Tenykštės „chruščiovkės“ tapo jaunų karštų novatorių atsakymu apsamanojusiems trumparegiams konservatoriams ir retrogradams, kurie siūlė dabartinio Lenino prospekto vietoje atkurti kai kuriuos vokiškus namus, o „chruščiovkes“ nustumti į antrąją liniją, kad ne taip kristų į akis.
Tada didžioji dalis architektų su pasipiktinimu atmetė idėją iš dalies sugrąžinti prieškario užstatymą, jų drąsios mintys buvo nukreiptos į ateitį, kurioje nėra vietos viduramžiškam ankštumui, absurdiškiems raitymams ant fasadų ir čerpiniams stogams. Ir išmintingoji komunistų partija tokį požiūrį parėmė.
– Mes statome naują sovietinį miestą, – sakė ji. – Nereikia dairytis atgal. Tegyvuoja paprastumas, patikimumas ir komfortas!
Žodžiu, kaip ten buvo dainuojama garsiajame „Entuziastų marše“:
Ar mums stovėti vietoje?
Savo drąsiuos siekiuos visada mes teisūs.
Mūsų darbas — garbės reikalas,
narsos reikalas ir šlovės žygdarbis.
Ir kas dabar? Dabar palei kelią išsirikiavusios „chruščiovkės“ primena prie bažnyčios durų susėdusius elgetas. Ir išvyti jų gaila, ir žiūrėti į juos nėra jėgų.
Ir esmė net ne ta, kad šiems namams reikia remonto. Daugeliui prieškario pastatų taip pat reikia remonto, tačiau jie, būdami kur kas senesni už „chruščiovkes“, neatrodo taip morališkai pasenę. Žinoma, galima prisiminti, kad „chruščiovkės“ buvo statomos ne amžiams, o tarsi laikinai. Sakoma, po poros trejeto dešimtmečių jas buvo planuojama nugriauti ir jų vietoje pastatyti ką nors nauja.
Bet, atvirai kalbant, 7-ajame dešimtmetyje buvo planuojama daug gero. Pavyzdžiui, buvo planuojama jau 1980 metais gyventi komunizmo sąlygomis, pralenkus visą kapitalistinį pasaulį su nekenčiama Amerika priešakyje. Atrodo, kad planai dėl „chruščiovkių“ perstatymo buvo realistiški maždaug tokiu pat laipsniu. Bet bet kuriuo atveju šiandien šis voliuntarizmo epochos palikimas yra didelė problema. Pagrindinė miesto gatvė primena prastai suplanuotą ir pastatytą miegamąjį rajoną.
Mums patiems tai nieko, patys esame pripratę ir prie blogesnių dalykų. Bet štai ant nosies pasaulio futbolo čempionatas. Atvažiuos minios užsienio sirgalių, prieš juos bus nepatogu. Reikia pasakyti, kad pirmoji „chruščiovkių“ modernizavimo patirtis pasirodė labai sėkminga.
Neseniai pagal Artūro Sarnico projektą perdarytas penkiaaukštis Lenino prospekte tapo nauja miesto įžymybe, apie kurią rašė daugelis sostinės leidinių, o federaliniai kanalai nufilmavo reportažus.
Sakoma, net pats Ivanas Urgantas savo laidoje pritariamai juokavo šia tema ištisas penkias minutes. Dauguma vietos architektų, tiesa, vėl, sučiaupę lūpas, ėmė aiškinti, kad taip pagražinta „chruščiovkė“ neįsipaišo į bendrą Lenino prospekto koncepciją, kad nereikia apgaudinėti žmonių senovinio užstatymo imitacija, kad naujadarams jau seniai ne vieta, kad turistai juoksis ir t. t., ir pan.
Lenino prospektas 2-4. Architektas Artūras Sarnicas.
Tačiau žmonės (turimi omenyje paprasti žmonės) daugiausia naująjį pastato pavidalą priėmė kitaip. Besijuokiančių kol kas nepastebėta, užtat pastebėta besižavinčių ir besifotografuojančių faktiškai naujo pastato fone. Žodžiu, kaip ir Žvejų kaimelio atveju, miestiečių ir turistų nuomonė apie šį namą (o paskui ir apie dar du panašiai perdarytus) smarkiai išsiskyrė su didesnės, sakykime, ekspertų bendruomenės dalies nuomone. Vieni bara ir kritikuoja, kiti giria ir grožisi. Bet kad ir ką sakytų aukštakakčiai intelektualai (ar žmonės, norintys tokiais būti laikomi), Kaliningrade yra aiški pseudoistorinės architektūros paklausa.
