Andrejus Bolotovas
„Andrejaus Bolotovo gyvenimas ir nuotykiai, paties aprašyti savo palikuonims“
Stepanas Apraksinas
(1702–1758)
Generolas feldmaršalas (nuo 1756 m.), 1757 m. pirmajame Prūsijos žygyje vadovavęs Rusijos kariuomenei. Buvo Petro I bendražygio grafo P. M. Apraksino giminaitis. Turėjo įtakingų globėjų, todėl tarnyboje pakilo iki Karo kolegijos prezidento, nors ypatingais karo vado gabumais nepasižymėjo. Mėgo prabangius drabužius ir puotas, kurių neatsisakydavo net karo žygiuose. Garsėjo kaip geras, į labdarą linkęs žmogus, ištikimas draugas ir sąžiningas tarnautojas.
1757 m. rugpjūčio 30 d. anksti rytą Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo feldmaršalo Stepano Apraksino, išžygiavo iš stovyklos prie Norkitteno (dab. Meždurečjės gyvenvietė), kurioje praleido tris naktis, Allenburgo (dab. Družbos gyvenvietė) ir Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) kryptimi. Vos tik pirmosios rusų kolonos, susimaišiusios su vilkstinėmis, išniro iš už stovyklą dengusio miško, jos tuoj pat susidūrė su kovine Prūsijos kariuomenės rikiuote. Linijomis išsirikiavę prūsų pėstininkai nedelsdami atidengė ugnį, neleisdami priešui persirikiuoti iš žygio rikiuotės į kovinę. Verta pažymėti, kad ir prūsų kareiviai nesitikėjo išvysti rusų, išeinančių iš miško į atvirą lauką. Prūsijos kariuomenė iš stovyklos prie Groß-Jägersdorfo išžygiavo ketvirtą valandą ryto, kad dar prieš švintant užpultų priešą jo stovykloje. Tačiau šiaip ar taip netikėtumo veiksnys buvo jos pusėje. Prūsų pėstininkai spėjo paleisti tris taiklias salves, kol iš rusų pozicijų pasigirdo pavieniai atsakomieji šūviai. Taip prasidėjo Groß-Jägersdorfo mūšis. Mūšis, kurį Rusijos kariuomenė laimėjo, tačiau jokios tolesnės naudos iš to negavo. Jis galėjo baigtis visišku Rytų Prūsiją dengusios kariuomenės sutriuškinimu. Jo priešistorė ir po jo sekę įvykiai yra net įdomesni už pačią mūšio eigą. Todėl pasakojimą apie Groß-Jägersdorfą teks pradėti nuo pradžių ir su plačiais nukrypimais į politiką bei karybą.
Frydrichas puola, Rusija įsitraukia į Septynerių metų karą
Septynerių metų karo (1756–1763), kurį istorikai kartais vadina pačiu pirmuoju pasauliniu karu, karo veiksmai prasidėjo ne Europoje, o tolimoje Amerikoje, kur susikirto Anglijos ir dviejų kitų kolonijinių valstybių – Prancūzijos ir Ispanijos – interesai. Vis dėlto atkakliausi ir kruviniausi Septynerių metų karo mūšiai vyko Europos žemyne.
Penkios pagrindinės šio konflikto dalyvės turėjo jame globalių ir aiškiai apibrėžtų tikslų:
- Anglija – tapti vienintele pasauline kolonijine imperija, šioje srityje įveikus pagrindinę konkurentę Prancūziją ir iš dalies vis labiau nykstančią Ispaniją.
- Prancūzija – konkuruoti su Anglija kolonijinėje politikoje ir išlikti dominuojančia valstybe žemyninėje Europoje.
- Austrija – susigrąžinti anksčiau prarastą Sileziją ir įsitvirtinti kaip galingiausia Rytų Europos valstybė.
- Prūsija – tapti viena pirmaujančių Europos valstybių, išplėtus savo teritoriją kaimyninių valstybių sąskaita.
- Rusija – tapti pagrindine Europos politikos žaidėja, apsaugoti Pabaltijo ir vakarines valdas, užsitikrinti Austrijos paramą kare su Turkija.
Kitos karo dalyvės turėjo vietinio pobūdžio tikslų, kurie, be to, retkarčiais būdavo koreguojami.
Iš penkių pagrindinių globalaus konflikto dalyvių Rusija iš pradžių turėjo mažiausiai motyvų jame dalyvauti, tačiau, karo veiksmams plečiantis, į karą įsitraukė vis labiau ir labiau.
Nė viena iš prieš Prūsiją kovojusių valstybių nesiekė sunaikinti Prūsijos valstybės. Visoms buvo patogi nedidelė Prūsija – kaip karingas sąjungininkas, tačiau be pretenzijų į daugiau.
Septynerių metų karo mūšių žemėlapio fragmentas.
Siekdamas neleisti į koaliciją susivienijusioms Prancūzijai, Austrijai ir Rusijai parengti suderinto veiksmų plano, Prūsijos karalius Frydrichas II (dar žinomas kaip Frydrichas Didysis ir Senasis Fricas) smogė pirmas: 1756 m. užėmė Saksoniją ir saksų kareivių sąskaita padidino savo kariuomenę 20 tūkstančių vyrų. Paskui, 1757 m. gegužę, buvo užimta Praha, ir tada į karą įsitraukė Rusija bei Prancūzija.
Prūsija: ne skaičiumi, o sumanumu
Palyginus pagrindines Anglijos, Prūsijos ir Hanoverio bei Prancūzijos, Austrijos ir Rusijos karinių blokų pajėgas, krinta į akis triuškinanti pastarojo persvara ginkluotų karių skaičiumi: 723 tūkstančiai prieš 340 tūkstančių. Tiesą sakant, skaičių atžvilgiu padėtis Prūsijos pusei buvo dar liūdnesnė – savo nedidelės kariuomenės Didžioji Britanija nesiruošė naudoti mūšiuose Europos teritorijoje. Susirėmimai kolonijose buvo kur kas mažiau kruvini, užtat leido Anglijos vyriausybei spręsti svarbiausius šaliai uždavinius – kontroliuoti kolonijines valdas. Europoje gi Anglija kariavo tik pinigais. Taigi kariuomenių jėgų santykis Europoje buvo maždaug 1:3 ne Prūsijos naudai. Vis dėlto Frydrichas II nematė čia kliūčių savo tikslams pasiekti, pasikliaudamas Prūsijos kariuomenės koviniu parengimu ir dideliu jos mobilumu, leidžiančiu svarbiausiais momentais tam tikroje vietoje sudaryti bent jau jėgų lygybę. Tačiau kadangi Rytų Prūsija tokia vieta nebuvo (bent jau kampanijos pradžioje), ten buvo numatyta kitokia taktika. Prie jos grįšime šiek tiek vėliau, o kol kas pažiūrėkime, kuo gi prūsai galėjo pasipriešinti Rusijos puolimo grėsmei.
Johannas von Lehwaldtas
(1685–1768)
Generolas feldmaršalas (nuo 1751 m.). Gimė Legittene (dab. Turgenevo gyvenvietė, Polesko r.). Prūsijos karinėje tarnyboje praleido 63 metus. Vadovavo Prūsijos kariuomenei Groß-Jägersdorfo mūšyje (1757). 1760 m. sėkmingai atrėmė Berlyno apgultį. Nuo 1762 m. – Rytų Prūsijos generalgubernatorius. Palaidotas Karaliaučiuje, kapinėse prie Juditteno bažnyčios.
