Kartu su jaunesniuoju broliu Fritzas mokėsi karališkojoje gimnazijoje Lyke (dabar Elkas, Lenkija), vėliau studijavo filologiją ir filosofiją Karaliaučiaus universitete. 1890-ųjų pradžioje persikėlė į Berlyną, kur iš pradžių dirbo žurnalistu ir laisvai samdomu kelių leidyklų autoriumi, o vėliau – laikraščio Breslauer Morgenzeitung vyriausiuoju redaktoriumi. Nuo 1890-ųjų pabaigos ėmė reikštis kaip dramaturgas.
Skowronnekų namas Schuikene.
Vis dėlto labiausiai Skowronnekas išgarsėjo kaip Mazūrijos krašto ir savitos vietos kultūros dainius.
Aistringas medžiotojas ir žvejys, Skowronnekas nuo vaikystės pažino mazūrų papročius, istorijas ir legendas, kurios vėliau atsispindėjo jo „Medžioklės apsakymuose“, „Mazūrų knygoje“ ir kituose mazūriškojo ciklo kūriniuose. Įspūdingi Mazūrijos peizažų, kalvų ir ežerų, miškų ir jų gyventojų aprašymai leidžia skaitytojui pajusti autoriaus ryšį su gimtuoju kraštu.
Savo kūriniuose jis atspindėjo ir Pirmojo pasaulinio karo įvykius, vykusius tiek Rytų Prūsijos teritorijoje, tiek visoje Vokietijoje.
Fritzas Skowronnekas mirė 1939 metais Oranienburge, kurio kapinėse iki šiol išlikęs jo kapas su atkurtu antkapiu. 2013 metais šiaurės rytiniame Goldapo ežero krante, netoli autoriaus gimtinės, pastatytas atminimo akmuo su užrašu: Fritzui Skowronnekui – Mazūrijos dainiui.
Toliau pateikiamas vieno skyriaus iš lenkiško Fritzo Skowronneko „Mazūrų knygos“ leidimo vertimas. Aprašyti įvykiai vos nepražudė didingos ir vaizdingos girios, kuri ir šiandien savo istorijomis ir grožybėmis palieka lankytojams nepamirštamą įspūdį.
Fritzas Skowronnekas „Romintos giria“
(ištrauka iš „Mazūrų knygos“)
Paprastai mažai kas žino, kokie kraštovaizdžio stebuklai slypi Romintos girioje. Ji plyti ne lygumoje, o priešingai – dengia kalvų virtinę, kuri kai kur pakyla į nemenką 250–280 metrų aukštį. Vadinamajame Karaliaus kalne stovi apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į banguojančią miško jūrą ir kalvagūbrius pačiame horizonte. Iš ten matyti ir mirguliuojantys ežerų paviršiai. Rytuose – didžiulis Vištyčio ežeras, vakaruose – Goldapo ežeras, o pietuose, jau už Rusijos sienos, yra visa grupė vidutinio dydžio ežerų. Girioje taip pat yra keletas ežerų, tiesa, mažesnių. Tačiau pagrindinė jos puošmena – Romintos upė su keturiais intakais, susidarančiais iš daugybės šaltinių vandenų.
Jie ne tingiai vingiuoja, o staigiai krinta į slėnius, ir jų šaltose skaidriose srovėse slepiasi nesuskaičiuojama daugybė upėtakių, kuriems veistis čia tiesiog idealios sąlygos.
Daug kur šie upeliai kantriai išsigraužė vagas ir šniokšdami skuba tarp stačių, neretai šimto pėdų aukščio krantų, tad kartais per juos būna sunku persikelti.
Didžiąją girios dalį sudaro pušys ir eglės. Pietuose ir rytuose vyrauja lapuočių miškas. 1852–1858 metais girią užpuolė verpikas vienuolis, sunaikinęs didžiąją dalį miško.
