Mano karo tarnybos ir viešnagės Karaliaučiuje istorijos tęsinys

(Pabaiga.)

1–3 dalys. 4 dalis. 5 dalis. 6 dalis. 7 dalis.

73-iasis laiškas. Karaliaučiuje
74-asis laiškas. Naujas butas
75-asis laiškas. Karo istorija
76-asis laiškas. Kunersdorfo mūšis
78-asis laiškas. Karaliaučiuje
77-asis laiškas.
79-asis laiškas. Karaliaučius
80-asis laiškas.
81-asis laiškas.
82-asis laiškas.

KARALIAUČIUJE

73-iasis laiškas

Mielas bičiuli! Kadangi paskutiniame savo laiške jums sustojau ties pasakojimu apie tai, kuo užsiėmiau, gyvendamas Karaliaučiuje po to nerimo, kurį patyriau, kai buvau pareikalautas į pulką, tai, tęsdamas dabar savo pasakojimą toliau, pasakysiu, kad tuo metu, kai aš, minėtu būdu gyvendamas ramybėje, triūsiau prie rimtų darbų, o ne mažiau ir prie tikrų, nors ir labai leistinų niekučių, ir mano dienos tekėjo taikoje ir tyloje, beveik kasdien su naujais malonumais, – mūsų kariuomenė buvo visiškame žygyje. Buvęs jos vadas generolas Fermoras vos spėjo grįžti iš Peterburgo ir sulaukti pavasario, kai, jam atėjus, surinkęs visas po kantoninius kvartalus išdėstytas ir iš naujo sukomplektuotas kariuomenes Torunės {Tornas prie Vyslos.} apylinkėse, vėl išžygiavo su jomis per Lenkiją Silezijos link. Poznanės miestas vėl buvo paskirtas generaline susirinkimo vieta, ir čia visa kariuomenė susirinko dar gana laiku. Tačiau toliau šios vietos jis su ja nebėjo, o laukė vietoj savęs paskirto kito vado.

Šiam postui, visiems netikėtai, imperatorė išrinko vyriausiąjį generolą grafą Piotrą Semionovičių Saltykovą. Visi stebėjosi, išgirdę apie šį naują vadą, juo labiau kad jis, iki tol vadovavęs Ukrainos landmilicijos pulkams, beveik niekam nebuvo žinomas ir apie jį nesklido jokių palankių ir garsių gandų. Net tie, kuriems pasitaikė pažinti jį asmeniškai, klausinėjantiems nieko kito negalėjo pasakyti, kaip tik tai, kad jis, nors ir labai geras žmogus, bet paprastutis senukas, neturintis jokių platesnių žinių ir nuopelnų ir dar niekuo garsiu nepasižymėjęs.

Mes jį pamatėme anksčiau nei kariuomenė, nes jam ten reikėjo vykti per Karaliaučių. Neįmanoma apsakyti, su kokiu smalsumu jo laukėme ir su kokiais ypatingais jausmais žiūrėjome į jį, pėsčiomis vaikštinėjantį po mūsų miestą. Žilutis, mažutis, paprastutis senukas baltu landmilicijos kaftanu, be jokių didesnių papuošimų ir be jokios prabangos, jis vaikščiojo gatvėmis ir paskui save neturėjo daugiau kaip dviejų ar trijų žmonių palydos {Einančių paskui jį, svitoje.}. Mums, pratusiems prie vadų prabangos ir didingumo, tai atrodė keista ir nuostabu, ir mes nesupratome, kaip toks paprastutis ir, regis, nieko nereiškiantis senukas gali būti tokios didelės kariuomenės, kokia buvo mūsiškė, vyriausiasis vadas ir vadovauti jai prieš tokį karalių, kuris stebino visą Europą savo drąsa, narsa, vikrumu ir karo meno išmanymu. Jis mums atrodė tikra vištelė, ir niekas ne tik neišdrįso tuo viltis, bet ir pagalvoti, kad jis galėtų nuveikti ką nors svarbaus, – taip mažai mums žadėjo jo išvaizda ir visas jo elgesys.

Mūsų generolas, kaip įprasta, norėjo jį pavaišinti didingomis puotomis, bet jis tiesiai pareikalavo, kad nieko ypatingo dėl jo nebūtų rengiama, ir panoro pasitenkinti pačiomis paprasčiausiomis vaišėmis ir pietumis.

Dėl to jo pravažiavimas per mūsų miestą buvo visai neįsimintinas ir toks negarsus, kad, nors jis pas mus išbuvo dvi dienas ir pėsčiomis išvaikščiojo beveik visas gatves, didesnė pusė miesto net nežinojo, kad jis buvo jo sienose. Jis ir išvyko nuo mūsų taip pat paprastai, kaip ir atvyko, o mes visi jį išlydėjome, nors ir nuoširdžiai linkėdami, kad jam sektųsi geriau nei įgudusiam Fermorui, bet labai nusiminusiomis širdimis ir be jokios vilties, – tokią menką ir nepalankią nuomonę apie jį turėjome.

Šiam naujajam vadui išvykus, ėmėmės savo ankstesnių reikalų ir užsiėmimų: generolas – savo važinėjimų į svečius ir dažnų apsilankymų pas savo grafienę Keyserling, mūsų kanceliarijos žmonės – savo popierių, rašymo ir reikalų, o aš – savo vertimų, skaitymo, piešimo ir kitų įdomių darbų bei užsiėmimų. Noras jiems manyje didėjo diena iš dienos, o ypač nuo to laiko, kai man kartą teko apsilankyti vieno senuko, į atsargą išėjusio prūsų pulkininko, didelio mokslų ir visokių rankdarbių bei menų mėgėjo, namuose. Tada pirmą kartą man teko pamatyti, kaip gyvena tokio pobūdžio žmonės ir kaip švaru bei tvarkinga būna jų namuose. Šį senuką jau seniai buvau matęs ir ne kartą su juo susitikdavau gatvėje, nes jis gyveno toje pačioje gatvėje kaip ir aš ir neretai praeidavo pro mano langus. Bet man niekada nė į galvą neatėjo, kad jis toks didelis mokslų ir menų mylėtojas, kaip vėliau sužinojau, o kaskart stebėjausi tik jo keistu apdaru ir eisena. Nepaisant savo senatvės, jis visada buvo toks pasipūtęs ir žvalus, tarsi jam būtų koks keturiasdešimt metų, ir, kad ir koks būtų oras, visada jį matydavau su skrybėle, visada išsipudravusį, su keistu peruku ir visada su senoviniu prūsų mundiru ilgais, meldais prikimštais {Meldai, švendrai – augalas, naudojamas pynimui: buvo dedami į mundirų skvernus, kad šie atsikištų.} plačiais skvernais, kurių vieną jis visada laikydavo kairiąja ranka pakeltą ir plokščiai prispaustą prie pilvo. Būtent šiuo savo keistu įpročiu jis ir skyrėsi nuo visų kitų žmonių ir krito į akis, o kadangi niekas nežinojo ir negalėjo man pasakyti, kodėl jis savo skverną visada laikydavo prisidengęs pilvą, tai laikiau jį kokiu nors keistuoliu ar pamišėliu. Tačiau, apsilankęs pas jį, labai pakeičiau savo nuomonę apie jį ir ėmiau galvoti kitaip.

Tai įvyko atsitiktinai. Kartą susitikau su juo ne vienas, o eidamas kartu su minėtu ponu Orlovu, grafu Schwerinu ir dar vienu mūsų poručiku, turtingu žmogumi, taip pat labai smalsiu ir dideliu mokslų mėgėju, vardu Fiodoras Bogdanovičius Passekas. Šiems ponams jis buvo labiau pažįstamas nei man, o ypač grafui Schwerinui. Šis, vos jį pamatęs, ištiesė jam ranką ir sušuko:

– Ak, pone pulkininke! Mielas, brangus senoli! Ar jūs vis dar geros sveikatos? Taip seniai apie jus nieko negirdėti, – tęsė jis, spausdamas jam ranką. – Ar jūs vis dar gyvas? Ar vis dar, kaip anksčiau, užsiimate savo gudrybėmis ir menais? Ar sveikos visos jūsų mašinos ir instrumentai?

Senukas į tai nusišypsojo, draugiškai paspaudė grafui ranką ir tarė:

– Sveikos, sveikos, pone grafe! Ir visos jūsų paslaugoms.

– O, jei taip, – pritarė grafas, – tai ar negalėtumėte vėl man suteikti malonumą ir parodyti savo užsiėmimus? Turime, pone, žmonių, – tęsė grafas, – kurie mielai norėtų juos pamatyti.

Šiais žodžiais jis taikė į savo draugus Orlovą ir Passeką. Pastarasis to ypač troško ir žvilgsniais davė jam suprasti, kad įkalbėtų senį tai padaryti tuojau pat ir parodyti mums visas savo gudrybes, o grafui nedaug pastangų tereikėjo palenkti į tai seną meistrą. Senis, nors kiek ir pasispyriojo, teisindamasis neturįs laiko, o iš dalies sakydamas, kad ir visi dabartiniai jo užsiėmimai nėra tokie svarbūs, kad vertėtų juos žiūrėti, vis dėlto grafo prašomas buvo priverstas sutikti ir tą pačią minutę nusivesti mus į savo namus.

Atvedęs prie jų, jis norėjo mus įvesti į savo apatinius gyvenamuosius kambarius ir pirmiau kuo nors pavaišinti, bet grafas ir jo draugai to nepanoro ir sakė, kad atėjo pas jį ne tam, kad apsunkintų jį vaišėmis, o nori, kad vestų juos tiesiai į savo darbo ir dirbtuvės kambarį; ir tada mūsų senis beveik nenoromis buvo priverstas lipti aukštyn stačiais laiptais ir paprašė mūsų sekti paskui jį. Ten radome didžiulį kambarį, visą užstatytą ir užgriozdintą {Užverstą.} daugybe visokiausių mašinų, prietaisų ir instrumentų. Beveik niekur nebuvo laisvos vietos, ir mes vos galėjome prasisprausti prie mažo staliuko, stovinčio prie lango, to paties, prie kurio jis dažniausiai sėdėdavo ir triūsdavo prie savo darbų. Jis tuoj pat ėmė šurmuliuoti ir, ieškodamas paskutinių savo darbų, rodyti juos svečiams, o aš tuo tarpu turėjau kelias laisvas minutes apžiūrėti jo kambarį ir visus jame esančius daiktus.

Negaliu apsakyti, kokia nepasotinamai smalsia akimi bėgiojau nuo vieno daikto prie kito ir kaip godžiai viską ryte rijau akimis. Ten buvo didžiulė daugybė tokių daiktų, kokių dar niekada gyvenime nebuvau matęs ir apie kuriuos neturėjau dar jokio supratimo. Buvo ten įvairių rūšių tekinimo staklių, buvo poliravimo mašinų, buvo daugybė įvairių fizikos, optikos, matematikos ir mechanikos instrumentų bei prietaisų. Buvo didžiulė biblioteka, daugybė visokių žiūronų, degamųjų veidrodžių, mikroskopų, gaublių, žemėlapių, estampų {Estampas – ant vario ar plieno išraižytas ar išėsdintas ir ant popieriaus atspaustas paveikslas.}, atverstų knygų ir ant sienų iškabintų geležinių pjūklų, kaltų, rėžtukų ir visokių darbo įrankių bei instrumentų. Visa tai man buvo naujas reginys, ir tokio, kad negalėjau juo atsigėrėti; ir nors visi šie gausūs daiktai stovėjo, gulėjo ir kabojo čia be menkiausios tvarkos, visi buvo apdulkėję ir nesutvarkyti, visi išmėtyti bet kaip, aš grožėjausi jais labiau nei brangiausiais papuošalais ir mielai būčiau sutikęs išbūti pas jį visą dieną ir viską peržiūrėti bei apžiūrinėti, jei tik būtų buvę galima ir jei tik šeimininkas būtų sutikęs man viską rodyti ir apie viską smulkiai pasakoti.

Bet, mano didžiausiam apgailestavimui, kaip tik to ir nebuvo galima padaryti.

Aš buvau pats jauniausias ir menkiausias iš visų lankytojų, todėl turėjau tenkintis tik tuo, kas buvo rodoma mano draugams, ir klausytis to, ką šeimininkas su jais kalbėjo. O su manimi jam neteko perkeisti nė vieno žodžio, nes laiko buvo taip mažai, o mano draugai taip skubėjo, kad jam nepavyko net jiems patiems parodyti nė šimtosios dalies to, ką jis turėjo ir ką aš norėjau pamatyti ir sužinoti. Mano dar didesniam apmaudui, ir apie tuos pačius daiktus, kuriuos jis spėjo jiems parodyti, buvo kalbama taip paviršutiniškai ir taip trumpai, kad beveik nieko negalėjau suprasti. Tai galėjo tik sužadinti mano smalsumą, bet nė kiek jo nepatenkino, ir aš labai nenoriai nuėjau paskui savo draugus, kurie tada skubėjo į svečius, ir jau galvojau nuo jų atsilikti ir grįžti pas mielą ir garbų senuką, kad su juo artimiau susipažinčiau, bet ir tai man nepavyko. Senis išėjo iš kiemo paskui mus ir užrakino savo kambarį, o kas man buvo dar apmaudžiau – kad ir kaip guodžiausi viltimi ateityje su juo susipažinti ir prašymais įkalbėti jį viską man parodyti ir išaiškinti ir kad ir kaip tikėjausi daug ką iš jo sužinoti ir išmokti, man nuo to laiko nebeteko jo nė pamatyti. Netrukus po to jam teko išvykti kažkur pas savo gimines į kaimą, ir ten, kaip vėliau išgirdau, jis baigė savo gyvenimą.

Nepaisant viso to, šis atsitikimas man atnešė daug naudos. Aš ne tik įgijau šiokį tokį supratimą apie daugelį iki tol man nežinomų dalykų, bet per tai susipažinau ir su minėtu p. Passeku, kurio iki tol nepažinojau, nes kadangi jie visą grįžtamąjį kelią be paliovos kalbėjo apie šį senį, gyrė jo smalsumą ir darbštumą ir stebėjosi jo mašinų bei instrumentų gausa, tai įsiterpiau ir aš į jų pokalbį. O šia proga, vos tik išreiškiau apgailestavimą, kad jie neilgai pas jį išbuvo ir kad man nepavyko pamatyti daug ko, ką labai norėjau sužinoti, tai būtent ir paskatino p. Passeką artimiau su manimi susipažinti. Jis buvo smalsiausias iš jų visų, ir kadangi tokį pat smalsumą pastebėjo ir manyje, tai ir paskatino jį mane geriau pažinti; todėl jis tuoj pat su manimi susipažino ir, atsisveikindamas, prašė mane kada nors užeiti pas jį, sakydamas, kad, jei jau aš toks smalsus, tai ir jis galįs man parodyti ką nors, kas vertas mano žvilgsnio ir smalsumo.

To aš nepraleidau padaryti po kelių dienų ir galiu pasakyti, kad šiuo apsilankymu buvau nepaprastai patenkintas. Radau pas jį tai, ko mažiausiai tikėjausi. Nors jis buvo paprastas poručikas mūsų tarnyboje, tada buvęs čia su kažkokiu jam pavestu uždaviniu, aš nežinojau, kad jis turėjo didelius turtus, buvo kilmingos giminės, pažįstamas tarp didelių ponų ir tada leido daugybę pinigų brangioms knygoms, visokioms mašinoms ir instrumentams įsigyti.

Pirmųjų radau pas jį jau nemenką rinkinį, o iš pastarųjų nė viena manęs taip nenustebino ir taip nepradžiugino, kaip elektrinė.

Būtent pas jį pirmą kartą gyvenime man teko pamatyti šią nuostabią mašiną, vėliau man tapusią tokia gerai pažįstama, ir būtent jis suteikė man apie ją pirmąjį supratimą. Neįmanoma apsakyti, su kokiu smalsumu tada ją apžiūrinėjau ir kaip labai mane nustebino iš jos gaunamos kibirkštys ir smūgiai, taip pat ir kiti įvairūs ja atliekami eksperimentai. Nors ši jo mašina buvo senoviško tipo, su mažu burbulu ir dideliu sukimo ratu, palyginti su dabartinėmis dar labai netobula ir užėmusi beveik visą kambarį, tačiau kainavusi jam nemažus pinigus ir veikusi labai stipriai ir gerai. Ji man taip patiko, kad išgarsinau ją tarp visų savo pažįstamų, ir beveik nepraeidavo savaitės, kad nebūčiau pas jį apsilankęs ir neatsivedęs daugelio kitų pažiūrėti tiek jos, tiek mikroskopų ir kitų fizikos instrumentų, o ypač oro siurblio, kuriuos jis taip pat turėjo ir su ypatingu malonumu mums rodydavo savo bandymus. Tik gaila, kad šio žmogaus viešnagė pas mus Karaliaučiuje buvo neilga: jis tą pačią vasarą nuo mūsų išvyko, ir nuo to laiko jo nebemačiau. Jis buvo tikras brolis to Passeko, kuris vėliau buvo vietininku Smolenske.

Maždaug tuo pačiu metu susipažinau ir su kitu mūsų karininku, kuris tarnavo kapitonu, bet ne lauko pulkuose, o artilerijoje. Jį vadino Ivanu Timofejevičiumi, jis buvo iš ponų Pisarevų giminės ir kilęs iš tos pačios Kaširos apskrities, iš kurios buvau ir aš, vadinasi, buvo tikras mano kraštietis ir kaimynas pagal dvarus. Šiam žmogui keletą kartų teko reikalais lankytis mūsų kanceliarijoje ir šį tą su manimi pakalbėti, ir kadangi jis manyje, o aš jame pastebėjome daugeliu atžvilgių vienodus polinkius ir minčių sutarimą, tai ne tik mus supažindino, bet ir labai greitai sudraugino. Jis mane nepaprastai pamilo, o ir aš pajutau jam ne tik meilę, bet ir didelę pagarbą, kurios jis buvo ir vertas. Jis buvo gerokai vyresnis už mane, mėgo skaityti knygas, buvo laikomas solidžiu ir padoriu žmogumi, pelnė visų pagarbą ir nemėgo kalbėti apie niekus, o vis apie reikalus, ir reikalus gerus bei vertus klausytis, – o kadangi ir aš ne mažiau mėgau tokius pokalbius, tai būtent ir siejo mus draugyste, trukusia daugelį metų iš eilės. Tačiau apie šį laiką mūsų pažintis buvo tik pačioje pradžioje, nes netrukus po to jis išvyko į kariuomenę.

Kas dėl mano pažįstamų kanceliarijoje, tai ir prie jų apie šį laiką prisidėjo dar du, nes kadangi raštvedybos reikalų valanda po valandos daugėjo dėl to, kad mūsų generolui buvo pavestos vadovauti ir visos Prūsijoje buvusios kariuomenės, tai tam reikėjo atskiros karinės ekspedicijos, todėl jai valdyti ir buvo paskirti du karininkai: vienas – poručikas Kozlovas, vardu Sava Konstantinovičius, storas, paprastas, bet gana padorus vyras, greitai mane pamilęs, o kitas – podporučikas Nasetkinas, iš pulko raštininkų į karininkus išėjęs ir tikras raštinės žmogus nuo galvos iki kojų. Todėl su šiuo žmogumi turėjau tik paviršutinę pažintį, nes mūsų charakteriai buvo pernelyg skirtingi; be to, ir reikalais nebuvau su juo niekaip susijęs, ir abu jie sėdėjo kituose, prieangiu nuo mūsų atskirtuose kambariuose, o be to, ir nepietaudavo su mumis kartu pas generolą, o eidavo į savo butus.

Be aukščiau aprašytų užsiėmimų, tą vasarą turėjau dar vieną ypatingą.

Mūsų jaunimas panoro prie visų įprastų pramogų pridėti dar vieną, būtent – įkurti rusų bajorų teatrą. Prie to juos labiausiai paskatino tai, kad žiemą pas mus buvusi komediantų trupė išvyko į kitus miestus, ir mūsų teatro reginiai jau nuo pat pavasario nutrūko, o teatro namas stovėjo tuščias. Taigi mūsų ponams šovė į galvą pabandyti iš savęs pačių sudaryti tam tikros rūšies teatrą. Pirmieji to sumanytojai buvo: minėtas ponas Orlovas, Zinovjevas ir vienas atvykėlis, tada čia gyvenęs, pavarde ponas Dumašnevas. Vos jie šį reikalą sumanė ir pirmam bandymui paskyrė vieną iš mūsų tragedijų, būtent „Demofontą“ {M. V. Lomonosovo tragedija eilėmis, 5 veiksmų. Parašyta 1752 m. pagal užsakymą. Be „Demofonto“, Lomonosovas taip pat pagal užsakymą 1750 m. parašė kitą tragediją – „Tamira ir Selimas“.}, kai ėmė rinkti žmones, kurie kartu su jais ją vaidintų. Bet tai nebuvo taip lengva padaryti, kaip jie iš pradžių manė. Žmonių reikėjo daug, o tam tinkamų jie rasdavo mažai. Tie, kurie būtų galėję sutikti, buvo netinkami, o iš tinkamų ne kiekvienas norėjo ryžtis šiam reikalui ir prisiimti ne tik didelę naštą, bet ir savo noru paskui pasiduoti kritikai ir vertinimams. Man pasiūlymas iš jų buvo padarytas dar pačioje pradžioje ir vienam iš pirmųjų, bet aš ilgai kovojau pats su savimi ir neturėjau tiek dvasios, kad ryžčiausi šiam man neįprastam reikalui, ir sutikau su jų noru ne anksčiau, kaip po daugelio ir atkaklių visų jų prašymų. Tiesa, šiam reikalui jau turėjau šiokį tokį pasirengimą. Dar stovėdamas žiemos kvartaluose Estliandijoje, pamilau tragediją „Chorevas“ {A. P. Sumarokovo tragedija, išspausdinta 1747 m. ir padėjusi pagrindą jo literatūrinei šlovei. „Chorevo“ sėkmė prisidėjo prie domėjimosi teatro menu raidos ir turėjo įtakos nuolatinio teatro įkūrimui.} ir ne tik beveik visą išmokau atmintinai, bet ir išmokau tvarkingai deklamuoti kalbas, todėl šis reikalas man iš dalies jau buvo pažįstamas, o tai labai padėjo, kad sutikau prisiimti vieną vaidmenį. Nepaisant viso to, kadangi man dar niekada nebuvo tekę matyti rusų tragedijų vaidinimų, tai šis reikalas, o ypač dėl mano nedrąsumo ir drovumo, man atrodė labai keistas, ir jei nebūtų kiek padėjęs tas faktas, kad praėjusią žiemą ne kartą man teko matyti vokiškų tragedijų, vargu ar būčiau leidęsis į tai įkalbamas.

Kiek vargo jiems kainavo surinkti vyrus, tiek pat ar nepalyginamai daugiau reikėjo norint surasti tam tinkamų moterų. Šiai tragedijai jų reikėjo dviejų ir, deja, abiejų jaunų, o mes iš visų Karaliaučiuje buvusių rusų ponių negalėjome surasti nė vienos. Pagaliau su dideliu vargu buvo įkalbėta brigadininkienė Rozenienė, tada gyvenusi Karaliaučiuje.

Ši bajorienė buvo rusė, bet jau nebejauna, o kas blogiausia – apkūni ir visiškai netinkama mylimosios vaidmeniui. Bet ko nepadaro reikmė.

Mes ir ja jau džiaugėmės; bet kadangi kitos niekaip negalėjome surasti, tai nusprendėme tam panaudoti vyrą. Tam buvo išrinktas vienas iš mūsų draugų, būtent mano anksčiau minėtas p. Orlovo giminaitis ir draugas p. Zinovjevas. Jaunystė, švelnumas, gera laikysena ir pats veido grožis šio jauno, meilės verto žmogaus paskatino visus įprašyti jį prisiimti mylimosios vaidmenį, ir kadangi jis su tuo sutiko, tai brigadininkienei Rozenienei buvo skirtas patikėtinės vaidmuo, kuriuo ji buvo ir patenkinta.

Taip, surinkę visus tam reikalingus žmones, ėmėmės darbo. Tuoj pat visiems buvo išrašyti ir išdalyti vaidmenys, ir tuoj pat visi ėmė juos mokytis ir kalti atmintinai. Man teko gana didelis, tačiau aš pirmas iš visų jį išmokau. Ir dabar negaliu be juoko prisiminti, kaip labai mane užėmė šis vaidmuo ir su kokiu uolumu bei stropumu jį mokiausi. Ne kartą būdavo, kad aš, užsidaręs vienas savo bute, kelias valandas iš eilės šaukdavau, vaikščiodamas pirmyn ir atgal po savo kambarį; ne kartą pasitaikydavo, kad ir pačią naktį, užuot miegojęs, kartodavau tai, ką išmokau, ir stengiausi vis tvirčiau ir tvirčiau viską įspausti į atmintį. O kai savo darbą baigiau ir visą savo vaidmenį išmokau, tai jausto malonumo jau niekaip negaliu apsakyti. Įsivaizdavau apie save nežinia ką ir jau pats ėmiau raginti {Skatinti, stumti.} savo draugus, kad jie greičiau išmoktų savo vaidmenis; nes kadangi dėl savęs nė kiek neabejojau, o tvirtai tikėjausi, kad savo vaidmenį suvaidinsiu gerai, tai jau degiau nekantrumu, kad mūsų pradėtas reikalas greičiau įvyktų. Tačiau išėjo ne taip, kaip manėme ir ko tikėjomės. Aplinkybėms staiga panūdo pasikeisti: tarp šio sumanymo dalyvių kilo kai kurių nesutarimų, ir visas mūsų puošnus ir didingas sumanymas sprogo kaip muilo burbulas, ir taip anksti, kad daugelis nebuvo spėję išmokti nė pusės savo vaidmenų. Negaliu apsakyti, su kokiu skaudžiu nusivylimu sužinojau apie šį netikėtą viso mūsų reikalo žlugimą. Žinią apie tai gavau iš p. Orlovo.

– Ar žinai, Bolotovai, mano drauge, kokia bėda? – tarė jis man, vieną rytą atėjęs pas mus ir mane apkabindamas. – Mūsų reikalui juk nebebūti, jis sužlugo!