Prūsijos generolui feldmaršalui Johannui von Lehwaldtui vadovavo šios pajėgos: pėstininkai – 20 250 kareivių, kavalerija – 7 600 raitelių, Prūsijos milicija – 2 200 vyrų. Atrodytų, nedaug. Tačiau prieš darant išvadas apie besąlygišką Rusijos kariuomenės persvarą gyvąja jėga ir artilerija, reikėtų prisiminti, kad 1757 m. lapkričio 5 d. Rosbacho mūšyje 22 tūkstančių vyrų Frydricho kariuomenė visiškai sutriuškino 43 tūkstančių prancūzų kariuomenę. Ir norint teisingai įvertinti nedidelės, tačiau drausmingos Lehwaldto kariuomenės sėkmės galimybes, reikia išsiaiškinti, kaip XVIII a. viduryje buvo pasiekiama pergalė mūšiuose.
Bet kurioje to meto Europos kariuomenėje pagrindinė kariuomenės rūšis buvo pėstininkai. Pėstininkai buvo ginkluoti lygiavamzdžiais titnaginiais šautuvais. Jų sąlygiškai taikliai šaudyti buvo galima ne toliau kaip 200 metrų.
Kad būtų užtikrintas reikiamas ugnies tankumas, pėstininkų batalionai rikiuodavosi linija. O kad būtų pasiektas priimtinas šaudymo greitis, dauguma Europos kariuomenių pėstininkus rikiuodavo trimis linijomis. Kol viena linija šauna salvę, kitos užtaiso ginklus. Tam kareivis iš šovinių krepšelio išsitraukdavo popierinį šovinį, dantimis nuplėšdavo jo kraštą, atidarydavo šautuvo parako lentynėlės dangtelį, užberdavo ant jos šiek tiek parako, uždarydavo lentynėlės dangtelį, likusį šovinio paraką suberdavo į vamzdį, ir ten pat grūstuvu buvo įgrūdama švino kulka su popieriniu kamšalu. Po to kareivis buvo pasirengęs šauti. Frydricho II batalionai pasiekdavo bendrą 5–5,5 salvės per minutę kovinį šaudymo greitį. O per pratybas Frydrichas reikalaudavo, kad „kiekvienas kareivis per minutę iššautų šešias kulkas, septintąją turėdamas vamzdyje“.
Dabar įsivaizduokime to meto mūšio vaizdą dinamikoje. Trimis eilėmis išsirikiavę pėstininkų junginiai pradeda artėti vieni prie kitų. Artėjimo tempas – lėtas rikiuotės žingsnis: tik taip buvo įmanoma griežtai išlaikyti liniją. Kai atstumas iki priešo sumažėja iki maždaug 140–150 metrų, karininkas duoda komandą šauti salvę. Šimtų kareivių šūviai susilieja į vieną. Priešo gretose krinta žuvusieji ir sužeistieji, tačiau išdresiruoti pėstininkai tuoj pat suglaudžia gretas, nepažeisdami rikiuotės, ir paleidžia atsakomąją salvę.
Kai atstumas sumažėja iki maždaug 50, o kartais ir iki 30 metrų, viena iš pusių pirmoji duoda komandą „Durtuvus prisegti!“, kareiviai pritvirtina durtuvą prie šautuvo ir, nepereidami į bėgimą, atstatę durtuvus, paspartina žingsnį, kol susiremia su priešu durtuvų atakoje.
Ir štai čia Prūsijos kariuomenė turėjo net tris kozirius, kuriuos pastebėjo to meto kariniai stebėtojai:
- Prūsijos pėstininkai nuo suartėjimo iki šūvio atstumo iki durtuvų atakos spėdavo iššauti 4–5, o kartais ir 6 salves.
- Prūsijos pėstininkai kaip gerai suderintas mechanizmas sutankindavo rikiuotę, kai priešo kulkos ar patrankų sviediniai išplėšdavo iš jos ištisą atkarpą, todėl atsakomoji salvė nuaidėdavo be delsimo ir nesumažėjus ugnies tankumui.
- Prūsų vadai pasižymėjo pavydėtina savitvarda, ir pėstininkai nepereidavo į durtuvų ataką anksčiau laiko, todėl neretai spėdavo paleisti dar vieną „papildomą“ salvę į priešą, jau žengiantį atstatytais durtuvais.
Tiesa, paskui durtuvų atakoje jau laimėdavo tas, kurio gretose likdavo daugiau kovingų karių. Todėl tos pačios viena dvi papildomos salvės, kurias prūsų pėstininkai paprastai spėdavo iššauti, kartais tapdavo lemiamos.
1757 metų vasaros įvykiuose Rytų Prūsijos teritorijoje jos gynėjai turėjo dar vieną kozirį – paties vado, generolo feldmaršalo Johanno von Lehwaldto, asmenybę. Rusijos istoriografijoje Lehwaldtui skiriama nedaug dėmesio. Tuo tarpu būtent savo feldmaršale karalius Fridrichas matė viltį sėkmingai baigti kampaniją prieš rusų kariuomenę. Lehwaldtas buvo saikingai atsargus, turėjo itin didelę patirtį (ypač palyginti su rusų vadų patirtimi), buvo laikomas manevro meistru, improvizatoriumi ir specialistu, mokančiu apčiuopti silpnąsias priešo vietas. O jei dar atsižvelgsime į tai, kad feldmaršalas buvo kilęs iš Rytų Prūsijos ir todėl gerai pažinojo vietovę, tai geresnės figūros savo planams įgyvendinti Fridrichas nebūtų radęs.
Beje, apie patį Fridrichą Didįjį. Dažnai klausiama: ką gi tokio didingo karybos srityje nuveikė šis karalius, pramintas „Didžiuoju“?
Fridrichas II
(1712–1726)
Prūsijos karalius iš Hohencolernų dinastijos, dar vadintas „Fridrichu Didžiuoju“ ir „Senuoju Fricu“, Vokietijos nacionalinis didvyris. Apšviestojo absoliutizmo atstovas, įvykdė nemažai reformų, panaikino šalyje cenzūrą ir kankinimus. Mūšių metu asmeniškai vesdavo kariuomenę į ataką. Nepaisant kelių karinių pralaimėjimų, pasiekė politinę pergalę – gerokai išplėtė Prūsijos sienas ir pavertė ją viena pirmaujančių Europos valstybių.
Iš taktinių sumanymų – atrodytų, nedaug, vos vieną: vadinamąją „įstrižinę ataką“. Jos esmė buvo ta, kad batalionų linija puldavo ne lygia grandine, o laiptuotai. Be to, sparnas, labiausiai išsikišęs priešo fronto link, buvo sudarytas iš kovingiausių dalinių ir papildomai sustiprintas dar pora pėstininkų linijų. Taip šiame sparne susidarydavo vietinė skaitinė persvara, kurią panaudodama prūsų kariuomenė sutriuškindavo priešo sparną, o likę jo daliniai dėl to atsidurdavo nuolatinėje apsupties grėsmėje. Dažniausiai ši grėsmė iškart išardydavo tvarkingą priešo šautuvų ugnį, jo gretose kildavo sumaištis ir persirikiavimai, kurie galiausiai virsdavo pėstininkų bėgimu, o paskui ir visos priešo kariuomenės atsitraukimu iš mūšio lauko. „Įstrižinė ataka“ pusę amžiaus buvo laikoma aukščiausiu lauko taktikos pasiekimu ir tapo istorijos dalimi tik po 1806 metų Auerštato mūšio. „Su 30 000 vyrų kariuomene, – rašė Fridrichas, – galima nugalėti 100 000, jei užpulsi juos iš sparno.“
Kiti Fridricho pasiekimai iš pažiūros visai neatrodė didingi. Jis „tik“ sugebėjo iki minimumo sumažinti nekovinius nuostolius žygiuose, padarė privalomu rūpinimąsi sužeistaisiais ir jų evakavimą iš mūšio lauko bei kartą ir visiems laikams išgyvendino bet kokius plėšikavimo ir smurto prieš civilius gyventojus atvejus: kareivis, atėmęs iš valstiečio duonos kepalą, ar furažo komanda, nesumokėjusi valstiečių bendruomenei ar nepalikusi skolos raštelio, būdavo atiduodami karo tribunolui, po kurio galėjo laukti sušaudymas.