Du su puse mėnesio, nuo gegužės iki liepos vidurio, vikšrai ėdė mišką. Jei ši nelaimė būtų trukusi ilgiau, būtų sunaikinti visi girios miško ištekliai. 1852–1858 metų verpiko vienuolio antplūdį mums išsamiai aprašė žymus miškininkas iš Saksonijos, atsiųstas į Rytų Prūsiją šio reiškinio ištirti. Pasak jo, vienuolis masiškai pasirodė 1850 ir 1851 metais, iš pradžių į pietus nuo sienos, Lenkijos miškuose. 1852 metais jis jau buvo sunaikinęs ištisus miškus, kurių savininkai, negalėdami panaudoti prastos medienos, liepė sukurti ugnį ir visiškai juos išdeginti. Tokiu būdu kenkėjas visai nebuvo išnaikintas, tik išbaidytas, ir 1852 metais jis vėl milžiniškais kiekiais pasirodė Prūsijos teritorijoje. Verpikų drugiai skraidė ištisais debesimis, kurių neįmanoma nusakyti žodžiais. Girininkijų pastatai buvo visiškai aplipę šiais vabzdžiais, o Pillwungo ežero paviršiuje nuskendę drugiai gulėjo tarsi storas putų sluoksnis. Miškas atrodė lyg per smarkiausią pūgą, medžiai – tarsi apsnigti, taip tankiai jų šakas buvo aptūpę vienuoliai.
Pirmaisiais metais dar bandyta žmonių jėgomis padaryti galą šiai negandai.
Nuspręsta naikinti drugius, kol jie nepadėjo kiaušinėlių, taip pat naikinti lizdus su kiaušinėliais. Sugauta apie milijoną drugių ir surinkta apie 150 milijonų kiaušinėlių.
„Nepaisant šių energingų veiksmų, – rašoma ataskaitoje, — kitą pavasarį (1853) vėl rasta tiek pat kiaušinėlių, net vietose, išvalytose tris ir keturis kartus, o tai rodo, kad buvo surinkta vos pusė padėtų kiaušinėlių. Nieko keisto, nes vienuolis – kas, beje, prieštarauja ankstesniems tyrimams ir stebėjimams – kiaušinėlius padėjo net tarp šaknų ir samanų miško paklotėje, taip pat eglių lajose iki pat viršūnių, o tai labai apsunkino jų rinkimą. Be to, valdyba nurodė traiškyti vikšrus, kurie jau buvo išsiritę, bet dar laikėsi tankia mase; Rothebudės apylinkių miškuose tai iš tiesų ir buvo daroma iki gegužės 18 d., nors ir labai mažomis jėgomis.“
Kadangi paaiškėjo, kad vikšrai iš išdegintų plotų nesikelia į nepaliestas vietas, o išsekę krinta ant žemės ir ten lieka, tai buvo panaudota kovoje su drugiais.
„Siekiant išnaikinti drugius, jau per pirmąjį jų antplūdį 1853 m. liepos 29 – rugpjūčio 3 d., taip pat ir 1854 metais daug kur buvo sukurti dideli laužai. Nors ugnyje žuvo daugybė drugių, jie spėjo padėti tiek kiaušinėlių, kad teko nutraukti jų rinkimą, nes eglės buvo ne tik aplipusios lizdais su dėtimis tarp žievės sluoksnių, bet ir visu paviršiumi tiesiog inkrustuotos kiaušinėliais, gulinčiais glaudžiai vienas prie kito ir vienas ant kito. Darbininkai galėjo juos braukti rankomis, bent jau nuo kelmų, nuo kurių dar žiemą šiuo tikslu buvo nulupta žievė, bet ant kurių vienuolis vis tiek padėjo kiaušinėlius.