– Ką?! Ką tu sakai? – sušukau aš, priblokštas. – Negali būti!

– Būtent taip, – tęsė jis, – ir tu, mano drauge, daugiau nebesivargink ir savo vaidmens nebekalk.

– Še tau! – sušukau aš. – Vaidmens nebesimokyk; juk jis man jau seniai išmoktas, vadinasi, visas mano triūsas ir pastangos buvo veltui. Ačiū!

– Na, ką padarysi, balandėli! Tegu jau taip būna, aš pats dėl to sielojuosi, ir aš pats daug buvau išmokęs; bet ką padarysi, susidarė aplinkybės, ir aplinkybės tokios, kad mums dabar apie tai daugiau nebegalima nė galvoti.

– Bet kokios gi tokios? – paklausiau aš.

– Na, kokios bebūtų, – tarė jis, – man tau to pasakyti negalima, užtenka, kad reikalas baigtas ir jam niekada nebebūti.

Tai pasakęs, jis nubėgo nuo manęs kaip žaibas, taip kad aš likau didžiausiame nustebime ir ant jo supykęs.

Nepaisant viso to, šiuo klausimu jis buvo toks santūrus, kad ir vėliau, kad ir kaip stengiausi, niekaip negalėjau nei iš jo, nei iš kitų sužinoti tikrosios to priežasties. Visi kiti teisinosi patys nežiną, o jis žinojo, bet visiems tik sakė, kad jam pasakyti negalima, todėl ir likau visiškame nežinojime, kas gi iš tikrųjų sužlugdė šį sumanymą, ir nežinau to net iki šiol.

Netrukus po to man teko kartu su jais pačiais ir su minėtąja ponia brigadininkiene Roze-niene būti Karaliaučiaus žydų sinagogoje, arba susirinkimų namuose, ir pamatyti jų pamaldas. Šis reginys man buvo naujas ir iki tol niekada nematytas, ir žiūrėjau į jį su ypatingu smalsumu ir dėmesiu.

Brigadininkienės Rozenienės ir grafo Schwerino kilmingumas buvo priežastis, kad mums nebuvo kliudoma įeiti į šiuos maldos namus kaip tik tuo metu, kai pas juos vyko pamaldos ir visas šis pastatas buvo pilnas daugybės žmonių. Tai buvo pačios Petrinių mugės metu, kai visas miestas buvo pilnas daugelio šimtų lenkų žydų. Sinagoga buvo mūrinė, nemenko dydžio ir galėjo sutalpinti daugybę žmonių. Radome ją jau visą pilną žmonių, bet dar nepradėjusių savo pamaldų, ir kadangi šį kartą man pavyko jas matyti nuo pat pradžios iki galo, tai galiu jas, kaip ir pačią sinagogą, smulkiai aprašyti.

Šis pastatas buvo taisyklingas pailgas keturkampis, iš lauko papuoštas (buvo) nedaugeliu architektūrinių puošmenų, bet be jokio kupolo viršuje ar kokio nors iškilimo virš stogo; o viduje neturėjo nė menkiausios puošmenos. Visa, kas krito mums į akis įėjus, buvo tik vienintelis, kokį pusantro aršino nuo grindų pakeltas, aštuonkampis ambonas {Ambona.}, įrengtas šių namų viduryje ir viršuje aptvertas žemu parapetėliu. Visas šis ambonas buvo ne daugiau kaip keturių aršinų skersmens, ir užlipti ant jo iš šonų buvo įtaisyti du laipteliai su pakopomis. Abiejose šio ambono pusėse buvo ištisiniai suolai sėdėti, lygiai tokie, kokie daromi liuteronų bažnyčiose, tik su tuo skirtumu, kad juos skiriančios sienelės buvo aukštesnės ir tokių proporcijų, kad suoluose stovintis žmogus galėtų į jas atsiremti alkūnėmis. Šiais suolais buvo užpildyta visa vidinė šio pastato erdvė, ir praėjimas paliktas tik viduryje, kokių trijų aršinų pločio. Taip pat šiek tiek laisvos vietos buvo ir priekyje, kur kitose bažnyčiose paprastai įrengiamas altorius, bet žydų sinagogose čia nebuvo nieko panašaus į altorių ar į sostą, ir tai todėl, kad jų sinagoga nėra tikroji jų bažnyčia ar šventykla, kurios jie niekur neturi, o vien tik tam tikros rūšies namai, skirti žydų susirinkimams, šlovinamosioms giesmėms ir psalmėms Dievui giedoti ir pamokymui, skaitant Šventąjį Raštą. Todėl jų priekinėje sienoje, tarp langų, ir įrengta tam tikros rūšies nedidelė sienoje esanti spinta ar niša, uždengta nedidele užuolaida, ir čia laikomos jų Senojo Testamento Šventojo Rašto knygos, pagal senovinį paprotį parašytos ant pergamento ritinių. Šie du ar trys daiktai, tai yra ambonas, suolai ir spinta, ir sudarė visas jų sinagogos vidaus puošmenas, o ketvirtą daiktą sudarė erdvūs chorai, įrengti prie galinės sienos ties įėjimu, iš sinagogos pusės pridengti tokiomis tankiomis grotomis, kad niekaip nebuvo galima matyti visų choruose stovinčiųjų. Šie chorai, sudarantys visiškai atskirą skyrių ir neturintys jokio susisiekimo su sinagogos vidumi, pas juos skirti moterims, ir kadangi šios pas juos niekada neturi įeiti ten, kur stovi ir sėdi vyrai, tai ir įėjimas į šiuos chorus įrengtas atskiras, ir ne iš vidaus, o iš pastato išorės.

Radome visus minėtus suolus pilnus sėdinčių žmonių, iš kurių vieni buvo atidengtomis galvomis, o kiti jas buvo prisidengę tam tikros rūšies šilkinėmis įvairiaspalvėmis skraistėmis ar apdangalais.

Visi sėdėjo nepaprastai pamaldžiai ir romiai, ir visame susirinkime nebuvo nė menkiausio triukšmo ir šauksmo. Mus nuvedė ir pastatė viduryje, prie pat minėto ambono, ir čia mums nutiko kai kas juokingo.

Minėtoji su mumis buvusi brigadininkienė Rozenienė, nė nenumanydama, kam pas juos įrengtas minėtas ambonas, o laikydama jį ne kuo kitu, kaip vieta kilmingiems asmenims, vadinasi, ir sau stovėti tinkamiausia ir patogiausia, buvo tokia neapdairi, kad, nieko nepaklaususi, staiga sumanė ant jo užlipti ir užimti sau vietą. Dieve mano! Koks tą pačią minutę visoje sinagogoje kilo triukšmas, burbėjimas, murmėjimas ir pasipiktinimas! Visi nukreipė į ją akis, ir daugelis net pašoko iš savo vietų ir nežinojo, ką daryti. Jiems ir tai jau buvo nepaprastai skaudu ir nemalonu, kad moteris išdrįso įeiti į jų susirinkimą. Jie ir į tai jau žiūrėjo šnairomis, bet dėl jos kilmingumo neišdrįso prieštarauti; bet pamatę ją užlipusią į vietą, kurią laikė šventžiausia, labai sumišo ir sunerimo. Keletas žmonių, ir, reikia manyti, iš jų vyresniųjų, beveik be atminties pribėgo prie mūsų, stovinčių ant grindų prie ambono, ir kuo graudžiausiai ir nuolankiausiai, lenkdamiesi ir rodydami į brigadininkienę, prašė mūsų įkalbėti ją nulipti žemyn.

– Ak, carski, carski geradėjai! – kalbėjo jie mums, prispaudę rankas prie širdžių. – Ak, to nie treba, to nie treba!

Bet mes neleidome jiems ilgai nerimauti ir pašnibždėjome poniai brigadininkienei, kad malonėtų nulipti žemyn; bet ji ir pati, pastebėjusi savo sukeltą sujudimą visame susirinkime, buvo tokia protinga, kad tuoj pat nulipo žemyn ir mandagiai paprašė jai atleisti, teisindamasi savo nežinojimu, ir tai tuoj pat nuramino visą susirinkimą.

Netrukus po to prasidėjo jų pamaldos. Jos susidėjo iš psalmių giedojimo visu susirinkimu hebrajų kalba. Bet čia ne tik ponia brigadininkienė, bet vos ir mes visi nepridarėme didžiausios kvailystės. Visiems mums kainavo didžiausių pastangų susilaikyti nuo juoko ir nuo to, kad nepradėtume kvatoti visa gerkle: tokios juokingos mums pasirodė jų pamaldos. Jose iš tikrųjų, o ypač mums, nepratusiems ką nors panašaus matyti, buvo daug nepaprasto ir juokingo. Vos jų vyriausiasis rabinas užtraukė savo psalmės giesmę, kaip visi suoluose sėdėjusieji pašoko iš savo vietų ir, užsidengę savo apdangalais, tapo lyg pamišę: jie trypė kojomis, mojavo rankomis, kraipydamiesi visu kūnu, lingavo galvomis ir tuo pat metu leido tokius keistus cypimus, vaitojimus ir šauksmus, kad mes buvome priversti beveik užsikimšti ausis, kad išgelbėtume savo klausą nuo tokios keistos ir neįprastos muzikos. Žodžiu, triukšmas, šauksmas ir vaitojimas visoje sinagogoje pasidarė toks didžiulis, o visų kraipymasis toks keistas ir juokingas, kad kai kurie iš mūsų iš tikrųjų niekaip negalėjo susilaikyti nuo juoko; ir kitiems šis reginys buvo nepaprastai stulbinantis, ir mes nesiliovėme tuo stebėtis tol, kol mums neišaiškino, kad pagal žydų įstatymą Dievą reikia šlovinti ne tik savo lūpomis, bet ir visais sąnariais ir kad mūsų matomas kraipymasis ir trypimas kojomis yra šios šventos pareigos atlikimas.

Tai mus šiek tiek nuramino ir privertė ramiai laukti šio nepaprastai nedarnaus ir ausiai nemalonaus giedojimo pabaigos.

Po to pamatėme, kad buvo rengiamasi kažkokiai procesijai ar eisenai. Keletas žmonių, išėję iš savo suolų, pamaldžiai išsirikiavo eile priešais minėtą spintą. Mes smalsiai žiūrėjome, kas bus, ir pamatėme paskui vyriausiąjį rabiną, pagarbiai priėjusį prie spintos, atitraukusį užuolaidą ir su didžiausiu pamaldumu išimantį iš ten Šventojo Rašto ritinius, parašytus ant pergamento ir suvyniotus į brangius štofus {Audinius.}. Jis dėjo juos ant galvų prie jo prieinantiems minėtiems žmonėms, kurie juos priimdavo su didele pagarba. Paskui, jam pačiam einant priekyje, jie nešė juos vieną po kito procesija aplink visus suolus ir paskui užnešė ant minėto ambono. Ten jau buvo parengtas tam tikros rūšies žemas staliukas, uždengtas brangiu audiniu. Ant jo jie išvyniodavo vieną ritinį po kito ir kurį laiką kiekviename iš jų skaitė Raštą visa gerkle, keistai badydami {Liesdami, baksnodami.} pergamentą didžiulėmis paauksuotomis rodyklėmis, lygiai tokiomis, kokias mūsų paprastose mokyklose naudoja raštingumo besimokantys vaikai, tik nepalyginamai didesnėmis. Šis reginys mums taip pat buvo linksmas ir juokino mus iki juoko. Bet kad ir kaip sunku mums buvo susilaikyti nuo juoko, o ypač matant jų juokingą rodymą, vis dėlto turėjome tiek dvasios, kad sulaukėme šio keisto ir su didžiuliu kraipymusi, maivymusi, šūkavimu ir vaitojimu sujungto skaitymo pabaigos. Jam pasibaigus, šie ritiniai su tokia pačia ceremonija ir visiems giedant buvo vėl nunešti atgal ir, kaip anksčiau, padėti į spintą ir uždengti užuolaida, ir tuo baigėsi visos pamaldos, ir visi ėmė skirstytis namo; tai pamatę, išėjome ir mes iš šio žydų susirinkimo, prieš tai padėkoję vyresniesiems už suteiktą mums malonumą.

Tuo tada ir baigėsi mūsų pasivaikščiojimas; ir kadangi mano laiškas jau ilgas, tai šiuo baigsiu ir jį, pasakydamas jums, kad esu jūsų ir taip toliau.

NAUJAS BUTAS

74-asis laiškas

Mielas bičiuli! Tęsdamas toliau savo pasakojimą, dabar pasakysiu, kad prie įsimintinų tos pačios vasaros dalykų priklauso ir tai, kad ją gavau sau naują ir geresnį butą, vadinasi, persikėliau jau į ketvirtą. Tiesa, nebuvo visai blogas ir tas, kuriame gyvenau, tačiau, kadangi jis buvo ne itin arti pilies ir kasdienis vaikščiojimas į jį man įkyrėjo, o ypač lietingu rudens ir žiemos metu, be to, būdamas nuošaliame skersgatvyje, jis buvo ir kiek nuobodokas, o man, tada tarnaujančiam prie gubernatoriaus ir jau šį tą reiškiančiam, norėjosi turėti butą jau kiek ir geresnį. Taigi tol nedaviau ramybės mūsų plac-majorui, kol jis man nepaskyrė naujo, ir būtent to, kurį buvau nusižiūrėjęs. Jame iki tol gyveno vienas mūsų armijos poručikas iš Čeliščevų giminės, vardu Ivanas Jegorovičius, tas pats, kuris vėliau buvo Tulos baudžiamųjų bylų rūmų patarėju. Ir kadangi buvome su juo pažįstami ir bičiuliai, tai būtent dėl šios priežasties ir sužinojau apie šį butą ir nekantriai laukiau to laiko, kai jis išvyks į kariuomenę.

Tai įvyko šios vasaros pradžioje, ir tada nedelsiau nė minutės, o tuoj pat į jį persikėliau.

Su šiuo butu man buvo susiję daug patogumų, ir nė vienu iš visų ankstesnių nebuvau taip patenkintas, kaip šiuo paskutiniu, nes, pirma, jis buvo arčiau pilies nei visi ankstesni, ne toliau kaip dviejų šimtų sieksnių nuo jos; antra, stovėjo gatvėje, nors ir mažoje, bet tokioje, kuria daug vaikščiota ir važinėta, o ypač pasivaikščioti po sodus, vadinasi, nenuobodžioje. Namelis, nors ir nedidelis, buvo linksmas ir šiltas. Visas jo viršutinis aukštas buvo paskirtas man, ir nors visas jis tesusidėjo iš dviejų kambarių ir nedidelio prieangio, tačiau man to užteko ir net su kaupu. Viename, erdvesniame iš minėtų kambarėlių, įsikūriau pats, ir jis man buvo ir miegamasis, ir priemenė, ir viskas, viskas, o kitą, šoninį ir gerokai ankštesnį, paskyriau savo jaunesniajam tarnui Avramui ir savo bagažui: ten buvo mano skrynia ir visi kiti mantos daiktai. Abu šie kambariai buvo švarutėliai sutvarkyti, baltučiai ir apstatyti pakankamu skaičiumi staliukų ir kėdžių, o daugiau man ir nereikėjo. Vaizdas iš namo ir mano langų vienoje pusėje atsivėrė į nedidelį vaisingą sodelį, priklausantį gretimam namui, kurio vaismedžiai savo viršūnėmis siekė net pačius mano langus ir beveik jų liesdavo, o kitoje – į gatvę ir per ją į puikų, taisyklingą, pavėsinėmis ir parteriais papuoštą sodą, priklausantį dideliam mūriniam namui, stovėjusiam už gatvės beveik priešais mano butą. Šis sodas mane ypač linksmino. Jis buvo taip arti ir taip išsidėstęs, kad galėjau jį visą apžvelgti ir matyti visus jame vaikštinėjančius ir visa, kas jame vyko ir buvo. Net gėles, kuriomis gausiai buvo apsodintos parterių lysvelės, mačiau iki vienos, o kvapniųjų žolių ir gėlių aromatas pasiekdavo net mano langus, ypač vakarais. Ne kartą mačiau jame ištisas draugijas, leidžiančias laiką pasivaikščiojimuose, o kartais pusiau atviroje pavėsinėje, stovinčioje tiesiai priešais mano langą, sėdintį ir vienumoje knygą skaitantį jaunuolį. Kitu metu ten ateidavo visa to namo šeima ir gerdavo arbatą su savo svečiais. Į trečią pusę, nors iš mano buto langų vaizdo ir nebuvo, užtat iš mano prieangio buvo išėjimas į tam tikros rūšies galerijėlę, pristatytą iš šono prie mano aukšto, iš kurios atsivėrė akims pats maloniausias reginys. Šis namelis stovėjo beveik pačiame krante to didelio ir ežero išvaizdą turinčio tvenkinio, kuris yra šio miesto viduryje ir kurį jau turėjau progos minėti. Visas priešingas krantas buvo papuoštas ištisiniais, beveik vieną junginį sudarančiais mūriniais namais. Visi jie buvo keleto aukštų, visi nudažyti įvairiomis spalvomis, visi stovėjo sienomis prie pat vandens, taip kad vanduo skalavo jų sienas ir valtelėmis bei šliupais buvo galima priplaukti prie pat jų prieangių. Žodžiu, dėl šio kranto apvalumo jie sudarė patį didingiausią amfiteatrą, o ypač ramiu oru, kai lygiame vandens paviršiuje jie visi atsispindėdavo apversti, tarsi veidrodyje. Didžiulė daugybė langų, kuriais šie pastatai buvo išmarginti, ir įvairiaspalviai skėčiai, kurie nuo daugelio jų saulėtu metu būdavo atlenkiami, suteikdavo šiam paveikslui dar daugiau prabangos ir grožio.

Ne kartą išėjęs sėdėdavau šioje galerijėlėje ir iki susižavėjimo grožėdavausi šiuo reginiu.

Ne kartą išsinešdavau ten staliuką ir po keletą valandų sėdėdavau čia pavėsyje, po paprastu stogeliu, gryname ore ir, grožėdamasis vietos grožiu, užsiimdavau arba kokios nors malonios ir naudingos knygelės skaitymu, arba ką nors rašydavau sau mokslui ir pamokymui. Noras rašyti jau tada manyje ėmė atgimti, ir dariau pirmuosius to bandymus. Neretai į šią galerijėlę mane išviliodavo malonūs darnios muzikos garsai. Taip jau buvo, kad namuose, supančiuose šį puikų tvenkinį, gyveno daug muziką mėgstančių žmonių, todėl mano klausą neretai linksmino iš vienų langų malonus skersinių fleitų tonas, iš kitų – valtornų, iš trečių – smuikelių ir kitų instrumentų, o dažnai ir po patį tvenkinį irkluodami plaukiodavo maži laiveliai su ištisomis abiejų lyčių žmonių draugijomis ir dar labiau pagyvindavo reginį. Neretai šiuose savo plaukiojimuose jie guosdavosi muzika ar malonių dainų giedojimu. Siauras ir labai ilgas tiltas, padarytas tik pėstiesiems pereiti per visą tvenkinį ir matomas man kairėje pusėje kiek atokiau, o už jo tolimesni šio tvenkinio krantai, papuošti daugybe puikių taisyklingų sodų ir įvairių formų pavėsinėmis, pastatytomis beveik ant pat vandens, suteikdavo šiai vietai dar daugiau grožio. Minėto tilto beveik niekada nebuvo tekę matyti tuščio, bet visada ant jo būdavo daugybė pirmyn ir atgal einančių žmonių. Kartais jie susirinkdavo būriais ir, atsirėmę alkūnėmis į turėklus, žiūrėdavo į šį ežerą ir kartu su manimi grožėdavosi jo grožybėmis arba guosdavosi malonia muzika, girdima iš daugelio jo krantuose pastatytų namų.

Be visų šių išorinių pranašumų, mano butas turėjo dar vieną ypatingą, kuris man buvo maloniausias iš visų, būtent – gerą šeimininką. Nors jis buvo amatininkas, pagal amatą švelniosios odos dirbėjas, ir be to labai vidutinio pasiturėjimo, aš juo buvau labiau patenkintas nei pačiu geriausiu ir turtingiausiu šio miesto piliečiu. Iš nieko visame Karaliaučiuje ir per visą savo buvimą jame nemačiau tiek gero, kiek iš šio geraširdžio senuko, ir galiu pasakyti, kad juo ir visa jo šeima buvau labai patenkintas. Jis turėjo žmoną senutę, tokią pat gerutę ir tylutę, koks buvo pats. O likusią jo šeimą sudarė du sūnūs ir dvi dukterys, visi jau suaugę ir visi geri; abu pirmieji padėjo tėvui darbe, o abi pastarosios – motinai, ir visi apskritai rodė savo tėvams ypatingą pagarbą, kurios šie buvo ir verti. Negalėjau atsigėrėti romiu, geraširdžiu ir doru abiejų senukų būdu ir stebėjausi, kad Karaliaučiaus viduryje radau tokius gerus žmones. Bet mano nuostaba greit išnyko, kai sužinojau, kad mano senukai buvo ne čiagimiai Prūsijos gyventojai, o kilę iš tokios šalies, kuri pilna gerų ir dorų žmonių ir kuri garsėja savo gyventojų būdo gerumu, būtent iš Šveicarijos.

Ir iš tiesų, šie senukai mane nustebino savo nepaprastu palankumu man.

Vos tik spėjau su jais susipažinti ir porą kartų pas juos apačioje apsilankyti, šį tą su jais, o ypač apie Šveicariją, vokiškai pasikalbėti ir praleisti pokalbiuose su jais po porą valandų, kai jie mane nepaprastai ir taip pamilo, tarsi būčiau jiems koks giminaitis. Jie tuoj pat ėmė man teikti pasiūlymą po pasiūlymo, ir tokius pasiūlymus, kurie man buvo tiek pat malonūs, kiek netikėti ir nuostabūs. Pats pirmasis buvo prašymas, kad liepčiau atidėti į šalį ir paslėpti visą savo žygio patalynę su užvalkalais, pagalvėmis ir antklodėmis ir leisčiau jiems tuo pasirūpinti, sakydami, kad aš galbūt būsiu patenkintas jų patalyne. Nustebau tokiu prūsams nebūdingu palankumu ir, iš mandagumo atsisakinėdamas, sakiau, kad taip užtrauksiu jiems rūpesčių ir nuostolių. Tačiau jie to nė girdėti nenorėjo, o būtinai reikalavo, kad sutikčiau su jų noru, tikindami, kad tuo nei sau, nei man nepadarys nė menkiausio nuostolio. Žodžiu, kad ir kaip atsisakinėjau, buvau priverstas sutikti su jų noru. Ir kaip gi labai nustebau, jau kitą dieną radęs pas save puikų pūkinį patalą su švariomis, baltomis ir minkštomis pagalvėmis ir su puikia balta užuolaida, išskalbta ir iškrakmolyta iki blizgesio. Labai seniai, o tiksliau, dar niekada nemiegojęs tokiuose minkštuose pataluose, tą naktį miegojau kaip rojuje, ir nors buvo tas nepatogumas, kad vietoj ankstesnės antklodės, pagal jų paprotį, turėjau užsikloti ir miegoti po kitu, plonu ir minkštu pūkiniu patalu, tačiau, savo nuostabai, pamačiau, kad šis paprotys ne toks blogas, kaip iš pradžių įsivaizdavau, ir prie jo ne tik greitai pripratau, bet taip pamėgau, kad jau teikiau jam pirmenybę prieš geriausias antklodes. Daugeliui, nemiegojusiam po tokiais pūkiniais patalais, tai atrodys keista ir neįtikėtina, bet lygiai taip ir aš iš pradžių galvojau, tačiau patirtis man įrodė visiškai priešingai. Apatinio pūkinio patalo minkštumas ir nepaprastas viršutinio purumas lemia tai, kad šiame guolyje galima miegoti labai ramiai ir kad viršutinis pūkinis patalas šildo geriau už visas antklodes, o nė menkiausio sunkumo nesukelia.

Tiesa, iš pradžių buvau užsispyręs ir niekaip nenorėjau gultis po pūkiniu patalu, bet noras įtikti mano šeimininkų norui nugalėjo mano pasibjaurėjimą, ir tuo taip labai įtikau savo šeimininkams, kad jie nepaprastai stengėsi, jog mano guolis visada būtų švarus, baltas ir tvarkingas. Kiekvieną sekmadienį jie keisdavo visus užvalkalus ir paklodes, o kas mėnesį – ir pačią mano lovos užuolaidą. Stebėjausi šiuo jų stropumu, bet dar labiau nustebau, kai sužinojau, kad visus savo baltinius jie skalbdavo tik du kartus per metus. Iš pradžių man tai buvo nesuprantama, bet vėliau sužinojau, kad jie turi atsargoje tokią daugybę visokių baltinių, kad jiems nereikia jų skalbti dažniau kaip du kartus per metus. Bet užtat jie niekada ir neleidžia, kad kokie nors baltiniai pernelyg susiteptų.

O kai ateina laikas juos skalbti, tada tai daro samdydami žmones, išvien, ir prie to triūsia daugiau kaip dvi savaites iš eilės.

Tai paprastai būna pavasario pradžioje ir vasaros pabaigoje. Ir tada beveik visą pievą nukloja savo išskalbtais ir saulėje balinamais baltiniais, nes jie juos ne tik skalbia, bet ir visą dieną balina saulėje, be paliovos apšlakstydami vandeniu. Nustebau, kartą pamatęs visą savo šeimininko šeimą taip besidarbuojančią, ir pasibaisėjau didžiule daugybe baltinių, priklausiusių vieniems jų namams.

