Karaliaučiaus žaliųjų teritorijų istorija glaudžiai susijusi su jo istoriniais urbanistiniais ypatumais ir skirstoma į Vidinio miesto (Ihnen-Stadt) laikotarpį, kai sodai daugiausia buvo privatūs ir gana nedidelio ploto, ir Didmiesčio žalumoje (Groß Stadt in Grünen) laikotarpį, prasidėjusį XX amžiuje, kai smarkiai išaugo sodų, skverų ir kt. užimami plotai. Tarp Vidinio miesto sodų išsiskiria trys ankstyviausi: Kunigaikščio, arba Karaliaus, sodas, Liaudies sodas ir Karaliaučiaus Albertinos universiteto botanikos sodas.
Karaliaučiaus universiteto botanikos sodas vakariniame Vidinio miesto pakraštyje (dabar čia, Botaničeskaja gatvėje, veikia Kaliningrado srities vaikų ir jaunimo ekologijos, kraštotyros ir turizmo centras) buvo vienas gražiausių Vokietijos botanikos sodų ir, be to, daugiau nei šimtmetį buvo augalų sistematikos, morfologijos, anatomijos, fiziologijos, selekcijos, introdukcijos ir geografijos mokslinių tyrimų centras, o XX amžiaus pradžioje – ir puikiai įrengtas, visiems prieinamas, bet nedidelio ploto kraštovaizdinis parkas.
1910 m. Karaliaučiaus vadovas tarp miesto įžymybių mini Albertinos botanikos sodą, lankytojams atvirą nuo gegužės 1 iki spalio 1 d. nuo 12.00 iki 18.00. Sodo istorija siekia XIX amžiaus pradžią, kai karo patarėjas Johannas Georgas Scheffneris (Iohann Georg Scheffner, 1736–1820) – gerai Karaliaučiuje žinomas visuomenės veikėjas, kiek egoistiškas, sudėtingo charakterio žmogus, mėgęs sėkmę ir tam tikrą veiksmų efektingumą, poetas, išleidęs kelis poezijos rinkinius, tarp jų ir lengvabūdiško pobūdžio, pavyzdžiui, „Juslinės meilės natūralumai“, bibliofilas, rašytojas, masonų ložės „Trijų karūnų“ narys, Theodoro fon Hippelio ir kitų įtakingų asmenų draugas, žmogus, su kuriuo noriai susirašinėjo karalienė Luizė, dažnas Immanuelio Kanto pašnekovas prie stalo, – 60 metų sulaukęs ir gavęs nemenką palikimą bei išėjęs į atsargą, 1796 metais nusipirko namą su dideliu sodu vakariniame Karaliaučiaus pakraštyje, Neurossgarteno miesto rajone ant Butterbergo (Butterberg) kalvos, prie Neurossgarteno bažnyčios (pastatyta 1644–1647 m., dabar ant šios kalvos stovi mokykla). Naujasis savininkas sutvarkė teritoriją, įrengė ją su dideliu skoniu ir išmanymu, o paskui daugiau nei dešimt metų prižiūrėjo ir gražino savo sodą.
Manoma, kad Scheffnerio sodo įrengimo planą parengė Gustavas Schondorffas (Gustav Schondorff), vėliau tapęs sodų direktoriumi turtingoje Dancigo Olivoje (Gdansko rajonas).
Schondorffo plano eskizai, tikriausiai nusiųsti Berlyno sodų ir parkų direktoriui konsultacijai, vėliau buvo rasti vokiečių mokyklos įžymaus kraštovaizdžio architekto Peterio Josepho Lenné (P.J. Lenne) palikime. Tačiau lieka neaišku, ar P. Lenné asmeniškai ką nors keitė šiame plane.Patikimai žinoma tik tai, kad pagal P. Lenné planus Karaliaučiuje buvo suprojektuota ir apželdinta aikštė nugriautos avarinės Altstadto bažnyčios vietoje ir karaliaus prašymu parengtas promenados aplink Schlossteichą (Pilies / Žemutinį tvenkinį) projektas.
Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III (1770–1840), kurio rezidencija dėl Napoleono kariuomenės įvykdytos Berlyno okupacijos 1806–1807 m. buvo Karaliaučiuje, pasiūlė J. G. Scheffneriui už karališkąją 700 talerių iki gyvos galvos rentą perduoti dvarą Karaliaučiaus universiteto nuosavybėn. Sutikimas buvo gautas, ir galiausiai 1809 metais karalius padovanojo buvusį Scheffnerio sodą Albertinai, kad šioje teritorijoje būtų įrengtas botanikos sodas.
Kadangi botanikos sodas tapo universiteto struktūros dalimi, – keli žodžiai apie universitetą, karalių ir visuomeninę padėtį, buvusią prieš peripetijas su Scheffnerio sodu.
Valdant paskutiniam, trisdešimt septintajam, Kryžiuočių ordino magistrui ir pirmajam Prūsijos kunigaikščiui, Karaliaučiaus universiteto įkūrėjui (universiteto atidarymas datuojamas 1544 m. rugpjūčio 17 d.) Albrechtui Brandenburgiečiui (1490–1568), universiteto statusas buvo labai aukštas: jo sienose buvo sudarytos palankios sąlygos profesorių veiklai, o visiems luomams – nuo riterijos iki miestiečių – privaloma padėti universitetui ir saugoti jo interesus.
Universitetui išlaikyti kunigaikštis paskyrė 3000 markių, kurios turėjo būti mokamos kasmet iš valstybės iždo. Be to, kasmetinės išmokos neturtingiems studentams sudarė 1000 markių. Dėl nuolatinio kunigaikščio pinigų trūkumo šios sumos buvo mokamos nereguliariai, ir profesoriai kreipėsi į valdovą prašydami parodyti jiems „šiek tiek malonės ir užtikrinti patikimas pajamas“.
Botanikos sodo administracijos pastatas XIX amžiaus pirmosios pusės piešinyje.