Atiduodant duoklę „geriausiai Europos kariuomenei“, kaip kartais amžininkai vadino Fridricho Didžiojo kariuomenę, reikia paminėti ir jos silpnąsias puses. Mat mažoje (palyginti su priešininkais) Prūsijoje, be to, dar iki galo neatkūrusioje gyventojų skaičiaus po 1709–1711 m. maro epidemijos, surinkti 150–200 tūkstančių karių kariuomenę rekrūtų šaukimo pagrindu buvo nepaprastai sunku. Prūsijos kariuomenės verbuotojai, papildydami pėstininkų pulkus, Fridrichui skatinant griebdavosi bet kokių, net nusikalstamų priemonių. Į kariuomenę paimdavo apgaule, už skolas, tiesiog grobdami žmones, įskaitant užsienio piliečius.
Paimti į nelaisvę priešo kareiviai kartais visa sudėtimi būdavo įrašomi į Prūsijos kariuomenę. Iš rekrūto bet kokia kaina išgaudavo parašą po priesaika, o tada jo galvą nuskusdavo ypatingu būdu – kad būtų lengviau gaudyti dezertyrus.
Po to naujokas galėjo palikti tarnybą tik žuvęs mūšyje, dėl sveikatos problemų arba sušaudytas už dezertyravimą. Dėl tokios padėties karių moralė buvo labai žema. Siekiant užkirsti kelią masiniam dezertyravimui, buvo uždrausti naktiniai žygiai, miško keliais pėstininkus lydėjo kavalerija, o mūšio metu kiekvieno pulko sparnuose būdavo išdėstomos specialios kuopos, kurių užduotis buvo sutankinti rikiuotę ir sustabdyti bet kokį bandymą pabėgti iš mūšio lauko.
Prūsijos kavalerija tokia, kokia ji pasirodė Septynerių metų karo veiksmų teatrų „scenoje“, buvo mėgstamiausia karaliaus kariuomenės rūšis, jo pasididžiavimas, jo kūrinys, puoselėtas tiesiog nuo lopšio.
Kitaip nei pėstininkai, kavalerija buvo komplektuojama visiškai savanoriškai iš laisvų Prūsijos valstybės piliečių.
Prūsijos kavalerijos elitas buvo kirasyrai – sunkioji linijinė raitija. Savo pavadinimą ji gavo nuo kirasos – plieninio krūtinšarvio, kuris apsaugodavo kirasyrą nuo šaltųjų ginklų ir net nuo šautuvo ar kartečės šūvio, jei jis būdavo paleistas iš toli arba kampu. Fridrichas asmeniškai rašė instrukcijas ir nurodymus dėl linijinės raitijos ginkluotės, rikiuotės ir veiksmų taktikos. Kirasyrų eskadronams buvo parenkami galingi Hanoverio veislės žirgai. Prūsijos kavalerijos jojimo pratybos vykdavo kasdien. Karaliaus nuomone, tik taip buvo galima pasiekti aukšto parengimo lygio ir veiksmų darnos.
Prūsijos linijinė raitija buvo išmokyta pulti šuoliais taip glaudžiai, kad raiteliai liesdavo vienas kitą keliais. Tokios tankios, įsibėgėjusios masės nesustabdydavo nei pėstininkų salvės, nei kartečės kruša. Net sužeisti raitelis ir žirgas iš inercijos bendrame sraute įsirėždavo į priešo rikiuotę, laužydavo ją, traiškydavo pėstininkus, o po to priešas virsdavo chaotiška, nuo kirasyrų palašų besigelbstinčia žmonių mase. Pagal Fridricho nurodymus Prūsijos sunkioji kavalerija atakoje veikė išimtinai šaltaisiais ginklais ir smūgio jėga – šaudymą nuo žirgo Prūsijos karalius laikė tuščiu reikalu, ir amžininkai tvirtina, kad jis buvo visiškai teisus.
Lengvoji kavalerija – husarai – taip pat buvo komplektuojama į Prūsijos kariuomenę savanoriškai. Pagrindiniai husarų uždaviniai buvo greiti smūgiai priešui į sparnus ir užnugarį, besitraukiančio priešo persekiojimas, žygiuojančių kolonų kovinė apsauga (taip pat ir dezertyrams gaudyti), žvalgyba ir furažuotojų būrių sustiprinimas.
Prūsijos husarai buvo vieninteliai Europoje, kuriems buvo taikoma bendroji kariuomenės drausmė.
Kitose kariuomenėse vienokiu ar kitokiu mastu gyvavo „husarų laisvavališkumas“, dažnai keldavęs daug problemų vadovybei ir kitiems daliniams. Tačiau, kaip ir kitose kariuomenėse, husarų žirgai buvo žemaūgiai, jų išjojimas, kaip ir pačių husarų jojimo parengimas, buvo minimalus – buvo laikoma, kad meistriškumą ir parengimą husarai turi tobulinti savarankiškai.
O dragūnų Fridrichas nelaikė būtina turėti daug. Jo nuomone, visus kavalerijos uždavinius galėjo išspręsti sunkioji ir lengvoji kavalerija. Prūsijos dragūnai, kaip ir kitų kariuomenių dragūnai, kovojo raiti ir pėsti, buvo ginkluoti lengvais trumpavamzdžiais nedidelio taiklumo šautuvais, efektyviais ne didesniu kaip 150 metrų atstumu. Šaudyti nuo balno jiems buvo griežtai draudžiama, beje, kaip ir kitai kavalerijai, išskyrus husarus, ginkluotus pistoletais artimai kovai.
Fridrichas II ir Prūsijos generalitetas buvo itin aukštos nuomonės apie Prūsijos kariuomenės galimybes. Ir atvirkščiai – priešų kariuomenių parengimą Prūsijos karalius laikė nė iš tolo neprilygstančiu jo kariuomenės koviniams gebėjimams.
Rusų kariuomenė – tamsus arkliukas
Reikia pripažinti, kad iš dalies Frydrichas buvo teisus. Tačiau jis neįvertino, kad imperatorienės Elžbietos įvykdyta kokybinė Rusijos kariuomenės reorganizacija Septynerių metų karo pradžioje jau ėmė duoti vaisių. Rūmų perversmų ir intrigų laikotarpiu, 1727–1741 m., dar Petro sukurta naujoji Rusijos kariuomenė buvo smarkiai nusmukusi. Ir jei gvardija dar buvo materialiai išlaikoma daugmaž padoriu lygiu, tai kovinių dalinių aprūpinimas buvo apgailėtinas. Ypač sunki padėtis buvo kavalerijoje. Austrų karininko kapitono Paradizo, XVIII a. 4-ajame dešimtmetyje buvusio Rusijoje, žodžiais, „Rusijos kariuomenės kavalerija labai menka… Tiesa, yra dragūnų, bet jų arkliai tokie prasti, kad dragūnų negalima laikyti kavaleristais… Dragūnai, lipdami iš balno, arklius ant žemės parversdavo“.
