Trečią kartą katastrofa galėjo įvykti 1700 m., po Rusijos kariuomenės sutriuškinimo prie Narvos pačioje Šiaurės karo pradžioje. Po to Karolis XII ketino žygiuoti gilyn į Rusiją, į Novgorodą, Pskovą, o paskui ir į Maskvą. Tai neabejotinai buvo dar vienas lūžio momentas mūsų istorijoje. Jei Karolis būtų įgyvendinęs savo sumanymą, jis visai galėjo pasiekti sėkmės, išvesti Rusiją iš karo, apkarpyti jos teritoriją šiaurės vakaruose ir pakeisti carą jos soste. Svarbiausia būtų buvusi būtent pastaroji. Kuo būtų tapusi Rusija be Petro I – šiandien net neįmanoma įsivaizduoti.
Laimei, švedų požiūriu visiškai teisingą Karolio planą lėmė ne strateginiai sumanymai, o, priešingai, jaunatviškas karštakošiškumas. Todėl seni išmintingi generolai atkalbėjo savo karalių nuo žygio į Maskvą. Jie buvo įsitikinę, kad kariniu požiūriu Rusija jau nekelia jokio pavojaus, be to, ji skurdi ir retai gyvenama, atstumai ten milžiniški, o kelių nėra. Kur kas patogiau ir maloniau buvo triuškinti Lenkiją, ką švedai ir ėmė daryti, taip pasirašydami sau nuosprendį. Vos po 9 metų jie gavo Poltavą, po kurios Rusija per vieną dieną įgijo naują geopolitinę kokybę ir dėl to gavo visiškai naujų galimybių. To paties XVIII a. viduryje šių naujų galimybių ji labai apmaudžiai neįgyvendino per vieną iš daugelio pamirštų karų – Septynerių metų karą (1756–1763 m.).
Šį karą visai pagrįstai būtų galima vadinti pasauliniu, nes jis apėmė ne tik visą Europą, bet ir buvo vedamas Amerikoje (nuo Kvebeko iki Kubos) ir Azijoje (nuo Indijos iki Filipinų). Vienoje pusėje buvo Prūsijos, Britanijos ir Portugalijos koalicija, kitoje – Prancūzijos, Austrijos, Ispanijos ir Švedijos. Be to, abiejose koalicijose buvo po kelias šiandien nebeegzistuojančias valstybes. Bendrą šio karo eigą geriausiai galima apibūdinti žinoma rusiška fraze „Be puslitrio nesusigaudysi“. Atitinkamai nėra ir prasmės to daryti, čia kalbama tik apie Rusiją.
Praktiškai nuo pat karo pradžios Rusija, kurioje tada valdė Elžbieta Petrovna, stojo Prancūzijos ir Austrijos pusėn. Ir tai Prūsijos bei jos sąjungininkių vokiečių valstybių padėtį darė, švelniai tariant, labai sunkią.
Juk Britanija kariauti žemyne neketino, jai karo tikslas buvo atimti iš Prancūzijos ir Ispanijos užjūrio kolonijas. Vokiečiai gi atsidūrė visiškoje trijų labai galingų valstybių, kurių pajėgos bendrai buvo beveik tris kartus didesnės, apsuptyje. Vienintelis Prūsijos karaliaus Frydricho II (Didžiojo) pranašumas buvo galimybė veikti vidinėmis operacinėmis linijomis, greitai permetant kariuomenę iš vienos krypties į kitą. Be to, Frydrichas turėjo karvedžio talentą ir nenugalimojo reputaciją.
Tiesa, Septynerių metų karo pradžioje prūsai pralaimėjo austrams porą mūšių, bet pergalių iškovojo kur kas daugiau. Be to, jie triuškinamai sumušė formaliai kur kas stipresnę Prancūzijos kariuomenę, po to jų padėtis nebeatrodė beviltiška.