Kad ir kaip buvau patenkintas šiuo savo šeimininkų palankumu, netrukus po to sekęs kitas ir naujas pasiūlymas mane nustebino dar labiau. Mano geraširdžiai senukai, pamatę, kad aš niekada nepietaudavau namie, o vakare, grįždamas namo nakvoti, tenkindavausi tik pačia lengviausia ir mažiausia vakariene, kurios paprastai siųsdavau į artimiausią karčemą, panoro ir nuo šio vargo mane išvaduoti ir kartą man pasakė, kad jiems gėda man siūlyti, ar negalėčiau vakarais pasitenkinti jų menka duona ir druska, ir kad jie jau pasistengs, kad niekada nebūčiau alkanas. Šis pasiūlymas mane pritrenkė, ir kadangi žinojau, kad jų duona ir druska ne tokia menka, kaip jie sakė, o jie valgė gerai ir sotiai, tai gėdijausi priimti šį pasiūlymą, nors jis man ir nebuvo nemalonus, ir sutikau ne anksčiau, kaip pažadėjęs jiems už viską sumokėti, kiek jiems bus malonu. „Gerai, gerai, pone podporučike! – atsakė jie man į tai, nusišypsoję. – Tai pamatysime, o jūs tik būkite patenkintas mūsų duona ir druska.“

Seniai jau pratęs prie lengvų ir mažų vakarienių, turėjau tuo daugiau priežasčių būti patenkintas jų rūpinimusi manimi, kad nuo to laiko kiekvieną vakarą mėgavausi nepalyginamai geresnėmis vakarienėmis nei anksčiau. Jie mane taip pamilo, kad palikdavo man geriausius savo valgio kąsnius ir dalis, ir nebuvo vakaro, kad man į viršų nebūtų atnešta dvi ar trys lėkštutės su puikia sijota ruginė duona ir skaniais kąsneliais. Žodžiu, neretai atrodydavo, kad jie tyčia man gamindavo valgį, ir tokį gerą, kad buvau be galo patenkintas. Šis jų palankumas vėliau nuėjo net taip toli, kad, kai nebeturėjome stalo pas gubernatorius, jie tokiu pat būdu aprūpindavo mane ne tik vakarienėmis, bet ir pačiais pietumis, ir kadangi nebuvo dienos, kad negaučiau iš jų po tris ir keturias lėkštutes puikiai pagaminto ir skanaus valgio, tai negaliu deramai apsakyti, kaip labai šiuo atžvilgiu buvau patenkintas savo šeimininkais, kurie tokiu būdu maitino ne tik mane, bet ir patį mano tarną.

Pagaliau priėjo prie to, kad jie nebenorėjo, jog gerčiau ir savo paties arbatą, bet prašė man leisti ir ją man siųsti kiekvieną rytą. Nors su tuo man buvo labiausiai gėda sutikti, bet buvau priverstas ir čia nusileisti jų prašymams ir norams, ir nuo to laiko rytais visada gerdavau puikią arbatą su grietinėle, o sekmadieniais – ir pačią kavą.

Štai kokie geri žmonės man pasitaikė šeimininkai; stebėjausi ir nesupratau, už ką jie mane taip mylėjo ir taip man gera darė, ir ne kartą neapleisdavau jų apie tai klausti; bet jie man visada užčiaupdavo burną ir tik sakydavo, kad jie manimi labiau patenkinti nei aš jais ir laiko sau laime, kad turi tokį romų, ramų ir pastovų įnamį.

Vienintelis su šiuo butu susijęs trūkumas buvo tas, kad jie neturėjo tokio erdvaus kiemo, kad galėčiau jame pastatyti savo vežimą ir arklius, bet ir šį trūkumą pataisiau tuo, kad išsiprašiau arkliams ir kitam savo žmogui kitą butą, kur jis gyveno ir pats save maitino, kaip apie tai jau minėjau ankstesniuose savo laiškuose.

Žodžiu, pasikeitus mano butui, daug kuo pasikeitė ir mano aplinkybės.

Gyvenau čia linksmai, ramiai ir visapusiškai pasiturimai, ir nereikėjo man rūpintis nei maistu, nei savo išlaikymu; bet reikia prisipažinti, kad kuo meilesni ir paslaugesni man buvo šeimininkai, tuo labiau stengiausi ir aš elgtis solidžiau, pastoviau ir tuo palaikyti jų gerą nuomonę apie save.

Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad maždaug tuo pačiu metu ėmiau stropiau skaityti moralizuojančias, o iš dalies ir pačias filosofines knygas ir valanda po valandos jas vis labiau pamėgau. Atsitikimą ir progą tam ypač suteikė pats šis butas, vadinasi, ir šiuo atžvilgiu esu jam daug skolingas. Minėtas atsitikimas buvo toks:

Visai šalia jo buvo mūsų žygio atsarginė vaistinė, o prie jos vienas vaistininkas, nepaprastai gero būdo ir savybių žmogus, vardu Hermannas. Jis buvo kilęs iš Revelio, protingas, pastovus vaikinas, mėgęs skaityti knygas ir užsiimti mokslais. Geradarė ir manimi besirūpinanti lemtis suteikė man progą su juo susipažinti, ir kadangi jis gyveno nuo manęs tik kokį šimtą žingsnių, tai neretai pas jį užeidavau, ir per trumpą laiką tapome draugais, sėdėdavome, kalbėdavomės ir vaikščiodavome kartu viename viešame sode, esančiame šalia jo. Būtent per šiuos susitikimus kartą prakalbome apie knygas. Jis, sužinojęs, kad esu jų mėgėjas, ypač rekomendavo man vieną ir taip ją išgyrė, kad tą pačią dieną nusipirkau ją knygyne. Tą dieną ir dabar dar laiminu ir dėkoju lemčiai už tai, kas tada man nutiko, nes ši knyga vėliau tapo pagrindu viso mano po to sekusio gero filosofinio gyvenimo ir buvo tarsi pamatas, ant kurio ėmė kurtis visas mano šio gyvenimo ramybės ir gerovės pastatas. Ši įsimintina knyga buvo pasaulyje žinomas ir toks garsus pono Hoffmanno veikalas „Apie sielos ramybę“, ir man taip patiko, kad keletą kartų ją perskaičiau nuo pradžios iki galo ir per tai įgijau daug tikrai filosofinės dvasios; tai ir buvo priežastis, kad nuo to laiko ėmiau vis stropiau skaityti ir įsigyti gerų moralizuojančių knygų, kurios vėliau taip prisidėjo prie visų mano žinių ir mokslų.

Prie tolesnių įsimintinų to meto dalykų, susijusių su manimi, priklausė ir tai, kad netrukus po persikraustymo į šį butą pirmą kartą išmokau ir ėmiau rūkyti tabaką. Proga tam buvo ypač įsimintina. Jau kurį laiką prieš tai mane kankino dažni vidurių užkietėjimai. Iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio, bet laikui bėgant jie man darėsi vis sunkesni.

Tai paskatino mane apie juos pasikalbėti su vienu iš mūsų gydytojų, man pažįstamu ir gydymo mokslą gana išmanančiu žmogumi.

Jis man pasakė, kad tai kyla nuo mano sėdėjimo, ir, užuot man, kaip prašiau, išrašęs vaistų, paklausė, ar rūkau tabaką. Išgirdęs, kad dar niekada nebuvau rūkęs, patarė man vietoj visų vaistų rytais rūkyti tabaką prie arbatos ir po to suvalgyti arba riekelę duonos, užteptos čiuchonišku sviestu, arba po keletą prancūziškų džiovintų slyvų, tikindamas, kad tai ne tik panaikins mano vidurių užkietėjimus, bet ir ateityje nuo jų apsaugos. Šis patarimas buvo išmintingiausias ir man labai naudingas, ir aš dar ir dabar dėkoju už jį ponui Nilusui, nes kadangi šį patarimą vykdžiau labai tiksliai, tai ne tik tada atsikračiau savo vidurių užkietėjimų, bet, nuo to laiko pripratęs visada rūkyti tabaką prie arbatos, jais niekada daugiau nebesikankinau, o kas geriausia – per visą vėlesnį savo gyvenimą beveik niekada nebesirgau. Ar nuo to taip atsitiko, ar ne nuo to, jau nežinau, tik tiek žinau, kad visi geriausi pasaulio medikai minėtą tabako rūkymą prie arbatos laiko geriausia profilaktine priemone nuo daugelio ligų ir tai grindžia tuo, kad toks rūkymas visada palaiko vidurius laisvus; ir tai visiškai teisinga, kaip man įrodė mano paties pavyzdys, tik reikia šventai laikytis taisyklės kitu metu jokiu būdu tabako nerūkyti, o ir geriant arbatą – ne ilgiau, nei ją geri. Būtent taip visą gyvenimą rūkiau tabaką, ir galbūt todėl jis man buvo toks naudingas.

Kitas įsimintinas dalykas buvo tas, kad maždaug tuo metu jau ėmiau gerokai gausinti savo biblioteką. Tam labiausiai paskatino ta aplinkybė, kad sužinojau, jog Karaliaučiuje knygų galima įsigyti ne tik pirkus krautuvėse, bet ir labai dažnai vykstančiuose knygų aukcionuose, o šiuose dar ir su tuo pranašumu, kad gerokai pigesne kaina ir neretai už tikrą niekniekį. Apie tai sužinojau iš tų pačių savo draugų, vokiečių kanceliaristų. Vos jie mane kartą nusivedė į vieną tokį aukcioną, kaip man tai taip patiko, kad nuo to laiko nepraleidau nė vieno iš visų mano laikais vykusių, kad jame nepabūčiau, ir, mano neapsakomam džiaugsmui, jie vykdavo gana dažnai. Šis miestas buvo pilnas mokytų žmonių ir knygų mėgėjų, o kadangi tokie neretai mirdavo, o ne kiekvieno įpėdiniai būdavo knygų mėgėjai, tai ir suteikdavo progą po jų likusias knygas parduoti aukciono varžytynėse. Kaskart, kai taip atsitikdavo, apie tai būdavo paskelbiama laikraščių prieduose ir visiems norintiems būdavo dalijami spausdinti visų parduodamų knygų katalogai. Ir tada paskirtą dieną į tuos namus susirinkdavo visi pirkti norintys, susėsdavo prie ilgo stalo, o aukcionierius atsisėsdavo jo gale ir, skelbdamas knygas pagal numerius, kiekvieną pirmiausia duodavo visiems prie stalo sėdintiems peržiūrėti, o paskui klausdavo, kas ką už ją duos, ir prasidėdavo įprastos aukciono varžytynės; kiekvienas pridėdavo šiek tiek kainos, ir vos tik nustodavo kainą kelti, tai, kokia bebūtų paskutinė, už ją, trečią kartą sudavus plaktuku, knyga jau tam ir likdavo.

Neįmanoma apsakyti, su kokiu malonumu lankydavausi šiuose aukcionuose ir už kokią menką, nieko nevertą kainą kartais juose įsigydavau pačių puikiausių knygų.

Neretai pasitaikydavo, kad pirkti norinčiųjų susirinkdavo labai nedaug, ne daugiau kaip dešimt ar penkiolika žmonių, o kadangi visi jie buvo skirtingų skonių ir ne kiekvienam kiekviena knyga patikdavo, tai pasitaikydavo, kad už kai kurias niekas neduodavo nė kapeikos ir tekdavo ją atiduoti tam, kas juokais duos kapeiką ar dvi; būtent tokiu būdu ir įsigydavau daugybę knygų už tikrą niekniekį ir neretai apgailestavau, kad man, kaip tarnaujančiam žmogui, negalima buvo apsikrauti daugybe jų; nes nežinojau, kur dėtis ir su tomis, kurias jau turėjau, jei mane išsiųstų į žygį prie kariuomenės. Tai mane dar labai sulaikydavo, kitaip būčiau galėjęs praturtinti savo biblioteką daugeliu retų ir brangių knygų. Ne kartą pasitaikydavo, kad, sukandęs širdį, būdavau priverstas atsisveikinti su labai puikiomis ir brangiomis knygomis. Nepaisant viso to, retai pasitaikydavo, kad iš tokio aukciono grįžčiau tuščiomis rankomis, o paprastai parsinešdavau ištisus jų ryšulius, ir tada kokia prasidėdavo nupirktų knygų apžiūra, koks jų vartymas ir koks jomis grožėjimasis! Žodžiu, šie aukcionai man suteikė daug malonių akimirkų, ir mano butą netrukus papuošė visa spinta įvairių knygų.

Kas dėl kitų įvykių, buvusių maždaug tuo metu pas mus Karaliaučiuje, tai man įsiminė tik du, verti šiek tiek dėmesio. Pirmasis buvo tas, kad pas mus buvo atsiųstas archimandritas, vardu Jefremas, vadovauti visai kariuomenės dvasininkijai, kuris turėjo gyventi pas mus mieste. Bet šis dvasininkas toli gražu neatitiko bendro mūsų noro; ir kiek gerą įspūdį darė iš pradžių, atvykęs, tiek vėliau ėmė virsti mūsų negarbe ir dvasininkijos gėda, nes vos jis spėjo keletą savaičių pas mus apsiprasti, kaip jį ėmė matyti važinėjantį karieta su netikusiomis moterimis ir neretai jau per daug prisigeriantį stiprių gėrimų. Dėl to jis greitai prarado bet kokią pagarbą ir paskatino mūsų gubernatorių, apie tai pranešus, išprašyti į jo vietą kitą, protingesnį.

Kitas įvykis buvo tas, kad mes, sužinoję, jog Karaliaučiuje esama buvusios monetų kalyklos su visais jos įrankiais ir meistrais, sumanėme ir patys kalti ypatingus prūsiškus pinigus, panašius į tuos, kurie čia buvo kalami anksčiau, tai yra pusiau sidabrinius. Vos tik apie tai atėjo įsakymas iš dvaro, surinkome visus tam reikalingus meistrus, suradome monetų meistrą, o gubernatorius pavedė man padaryti štampui piešinius, kuriuos aš ir sumeistravau, kaip mokėjau. Ant visų šių pinigų vienoje pusėje buvo vaizduojamas krūtinės imperatorės portretas, o kitoje – Prūsijos herbas, vienagalvis erelis su įrašu.

Gubernatorius mano piešiniais buvo patenkintas, pagal juos buvo išraižyti štampai, ir mes ėmėme kalti pinigus.

Būtent šia proga man pirmą kartą teko pamatyti, kaip monetų kalyklose gaminami ir kalami pinigai. Žiūrėjau į visą šio darbo eigą su nepaprastu smalsumu ir negalėjau atsigėrėti visais tam išrastais įrankiais ir priemonėmis. Iždas iš to turėjo didelį pelną, o mūsų pinigai ėmė eiti nepalyginamai geriau nei tie apgaulingi ir prasti, kuriais Prūsijos karalius apsunkino visas savo žemes.

Daugiau nieko dėmesio verto neprisimenu iki pat to laiko, kai ėmėme gauti žinių iš mūsų kariuomenės; bet kadangi apie mūsų karo įvykius palieku kalbėti būsimame laiške, tai dabartinį tuo baigsiu, pasakydamas, kad visados esu jūsų ir taip toliau.

KARO ISTORIJA

75-asis laiškas

Mielas bičiuli! Tuo metu, kai mes minėtu būdu Karaliaučiuje taikoje ir tyloje gyvenome ir leidome savo laiką įvairiose pramogose, karas Europoje tebedegė ir liepsnojo visa savo liepsna. Ankstesniuose savo laiškuose jau minėjau, kokie iš visų pusių nuo pat pavasario buvo daromi pasirengimai; o dabar, tęsdamas to meto pasakojimą toliau, pasakysiu, kad ši vasara buvo pati įsimintiniausia iš visų per šį karą buvusių, o ypač mums. Ji išgarsino mūsų kariuomenę šlovingomis pergalėmis, o Prūsijos karaliui buvo ypač nelaiminga; bet kad suteikčiau jums aiškesnį supratimą apie visus šios vasaros karo įvykius, papasakosiu viską iš eilės ir pradėsiu nuo pat pavasario.

Kraujo praliejimo pradžia tais metais buvo padaryta dar labai anksti, net pačiame balandžio mėnesyje. Nes kadangi Prūsijos karalius niekaip nenorėjo, kad jo žemės ir toliau būtų karo teatras ir dėl to kentėtų neišvengiamą nusiaubimą, tai ir dėjo visas jėgas ir galimybes, kad nukreiptų karą į pačią Vokietijos gilumą ir atitolintų jį nuo savo sričių. Būtent dėl to įsakė princui Ferdinandui, susijungus su Isenburgo princu, pulti prancūzus, dar stovėjusius savo žiemos kvartaluose Frankfurto prie Maino miesto apylinkėse. Taigi dar balandžio viduryje ten staiga pasirodo princas Ferdinandas su keturiasdešimt šešiais tūkstančiais kariuomenės ir nustebina prancūzus. Šiems tada vadovavo hercogas de Broglie.

Šiam generolui tada nieko kito neliko, kaip greičiau surinkti savo po žiemos kvartalus išdėstytas kariuomenes ir eiti priešo pasitikti. Ir jam pavyko tai atlikti tokiu sumanumu, kad pelnė visų karo meno žinovų pagyrimą. Ne daugiau kaip per 36 valandas jis surinko visą savo korpusą, ir nors šis neviršijo dvidešimt penkių tūkstančių žmonių, tačiau jis nelaukė grafo Saint-Germaino, kuris turėjo jam atvesti pagalbą, o ėjo su jais pasitikti prūsų, 46 tūkstančių karių sudarytos kariuomenės, ir, susidūręs su ja prie Bergeno, turėjo tokį sėkmingą susirėmimą, kad visiškai nugalėjo princą Ferdinandą ir privertė jį, praradusį šešis tūkstančius žmonių ir kelias patrankas, trauktis atgal. Tuo šis generolas pelnė sau didelę šlovę ir už tai ciesorius jį pakėlė Romos imperijos kunigaikščiu, o jo karalius – Prancūzijos maršalu.

Štai tokiu Prūsijos karaliui nelaimingu įvykiu prasidėjo ši kampanija, ir ši nelaimė buvo tarsi kokia pranašystė, kad ir visa ši vasara jam bus ypač nelaiminga.

Netrukus po to, būtent kovo mėnesio eigoje, ciesoriškieji užėmė Greifenbergo miestą Silezijoje ir tuo dar labiau padidino Prūsijos karaliaus apmaudą; o šis, tuo metu, kai minėtu būdu prancūzai kovėsi su hanoveriečiais tenykštėse apylinkėse, pats įsikūrė priešais ciesoriškąjį feldmaršalą Dauną, kaip pagrindinės ciesoriškosios kariuomenės vadą, ir, stebėdamas visus jo judesius, galvojo tik apie tai, kaip sugriauti visus savo priešų planus ir ketinimus ir sukliudyti juos įvykdyti.

Visi jie jam buvo gana gerai žinomi. Jis turėjo kanalų, per kuriuos galėjo sužinoti viską, ką tik turėjo galvoje visos prieš jį susijungusios valstybės, todėl iš anksto imdavosi visų reikalingų priemonių jų sumanymams sugriauti. Tais metais svarbiausias jų planas buvo tas, kad prieš jį daugiausia veiktume mes, rusai, iš Silezijos pusės ir stengtumės, įžengę į ją, visą Prūsijos karaliaus jėgą nukreipti prieš save; o kad tuo patogiau būtų galima jį sumušti, buvo nuspręsta, kad ciesoriškieji paremtų mus nemenku korpusu, o tuo tarpu, kai karalius bus užsiėmęs mumis, patys su pagrindine kariuomene eitų tiesiai į jo valdų gilumą ir stengtųsi prasiskverbti nors iki pačios jo rezidencijos, Berlyno miesto; o tuo pat metu imperijos kariuomenė stengtųsi išvyti prūsus iš Saksonijos ir užimti tenykštes tvirtoves bei miestus. Pagal šį planą ir buvo paskirta mūsų kariuomenei eiti tiesiai į Sileziją, kad tuo patogiau ir greičiau galėtų susijungti su ciesoriškuoju pagalbiniu korpusu, o kadangi tiesiausias kelias ten buvo per Lenkiją, tai buvo nuspręsta eiti per ją, ir kad lenkams šis įžengimas į Lenkiją nebūtų toks nemalonus (?), apie šį mūsų keturiasdešimties tūkstančių kariuomenės žygį buvo paskelbta atskiru skelbimu dar gegužės mėnesio viduryje; panašiai padarė ir prūsai, nes abiem pusėms reikėjo apsirūpinti proviantu ir pašaru iš Lenkijos ribų ir abi pusės stengėsi palenkti lenkus savo naudai. Šį skelbimą iš prūsų pusės paskelbė generolas grafas Dohna, tas pats, kuris vadovavo jo kariuomenei dar per pirmąjį mūšį su mumis Prūsijoje, nes mūsų žygiui sukliudyti Prūsijos karalius pasiuntė šį generolą, davęs jam gana nemenką korpusą. Šis generolas iki tol buvo Pomeranijoje, bet kadangi ten jam jau nebebuvo ką veikti, tai karalius jam ir pavedė – jei ne sukliudyti mūsų kariuomenės žygiui, tai bent jį apsunkinti.

Pagal tai šis generolas, surinkęs savo kariuomenę apie Landsbergą ir įžengęs į Lenkiją jau birželio 23-iąją, ėmė siunčiamais būriais visaip stengtis niokoti visur Lenkijoje mūsų parengtus sandėlius, ir jam pavyko juos atimti ir sunaikinti Bromberge, Rogoźne, Zinne ir kai kuriose kitose vietose ir atimti iš mūsų daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių šefelių kruopų ir miltų.

Taip pat, ir labiausiai, jis norėjo prieiti ir prie mūsų pagrindinio sandėlio Poznanėje.

Bet kadangi ši vieta buvo gana gerai įtvirtinta, o be to, ten artėjo ir visos mūsų kariuomenės, kaip į generalinį rendez-vous, arba susirinkimo vietą, tai jis buvo priverstas šio ketinimo atsisakyti ir ėmėsi jėga ir be užmokesčio atiminėti iš lenkų javus ir pašarą bei versti pačius gyventojus stoti į savo kariuomenės tarnybą, ir tokių jėga surinko didžiulę daugybę.

Tuo metu, kai prūsai taip šeimininkavo Lenkijoje, mūsų kariuomenės visos susirinko Poznanėje, kur birželio 29 d. atvyko ir joms vyriausiuoju vadu paskirtas minėtas vyriausiasis generolas grafas Saltykovas. Generolas Fermoras, iki tol vadovavęs kariuomenėms, tuoj pat perdavė jam vadovavimą joms, o pats be menkiausios nuoskaudos liko čia pat tarnauti jam vadovaujant. Tuo jis pelnė dvare didelio patrioto vardą, o ir kariuomenėje išlaikė visą savo garbę ir, tapęs pirmuoju grafo Saltykovo patarėju ir pagrindine visų sumanymų spyruokle, galėjo tuo patogiau atkeršyti jį įžeidusiems ciesoriškiesiems, kad už tai neturėjo atsakyti.

Pirmasis grafo Saltykovo darbas buvo tas, kad jis, surengęs visai kariuomenei apžiūrą, nedelsė Poznanėje nė vienos dienos ilgiau, o išžygiavo ir patraukė tiesiu keliu į Kroseno miestą, esantį ties Silezijos sienomis, pastatytą Oderio upės krantuose. Grafas Dohna nedelsdamas tuoj pat pasistūmėjo ten pat su savo korpusu ir, priartėjęs prie mūsų kariuomenės, visaip stengėsi ją aplenkti ir užimti didįjį kelią, vedantį prie Oderio upės. O tai ir davė progą pirmajam tą vasarą mūsų mūšiui su prūsais. Tačiau minėtam grafui Dohnai, nors jis buvo ir įgudęs generolas, šia proga nepavyko pačiam vadovauti prūsų kariuomenei, o jis buvo priverstas šios dienos išvakarėse perduoti visą vadovavimą šiam korpusui kitam, karaliaus atsiųstam, generolui Wedeliui.

Šio vado pakeitimo prūsų kariuomenėje niekas nesitikėjo, ir patiems prūsams jis buvo tuo labiau nesuvokiamas ir nuostabus, kad šis generolas buvo iš jaunesniųjų generolų leitenantų ir karaliaus atsiųstas su tokiais įgaliojimais, kokie prūsų kariuomenėje nebuvo įprasti, todėl visus pritrenkė. Jo atsiuntimo priežastis buvo ta, kad Prūsijos karalius buvo nepatenkintas grafo Dohnos lėtumu ir neryžtingumu, o ypač tuo, kad šis praleido vieną palankią progą mus pulti prie Mezerico miestelio Lenkijoje, o šio generolo išrinkimas tam buvo ypatingas karaliaus pasitikėjimas šiuo jo mylimu generolu. Jis atsiuntė su juo grafui Dohnai ir visai kariuomenei tokį laišką, kuris vertas ypatingo dėmesio ir buvo tokio turinio:

„Mano mielas generole leitenante grafe Dohna!

„Aplinkybės, kuriose yra jūsų vadovaujama kariuomenė, mano valstybės gerovė bei nauda ir būtinas reikalas privertė mane pasiųsti jums ir visai jūsų kariuomenei šį mano įsakymą; ir mano valia yra, kad jis būtų įvykdytas visiškai tiksliai.

„Kadangi aplinkybės neleidžia man pačiam vykti prie Dohnos kariuomenės jai vadovauti, siunčiu generolą leitenantą Wedelį, aprūpinęs jį savo įsakymais šiuo atveju; kol jis vykdys šią misiją, jis tiksliai atstovauja mano asmeniui, ir visi generolai, generolai leitenantai, generolai majorai ir kiti karininkai, iki paskutinio eilinio, turi jam paklusti lygiai taip, tarsi aš pats būčiau ir įsakinėčiau. Aš jam griežtai įsakiau tuoj pat suimti kiekvieną, kas nepaklus ir neįvykdys to, ką jis įsakys savo žodžiu, o aš visus tokius nepaklusniuosius liepsiu teisti karo teismu kaip priesaikos laužytojus. O kad visa kariuomenė žinotų tikrąją mano valią šiuo klausimu, visa, kas čia pasakyta, turi būti paskelbta visai kariuomenei. Generolas Wedelis atstovaus kariuomenėje tam, kam kadaise atstovavo diktatoriai Romos kariuomenėse. Taigi visi karininkai, kad ir kas jie būtų ir kokių laipsnių, privalo rodyti jam tokį paklusnumą, koks priklauso man, ir vykdyti jo nurodymus ištikimai, tiksliai ir drąsiai. Esu –

„Stovykloje prie Schmottseiffeno, 1759 m. birželio 20 d. Frydrichas“.

