Laikas prieš Pirmąjį pasaulinį karą... Vyresniajai kartai – ramūs taikūs metai, jaunimui – nerūpestinga jaunystė. Mes, berniukai iš Ratshofo, mėgome vaikštinėti vakariniame Karaliaučiaus pakraštyje: Priegliaus krantais tarp Kossės ir Holsteino, Kirasyrų pievomis (Cuirassierwiesen) netoli „Steinfurt“ vagonų gamyklos (Waggonfabrik L. Steinfurt), Ratshofo parke, prie Hammerteicho ir „Pruddelteicho“, o ypač Veilchenbergu – Žibuoklių kalnu.
* * *
Vieną sekmadienį vaikštinėjome po Veilchenbergą. Kaip mes nustebome pamatę ten, prie kapinių tvoros, žmogų su pora brezentinių sparnų, kuris, laikydamasis už prie jų vidinės pusės pritvirtintų kilpų, kartas po karto nuskrisdavo nuo kalno žemyn, iki gluosnių alėjos slėnyje.
Jis trumpai, staigiai įsibėgėdavo, o paskui, nedideliame aukštyje sklandęs virš šlaitų, nusileisdavo ant žemės, nuskridęs kelias dešimtis metrų.
Kiekvieną sėkmingą drąsuolio nusileidimą lydėjo mūsų džiugūs šūksniai. Per vieną iš jų jis staiga suklupo ir pargriuvo, sparnai sulūžo, ir tuo grandiozinis spektaklis, įkvėptas Lilienthalio ir brolių Wrightų žygdarbių, baigėsi.
* * *
Beveik kasmet, vieno sekmadienio rytą, netoli Veilchenbergo, nuo vėjo apsaugotame kalvos šlaite šalia Neue Bleiche dvaro, startuodavo didelės oro balionų lenktynės. Tai buvo grandiozinė pramoga vietiniams nuotykių ieškotojams!
Oro balionas „Rytų Prūsija“.
Ant žemės plokščiai gulėjo didžiuliai dar nepripūsti oro balionai. Vienas po kito jie buvo jungiami žarna prie dujų vamzdžio, kurio alkūnė kyšojo iš žemės.
Atvirukas „Oro balionas išgelbės per Apokalipsę“. Atkreipkite dėmesį į dujų vamzdį!
Netrukus visi jie buvo pripildyti dujų, ir pasidarė matyti jų pavadinimai, užrašyti didelėmis raidėmis: „Berlynas“, „Štutgartas“, „Leipcigas“, „Rytų Prūsija“, „Reino kraštas“.
Antžeminės komandos ženklu du ar trys drąsūs oreivystės pionieriai įlipdavo į gondolą, nupintą iš gluosnio vytelių, ir oro balionas be garso nuskrisdavo Priegliaus upės link. Balionai buvo matyti ilgai, jų gondolos supdavosi ore. Visa tai lydėjo įnirtingi minios šūksniai – vieni sveikindami mojavo vėliavomis, kiti tiesiog rankomis.
* * *
Vienais prieškario metais Karaliaučius, kaip tada sakydavome, „stovėjo ant ausų“: demonstracinius skrydžius vietinei publikai pirmą kartą turėjo atlikti lėktuvas su varikliu.
Ir seni, ir jauni – visi skubėjo į buvusį Devau kavalerijos poligoną už Karaliaus vartų ir, gyvai aptarinėdami, kas vyksta, susirinko šio didelio lauko pakraščiuose, kur stovėjo iš pirmo žvilgsnio tokia trapi „skraidanti mašina“.
Hansas Grade, vienas iš vokiečių aviacijos pionierių, patogiai įsitaisęs atviroje kabinoje, užvedė nedidelį propelerį… Siūbuodamas tarsi antis, XX a. technikos stebuklas įsibėgėjo ir pakilo. Nedideliame aukštyje atlikęs kelis viražus ir posūkius, džiugiai plojant sužavėtiems žiūrovams, lėktuvėlis laimingai nusileido.
* * *
Neilgai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiuje jau buvo demonstruojami aviacijos meistriškumo pavyzdžiai. Sekdami prancūzo Pegoud (Pegoud) pavyzdžiu, mūsų drąsūs pilotai savo lėktuvais atlikdavo pirmuosius „pikiravimus“, kaip tada buvo vadinama „mirties kilpa“.
Hansas Grade savo garsiajame monoplane su pakabinama sėdyne.
Kiek pamenu, tai buvo „Fokker“ ir „Sablatnig“ lėktuvai.
Hansas Schirrmeisteris iš Karaliaučiaus biplane „Albatros“.
