. Kartu su Pasipriešinimo dalyviais buvo nubaustas mirtimi ir jos pusbrolis Heinrichas Lehndorffas.

Ji taip pat buvo suimta, įskundus jos dėdei nacionalsocialistui Bogislavui Dönhoffui – tam pačiam, kuris gyveno jos Quittaineno pilyje.

Grafaitę apklausė gestape ir, nesant įkalčių, paleido. Šiuos tragiškus įvykius ji aprašė knygoje „Dėl garbės. Prisiminimai apie liepos 20-osios draugus“, kurią užbaigė fraze: „Nėra nieko blogiau, kaip netekti visų draugų ir likti vienai.“

Quittaineno rūmai Quittaineno rūmai.

Quittaineno dvaras

Dvaras gyvuoja nuo Ordino laikų. 1281 m. jis priklausė krikščionybę priėmusiems prūsams. 1525–1538 m. dalį dvaro valdė Eckhardas von Reppichau. Nuo 1571 iki 1681 m. čia gyveno von Borcke šeima, o nuo 1681 m. dvaras (kartu su gretimais) priklausė feldmaršalui Georgui von Derfflingeriui, 1675-aisiais sumušusiam švedus mūšyje prie Fehrbellino. 1691 m. jis pardavė Quittaineną Christophui zu Dohnai, o šis savo ruožtu – senos Brandenburgo giminės atstovui grafui Albrechtui von Barfusui, feldmaršalui ir Špandau tvirtovės prie Berlyno komendantui. Barfusas vedė Eleonorą, grafo Friedricho von Dönhoffo iš Friedrichsteino pilies dukterį. Kadangi pora neturėjo vaikų, 1744 m. turtą paveldėjo Philippas Ottas von Dönhoffas, ir jis priklausė jo šeimai iki 1945 m.

Grafas Philippas Ottas Dönhoffas, vedęs Amaliją (1723–1798) iš Dohnų-Schlodienų šeimos, pergyveno visus savo 11 vaikų ir taip neteko tiesioginių įpėdinių, todėl 1771 m. milžinišką dvarą užrašė giminės labdaros fondui, veikusiam iki 1945 m. Paskutinis fondo, kuriam priklausė 11 kaimų ir 12 tūkstančių hektarų žemės, kuratorius buvo Friedrichsteino savininkas Heinrichas von Dönhoffas, 1942-ųjų lapkričio 15 d. žuvęs savo lėktuvo katastrofoje netoli Kauno.

Quittaineno dvaro rūmai buvo pastatyti 1699 m. Christopho zu Dohnos užsakymu pagal Jeano de Bodto projektą. Tačiau projektas buvo įgyvendintas šiurkščiai jį pažeidžiant, ir statybos užsitęsė iki 1740 m., kai šeimininku jau buvo Albrechtas von Barfusas. Pilis išliko per Antrąjį pasaulinį karą, ją užėmė Raudonosios armijos kariai, vėliau ji buvo naudojama žemės ūkio kooperatyvo. Kurį laiką čia veikė mokykla, paskui – administracinės įstaigos. Keli baldai, vėliava su karališkosios Vazų dinastijos herbu ir 20 iš pilies išgelbėtų fotografijų, tarp jų Dönhoffų šeimos narių portretai, saugomi Olštyno (Lenkija) muziejuje.

1945 m. sausio viduryje Marion jau buvo aišku, kad Raudonoji armija įžengs į Rytų Prūsiją. Viename interviu dešimtojo dešimtmečio pradžioje ji pasakys: „Supratome, kad karas pralaimėtas, kad netenkame Rytų Prūsijos. O rusai turėtų būti patenkinti, nes pas mus viskas buvo gerai sutvarkyta.“

Įsakymo evakuotis ilgai nebuvo. Priešingai, pabėgimas kaip „netikėjimas pergale“ buvo baudžiamas mirtimi… O sausio viduryje iš nacionalsocialistų partijos krašto vadovybės staiga pranešė, kad iki vidurnakčio gyventojai turi palikti apskrities teritoriją. Kitaip tariant, pasiruošti davė vos 24 valandas.