Tuomet kunigaikštis įsakė, kad kasmetines 4000 markių išmokas universitetui užtikrintų Žuvininkų domenas (dabar Primorskas), buvęs paveldimomis valdovo žemėmis, o praeityje – vyskupo rezidencijos teritorija.
Žuvininkai dar turėjo tiekti profesoriams natūrinius davinius, kurių vertė sudarė 528 markes. Į davinį įėjo beveik 47 t grūdų, apie 24 t miežių, 3,7 tonos žirnių ir keturios statinės sviesto, kiekviena po 15 markių. Šis tiekimas prasidėjo 1556 m. rudenį, bet kadangi per metus profesorius gaudavo vos 150 markių, kunigaikštis universitetui mokėjimus už produktus dovanojo, ir produktų vertė iš universiteto profesorių algų vėliau nebuvo išskaičiuojama. Taip tęsėsi iki 1725 m., kai karalius Frydrichas Vilhelmas I įsakė, kad universiteto išlaikymą apmokėtų Karaliaučiaus rentų žinyba. Natūrinis tiekimas nutrūko, bet vietoj jo karalius mokėjo universitetui 28 000 talerių per metus.
Be abejo, universiteto kūrimasis kartais vyko nelengvai, tačiau vis dėlto Albertina XVI–XVII amžiais buvo Prūsijos dvasinio gyvenimo centras. Vis dėlto iki XVIII a. jis pamažu virto visai provincialiu universitetu ir per šį šimtmetį prarado savo didybę bei skurdo; materialinis nepriteklius lėmė mokslinės literatūros stoką, mažas profesorių algas, būtinų laboratorijų nebuvimą, nedidelį katedrų skaičių – toks universitetas buvo iki XIX amžiaus pradžios (1806 m. čia, pavyzdžiui, mokėsi tik 332 studentai, iš jų trys matematikai ir aštuoni medikai). Vieno iš profesorių, Christiano Krauso (1753–1807), ištarta frazė „pasišventęs Karaliaučiaus universitetui duoda neturto įžadą“ ilgus metus buvo labai populiari tarp dėstytojų.
Laikotarpį nuo 1806 m. gruodžio iki 1807 m. sausio karalius Frydrichas Vilhelmas III su šeima buvo priverstas praleisti Karaliaučiuje, nes Berlynas 1806 m. spalį per vieną iš Napoleono karų buvo atiduotas prancūzams, paskui 1807 m. vasarą Napoleono kariuomenė įžengė ir į Karaliaučių. Tik sudarius Tilžės taiką tarp Napoleono ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I, pagal kurią Prūsijai buvo paliktos tik keturios jos provincijos, ir tai dėl Rusijos imperatoriaus primygtinio reikalavimo, o likusi teritorija atiteko Varšuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Vestfalijos karalystei, Prūsijos karalius galėjo vėl grįžti į Karaliaučių laikotarpiui nuo 1808 m. sausio 15 d. iki 1809 m. gruodžio 15 d. Nepaisant sunkios pokarinės Prūsijos padėties (kontribucija, kurią reikėjo sumokėti Prancūzijai, sudarė 12 mln. frankų, vien Karaliaučius turėjo sumokėti 4 mln. frankų, arba 1 748 450 talerių), Prūsijos visuomenėje buvo jaučiamas intelektinio gyvenimo atgimimas, karaliaus įsaku buvo panaikinti luomai, jautėsi nauji vėjai moksle ir mene, vyko pažangių visuomenės jėgų susivienijimas ir pagyvėjimas.
Karaliaučiaus Albertinos universiteto kiemas XIX amžiuje.
Iš viso beveik dvejus metus praleidę Karaliaučiuje, karalius ir jo jauna sutuoktinė Luizė, vėliau laikyta stabu, „Prūsijos genijumi“, artimai susipažino su miesto inteligentija, poetais, mokslininkais, aristokratija, sužinojo apie skurdžią universiteto padėtį.
Galbūt būtent todėl 1809 m., kai milžiniški mokėjimai Prancūzijai buvo katastrofiškai sunkūs valstybei, karalius, negalėjęs nupirkti Scheffnerio sodo, vis dėlto jį įsigijo, įsipareigodamas mokėti savininkui rentą iki gyvos galvos. Tais pačiais metais universiteto biudžetas buvo padvigubintas, atidarytos penkios naujos katedros, pastatyta observatorija (1811–1813), įkurta universiteto biblioteka, didelę reikšmę ėmė įgyti gamtos mokslai – matematika, fizika, chemija, botanika, zoologija, kurie iki pat amžiaus pradžios čia buvo antraeiliai, nusileisdami teologijai, teisei, filologijai. Šiuo naujuoju universitetui laikotarpiu į Albertinos dirvą „buvo pasodinti galingi medžiai tvirtomis šaknimis“: nuo 1810 m. čia pradeda dirbti žymus astronomas Friedrichas Besselis, nuo 1817 m. – žymus embriologas, šio mokslo „tėvas“, vietos Zoologijos muziejaus įkūrėjas Karlas Beras, stovintis vienoje gretoje su pasaulio gamtos mokslų klasikais; į universitetą pakviestas Ernstas Meyeris, garsus „Botanikos mokslo istorijos“ autorius, ir daugelis kitų jau žinomų arba vėliau išgarsėjusių mokslininkų. Neurossgarteno rajonas, kuriame buvo Scheffnerio dvaras, o vėliau botanikos sodas, laikui bėgant tampa tarsi Paryžiaus Lotynų kvartalu – čia verda universitetinis gyvenimas, nes pastatyta daugybė medicinos klinikų ir laboratorijų, patologinės anatomijos, geologijos ir zoologijos muziejai.
Karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus, karalius Frydrichas Vilhelmas IV, vėliau oficialus Naujojo universiteto garbės rektorius, 1844 m. padėjo pirmąjį akmenį į naujojo universiteto pastato pamatus Paradenplatz, kur universitetas stovi iki šiol (Universitetskaja g. 2).
Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė Šarlotenburgo parke (1799).