Kariuomenės reorganizacija padėtį šiek tiek pataisė.
Prie trijų jau buvusių kirasyrų pulkų buvo suformuoti dar trys. Tačiau ir tiek sunkiosios raitijos nepakako. Vis dėlto kirasyrų pulkų skaičių didinti trukdė didelių arklių pirkimo ir išlaikymo brangumas. Todėl Rusijos reguliariosios raitijos pagrindu tapo vidutinioji kavalerija – dragūnai. Esant nepakankamam finansavimui, Rusijos vadovybė dragūnų pulkuose matė tam tikrą privalumą, nes ši kavalerijos rūšis buvo skirta tarnauti tiek raitomis, tiek pėsčiomis. Tiesa, universalumas mažino dragūnų, kaip pėstininkų, kokybę, nes jie buvo ginkluoti lengvesniais ir trumpavamzdžiais šautuvais. Be to, dragūnų raitosios atakos duodavo mažesnį poveikį nei klasikinės linijinės raitijos ataka. Užtat kaip itin mobilūs koviniai būriai, galintys atlikti beveik bet kokias antraeilės svarbos užduotis, dragūnai buvo visai veiksmingi.
Rusijos raitijoje beveik nebuvo reguliariosios lengvosios kavalerijos. Dar valdant Petrui buvo mėginta sukurti husarų būrius iš samdytų vengrų, valachų ir lenkų. Tačiau ilgainiui, neradus lėšų jiems išlaikyti, naujiesiems husarams buvo pasiūlyta žemės sklypų Mažojoje Rusijoje mainais už pasirengimą stoti į rikiuotę karo atveju, t. y. husarai buvo paversti kažkuo panašiu į kazokus. Galiausiai Septynerių metų karo pradžioje husarų pulkai buvo visiškai nekovingi, todėl jiems papildyti ir kaip lengvosios kavalerijos pagrindas Rusijos kariuomenėje buvo pasitelkta nereguliarioji raitija – Dono ir Čuhujivo kazokai bei vadinamoji „keturių tautų komanda“, kurią sudarė kalmukai, baškirai, Kazanės totoriai ir meščeriakai.
Šie būriai buvo ginkluoti kuo įvairiausiais ginklais – nuo pėstininkų šautuvų iki lankų ir ietelių, dėl to nutikdavo daugybė anekdotiškų situacijų, o Rusijos kariuomenės karininkams ir vadovybei tai kėlė nemažai galvos skausmo.
Piotras Šuvalovas
(1711–1762)
Grafas, generolas feldceichmeisteris (nuo 1756), generolas feldmaršalas (nuo 1762), vyriausybės vadovas valdant Elžbietai I, karinis reformatorius. Vadovaudamas artilerijos žinybai, įvykdė radikalią Rusijos artilerijos reorganizaciją ir modernizaciją, kurių dėka ji buvo geriausia Europoje iki pat Napoleono karų pabaigos.
Neabejotinas XVIII a. vidurio Rusijos kariuomenės pasididžiavimas buvo artilerija. Generolo feldceichmeisterio grafo Piotro Šuvalovo įvykdytos artilerijos ginkluotės reformos gerokai padidino šios kariuomenės rūšies reikšmę karo kampanijose. Rusijos artilerija, neprarasdama ugnies galios, tapo palyginti lengva ir mobili – kuo negalėjo pasigirti priešo artilerija. Reformos metu buvo pasiektas protingas kalibrų ir užtaisų vienodumas, ir tai labai palengvino artilerijos padalinių aprūpinimą šaudmenimis. Svarbiausia Šuvalovo naujove laikomas haubicų „vienaragių“ įvedimas į ginkluotę.
Norint įvertinti šio žingsnio reikšmę, teks trumpai apžvelgti XVIII a. artilerijos istoriją.
Visi to meto pabūklai skirstyti į patrankas, haubicas ir mortyras. Ilgiausius vamzdžius turėjo patrankos. Esant vienodam kalibrui, jų užtaisas buvo galingiausias, palyginti su kitų rūšių pabūklais, o sviedinio pradinis greitis – didžiausias. Didelis užtaisas reikalavo tvirto vamzdžio ir patikimo lafeto. Todėl patrankos buvo ir sunkiausi kariuomenės pabūklai. Patranka šaudė tiesioginiu taikymu ketaus sviediniais. Dėl rikošeto sviedinys, atsitrenkęs į žemę, kelis kartus pašokdavo – taip buvo kompensuojamas to meto taikiklių netikslumas.
Patrankos sviedinys užtikrintai pataikydavo į priešą kilometro ir didesniu atstumu, kai šis buvo išsirikiavęs keliomis linijomis, galėjo užmušti tris ar keturis kareivius, be to, griovė įtvirtinimus.
Patrankų trūkumas buvo ne tik didelė jų masė, bet ir tai, kad jos galėjo šaudyti tik sviediniais – sprogstamąją granatą ar bombą galingas užtaisas suardydavo dar vamzdžio kanale. Be to, veiksmingai šaudyti rikošetuojančiais sviediniais buvo neįmanoma pelkėtoje ar labai raižytoje vietovėje.
Haubicos vamzdis buvo trumpesnis. Ji šaudė vidutiniškai lenkta trajektorija tuščiaviduriais sviediniais – bombomis (sviediniais, sveriančiais daugiau nei vieną pūdą) ir granatomis (sveriančiomis mažiau nei vieną pūdą), į kuriuos buvo dedamas parako užtaisas. Granata sprogdavo ore virš priešo arba nukritusi jo išsidėstymo zonoje ir kliudydavo gyvąją jėgą apvalkalo skeveldromis. Tačiau tai teoriškai, o praktiškai bombos parako užtaisas nebuvo toks galingas, apvalkalas nesudarydavo reikiamo skeveldrų kiekio, granata dažnai suskildavo atsitrenkusi į kietą kliūtį, kartais užtaisas neužsidegdavo. Todėl bombų ir granatų veiksmingumas, palyginti su rikošetuojančiais sviediniais, nebuvo toks ryškus. Artimojoje kovoje haubicos buvo perjungiamos į tiesioginį taikymą ir apšaudydavo puolantį priešą kartečėmis. Kartečės užtaiso nuotolis buvo panašus į šautuvo šūvio nuotolį, be to, kol kartečės greitis buvo didelis, ji plačiai neišsisklaidydavo, o kai išsisklaidydavo norimame plote, jau būdavo beveik praradusi greitį ir dažnai nepramušdavo net storo uniformos audinio, jau nekalbant apie sunkiosios kavalerijos kirasą.
Artilerijos karininkų Danilovo ir Martynovo išrastas „vienaragis“ buvo pailginto vamzdžio haubica ant lengvo lauko lafeto.
Skirtingai nei įprasta haubica ar mortyra, jis galėjo šaudyti sviediniais (nors ir ne taip toli kaip patranka), o kartečė iš jo vamzdžio išlėkdavo didesniu pradiniu greičiu. Kūginė „vienaragio“ kamera (vamzdžio dalis, kurioje būdavo parako užtaisas) padėdavo visiškai išlėkti iš vamzdžio sudegusio parako likučiams ir sutrumpindavo vamzdžio valymo valytuvu laiką. Taip Rusijos kariuomenė gavo mobilų, universalų ir greitašaudį ginklą, optimaliai derinantį reikiamas savybes.