Savo širdies netekęs miestas bando kompensuoti jos nebuvimą kuo nors kitu. Mes, kaliningradiečiai, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, dar neprisivalgėme iki soties senovinės architektūros, kaip jos prisivalgė europiečiai.
Iš pradžių turime pereiti šį etapą, jį išgyventi, įgyti naujos patirties ir tik paskui galėsime judėti toliau. Peršokti eilinį kartą per laiptelius (labai mėgstame tai daryti), žinoma, galima, bet istorija vėl, pasijuokusi, sugrąžins mus į pradinę padėtį, kaip nutiko su „chruščiovkėmis“. Ir ne tik su jomis. Pirmojo perdaryto penkiaaukščio sėkmė buvo tokia akivaizdi, kad paskatino vietos valdžią ir toliau veikti ta pačia linkme, įrašius į „modernizavimo“ eilę visas likusias Lenino prospekto „chruščiovkes“.
Atrodytų – nuostabu. Šioje istorijoje galima dėti tašką, leisti titrus ir didelėmis raidėmis rašyti žodį „pabaiga“, palydint visa tai kokia nors optimistine muzika. Bet ne. Vietoj taško buvo padėtas kablelis, o kas bus parašyta po jo, kol kas iki galo neaišku. Nors viskas krypsta į tai, kad – pigus vodevilis.
Siūloma įgyvendinti Maskvos architektūros instituto (MARCHI) parengtą dar 12 namų perdarymo projektą. „Objektų išvaizda, – kaip praneša regiono vyriausybės spaudos tarnyba, – primins istorinį miesto užstatymą, analogiškai trims „chruščiovkėms“, kurios buvo atiduotos po kapitalinio remonto šiais metais“.
„Rangovai visiškai pakeis stogus ir padidins kraigo aukštį. Balkonai iš pagrindinės gatvės pusės bus suvienodinti – praktiškai visi savininkai sutiko su šia priemone, kad būtų išsaugota pastatų stilistinė vienybė“, – paaiškino Kapitalinio remonto fondo generalinė direktorė Oksana Astachova.
Ir viskas būtų nieko, jei šiuos namus iš tikrųjų būtų planuojama rekonstruoti analogiškai pirmiesiems trims. Bet iš tikrųjų apie analogiją čia kalbėti gana sunku. Tai, ką siūlo padaryti MARCHI architektai, – net ne „pagal motyvus“ istorinio Karaliaučiaus užstatymo. Tai kažkas visiškai nauja. Kažkas meduolinio saldumo, balaganiškai- mugiško, kažkas beviltiškai lengvabūdiško.
Vos tik MARCHI projektas buvo paskelbtas, socialiniuose tinkluose jį iškart ėmė lyginti su Žvejų kaimeliu, bet, mano manymu, jis veikiau panašus į „Karalių rezidenciją“, kur sumaišyti visi įmanomi stiliai – viskas suversta į krūvą. Kaip sakoma – kraujas, smėlis, asfaltas ir cukrus.
Be to, Žvejų kaimelis buvo pirmasis istorinio užstatymo imitavimo bandymas Kaliningrade. Per vienuolika metų, prabėgusių nuo jo pastatymo, architektai galėjo ir atsižvelgti į padarytas klaidas… Pavyzdžiui, išvengti į akis krintančio karikatūriškumo, kruopščiau išdirbti fasadus, išstudijuoti ir panaudoti europinę (na kad ir lenkų!) panašaus pobūdžio projektų patirtį.
Jei pirmąją perstatytą „chruščiovkę“ galima palyginti su neblogai padaryta senojo meistro (pavyzdžiui, flamando) paveikslo kopija, tai MARCHI projektas primena šaržą, nupieštą įkvėpus to paties paveikslo, – kažkokia jau visiškai atvira, niekuo nepridengta popsa.
Žinoma, tai subjektyvi nuomonė. Ir ji jokiu būdu nepretenduoja į galutinę tiesą. Negana to, džiaugsiuosi, jei kas nors mane įtikins, kad mano sprendimai klaidingi. Bet kol kas atrodo, kad įgyvendinus MARCHI pasiūlytą projektą, pati senojo užstatymo imitavimo idėja bus galutinai diskredituota, o to labai nesinorėtų.
Juk šiuo metodu grindžiama daug įdomių pasiūlymų, kaip pakeisti Kaliningrado veidą. Pavyzdžiui, Andrejaus Nekrasovo projektas (beje, taip pat MARCHI atstovo) „Aštuoni Altštato kvartalai“, neseniai paskelbtas Imperative.eu. Pažiūrėkite atidžiau į šį darbą. Jaučiate skirtumą nuo to, ką siūloma padaryti Lenino prospekte? Štai ir aš apie tą patį...
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