Žemiau to paties karaliaus ranka prancūziškai buvo prirašyta:

„Jūs nesate tokios sveikatos, kad galėtumėte apsunkinti save vadovavimu, ir gerai padarysite, jei liepsite save nuvežti į Berlyną ar į kitą vietą, kur galėtumėte vėl atgauti sveikatą. Sudie. Frédéric“.

Gavus tokį įsakymą, kas gi beliko ponui Dohnai daryti, jei ne tuoj pat išvykti į Berlyną, palikus kariuomenę ir viską pono Wedelio globai, o šiam, pagal vardinį karaliaus įsakymą, tuoj pat duoti mums mūšį.

Jis ir įvyko kitą dieną po pono Wedelio atvykimo, ir jis užpuolė mūsų kariuomenę žygyje, kai ji, tęsdama savo eiseną, rytą išžygiavo didžiuoju keliu, vedančiu į Kroseną, prie kurio jai buvo paskirta susijungti su ciesoriškuoju korpusu, ėjusiu prie jos vadovaujant generolui Laudonui. O kadangi Prūsijos karalius ponui Wedeliui būtent įsakė sukliudyti šiam susijungimui, tai jis nedelsė nė vienos dienos, bet, nepaisydamas to, kad jam nebuvo žinoma nei vietovė, nei priešo jėgos, nei jo paties kariuomenės būklė, užpuolė ją prie Paltzigo ir Kay kaimų, netoli Züllichau ir Oderio upės, prie Brandenburgo sienų – liepos 12 d. Mūšis prasidėjo ketvirtą valandą po pietų ir žiauriai truko iki 7 valandos vakaro; ponas Wedelis, kad ir koks įgudęs buvo ir kad ir kaip labai karalius juo pasitikėjo, vis dėlto šį mūšį visiškai pralaimėjo ir, praradęs iki šešių tūkstančių žmonių užmuštais, sužeistais ir paimtais į nelaisvę, buvo priverstas bėgti ir dar laikė sau laime, kad jam nebuvo atkirstas ir perimtas kelias prie Oderio ir kad buvo leista ramiai per jį persikelti.

Taip mūsų kariuomenė iškovojo neginčijamą pergalę prieš prūsus, ir visi šiame mūšyje dalyvavę vienbalsiai liudijo, kad dar niekada nebuvo vykęs toks tvarkingas mūšis, koks buvo šis. Niekur nė menkiausios netvarkos per visą jo eigą nebuvo – nei pas mus, nei pas prūsus, o pergalę labiau priskiria mūsų jėgų pranašumui, vietovės palankumui ir geram mūsų „vienaragių“ bei Šuvalovo haubicų veikimui. Prūsų kariuomenė net tris kartus pradėjo pulti mūsiškius ir kaskart puolė beveik su beviltišku įniršiu, bet niekaip negalėjo jų įveikti ir pagaliau buvo priversta atsitraukti. Šiame mūšyje netekome generolo leitenanto Demiku, 2 štabo karininkų, 2 kapitonų, 11 vyresniųjų karininkų, o žemesniųjų laipsnių ir eilinių – 578 žmonių, o su sužeistaisiais iš viso nuostolių buvo skaičiuojama iki 3 744 žmonių; o pas prūsus taip pat buvo užmuštas garsusis jų generolas Wobersnowas su 4 220 eilinių, ir daugiau kaip 1 200 žmonių buvo paimta į nelaisvę; be to, grobiu buvo paimta 14 patrankų, 4 vėliavos, 3 štandartai ir 45 būgnai.

Nors ši pergalė ir nebuvo iš garsiausių, tačiau turėjo daug įvairių padarinių, iš kurių kai kurie mums buvo ypač naudingi.

Svarbiausias iš jų buvo tas, kad visa mūsų kariuomenė šia pergale prieš priešą padrąsėjo ir ėmė labiau pasitikėti savo senuku vadu, kuris turėjo laimės nuo pat savo atvykimo patikti kareiviams; o dabar jie jį pamilo dar labiau, ir mes visi jį ėmėme labiau gerbti. Mes, gyvendami Karaliaučiuje ir išgirdę apie šį mūšį ir apie tai, kaip tvarkingai jis vyko, beveik nenorėjome tikėti, kad tai galėjo padaryti šis senukas, ir mūsų džiaugsmas buvo neapsakomas. Antra nauda, kurią mums davė šis mūšis, buvo ta, kad mūsų kariuomenei jau niekas nebetrukdė eiti toliau pirmyn ir paskui susijungti su skubančiu mums į pagalbą ciesoriškuoju korpusu, vadovaujamu garsiojo jų generolo Laudono, kurį sudarė nuo 18 iki 19 tūkstančių kariuomenės, didžiąja dalimi raitelių.

Šis generolas, generolo Dauno pasiųstas pas mus su trisdešimčia tūkstančių kariuomenės, turėjo nemažai vargo pereiti iš savo žemių per priešo žemę ir, nepaisydamas viso Prūsijos karaliaus ir jo brolio princo Henriko budrumo, stengusiųjų jo nepraleisti, meistriškai sėkmingai prasiskverbė ir, įveikęs visas kliūtis per visą Lužicą ir palikęs kelyje generolą Hadiką su dvylika tūkstančių kariuomenės, pagaliau rugpjūčio pradžioje atvyko prie Oderio upės ir susijungė su mūsų kariuomene kaip tik tuo metu, kai ji, eidama žemyn Oderio upe, jau buvo pasiekusi Frankfurto miestą ir įsikūrė stovykla priešais jį už upės, šiuo savo priartėjimu sukėlusi didžiulį pavojų pačiam Berlynui.

Šiam sėkmingam generolo Laudono perėjimui per visą priešo žemę daug prisidėjo savo veiksmais ir imperijos kariuomenė, iki tol nuveikusi taip mažai, bet šį kartą suteikusi savo paslaugą, iš savo pusės įsiverždama į Saksoniją, ir tuo privertusi prūsų generolą Fincką, kuris saugojo ciesoriškąjį generolą Hadiką, išleisti jį iš akių ir skubėti pridengti Leipcigo ir Torgau.

Pats Prūsijos karalius tuo metu buvo Silezijoje ir tenkinosi jos gynimu. Jis ilgą laiką stovėjo prie Landeshuto, laukdamas sau palankios minutės, o Daunas su pagrindine ciesoriškąja kariuomene stovėjo priešais jį ir taip pat laukė palankaus laiko žygiuoti pirmyn ar kautis su prūsais. Kad sugriautų šią viltį ir išvytų austrus atgal į Bohemiją, karalius visaip stengėsi kelti jiems kuo didesnių sunkumų apsirūpinant proviantu ir pašaru; ir ciesoriškųjų stovykloje jau ėmė galvoti apie vietos pakeitimą, kai buvo gauta žinia apie mūsų kariuomenės priartėjimą prie Prūsijos sienų, ir tai pakeitė abiejų šių karvedžių planus.

Daunas, išžygiavęs, ėmė slinkti arčiau mūsų, kad palengvintų mūsų operacijas, o karalius visaip triūsė, sugalvodamas priemonių mūsų sumanymams sugriauti.

Jam nelaimingas Paltzigo mūšis ir po to sekęs ciesoriškojo korpuso susijungimas su mūsų kariuomene, jau priartėjusia prie Berlyno, pagaliau paskatino šį valdovą skubėti į savo Brandenburgo sritis, ir kadangi laiko stoka neleido jam šį kartą pasiimti iš savo kariuomenės nei pėstininkų, nei raitelių, tai jis nušuoliavo tik su nedidele husarų priedanga. O jo brolis, princas Henrikas, turėjo didžiąją savo kariuomenės dalį pasiųsti prie Oderio sustiprinti sumuštos Wedelio kariuomenės, o pats išvyko prie karaliaus kariuomenės, stovėjusios stovykloje prie Schmottseiffeno, keturiasdešimties tūkstančių žmonių, jai vadovauti karaliui nesant ir sulaikyti Dauną, stovėjusį priešais ją su trisdešimčia tūkstančių ciesoriškosios kariuomenės. O įsakymą palikti Saksoniją ir skubėti su savo korpusu prie Oderio upės, kur mes tada jau buvome, gavo ir generolas Finckas.

Savo kelionę karalius atliko sėkmingai. Visos iš įvairių vietų pas jį pasiųstos kariuomenės atvyko į savo vietą be jokių nuostolių. Jis pats savo kelionėje prie Gubeno miestelio užtiko ciesoriškojo generolo Hadiko korpusą ir, atėmęs iš jo kelias patrankas ir penkis šimtus vežimų su miltais bei paėmęs apie šešis šimtus žmonių į nelaisvę, paskui be kliūčių susijungė su Wedelio kariuomene.

Dabar karalius nusprendė nė kiek nedelsdamas duoti mūšį mūsų kariuomenei, ir nors visa jo kariuomenė neviršijo keturiasdešimties tūkstančių, o mūsų kariuomenė kartu su atėjusiais pas mus ciesoriškaisiais tada sudarė daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių žmonių, tačiau jis nė kiek neabejojo, kad ją sumuš lygiai taip pat, kaip praėjusiais metais prie Zorndorfo, ir buvo tuo taip tikras, kad, kai tuo metu iš princo Ferdinando pas jį buvo atsiųstas kurjeris su džiugia žinia, jog jam pavyko sumušti prancūzus prie Mindeno ir tuo atkeršyti jiems už savo sumušimą pavasarį, karalius sulaikė jo atsiųstą karininką, sakydamas: „Palaukite truputį, mano pone! Mes kartu su jumis nusiųsime ir nuo savęs princui tokį pat sveikinimo komplimentą, kokį jis mums atsiuntė.“

Tačiau šį kartą jam nepavyko tesėti savo žodžio, ir komplimentas, vėliau pasiųstas su šiuo karininku, buvo visai kitokio pobūdžio. Nepaisant viso to, labai nedaug trūko, kad mūsų kariuomenė nebūtų karaliaus visiškai sumušta, ir tas pats jo favoritas generolas Wedelis ir šiuo atveju tapo antrosios jo nelaimės priežastimi, kaip visa tai bus matyti iš toliau pateikiamo smulkesnio šio garsaus mūšio aprašymo.

Jis iš tiesų to vertas dėl daugelio aplinkybių. Šis mūšis mums buvo pats įsimintiniausias per visą Septynerių metų karą.

Tik šį vienintelį kartą mūsiškiams pavyko visiškai nugalėti Prūsijos karalių ir šį pasaulyje garsų didvyrį priversti iki tokio kraštutinumo, kad jis šio mūšio dieną net troško sau mirties ir iš tikrųjų buvo jai labai arti. O kadangi ši pergalė pelnė mums didžiausią šlovę, tai ir aprašysiu šį mūšį kuo smulkiau ir paminėsiu visus svarbiausius tada buvusius įvykius. Bet pirmiausia aprašysiu mūsų kariuomenės padėtį.

Ji stovėjo stovykla netoli Frankfurto prie Oderio miesto, prie Kunersdorfo kaimo, ir turėjo padėtį, kiek iš vienos pusės palankią ir gana gerai gamtos bei meno įtvirtintą, tiek iš kitos pusės pavojingą nelaimės atveju, nes kelias atsitraukti buvo beveik visiškai atkirstas. Veidu ji stovėjo aukštyn Oderio upe, į tą pusę, iš kurios buvo laukiama priešo, ir dešiniuoju sparnu šliejosi prie pat Oderio upės, o kairiuoju – prie vieno tankaus miško ir šalia jo esančios stačios daubos. Visas jos frontas, arba priekis, buvo pridengtas klampia ir beveik nepereinama pelke, per kurią buvo tik vienas didelis ir ilgas tiltas; o užnugarį, arba galą, besitęsiantį Frankfurto miesto link, taip pat dengė kai kurios klampios ir stačios vietos. Kunersdorfo kaimas buvo kariuomenės viduryje, ir visa ji buvo išsidėsčiusi ant gana aukštų kalvų. Dėl tolesnio jos sustiprinimo abiejuose sparnuose, abu jie dar buvo įtvirtinti retranšementais: dešinysis, stovėjęs ant Žydų kalno, – žvaigždės pavidalo šancais, o be to, tenai buvusiame miške – užtvaru iš nukirstų medžių, o kairysis, besišliejantis prie minėto kito ir tankaus miško ir pridengtas gilia dauba, buvo dar įtvirtintas retranšementu ir keliomis baterijomis, kuriose buvo daugiau kaip šimtas didelių patrankų.

Minėtajame dešiniajame sparne, prie Oderio upės, stovėjo pirmoji divizija, vadovaujama grafo Fermoro; čia pat buvo pastatytas ir avangardo korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Villebois. Antroji divizija buvo išdėstyta viduryje, ir vadovauti jai pavesta generolui leitenantui grafui Rumiancevui; o kairiajame sparne stovėjo kunigaikštis Golicynas su vadinamuoju naujuoju korpusu. Kas gi dėl austrų, tai dėl vietos ankštumo išrikiuoti jų linijoje nebuvo galima, ir jie buvo pastatyti už dešiniojo sparno, o lengvoji kariuomenė su savo vadu Totlebenu buvo išdėstyta priekyje, prieš dešinįjį sparną.

Šitaip ir gamtos, ir žmogaus meno buvo sutvirtinta mūsų stovykla, o kariuomenės padėtis buvo tokia palanki, kad nors ir paaiškėjo, jog Prūsijos karalius artinasi visai ne iš tos pusės, iš kurios buvo laukiamas, o persikėlė per Oderio upę žemiau Frankfurto, ketindamas užeiti mūsų kariuomenei į užnugarį, tačiau mūsų vadai nenusprendė, kad būtų išmintinga keisti kariuomenės poziciją, ir paliko ją, kaip buvo išdėstyta anksčiau.

Tuo ir baigsiu šį laišką, palikdamas tolesnį pasakojimą ir paties mūšio aprašymą kitam laiškui, o tuo tarpu lieku jūsų ir taip toliau {1797 metų gruodžio 10 d. A. T. Bolotovas.}.

KUNERSDORFO MŪŠIS

76-as laiškas

Mielas bičiuli! Imdamasis dabar aprašyti šlovingąjį Frankfurto, arba Kunersdorfo, mūšį, pradėsiu jį vaizduoti nuo Prūsijos karaliaus gudrumo ir meistriškumo, puolant mūsų kariuomenę. Atjojęs iš Silezijos, jis rado sumuštą Wedelio kariuomenę prie Müllrose miestelio, jau sustiprintą ten susirinkusiais ir iš kitų vietų atsiųstais kariais, taip kad šios kariuomenės buvo jau daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Su šia, nors ir nedidele, bet iš tiesų narsia kariuomene jis nėjo, kaip mūsiškiai tikėjosi, tiesiai prie mūsų kariuomenės, tada jau stovėjusios prie Frankfurto ir užėmusios patį šį miestą; bet, galbūt manydamas, kad čia mes jau esame atlikę visus reikiamus pasirengimus jį priimti ir pasitikti ir kad jam čia, mūsų akyse, bus sunku keltis per upę, nusprendė pasukti į kairę ir, padaręs didžiulį ir tolimą lanką aplink Frankfurtą per Fürstenwalde ir Lebuso miestelius, persikelti per Oderio upę tokioje vietoje, kur mes mažiausiai galvojome ir laukėme, būtent gerokai žemiau mūsų kariuomenės ir beveik po pačiomis jo Küstrino miesto patrankomis, kur prie Reitweino kaimo jam tuojau pat per upę buvo nutiestas ir tiltas.

Tai jis padarė, pirma, todėl, kad čia jam būtų lengviau persikelti per upę ir kad mes nespėtume jam to sutrukdyti; antra, kad iš Küstrino kiek galima daugiau prisirinktų didžiųjų patrankų, kurias jis laikė labai reikalingomis puolant mūsų kariuomenę; ir trečia, kad, persikėlęs čia, užeitų mūsų kariuomenei į užnugarį ir tuo išmuštų iš vėžių ir sutrikdytų mūsų vadus bei palengvintų sau pergalę.

Visa tai jam ir pavyko, išskyrus tik paskutinįjį dalyką. Nes mūsų kariuomenės vadai, nors ir pamatė, kad apsiriko savo spėjimuose, tačiau nesileido sutrikdomi šio netikėto reiškinio, o liko ankstesnėse pozicijose, pasikliaudami savo stovyklos palankumu ir iš visų pusių įrengtais įtvirtinimais, ir ramiai laukė Jo Didenybės Prūsijos karaliaus atvykimo.

Šis, vos persikėlęs per upę minėtoje vietoje, nė minutės nedelsė, bet, stengdamasis pasinaudoti mūsų sumišimu ir neleisti mums atsitokėti, tuojau pat visomis savo jėgomis patraukė pulti mūsų kariuomenės.

Kadangi mūsų kariuomenės išsidėstymas jam buvo žinomas, o jis nė kiek neabejojo pergale ir laikė neabejotinu dalyku, kad mus sumuš, tai sumanė pulti mūsų kariuomenę iš karto iš trijų pusių: būtent iš priekio, iš užnugario ir iš flango, kur stovėjo mūsų kairysis sparnas, kad tuo atkirstų mums visus atsitraukimo kelius ir, prispaudęs prie upės, sunaikintų visą kariuomenę iki pamatų. Ką jam vos vos nepavyko visiškai įvykdyti.

Kadangi tai įvyko pačioje rugpjūčio mėnesio pradžioje, o Ötscherio kaimas, kuriame jis, persikėlęs per upę, su savo kariuomene nakvojo, buvo dar nemažu atstumu nuo mūsų stovyklos, tai jis pakilo labai anksti, vos išmušus antrai valandai, ir skubėjo pasiekti mus dar prieš užeinant pačiam karščiui. Bet kadangi artimiausias ir tiesus kelias ėjo kalnais ir per daugybę miškų bei daubų ir kariuomenei žygiuoti buvo visiškai netinkamas, tai jis buvo priverstas daryti dar didžiulį lanką ir, gerokai pasukęs į kairę, eiti per Bischofsee ir Trettino kaimus, o apeinant daugybę miškų ir tvenkinių ne tik daug vargti, bet ir prarasti tiek laiko, kad suspėjo ne anksčiau kaip prieš pat vidurdienį.

Nors mūsų kariuomenės pozicija jam ir buvo žinoma, bet kas dėl paties vietovės reljefo, tai jis negalėjo jo gerai pažinti, todėl, apžvelgdamas mūsų kariuomenę, sutriko, pamatęs, kad ją pulti iš visų pusių ne taip lengva, kaip jis galvojo ir tikėjosi; kad kariuomenės užnugaris ir priekis, kur jis buvo paskyręs eiti savo raitijai, buvo visiškai neprieinami, ir liko tik vienas mūsų kairysis flangas, iš kurio šiaip ne taip buvo galima pulti. Bet ši vieta, kaip jau minėjau, buvo pridengta pirmiausia tvirtu, ant kalno įrengtu retranšementu su trimis galingomis baterijomis, turinčiomis iki 80 patrankų, o paskui gilia ir plačia dauba, o už jos tankiu mišku. Bet kadangi nieko kito neliko, tai būtent šią vietą karalius ir pasirinko mus pulti, ir, atskyręs po tam tikrą skaičių savo raitijos stovėti prieš mūsų dešinįjį sparną, taip pat prieš mūsų kariuomenės užnugarį, visą kitą kariuomenę tuoj pat ėmė rikiuoti minėtame miške penkiomis linijomis, iš kurių pirmosios trys buvo sudarytos iš pėstininkų, o likusios dvi iš raitelių. O tuo tarpu generolui Finckui įsakė užvežti patrankas ant netoliese esančių aukštumų ir pradėti iš jų smarkią ir baisią, iš daugelio pusių, kanonadą prieš mūsų flangą. Pas mus čia, nors ir buvo pastatyta skersinė kariuomenės linija, bet ta linija buvo tokia trumpa, kad dėl vietos ankštumo ten tilpo ne daugiau kaip du pulkai; nes tokiu atstumu viena nuo kitos stovėjo šiame sparne ir abi mūsų kariuomenės linijos. Bet kadangi šį trūkumą atsvėrė minėtas retranšementas, apstatytas daugybe patrankų, o už jo didžiulė dauba, tai mūsų vadai ir laikė šią vietą neprieinama ir jokiu būdu nesitikėjo puolimo iš šios pusės.

Būtent ši aplinkybė ir padėjo karaliui per patį trumpiausią laiką, nubloškus tą mūsų nedidelį būrį, įsirėžti visai kariuomenei į flangą ir tuo pastatyti visą ją į akivaizdų pavojų.

Nes vos tik jis miške išrikiavo pirmiausia linijas, o iš jų tankias kolonas, kai tuoj pat įsakė savo grenadieriams staiga mestis ir eiti tiesiai per daubą, ir, užsiropštus į aukštą mūsų šios daubos krantą, pulti čia mūsų retranšementą bei užimti jį ir baterijas. Šios, nors ir netylėjo visą tą laiką ir iš savo patrankų kirto juos būriais, kol jie leidosi ir slinko į slėnį, bet kai jie nusileido žemyn, tai mūsų patrankų šaudymas pasidarė neveiksmingas, o jiems išlipant iš daubos į kalną, nors ir pasitiko juos patrankų kartečė ir šautuvų ugnis iš retranšemento, bet laiko buvo jau per mažai, ir su didžiu įniršiu puolę mūsiškius prūsai neleido mūsiškiams padaryti jiems daugiau žalos. Nes jie ne tik visiškai nubloškė abu minėtus mūsų pulkus, bet ir akimirksniu užėmė visas ten buvusias mūsų patrankas ir baterijas.

Tokia greita ir netikėta sėkmė kiek pradžiugino Prūsijos karalių, tiek sutrikdė visus mūsų generolus ir karvedžius. Visi jie tada sunerimo, aiškiai pamatę, kad visa kariuomenė dėl to atsidūrė didžiausiame ir kraštutiniame pavojuje, ir pirmomis minutėmis, nežinodami, ką daryti ir kaip šiai nelaimei padėti, leido priešui laisvai, kaip jis norėjo, keltis per daubą, rikiuotis ant kalno ir ištiesti savo frontą mūsiškiams naikinti. Bet pagaliau pats Dievas juos apšvietė vietoj nublokštos ir visiškai sunaikintos skersinės trumposios linijos skubiai sudaryti kitas, naujas, tokias pat, griebiant po vieną pulką iš pirmosios ir po kitą iš antrosios linijos, ir sudarant iš jų nors trumpas, bet daugybę užtvarų, statyti jas vieną po kitos prieš priešą. Ir nors jos šitaip buvo statomos tarsi priešui išmušti, o jis, kas minutę stiprėdamas, kas valandą slinko vis toliau pirmyn ir su neapsakomu narsumu puolė mūsų mažąsias linijas ir jas vieną po kitos naikino iki pamatų, tačiau kadangi ir jos nestovėjo sudėjusios rankų, o kiekviena linija, klūpėdama ant kelių, tol atsišaudė, kol beveik nelikdavo nė vieno gyvo ir sveiko, tai visa tai šiek tiek sulaikė prūsus ir davė mūsų generolams laiko nors kiek apsigalvoti ir atsitokėti; tačiau tada sunku buvo sugalvoti kokią nors tinkamą priemonę išsigelbėti patiems ir išgelbėti visą kariuomenę. Minėtos užtvaros, kad ir kiek trukdė prūsams, jokiu būdu nebuvo pajėgios sulaikyti visos jų pėstininkijos, persikėlusios per minėtą slėnį ir jau perėjusios didesniąją dalį visos tada mūsų užimtos vietos. Pats Kunersdorfo kaimas, iki tol buvęs mūsų kariuomenės viduryje, jau liko jiems už nugaros, ir visa likusi mūsų kariuomenė ir pulkai buvo suspausti į mūsų dešinįjį flangą ir stovėjo čia krūvoje, didžiulėje ankštumoje, neturėdami vietos niekur išsiskleisti, o tik stengėsi suvežti iš visų pusių patrankas ir įrengti jas įvairiose vietose priešui pasitikti, jei ateis eilė ir jiems atsišaudyti, kaip kitiems.

Žodžiu, nelaimė, kurią tada patyrė mūsų kariuomenė, buvo didžiulė. Ji buvo akivaizdžiame pavojuje.

Visi laikė šį mūšį pralaimėtu, koks jis iš tiesų jau ir buvo, nes jeigu prūsai, užėmę beveik visą mūsų vietą, nebūtų norėję nieko daugiau imtis, o, pasitenkinę tuo, ką jau buvo padarę, būtų pasilikę prie pasiektų laimėjimų, tai suvaryta, suspausta ir į krūvą sugrūsta mūsų kariuomenė niekaip negalėtų ilgai išbūti tokioje padėtyje, bet būtų priversta arba visa pasiduoti į nelaisvę, arba gelbėtis bėgdama per pelkę, buvusią prieš jos dešinįjį flangą, per kurią tebuvo tik vienas tiltas, bet ir šį patys mes keliomis valandomis anksčiau buvome sudeginę, kad per jį neprasiveržtų prūsų raitija. Pats senukas, mūsų vadas, jau buvo toks sutrikęs ir nusivylęs, kad, viską pamiršęs, nulipo nuo žirgo, atsiklaupė ir, iškėlęs rankas į dangų, visų akivaizdoje su ašaromis maldavo Visagalio padėti jam tokioje nelaimėje ir kraštutinumoje ir išgelbėti jo žmones nuo akivaizdžios pražūties. Ir ši malda, dorojo senolio kalbėta iš tyros sielos ir širdies, galbūt buvo dangaus ir išklausyta. Nes per patį trumpiausią laiką po to viskas pasikeitė, ir įvyko tai, ko niekas negalėjo nei pagalvoti, nei įsivaizduoti ir ko mažiausiai buvo galima tikėtis.

Šis mūšis prasidėjo pačiame vidurdienyje, o 6 valandą vakaro prūsai jau buvo užėmę visas kairiajame flange buvusias baterijas, turėjo jau savo rankose 180 mūsų patrankų ir keletą tūkstančių į nelaisvę paimtų mūsiškių; ir pergalė jau buvo niekieno neginčijama ir lygiai tokia pati, kokia buvo prie Kolino ir Hochkircho: taip, kad pats karalius, jau laikydamas ją tokia, išsiuntė iš mūšio vietos kurjerius su šia džiugia žinia į Sileziją ir į Berlyną. Kai staiga įvyko minėtas netikėtumas ir karo laimėje įvyko baisus posūkis.