Nuolatinė propaganda, kad atėję rusai visus sušaudys, varė žmonėms baimę. Jie ėmė skubiai ruoštis. Naktį krovėsi daiktus, atvėrė daržinių vartus, atrišo gyvulius – viskas vyko tarsi sapne. „Greitai susidėjau į kuprinę viską, kas man atrodė būtiniausia: šiek tiek drabužių, kelias fotografijas ir dokumentus“, – prisiminė Marion. Sausio 24 d. grafaitė, kaip ir tūkstančiai kitų, pabėgo į Vakarus – 1200 kilometrų varginančio septynių savaičių kelio ant ištikimojo Alaricho. Nors „pabėgo“ – pernelyg skambiai pasakyta.

Sausio mėnesio dvidešimties laipsnių šaltyje veidrodiškai slidžiu keliu diena iš dienos tankia srove vilkosi žmonės su ryšuliais ir arkliai su vežimais.

„Prasidėjo didysis išėjimas iš Pažadėtosios žemės, tačiau ne kaip Abramo laikais – ‚į kraštą, kurį jums parodysiu‘, o be tikslo ir vedlio ėjome mes į naktį … Jie rinkosi iš visų kaimų, iš visų gatvių … šimtai, tūkstančiai žmonių … Jie plūdo iš šiaurės ir pietų į platųjį Ost-West-Straße kelią … Begalinė srovė slinko pagal ritmingą kanopų kaukšėjimą. Išsigandę, alkani, per vieną akimirką netekę ne tik tėvynės, bet ir tikėjimo ateitimi … Tai buvo neįtikėtinai sunku, liūdna … Vaikai ir seneliai mirė iš bado. Pakelėse gulėjo lavonai. Jų nebuvo įmanoma palaidoti. Žemė buvo įšalusi …“, – rašė Marion Dönhoff savo dienoraštyje. Kad pradėtų kitą gyvenimą, žmonės ėjo į Vakarus – „sutrikę, be tėvynės ir tikslo, tarsi užsiundyti žvėrys… Ir tai viskas, kas liko iš tautos?..“ – klausė savęs Marion.

Tada ją apėmė prieštaringi jausmai. Viena vertus, džiaugsmas išsivadavus nuo nacių, kita vertus – neviltis praradus gimtąją Rytų Prūsiją. Ilgainiui Marion susitaikė su netektimis ir negalvojo apie galimybę susigrąžinti savo dvarą: „Kai pagalvoju apie Rytų Prūsijos miškus ir ežerus, esu tikra, kad jie tebėra tokie pat nepalyginamai gražūs, kaip ir tada, kai buvo mano tėvynė. Galbūt tai ir yra aukščiausia meilės forma – mylėti neturint.“ Tai buvo baisus ankstesnio gyvenimo skyrius, kai ji, paskutinė senosios aristokratų Dönhoffų giminės atstovė, neteko ne tik savo žemės, bet ir giminaičių, artimų draugų.

1945 m. gruodį Marion Dönhoff kartu su Richardu von Weizsäckeriu, būsimuoju Vokietijos federaliniu prezidentu (1984–94), ir Axeliu von dem Bussche, buvusiu vermachto majoru ir Pasipriešinimo dalyviu, nuvyko į Niurnbergo procesą. Kaip ir jos draugai, Dönhoff manė, kad tribunolas turi teisti nacius ne tik už žiaurumus prieš kitas tautas, bet ir už nusikaltimus, įvykdytus prieš savąją.

Šuolis į ledinį vandenį

Tik 1945 m. kovo 20 d. Marion Dönhoff pasiekė Vestfaliją, kur Vinsebecko vandens pilyje buvo įrengta pabėgėlių stovykla. Čia ji paliko savo Alarichą grafo Metternicho žirgyno arklidėje ir davė sau antrą įžadą – daugiau niekada nesėsti ant žirgo.