Taigi XIX amžiaus pradžioje botanikos sodai buvo beveik kiekviename Europos universitete, atlikdami mokslo centrų ir praktinių laboratorijų studentams vaidmenį, tačiau Karaliaučiaus universiteto sudėtyje tokio padalinio nebuvo.
Gerokai prieš Scheffnerio dvaro perdavimą universitetui žinomas botanikas, farmacininkas, medicinos patarėjas, bibliotekos, laikytos viena geriausių Karaliaučiuje, savininkas, beveik visų Karaliaučiaus vaistininkų mokytojas, „Vaistininkystės meno vadovėlio“ (1805) ir knygos „Prūsijos flora“ (1818) autorius, profesorius Karlas Gottfriedas Hagenas (Karl Gottfried Hagen), kurį už akių vadino „visu (pilnu) fakultetu“ (Komplette Fakultät), nes jis dėstė zoologiją, botaniką, mineralogiją, fiziką ir chemiją, be to, savo lėšomis 1778 m. atidarė studentams farmacijos laboratoriją, įrengtą savo paties namuose, kėlė klausimą dėl būtinybės nedelsiant įveisti botanikos sodą medicinos fakulteto reikmėms. Tačiau dėl įvairių priežasčių ir pirmiausia dėl universiteto lėšų stokos šio sumanymo įgyvendinimas vis buvo atidedamas. Pagaliau 1809 m. universitetas gauna teritoriją ilgai lauktam botanikos sodui.
Pirmąjį geobotaninį tyrimą ir kai kuriuos pirmaeilius pertvarkymus botanikos sode atliko būtent K. G. Hagenas, ir labai tikėtina, kad jo nuomonė buvo lemiama, kai pirmuoju botanikos sodo, atidaryto kaip medicinos fakulteto padalinys, direktoriumi buvo paskirtas jaunas botanikas ir medikas, iš Erlangeno pakviestas profesorius, medicinos daktaras Augustas Friedrichas Schweiggeris (August Friedrich Schweigger, 1783–1821). Iškilmingai perduodamas sodą universitetui, karalius įpareigojo dvidešimt šešerių metų mokslininką direktorių „…su visokeriopu kruopštumu sukurti botanikos sodą tolesniam darbui jame, pasitelkiant mokslo laimėjimus, ir, nuolat saugant, palaikyti ten griežtą tvarką…“.
Sodo įrengimo darbai prasidėjo 1810 metų pavasarį, vadovaujant direktoriui Schweiggeriui ir padedant iš Berlyno pakviestam mokslininkui sodininkui Fintelmannui. Po metų, 1811-aisiais, Hageno, Schweiggerio ir Fintelmanno pastangomis buvęs dvaro sodas šiaurės vakariniame Karaliaučiaus pakraštyje gavo universiteto botanikos sodo statusą.
Sodo kraštovaizdis, įrengtas dar karo patarėjo, dvaro savininko, laikais, buvo gana įdomus: nedidelis tvenkinys pietvakariniame sodo kampe, į kurį terasomis ir sudėtingų takų tinklu leidžiasi visa aukštesnė šiaurinė teritorijos dalis; tačiau pats sodo plotas – vos apie 3 ha – buvo akivaizdžiai per mažas botanikos sodo statusą atitinkančiai augalų kolekcijai suformuoti.
Galbūt todėl Schweiggeris pirmaisiais sodo įrengimo metais nesilaikė griežtos sistemos naujuose sodinimuose, nesiėmė naujų kraštovaizdžių formavimo, jis tiesiog siekė šiame sode sutalpinti kuo daugiau augalų rūšių, kad sukurtų plačią sisteminę kolekciją, išdėstydamas ją geometriškai lygiose, kaip ir dera vaistinių augalų sode, lysvėse ir gėlynuose.
Toks sodo įrengimas visiškai paaiškinamas tradiciniu istoriniu požiūriu: taip buvo įrengti dar pirmieji botanikos sodai prie Europos universitetų vėlyvaisiais viduramžiais, plačiau paplitę Renesanso, o vėliau – baroko epochoje. Vienas pirmųjų naujojo tipo sodų – Orti botanici – botanikos sodas augalams tirti ir kolekcionuoti – atsirado Italijoje, Padujoje, prie pirmojo Europoje botanikos fakulteto, kur būsimieji gydytojai buvo mokomi augalų gydomųjų savybių. Padujos sodas (1,8 ha) XVI a. pradžioje buvo simetriška nedidelių lysvių sistema, sudariusi didesnius ir taip pat simetriškus sektorius – kvadratą, įbrėžtą į apskritimą. „Vaistinių augalų sodą“ su žolinių vaistinių augalų lysvėmis supo arboretumas – medžių ir krūmų kolekcija.
Iki 1812 metų pirmajame sodo direkcijos sudarytame floristiniame sąraše buvo jau 2367 augalų rūšys, per kitą dešimtmetį rūšių skaičius išaugo dvigubai ir toliau didėjo. Botanikos sodo kolekcijos, kurioje turėjo būti augalų iš kitų klimato zonų, formavimas buvo labai nelengvas darbas Rytų Prūsijos sąlygomis, kur tuo metu daugiau nei 100 dienų per metus laikydavosi minusinė temperatūra, tik 26 dienos per metus būdavo su +25° C temperatūra, kur vėlyvą pavasarį būdingos buvo šalnos, o rudenį – uraganiniai vėjai.
Be to, botanikos sodo dirvožemiai dėl to, kad teritorija buvo pietinėje Prieglio upės slėnio šlaito dalyje, daugiausia buvo moliniai, šlapi, pavasarį ilgai nedžiūdavo, o rytinėje sodo dalyje buvo gerokai apsemiami ir visai netiko egzotiniams svetimšaliams augalams.
Dar sodo formavimo laikotarpiu rytinėje jo dalyje pelkėtą žemumą pavyko kiek pakelti ir išlyginti, užpylus daug statybinių atliekų ir buitinių šiukšlių, todėl vėliau čia susiformavo lengvi, vandeniui laidūs, „geri“ dirbtiniai dirvožemiai.