To priežastis buvo ta, kad Jo Didenybė dar nebuvo patenkintas visais anksčiau minėtais prieš mus pasiektais laimėjimais, bet įsivaizdavo, kad dar niekas nepadaryta, jei dar yra kas nors, ką galima padaryti; ir jam užsinorėjo mus, taip sakant, galutinai pribaigti. Visada jis mėgdavo sakyti, kad Rusijos kariuomenę reikia ne tik nugalėti, bet ir visiškai sunaikinti ir išnaikinti iki galo, nes ji visada vėl sugrįžta ir iš naujo pradeda niokoti. O šiuos pačius žodžius jis viešai ištarė ir šia proga. Prūsų generolai šiam argumentui tegalėjo priešpastatyti tik tuometinį kariuomenės išsekimą. Jie sakė, kad kareiviai nuo žygio, trukusio visas penkiolika valandų, ir nuo nepaliaujamo kruvino darbo, taip pat nuo baisaus karščio tą tvankią dieną taip išseko, kad vos atgauna kvapą. Pats garsusis ir mylimas jo generolas Seydlitzas teigė tą patį. Ir šio didžio karvedžio, kurio narsumas ir drąsa karaliui buvo gerai žinomi, žodžiai taip paveikė, kad karalius jau ėmė svyruoti ir jau norėjo įsakyti kariuomenei sustoti, kai staiga prie jo prijoja generolas Wedelis, kuriam, nepaisant jo nesėkmės, karalius vis dėlto buvo ypač palankus; karalius suteikia jam garbę, paklausdamas šiais žodžiais: „O tu, Wedeli, ką manai?“ Šis, būdamas tiek pat dvariškis, kiek ir karys, panoro karaliui pataikauti ir pareiškė visišką pritarimą jo ankstesnei nuomonei ir norui, ir tada karalius, ilgai negalvodamas, sušuko: „Na! tai, marš!“

Bet o! kaip brangiai jam kainavo šis iš jo lūpų išsprūdęs žodelis! Ir kiek kartų jis dėl jo gailėjosi ir mielai būtų jį atsiėmęs, bet jau buvo per vėlu.

Visa jo kariuomenė pagal šį įsakymą vėl pajudėjo mūsų pribaigti, ir nors jis labai greitai po to pats pamatė savo didžiausią klaidą, nepaklausęs senųjų patarimų, bet pradėto veiksmo sustabdyti jau buvo nebeįmanoma. Kad mus galutinai pribaigtų, priešui reikėjo raitijos ir patrankų, o kaip tik šito jam ir trūko. Minėtos daubos, klampios vietos ir griovos trukdė ir raitijai dalyvauti veiksmuose, ir atvežti patrankas iš už daubų: nes tas, kurios buvo atimtos iš mūsų, mūsų ypatingai laimei, prūsai patys užkalė ir padarė netinkamas naudoti. Taigi, nors raitelių šiek tiek ir persikėlė per aukštumas ir daubas, taip pat buvo atvežta ir šiek tiek patrankų, bet visko buvo labai mažai ir nepakako likusiai mūsų kariuomenei, susimetusiai į krūvą ir stovinčiai ant dešiniojo flango kalno, sutriuškinti. Kad sau padėtų šioje bėdoje, jie sumanė pabandyti užimti vieną bateriją, mūsų paliktą ant žydų kapinių. Ši baterija buvo didžiulė ir kiaurai šaudė visą mūšio vietą. Mūsiškiai ją paliko ir pasitraukė nuo jos, artėjant prūsų raitijai, ir kadangi ji stovėjo be žmonių, tai prūsų pėstininkai, buvę nuo jos per kokius 800 žingsnių, puolė užimti tų patrankų: ir jiems jau buvo likę nubėgti kokius pusantro šimto žingsnių, kai skuba Laudonas, užima šią bateriją savo pėstininkais, paleidžia prieš prūsus visą kartečių krušą ir tuo sustabdo visą jų veržlumą. Visos jų pastangos prieiti arčiau buvo bergždžios ir jiems nepadėjo. Jos tik didino jų netvarką, kuria Laudonas nepraleido progos pasinaudoti ir tuoj pat įsakė savo raitijai iš dešinės ir iš kairės pulti besiveržiančiuosius ir įsikirsti į prūsų pėstininkiją ir raitiją, ir ši raitija tada sukėlė tarp jų baisias kraujo upes.

Iš kitos pusės prūsai ėmė šturmuoti ir stengtis užimti vieną aukštumą, vadinamą Spitzbergu, nuo kurios užėmimo priklausė visa pergalė. Bet ši aukštuma buvo užimta geriausių mūsų ir austrų kariuomenės dalinių ir ne tik apstatyta patrankomis, bet dar ir pridengta priešais ją esančia dauba, arba loma, kurios ilgis buvo kokie 400 žingsnių, plotis nuo 50 iki 60 žingsnių, o gylis dešimt ar penkiolika pėdų, ir dar su stačiais krantais. Būtent į šią lomą metėsi prūsai ir visaip stengėsi užsiropšti ant priešingo kranto, bet visos jų pastangos buvo bevaisės. Nes kam ir pavykdavo užsikabaroti į viršų, kiekvienas ten rasdavo arba savo mirtį, arba vėl būdavo nubloškiamas žemyn į tą daubą.

Pagaliau gamta paėmė viršų. Visas prūsų vyriškumas, visas narsumas ir visa drąsa negalėjo atstoti išsekusių jėgų. Jie puolė šį kalną kelis kartus iš eilės, bet niekaip negalėjo ant jo užsiropšti; baisi ir nepaliaujama ugnis, kurią mūsiškiai į juos leido iš daugybės šautuvų ir daugybės patrankų, kirto juos baisiu būdu, ir kulkos bei kartečės juos apibėrė tarsi mirtina kruša. Generolas Finckas, panašiai su savo korpusu stengęsis užimti kitas aukštumas, taip pat veltui eikvojo savo jėgas.

Pats karalius, keletą kartų atvesdamas šviežius dalinius ir versdamas juos šturmuoti, statė save į didžiausią pavojų.

Visas jo mundiras buvo kulkų suvarpytas; du žirgai po juo buvo nukauti, ir jis pats, nors ir lengvai, buvo sužeistas. Auksinė braižymo įrankių dėžutė, buvusi jo kišenėje, išgelbėjo jam gyvybę, sulaikiusi į jį pataikiusią kulką, ir kulka įstrigo įlinkusiame aukse. Lygiai taip pat arti mirties jis buvo, kai sunkiai sužeistas žirgas po juo ėmė griūti, ir jo flygeliui adjutantui Goetzui dar ir šį kartą pavyko išgelbėti karalių ir atvesti jam savo žirgą. Visi kuo įtikinamiausiai prašė karaliaus palikti šią itin pavojingą vietą, bet jis tik atsakė: „Mums reikia išbandyti viską, kas įmanoma, kad pasiektume pergalę, ir man čia dera taip pat gerai atlikti savo pareigą, kaip ir visiems kitiems.“

Žodžiu, mūsų rusai šį kartą kovėsi su didžiausiu įtūžiu ir įkarščiu, ir prūsai net patys vėliau apie juos rašė, kad jie šį kartą neva guldavosi ištisomis eilėmis ir leisdavo prūsams pereiti per save kaip per sukniubusius ir negyvus, o paskui pašokdavo ir šaudydavo į juos iš užnugario. Bet kaip ten bebūtų, visos prūsų pastangos ir užsispyrimas nuvaryti mus nuo kalno buvo bergždi.

Dabar prūsų raitija išdrįso pulti aukštumas, bet visas jų garsiojo generolo Seydlitzo meistriškumas ir visa kavalerijos taktika čia nieko negalėjo padaryti. Ši raitija, pratusi jam vadovaujant nublokšti priešo raitiją, net jei ši būtų dvigubai ar trigubai stipresnė, bet kokioje padėtyje paversti pėstininkiją bėgti, imti net pačias baterijas ir įveikti visus vietovės sunkumus bei kliūtis, krito čia prieš mūsų rusų patrankas, kurios labai taikliai šaudė į ją iš aukštumos ir apibėrė ją savo kartečėmis tarsi kruša. Pats Seydlitzas, šis narsus jos vadas, buvo sužeistas; tokio pat likimo neišvengė ir princas Eugenijus Viurtembergietis, bandęs antrą ataką. Po jo sekė generolas Puttkameris, puolęs mūsiškius su savo baltaisiais husarais, bet nukautas vietoje. O ir kiti žymiausi prūsų kariuomenės vadai, generolai Finckas ir Hülsenas, buvo sužeisti, ir visa kita kariuomenė, tiek pėstininkai, tiek raiteliai, pateko į didelę netvarką ir sąmyšį.

Pačiomis šiomis kritinėmis ir pavojingomis minutėmis staiga pasirodė Laudonas, išėjęs iš už dešiniojo sparno su šviežiais daliniais, ir puolė visiškai nusilpusius prūsus iš šono ir iš užnugario. Šis karvedys, išgarsėjęs tuo, kad mūšiuose visada mokėjo sugauti laimingas minutes, šį kartą vadovavo raitijai. Jis ją išrikiavo atokiau nuo kautynių vietos, kaip reikia, ir puolė geriausia tvarka pakrikusius prūsus, o tai ir nulėmė visą mūšio likimą. Panika ir siaubas tada staiga apėmė visą prūsų kariuomenę, ir visi daliniai puolė bėgti į mišką ir prie tiltų. Visi norėjo pereiti iš karto; dėl to kilo baisi spūstis ir neapsakomas sąmyšis, kuris ir buvo priežastis, kad prūsai buvo priversti ne tik palikti iš mūsų atimtas patrankas, bet ir mesti dar 165 savųjų.

Pats karalius vos nepateko mūsiškiams į nelaisvę, būdamas vos ne tarp pačių paskutiniųjų mūšio lauke ir turėdamas joti viena loma.

Tik nepaprastas rotmistro Prittwitzo narsumas ir retas jo šaltakraujiškumas išgelbėjo jį nuo šios didelės nelaimės. Karalius, pats jau laikydamas neišvengiamu, kad jį paims į nelaisvę, šaukė, kelis kartus kartodamas: „Prittwitzai! Prittwitzai! Aš žūstu!“ bet šis narsus karininkas, turėdamas prie savęs tik šimtą husarų pasipriešinti ištisiems tūkstančiams jį supančių priešų, atsakė jam: „Ne, Jūsų Didenybe, taip nebus, kol mumyse dar yra kvapo!“ Ir tada, užuot tik gynęsis, apsisukęs jis pats šuoliais nujojo pulti mūsų rusų ir tol su jais grūmėsi, kol karaliui pavyko pasitraukti į priekį, nujoti iki kitų savo dalinių ir su jais susijungti.

Niekada dar šio monarcho tvirtadvasiškumas (kaip prūsai patys savo raštuose apie tai atsiliepia) nebuvo taip nepaprastai sukrėstas, kaip šią jam nelemtą dieną. Per keletą valandų karo laimė nubloškė jį iš neabejotinos pergalės aukštybių į visiško sutriuškinimo ir pralaimėjimo bedugnę. Jis bandė viską ir visaip stengėsi sustabdyti savo bėgančią pėstininkiją, bet niekas – nei įtikinėjimai, nei patys įtaigiausi raginimai, nei prašymai, ištarti karaliaus lūpomis, – nė kiek nepadėjo, kad ir kokie veiksmingi jie būdavo kitais atvejais, ir sakoma, kad jis, atsidūręs šioje beviltiškoje padėtyje, pats sau garsiai linkėjo mirties. Gyva jo vaizduotė pirmosiomis minutėmis jam vaizdavo šio pralaimėto mūšio padarinius tokius baisius, kad jis iš tos pačios mūšio vietos, iš kurios keliomis valandomis anksčiau buvo išsiuntęs kurjerius su džiugia žinia apie pergalę, dabar pasiuntė į Berlyną įsakymą skubiai imtis visų priemonių saugumui ir skubiausiam viso, kas reikalinga, gelbėjimui. Jis jau įsivaizdavo matąs savo priešus Berlyne, viską jau griaunančius ir niokojančius, o save nepajėgų tam sukliudyti. Jo kariuomenė buvo taip išblaškyta, kad tos dienos vakarą jis turėjo prie savęs ne daugiau kaip 5000 jos žmonių. Visos atimtos patrankos vėl buvo prarastos, o kartu su jomis ir beveik visos prūsų. Generolas Wunschas, pastatytas kitoje Oderio upės pusėje su nedideliu korpusu atkirsti mums kelią bėgti laukiamos pergalės atveju, šio mūšio pabaigoje atvyko į Frankfurtą ir paėmė į nelaisvę visus ten buvusius mūsiškius; bet išgirdęs apie jų kariuomenės sumušimą, buvo priverstas vėl iš šio miesto pasitraukti ir palikti savo belaisvius. Užėjusi naktis pagaliau buvo palanki Prūsijos karaliui. Jis surinko šiek tiek savo kariuomenės ir pasiekė su ja tam tikras aukštumas, kurių mūsiškiai pulti neišdrįso.

Taip, nemirtingai mūsų kariuomenės šlovei, baigėsi šis kruvinas mūšis. Nė vienas iš visų per šį karą buvusių nebuvo toks žudantis ir pražūtingas, kaip šis. Prūsai vien žuvusiais neteko daugiau kaip 8000 žmonių, o sužeistų jų buvo per penkiolika tūkstančių žmonių, su beveik visais generolais ir žymiausiais karininkais. Į nelaisvę mūsiškiai jų paėmė be mažo penkis tūkstančius. Taigi visi jų nuostoliai siekė apie 28 tūkstančius. Bet jokiu būdu nemaži buvo ir mūsiškiai: paties grafo Saltykovo prisipažinimu, žuvusiųjų skaičius siekė be mažo tris, o sužeistųjų be mažo vienuolika tūkstančių, neskaitant austrų, kurie taip pat žuvusiais ir sužeistaisiais neteko daugiau kaip 2000 žmonių. Žodžiu, žmonių, kurie tą dieną patyrė mirtį, žaizdas ir nelaisvę, abiejose pusėse buvo beveik penkiasdešimt tūkstančių. Pas mus taip pat buvo sužeista daug generolų, o sužeistų štabo ir vyresniųjų karininkų skaičius siekė 474 žmones, ir mūsų nuostoliai buvo tokie ženklūs, kad pats grafas Saltykovas, prisipažindamas tai laiške imperatorei, be kita ko, išsireiškė šiais žodžiais:

„Jūsų Didenybe, prašom tuo nesistebėti, Jums žinoma, kad Prūsijos karalius visada labai brangiai parduoda pergales prieš save.“

Taip pat šis karvedys mėgdavo sakyti: – „Jeigu man dar vieną tokį mūšį laimėti, tai būsiu priverstas vienas, su lazdele rankose, nešti žinią apie tai į Peterburgą.“

Bet kaip ten bebūtų ir kad ir kokia nelemta ši diena buvo daugeliui, visi likusieji gyvi praleido tos dienos vakarą neapsakomame džiaugsme ir pasitenkinime – tiek dėl visiškos pergalės prieš priešą, tiek dėl išsigelbėjimo nuo akivaizdaus pavojaus. Bet ne taip praleido šį vakarą ir šią naktį Prūsijos karalius. Jis nakvojo Ötscherio kaimelyje, miegojo vienoje kazokų nusiaubtoje ir iš visų pusių atviroje troboje, neturinčioje nei sveikų durų, nei langų, valstiečio troboje, ant saujos šiaudų ir neišsirengęs. Skrybėlė dengė pusę jo veido, o kardas gulėjo išsitrauktas prie šono. Jo kojūgalyje ant plikos žemės miegojo du jo adjutantai, o kieme prie durų sargyboje stovėjo vos vienas grenadierius. Naktis, kokių nedaug turėjo šis garsus monarchas ir kurią jis prisiminė visą gyvenimą!

Taip baigėsi ši įsimintina diena, o tuo baigsiu ir aš šį laišką, pasakydamas, kad esu jūsų ir taip toliau.

77-as laiškas

Mielas bičiuli! Žinią apie ankstesniame laiške minėtą mūsų senuko prieš Prūsijos karalių pasiektą visišką ir garsią pergalę mes Karaliaučiuje gavome po pačio trumpiausio laiko per brigadininką kunigaikštį Chovanskį, grafo Saltykovo išsiųstą su šia žinia į Peterburgą. Neįmanoma nupasakoti, kaip labai mes visi ja apsidžiaugėme ir kaip ėmėme triumfuoti prieš prūsus, kurie visada stengėsi tvirtinti, kad visiškai neįmanomas dalykas, kad mūsiškiai kada nors galėtų nugalėti jų karalių. Visi jie, tada negalėdami ginčyti pergalės, nuleido galvas, o mes juos dar labiau trikdėme, tvirtindami, kad dabar mūsiškiai jau greitai aplankys ir Berlyną, o karalius nepajėgs jo išgelbėti iš mūsų rankų.

Taip sprendėme ne tik mes, bet ir visas pasaulis, nes pagal visas aplinkybes šis dalykas buvo ne tik tikėtinas, bet beveik neabejotinas. Pats karalius manė ne kitaip, nes įsakyme, kurį jis iš mūšio vietos išsiuntė į Berlyną, buvo būtent jo žodžiai, kad dabar jis nepajėgus apginti miesto ir todėl visi žymiausi ir turtingiausi gyventojai tegul iš jo išvyksta ir išsiveža, kiek galėdami, savo turtą.

Pati karališkoji šeima turėjo tuoj pat išvykti ir vykti į Magdeburgą, o buvo išvežti taip pat ir archyvai.

Bet kaip kitaip ir galima buvo manyti? Šiose apylinkėse buvusi prūsų kariuomenė dėl dviejų ir taip greitai vienas po kito sekusių pralaimėjimų buvo taip išsekinta, kad nepajėgė nieko imtis. Jau minėjau, kad karalius, pasibaigus mūšiui, vos galėjo surinkti aplink save penkis tūkstančius kariuomenės; ir nors kitą dieną, persikėlęs atgal per Oderį, pamatė, kad pas jį iš sumuštos jo kariuomenės likučių susirinko ir daugiau, taip kad susikaupė jau iki dvidešimties tūkstančių, bet ką jis galėjo imtis be patrankų, be atsargų, be amunicijos ir visų karo reikmenų, būdamas dar ir visiškai mūsų kariuomenės atkirstas nuo Silezijos ir Saksonijos ir atsidūręs tokioje padėtyje, kad net iš savo pačių provincijų negalėjo gauti pagalbos? Ir kadangi, nepaisant viso to, kelias mums į Berlyną buvo visiškai atviras ir laisvas, tai argi nereikėjo tikėtis, kad mūsiškiai nepraleis progos pasinaudoti tokia šlovinga pergale ir nė kiek nedelsdami eis tiesiai į Berlyną ir stengsis jį užimti anksčiau, nei karalius vėl sukaups jėgas?

Be to, beveik niekas neabejojo, kad ši pergalė padės greitai užbaigti ir visą karą: nes buvo sprendžiama, kad, išgirdę apie ją, nepraleis progos ir austrai savo pagrindine ir stipria kariuomene užpulti ir sumušti nepalyginamai už juos silpnesnę princo Henriko kariuomenę, o imperijos kariuomenė neužtruks užimti visos Saksonijos ir pagaliau paties Magdeburgo ir privesti Prūsijos karalių iki paskutinio kraštutinumo.

Taip manė ir sprendė visi ir ruošėsi greitai gauti žinią po žinios apie naujas pergales ir užkariavimus. Mes patys, gyvendami Karaliaučiuje, kasdien laukėme naujų džiugių žinių ir jau iš anksto ruošėmės sveikinti vieni kitus su Berlyno paėmimu. Bet mūsų nuostaba buvo neapsakoma, kai praėjo savaitė, praėjo kita, o pas mus ne tik nelėkė kurjeris su žinia apie Berlyno paėmimą, bet mes, priešingai, išgirdome, kad mūsiškiai ir šį kartą pasielgė pagal savo ankstesnį ir senovinį įprotį ir, užuot pasinaudoję pirmosiomis ir brangiomis minutėmis po iškovotos pergalės, per daug apsidžiaugę, jas praleido ir tol be jokio darbo, užsiimdami vien šventėmis ir iškilmėmis, išstovėjo mūšio vietoje, kol karalius vėl sukaupė jėgas ir dvasią ir, užėmęs kelią į Berlyną, padarė mūsų žygį į jį neįmanomą.

Ne mažiau ir mes, ir visas pasaulis stebėjomės, išgirdę, kad ir ponas Daunas, šis garsus austrų generolas ir patyręs karvedys, šį kartą buvo toks neapdairus, kad nieko nesiėmė ir ne tik neužpuolė princo Henriko, bet net nepajudėjo iš savo pusės link Berlyno, o vietoj viso to pirmiausia palaikė reikalinga pasimatyti su mūsų kariuomenės vadu ir susitarti, ką daryti; ir šiam pasimatymui ne tik pats nuėjo visai į priešingą nuo Berlyno pusę, bet ir mūsų senuką prikalbino su savo kariuomene vietoj Berlyno eiti ten pat.

Žodžiu, tarp šių abiejų kariuomenių vadų kilo tarsi kažkoks ginčas ir barnis.

Generolas Daunas, išgirdęs, kad mūsų senukas buvo toks neapdairus, kad nepasinaudojo pergale, o, praleidęs visas pirmąsias ir brangiąsias minutes, buvo visiškai neveiklus, darė jam dėl to įžeidžių priekaištų, o šis jam atsakė su tokia pat nuoskauda. – „Aš laimėjau du mūšius, – rašė jis jam, – ir dabar todėl neinu toliau pirmyn, kad laukiu žinios apie dvi tokias pat pergales iš jūsų, nes būtų neteisinga, jei veiktų vien mano imperatorės kariuomenė.“ – Keistas ir nuostabus atsakymas, o ne mažiau keistas buvo ir tas, kurį jis davė Švedijos ministrui Montalembert'ui, buvusiam prie jo ir visaip jį įtikinėjusiam eiti pirmyn ir stengusiam jį prikalbinti tuo argumentu, kad jei jis dabar neis pirmyn, tai paliks visus savo pergalės vaisius austrams. Ponas Saltykovas jam į tai atsakė: „O! aš nė kiek jiems dėl to nepavydėsiu, o visa širdimi linkiu jiems dar daugiau laimės, nei aš turėjau, o aš iš savo pusės jau padariau gana ir pakankamai.“

Dievas žino, kam galima priskirti tokius keistus ir, regis, nė kiek su sveiku protu nederančius pono Saltykovo atsakymus: jo užgaidoms, ar neatleistinam užsispyrimui, ar sunkumams, ar kokioms kitoms priežastims? Kai kurie iš naujausių užsienio rašytojų to priežastimi laiko visuose mūsų rusų generoluose, o ypač vyriausiuosiuose vaduose, vyravusį didžiulį nepasitenkinimą ir pyktį ant austrų. Jie sako, kad Vienos dvaras padarė klaidą ir, užuot kaip nors asmeniškai tuos vadus palenkęs ir patraukęs į savo pusę, Peterburge reiškė didžiules skundus pirmiausia dėl Apraksino, paskui dėl Fermoro, o galiausiai ir dėl paties pono Saltykovo ir kaltino kurį nepalankumu, kurį nesugebėjimu, neveiklumu ir nenoru remti savo sąjungininkų. O šiems, viską sužinojusiems, tai buvo skaudu ir apmaudu, todėl jie niekada ir nemanė uoliai padėti austrams ir iš savo pusės darė tik tiek, kad negalėtų būti patraukti atsakomybėn, ir ne daugiau. Nors Vienos dvaras pagaliau ir pamatė savo klaidą ir visaip stengėsi ją ištaisyti, bet tai buvo jau per vėlu.

Tuo tarpu Peterburge džiaugsmas dėl pergalės prieš Prūsijos karalių buvo nepaprastas. Grafui Saltykovui už ją buvo suteiktas feldmaršalo laipsnis, o kunigaikščiui Golicynui – vyriausiojo generolo. Generolai leitenantai buvo apkabinėti ordinais, o visai kariuomenei buvo išmokėta neįskaitoma pusmečio alga. Ne mažiau imperatorė apdovanojo ir austrus. Ji padovanojo Laudonui auksinį ir gausiai deimantais papuoštą kardą, o kiekvienam mūšyje dalyvavusiam austrų pulkui suteikė po penkis tūkstančius rublių pinigų; o šiai dienai įamžinti buvo nukalta daugybė tam tinkamų sidabrinių medalių, ir visi šiame mūšyje dalyvavę Rusijos kariai buvo jais papuošti.

Taigi dėl minėto mūsų ir austrų kariuomenės neveiklumo buvo prarasti visi vaisiai, kuriuos būtų galima buvę gauti iš abiejų mūsų pergalių; o Prūsijos karalius tuo tarpu, kol mes žygiavome pirmyn ir atgal ir vaikštinėjome po jo Sileziją, spėjo vėl pataisyti visus savo reikalus ir, nors negavo jokių tolesnių laimėjimų, bet bent jau sutrukdė ir savo priešams padaryti ką nors svarbaus. Šie iš tiesų praleido visą rudenį, kaip tinkamiausią karo operacijoms metų laiką, beveik be jokio svarbaus veiksmo. Abiejų kariuomenių, mūsų ir austrų, vadai susitiko Gubeno miestelyje, ir per šį susitikimą nusprendė, kad mūsų rusų kariuomenė neišeitų iš prūsų žemių, o liktų provincijose, esančiose kairiajame Oderio upės krante, ir Daunas įsipareigojo aprūpinti mūsų kariuomenę maistu ir pašaru. Pats gi jis nusprendė laukti, kol imperijos kariuomenė paims Saksonijos sostinę Drezdeną, tada jam imtis Nysos miesto apgulties ir, jei ši apgultis pavyktų ir jam pasisektų užimti šį miestą, tai abiem kariuomenėms tada įžengti į Sileziją ir ten įsikurti žiemos kvartiruose.

Štai koks buvo jų nutarimas; bet ši sąskaita buvo daroma be šeimininko.