O kartą mes, berniukai, vaikštinėdami po Amalienau, pamatėme, kaip ant neseniai pastatyto „Zeppelinhalle“ (Zeppelinhalle / Königsberger Luftschiffhalle in Klein Amalienau) nusileidimo aikštelės leidžiasi lėktuvas. Visu greičiu nubėgome ten ir suspėjome kaip tik laiku. Lėktuvą pilotavo rusų lakūnas Abramovičius (Vsevolodas Michailovičius Abramovičius, 1890–1913). Karaliaučiuje jis tarpinai nusileido per savo ilgą skrydį iš Berlyno į Peterburgą. Šis skrydis sukėlė tokį ažiotažą visame pasaulyje, kokį vėliau sukels tik Charleso Lindbergho skrydis per Atlantą.
* * *
Būtent „Zeppelinhalle“ į šiaurę nuo Amalienau dėka galėjome sekti valdomų dirižablių raidą.
Kaip dažnai ryškiai geltonas „Schütte-Lanz“ (Schütte-Lanz), vėliau „Parseval“ (Parseval), o 1914 m. ir „Zeppelin IV“ (dirižablis LZ IV) išdidžiai praskrisdavo virš Ratshofo ir Amalienau.
Kartais karštomis vasaros dienomis, kai maudydavomės „Pruddelteicho“ tvenkinyje, slampinėdavome Ratshöfer Freigrabeno krantuose, pasiraitoję kelnes žvejodavome Fürstenschluchto tarpeklyje ar rudenį laukuose kepdavome bulves, pamatę aukštai danguje dirižablį ir išgirdę būdingą jo variklio gaudesį, viską mesdavome ir skubėdavome „Zeppelinhalle“ link. Mūsų jau niekas negalėjo sustabdyti!
Sudėtingi orlaivio nusileidimo manevrai tiesiog kerėjo. Cepelino nosis tolygiai lenkdavosi žemyn, angaro tarnautojų komanda skubėdavo sugriebti nuleistą lyną, paskui jie greitai pro milžiniškus vartus įtempdavo į angarą, rodos, begalinį cigaro formos dirižablį.
Kartą per nusileidimą staigus vėjo gūsis staiga mestelėjo cepeliną į orą. Vienas iš tarnautojų nespėjo paleisti lyno, ir jį ištempė aukštyn, o paskui jam teko šokti ant žemės iš šešių–aštuonių metrų aukščio. Mums, berniukams, tai buvo jaudinanti akimirka.
Tarnautojai padeda dirižabliui išskristi iš angaro Klein Amalienau.
Karo pradžioje virš mūsų paskutinį kartą lėtai praskrido cepelinas LZ IV. Netrukus sužinojome, kad jį per žvalgybinį skrydį virš Lenkijos teritorijos sunaikino šrapnelis.
Dirižablis aerodrome Devau prie Karaliaučiaus.
Netoli Seerappeno (Seerappen, dabar – Liublinas) buvo pastatytas antrasis dirižablių angaras, su kuriuo man susijusi liūdna istorija. 1919 m. vasarą mes, kronprinco grenadierių pulko 2-osios kuopos savanoriai, kartu su kitų pulkų savanoriais kelias dienas ten ruošėme utilizuoti iš Rytų fronto išgelbėtus dirižablius. Tai buvo tuometinės karinės aviacijos pabaiga. Du dirižablių angarus prie Karaliaučiaus pagal Versalio taikos sutarties sąlygas taip pat teko išmontuoti.
* * *
Bet gyvenimas tuo nesibaigė. Sklandytuvų pilotai atliko nuostabius žygdarbius virš Kuršių nerijos. Pirmiausia tai buvo pradinės mokyklos mokytojas Schulzas iš Rytų Prūsijos. Jo aparatu „Šluota“ mudu su draugu galėjome pasigrožėti vieną lietingą dieną, kurią Schulzui teko praleisti viename iš Devau angarų, kur jis trumpai atsakė į mūsų klausimus.
Pagrindinis metų aviacijos įvykis Karaliaučiuje visada būdavo aviacijos lenktynės „Rytų Prūsijos skrydis“. Lengvieji sportiniai lėktuvai su dūzgiančiais propeleriais startuodavo priešais mus, žiūrovus, iš Devau aerodromo.
Ypač žavėjomės milžiniška skraidančiąja valtimi Dornier Do X su žvilgančiu sidabriniu fiuzeliažu ir šešiomis viena už kitos išdėstytomis variklių gondolomis. Ji slydo virš Priegliaus prieš srovę, sukeldama daugybės žiūrovų abiejuose upės krantuose džiaugsmą Continen apylinkėse, prie Walzmühle malūno ir Kossėje.
Dėl savo dydžio šis to meto naujausias aviacijos technikos pasiekimas negalėjo nusileisti ant Priegliaus vandens.