Į šiaurę nuo tvenkinio uolienos, ant kurių susiformavo dirvožemiai, buvo „mėlynieji“ moliai, t. y. glėjiški, sunkūs, šlapi gruntai. Natūralu, kad dirvožemiai paveldėjo jų prastą vandens laidumą, sunkų įdirbimą, nepakankamą oro kiekį. Tose sodo vietose, kur buvo reljefo pažemėjimai, ypač pietinėje jo dalyje, susiformavo žemapelkėms būdingas „rūgštusis humusas“; tokie dirvožemiai taip pat mažai tinkami daugumai augalų. Kitose sodo vietose dirvožemiai, būdami labai drėgni, dar ir buvo labai skurdūs augalų mitybos požiūriu. Smėlį ir žvyrą, be kurių neįmanoma buvo įsisavinti sunkių molinių dirvožemių teritorijos, gabeno iš tolimų miesto apylinkių, patiriant nemažų materialinių išlaidų.
Schweiggerio pastangomis prie sodo buvo prijungtos nedidelės teritorijos, ir iki 1818 metų jo plotas sudarė jau 12 morgų 142 rutas, t. y. tapo šiek tiek didesnis nei trys hektarai (morga – tai ketvirtis hektaro). Ir vis dėlto Karaliaučiaus botanikos sodas ir toliau liko nedidelis, palyginti su kitais panašiais Vokietijos sodais, tačiau jo užimama teritorija buvo įdomesnė ir įvairesnė nei daugelio kitų Europos botanikos sodų.
Teritorijos suskirstymas Schweiggerio laikais visiškai atitiko tuo metu priimtus botanikos „mokslinių“ sodų įrengimo principus: kolekcijoje buvo atstovaujama šešių pasaulio klimato zonų flora, pastatytos keturios specialios patalpos tropiniams ir subtropiniams augalams ir namas sodininkui (tuo metu juo buvo Gereke (Gerecke)). Statybos darbų ir sodo įrengimo išlaidos sudarė 14523 talerius ir 29 grašius.
Vėliau sodo pradininkui daktarui Schweiggeriui nebeteko užsiimti jo planavimu ir įrengimu. Siekdamas papildyti botanikos kolekciją, jis nuo 1811 metų dažnai vykdavo į mokslines ekspedicijas į Švediją, Daniją, Angliją, Prancūziją, Italiją.
1819 metais 38 metų mokslininkas išvyko į Graikiją, o paskui į Siciliją, kur 1821 metų birželio 23 d. jį žiauriai nužudė jo vedlys.
Jo atminimui draugai ir kolegos universitete ant kalvos šiaurės vakarinėje sodo dalyje, po liepomis ir bukais, pastatė paminklą: postamentą, vainikuotą dviem metaliniais kandeliabrais ir autentiška marmurine vaza iš Mäcenas vilos Tivolyje (1938 m. Karaliaučiaus vadove buvo rašoma: „mit einer echten Vase aus der Villa des Mäcenas in Tivoli“).
Ant paminklo postamento – užrašas: „A. F. Schweiggerio, ypatingų nuopelnų turėjusio sodo įkūrėjo, atminimui pastatė jo draugai. 1824“. (Lotyniškas užrašo tekstas: „MEMORIAE Aug. Friedr. Schweiggeri HORTORUM CONDITORIS OPTIME MERITI POSUIT AMICORUM PIETAS. MDCCCXXIV“). Paminklas 1881 metais buvo restauruotas sodo direktoriaus R. Caspary laikais, po Antrojo pasaulinio karo dingo, ir tik 1997 m. paminklo postamentas vėl buvo pastatytas į ankstesnę vietą be kandeliabrų, bet su vazos imitacija (iš cemento).
Žuvus pirmajam direktoriui, naujuoju sodo vadovu nuo 1821 iki 1824 m. tampa botanikos profesorius K. W. Eyssenhardtas (K.W. Eyssenhardt), „gerai išsilavinęs jaunas gamtininkas, kilnaus charakterio žmogus“. Jau 1821 m. botanikos sode buvo sudarytas kitų būtinų augalų pirkimų sąrašas ir augalų sodinimo eilės sąrašas, vėliau tokie sąrašai tapo privalomi ir buvo sudaromi kasmet.
Vėliau, Eyssenhardtui susirgus, trumpam laikotarpiui nuo 1824-ųjų iki 1826-ųjų sodo direktoriaus pareigas perėmė garsusis Karlas Ernstas fon Beras (Karl Ernst v. Bher, 1792–1876) – žymus mokslininkas, anatomas, zoologijos profesorius, „embriologijos tėvas“, Karaliaučiaus Zoologijos muziejaus įkūrėjas ir universiteto anatomijos instituto direktorius, dirbęs Karaliaučiuje nuo 1817 m. ir vėliau išvykęs į Sankt Peterburgą dirbti Rusijos mokslų akademijoje (išvyko jis du kartus: 1819-aisiais ir 1834 metais, jau visam laikui).
Žymusis zoologas rašė apie savo darbą botanikos sode: „botaninės ekskursijos turėjo man tam tikro žavesio, ir apskritai botanika man buvo užmiršta, bet ne galutinai atstumta mylimoji“.