Toliau Marion Dönhoff kelias vedė į draugo Albrechto von Görtzo dvarą Žemutinėje Saksonijoje, Brunkensene, kur grafienė rado laikiną prieglobstį. „Neturėdama ką veikti“ ji parašė britų okupacinės zonos vadovybei memorandumą, kuriame išdėstė savo mintis apie praėjusį karą, apie tai, kodėl į valdžią atėjo Hitleris ir kokių priemonių turėtų imtis Vakarų sąjungininkai. Kaip ji ir tikėjosi, laiškas liko neatsakytas, tačiau nežinia kaip jis pateko į jauną laikraštį Die Zeit, kurio licenciją Lovisas Lorenzas ir jo kolegos gavo iš britų karinio Hamburgo gubernatoriaus 1946 m. vasario 15 d. O 21-ąją jau pasirodė pirmasis numeris. Lygiai po mėnesio savaitraščio puslapiuose buvo paskelbtas pirmasis ką tik žurnaliste tapusios Marion Dönhoff straipsnis:

„Niekada nesvajojau tapti žurnaliste, tiesiog taip lėmė atsitiktinumas. Tai buvo tarsi šuolis į ledinį vandenį.“

Be oficialios sutarties Dönhoff, kurią kolegos tevadino ne kitaip kaip grafiene, pradėjo dirbti Die Zeit politikos skyriuje už 600 markių mėnesinį atlygį. Vienas pirmųjų laikraštyje pasirodė jos straipsnis „Bėgimas į Vakarus“ apie tą baisią naktį, kai ji visiems laikams neteko tėvynės. Dönhoff skaudžiai išgyveno ir Rytų Prūsijos netektį, ir paprastų vokiečių, priverstų palikti savo namus, nelaimes. Antrąja mėgstamiausia vieta po pabėgimo jai taps namelis Hamburgo Blankenese rajone – Gerdo Buceriuso dovana. Savaitraščio leidėjo gestas sujaudino Marion: „Buk, labai norėčiau išreikšti, ką jaučiu, kad perteikčiau, kokia esu laiminga dėl šios dovanos, – bet tai viršija mano jėgas. Galbūt Jūs suprasite, kas manyje dedasi, jei pasakysiu, kad Jūs man sugrąžinote dalelę tėvynės, nors jau maniau, kad šis žodis visiems laikams dingo iš mano kalbos…“

1960-ieji. Žurnalistė Marion Dönhoff,

Kaip ir jos kolegos, ji rašė straipsnius, reikalaudama nutraukti okupacinės valdžios savivalę. Tuo metu tai buvo toli gražu nesaugi tema. Tokios publikacijos galėjo baigtis laikraščio uždarymu. Cenzūra nesnaudė. Laikraščio, tiesa, neuždarė, tačiau Ernstas Samhaberis neteko vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Jos publikacijų spektras buvo platus, ji kritiškai vertino daugelį politinių klausimų, tarp jų – Adenauerio politiką, Berlyno sienos statybą, apartheidą Pietų Afrikoje… Kai 1962 m. spalį VFR sukrėtė didžiulis skandalas dėl vadinamosios „Spiegel aferos“, Marion Dönhoff parašė aštrų vedamąjį „Kas dar galvoja apie valstybę?“, kuriame apgailestavo dėl politinės moralės nuosmukio Vokietijoje. Tačiau labiausiai ją jaudino susitaikymo su Lenkija ir santykių tarp rytinės ir vakarinės Vokietijos dalių atkūrimo klausimas. Ji nuosekliai pasisakė prieš Vakarų ir Rytų šaltąjį karą. Kolegos pastebėjo, kad Marion populiarumą lėmė jos stiliaus paprastumas.

Ji rašė taip, „tarsi jai tektų savo tetai kuo paprasčiausiai išaiškinti pasaulio įvykių eigą“.