Žygyje į Prūsiją dalyvavo ir plačiai žinomos „slaptosios haubicos“. Jų „paslaptis“ buvo ovalus vamzdžio kanalas, kurio didesnioji ašis buvo lygiagreti žemei. Kūrėjų sumanymu, tokios haubicos turėjo paleisti kartečę ne lygiu kūgiu, o savotiška vėduokle, kad ji plačiau išsisklaidytų ir veiksmingiau kliudytų taikinius, nes buvo manoma, kad dauguma užtaisą sudarančių kulkų pasieks taikinį kaip tik priešo kareivių ūgio aukštyje. Deja, nei Šuvalovas, nei to meto ginklininkai nežinojo kartečės skrydį lemiančių fizikos dėsnių, pagal kuriuos vamzdžio kanalo forma neturi įtakos kartečės pasiskirstymui erdvėje, todėl palankius kariškių atsiliepimus apie tokių haubicų naudojimą mūšyje galima priskirti tik veržimuisi įtikti vyresnybei, labai būdingam Rusijos kariuomenei (ir ne tik tais laikais!). Beje, po Šuvalovo mirties „slaptosios haubicos“ netrukus buvo išimtos iš ginkluotės.
O Rusijos pėstininkų neabejotinas trūkumas buvo ginkluotė.
Užsienio diplomatai, kartu buvę ir šnipai, pranešinėjo iš Rusijos, kad pėstininkų pulkai ginkluoti tiek naujo, lengvesnio 1753 m. modelio šautuvais, tiek senais, naudotais dar nuo Petro laikų. Šaulių ginklai Rusijos kariuomenėje paprastai tarnaudavo, kol visiškai susidėvėdavo. Vamzdžiai būdavo ne kartą pragręžiami. Dėl to kiekvienas pėstininkų padalinys turėjo skirtingo kalibro, šaudymo nuotolio ir greitšaudiškumo ginklų, o tai netarnavo darniai ugniai taikant linijinę taktiką. Vis dėlto tie patys šaltiniai praneša apie aukštą rusų kareivių kovinę dvasią ir menką dezertyravimą.
Lehwaldto planai
Pasakyti, kad feldmaršalas buvo patyręs ir puikiai išmanė karybą, reiškia nieko nepasakyti. Rusų įsiveržimo metu Lehwaldtui buvo 72 metai, iš kurių 58 jis praleido karo tarnyboje. Jis dalyvavo tiek puolamuosiuose, tiek gynybiniuose mūšiuose. Jo užduotis buvo neleisti rusų kariuomenei laisvai žygiuoti pirmyn, įtraukti ją į daugybę smulkių susirėmimų, trukdyti jai telkti maisto ir pašaro atsargas, o susiklosčius palankioms aplinkybėms – apdaužyti ją keliuose mūšiuose. Kartu reikėjo saugoti savo kariuomenę nuo didelių nuostolių ir laukti Frydricho pastiprinimo. Lehwaldtui buvo leista pradėti taikos derybas, sudaryti laikinas paliaubas, buvo galima netgi atiduoti Karaliaučių, kad tik būtų sulėtintas rusų veržimasis.
Tačiau geriausia išeitimi Frydrichas laikė rusų kariuomenės sutriuškinimą mūšyje, kuriame Lehwaldtas turėjo rusų pajėgų gausai priešpastatyti karo meną, netikėtumo veiksnį ir palankią padėtį vietovėje.
Dar tada, kai 1757 m. pavasarį rusų kariuomenė išžygiavo, Lehwaldtas patikrino Karaliaučiaus tvirtovę ir padarė išvadą, kad jos žemių įtvirtinimai sunykę ir nėra kiek nors patikima apsauga nuo priešo. Lehwaldtas nuo pat pradžių atmetė atkaklios Klaipėdos (Memelio) ir Karaliaučiaus gynybos galimybę, nes šių tvirtovių įtvirtinimai buvo nepakankamai galingi, o gynyba tvirtovės viduje negalėjo įvykdyti jam iškeltų uždavinių. Vis dėlto tvirtovėse buvo paliktos įgulos (3000 karių Karaliaučiuje ir 800 Klaipėdoje) su tvirtovės artilerija. Karaliaučiaus įtvirtinimai ties Brandenburgo vartais netgi buvo suremontuoti, kad tvirtovė netaptų lengvu priešakinių rusų kavalerijos būrių grobiu, o šturmo atveju sukaustytų pagrindines priešo pajėgas.
Vilimas Fermoras
(1702–1771)
Grafas, generolas anšefas, daugelio didelių Septynerių metų karo mūšių dalyvis. Per pirmąjį žygį į Prūsiją vadovavo Klaipėdos apgulčiai ir užėmimui. Vadovaudamas rusų kariuomenei, 1757–58 m. užėmė Rytų Prūsiją ir Karaliaučių. Pirmasis rusų Prūsijos generalgubernatorius. 1759 m. vado postą perdavė P. S. Saltykovui. Po karo – Smolensko generalgubernatorius. Fermoro vardu pavadinta gatvė Kaliningrade.
Rusų kolonoms judant link Prūsijos sienų, o generolo anšefo Vilimo Fermoro korpusui patraukus prie Klaipėdos jos apgulti, Lehwaldto veiksmų planas galutinai susiklostė. Jis nesipriešino Klaipėdos užėmimui, nepasiuntė kariuomenės ar jos dalies pulti Fermoro, šiam traukiant link Apraksino armijos, nes tokiu atveju jo būriai galėjo būti užpulti iškart iš dviejų pusių. Lehwaldtas pagrindines pajėgas išdėstė prie Įsrūčio (dab. Černiachovskas), o abiem rusų armijoms susijungus pradėjo trauktis jų judėjimo kryptimi, kontroliuodamas šį procesą ir varginimas rusus smulkiais trikdančiais susirėmimais. Lehwaldtas buvo parengęs kelias palankias įtvirtintas pozicijas, kuriose, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėjo duoti rusų kariuomenei generalinį mūšį. Tuo tarpu rusų pašaro komandas ir atskirus jų dalinius žygio metu smulkiuose susirėmimuose ėmė talžyti landmilicijos būriai.
Apraksino planai
Apraksino padėtis buvo kur kas sudėtingesnė nei jo oponento. Jis neturėjo tokio carte blanche visiškai veiksmų laisvei, kokį turėjo Lehwaldtas. Skaitant amžininkų atsiminimus ir įvairių laikų istorikų darbus apie Septynerių metų karą, nejučia prieinama prielaidos, kad pagrindinis Apraksino planas buvo priešo teritorijoje nuveikti kažką, kas pelnytų imperatorienės Elžbietos palankumą, nebūti sutriuškintam prūsų ir kuo greičiau grįžti į Peterburgą. Tiesa, visi šie užrašai ir analizės buvo rašomi jau po liūdnos rusų kariuomenės vado lemties baigties ir stiprino susiklosčiusį neryžtingo ir bailaus žmogaus, stokojančio bet kokio karvedžio talento, stereotipą, todėl į juos reikėtų žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu.
Taigi pradėkime nuo to, kad Apraksinui iš pradžių buvo duotas labai bendro pobūdžio įsakymas – judėti Prūsijos sienos link. Aiškių nurodymų, kuria kryptimi (į Karaliaučių ar į Sileziją) turi judėti kariuomenė, nebuvo duota.
Reikėjo pulti bendra vakarų kryptimi ir laukti tolesnių nurodymų arba veikti pagal aplinkybes.