1826 metais botanikos sodo direktoriumi buvo paskirtas jaunas privatdocentas iš Getingeno Ernstas Meyeris (Ernst Meyer, 1791–1858), ėjęs pareigas botanikos katedroje, vėliau profesorius, įsitikinęs J. V. Gėtės gamtamokslinių idėjų ir jo metamorfozės mokymo šalininkas (pagrindinė šio mokymo idėja buvo Gėtės įsitikinimas, kad visi augalų organai kilę iš lapo), vėliau garsus „Botanikos mokslo istorijos“ autorius. Ernstas Meyeris direktoriaus poste išbuvo 32 metus, iki pat savo mirties, ir suvaidino tam tikrą teigiamą vaidmenį pertvarkant sodą: jam pavyko dar šiek tiek išplėsti teritoriją ir pakeisti pirminį planą „šiuolaikinių ir jam artimų estetinių tendencijų dvasia“, t. y. įrengti sodą pagal klasicizmo idėjas artimu gamtai kraštovaizdiniu stiliumi, atsisakant barokinio, dirbtinio, geometrinio planavimo, būdingo vaistinių augalų sodams-daržams ir simbolizuojančio žmogaus viešpatavimą gamtai. Šiais ir vėlesniais metais sodas tarnavo ne tik kaip daugelio žymių mokslininkų mokslinių tyrimų bazė (turtinga augalų kolekcija traukė iškilių žmonių dėmesį – čia dirbo profesorius K. F. Burdachas ir E. Burdachas, lankėsi gamtininkai A. Humboldtas ir H. Helmholtzas, pas kurį mokėsi Rusijos studentai I. M. Sečenovas, A. G. Stoletovas, P. N. Lebedevas ir kt.) ir universiteto studentų mokslinių užsiėmimų laboratorija, bet ir tapo miestiečių poilsio vieta, tam tikru mastu jau būdamas labai įdomus ekspozicinis kraštovaizdinis parkas.
1858 metais sodo direktoriumi tampa botanikos profesorius, daktaras Robertas Caspary (Robert Caspary, 1818–1887), Prūsijos floros žinovas, atradęs 70 naujų Rytų Prūsijos augalų rūšių, daugybės augalų geografijos darbų autorius. 1862-aisiais Robertas Caspary įkūrė Botanikos draugiją, 1881 m. sodo teritorijoje, jo šiaurės vakarinėje dalyje, buvo pastatytas Botanikos institutas. Už šiaurinės sodo tvoros tuo metu jau pusę amžiaus stovėjo 1830 metais atidarytas Zoologijos muziejus (jo viršutiniai aukštai buvo pristatyti gerokai vėliau). Anksčiau Zoologijos muziejaus vietoje buvo vieni iš Karaliaučiaus maro namų – Pesthaus, kur buvo izoliuojami šia baisia liga susirgusieji, todėl dalis Sternwartestraße gatvės, vėliau Besselio gatvės, tuo metu vadinosi Maro namų skersgatviu (Pesthausgasse, 1815 m. Karaliaučiaus žemėlapis).
Albertinos botanikos sodas 1885 metų Karaliaučiaus žemėlapyje.
Botanikos instituto tyrimų spektras apėmė augalų anatomijos, fiziologijos, patofiziologijos klausimus, geobotanikos ir fitogeografijos problemas.
R. Caspary laikais sodo plotas išaugo iki 15 morgų, t. y. beveik iki 4 ha, prie pagrindinio šiaurinio įėjimo buvo pastatytas naujas didelis šiltnamis, o sodo pažemėjime, „tarpeklio“, nusidriekusio iš šiaurės į pietus kiek į rytus nuo Botanikos instituto, gale – didelė oranžerija su aukštu stikliniu kupolu, skirta vandens tropiniams augalams, tarp jų ir Caspary mėgstamiems lotosams. Sklype už Botanikos instituto šiaurinėje sodo dalyje buvo įkurdinta introdukuotų spygliuočių kolekcija, kurią tiekė firma „Peter Smith ir sūnūs“ (Peter Smith und Söhne) iš Hamburgo ir E. Mosischas (E. Mosisch) iš Treptovo, o vėliau Sukeris (Suker) iš Arklitteno netoli Girdavos (Železnodorožno gyvenvietė). Įvairių šalių lapuočiai buvo tiekiami iš Mackų (Mack) šeimos ordino dvaro Althof-Ragnite (Mičurinskio gyvenvietė netoli Nemano miesto) medelyno ir pirklio D. Reitenbacho (John Reitenbach) iš Plickeno, vėliau (daktaro Lürsseno laikais) tiekėjais tapo firmos, kurių savininkai buvo tam tikras Späthas (Späth) iš Berlyno ir Rathke (Rathke) iš Prausto (Praust).
Vėlesniais metais, sodo direktoriumi esant slaptajam patarėjui profesoriui Ch. Lürssenui (Ch. Lürssen, 1843–1916), įvyko daug pokyčių, iš dalies neigiamų. Stiklinė oranžerija ir dalis didžiojo šiltnamio 1889 m. buvo nugriauti. Stiklinės oranžerijos vandens augalams vietoje direktorius liepė iškasti didelį tvenkinį su fontanu ir supilta sala – kai kurių jo bendradarbių amžininkų nuomone, visiškai netinkamą, be to, pareikalavusį nemažų lėšų. Šis vandens telkinys išliko iki mūsų dienų. Nedidelis užpelkėjęs vandens telkinys, buvęs pietvakarinės sodo dalies pažemėjime, tas pats, kuris buvo dar Scheffnerio sode, buvo užpiltas ir apsodintas specialiai parinktais krūmais. Tropiniai vandens augalai iš lūgninių šeimos, kurie direktoriaus Caspary laikais buvo auginami stiklinėje oranžerijoje, daugiausia buvo išsiuntinėti į kitus botanikos sodus, o dalis jų, galėjusi augti atvirame ore, buvo perkelta į naują išplėstą tvenkinį su fontanu. Ch. Lürsseno laikais 1899 m. buvo nugriauti visiškai sunykę Schweiggerio laikų šiltnamiai ir pastatyta viena nauja, gana nedidelė oranžerija.
1908 m. pagal sodo inspektoriaus Buchholtzo (Buchholtz) planą pietiniame kalvos su Schweiggerio paminklu šlaite pradėtas įrengti alpinariumas, tapęs dar viena sodo įžymybe.
Alpinariumo įrengimas šioje vietoje buvo visiškai pagrįstas, nes gana nuolaidų šlaitą smarkiai plovė paviršinis nuoplovis, ypač pavasarį, kai tirpsmo vanduo išgraušdavo dirvoje gilias išplovas. Nuo nuoplovio neapsaugojo net augalų sodinimas skersinėse lysvėse. Kad šlaitas būtų išsaugotas, o augalams lengviau gyventi, alpinariumas buvo statomas naudojant statybinį akmenį – smiltainį, sutvirtinant gruntą ir patį dirvožemį.