Daunas, pažadėjęs aprūpinti mūsų kariuomenę maistu ir pašaru, nepagalvojo, kad mūsų kariuomenei jo reikėjo didžiulio kiekio ir kad tokio kiekio jam pačiam nebuvo kur paimti, o ir pristatyti mums buvo nepatogu. Atsigavęs Prūsijos karalius visur sekė mums ir austrams iš paskos ir stengėsi visur trukdyti. Drezdeno apgultis tuo tarpu užtruko ilgai. Mūsų kariuomenė, ilgą laiką stovėdama vienoje vietoje prie Fürstenwalde ir laukdama šio miesto paėmimo, suvalgė visas savo duonos atsargas ir, negaudama nieko iš austrų, nežinojo, kuo pramisti. Lužica, kurioje ji tada buvo, rugsėjo mėnesį buvo priversta maitinti net keturias kariuomenes, būtent mūsų, austrų ir dvi prūsų, tai yra tą, kuriai vadovavo pats karalius, ir tą, kuriai vadovavo jo brolis princas Henrikas. Dėl visų šių aplinkybių ir austrams nepristačius pažadėto maisto, mes pirmieji ir pajutome jo stygių. Vienos dvaras, negalėdamas mums jo pristatyti natūra, siūlė mums pinigų jam nusipirkti, bet Saltykovas atsakė, kad jo kareiviai pinigų nevalgo, o jiems reikia duonos. O kadangi jos pačios nebuvo ir daugiau nebuvo kur paimti, tai jis su savo kariuomene ir pasuko Lenkijos pusėn, kad priartėtų prie savo sandėlių. Laudonas, gavęs naują pastiprinimą, neatsiliko nuo jo ir visaip stengėsi įtikinti jį imtis prūsų Glogovo tvirtovės apgulties ir kiek galima atkalbėti nuo grįžimo atgal per Oderio upę. Bet karaliaus sumanumas sužlugdė visus šiuos planus.

Mūsų kariuomenė, susijungusi su minėtu austrų korpusu, rugsėjo 13 dieną atėjo prie Oderio upės krantų, ketindama eiti palei ją iki pat Glogovo. Šiuo tikslu ir išsiuntė ji priešakinius dalinius užimti stovyklos prie Beutheno miestelio, bet kaip nustebo mūsų avangardas, kai, priartėjęs ten, pamatė tą vietą jau užimtą Prūsijos karaliaus, kurį laikė esant Silezijoje ir toli. Saltykovas ir Laudonas pažiūrėjo į jį iš tolo ir jokiu būdu neišdrįso jo pulti, nors visa jo kariuomenė sudarė ne daugiau kaip 24 tūkstančius, o jie buvo už jį tris kartus stipresni. Nepaisant to, Prūsijos karalius ketino ginti Glogovą bet kokia kaina, ir kadangi jis kasdien laukė iš mūsiškių puolimo, tai jo kariuomenė buvo priversta kas rytą stoti į rikiuotę su ginklu. Tačiau jo baimė ir nuogąstavimas buvo veltui. Mūsiškiai neišdrįso jo pulti, o, persikėlę netoli Beutheno į kitą Oderio upės pusę, dar sušaudė iš patrankų tiltą, bijodami, kad jis nepasivytų mūsų.

Jie nukreipė savo žingsnius Breslau link, bet kur tik ateidavo, visur rasdavo prūsus ir visus kelius jų užstotus.

Nes Prūsijos karalius sekė paskui mūsiškius ir visada buvo netoli mūsų. Būtent šiuo atveju mums pasitaikė geriausia proga užpulti ir sutriuškinti šią prūsų kariuomenę į šipulius, bet mes ją dėl nežinojimo praleidome. Karalių kaip tik tuo metu sugriebė įprastoji jo liga podagra, ir niekada jis mūsų taip nebijojo, kaip tuo metu, nes neabejojo, kad, vos tik mes sužinosime apie šią jo ligą, tuojau pat nepraleisime progos jį užpulti, nes žinoma, kad jis šios ligos metu jokiu būdu nepajėgdavo pats vadovauti kariuomenei, o kentė pačias pragariškiausias kančias: negalėjo nei ant žirgo sėsti, nei leistis vežamas. Taigi jam būtų tekę laukti savo nelemto likimo. Bet jo ypatingai laimei, mes apie tai niekaip nesužinojome, o tęsėme savo žygį; o jis tuo tarpu liepė kareiviams nunešti save ant rankų į Köbeno miestelį prie Oderio upės ir, sukvietęs ten savo generolus, pranešė jiems apie savo ligos žiaurumą, atskiriantį jį nuo kariuomenės, ir davė jiems tokį pavedimą: „Patikinkite, prašau, – tarė jis jiems, – mano narsiuosius kareivius, kad nors aš šioje kampanijoje ir patyriau daug nelaimių, bet nenurimsiu tol, kol vėl visko nesutvarkysiu. Pasakykite jiems, kad aš pasikliauju jų narsumu ir kad tik mirtis gali mane atskirti nuo kariuomenės.“

Herrnstadto miestelis turėjo būti tuometinio mūsų Silezijos žygio riba. Šį ne tiek žmogaus meno, kiek gamtos sutvirtintą miestą buvo užėmę keli šimtai prūsų. Grafas Saltykovas pareikalavo iš komendanto pasiduoti ir grasino sudeginti, jei nepasiduos; bet kadangi prūsų karininkas atsakė, kad turi įsakymą miestą ginti, net jei jie ir imtų jį deginti, tai šis atsakymas taip įsiutino grafą Saltykovą, kad jis tuoj pat įsakė paleisti į jį keletą padegamųjų sviedinių ir visą jį paversti pelenais.

Tai buvo paskutinis tais metais ir nelabai didelės pagyros vertas karo veiksmas. Nes iš čia mūsiškiai pasuko tiesiai į Lenkiją ir patraukė į Poznanę, taip kad spalio pabaigoje nei Silezijoje, nei Brandenburgijoje nebebuvo nė vieno ruso ir austro, o visur tik rūko vieni mūsų pėdsakai. Ir kadangi mūsų žygis tęsėsi be sustojimo, tai Laudonas paklausė Saltykovo: „Ką gi jam daryti su savo korpusu?“ – „O ką norite, tą ir darykite! – tarė Saltykovas. – O aš einu į Poznanę!“

Tai išgirdęs ir pabuvęs dar kelias dienas su mumis, Laudonas paskui buvo priverstas didžiai nepatenkintas su mumis išsiskirti ir eiti atgal į Austrijos žemes.

Taip baigėsi mūsų kampanija ir šiais metais, ir didžiausiai mūsų gėdai, vėl negavus jokio ypatingo laimėjimo, o tik praradus daugybę žmonių ir įgijus tik vieną tuščią šlovę. Prūsijos karalius ir šios vasaros pabaigoje liko mums toks pat baisus, koks buvo anksčiau: ir nors imperiečiai ir atėmė iš jo Saksonijoje Drezdeno miestą, o austrams pagaliau netikėtai pavyko ne tik sumušti, bet ir visą paimti į nelaisvę ištisą jo 18 tūkstančių žmonių korpusą su 8 generolais ir jų vadu p. Fincku, kurį jis buvo išsiuntęs vėl atsiimti Drezdeno, tačiau visi šie laimėjimai neturėjo jokių tolesnių padarinių ir nesukėlė kare jokio posūkio. Prūsijos karaliui, kad ir kokia nelaiminga ji buvo, vis dėlto rasdavosi priemonių apsirūpinti visais reikmenimis; taip kad jis vasaros pabaigoje jokiu būdu nelaikė savęs priremtu prie tokio kraštutinumo, kad prašytų ir siektų taikos. Žodžiu, visų aplinkybių sutapimas tą vasarą buvo toks, kad, kaip atrodė, pačiam likimui buvo malonu, kad šis karas užsitęstų dar ilgiau ir nesibaigtų taip greitai, kaip visi galvojo ir tikėjosi.

Bet aš čia sustosiu ir, palikęs pasakojimą apie tolesnius karo įvykius kitam kartui, grįšiu prie savo paties istorijos ir papasakosiu, ką, kol visa tai vyko Europoje, veikėme mes, gyvendami Karaliaučiuje, ir kaip leidome rudens ir žiemos laiką.

Tai išgirsite kitame laiške, o šį leiskite tuo ir baigti ir pasakyti jums, kad esu jūsų ir t. t.

KARALIAUČIUJE

78-as laiškas

Mielas bičiuli! Kol mūsų kariuomenė grįžo iš savo žygio ir, įsikūrusi ankstesniuose savo kvartiruose, ilsėjosi po savo vargų, o vadai galvojo, kaip parengti viską, ko reikia naujam žygiui ir šiam karui tęsti, mes Karaliaučiuje toliau gyvenome kaip anksčiau – linksmai ir patenkinti. Vos tik prasidėjo ruduo ir ilgi žiemos vakarai, kai pas mus kaip anksčiau atsinaujino baliai ir maskaradai. Pirmieji, nors vykdavo ir visą vasarą, tačiau ne taip dažnai kaip rudenį ir žiemą, nes šiais nuobodžiais metų laikais nepraeidavo nė vienos savaitės, kad pas mus nebūtų baliaus ir šokių, be jokios šventės ar ypatingos progos, pavyzdžiui, kokio nors kilmingo bajoro ar generolo pravažiavimo. Tokiems pas mus paprastai būdavo rengiami baliai, o šventinėmis ir iškilmingomis dienomis buvo rengiami gausūs maskaradai – arba gubernatoriaus namuose, arba, kaip anksčiau, dėl didesnės erdvės, teatre. Jame dažniausiai vykdavo tik maskaradai, ir mes pirmieji išmokėme prūsus naudotis teatrais dideliems ir gausiems susirinkimams ir, įrengiant virš viso parterio įnešamas surenkamas grindis, paversti jį kartu su scena didžiule sale. Man pačiam tai buvo naujas reginys, ir aš iš pradžių nesupratau, kaip tai daroma, ir nustebau, įėjęs į maskaradą ir beveik neatpažinęs tos vietos, kur buvo parteris. Tik vienos ložės liudijo ankstesnį jo buvimą. Bet būtent jos ir suteikdavo maskaradui daugiausia prabangos ir gyvumo, nes visos būdavo pilnos daugybės žiūrovų ir visokio žmonių, kurių prisirinkdavo tokia daugybė, kad buvo dėl ko puoštis ir sugalvoti įvairiausius drabužius. Šiais tada visi, dalyvavę šiose pramogose, stengdavosi vienas kitą pranokti, ir galima sakyti, kad šiais išradimais ir sumanymais prūsai mums nė kiek nenusileido, o neretai mus dar ir pralenkdavo.

Be balių ir maskaradų, neretai užsiimdavome ir pačiu teatru.

Komedijantai, vos tik atėjo ruduo, neužtruko vėl pas mus atvykti ir linksmino mus savo puikiais vaidinimais, o be jų šį rudenį mus aplankė ir po visą pasaulį keliaujantis ekvilibristas, arba balansuotojas, ir keletą kartų linksmino visą mūsų nedidelę publiką teatre, rodydamas mums savo meną voltižuojant ir įvairiai balansuojant. Šis reginys man taip pat buvo naujas ir iki tol niekada nematytas, ir aš negalėjau juo atsigėrėti ir atsistebėti, kaip žmogus gali daryti tokius nuostabius išsilenkimus ir apsivertimus ir taip taisyklingai išlaikyti pusiausvyrą.

Taigi, sprendžiant iš šių dažnų ir įvairių pramogų, mano tuometinį gyvenimą galima buvo laikyti tikrai linksmu. Jis iš tiesų toks ir buvo ir būtų buvęs mums dar malonesnis, jei tik mūsų generolas kartais nebūtų apibarstęs visų mūsų pramogų ir malonumų pipirais ir imbieru ir į geriausias mūsų linksmybes neįpylęs tulžies dėl savo nedoro ir be galo karšto būdo. Nelaimingo jo charakterio šiuo atžvilgiu neįmanoma pakankamai nupasakoti. Jau anksčiau minėjau jums apie keistą ir nuostabią mūsų viršininko savybę, todėl laikau kartoti tai nereikalinga, o pasakysiu tik tiek, kad visi mes prie jo barnių ir keiksmų pagaliau taip pripratome, kad beveik nieko jų nebelaikėme ir vietoj apmaudo tik juokdavomės, išeidami iš teisėjų kambario, ir vieni prieš kitus girdavomės, daugiau ar mažiau kartų tą dieną buvome išbarti. Ir visų nežinančių pašalinių žmonių nuostabai, neretai, sėdėdami kanceliarijoje, klausdavome vieni kitų, ar kas nors tą dieną buvo kanceliarijoje ir kiek kartų, o tai reiškė: ar kas buvo teisėjų kambaryje ir ar buvo generolo išbartas. Ir tada vienas sakydavo:

– Štai, ačiū Dievui, aš šiandien dar nė karto nebuvau.

O kitas, atsidusęs, sakydavo, kad jau tris ar keturis kartus ten pabuvojo. Kas dėl manęs, tai nors aš dėl savo pareigų ir mažiau už visus kitus turėjau su juo reikalų, nes visi mano vertimai ir popieriai patekdavo į sekretorių ir patarėjų, o ne į jo rankas, tačiau ir aš buvau priverstas gerti tokią pat karčią taurę kaip ir visi kiti ir, nors ne taip dažnai kaip kiti mano bendražygiai, tačiau kartais irgi kęsti barnius ir keiksmus. Priežastimi tam dažniausiai būdavo ta aplinkybė, kad jis neretai naudodavosi manimi vietoj savo adjutanto. Kiekvieną kartą, kai tik šiam atsitikdavo susirgti, o tai atsitikdavo gana dažnai, buvau priverstas eiti jo pareigas, ypač šventinėmis ir iškilmingomis dienomis, ir, važinėdamas po visą miestą, perduoti sveikinimus, o tų dienų išvakarėse kviesti į balių ar pietus visus vietos bajorus.

Šie kvietimai ir pasiuntinėjimai kartais būdavo tokie dideli, kad mums abiem su adjutantu vos užtekdavo laiko visus apvažiuoti ir viską, kas reikia, atlikti.

Ir būtent tokiais atvejais mes abu kartais iškęsdavome iš generolo didžiulius barnius, nes kadangi jis nebuvo itin atmintingas, tai, pamiršęs, kad kai ką įsakė man, nekaltai užsipuldavo adjutantą; o kartais, įsakęs ką nors jam, o pamatęs mane, imdavo klausti apie tai manęs, ir kai imsi teisintis nežinojimu, tai tada ir prasideda linksmybės, ir mes tik spėk klausytis jo barnių ir keiksmų. Ir pačiuose duodamuose įsakymuose jis kažkaip ne visada būdavo atmintingas ir pastovus. Dažnai atsitikdavo, kad kai ko jis visai neįsakydavo, o paskui reikalaudavo atsakyti, kodėl nepadaryta; o kai jam pasakysi, kad jis to ir neteikėsi įsakyti, tai bardavo ir keikdavo, kodėl mes jam to nepriminėme. O kaip mums buvo galima žinoti, kas jam galvoje ir ką jam reikia atsiminti? Žodžiu, jo reikalavimai ir barniai, o kartais ir patys keiksmai buvo tokie nepagrįsti, ir mes juos kentėme taip nekaltai, kad turėjome tūkstantį priežasčių visiškai jų nepaisyti ir vietoj apmaudo iš viso to tik juoktis, ypač žinodami, kad šie barniai neturės jokių padarinių, o generolas, nepaisant viso to, lieka mums toks pat palankus, koks buvo ir anksčiau.

Be to, šį rudenį vėl patyriau „perturką“ {Nuo „peretúrit“ – varinėti iš vietos į vietą.}. Vos tik kariuomenė grįžo iš savo žygio ir įsikūrė kantonų kvartiruose, kai mūsų pulko pulkininkas neužtruko vėl atnaujinti reikalavimo grąžinti mane į pulką, ir iš naujojo feldmaršalo tuoj pat Korfui buvo atsiųstas įsakymas apie tai. Tai mane vėl baisiai sujaudino, juo labiau kad iš mūsų generolo jau ne kartą buvo prašyta Senato atsiųsti vertėjų, ir jų atsiuntimo buvo laukiama iš dienos į dieną. Bet kadangi to iki pat šio laiko dar nebuvo įvykę, tai ši aplinkybė, o be to, ir generolo bei visų mūsų kanceliarijos žmonių palankumas man ir visų nenoras su manimi skirtis padėjo man ir šį kartą laimingai išsisukti nuo kariuomenės; nes, nepaisant atsiųsto įsakymo, buvo atsakyta, kad be manęs niekaip negalima apsieiti, kad prašytieji vertėjai iš Senato dar neatsiųsti ir kad todėl aš ir neišsiųstas, o paliktas eiti savo ankstesnių ir svarbių pareigų.

Šis mano palikimas dar kuriam laikui Karaliaučiuje buvo man juo malonesnis ir suteikė man juo daugiau pasitenkinimo, kad per patį trumpiausią laiką po to atvyko ir seniai pas mus išsiųsti vertėjai.

Visi jie buvo Maskvos universiteto studentai, ir vietoj dviejų generolo prašytų mums atsiuntė lygiai dešimt žmonių, ketinant, kad, palikus iš jų tiek, kiek reikės gubernijos kanceliarijai, visus kitus atiduoti mums kuo nors mokytis. Išgirdęs tai, aš sudrebėjau dvasioje ir jau laikiau neišvengiamu, kad mane tada tuoj pat išsiųs į kariuomenę, kaip ir buvo parašyta feldmaršalui. Ir man to iš tiesų nebūtų pavykę išvengti, nes ir generolas, ir abu mūsų patarėjai jau apie tai galvojo ir jau buvo kalbėję su mūsų pirmuoju sekretoriumi, jei tam nebūtų sutrukdžiusi menka ir, regis, nieko neverta aplinkybė ir nebūtų padėjusi, kad aš, nepaisant ir to, buvau paliktas dar kuriam laikui, neapsakomai savo naudai, Karaliaučiuje. Ši aplinkybė buvo štai kokia.

Minėtam mūsų pirmajam sekretoriui p. Čonžinui kažkur ir kažkokiu būdu atsitiko pamatyti seserį to nelaimingojo Piliavos pašto viršininko Wagnerio, kuris mūsų buvo dėl tam tikro įtarimo išsiųstas į slaptąją kanceliariją Peterburge, o iš ten jau ištremtas į Sibirą ir kuris per vėliau išleistą savo gyvenimo aprašymą tapo žinomas visam pasauliui. Ši mergina tada buvo kokių aštuoniolikos metų ir, nors ne gražuolė, tačiau ir negraži nebuvo. Bet kaip ten bebūtų, ji turėjo laimės ar nelaimės patikti minėtam mūsų sekretoriui ir taip jį sužavėti, kad jam neišėjo iš galvos, ir jis nusprendė bet kokia kaina palenkti ją į meilę sau, kas jam kažkokiu būdu ir pavyko. Aš viso to nežinojau ir nenumaniau, nes kadangi ir dėl savęs paties apie tokius dalykus mažiausiai galvojau, tai rūpintis svetimais ir juos sužinoti man buvo dar mažiau reikalo, o ši meilės intriga man tapo žinoma tik todėl, kad mūsų sekretorius nemokėjo nė vieno žodžio vokiškai, o ji rusiškai, o jiems abiem reikėjo beveik kasdien susirašinėti ar siuntinėti vienas kitam nedidelius raštelius ar laiškelius. Mūsų sekretorius gi norėjo šį reikalą vesti kiek nors slapčiau, nes jau buvo vedęs ir tada greitu laiku laukė atvykstant pas save ir savo žmonos, tai jam šiuo atveju ir reikėjo tarpininko, kuris jo raštelius perrašytų vokiečių kalba, kad būtų siunčiami jai, o jos, atsiunčiamus jam, išverstų jam į rusų kalbą.

O kas kitas galėjo šią užduotį atlikti, jei ne aš?

Jis ją ant manęs jau prieš kurį laiką ir užkrovė, ir, kai iš pradžių nenorėjau to daryti ir veltis į tokias kvailas ir negražias paskalas, sugebėjo įtikinti savo prašymais ir pažadais man už tai ateityje atsilyginti, kad aš pagaliau, nors su didžiausiu nenoru ir nuolatiniu nepasitenkinimu, sutikau vykdyti jo valią ir, versdamas jų nedidelius, bet, galima sakyti, iš abiejų pusių pačius kvailiausius raštelius, darydavau jam didžiulį malonumą.

Bet kaip ten bebūtų, ši paslauga man labai pravertė minėtuoju atveju; nes kadangi mūsų sekretoriui šiuo atžvilgiu tapau labai reikalingas, tai jam niekaip nesinorėjo išleisti manęs į pulką, ir jis, turėdamas didelę įtaką generolui, be jokio mano prašymo ir siekimo ėmė generolui teigti, kad manęs išleisti dar niekaip negalima, nes iš visų dešimties pas mus atsiųstų studentų, visus juos išbandžius, neatsirado nė vieno, kuris galėtų kiek nors atlikti tai, ką aš atlieku kanceliarijoje, bet visi jie taip menkai moka vokiškai, kad juos dar reikėtų atiduoti šios kalbos mokytis.

Tai iš dalies buvo ir tikra tiesa, nes jie visi, nors ir mokėsi Maskvoje vokiečių kalbos, bet, neturėdami praktikos, atrodė tokie nemokšos, kad iš pradžių nebuvo galima ir pagalvoti juos panaudoti vertėjo pareigoms; nors jie per patį trumpiausią laiką būtų galėję tam tapti tinkami, kaip vėliau ir paaiškėjo, bet tuo metu man padėjo jų nemokėjimas. Pats generolas, juos kiek išbandęs ir pamatęs tą patį, tuoj pat sutiko su sekretoriaus siūlymu, ir aš buvau paliktas kaip anksčiau, o ponams studentams buvo liepta susirasti sau mokytojų ir vietų, kur ir ko jiems mokytis, ką jie ir nedelsdami padarė ir per trumpą laiką išsiskirstė pas įvairius profesorius, ir vieni ėmė studijuoti filosofiją, kiti mediciną, kai kurie fiziką, o dar kiti metalurgiją ir taip toliau, o aš vėl likau vienas kanceliarijoje eiti tolmačo ir vertėjo pareigų.

Beveik kartu su jais pas mus atvyko raštvedybai mūsų kanceliarijoje ir du junkeriai, ponai Olinai. Jie buvo atsiųsti pas mus į iš mūsų išvykusio sekretoriaus Gavrilovo vietą ir abu buvo jauni vaikinai ir tikri broliai. Vienas iš jų vadinosi Jakovas Ivanovičius, o kitas Aleksandras. Ir kadangi jie tapo mūsų bendražygiais visame kame ir buvo priskirti prie generolo palydos ir su mumis ne tik kasdien kartu sėdėjo ir rašė kanceliarijoje, bet ir pietaudavo pas generolą, tai man reikia kiek nors paminėti jų būdus.

Kadangi jie abu buvo kažkokio turtingo sekretoriaus vaikai, bet jau turėjo karininkų laipsnius, tai ir laikė save visai ne raštininkiškai, o bajoriškai ir bičiuliavosi ne su raštininkais, o su mumis. Abu jie buvo dar nesenai, vyresniajam ne daugiau kaip 21 metai, o kitas buvo jaunesnis už jį vos vieneriais metais. Abu labai neprastų gabumų, bet, išskyrus rusišką raštą, abu nieko neišmanė. Vyresnysis iš jų laikėsi ne tik nepaprastai švariai, bet greitu laiku tapo pas mus beveik pirmuoju dabita ir juokingu bei nepakenčiamu petimetru {Prancūziškai – dabita, puošeiva.}. Būdamas neprastos išvaizdos, jis įsivaizdavo esąs didis gražuolis ir ėmė ne tik visai prasiskolinti dėl puošmenų ir dabitiškumo, bet, kas juokingiausia, dar sumanė didžiuotis savimi ir laikyti save protingesniu už visus pasaulyje.

Tai mus visus nuteikė prieš jį, nes kad ir kaip mes jo nemylėjome, bet jo išpuikimas mums buvo nepakenčiamas, ir mes, vietoj jo trokštamos iš visų pagarbos, iš jo tik viduje juokėmės.

Kas dėl jo brolio, tai šis buvo visai kitokio ir geresnio būdo: tylus, draugiškas, kuklus, malonus, žemas (?) {Greičiausiai – nepastebimas.} ir toks linkęs sužinoti visa tai, kas jam buvo nežinoma, vadinasi, gebantis išmokti visko, kad mes visi jį mylėjome. O ypač tarp manęs ir jo greitai užsimezgė ypatinga draugystė, kuri ilgainiui taip sustiprėjo, kad buvome geriausi draugai ir daugiausia laiko leisdavome kartu.

Netrukus po to vieną kartą pačią gūdžiausią ir tamsiausią rudens naktį mus sujaudino gaisras, kilęs mūsų naujai įkurtoje monetų kalykloje. Kadangi ji buvo netoli pilies ir toje pačioje gatvėje, kurioje ir aš turėjau savo butą, ir netoli nuo manęs, tai jis mane ypač sujaudino, ir buvau priverstas vidurnaktį keltis, rengtis, bėgti į tą gaisrą ir kartu su kitais padėti jį gesinti. Ypatingai laimei, mums pavyko neleisti jam įsismarkauti, bet užgesinti jį dar beveik pačioje pradžioje; tačiau neapsiėjo be to, kad nedingtų daugybė mūsų kalamų naujų monetų, tiek gatavų, tiek dar neapdirbtų skridinėlių, kuriuos teko visus nešti lauk ir tempti pripiltus kaupinais padėklais. Pats mūsų generolas buvo tame gaisre ir ne mažiau už mus visus stengėsi kuo greičiau jį užgesinti, nes monetų kalyklos sudegimas būtų buvęs labai svarbus dalykas.