1855 metų gegužę vikšrų ėdimas pasiekė tokį mastą, kokio turbūt nebūta nuo neatmenamų laikų. Iki birželio 27 d. Rothebudės apylinkių miškuose daugiau kaip 10 tūkstančių margų (ploto matas, lygus maždaug 0,56 ha. — Vert. past.) medžių stovėjo pliki, o apie 5 tūkstančiai margų buvo pažeisti. Tačiau ši nelaimė pranoko net ir daug blogesnius lūkesčius. Iki liepos pabaigos 16 354 margų plote medžiai buvo visiškai sunaikinti, o 5 841 marge pažeisti tiek, kad juos reikėjo kirsti. Vikšrams jau buvo nesvarbu, ar ėsti spygliuočius, ar lapuočius. Nesvarbus buvo ir medžių amžius, nes jie užpuldavo ir suėsdavo net eglynėlius, sudarytus vien iš praėjusių ir šių metų daigų! Jaunų eglaičių ir pušaičių viršūnės linko po ant jų tūnančių vikšrų debesų svoriu. Jų ekskrementai, kurie galiausiai visą miško gruntą padengė dviejų trijų colių, o kai kur – iki šešių colių sluoksniu, nesibaigiančia liūtimi krito iš medžių lajų, ir netrukus, kiek akys užmato, neliko nė vieno žalio lapo, nė vieno stiebelio.“
Po vienuolių atėjo ūsuočiai ir sunaikino tai, kas liko. Tada darbininkai jau nespėdavo kirsti ir išvežti negyvų medžių, nors kiekvienas galėjo pasiimti tiek medienos, kiek norėjo. Likę medžiai virto patys, juos versdavo net vidutinis vėjas, sudarydamas užvartas, ant nuluptų kelmų atsirasdavo baltas pelėsis, grėsmingai švytintis tamsoje. Dviejų pėdų aukštyje nuo žemės kamieną, nuo kurio nubyrėjo žievė, dengė plona balta apnaša, švytinti taip ryškiai, kad buvo aiškiai matoma iš šimto metrų atstumo. Ant supuvusių medžių augo ir kieta kempinė, kurią galima pakabinti ant sienos kaip lentynėlę. Pusė tuzino puikių jos egzempliorių puošia mano darbo kambario sieną.
Romintos giria buvo mėgstamiausia princo Friedricho Karlo (Friedrichas Karlas Nikolajus, Prūsijos princas, 1828–1885. — Vert. past.) medžioklės vieta nuo 1868 metų iki pat jo mirties.
Kaizeris pirmą kartą čia lankėsi 1890 metais, atvykęs dešimties dienų vizito. Kitais metais jis liepė pastatyti nedidelę medinę norvegiško stiliaus medžioklės pilaitę, kurioje kasmet elnių rujos metu praleisdavo po dvi savaites ir ilgiau.
1893 m. buvo pastatyta ir Šv. Huberto koplyčiai (ji yra Prancūzijos Ambuazo mieste; pasak legendos, joje palaidotas Leonardas da Vinčis. — Vert. past.) paskirta medinė koplytėlė, taip pat norvegiško stiliaus. Paprastai kaizeris su nedidele palyda į Romintą atvykdavo paskutinę rugsėjo savaitę. Pastaraisiais metais nuolatinė jo palydovė būdavo imperatorienė, kuriai taip pat buvo pastatyta medžioklės pilaitė, panaši į kaizerio.
Savaime suprantama, kad aukščiausiam kilmingajam medžiotojui, galinčiam medžioklei skirti vos kelias dienas, reikėjo įvairiausiai pasiruošti, kad ši užduotis būtų lengvesnė. Jau rugpjūtį nutraukdavo medienos vežimą, kad liktų laiko išvažinėtiems keliams išlyginti. Daugybė pelkių ir raistų buvo nusausinta ir paversta nuostabiomis pievomis, į kurias žvėrys mielai ateidavo. Kiekvieną tokią pievą tinkamu atstumu juosė medžioklės takas, kurį prieš kaizerio atvykimą išvalydavo nuo sausų šakų.
Kad žvėrys galėtų čia išeiti iš savo slėptuvių, iš visų pusių į pievą vedė sausuolynu pridengti takai. Eiguliai savo žvėris pažinojo labai gerai. Geriausiai su jais susipažindavo prie šėryklų, kur elniai ir kiti žvėrys be baimės išeidavo paskui girininko roges, laikydami jį savo geradariu. Pastaraisiais metais jiems buvo pastatytos didelės pastogės, kuriose galima rasti prieglobstį per darganą, nes Rytų Prūsijoje žiemos ilgos ir piktos, ypač sunkios žvėreliams, nors šie ir būdavo papildomai šeriami. Neretai užsitęsusi žiema siautėdavo net iki to laiko, kai elniams užaugdavo pėdos ilgio ragai.
Imperatorienė taip pat pamilo Romintos girią ir lydėdavo kaizerį per jo viešnages.