Iš šiaurės pusės 1888 m. sodą kiek suspaudė jo teritorijoje pastatyta universiteto chemijos ir farmacijos laboratorija, įsikūrusi į rytus nuo pagrindinio šiaurinio įėjimo ir pagrindiniu fasadu atsukta į Besselstraße (dabar Besselio g.). Prie pietinės sodo ribos, plečiant universiteto oftalmologijos kliniką, buvusią kiek į rytus nuo Neurossgarteno bažnyčios, buvo pastatyta viena iš klinikos laboratorijų, taip dar labiau sumažinant sodo plotą.
1910 metais į atsargą išėjusį direktorių pakeitė daktaras Carlas Mezas (Carl Mez), erudituotas mokslininkas ir veiklus administratorius. Jo laikais sodo kraštovaizdžių apipavidalinime įvyko svarbių pokyčių.
Sklypas, esantis į pietryčius nuo Schweiggerio paminklo, buvo paverstas „kalkių sodu“ su būdinga „kreidos“ flora, sudaryta iš kalcifilinių augalų, gamtoje augančių ant kalkakmenio substrato.
Rytiniam šlaitui sklype tarp Botanikos instituto ir tvenkinio, kur seniai augo aukšti medžiai, dėl sumanaus kraštovaizdžio dizaino buvo suteiktas kalnuotos, akmenuotos vietovės su Vidurio Europos ir Amerikos kalnų miškų flora pobūdis (vadinamoji „Amerika“), o tai, beje, padėjo sutvirtinti dirvožemio sluoksnį nuolaidžiame šlaite.
Žemumoje į pietus nuo tvenkinio įrengė dirbtinę tipišką aukštapelkę su jai būdinga flora: samanomis, krūmokšniais, viksvomis ir t. t. Tačiau šis eksperimentas pavyko ne visiškai, nes žemumoje vanduo ateidavo iš apačios, iš po dirvožemio, o natūralios aukštapelkės maitinamos tik maisto medžiagų stokojančia atmosferos drėgme. Aukštapelkės augalai pateko į jiems netinkamas sąlygas, gruntinis vanduo buvo pernelyg prisotintas augalų maisto elementų, todėl į pietus esančios žemapelkės flora skverbėsi į dirbtinės aukštapelkės bendriją ir pamažu išstūmė oligotrofinių augalų, t. y. skurdžių dirvožemių, nereiklių maisto medžiagoms augalų, rūšis.
Rytinėje sodo dalyje daugmaž lygi teritorija buvo skirta vertingų augalų kolekcijai, vadinamajam arboretumui: čia buvo išdėstytos įvairios augalų gentys, rūšys ir formos.
Albertinos botanikos sodas 1901 metų miesto žemėlapyje.
Sode atsirado, kaip Rytų Prūsijos kraštovaizdžio elementas, dirbtinė kopa su smėlynų augalais, suformuota po viena aukšta guoba.
Į sodo kraštovaizdžio paveikslus labai sėkmingai įsiliejo paparčiai, pasodinti po spygliuočiais šiaurės vakarinėje sodo dalyje už Botanikos instituto pastato. Visiškai sunaikinus piktžoles, prie ko prisidėjo sodo inspektoriai Buchholtzas (Buchholtz) ir jo įpėdinis Butzas (Butz), paparčiai laisvai plito ir puošė įvairius sodo kampelius. Priešais šiltnamį, pastatytą direktoriaus Lürsseno laikais šiaurės rytinėje sodo dalyje, buvo skirta vieta tropinių Pietų Amerikos augalų iš bromelijinių šeimos ekspozicijai, tarp kurių buvo daug labai retų rūšių, nes profesorius K. Mezas tyrinėjo ir aprašė bromelijinius savo mokslinėje monografijoje.
Amžininkų atsiliepimais, šiais metais „kraštovaizdžių ir augalų bendrijų įvairovė universiteto botanikos sode stulbino vaizduotę“.
Nuo 1935 m. iki paskutiniųjų Karaliaučiaus dienų botanikos sodui vadovavo profesorius Albinas Kurtas Mothesas. Iki šio laikotarpio atvirojo grunto ir oranžerijų augalų kolekciją sudarė beveik 7000 rūšių, atmainų ir dekoratyvinių formų, radusių sau vietą teritorijoje, kuri buvo šiek tiek mažesnė nei keturi hektarai.
Karas sunaikino nemažą dalį Botanikos sodo kolekcijų. Šiaurinė dalis ypač nukentėjo per bombardavimus, buvo sugriauti Botanikos institutas, farmacijos laboratorija, už šiaurinės Botanikos sodo sienos Sternstraße 1 stovėjęs Zoologijos muziejus.
1945–1951 m. sodas liko be šeimininko, paliktas likimo valiai, o tai, be abejo, neigiamai atsiliepė botanikos kolekcijų rūšinei sudėčiai.