Spiegel byla

Paskelbus triuškinamą straipsnį apie menką VFR kariuomenės kovinę parengtį „Sąlygiškai pajėgūs gintis“ (1962-10-10), žurnalo Spiegel redakcijoje buvo atlikta krata, o leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, 38 metų Rudolfas Augsteinas, ir keli jo kolegos buvo suimti, apkaltinti „valstybės paslapčių atskleidimu“ ir „grėsmės Federacinės Respublikos gerovei sukėlimu“. Jiems grėsė iki 10 metų kalėjimo. „Spiegel byla“ Franzui Josefui Straussui kainavo gynybos ministro postą, o žurnalo tiražas nuo 500 tūkstančių egzempliorių 1969 m. išaugo iki 953 tūkstančių. Rudolfas Augsteinas iš kalėjimo buvo paleistas po 103 dienų, paskutinis iš suimtųjų. Kaltinimas valstybės paslapties atskleidimu jam ir jo darbuotojams buvo panaikintas. Kol vyko tyrimas, Spiegel kurį laiką buvo rengiamas Die Zeit redakcijoje.

Po karo buvusių hitlerinio režimo ideologų opusai kartais prasiskverbdavo į laikraščius. Pavyzdžiui, 1954 m. rugpjūtį redaktorius Richardas Tüngelis Die Zeit puslapiuose paskelbė anksčiau naciams dirbusio teisininko Carlo Schmitto straipsnį „Valdžios prieangyje“. Marion užėmė principingą poziciją – arba ji, arba jis – ir protestuodama išėjo iš darbo. Laikraščio Die Welt vyriausiasis redaktorius pasiūlė jai vadovauti politikos skyriui. Tačiau ji atsisakė ir, išvykusi į Londoną, pradėjo bendradarbiauti su The Observer. Laiške Gerdui Buceriusui ji su užsidegimu pasakojo apie savo sėkmę, ryškiomis spalvomis aprašė laikraščio žurnalistinius principus: rimtai žiūrėti į užsienio politiką, jokio partinio politinio vienpusiškumo ir priklausomybės, skaitytojus būtina gerbti kaip sau lygius.

Apie žurnalistės išėjimą niekur nebuvo pranešta, tiesiog iš Die Zeit metrikos buvo išbrauktas jos vardas. Tačiau apie konfliktą laikraštyje sužinojo prezidento administracija. Theodoras Heussas, liberalų politikas, žurnalistas, VFR federalinis prezidentas (1949–59), pasikvietė pasiaiškinti Gerdą Bucerių, kuris nuo 1949 m. buvo Bundestago Bonoje narys. Netrukus Tüngelis teismo sprendimu buvo atleistas. Dönhoff Buceriuso prašymu grįžo į Hamburgą ir laiške Schmittui parašė, kad laikraštyje nėra vietos niekam, kas skleidžia nacionalsocializmo dvasią:

„Atsisakau pripažinti, kad gerai pasitarnausime Vokietijai, jei išdavikams ir išlygintiems nihilistams vėl suteiksime galimybę reikšti savo politinius svarstymus.“

Kol vyko teismo procesai, kelis mėnesius laikraštis neturėjo vyriausiojo redaktoriaus, ir de facto kūrybiniam procesui vadovavo Marion Dönhoff ir Josefas Mülleris-Mareinas. 1957-ieji laikomi naujo Die Zeit gyvenimo etapo pradžia. Bucerius tapo vieninteliu laikraščio savininku, o redaktoriumi paskyrė Müllerį-Mareiną. Po skandalo su Carlu Schmittu Dönhoff vardas buvo siejamas su principingu siekiu išvalyti laikraštį nuo dešiniųjų ir laikytis konservatyvaus liberalaus kurso.

Iškart po sugrįžimo iš Anglijos Marion Dönhoff buvo paskirta politikos skyriaus redaktore. Daugiausia jos ir Buceriuso dėka savaitraščio tiražas per metus šoktelėjo nuo 40 000 iki 330 000 egzempliorių. Grafienė pirmiausia rėmėsi jaunais darbuotojais – Theo Sommeriu ir Haugu von Kuenheimu. Abu buvo ne tik talentingi žurnalistai, bet ir įkūnijo idealų vyro įvaizdį: aukšti, liekni, mėlynakiai šviesiaplaukiai. Iki paskutinių grafienės dienų Theo Sommeris ja rūpinsis. Jis Marion tapo ne tiesiog artimu draugu, o praktiškai įsūniu.