Tačiau tada, kaip rašė anglų karo istorikas ir analitikas Liddellas Hartas, „rusų „garo volas“ pagaliau įkaito ir pajudėjo į priekį“. 1757 m. vasarą feldmaršalo Apraksino vadovaujama Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją. Rugpjūtį įvyko pirmasis rimtas mūšis tarp Rusijos ir Prūsijos kariuomenių prie šiandien nebeegzistuojančio Groß Jägersdorfo kaimo dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje.
Iki to laiko apie rusų pergales prieš švedus visi jau beveik buvo pamiršę, Rusijos kariuomenės Europoje rimtai nevertino. Ir patys rusai savęs rimtai nevertino.
T. y. visiškai kartojosi Šiaurės karo iki Poltavos mūšio situacija. Todėl generolo feldmaršalo Lehwaldto 28 tūkst. vyrų vokiečių korpusas drąsiai puolė dvigubai gausesnę Apraksino kariuomenę. Ir iš pradžių puolimas turėjo sėkmės šansų, nes rusai ką tik buvo persikėlę per Priegliaus upę ir visiškoje netvarkoje brovėsi per miškingą ir pelkėtą vietovę. Tokioje situacijoje skaitinis pranašumas prarado bet kokią reikšmę. Tačiau padėtį išgelbėjo išskirtinis rusų pėstininkų atsparumas, puikus rusų artilerijos darbas ir galiausiai netikėtas generolo majoro Rumiancevo brigados smūgis į priešo flangą ir užnugarį. Jo prūsai neatlaikė ir ėmė trauktis, o netrukus atsitraukimas virto bėgimu. Prūsijos kariuomenė šiame mūšyje neteko 1818 žuvusių, 603 paimtų į nelaisvę, dar 303 vyrai dezertyravo. Rusai neteko 1487 žuvusių.
Tuo labiau stebino tolesnis Apraksino elgesys: jis ne tik neišplėtojo sėkmės, bet ėmė trauktis ir paliko Rytų Prūsijos teritoriją. Už tai jis buvo pelnytai atiduotas teismui, bet dar iki nuosprendžio mirė nuo infarkto.
1758 m. Rusijos kariuomenei ėmė vadovauti generolas feldmaršalas Fermoras. Jis labai greitai užėmė visą Rytų Prūsiją ir prisaikdino jos gyventojus Rusijos imperatorei. Tarp prisiekusiųjų buvo ir didysis filosofas Imanuelis Kantas, visą gyvenimą pragyvenęs Karaliaučiuje (Kaliningrade). Po to Rusijos kariuomenė patraukė į Berlyną. Pagrindinis 1758 m. kampanijos mūšis įvyko, kaip ir prieš metus, rugpjūtį, prie Zorndorfo kaimo (šiandien tai vakarų Lenkija). 42 tūkstančių Rusijos kariuomenei priešinosi 33 tūkst. prūsų, vadovaujamų paties Frydricho Didžiojo. Jiems pavyko užeiti rusams į užnugarį ir pulti „Observacinį korpusą“, sukomplektuotą vien iš naujokų. Šie, tačiau, parodė stulbinamą atsparumą, leisdami visai Rusijos kariuomenei apsisukti frontu ir duoti Frydrichui kaktomušos mūšį. Kuris labai greitai virto nekontroliuojamomis ir nevaldomomis rankinėmis grumtynėmis dulkių debesyse.
Mūšis buvo bene žiauriausias per visą Septynerių metų karą.
Rusai neteko 16 tūkst. žuvusių ir sužeistųjų, prūsai – 11 tūkst.
Toliau aktyviai veikti nė viena kariuomenė nebegalėjo.
Vis dėlto kampaniją apskritai laimėjo rusai. Jiems nepavyko paimti Berlyno, bet Rytų Prūsija liko jų rankose. Prūsijos padėtį lengvino tik tai, kad jos kariuomenė visus metus sėkmingai triuškino prancūzus.