Stropiam vykdytojui, neturinčiam nė menkiausio avantiūrizmo pėdsako, kaip mūsų feldmaršalas, tai buvo pats pražūtingiausias iš įsakymų. Beje, peržengus sieną ir užėmus Klaipėdą, nurodymai tapo aiškesni ir konkretesni. Pagrindiniu rusų kariuomenės tikslu tapo Karaliaučius.
Nuo sienos iki Norkitteno
Apraksino kariuomenės įžengimas į Prūsijos žemę prasidėjo nedideliu, bet skaudžiu konfuzu – rusų žvalgų būrys iš dragūnų ir kazokų, vadovaujamas prancūzų kilmės majoro de la Rua, užėmė Kumeleno kaimą, buvusį tarp dabartinių Nesterovo ir Gusevo miestų. Neradę kaime priešo, majoras su karininkais atsidavė girtavimui. Prūsų raitelių ataka juos užklupo netikėtai. Rezultatas – daugiau nei keturiasdešimt žuvusiųjų ir panikiškas rusų būrio bėgimas. Dar 26 dragūnai ir kazokai pateko į nelaisvę. Prūsų kariuomenė negrįžtamų nuostolių nepatyrė.
Andrejus Bolotovas
(1738–1833)
Rašytojas, filosofas, mokslininkas, rusų agronomijos pradininkas. Septynerių metų karo metais tarnavo kariuomenėje, į atsargą išėjo kapitono laipsniu. Po karo ėmėsi botanikos, miškininkystės, agronomijos. Daugybės šių sričių žinynų autorius. 30 metų rašė autobiografinius užrašus „Andrejaus Bolotovo gyvenimas ir nuotykiai, paties aprašyti savo palikuonims“, kurie yra vertingiausias XVIII–XIX a. įvykių istorinis šaltinis.
Šis įvykis, žygio dalyvio podporučiko Andrejaus Bolotovo liudijimu, smarkiai pakirto rusų karių kovinę dvasią. Karininkai pastebėjo, kad padažnėjo kalbų apie prūsų kariuomenės nenugalimumą ir rusų kariuomenės laukiantį pralaimėjimą. Ir nors šių liūdnų įvykių kaltininkas de la Rua buvo degraduotas į eilinius, visi tolesni įvykiai klostėsi veikiami to, kas nutiko.
Kelis kartus iki Gross Jägersdorfo Apraksino kariuomenė naktį buvo keliama pagal pavojaus signalą ir išsirikiuodavo kovine rikiuote tik tam, kad auštant pamatytų, jog priešo netoliese nėra.
Be to, rusų kariuomenei nuolat įkyrėjo landmilicija. Puldami pašarininkus ir sargybos dalinius, jos kariai nuolat kėlė daliniuose nervingumą. Apraksinas liepė milicininkus gaudyti ir šaudyti. O kazokai ir kalmukai elgėsi dar žiauriau – kaimuose, kuriuose buvo pastebėta ginkluotų būrių, rengdavo pogromus, žudydavo civilius gyventojus, o po to tokius kaimus visiškai sudegindavo. Šie veiksmai iškart sukėlė pabėgėlių minias: žmonės nebelaukdavo liūdnos lemties, patys padegdavo savo būstus ir traukdavo į Karaliaučių. Kariuomenė ėmė stokoti atsargų, nes įžengdavo į jau nuniokotus kaimus. Galiausiai, Bolotovo liudijimu, Apraksinas išleido įsakymą laikyti nereguliariąją kavaleriją ariergarde, ir taip kariuomenė neteko priešakinės raitosios žvalgybos...
Pogromais pasinaudojo Frydrichas. Prasidėjo informacinis karas: Senasis Fricas leido reliacijas, kuriose vaizdingai aprašydavo, kaip „laukinė barbarų gauja“ susidoroja su civiliais gyventojais. Reliacijos sklido po visą Europą, buvo perspausdinamos laikraščiuose, skaitomos valdovų dvaruose. Rusų kariuomenės reputacija buvo smarkiai sutepta, o tai negalėjo nesukelti didžiulio Elžbietos nepasitenkinimo, nes ji visomis jėgomis stengėsi įsitvirtinti kaip apsišvietusi ir maloninga monarchė. Šį karą Frydricho propagandistai neabejotinai laimėjo, bent jau tuo etapu. Vis dėlto, siekdamas išvengti bereikalingų aukų, Lehwaldtas nutraukė landmilicijos veiksmus ir liepė jos nariams žygiuoti susijungti su pagrindine kariuomene.
Vilkstinėmis perkrauta rusų kariuomenė judėjo labai lėtai. Per dieną nueidavo 5–15 varstų. Dažnai po perėjimo kariuomenė apsistodavo stovykloje 2–3 dienoms.
Apraksinas vedė žygį „nuodugniai“ – su tarnais, sidabriniais indais, pertekliniu garderobu ir kitais taikaus bajoro gyvenimo atributais. Užėmus Gumbinę (dab. Gusevas), tris dienas vietos gyventojai buvo prisaikdinami Rusijos imperatorienei. Rugpjūčio 9 d. žygyje tarp Gumbinės ir Įsrūčio įvyko prūsų husarų dalinio susirėmimas su žvalgybai pasiųstu rusų lengvosios kavalerijos būriu (300 husarų ir 800 kazokų), kurį rėmė kirasyrai. Abi pusės tvirtino, kad jų pačių nuostoliai siekė vos kelis žmones, o priešo – iki penkių dešimčių.
Rugpjūčio 19 d. ties Įsrūčiu Apraksino armija susijungė su Fermoro korpusu. Tuo metu rusų kariuomenę sudarė „iki 134 000 žmonių, būtent: 19 000 raitelių, 99 000 pėstininkų ir 16 000 nereguliariosios kariuomenės“ (Bolotovas). Tokią milžinišką gyvosios jėgos persvarą įgudęs karvedys būtinai būtų pavertęs kokybine persvara: primetęs priešo armijai generalinį mūšį, apėjęs ją dalimi kariuomenės iš sparnų ir (ar) iš užnugario, privertęs kautis iki paskutinio kario arba pasiduoti. Tačiau nekokiam karvedžiui Apraksinui tai buvo neįveikiama užduotis. Antra vertus, sprendimas persikelti į kairįjį Priegliaus krantą, kad nereikėtų priimti mūšio Lehwaldto iš anksto parengtose pozicijose, apskritai buvo teisingas, nors ir gana primityvus.
Rugpjūčio 27–29 d. rusų kariuomenė kėlėsi per Prieglių. Į kairįjį krantą atvykstantys daliniai įsikurdavo stovykloje, kurios užnugarį dengė Priegliaus ir Auksinės (Golubajos) upės. Iš priešo pusės stovyklą dengė tankus miškas. Persikėlimo metu rusų kariuomenę atakavo prūsų avangardas, vykdęs kažką panašaus į žvalgybą mūšiu. Ataką sėkmingai atmušė pasiųstas „keturių tautų komandos“ būrys. Iki generalinio mūšio buvo likusios kelios valandos. Tai žinojo Lehwaldtas, bet to nenujautė Apraksinas…
Netikėta pergalė netikėtame mūšyje
Visi mūšio pradžios aprašymai prasideda konstatavimu, kad, persikėlęs per Prieglių ties Norkittenu, rusų kariuomenės vyriausiasis vadas nesivargino išžvalgyti vietovės. Tai iš tiesų buvo keista ir neatleistina klaida, juolab kad (ir tai savo užrašuose pažymi Bolotovas!) anksčiau Apraksinas tokiais klausimais buvo netgi pernelyg atsargus. Galbūt feldmaršalas nusprendė, kad jo manevras Lehwaldtui nežinomas, todėl artimiausiu metu prūsų armijos pasirodymo kairiajame krante laukti neverta. Kita vertus, sunku buvo nenuspėti, kad vietos gyventojai, jau nekalbant apie žvalgybą, būtinai praneš prūsų vadovybei apie kiekvieną rusų kariuomenės žingsnį. Taigi turime pažymėti, kad netikėtumo efektą Lehwaldtas pasiekė daugiausia dėl rusų vadovybės apsileidimo, o ne dėl kokių nors originalių taktinių sumanymų.