(Lėktuvas amfibija Dornier Do X buvo nusileidęs Karaliaučiuje. Nuotraukoje jis naujajame uoste. Tolumoje matyti elevatorius ir valcinis malūnas. – Red. past.)
Visi taip pat didžiavosi, kai nuo pakrantės prie Rauscheno pastebėjo mūsų cepeliną toli virš jūros. Jis grįžo iš savo didžiosios kelionės į Šiaurės kyšulį.
Ir visa ši didybė beveik be pėdsakų išnyko! Lėktuvai ir dirižabliai, jų angarai – atiduoti į metalo laužą, susprogdinti, sudeginti, utilizuoti. Bet atsirado naujas beribis aviacijos pasaulis. Šiandien jis stebina visus taip pat, kaip kadaise mus – pirmieji skraidymo aparatai, šturmavę anksčiau žmogui nepasiekiamą dangų.
Cepelino skrydis virš Įsruties
1913 m. rugpjūčio 12 d. Įsruties (Insterburg, dabar – Černiachovskas) gyventojai pirmą kartą pamatė dirižablį „Zeppelin“. Rytų Prūsijos oro turo metu LZ1 IV pasirodė nuostabų saulėtą rytą 6:00, praskrido 250 metrų aukštyje virš miesto, atliko puikią aštuoniukės formos kilpą, o paskui apie 6:30 ryto vėl nuskrido Tilžės (Tilsit, dabar – Sovetskas) kryptimi. Visi, kas tik turėjo galimybę, užsiropštė ant stogų, kad pamatytų šį oro milžiną ir juo pasigrožėtų.
Liudininkas šį įvykį aprašė taip:
„Ankstų rytą visame mieste buvo jaučiama, kad tuoj tuoj įvyks kažkas ypatinga. Gatvėmis vaikštinėjo ir seni, ir jauni, moksleiviai stojo į ilgas eiles, visi skubėjo į Althofo pievas (Althöfer Wiesen). Automobiliai, karietos ir taksi skynėsi kelią per nesibaigiančią minią. Ankstų rytą danguje nebuvo nė debesėlio, ir ryški saulė liejo šviesą ant rasotų pievų. Žiūrovų minia augo kas minutę. Ilgos smalsuolių eilės laukė kitame Angerapo upės (Angerapp, dabar – Angrapa) krante. Aerodromo švieslentėje buvo paskelbta, kad dirižablis LZ IV, tuo metu bazavęsis Karaliaučiuje, išskrido iš dirižablių angaro į Įsrutį. Ši žinia dar labiau sustiprino bendrą ažiotažą, viešpatavusį pirmajame vietiniame aviacijos šou. Ir kai maždaug ketvirtį valandos iki numatyto dirižablio atvykimo kariniai lakūnai išvedė lėktuvus iš angaro, žiūrovų minia sujudo.
Erdvus aerodromas su aptverta teritorija pasirodė per mažas visiems susirinkusiems.
Kapitono kabinoje dirižablio „Graf Zeppelin“ (žr. aukščiau).
Be penkių minučių 6.00, tinkamai patikrinus lėktuvų variklius, du monoplanai ir du biplanai pakilo pasitikti svečio. Be abejo, pilotų meistriškumas buvo įspūdingas, bet artėjantis dirižablis nustelbė aukštį renkančių lėktuvų įspūdį. Iš toli pasigirdo duslus variklių riaumojimas…
Laikydamasis aiškaus kurso į miestą, dirižablis paliko aerodromą sau iš kairės. 250–300 metrų aukštyje cepelinas didingai praskrido virš ryškiai ryto saulės apšviesto Priegliaus slėnio. Visi jo propeleriai dūzgė, sukdamiesi vidutiniu greičiu. Nuaidėjo džiūgaujantis stiprių vyriškų balsų „Valio!“, sveikinantis oro milžiną. Nuo 6 iki 7 ryto dirižablis atliko puikų skrydį aštuoniukės trajektorija virš miesto ir aerodromo.
Iš gondolos įgula numetė ant žemės rašytinį pasveikinimą: „Dirižablis LZ IV, skrendantis į Tilžę, linki Įsruties aviacijos šou visa ko geriausio nuo Wobeserio, Nuppės, Scherzerio, Lugės, Bodės.“ – Dirižablis dar kartą apskrido aerodromą ratu, o paskui dingo iš akiračio, nuskridęs į šiaurės rytus.
VERTĖJOS PASTABA
1. LZ – sutrumpinimas iš Luftschiff Zeppelin, išvertus reiškia „Cepelino oro laivas“, kur Zeppelin – gyvenimą aviacijai paskyrusio ir savo dirižabliais išgarsėjusio vokiečių didiko Ferdinando von Zeppelino (Ferdinand Adolf Heinrich August Graf von Zeppelin, 1838–1917) pavardė.
PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