1759 m. rusai vėl pakeitė vadą, dabar juo tapo generolas anšefas Saltykovas. Lemiami kampanijos įvykiai vėl vyko rugpjūtį (jie galėjo tapti lemiami ir visam karui, bet, deja, netapo). Silezijos teritorijoje (šiandien tai, vėlgi, Lenkija) Rusijos kariuomenė susijungė su austrų kariuomene ir davė Frydrichui generalinį mūšį prie Kunersdorfo kaimo.
Šiame mūšyje rusai turėjo 41 tūkst. vyrų, austrai – 18 tūkst., prūsai – 48 tūkst. Kaip ir prie Zorndorfo, Frydrichui pavyko užeiti rusams į užnugarį, bet šie spėjo apsisukti frontu. Prieš silpniausią kairįjį rusų flangą Prūsijos karalius panaudojo savo firminį išradimą – puolimą įstrižine rikiuote, iki tol sėkmingai pralauždavusį bet kurio priešo gynybą. Ir iš pradžių prie Kunersdorfo viskas jam taip pat klostėsi labai sėkmingai. Prūsai užėmė vieną iš mūšio lauką dominuojančių aukštumų ir didelę dalį sąjungininkų artilerijos. Frydrichui pergalė atrodė tokia akivaizdi, kad jis išsiuntė apie ją pranešimą į Berlyną. Pamiršęs, kad „rusą maža nužudyti, jį dar reikia ir parversti“ (tai jis pats pasakė po Zorndorfo).
Tačiau antrosios dominuojančios aukštumos šturmas prūsams nepavyko. Rusų pėstininkai pasirodė nė kiek ne prastesni už prūsų, įstrižinė rikiuotė įklimpo jų gynyboje. Tada į ataką buvo mesta generolo Seydlitzo vadovaujama Prūsijos kavalerija. Ji taip pat buvo laikoma geriausia Europoje. Bet paaiškėjo, kad rusų ir kalmukų kavalerija, vėlgi, nė kiek ne prastesnė. Saltykovas aiškiai sekė mūšio eigą, permesdamas rezervus į reikiamas kryptis. Nesulaukęs nė 0,01 % Frydricho šlovės, jis visiškai pranoko jį būtent kaip karvedys.
Vakare Rusijos vadas suprato, kad prūsų rezervai baigėsi,
po to davė įsakymą pulti, ir dėl to Frydricho kariuomenė
akimirksniu subyrėjo ir išbėgiojo. Vienintelį kartą per visą karą.
Kunersdorfo mūšyje rusai neteko 5614 žuvusių, 703 dingusių be žinios, austrai – atitinkamai 1446 ir 447. Prūsų nuostoliai sudarė 6271 žuvusį, 1356 dingusius be žinios, 4599 paimtus į nelaisvę, 2055 dezertyravusius. Tačiau iš tikrųjų po mūšio Frydricho žinioje liko ne daugiau kaip 3 tūkst. kovingų ir įsakymams paklūstančių kareivių ir karininkų. Rusai susigrąžino visą mūšio pradžioje prarastą artileriją, prisigriebę ir šiek tiek prūsų patrankų.
Mūšis tapo didžiausiu per visą Septynerių metų karą ir viena ryškiausių Rusijos kariuomenės pergalių per visą jos istoriją (dvigubai ryški tuo, kad iškovota ne prieš turkus ar persus, o prieš geriausią Europos kariuomenę). Visi išgyvenę mūšio dalyviai gavo medalį su užrašu „Nugalėtojui prieš prūsus“ (žemiau nuotraukoje).
Po karo Prūsijos emisarai daugelį metų važinėjo po Rusiją ir už didelius pinigus supirkinėjo šiuos medalius, kad ištrintų iš istorijos savo katastrofą. Sprendžiant iš to, kad šiandien mažiausiai 99 % Rusijos piliečių neturi supratimo apie Kunersdorfo mūšį, emisarai savo užduotį sėkmingai įvykdė.