Visa tai lėmė, kad 1757 m. rugpjūčio 30-osios ankstyvą rytą ir likusią dienos dalį rusų kariuomenė praleido visai ne taip, kaip planavo jos vadovybė. Pagal planą laukė naujas žygis Allenburgo (Družbos gyv.) kryptimi. Rusų pulkai ir eskadronai įprasta žygio rikiuote ruošėsi išžygiuoti per siaurą tarpą tarp miško ir Auksinės upės.
Rikiuotės kolonos žygiavo susimaišiusios su vilkstinėmis ir artilerija, kai visiškai netikėtai užtiko kovine rikiuote išsidėsčiusius prūsų pulkus.
Čia reikia pažymėti du svarbius dalykus. Pirma, iš Bolotovo aprašytos 110 tūkst. karių grupuotės, vadovaujamos Apraksino, buvo likę 55 tūkstančiai kovingų karių. Pusės armijos „trūkumą“ nesunku paaiškinti netektimis dėl ligų (apie 11 000 žmonių), Gumbinėje ir Įsrūtyje paliktomis įgulomis, taip pat dideliu nekovinės (ūkinės) paskirties kariškių skaičiumi. Antra, mūšio pradžia buvo netikėta abiem pusėms, tačiau nevienodai: rusų kariuomenė visai nesitikėjo puolimo, o prūsų kariuomenė buvo priversta atakuoti ne stovyklą, o žygiuojančias kolonas.
Paminklas pergalei prie Gross-Jägersdorfo Meždurečjės gyv. (Norkitten) apylinkėse.
Natūralu, kad prūsai pirmieji pasirengė mūšiui. Fronto centre pėstininkai išsirikiavo linijomis ir spėjo paleisti net tris salves, kol rusų kariuomenė pajėgė atsakyti padrika šautuvų ir pabūklų ugnimi. Būtent čia, centre, ir vyko dramatiškiausi įvykiai. Padėtį sunkino tai, kad tiesiogiai į mūšį įsitraukė tik nedidelė rusų kariuomenės dalis, o likusioji dėl vadovybės sumišimo ir itin nepalankios pozicijos liko nieko neveikusi. Padėtį išgelbėjo generolas anšefas Vasilijus Lopuchinas. Būtent jis su savo divizija atlaikė pirmąjį ir pagrindinį smūgį, sugebėjo po priešo ugnimi išrikiuoti batalionus ir atsakomąja ugnimi pasipriešinti Lehwaldto pėstininkams.
Šio laiko pakako, kad rusų kariuomenė pradėtų persirikiuoti, pasirengtų atremti ataką ir nebūtų priversta bėgti, o tai jai būtų turėję lemtingų padarinių.
Įvertinęs padėtį, Lehwaldtas Schorlemerio eskadronais surengė galingą kavalerijos smūgį į mūsų dešinįjį sparną. Prūsų kirasyrų proveržis grėsė rusų kariuomenės apsupimu ir jos užnugario sunaikinimu. Šį smūgį pavyko sustabdyti tik pasitelkus pastiprinimą, nes pirmuosius rusų raitijos ešelonus prūsai sutriuškino.
Kairiajame sparne į ataką pakilo kazokai, tačiau, susidūrę su Holšteino princo kavalerija, metėsi bėgti po rusų pėstininkų priedanga. Kartais šis epizodas aprašomas kaip kazokų gudrybė priešui suvilioti, tačiau Bolotovas nedviprasmiškai pasakoja, kad besitraukiantys kazokai būtent bėgo ir taip pastatė pėstininkų dalinius į itin nemalonią padėtį — prasiskyrę ir suardę karė, pėstininkai tapdavo bejėgiai prieš priešo kavalerijos antpuolį. Vis dėlto buvo įsakyta praleisti kazokus už savo pozicijų. Dabar katastrofa grėsė jau kairiajame sparne. Tačiau padėtį išgelbėjo artileristai – puolanti prūsų kavalerija atsidūrė tiesiai priešais rusų baterijos haubicas, ir po to sekusi kartečės salvė jai padarė triuškinamų nuostolių. Įvyko sąmyšis, kuriuo pasinaudojo kairiojo sparno kariuomenė — pėstininkai vėl persirikiavo į karė, o kirasyrai pradėjo kontrataką. Prūsų raitija pasirinko pasitraukti.
Mūšio prie Gross-Jägersdorfo žemėlapiai.
Iki to laiko Apraksinas galutinai prarado kariuomenės valdymą. Dabar mūšio baigtis visiškai priklausė nuo divizijų ir pulkų vadų. Generolo Lopuchino divizija fronto centre, neatlaikydama vietinės priešo persvaros, tirpo ir lėtai traukėsi į mišką. Padėtį išgelbėjo kitas generolas – Rumiancevas. Vien savo iniciatyva jis per užstrigusias vilkstines ir miško tankmę metėsi į pagalbą Lopuchinui. Rezervo pasirodymas iš miško ir po to sekusi organizuota durtuvų ataka prūsams buvo visiškas netikėtumas.
Prūsų armija ėmė trauktis. Tuo metu į mūšį įsitraukė dar dvi rusų pėstininkų divizijos, ir Lehwaldto armijos atsitraukimas ėmė priminti bėgimą. Rusų artilerija perkėlė bombų ugnį į prūsų užnugario dalinius, priversdama juos prisijungti prie bėgančių priešakinių dalinių. Mūšis buvo laimėtas.
Bet ar tikrai laimėtas? Kartais teigiama, kad Lehwaldtas pasiekė norimų tikslų — sudavė skaudų smūgį Apraksino armijai ir pasitraukė, išsaugojęs savąją tolesniems mūšiams. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad Lehwaldtas tikėjosi patirti maždaug tokius pat gyvosios jėgos nuostolius kaip rusų kariuomenė, be to, palikti jai visą savo artileriją. Taip, dėl feldmaršalo Apraksino neryžtingumo prūsų armijos sutriuškinti nepavyko, nes nebuvo surengtas besitraukiančio priešo persekiojimas. Tačiau padėtis Rytų Prūsijos karo veiksmų teatre rusų kariuomenei tapo kur kas palankesnė nei prieš mūšį.
Paslaptį nusinešęs į kapus
Kodėl gi rusų kariuomenė neužėmė Karaliaučiaus, o, pasiekusi Allenburgą, apsisuko atgal? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Istorikai kelia prielaidas, tačiau tikrąją priežastį žinojo tik pats Stepanas Apraksinas. Savo sprendimą jis aiškino karių sumažėjimu, maisto ir pašaro stygiumi, tačiau tai iki galo neįtikino nei amžininkų, nei istorikų. Tikriausiai papildomų detalių būtų galėję paaiškėti vado teisme, tačiau jis jo nesulaukė — amžius ir bausmės baimė padarė savo. O visi žygio bendražygių Apraksino veiksmų pasmerkimai nuskambėjo tik po to, kai įsakymą trauktis neigiamai įvertino imperatorė.