Kitas gaisras, kilęs po kelių dienų po šio, buvo dar svarbesnis ir, nors taip pat buvo užgesintas pačioje savo pradžioje, bet pridarė mums daugybę rūpesčių. Jis kilo pačioje mūsų kanceliarijoje ir taip pat gilią naktį, kai nė vieno iš mūsų kanceliarijoje nebuvo, o tik sargai sėdėjo raštininkų kambaryje ir laukė, kol iš teisėjų kambario išeis mūsų patarėjas ponas Baumanas, kuris dėl savo daugybės darbų ir dėl stropumo neretai prasėdėdavo visai vienas ir rašydavo iki pat vidurnakčio. Bet šį kartą ponai mūsų sargai kažkaip apsileido ir negirdėjo, kaip jis išėjo iš teisėjų kambario, nes iš jo buvo atskiros durys į generolo kambarius, kur jis gyvendavo, bet, vis laikydami jį esant teisėjų kambaryje, nė kiek nesirūpino nei juo, nei pono Baumano paliktomis degti žvakėmis; o ir jis šį kartą kažkaip apsileido ir išėjo lauk, nepaskambinęs ir neįsakęs sargams užgesinti žvakių. Bet kaip ten bebūtų, atsitiko taip, kad nuo vienos žvakės atšoko dar degančio dagtio gabalėlis ir, nelaimei, užkrito ant gausybės ant stalo gulėjusių įvairių popierių. Šie nuo to tuoj pat ėmė degti ir liepsnoti ir per keletą minučių pridarė tiek darbo, kad mums visą žiemą teko daug padirbėti. Visa stalo pusė su didžiule daugybe ant jo sukrautų svarbiausių popierių, gautų ne tik iš feldmaršalo ir kitų generolų, bet ir iš paties dvaro ir iš Senato Peterburge, sudegė – dalis visiškai, dalis per pusę, ir visas teisėjų kambarys prisipildė tiek dūmų, kad į jį įeiti nebuvo galima. Ypatingai nelaimei, raštininkų kambaryje sėdėjusį sargą kaip tik tomis minutėmis paėmė snaudulys, ir jis tol nesužinojo apie šį gaisrą, kol iš dalies jau ir raštininkų kambarys neprisipildė smalkių ir smarvės ir ji nepažadino jo, snaudžiančio. Tada jis puolė į teisėjų kambarį ir sudrebėjo, pamatęs visą jį pilną dūmų, o teisėjų stalą visą ugnyje ir liepsnose. Jis puolė gesinti ir sukėlė tokį riksmą, kad sujaudino visus pilyje.

Pats generolas, išgirdęs apie šį gaisrą, atbėgo ten be atminties, ir šis atsitikimas jį taip supykdė, kad jis nuo širdgėlos susirgo.

Bet reikia prisipažinti, kad ir buvo ko pykti, nes sudegė daugybė labai svarbių popierių, tarp jų ir nemažai tokių, pagal kuriuos reikėjo greito vykdymo, o tada ir vykdyti nebuvo pagal ką. Svarbūs buvo taip pat ir imperatorės reskriptai, ir mūsų generolas be galo bijojo, kad apie šį gaisrą, kilusį vien dėl neapdairumo, nepasiektų žinia pačią imperatorę, juo labiau kad vietoj sudegusiųjų reikėjo gauti naujus reskriptus. Bet ypatingai jo laimei, visai tuometinei vadinamajai konferencijai, arba aukščiausiajai mūsų valstybės tarybai Peterburge, iš kurios buvo siuntinėjami visur reskriptai, arba vardiniai įsakai, ir pasirašomi ne pačios imperatorės, o šios tarybos narių, tada vadovavo jo svainis, didysis kancleris Voroncovas, ir jis galėjo laiškais jį įtikinti atsiųsti vietoj visų sudegusių reskriptų jų nuorašų kopijas. O tokiu pat būdu, draugiškais ir prašomaisiais laiškais, jis gavo nuorašų kopijas ir kitų svarbiausių popierių, gautų iš feldmaršalo ir kitų svarbiausių asmenų; o kitus sudegusius popierius visi mes buvome priversti atkurti savo darbu ir kelias savaites iš eilės užsiimti vien nepaliaujamu rašymu.

Beje, šis atsitikimas paskatino mūsų generolą ateičiai imtis geresnių atsargumo priemonių ir panašių nelaimingų įvykių išvengimo priemonių. Jis įsakė nuo šiol, kad visi mes, kanceliarijos nariai, iš eilės budėtume kanceliarijoje ir kad budintieji ne tik nė valandai dieną neišeitų iš kanceliarijos, bet ir nakvotų joje, juo labiau kad pastarasis dalykas buvo labai reikalingas ir dėl labai dažnai į kariuomenę ir iš kariuomenės pravažiuojančių kurjerių. Visi jie paprastai prisistatydavo pas mus į kanceliariją ir atveždavo laiškus, o dėl jų reikėdavo, net jei tai būtų pačiame vidurnaktyje, eiti pas generolą ir jį žadinti, jei rastum jį miegantį.

Bet būtent ši atsargumo priemonė vos nesukėlė mūsų kanceliarijoje kito gaisro, ir šis vos nekilo netyčia nuo manęs paties. To priežastis buvo būtent minėtas budėjimas, kurį ir aš turėjau atlikti kartu su kitais. Visi mes paprastai miegodavome teisėjų kambaryje, liepdami atnešti ten savo patalus. Taigi vieną kartą, kai man teko čia nakvoti ir dėl tuo metu buvusio šalčio liepti pakloti sau patalą ant prie pat krosnies stovinčios skrynios, tai kažkokiu būdu nusviro viena kailinių, kuriais buvau užsiklojęs, skvernas į siaurą tarpą tarp krosnies ir skrynios.

Ši krosnis buvo koklinė, plona, karšta iki pat grindų ir kūrenama, pagal vokiečių paprotį, iš priemenės.

Ir kadangi mūsų sargui dėl tuometinio šalčio šovė į galvą atsikelti gerokai anksčiau ir iškūrenti teisėjų kambarį dar prieš aušrą, ir jis nė kiek negailėjo malkų ir prikrovė jų iki pat skliauto, tai ji, būdama plona, taip įkaito, kad mano kailinių skvernas tuoj pat ėmė rūkti ir, pradėjęs degti, uždegė ir paklodę, ir patį pūkinį čiužinį. Aš, to nežinodamas ir nenumanydamas, toliau sau miegojau kietu ir saldžiu miegu ir būčiau laimingai prisidegęs ir šoną, jei sargybinis, stovintis priemenėje, nebūtų taip pat pajutęs smalkių ir smarvės ir nebūtų pasakęs sargui, kad pažiūrėtų, kodėl taip dvokia. Ir šis, atbėgęs ir ne mažiau nei anksčiau mirtinai išsigandęs, jau pažadino mane, ne mažiau išsigandusį šio keisto atsitikimo. Bet, laimei, be mano kailinių ir paklodės, nieko nesudegė; ir tai atsitiko taip anksti, kad mes spėjome išleisti pro duris smalkes ir taip nustelbti jas smilkalų milteliais, kad niekas apie tai, išskyrus mūsų sekretorius, nesužinojo, o šie, mane mylėdami, nenorėjo pranešti apie tai mūsų pasiutusiam generolui, nuo kurio ir be to kelias dienas iš eilės prieš tai buvau priverstas visai nekaltai kasdien kęsti barnius ir gainiojimą.

Priežastimi tam buvo nemalonumas, kurį mūsų generolui padarė tada pas mus Karaliaučiuje žiemojęs ir visiems čia buvusiems batalionams vadovavęs generolas grafas Piotras Ivanovičius Paninas. Nežinau, kažkokiu būdu ir kuo jis taip nusižengė mūsų generolui, su kuriuo iki tol buvo nuolatos bičiuliavęsis. Iš išorės reikalas lietė tik kvartirus, bet mes, sprendžiant iš tarp jų dėl tikro niekniekio kilusio baisaus barnio ir ginčo didumo, padarėme išvadą, kad turėjo būti kokia nors dar slapta priežastis. Bet kaip ten bebūtų, man, nelaimei, teko būti nešiotoju tų negailestingų barnių ir keiksmų, kuriais jie abu vienas kitą vaišino; nes kadangi mūsų adjutantui tuo metu atsitiko susirgti, tai buvau priverstas, eidamas jo pareigas, kelias dienas iš eilės, ir po du ir po tris kartus per dieną, eiti pas minėtąjį generolą ir nešioti nuo mūsų generolo jam, o nuo jo mūsų generolui tokius komplimentus, kokiais, tiesą sakant, vargu ar ir patys burlokai bei fabrikų darbininkai kada vienas kitą vaišina. Žodžiu, šie pavedimai tada man buvo ne tik pati sunkiausia, bet ir tuo labiausiai apmaudi užduotis, kad buvau priverstas iš šalies ir už svetimas nuodėmes kęsti iš mūsų generolo barnius ir keiksmus, nes kiekvieną kartą, siųsdamas mane pas poną Paniną, jis liepdavo pasakyti tokių nesąmonių, be galo jį įžeidžiančių, kokių be juoko nebuvo galima klausytis, ir, išleisdamas, griežtai įsakydavo perpasakoti jam visą reikalą būtent tokiais žodžiais, tai, pagalvokite patys, ar galėjau tiksliai vykdyti jo įsakymą ir keikti armijos, o tada labai svarbų generolą leitenantą pačiais bjauriausiais keiksmais?

Ne, aš to jokiu būdu nedariau, bet, eidamas kiekvieną kartą pas jį, visą kelią galvojau ir sugalvodavau nuosaikiausius ir tokius posakius, kurie, nors ir būtų nemalonūs šiam generolui, bet negalėtų jo taip pykdyti.

Visas mano studijavimas beveik kiekvieną kartą likdavo bergždžias, nes kadangi ir šis barniuose buvo ne mažiau ūmus, pasiutęs ir karštas, tai kad ir kaip auksuodavau jam siunčiamas piliules, jis vos jas pamatęs įsiusdavo tikrai ir tą pačią akimirką primalinėdavo man tiek beprasmiškų barnių ir keiksmų, kad atgal perpasakočiau ponui Korfui, jog aš nepajėgdavau ir dešimtosios jų dalies atsiminti. O ir teisybę pasakius, aš apie tai mažiausiai ir stengiausi, nes kad ir kiek šis man po penkis kartus kartodavo, kad jo atsakymas būtų perpasakotas mano generolui būtent tais žodžiais, kuriais jis kalbėjo, tačiau aš to ir galvoje neturėjau, o ir jo atsakymus taip pat perliedavau į kitą ir geresnę formą. Bet mano nelaimė buvo ta, kad kartais niekaip nebuvo galima taip sumaniai perdirbti kitaip, kad jie iš abiejų pusių negalėtų susiprasti, jog aš perpasakoju ne viską, kas buvo liepta, arba perpasakoju visai kitaip, o būtent už tai ir kentėjau iš savo generolo baisius barnius ir keiksmus. Bet aš mieliau norėjau nekaltai kentėti pats, nei tiksliu visų jų kalbų perpasakojimu jų barnį dar labiau didinti ir į jo liepsną dar pilti aliejaus ir spirito ir privesti juos iki mirtino priešiškumo tarpusavyje; o aš nusprendžiau, kad geriau į tą liepsną pilti vandenį ir stengtis ją gesinti ir mažinti, ir tai man pavyko padaryti mano paties, o ne mažiau ir abiejų jų pasitenkinimui. Nes, sugalvodamas jiems perpasakoti nuosaikesnius ir mažiau įžeidžius žodžius, pats savaime galvojau ir apie tai, kokiomis nuolaidomis vienas kitam ir kuo patogiau jie galėtų šį ginčą užbaigti, tai, minėtu būdu pavaikščiojęs pirmyn ir atgal, pagaliau nusprendžiau pakišti jiems tam mintis, prasimanęs, neva aš tai girdėjęs, nors ne iš paties generolo, o iš kitų, esančių prie jo; o šiuo prasimanymu pamažu ir sumažinau jų abipusį vienas ant kito pyktį ir apmaudą ir pagaliau paskatinau iš tiesų padaryti vienas kitam neva jų pačių trokštamas nuolaidas, o iš tikrųjų mano vien jų labui ir jų barniui užbaigti sugalvotas ir jiems sumaniai pasiūlytas, ir būtent tuo užbaigti jų barnį.

Bet aš jau nutolau nuo pasakojimo apie mūsų gaisrus ir, grįždamas dabar prie jų, pasakysiu, kad aukščiau minėtuoju trečiuoju, kilusiu mūsų kanceliarijoje, reikalas dar nesibaigė, bet jie tą rudenį ir žiemą buvo tarsi užsiųsti ant mūsų. Ir po šio kilo dar vienas, nors ir ne tikras, o beveik visiškai tariamas, bet sukėlęs pražūtingų ir labai liūdnų padarinių.

Tai atsitiko vieną žiemos sekmadienį ir kaip tik tuo metu, kai mūsų generolas, dėl tą dieną buvusios pergalės šventės, kėlė didžiulę puotą visiems geriausiems Karaliaučiuje buvusiems asmenims ir dar sėdėjo su jais prie pietų, nors buvo jau trečia valanda po pietų. Anksčiau, aprašydamas šią pilį, kurioje tada gyveno mūsų gubernatorius, be kita ko, minėjau, kad visą jos užpakalinį fasadą, priešingą tam, kur gyveno gubernatorius, sudarė didžiulė ir milžiniška kirchė, arba vokiečių bažnyčia. Kadangi į jos parapiją priklausė visi aplink pilį esantys kvartalai, tai į šią kirchę kiekvieną sekmadienį ir kiekvieną šventinę bei iškilmingą dieną susirinkdavo didžiulė daugybė abiejų lyčių žmonių – tiek pamaldoms, o labiausiai pamokslų klausytis, kurie čia, kaip pagrindinėje bažnyčioje, visada būdavo sakomi geri ir daug geresni nei kitose vietose.

Ir ši kirchė buvo tokia laiminga, kad visada būdavo pilnutėlė žmonių, ir ne tik rytais, bet ir po pietų, nes reikia žinoti, kad pas liuteronus šventadieniais ir po pietų būna tokios pat pamaldos, kaip ir prieš pietus.

Taip atsitiko ir šį kartą, kad ši kirchė antrą kartą buvo pilna didžiulės daugybės abiejų lyčių ir įvairių luomų žmonių, nes buvo čia tiek žemo ir prasto luomo, o dar daugiau pasiturinčių ir gerų Karaliaučiaus gyventojų. Dar didesnei nelaimei, visi jie turėjo ypatingą priežastį susirinkti į ją šiuo popietiniu metu. Prieš metus vienam iš vietos pastorių, visų labiausiai mylimam, sakant pamokslą, atsitiko prisiplepėti ir išsprūsti keletą nederamų žodžių prieš mūsų imperatorę. Apie tai tuoj pat sužinojo mūsų valdžia, ir šis pastorius už tai iškentė didžiulius kankinimus ir ištisus metus buvo suimtas ir tardomas. Visi laikė jį žuvusiu, bet mūsų monarchei dėl savo gailestingumo buvo malonu jo kaltę atleisti, ir įsakymas paleisti jį iš arešto buvo gautas tik kokios trys dienos iki to laiko. Ir kadangi tai tapo žinoma visiems parapijiečiams ir visam miestui, o lygiai taip pat ir tai, kad jis tą dieną po pietų buvo nusprendęs čia, sakykloje, ir pasakyti pamokslą, tai beveik visas miestas sujudo ir susirinko šio pamokslo klausytis. Bet kas gi ir kokia nelaimė atsitiko jo metu?

Pasiturinčios Karaliaučiaus gyventojos turi paprotį šaltu žiemos metu nešiotis į bažnyčią ypatingus varinius, į plokščias dėžutes panašius indelius, pripildytus žarijų. Šiuos indelius, arba šildytuvus, atsisėdusios savo suoluose, jos pasistato po kojomis ir po sijonu, ir kadangi jie ir iš viršaus, ir iš šonų pasidaro paslėpti, tai pavojaus nuo ugnies negali būti, o šilumos jie skleidžia daug ir su kaupu sušildo švelniąsias prūsaites. Taip ir šį kartą šioje kirchėje buvo daugybė moterų su lygiai tokiomis varinėmis ir gražiomis dėžutėmis, pripildytomis žarijų. Ir jau tiksliai nežinoma, dėl kokios būtent priežasties vienai iš šių moterų, sėdėjusiai pačiame bažnyčios viduryje, tęsiantis pamokslui, kurio visi klausėsi su dideliu dėmesiu, atsitiko atsigręžti į savo kaimynę ir, sujudėjus, ištarti žodelį „Feuer“, kuris mūsų kalba tiesiogiai reiškia „ugnis“. Ar ji apsidegė į savo dėžutę, ar ši atsidarė ir iš jos išbyrėjo žarijos, ar ji norėjo kaimynei pasakyti, kad jos dėžutėje ugnis užgeso, – viso to tiksliai nežinoma, ir paskui to tiksliai išsiaiškinti nepavyko; o užtenka tik to, kad tą jos ištartą žodelį išgirdo daugelis ir kitų ir vien iš smalsumo ėmė vieni kitų klausinėti, kas gi čia atsitiko, ir kartoti tą žodelį tyliai kalbėdamiesi tarpusavyje. Kadangi dėl to kilo nedidelis šnabždesys ir vienų kitų klausinėjimas, tai, ypatingai nelaimei, ir pasklido šis žodis akimirksniu po visą bažnyčią, ir visi žmonės ėmė kartoti: „Feuer! Feuer!“ Dabar reikia žinoti, kad būtent šiuo žodeliu vokiečių kalboje vadinamas ir gaisras, ir kadangi gaisro atveju vokiečiai sako tik „Feuer, Feuer“, tai nežinantieji ir nematę paties minėto dalyko ir įsivaizdavo, kad visi tada kalbėjo apie toje bažnyčioje kilusį gaisrą.

Ši mintis staiga apėmė visus žmones iš pradžių sumišimu, o paskui neapsakoma baime ir siaubu.

Visi, tarsi susitarę, vienu balsu sušuko:

– Feuer! Feuer! – Arba: – Gaisras, gaisras!

Ir visi, pašokę nuo savo suolų, galvotrūkčiais puolė prie bažnyčios durų ir išėjimų. Šių išėjimų tebuvo tik du, vedančių į pilies viduje esančią aikštę, bet abu jie buvo tokie erdvūs ir turėjo priešais save nors ir aukštus laiptus, bet tokius patogius ir plačius, kad be jokio vargo ir per patį trumpiausią laiką visi būtų galėję išeiti iš bažnyčios, jei tik būtų kiek nors laikęsi tvarkos ir ne taip skubėję, kaip tada visi, patys nežinodami kodėl ir, tiesiai pasakius, be proto ir be nuovokos, skubėjo, ir būtent tuo sukėlė abiejose duryse ir ant abiejų priebučių tokią spūstį ir grūstį, kokios niekaip neįmanoma įsivaizduoti. O kai iš kai kurių kvailių ir dykinėjų pasklido dar ir gandas, kad po bažnyčia visi rūsiai rusų pripildyti parako ir kad nori išsprogdinti visą kirchę kartu su jų pastoriumi į orą, – tai kad ir kokie beprotiški ir su niekuo nederantys buvo šie plepalai, tačiau jie padidino visų bažnyčioje buvusiųjų baimę ir siaubą net iki to, kad šie ėmė jau jėga stumti visus pro duris ir būtent tuo, parvertę daugybę nuo priebučio besileidžiančių žmonių, patys puolė bėgti lauk per parkritusius be jokio skirtumo ir apsižiūrėjimo. O kiti, ir ypač esantys choruose, kuriems reikėjo nusileisti keliais laiptais, taip išsigando ir persigando, kad, nesitikėdami nusileisti žemyn laiptais ir išeiti pro duris iš bažnyčios, šokinėjo iš chorų žemyn ant grindų; o kai kurie, išdaužę bažnyčios langų kvateras {Stiklai.}, ėmė pro juos, nepaisydami viso baisaus aukščio, leistis žemyn sienomis ant artimiausių stogų ir ant žemės ir iš skubėjimo krito, laužydami sau rankas ir kojas. Žodžiu, sąmyšis ir grūstis, susijungusi su triukšmu ir riksmu, pasidarė neapsakomi, ir klyksmas, keliamas ir išbėgančiųjų, ir vėl atgal į bažnyčią savo artimųjų gelbėti bėgančiųjų, pasidarė toks garsus, kad pasiekė paties mūsų generolo, puotaujančio su savo svečiais salėje, ausis. Ir kai jam į klausimą „Kas tai?“ buvo pranešta, kad visi žmonės kažkodėl be atminties bėga iš bažnyčios, ir tą pačią akimirką kiti atbėgusieji pranešė, kad kirchėje kilo gaisras, tai visa tai, o ypač ta visiems mūsiškiams gerai žinoma aplinkybė, kad po šia bažnyčia rūsiuose iš tiesų buvo sustatytos mūsų šovinių ir artilerijos dėžės ir tuose rūsiuose buvo daugybė parako, kaip cekhauze ir sandėlyje, taip sutrikdė ir įbaugino visus puotaujančiuosius, kad jie visi pašoko nuo savo vietų ir galvotrūkčiais nubėgo žemyn ir per aikštę prie bažnyčios durų, kur tuo tarpu atskubėjo ir visa sargybinė.

Bet nei ji, nei mes visi, nei pats generolas nieko negalėjo padaryti su šiais persigandusiais ir tarsi iš proto išėjusiais žmonėmis.

Niekas ir jokie patikinimai, kad gaisro nebuvo ir nėra jokio, nė kiek nepadėjo, ir mes buvome priversti leisti šiam keistam įvykiui pasibaigti savaime ir atkreipti savo klausą į gailius visų tų, kurie turėjo nelaimės šiame sąmyšyje patirti kokį nors sužalojimą, klyksmus ir dejones. Daugelis, šokdami pro langus, susilaužė rankas ir kojas; kiti patyrė didžiulius stumdymus ir spaudimą buvusioje spūstyje; kai kuriems buvo suplėšyti drabužiai, kai kurie sužeisti iki kraujo; daugelis pametė savo skrybėles, lazdas ir kitus daiktus; o kai kurie, papuolę po bėgančiųjų kojomis, buvo negailestingai sužaloti ir taip sumindžioti kojomis, kad gulėjo beveik be judesio. O viena jauna mergina buvo tokia nelaiminga, kad spūstyje ją, parkritusią ir papuolusią po bėgančiųjų kojomis, visiškai mirtinai sutraiškė. Ši nelaimė visus mus sukrėtė didžiausiu jos gailesčiu. Ir šis gailestis dar labiau padidėjo, kai išgirdome, kad ji buvo ne Karaliaučiaus gyventoja, o atvykusi iš apskrities į svečius pas savo gimines, ir buvo vienintelė tėvo ir motinos duktė, ir ne tik labai neprastos išvaizdos, bet gero išauklėjimo, gero elgesio ir būdo. Vargšai jos tėvai buvo nepaguodžiami dėl jos netekties, ir ne tik jie, bet ir daugelis žiūrovų negalėjo sulaikyti ašarų, kai ją išvežė nuo mūsų iš pilies.

Tuo baigsiu šį savo jau per daug išaugusį laišką. Ir kadangi šiuo nutikimu baigėsi ir 1759 metai, tai kitame papasakosiu, kas vyko su manimi po jų sekusiais metais, o tuo tarpu lieku jūsų ir taip toliau.

KARALIAUČIUS

79-as laiškas

Mielas bičiuli! Tiek Kalėdų šventes, tiek 1760 metų pradžią šventėme įprastu būdu – daugybe pramogų, ir mūsų generolas, būdamas jų mėgėjas, o be to, dėl savo meilės intrigų su grafiene Keyserling turėdamas to poreikį, šį kartą nepasitenkino keletą kartų surengęs pas save didelius pietus, o vakarais balius ir maskaradus, bet panoro dar Naujųjų metų proga palinksminti visus savo pažįstamus ir draugus, o kartu su jais ir visą Karaliaučiaus publiką iliuminacija, kaip tokiu visaliaudišku reginiu, koks vokiečių miestuose būna labai retai. Ir todėl, nors visa ši iliuminacija beveik nieko nereiškė ir buvo pati mažiausia, ir apšviesta tada buvo tik priešais pilį buvusio kiemo tvora ir vartai, bet prūsams ir tai jau buvo didelė įdomybė, ir žmonės, susirinkę didžiule daugybe, negalėjo ja pakankamai atsigėrėti ir pasigrožėti.

Kadangi, beje, visą ją darė ne mūsiškiai, o vietos meistrai ir gyventojai, turėjau progos pamatyti, kaip svetimuose kraštuose daromos iliuminacijos ir koks didžiulis skirtumas yra tarp jų iliuminacijų ir mūsiškių. Jie visai nenaudoja nei įvairiomis spalvomis nudažytų žibintų, iš kurių mūsuose anuomet buvo sudaromos pačios gražiausios iliuminacijos, nei tokių molinių, taukais pripiltų dubenėlių, iš kurių pas mus daromos paprastos iliuminacijos; vietoj jų buvo pagaminta iš skardos keli tūkstančiai mažų naktinių žiburėlių arba plokščių lempelių, ir visos jos buvo pripiltos kanapių aliejaus, ir degė ne taukai, o aliejus. Jais buvo apstatyti visi akmeniniai tvoros stulpai, taip pat ir pati tvora – ant prikaltų eglinių tašelių, prieš tai visus stulpus ir tvorą apdengus eglišakėmis arba spygliuotomis šakomis, o ant stulpų viršūnių buvo pritvirtinti krištoliniai rutuliai, pripildyti įvairiaspalviu nudažytu vandeniu. Kadangi už tų rutulių taip pat buvo pastatyti minėtieji skardiniai dubenėliai, tai jie atrodė kaip kokie brangūs apvalūs akmenys ir, nors darė įspūdį, bet labai menką ir beveik nepastebimą. O patys vartai buvo užstatyti permatomu, ant drobės nupieštu paveikslu, bet padarytu taip nederamai tam tikslui ir prastai, kad visas jis nevertas buvo nė mažiausio dėmesio; ir kadangi iš to paveikslo, minėtųjų dubenėlių ir kokių dviejų dešimčių minėtųjų stiklinių rutulių ir susidėjo visa iliuminacija, tai ir visa ji didelės reikšmės neturėjo.

Netrukus po to turėjau malonumą pamatyti vieną kilmingą ispanų didiką, vykstantį per Karaliaučių kaip įgaliotąjį pasiuntinį prie mūsų dvaro.