Tiesa, mūšio išnykimą iš liaudies atminties iš dalies lėmė tai, kad jis mums davė absoliučiai nulinius politinius rezultatus, nors rusams ir austrams tereikėjo užimti Berlyną ir padiktuoti priešui kapituliacijos sąlygas. Tačiau „prisiekusieji sąjungininkai“ susipyko dėl tolesnių veiksmų ir apskritai nieko nesiėmė, suteikdami Frydrichui galimybę atkurti jėgas. Galiausiai Kunersdorfo mūšis iš tiesų tapo lūžio tašku, tik visai ne ta kryptimi.
1760 m. spalį nedidelėms rusų ir austrų pajėgoms netgi pavyko užimti Berlyną, tačiau visai neilgam: artėjant pagrindinėms Frydricho pajėgoms, jos pačios pasitraukė. Prūsai iškovojo dar kelias pergales prieš austrus, tačiau jų ištekliai sparčiai seko. Tačiau tada mirė Elžbieta Petrovna, 1762 m. pradžioje į Rusijos sostą įžengė Frydricho gerbėjas Petras III. Kuris ne tik grąžino savo stabui visus Rusijos užkariavimus (pirmiausia – Rytų Prūsiją), bet ir pasiuntė Rusijos korpusą kariauti už Frydrichą prieš austrus.
Praėjus vos pusmečiui po karūnavimo, Petras buvo nuverstas ir nužudytas,
Kotryna II atšaukė korpusą, taip ir nespėjusį pakariauti, atgal, bet į karą jau
nebestojo. Dėl to karas baigėsi anglų ir prūsų koalicijos pergale.
Pirmiausia – Anglijai užėmus daugumą Prancūzijos kolonijinių valdų Šiaurės Amerikoje ir Indijoje. Bet ir Prūsija, priešingai visiems pradiniams lūkesčiams, Europoje neprarado jokių teritorijų.
Politiniu požiūriu Rusija iš karo nieko negavo ir nieko neprarado, likusi „prie savo“. Kariniu požiūriu vienintelė Rusijos kariuomenė nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, iškovojo vieną tikrai išskirtinę pergalę ir taip pirmą kartą savo istorijoje įsitvirtino kaip neabejotinai geriausia Europoje, o vadinasi, kalbant apie tą epochą, – ir visame pasaulyje. Tiesa, tai mums nedavė nieko, išskyrus moralinį pasitenkinimą.
Ilgalaikių istorinių padarinių požiūriu Septynerių metų karas, atsižvelgiant į praleistas galimybes, mums buvo tikrai tragiškas. Jei Prūsija būtų sutriuškinta (o po Kunersdorfo tai buvo įvykęs faktas), ji nebūtų galėjusi tapti „vokiečių žemių surinkėja“, ir greičiausiai vieninga Vokietija, XX amžiuje sukėlusi du pasaulinius karus, paprasčiausiai nebūtų atsiradusi. O net jei ir būtų atsiradusi, būtų buvusi kur kas silpnesnė. Be to, jei Rytų Prūsija būtų likusi Rusijos sudėtyje, Pirmasis pasaulinis karas, net jei apskritai būtų prasidėjęs, būtų vykęs visiškai kitaip. Nebūtų buvę Samsonovo armijos katastrofos, Rusijos kariuomenei iš karto būtų atsivėręs tiesus ir trumpas kelias į Berlyną. Todėl visai galima sakyti, kad pirmasis žingsnis į 1917 m. katastrofą buvo žengtas kitą dieną po Kunersdorfo triumfo.
Beje, Petrui III grąžinus Rytų Prūsiją Frydrichui, didysis filosofas Kantas nebeprisiekė iš naujo karaliui, pareiškęs, kad priesaika duodama tik kartą. Galima laikyti, kad jis liko Rusijos pavaldiniu iki gyvenimo pabaigos. Todėl jo dabartinis kultas Kaliningrado srityje visai logiškas: tai iš tiesų mūsų didysis tautietis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