Raportuodamas Elžbietai iškart po mūšio prie Gross-Jägersdorfo, Apraksinas nesisavino svetimų nuopelnų, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie generolą Rumiancevą, užtikrinusį lūžį mūšyje. Tik atidavė pagarbą žuvusio Lopuchino atminimui. Visi vėlesni įvykiai — nuo atsisakymo persekioti sumuštą Lehwaldtą iki savo paties armijos apsukimo atgal — rodo, kad Apraksiną slėgė tiek atsakomybė už visą kampaniją, tiek jo vaidmuo joje. Labiausiai tikėtina sprendimo, galbūt vėliau kainavusio Apraksinui gyvybę, priežastis buvo baimė prarasti armiją naujuose mūšiuose, nuo bado ir epidemijų.
Apraksino armijos grįžimas namo sukėlė didžiausią Elžbietos ir didesnės dvaro dalies nepasitenkinimą.
Dar visai neseniai „pergalės prieš Frydrichą“ didvyriu laikytas vadas (dvare niekam nerūpėjo, kad pats Frydrichas buvo už šimtų varstų nuo įvykių vietos), iškilmingai apdovanotas teise į giminės herbą įkomponuoti dvi patrankas, tos pačios imperatorienės aplinkos buvo paskelbtas pagrindiniu negarbingos kampanijos baigties kaltininku. Kol kariuomenė buvo apsistojusi žiemos stovyklose, vadą iškvietė į Peterburgą, tačiau jo jis nepasiekė, nes buvo suimtas Narvoje. Kalėjime jį tardė pats Slaptosios kanceliarijos viršininkas Aleksandras Šuvalovas. Vis dėlto Apraksinas kaltės nepripažino ir nieko neapskundė. Nieko nedavė ir konfiskuoto feldmaršalo archyvo tyrimas – jame nerasta nei sąmokslo, nei išdavystės, nei piktų kėslų pėdsakų. Pats Apraksinas imperatorienei nusiuntė laišką, kuriame, be kita ko, rašė: „…ir tai galiu pranešti, kad visoje kariuomenėje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų pralieti paskutinio savo kraujo lašo, saugodamas aukščiausius interesus ir vykdydamas Jūsų Didenybės valią…“
Skubiai buvo apklaustas ir Klaipėdos (o vėliau ir Karaliaučiaus) užėmimo didvyris generolas Vilimas Fermoras. Tačiau ir jis tik patvirtino savo vado žodžius, kad „lietūs ir didžiuliai purvynai“ atėmė iš kariuomenės arklius, kurie patys vos laikėsi ant kojų ir negalėjo nei traukti vilkstinių, nei nešti balnuose kareivių, todėl buvo nuspręsta grįžti į žiemos stovyklas, o ne apsistoti Prūsijoje.
Tyrimas atsidūrė aklavietėje, ir nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, tačiau Stepanas Apraksinas teismo laukimo neištvėrė ir 1758 m. rugpjūčio 17 d. mirė.
Elžbieta I
(1709–1762)
Rusijos imperatorienė (nuo 1741 m.), Petro I duktė. Į sostą atėjo per rūmų perversmą, remiama gvardijos. Save pristatė kaip tėvo darbų tęsėją. Ryški apšviestojo absoliutizmo atstovė. Valdant Elžbietai buvo sustabdytas mirties nuosprendžių vykdymas, atidarytas pirmasis Rusijoje universitetas, prijungta Rytų Prūsija. Imperatorienė padarė galą užsieniečių viešpatavimui visose Rusijos valstybės valdymo srityse, į svarbiausius postus skirdama rusų bajorų giminių atstovus.
Pasak liaudies legendos, Elžbieta, išklausiusi visą tyrimo medžiagą, tarė: „Na ką gi, belieka paskutinė priemonė – išteisinti.“ Jos žodžiai pažodžiui buvo perskaityti teisiamajam, tačiau vos tik ištarus „belieka paskutinė priemonė“, išsekusį feldmaršalą ištiko insultas, po kurio jis jau nebeatsigavo.
Kotryna II savo užrašuose pametėjo istorikams savąją Stepano Apraksino sprendimo su kariuomene pasitraukti iš Rytų Prūsijos priežasčių versiją. Ji rašė, kad atsitraukimas „…buvo panašus į bėgimą, nes jis metė ir degino savo vežimus ir užkalinėjo patrankas. Niekas nieko nesuprato šiuose veiksmuose; net jo draugai nežinojo, kaip jį pateisinti, ir dėl to ėmė ieškoti slaptų ketinimų. Nors ir pati tiksliai nežinau, kuo aiškinti skubų ir nesuprantamą feldmaršalo atsitraukimą, nes daugiau niekada jo nemačiau, vis dėlto manau, kad to priežastis buvo ta, jog jis gavo iš savo dukters, kunigaikštienės Kurakinos, vis dar dėl politikos, o ne iš polinkio palaikiusios ryšį su Petru Šuvalovu, iš savo žento kunigaikščio Kurakino… gana tikslių žinių apie imperatorienės sveikatą, kuri vis blogėjo…“
Vėliau Kotrynos žodžiai išaugo į versiją, esą kariuomenę iš žygio sugrąžino kancleris Bestuževas, sumanęs į sostą pasodinti Elžbietos anūką Paulių Petrovičių, apeinant jo tėvą – būsimąjį imperatorių Petrą III. Ši versija gyva iki šiol, nors ir neatsižvelgia į tai, kad tiek iki 1757 m., tiek vėliau tokiems tikslams visada buvo pasitelkiama Peterburge ir jo apylinkėse dislokuota gvardija.
Vertinant iš praėjusių laikų perspektyvos, galima sakyti, kad nieko baisaus neįvyko. Rusų kariuomenė surengė užsitęsusią ekspedicinę operaciją, šiek tiek nualino Rytų Prūsijos ūkį ir išbandė jos kariuomenės tvirtumą.
Tačiau pats bandymas įsikišti į pasaulinio karo eigą nepavyko – žygis į Prūsiją niekaip nepaveikė karo eigos nei Europoje, nei juo labiau Naujajame Pasaulyje ir Azijoje. Frydrichas II tuo metu kariavo išimtinai su Austrija ir Prancūzija, ir 1757 m. vasaros įvykiai niekaip nesujaukė jo planų. O pagrindinė karo kurstytoja Anglija, regis, apskritai neturėjo supratimo, kas gi ten vyksta tolimoje Rytų Prūsijoje, ir nuosekliai rengėsi lemiamoms pergalėms Amerikos karo veiksmų teatre. Paradoksalu, bet Rusija visiškai sužlugdė kampaniją, nepatyrusi jokio karinio pralaimėjimo.
Vis dėlto negalima teigti, kad pirmasis žygis į Prūsiją buvo beprasmis. Rusų kariuomenė įgijo tikėjimą, kad gali nugalėti bet kurią Europos kariuomenę. Prūsai rusų kareivyje įžvelgė vertą priešininką, kuriam pasipriešinti įmanoma tik lygiomis ar pranašesnėmis pajėgomis, todėl per kitą žygį į Karaliaučių rusų kariuomenė nebesusidūrė su rimtu pasipriešinimu. O 1757 m. vasaros įvykiai tapo vienu įdomiausių mūsų krašto istorijos puslapių.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