…Daug vertingo buvo šiame sode – seni medžiai iš „Scheffnerio sodo“, po kurių lajomis ne kartą svečiu ilsėjosi Immanuelis Kantas (vienalapė baltažiedė robinija, stovėjusi prie šiaurinės sodo sienos, šalia kirptos kukmedžių gyvatvorės, paprastasis kaštonas prie pietinės instituto sienos, didžiulė tuopa prie „kikilio takelio“, taip pat 1835 m. pasodintas kaukazinis riešutmedis pietrytiniame sodo kampe), visų pirma svetimšalių, bet ir europinių medžių rūšių įvairovė, tarp kurių buvo labai senų (1922 m. jau beveik šimtamečių) egzempliorių: juodoji, arba austrinė, pušis, europinis maumedis, kaukazinė pterokarija, kalninė pušis, sibirinis ir balzaminis kėniai, tuopa monilifera ir dar 120 taksonų, daugiausia medžių ir krūmų, augusių įvairiuose sodo kampeliuose; tai liudija ekskursijos, kurią 1922 metais Vokietijos dendrologų draugijos nariams sode vedė taikomosios botanikos profesorius Johannesas Abromeitas (Johannes Abromeit, 1857–1946), fundamentalaus mokslinio veikalo „Rytų ir Vakarų Prūsijos flora“, kurto 1898–1940 m., autorius, medžiaga. Ekskursijos metu mokslininkas botanikas pažymi šias rūšis ir formas:
- augusios prie tvenkinio – eleuterokokas, japoninis ir amūrinis cercidifilas, baltasis svyruoklinis ir Kocho elegantiškiausiasis gluosnis, kininė aralija (mandžiūrinė atmaina), japoninė alyva, japoninis alksnis, ussūrinė kriaušė, Ermano ir geltonasis beržas, Šrenko eglė, plonažvynis maumedis, Kempferio pseudolarikas, totorinis klevas, graikinis kėnis, karija, hibridinis ąžuolas ir kt. (iš viso 24 rūšys);
- „išsirikiavę į gretą“ medžiai prie šiaurinės sodo sienos – juodoji pušis (85 metų), europinis maumedis (110 metų), ailantas, kalninė pušis (99 metų), sibirinis kėnis (110 metų), kukmedis (kirpta gyvatvorė, labai seni augalai), melsvoji dygioji eglė, įvairiaspalvis kėnis ir kt. (iš viso 17 rūšių);
- prie Botanikos instituto – platanalapis klevas, balzaminis kėnis (labai senas) ir didysis kėnis, kanadinė, ajaninė, sitkinė, aukštoji Remonti eglė, Pfitzerio kadagys, milžiniškoji tuja, margalapis tujenis, dviskiautis ginkmedis ir kt., daugiausia spygliuočiai (iš viso 18 rūšių);
- prie kelių sankryžos – daūrinis beržas, totorinis klevas, Veitcho kėnis, šermukšnis, serbinė eglė, daugiažiedė rožė, ailantas, ąžuolas ir įvairių rūšių eglės (11 rūšių);
- „daugiamečių augalų sodas“ – paprastasis kaštonas (110 metų), sidabrinė šeferdija, kininis plagiospermas, piramidinė juodoji tuopa, kanadinė tuopa, didžialapis klevas, juodasis ir širdiškasis riešutmedis, juodavaisė aronija, popierinis beržas, kirpialapė liepa ir kt. (15 rūšių);
- sodo dalis rytiniame šlaite, vadinta „Amerika“, – hibridinė katalpa, arba bungėja, amerikinė ir šiurkščioji guoba, baltasis šilkmedis f. raudonoji, uosialapis klevas, arba negundas, ir jo forma Wieri, purpurlapis miškinis bukas, austrinis ąžuolas, vienalapis paprastasis uosis, karališkasis ir graikinis riešutmedis, juodalksnis, vienalapė baltažiedė robinija, figmedis, kanadinė tuopa, stambiadulkinis ąžuolas, japoninis cercidifilas, plačialapė liepa, kirpialapis juodasis šeivamedis, kaukazinė pterokarija (86 metų) ir kt. (iš viso 25 rūšys);
- laukinių slyvų alėja (5 rūšys) su labai sena tuopa (daugiau nei 80 metų), hibridiniu šeivamedžiu ir liepa.
Į rytus nuo sodo, prie Neurossgarteno bažnyčios, ten, kur dabar yra 23-iosios mokyklos sporto aikštelė, augo seni puikūs trispygės gledičijos, klevalapio platano, baltojo šilkmedžio, mandžiūrinės aralijos, ąžuolo ir tuopos egzemplioriai.
Be šiaurinio, pagrindinio įėjimo, botanikos sodas turėjo vakarinį įėjimą iš Steindammer Wall gatvės (dabar Gen. Galickio g.); pro šiuos vartus atsiverdavo kelias į Sternwarte (Observatorijos kalvą) ir toliau į Volksgarten (Liaudies sodą) su paminklu 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo aukoms ir garbingų profesorių kapinėmis (Ehren Frdh.).
Ne mažiau įdomi nei sodo botanikos kolekcija, sutalpinusi įvairių pasaulio floristinių regionų florą, buvo dirbtinių kraštovaizdžių, suformuotų silpnai kalvotame Prieglio upės slėnio šlaito reljefe ir išsidėsčiusių 4 ha plote, iš visų pusių apsuptame miesto šurmulio, įvairovė, taip pat puikūs peizažai, atsiveriantys iš įvairių apžvalgos taškų, išdėstytų gerai apgalvotame sodo takų tinkle, ir pats nedidelio, bet elegantiško, pabrėžtinai kraštovaizdinio stiliaus ekspozicinio sodo, kuris „peizažo žavesiu pranoko daugelį Europos botanikos sodų“, planas – tvenkinys su vandens lelijomis, žemapelkė, alpinariumas, kalnuota vietovė, kopa, terasuoti šlaitai, „kalkių sodas“, spygliuočių želdiniai su Europos ir Šiaurės Amerikos medžių rūšimis.
1951 metais Karaliaučiaus universiteto botanikos sodo teritorija buvo perduota srities švietimo skyriui srities jaunųjų gamtininkų stočiai įkurti, o 1965-aisiais Kaliningrado srities vykdomojo komiteto sprendimu jaunųjų gamtininkų stoties parkas paskelbiamas saugotinu gamtos paminklu. Šiandien šioje teritorijoje nuo 1992 m. veikia Kaliningrado srities moksleivių ekologijos ir biologijos centras, kurio dendrologinė kolekcija pagal 1994 m. inventorizaciją apima: 37 šeimas, 87 gentis, 146 rūšis, 37 formas, hibridus ir atmainas, iš jų: medžių 88, krūmų 84, lianų 11 – iš viso 183 taksonai. Pagal kilmę medžiai, krūmai ir lianos pasiskirsto taip: iš Europos – 25 % (47 rūšys), iš Šiaurės Amerikos – 19,1 % (35 rūšys), iš Rytų Azijos – 16,3 % (30 rūšių), iš Eurazijos – 8,1 % (14 rūšių), iš Krymo, Kaukazo ir Balkanų – 8 % (13 rūšių), iš Artimosios ir Vidurinės Azijos – 4,1 % (7 rūšys), kultūrinės atmainos, hibridai ir augalų formos sudaro 20,2 % (37 pavadinimai), daugiausia individų tenka Europos rūšims (paprastasis klevas, paprastasis uosis, juodalksnis, mažalapė liepa, juodasis šeivamedis, dygioji gudobelė, paprastasis sausmedis).