Taip pačiame rytiniame imperijos pakraštyje kaizeris mėgaudavosi dviem šeimyninio gyvenimo ir tikro poilsio savaitėmis, per kurias pasitaikydavo ir sėkmingų medžioklės išvykų.
Kartais kaizeris medžioklei teikdavo pirmenybę prieš poilsį: keldavosi taip anksti, kad pusę keturių, jau papusryčiavęs, būdavo pasirengęs išvykti. Paskutiniais savo valdymo metais jis visai atsisakė tolimų išvykų ir miegodavo ilgiau. Vieną rytą jam pranešė, kad netoliese pastebėtas didelis elnias su šešiolika atšakų ragų vainike. Būdamas geros nuotaikos, kaizeris nusprendė, kad elnias gali palaukti! Ir elnias iš tiesų dar porą valandų ganėsi miško laukymėje, o paskui pagaliau neskubėdamas nuėjo.
Romintoje kaizeriui pranešdavo tik apie svarbiausius politinius įvykius, tačiau visiškai atsiriboti nuo savo pareigų jis negalėjo ir kartais dirbdavo iki vėlios nakties. Su pranešimais atvykdavo ministrai ir valstybės sekretoriai, nepaliaujamai skambėjo telegrafas, o laiškanešiai vis skubėdavo iš pašto į pilį ir atgal. Kelios telefono linijos šią nuo pasaulio atkirstą vietą tiesiogiai jungė su Berlynu, kad monarchas galėtų tartis su savo ministrais.
Kaizeris mėgo ilgus pasivaikščiojimus. Romintoje kartais visiškai vienas klajodavo po parką arba nusileisdavo į slėnį ir užkalbindavo laukuose dirbančius dorus valstiečius. Tuo metu be perstojo rūkydavo, tačiau išskirtinai šviesų ir lengvą olandišką tabaką, kainuojantį ne daugiau kaip pfenigą. Per ilgas išvykas traukdavo trumpas pypkutes, originaliai išpuoštas medžiokliška simbolika, o pilyje kartais išsitraukdavo ir papirosą.
Šis vaizdas būtų neišsamus, jei neprisimintume nuoširdaus Romintos gyventojų prielankumo imperatoriškajai porai. Romintos dvarininkas gerai rūpinosi savo darbininkais. Statė jiems tvirtus, baldais apstatytus namus.
Dar daugiau rūpesčio jiems rodė imperatorienė. Mažus, dar į mokyklą nelankančius vaikus patikėdavo gailestingajai seseriai, kuri susirgus galėjo suteikti jiems pirmąją pagalbą, ir tada gydytojo nereikėdavo. Mokyklinio amžiaus vaikams buvo dalijamos knygelės ir sąsiuviniai, o per Kalėdas visi – nuo mažo iki didelio – gaudavo naudingų dovanų, kurias jiems parinkdavo pati imperatorienė. Bent kartą visi vietos gyventojai pabuvodavo svečiuose pas „kaizerius“. Dovanų gaudavo sausainių ir šokolado, o vaišių metu kaizeris liepdavo patiekti ir įvairių užkandžių. Ne kartą jis pats tikrindavo, ar Bunken, kaip Rytų Prūsijoje vadindavo vaikus, stropiai mokosi mokykloje. Atvažiuodavo į mokyklą anksčių anksčiausiai ir pusvalandį klausydavosi pamokos. O vaikai, regis, šio vietinio mokyklų inspektoriaus akivaizdoje nejautė nė menkiausio sumišimo. Lyg burtų lazdele mostelėjus visos rankos kildavo aukštyn, o keturiasdešimt porų akių degdavo noru atsakyti teisingai.
Puikus vaizdas! Šitaip kaizeris Vilhelmas II tęsė senas savo giminės tradicijas. Užtenka prisiminti Frydrichą Vilhelmą III ir kaizerį Frydrichą! O tas, kuriam teko stebėti imperatoriškąją šeimą Romintoje, įsitikindavo, kad išsivadavimas iš varginančių pareigų, sugrįžimas prie nerūpestingo, natūralaus bendravimo su artimiausiais žmonėmis – tai neabejotinai geriausias poilsis.
Vertė Sergejus Michailovas. Nuotraukos: Ostpreussen.net.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