Karjera

Die Zeit

Pirmasis savaitraščio numeris išėjo 1946 m. vasario 21 d. 25 tūkstančių egzempliorių tiražu. Elegantišku šriftu išsiskiriančią Die Zeit antraštę sukūrė Carlas Otto Czeschka. Pati pirmoji Czeschkos dizaino versija su Hamburgo herbu buvo naudojama nuo pirmojo iki 12-ojo numerio, išėjusio 1946 m. gegužės 9 d. Vėliau jos teko atsisakyti, nes valdžia uždraudė miesto simboliką naudoti komerciniais tikslais. 1946 m. birželio 27 d. Hamburgo herbą pakeitė Brėmeno herbas (vadinamasis „Brėmeno raktas“). Jį taip pat sukūrė Carlas Czeschka, ir jis iki šiol yra laikraščio bei visos leidybos grupės logotipas.

Šiandien Die Zeit – autoritetingas viršregioninis laikraštis. Be jo, leidybos grupė Zeit-Verlag plėtoja dar keletą projektų – Zeit Online, Tempus Corporate, Convent Kongresse, taip pat meno literatūros leidyklą.

Dönhoff sparčiai kilo karjeros laiptais, ir 1968 m. liepos 1 d. ji buvo paskirta vieno įtakingiausių Vokietijos laikraščių Die Zeit vyriausiąja redaktore. Gausių ryšių, puikaus užsienio kalbų mokėjimo ir laikysenos dėka ji greitai rasdavo bendrą kalbą su žymiausiais pasaulio politikais. Tarp jos draugų buvo Michailas Gorbačiovas, George'as Frostas Kennanas, Henry Kissingeris, Nelsonas Mandela, Levas Kopelevas, Rudolfas Augsteinas, Helmutas Schmidtas... Ir netgi VFR kancleris Konradas Adenaueris, kurį ji 1955 m. lydėjo kelionėje į Maskvą. Derybų rezultatais Marion liko labai nepatenkinta ir priekaištavo kancleriui dėl nuolaidų. Ir tai nepaisant to, kad per itin sunkų dialogą buvo susitarta apsikeisti ambasadoriais ir paleisti paskutinius dešimt tūkstančių vokiečių karo belaisvių, kalintų sovietų lageriuose. Iš pradžių jos santykiai su kancleriu nesiklostė. Tačiau tai ir suprantama.

Pirma, viskas, kas prūsiška, Adenaueriui veikė kaip raudona skraistė jaučiui; antra, būdamas aršus antikomunistas, jis vengė bet kokių kontaktų su žmonėmis, kurie buvo bent kiek susiję su Pasipriešinimu.

Užtat puikiai klostėsi santykiai su žurnalo Spiegel vyriausiuoju redaktoriumi Rudolfu Augsteinu. Jis taip gerbė Marion, kad kartą per jos gimtadienį prie namų durų pastatė Porsche, žinodamas, kad lenktyniniai automobiliai buvo sena grafienės aistra. Augsteino nuostabai, ji buvo tokia principinga ir nepriklausoma, kad nepriėmė iš turtingo konkurento tokios brangios dovanos. Nepaisant visos pagarbos jam. Apskritai sportiniai automobiliai buvo vienintelė prabanga, kurią sau leido Dönhoff. Ji vairavo juos iki žilos senatvės ir vairuotojo pažymėjimo atsisakė tik sulaukusi 90 metų.