Šiltnamio uždarajame grunte priskaičiuojama 129 augalų taksonų. Atvirojo grunto dekoratyvinių žydinčių augalų sode yra daugiau nei 150 taksonų. Iš viso visi sodo augalai sudaro mažiau nei 10 % prieškarinės kolekcijos. [2004 m. duomenys]
Taigi XXI amžiaus pradžioje istoriniame botanikos sode galima pamatyti šiuos atvirojo grunto medžius, krūmus ir lianas: iš plikasėklių skyriaus – dviskiautis ginkmedis, europinis kukmedis, paprastoji arba baltoji eglė, dygioji eglė (pilkšvoji, melsvoji ir žalioji formos), kanadinė eglė, europinis maumedis, paprastoji pušis, veimutinė pušis, juodoji austrinė pušis, vakarinė tuja (f. spiralinė, pagalvėlinė, baltaviršūnė, 'Rheingold'), raukšlėtoji arba milžiniškoji tuja, svyrantysis japoninis tujenis, žirniavaisis puškiparisis (f. siūlinė, plunksniškai auksinė), kazokinis, virgininis ir paprastasis kadagys f. koloninė; iš gaubtasėklių skyriaus – Kobus ir Soulange'o magnolija, kininis citrinvytis, sumedėjęs bijūnas, paprastoji ir Jackmano raganė, daūrinis mėnulsėklis, japoninis cercidifilas, Julianos, paprastasis ir Thunbergo raugerškis, įvairių rūšių lanksvos, lygiakraštis ir juodavaisis kaulenis, vyšnios, paprastasis svarainis ir Maulei svarainis, triskiautis migdolas, Nedzveckio obelis, gudobelės, vokiškoji šliandra, rožės (vijoklinės, arbatinės hibridinės ir parkinės), vaistinis lauravyšnis, paprastasis abrikosas, paprastasis, Lewiso, stambiažiedis, plačialapis, bekvapis, Gordono jazminas, medžiškoji hortenzija, kintamasis agrastas, virgininis hamamelis, baltažiedė robinija, vienalapė baltažiedė robinija, medinė karagana (geltonoji akacija), Lorbergo geltonoji akacija, turkestaninė karagana, krūminė amorfa, kanadinis bundukas, kininė visterija, mažalapė, plačialapė, ilgakotė liepa, visžalis buksmedis, amūrinis kamštenis, pūkuotasis žagrenis, arba acto medis, uosialapis, paprastasis, paupinis, lauko, platanalapis klevas (jovaras) – paprastoji ir purpurlapės formos, sidabrinis (cukrinis) klevas, sidabrinis f. Wieri, paprastasis kaštonas, plikasis kaštonas, pavija kaštonas, mergvynis, amūrinis ir pakrantinis vynmedis, laipiojantysis celastras, mandžiūrinė aralija, paprastoji gebenė, geltonžiedė sedula, kirpialapis juodasis šeivamedis, paprastasis, totorinis, mėlynasis, vėlyvasis sausmedžiai, karpotasis arba baltasis beržas, popierinis beržas, paprastasis skroblas, medžiškasis lazdynas (meškinis riešutas), juodalksnis ir baltalksnis, paprastasis ąžuolas ir jo piramidinė forma, bekotis, šiaurinis, stambiadulkinis ąžuolas, miškinis bukas ir jo tamsiai purpurinė forma, graikinis, hibridinis keturbriaunis, pilkasis, mandžiūrinis riešutmedis, paprastasis arba aukštasis uosis, lancetinis arba žaliasis uosis, vengrinė, paprastoji, plaukuotoji, Zviagincevo, amūrinė alyvos, paprastasis ligustras, hibridinė katalpa, tamariskas, geltonasis rododendras, paprastoji vinkšna, šiurkščioji ir skroblalapė guobos, skirpstas, baltasis gluosnis ir jo svyruoklinė forma, rutulinis trapusis gluosnis, purpurinis gluosnis, didžialapė, baltoji, kanadinė f. marilandica, deltinė ir drebulinė tuopa (drebulė).
Tarp medžių ir krūmų – Moksleivių ekologijos centro gyventojų – šiandien galima pamatyti augalų, įrašytų:
- į planetos Raudonąją knygą: trys reguliariai vaisius vedantys dviskiaučiai ginkmedžiai;
- į SSRS Raudonąją knygą – ailantalapis riešutmedis, trismailis mergvynis, vengrinė alyva;
- į Pabaltijo regiono Raudonąją knygą – miškinis bukas.
Sodo tvora Botaničeskaja gatvėje (Butterbergas).
Be to, čia išliko prieškario laikų dekoratyviniai egzotai – japoninis cercidifilas ir amūrinis kamštenis, vienalapė robinija, kirpialapis sidabrinis klevas (Wieri) ir pokario metais pasodintos Zviagincevo alyva ir kanadinis bundukas.
…Tegul neišblėsta mokytojų biologų, kurie šiuo metu skiria savo pastangas istorinio botanikos sodo kolekcijai išsaugoti ir pagausinti, entuziazmas, – visa viltis tik jais. Feci quod potui, faciant meliora potentes (padariau, ką galėjau, kas gali, tegul padaro geriau). Žavūs sodo peizažai, nauji, bet šaknimis siekiantys istoriją ir dėl to dar viliojantys, šiandien yra viena iš nedaugelio vietų, kur vaikų širdyse formuojasi šviesus „pagarbos gamtai“ jausmas ir supratimas apie darbo, kaip priemonės grožiui pasiekti, būtinybę.
Michailo Ogorodnikovo iliustracijos ir nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