Marion žavėjosi ir VFR kancleris Willy Brandtas. Savo publikacijomis Dönhoff sėkmingai formavo viešąją nuomonę ir daug prisidėjo prie jo išrinkimo. 1970 m. gruodį Brandtas pakvietė ją kartu su vokiečių rašytojais Günteriu Grassu, Siegfriedu Lenzu ir leidėju bei publicistu, žurnalo Stern vyriausiuoju redaktoriumi Henri Nannenu lydėti jį kelionėje į Varšuvą, kur turėjo būti pasirašyta svarbi sutartis. Marion sutiko ir iš pradžių net apsidžiaugė, tačiau artėjant numatytai datai staiga suvokė, kad, žinoma, bus svarstomas Lenkijos ir Vokietijos sienos klausimas: „Nenorėjau dalyvauti, kai už tėvynės praradimą teks pakelti šampano taurę. Jaučiau, kad to neištversiu.“

Dönhoff atsisakė lydėti kanclerį, laiške pavadinusi save „baile“. Kartu ji prisipažino, kad labai sunkiai jai davėsi publikacija „Kryžius ant Prūsijos kapo“: „Man gėda sakyti, kad po to visą naktį raudojau.“ Ir vis dėlto Marion parėmė Willy Brandto Rytų politiką Vokietijos ir Lenkijos sienos klausimu. O juk dar 1964-ųjų rugsėjį ji buvo įsitikinusi, kad nė vienas iš Rytų atvykęs žmogus neatsisakys savo žemės: „… Jei man šiandien pasakytų, kad po trijų dienų žūsiu avarijoje, su tuo susitaikyčiau kur kas lengviau nei su savo tėvynės praradimu.“ Aštuntajame dešimtmetyje ji galutinai susitaikė su tuo, kad Rytų Prūsija prarasta visiems laikams, kad kryžių ant jos gimtosios žemės pastatė Adolfas Hitleris, „kurio žiaurumas ir didybės manija nušlavė nuo žemės paviršiaus 700 Rytų Prūsijos istorijos metų“:

„Šiandien niekas negali tikėtis, kad prarastos teritorijos kada nors vėl taps vokiškos.“

1980-ieji. Leidėja Marion Dönhoff (dešinėje) su kancleriu Helmutu Schmidtu.

1972 m. Theo Sommeris tapo vyriausiuoju redaktoriumi, o Marion Dönhoff tapo viena iš Die Zeit leidėjų. Netrukus po šio paskyrimo kancleris Brandtas pasiūlė jai VSDP vardu kandidatuoti į federalinio kanclerio postą, tačiau ir vėl sulaukė atsisakymo.

Perėjus į naujas pareigas atsirado šiek tiek laisvo laiko, ir grafienė galėjo leisti sau užsiimti visuomenine veikla ir labdara. Atsirado laiko ir knygoms rašyti. Nuo aštuntojo dešimtmečio visa Vokietija pažinojo grafienę von Dönhoff ne tik kaip žurnalistę. Ji parašė daugiau nei dvidešimt knygų, iš kurių žinomiausios – „Vaikystė Rytų Prūsijoje“, „Vardai, kurių niekas nemini“, „Žmogaus teisės ir pilietiškumas“, „Valdžia ir moralė. Kas bus su mūsų visuomene?“ ir jau minėta „Dėl garbės. Prisiminimai apie liepos 20-osios draugus“. Be to, žinoma, ji ir toliau rašė į laikraštį, pakeliui pamokydama naujai iškeptus redaktorius: „Ponai, jūsų straipsnius turi suprasti ne tik Vokietijos universiteto profesorius, bet ir Hamburgo uosto darbininkas.“

Prarastasis rojus

1989 m. Marion pagaliau galėjo nuvykti į buvusią tėvynę, Rytų Prūsiją, kur pirmą kartą po karo aplankė gimtąjį Friedrichsteiną. Dabar ši vietovė vadinosi kitu, vokiečio ausiai neįprastu žodžiu „Kamenka“. „Iki gimtosios vietos man buvo likę pusvalandis kelio. Ar turėčiau ją aplankyti, ar palikti širdyje tokią, kokią ją prisimenu? Jaudinausi… galvojau, ar dar stovi alėja? Taip, ji stovėjo. Dešinėje buvo Waschtauch tvenkinys. Vandens nebesimato. Tvenkinys išnyko, o kapinėse nebesimato kapų. Važiuojame toliau link Friedrichsteino. Mieloji pilis sugriauta iki pamatų. Nebėra senojo malūno. Nebėra arklidės. Viskas užžėlę krūmais ir medžiais. Civilizacija paliko šią vietą“, – rašė grafienė. Iš vokiškojo paveldo neliko nieko. Ir vis dėlto ji iki gyvenimo pabaigos prisimindavo savo gimtąją žemę:

„Jei manęs šiandien paklaustų, kur mano tėvynė, nedvejodama atsakyčiau: Rytų Prūsija. Tam yra viena priežastis: ilgiuosi šio prarasto pasaulio kraštovaizdžio, gamtos, gyvūnų.“

Antrą kartą Marion lankėsi Kaliningrade 1992 m., per karo negandų metais prarasto Imanuelio Kanto paminklo kopijos atidengimą. Tai atskira istorija...

Imanuelio Kanto paminklas Karaliaučiuje Imanuelio Kanto paminklas Karaliaučiuje, XIX a.

1944 m., baimindamasi artėjančios Raudonosios armijos ir bombardavimų, Karaliaučiaus (dabar – Kaliningradas) valdžia kreipėsi į grafienę, prašydama paslėpti dvare Christiano Raucho sukurtą Kanto paminklą. Ji mielai sutiko: skulptūra buvo pervežta į Friedrichsteiną ir pastatyta parke. Žinių, kad prieš traukimąsi paminklas būtų buvęs paslėptas kokioje nors slėptuvėje ar užkastas, nėra. Ar Friedrichsteino darbuotojai spėjo paslėpti Kantą – didelis klausimas. Galbūt buvo ne iki jo. Devintojo dešimtmečio viduryje, kai šios vietinės relikvijos ieškoti iš Kaliningrado išvyko visa ekspedicija, bronzinės filosofo statulos rasti nepavyko – ji dingo be pėdsakų. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, manydama, kad tai, kas kadaise buvo paimta iš miesto, būtina grąžinti, Marion Dönhoff surengė lėšų kopijai pagaminti rinkimo kampaniją. Vokietijos gyventojai surinko daugiau nei 100 000 markių. Nemažą sumos dalį ji skyrė iš nuosavų lėšų. Pagal skulptoriaus Haraldo Haacke's projektą buvo nulieta natūralaus dydžio bronzinė kopija. 1992-aisiais ji buvo pastatyta prie universiteto pastato ant laimei išlikusio originalaus postamento.

„Vienintelis dalykas, kurį laikau svarbiu savo gyvenimo darbu, – Kanto paminklo atkūrimas Karaliaučiuje“, – sakė grafienė.

Imanuelio Kanto paminklo kopija Kaliningrade, XXI a.

Valentinas Falinas

(1926–2018)

Didis diplomatas, intelektualas ir inteligentas, Gromykos ir Chruščiovo referentas, istorijos mokslų daktaras, „Izvestija“ politikos apžvalgininkas, nešališkas ir tolimas nuo aparato žaidimų, Valentinas Michailovičius aštuntajame dešimtmetyje buvo SSRS nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius VFR. 1992 m. persikėlė į Vokietiją, kur vokiečių politiko Egono Baro kvietimu dirbo istorijos profesoriumi Hamburgo universiteto Taikos ir saugumo problemų tyrimo institute (Institut für Friedensforschung und Sicherheitspolitik). 2000 m. grįžo į Maskvą. Valentinas Falinas buvo Marion Dönhoff draugas. Jų dialogas – ir akis į akį, ir laiškais – truko tris su puse dešimtmečio. Jie dalijosi mintimis ir abejonėmis nuoširdžiai, be pagražinimų ir meilikavimo.

„Nuoširdi Imanuelio Kanto gerbėja, daug nuveikusi, kad šiuolaikiniame Kaliningrade įsitvirtintų šlovingas didžiojo filosofo įvaizdis, regis, ‚amžinosios taikos‘ labui pasmerkė save ieškoti būdo atsižadėti įkyraus, ydingo žmonijos palydovo – smurto ir visų jam tarnaujančių prietarų“, – rašė sovietų diplomatas Valentinas Falinas. – „… Kai man teko laimė susitikti ir ilgai kalbėtis su M. Dönhoff, įsitikinau, kad šiai trapios išvaizdos, bet nebaikščiai moteriai mažiausiai būdingas noras išsišokti, taikantis prie mados. Jos charakteris ir pažiūros susiformavo patiriant skaudžių netekčių smūgius, ant sugriuvusio įprasto gyvenimo būdo griuvėsių … Ji neleido savo sielos sukaustyti neapykantos ir fatalizmo pančiais, nepanoro tenkintis tuo, kas nutiko, paaiškinimu, kuris VFR sąlygomis buvo naudingas ir saugus. Grafienė Dönhoff pasirinko ieškoti savojo karo ir pokario istorijos supratimo, kad atsakytų į lemtingą klausimą: kaip išsaugoti taiką, neleisti įvykti naujai katastrofai? … Kartais mane stebino jos ištikimybė vilčiai, kad, nepaisant logikos ‚ašmenys prieš ašmenis‘, viskas susitvarkys, kad viršų paims jei ne aukštesnis protas, tai bent savisaugos instinktas.“

Epilogas

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Marion Dönhoff buvo diagnozuotas vėžys, ji patyrė tris operacijas. „Jos berniukai“ Haugas von Kuenheimas ir Theo Sommeris iki paskutinių jos dienų buvo šalia, kad paimtų paskutinį interviu, kuris taip ir liko nebaigtas. Grafienė mirė 2002 m. kovo 11 d. Krottorfo dvare, savo sūnėno Hermanno Hatzfeldto rezidencijoje.

Grafienės 100-mečio jubiliejaus proga Friedricho Dönhoffo ir Irene Bauer dėka pasirodė knyga „Grafienė Marion Dönhoff. Gyvenimas laiškuose“. Tai pačiai datai federalinė vyriausybė išleido proginę 10 eurų nominalo sidabrinę monetą, kurioje iškalta citata „Lieben ohne zu besitzen“ („Mylėti nesisavinant“) iš knygos „Vaikystė Rytų Prūsijoje“ ir Hamburgo garbės pilietės grafienės Dönhoff portretas.

1988 m. iš lėšų, gautų kaip premijos ir honorarai už daugybę savo knygų, Marion Dönhoff įkūrė fondą, kuris puoselėja draugiškus vokiečių ir Rytų Europos šalių piliečių santykius, prisideda prie taikos užtikrinimo ir finansiškai remia Rytų Europos studentus bei mokslininkus.

Knygos, kurių autorė – rašytoja ir fotografė Marion Dönhoff.

Grafienės Dönhoff programa suteikia jauniems talentingiems žurnalistams iš Rytų Europos šalių galimybę susidaryti savo nuomonę apie Vokietijos politiką, ekonomiką, kultūrą ir visuomeninį gyvenimą.

Jiems suteikiama unikali galimybė susipažinti su vokiečių žurnalistikos standartais ir principais, padirbėjus vieno žinomo laikraščio redakcijoje. 2003 m. Fondas įsteigė 20 tūkstančių eurų premiją, kuri skiriama asmenybėms, prisidedančioms prie tarptautinio tarpusavio supratimo. Šia premija „Už tarptautinį tarpusavio supratimą ir susitaikymą“ 2010 m. buvo apdovanotas, be kita ko, buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas.

Šiandien Marion Dönhoff fondo reikalams vadovauja Irene Bauer – nuostabi moteris, maloniai pateikusi publikacijai nuotraukų iš Fondo archyvo.

P.S. 2016 m. Kaliningrado architektas Artūras Sarnicas (Arthur Sarnitz) Herderio instituto (Herder-Institut) užsakymu sukūrė pokario metais prarasto Friedrichsteino (Kamenkos) dvaro 3D vizualizaciją. Projektas apėmė pagrindinio pastato (rūmų) ir dar daugiau nei dešimties objektų, buvusių 100 m spinduliu nuo jo, modeliavimą. Vizualizacijų galeriją galima peržiūrėti rūmų puslapyje.

Artūro Sarnico projektas