Prisiskaitęs knygose apie kilminguosius ispanų ponus, neabejojau, kad ir gyvenime rasiu jį tokį, kokį man jį piešė mano vaizduotė; bet kaip nustebau, atėjęs pas jį nuo mūsų generolo su sveikinimu ir nusilenkimu ir radęs mažą, liesą, nieko nereiškiantį žmogeliūkštį, be to, dar nuskustą nuo kaktos iki pakaušio švariai švariausiai ir kaip tik tuo metu prausiantį ne tik veidą, bet ir visą savo nuskustą galvą didžiuliu graikiškos kempinės šmotu {Gabalu.}! Tas reginys man buvo toks naujas, toks stulbinantis ir juokingas, kad vos nepradėjau juoktis; bet, laimei, ponas markizas to nepastebėjo, nes man įeinant jis sėdėjo ant kėdės ir laikė priešais save didelį dubenį su muiluotu vandeniu, o jo kamerdineris, abiem rankom įsitvėręs minėtąjį graikiškos kempinės šmotą, iš visų jėgų trynė jam ir veidą, ir visą galvą, o tas tik raukėsi. „Na! Nėra ką pasakyti, – pagalvojau tada sau. – Kas miestas, tai papročiai, ir ši patarlė teisinga.“

Šis pasiuntinys vyko pas mus į Peterburgą nuo naujojo Ispanijos karaliaus su žinia apie jo įžengimą į sostą, ir mes jį priėmėme ir išlydėjome su jo rangui deramomis pagarbos išraiškomis.

Tuo tarpu pas mus visur buvo rengiamasi naujai kampanijai, prasidėsiančiai su pavasariu, ir mūsų karo tęsimui, kurio pabaigos niekas negalėjo numatyti. Visos nekariaujančios valstybės, nors ir dėjo kuo didžiausias pastangas, kad užgesintų šią karo liepsną, kuri jau visiems ėmė įkyrėti, ir nors iš Anglijos ir Prūsijos karaliaus pusės jau buvo netiesiogiai pateikta tam tikrų pasiūlymų, kad jie neatsisakytų pradėti taikos derybų, jeigu jų priešai su tuo sutiktų, o senis, atsistatydinęs Lenkijos karalius Stanislovas Leščinskis, jau siūlė taikos kongresui savo rezidencijos miestą Nansi, olandai savo ruožtu tam pačiam siūlė Bredos miestą, o kiti šiam kongresui siūlė Leipcigą, – vis dėlto visi susirašinėjimai, ryšiai ir derybos dėl to, trukę visą žiemą, buvo bevaisiai ir balandį visiškai nutrūko, taip kad neliko nė mažiausios vilties, jog tais metais Europoje galėtų įsivyrauti taika.

Svarbiausia to priežastimi laikoma tai, kad mūsų imperatorė, asmeniškai nekentusi Prūsijos karaliaus, norėjo pasilikti užimtąją Prūsiją, o cesorienė būtinai norėjo susigrąžinti ir užkariauti visą Sileziją; o dėl jų nesutiko taikytis ir prancūzai, kuriuos tuo metu valdė karaliaus meilužė, markizė Pompadūr, ir jų ministras Choiseulis, abu atsidavę cesorienei.

Kadangi abiem mūsų dvarams tais metais nė į galvą neatėjo taikytis ir netekti jau prarastų tokios daugybės tūkstančių žmonių ir tokios daugybės milijonų pinigų be jokio laimėjimo ir naudos, tai jie nepraleido progos per žiemą atlikti visų karui tęsti reikalingų pasirengimų. Pas mus buvo paskelbtas naujas ir gausus rekrūtų šaukimas, ir daugybė naujų ir senų kareivių buvo išsiųsta į Prūsiją papildyti pulkų, patyrusių nuostolių per paskutinę kampaniją. Taip pat buvo dedama kuo didžiausių pastangų aprūpinti armiją ir visą kariuomenę pakankamu maisto ir pašaro kiekiu, o artileriją – amunicija ir visomis reikalingomis atsargomis. Feldmaršalas Saltykovas buvo pakviestas į Peterburgą ir imperatorės apipiltas malonėmis ir geradarystėmis. Su juo buvo tariamasi dėl būsimos kampanijos ir, aptarus su juo visas reikalingas priemones, jis vėl buvo išsiųstas į armiją, o kartu su juo ir daugelis generolų, tarp jų ir iš prūsų nelaisvės išmainytas generolas leitenantas grafas Zacharas Grigorjevičius Černyšovas, nes sutartis dėl abipusių belaisvių mainų buvo sudaryta tarp mūsų ir prūsų dar rudenį Pomeranijos miestelyje Biutove.

Visi šie generolai tiek į Peterburgą, tiek atgal į armiją važiavo per Karaliaučių, ir visiems žymiausiems iš jų mūsų generolas keldavo puotas.

– Kiekvieną iš jų jis stengėsi kuo geriausiai pavaišinti ir kiekvieną patraukti į savo draugystę, ir tuo būdu labai tame sekėsi.

O kokius pasirengimus darėme mes, – tokius pat ar dar didesnius darė ir cesoriškiai; jiems karo tęsimas buvo dar reikalingesnis negu mums, nes Silezija jiems nėjo iš galvos ir jie ruošėsi kariauti dėl jos iki paskutiniųjų.

Kas dėl Prūsijos karaliaus, kuriam panašūs pasirengimai buvo dar reikalingesni negu mums, nes per praėjusią kampaniją jis buvo netekęs ir pinigų, ir žmonių, tai jam juos padaryti buvo ne taip lengva, kaip mums. Jo paties žemės nebuvo per didelės, be to, jau iš dalies išsekintos, o svetimų, išskyrus Saksoniją, jo rankose nebuvo jokių; taigi vargšė Saksonija buvo priversta už viską atsakyti ir aprūpinti jį ir žmonėmis, ir pinigais, ir duona, ir visais kitais reikmenimis. Ir kokių tik, kokių kėsinimųsi į tą vargšę žemę jis tais metais nedarė! Vien Erfurto miestas buvo priverstas pristatyti 400 rekrūtų, 500 arklių ir 100 tūkstančių talerių pinigais, o Naumburgas sumokėti 200, Merzeburgas 120, Cvikau 80, Kemnicas 215, visi Tiuringijos apygardos miestai – 1 milijoną 375 tūkstančius talerių. Vien Leipcigo miesto kontribucija siekė 1 milijoną 100 tūkstančių talerių, o visa Leipcigo apygarda turėjo sumokėti 2 milijonus pinigais ir pristatyti 10 tūkstančių rekrūtų, kelis šimtus tūkstančių šefelių grūdų ir daugybę tūkstančių arklių su didžiule galvijų daugybe. Be to, visi geriausi Saksonijos miškai buvo iškirsti, o mediena ir malkos išparduotos turtuoliams arba nuplukdytos Elbe žemyn į Hamburgą, o iš visų valstybinių kaimų nuomininkų buvo išreikalauti činšo pinigai už visus metus į priekį.

Tokiomis ir panašiomis prievartos priemonėmis Prūsijos karalius prisikaupė pakankamai pinigų. Bet ne taip lengva jam buvo apsirūpinti žmonėmis iš Saksonijos; kiek jis ten ir prisitempė rekrūtų, jų skaičius toli gražu negalėjo atlyginti jam per praėjusią vasarą patirto nuostolio. Tai pagimdė naują verbavimo sistemą, kokios niekada ir niekur iki tol nebuvo buvę. Visi belaisviai iš visų priešo armijų buvo prievarta paverčiami prūsų kareiviais. Nebuvo klausiama, nori jie tarnauti ar ne, bet jie jėga buvo vedami po prūsų vėliavomis, kur buvo priversti prisiekti ir paskui kautis prieš savo tautiečius. Visa Vokietija buvo pilna tokių prūsų verbuotojų. Didžioji jų dalis visai nebuvo karininkai, o pasamdyti valkatos, naudojantys visokiausius išmislus ir gudrybes, kad įviliotų į savo pinkles kvailus ir nepatyrusius jaunuolius. Vienas prūsų pulkininkas, vardu Collignonas, pačios prigimties tam darbui sutvertas žmogus, buvo jų vadas ir mokytojas šiame darbe savo paties pavyzdžiu. Jis važinėjo visur ir visur keisdamas drabužius ir išvaizdą ir ištisais šimtais kalbino žmones stoti į prūsų tarnybą. Jis ne tik žadėjo ir viliojo pažadais, bet net dalijo pačius patentus leitenanto ir kapitono laipsniams prūsų armijoje ir jais suviliojo daugelį jaunų dykinėtojų iš studentų, krautuvių pardavėjų ir kitų panašių žmonių, palikdamas kiekvienam laisvai rinktis – pėstininkus, raitelius ar lengvąją husarų kariuomenę.

Prūsų kariuomenės šlovė buvo tokia didelė ir gandai apie jos gaunamą grobį tokie viliojantys, kad Collignono patentų fabrikas dirbo be perstojo.

Jam nereikėjo rūpintis nei savo rekrūtų gabenimu, nei maitinimu, nei rankpinigiais, bet visi jo rekrūtai daugiausia savo pačių lėšomis keliaudavo į Prūsiją. Daugybė nenaudėlių sūnų Frankonijoje, Švabijoje ir prie Reino apvogdavo savo tėvus ir motinas; pardavėjai ir prievaizdai – savo šeimininkus, valdytojai ir iždininkai – savo kontoras, kad tik surastų dosniuosius prūsų karininkus, dovanojančius kiekvienam ištisas kuopas lyg kalačius. Jie visi skubėjo su savo karininkų patentais į Magdeburgą, bet čia buvo priimami kaip paprasti rekrūtai ir prievarta paskirstomi po pulkus. Čia nepadėdavo jokie ginčai ir priešinimasis, o lazdos tol darbavosi ant nugarų, kol būdavo pasiektas visiškas paklusnumas ir nuolankumas visame kame. Tokiu ir panašiu būdu Collignonas su savo padėjėjais per šį karą pristatė karaliui daugiau kaip 60 tūkstančių rekrūtų.

Beje, šios vasaros karo veiksmų planas, sudarytas tarp visų sąjungininkių valstybių, turėjo svarbiausią tikslą priversti Prūsijos karalių išsikraustyti arba atiduoti Saksoniją, arba Sileziją. Mūsų ir cesoriaus dvarai ne iš karto su šiuo pasiūlymu sutiko, nes ir mes, ir cesoriškiai labiau galvojome apie savo asmenines naudas. Prancūzai norėjo, kad mes tais metais apgultume Štetino miestą Pomeranijoje. O Saltykovas norėjo kariauti palei jūros krantus Pomeranijoje ir primygtinai siūlė pirmiausia užimti Dancigą. Karalius Augustas prašė kuo greičiau išvaduoti Saksoniją iš Prūsijos karaliaus rankų, austrai galvojo tik apie Silezijos užkariavimą. Pagaliau pastarųjų pasiūlymai nugalėjo, ir Saltykovas gavo įsakymą eiti su savo armija į Sileziją ir apgulti Breslau. Šis planas Peterburge buvo laikomas geriausiu ir tobuliausiu, nors buvo tas trūkumas, kad mūsų armija neturėjo nei apgulos artilerijos, nei sviedinių. Bet jais jau žadėjo mus aprūpinti cesoriškiai iš Bohemijos.

Taip ginklavosi ir ruošėsi visa Europa naujam tų metų kraujo praliejimui, kuris ir prasidėjo vos tik atėjo pavasaris; bet aš kuriam laikui sugrįšiu prie savo paties istorijos tęsinio.

Kol armija ir vyriausybė minėtuoju būdu ruošėsi naujiems karo veiksmams, mes toliau gyvenome Karaliaučiuje kaip anksčiau ir visą laisvą nuo reikalų laiką skyrėme įvairiausioms pramogoms. Kas dėl manęs paties, tai man nuo praėjusių metų spalio 7 dienos ėjo jau dvidešimt antri gyvenimo metai, ir aš jau pradėjau mąstyti brandžiau nei anksčiau. Mano būdas ir polinkiai kas valanda vis labiau skleidėsi ir ryškėjo. Mano pomėgis literatūrai ir visiems moksliniams užsiėmimams ne tik nemažėjo, bet kasdien vis augo, ir jau buvo galima aiškiai matyti, kad aš gimęs ne karui, o mokslams ir kad prigimtis apdovanojo mane ypatingu polinkiu į juos.

Ir būtent šis ypatingas polinkis buvo priežastis, kad toli gražu ne visą savo laisvą laiką skyriau vien pramogoms ir linksmybėms, bet didžiąją jo dalį panaudojau sau daug didesnei naudai.

Leisdavau jį iš dalies kaip anksčiau skaitydamas vokiškas knygas, iš dalies jas versdamas ir perrašydamas švarraščiu, o iš dalies užsiimdavau dažais ir piešimu. Tačiau pastaruoju užsiėmimu lavinausi tik kartkartėmis, retsykiais, laisvalaikiu ir po truputį, taip pat ir išverčiau tik nedidelį vokišką romaną, pavadintą „Milordo Kingstono nuotykiai“, ir perrašiau šį vertimą švarraščiu, nors ir šis dar buvo gana prastas ir to visai nevertas {„Milordo nuotykiai, arba Jauno žmogaus, buvusio meilės žaislu, gyvenimas“. Tuo metu populiarus prancūzų romanas. Bolotovas išvertė romaną į rusų kalbą iš vokiško vertimo.}. O didžiausias mano užsiėmimas buvo skaitymas: į jį gilinausi vis labiau ir labiau, ir visada mane rasdavo apsikrovusį daugybe knygų ne tik namie, bet ir pačioje kanceliarijoje. Bet ir tais metais, kaip minėta, skaičiau jau ne vien romanus ir pasakaites kaip anksčiau, bet pamažu ėmiau priprasti ir prie dorovinių ir rimtų knygų. Ir kadangi, ypatingos laimės dėka, šios man nuo pat pradžių ne tik neįkyrėjo, bet nepaprastai patiko, tai šiuo požiūriu tuos metus jau galima laikyti labai įsimintinais mano gyvenime, nes nuo jų pradžios ėmiau pats save lavinti, tobulinti savo protą, taisyti širdį ir tapti žmogumi.

Viskam tam labai padėjo tai, kad į rankas man pateko geri doroviniai veikalai, be kita ko, pono Holbergo dorovinis samprotavimas {Žr. 17 pastabą po tekstu.}. Šiam garsiam danų baronui ir rašytojui esu labai daug skolingas savo gyvenime. Jis bene pirmasis savo veikalais įdiegė man pomėgį dorovės mokslui ir taip stipriai prie jo pririšo, kad man jau ir pačiam panūdo, sekant jo pavyzdžiu, tapti dorovės mokytoju. Už tai ir dabar jaučiu šiam seniai jau mirusiam vyrui ypatingą pagarbą ir su ypatingais jausmais žiūriu į jo portretą, rastą vienoje mano knygoje.

Nemažai esu skolingas savo gyvenime ir garsiajam Leipcigo profesoriui Gottschedui {Žr. 17 pastabą po tekstu.}. Šis savo pradiniais filosofijos pagrindais ne tik paviršutiniškai supažindino mane su visais filosofijos mokslais, bet ir pirmasis įdiegė pomėgį šioms aukštoms žinioms ir minėtosiomis savo knygomis pramynė man kelią tolesniems užsiėmimams šioje mokslo srityje. Daugelis ir įvairių savaitraščių, leistų Vokietijoje įvairiu laiku ir įvairiuose miestuose, taip pat patekę man į rankas, padėjo ne tik sustiprėti manyje polinkiui į dorovės mokslą, bet supažindino mane ir su estetika, padėjo pagrindą geram skoniui ir daugeliu atžvilgių išlavino ir mano protą, ir širdį.

Aš ne tik visus šiuos žurnalus su ypatingu uolumu ir malonumu skaičiau, bet daugelį iš jų kūrinėlių, kurie man labiausiai patiko, net bandžiau versti į mūsų kalbą ir šiame darbe su ypatingu malonumu lavinausi.

Ir tokio pobūdžio veikalai man taip patiko, kad kada nors paskatino ir mane patį imtis kažko panašaus ir nuveikti darbą, kurį vargu ar kam nors pasaulyje teko nuveikti su tokia sėkme, kaip man, apie ką bus paminėta savo vietoje.

Bet nė vienam iš visų vokiečių rašytojų nesu toks skolingas savo gyvenime, kaip ponui Sulzeriui. Jis, kaip jau ir anksčiau minėjau, abiem mažomis ir pasauliui gana žinomomis knygelėmis apie gamtos grožį pirmasis supažindino mane su pasaulio sandara, įdiegė man pomėgį gamtos mokslams ir išmokė pažinti, pastebėti ir gėrėtis gamtos grožybėmis ir žavesiu, ir tuo pačiu suteikė man vėlesnėmis dienomis, metais ir laikais begalę linksmų ir brangių gyvenimo minučių, kokiomis ir dabar (1790 m.), net pačioje savo senatvėje, džiaugiuosi.

Su visomis šiomis ir daugeliu kitų naudingų knygų ir geriausiais vokiečių veikalais supažindino mane iš dalies minėtoji biblioteka, teikusi man knygų skaityti, iš dalies mano draugai, vokiečiai kanceliaristai, o iš dalies ir knygų aukcionai. Į juos ir toliau vaikščiojau su tokiu uolumu, kad nepraleisdavau nė vieno ir niekada negrįždavau į butą neparsinešęs po keletą jose nupirktų knygų. Būtent nuo to jau maždaug tuo metu pradėjo formuotis pas mane padori biblioteka, ir turėjau jau knygų apie šimtą ir daugiau, bet visos jos man kainavo labai nebrangiai. Vis dėlto negalima sakyti, kad retkarčiais nepirkdavau ir naujų. Kiekvieną kartą, kai tik sužinodavau kokią nors naują ir sau naudingą knygelę, nubėgdavau į knygyną ir, nupirkęs, nusiųsdavau savo knygrišiui, ir jo darbininkas neretai atnešdavo man ištisas krūvas naujai įrištų knygų.

Beje, mane labai skatino dar daugiau užsiimti knygomis ir mokslais ir pažintis, užmegzta su iš Maskvos pas mus atsiųstais studentais. Visi jie buvo ne vėjavaikiai ir ne išdykėliai, o stropūs ir į mokslus linkę jaunuoliai; ir kadangi jie studijavo ir mokėsi pas įvairius profesorius ir neretai užeidavo pas mus į kanceliariją, tai visada turėjau progą su jais kalbėtis apie mokslo dalykus ir tiek jiems pasakoti apie savo užsiėmimus, tiek iš jų gauti abipusės naudos, ir galiu pasakyti, kad savo išsilavinimu esu daug skolingas ir jiems.

Tarp šių mokslinių užsiėmimų, užėmusių, galima sakyti, didžiausią mano laiko dalį, kartais neatsisakydavau dalį jo paaukoti ir kitoms pramogoms bei linksmybėms, tačiau ne tokioms, kokiomis užsiėmė dauguma mano bendraamžių, kitų karininkų, o kilnioms ir leistinoms. Žiemą ir rudenį kartais užsukdavau kokiam ketvirčiui ar pusvalandžiui į karčemą, bet ne švaistytis ir ne kokiems nepadorumams, o vien tam, kad liepčiau pagirdyti mane kava ar arbata, o tuo tarpu filosofo akimi pažiūrėti į įvairių luomų žmones, ten esančius ir laiką leidžiančius įvairiuose žaidimuose ir užsiėmimuose. Kartais ten skaitydavau naujausius ir įvairius užsienio laikraščius, o kartais su savo draugais vokiečiais sėsdavau prie atskiro staliuko, sudarydami savo nuosavą ir nenuostolingą ombrėlį ir lošdami ne dėl pelno, o vien dėl pramogos.

Kartais paimdavau ir lazdą ir sužaisdavau partiją kitą biliardo su kuriuo nors iš savo pažįstamų, ir taip pat ne dėl kokio laimėjimo, o vien dėl pramogos.

Tačiau visa tai pasitaikydavo ne kasdien, o labai retai.

Užtat vasarą jau daug dažniau vaikščiodavau po viešuosius sodus, ypač šventadieniais ir sekmadieniais po pietų, ir juose, draugėje ne su mūsiškiais, o su ramiais ir romiais Karaliaučiaus gyventojais, visada su ypatingu malonumu leisdavau laiką. Arbatos ar kavos puodelis ir tabako pypkė sudarė visą mano išlaidavimą juose; labai retai įsitraukdavau ir į patį nenuostolingiausią kėglių žaidimą. Kartais gi, nors tai ir retai pasitaikydavo, susitarę su kuo nors, išvažiuodavome kartu ir už miesto arba nueidavome pėsčiomis po kelias varstas už miesto vartų.

Geriausi tokie pasivaikščiojimai pas mus būdavo Piliavos {Piliava – Karaliaučiaus uostas.} link ir žemyn Prieglaus upe, jos krantu. Kelias čia buvo platus, lygus, iškilęs, iš abiejų pusių apsodintas gluosniais, iš vienos pusės turintis Prieglių, tekantį beveik tiesiai ir visada pilną daugybės laivų, o iš kitos pusės – žemas ir lygias pievas, kai kur taip pat išraižytas pasodintų karklų eilėmis. Upe plaukiantys maži ir dideli laivai, balti, išskleisti jų burės, įvairiaspalvės vėliavos ar irkluojančiųjų irklų šnaresys, o iš kitos pusės – nesuskaičiuojama daugybė visokių gyvulių, ganomų pievose tolumoje; pats miestas, įsikūręs iš dalies ant kalno, iš dalies šlaite; daugybė jo raudonų čerpinių, o kai kur žalių ir saulėje kartais lyg žarijos tviskančių aukštų namų stogų; karaliaus pilis, iškilusi aukščiau už visus pastatus ant kalno ir savo keturkampiu aukštu bokštu teikianti ypatingą ir kažkokį didingą vaizdą; aukštos ir smailios bažnyčių varpinės, matomos įvairiose vietose tarp nesuskaičiuojamų namų; žali Frydrichsburgo tvirtovės pylimai, esantys kairėje upės pusėje ir prie išėjimo iš miesto; ištisas miškas daugybės laivų stiebų, papuoštų vėtrungėmis ir įvairiaspalviais vimpelais; daug didžiulių ir aukščiausių vėjo malūnų, iškilusių prie pylimo mieste ir ant kalno, – visa, visa tai šioje vietoje teikė akims malonų reginį, ypač nuėjus tuo keliu kokias dvi ar tris varstas. Šventadieniais ir sekmadieniais visas jis būdavo margas nuo daugybės besivaikščiojančių abiejų lyčių žmonių; daugelyje vietų buvo padaryta suolelių jiems pailsėti, o kai kur stovėjo nedideli nameliai, sudarantys tam tikrą karčemų rūšį, nes besivaikščiojantys galėjo į juos užvažiuoti, užeiti ir juose nusipirkti pieno, kiaušinių, sviesto, dešrų, sūrių ir kitų panašių dalykų, o atsigerti – alaus, vyno, o kai kuriuose net arbatos ir kavos. Ir visus tokius namelius visada rasdavau pilnus žmonių, bet niekur ir niekada nemačiau kokio nors nepadorumo ir triukšmo, o viskas buvo tylu, romu ir gražu, taip kad malonu buvo žiūrėti ir visada galima buvo maloniai praleisti laiką.

Prisiminus šį pasivaikščiojimą, man ateina į galvą ir mano tos vasaros kelionė pasivaikščioti į tas vietas valtimi.

Prikalbino mane prie to mūsų kanceliarijos sekretoriai ir bendradarbiai, o juos šitaip pavėžinti upe pasisiūlė vienas iš mūsų jūrų karininkų. Juo noriau sutikau su jų įkalbinėjimu važiuoti kartu, kad jau seniai nebuvau plaukęs vandeniu, o valtimis apskritai niekada dar nebuvo tekę pasiplaukioti. Bet, o, kaip vėliau pykau pats ant savęs, kad leidau save prikalbinti plaukti su jais kartu. Niekada nepamiršiu to pasivaikščiojimo ir to, kiek prisibijojau jo metu. Jau vien tai privertė mane gailėtis, kai, nuvykęs su jais į vieną, patį tolimiausią iš minėtųjų namelių, pamačiau, kad pagrindinis jų sumanymas buvo čia, laisvėje, jų pačių žodžiais tariant, paūžti, o paprastai sakant – prisigerti ir pasiautėti tikrai rusišku būdu.

Kol plaukėme žemyn upe ir ne tiek irklavome, kiek buvome nešami žemyn upės srovės, tol aš vis dar džiaugiausi ir plaukimo greičiu, ir įvairiais, iki tol nematytais dalykais, kurie pasitaikydavo mano akims, nes taip toli už miesto niekada nebuvau važiavęs. Bet vos tik spėjome nuplaukti iki minėtojo namelio ir į jį įeiti, kai iš mūsų laivelio ėmė tempti į jį ištisas tuzinus butelių įvairių vynų ir gėrimų.

„E! e! e! – sušukau tada pats sau, tai pamatęs. – Tai štai kam mes čia važiavome! Bet laisva Dievo ir jų valia, o aš jiems ne draugas ir gerti su jais jokiu būdu nebūsiu.“

Ir iš tiesų išlaikiau šį žodį, nes kiek jie manęs ir kalbino, kiek ir įtikinėjo, ir kaip net stengėsi priversti, aš jokiu būdu nesutikau su jų prašymais ir norais ir visai nenorėjau taip pat beveik iš proto išsigerti, kaip jie. Bet kiek gi man visa tai kainavo! Visi jie net supyko ant manęs už tai, bet aš mažiausiai paisiau jų pykčio ir apmaudo, o norėjau tik, kad greičiau artintųsi vakaras ir išvarytų juos atgal į miestą. Pagaliau šis ir ėmė artėti, bet jie taip įsigėrė, kad kiek aš jiems ir siūliau, jog laikas važiuoti namo, jie apie tai negalvojo, nes buteliai dar ne visi buvo ištuštinti. Pagaliau vos vos ištuštino juos visus ir nusprendė plaukti atgal; bet tada kokia baimė ir siaubas mane apėmė, kai pamačiau upę vietoj buvusio lygumo ir tylos visą padengtą baisiomis bangomis, nes tuo metu, kol jie minėtuoju būdu gėrė, oras pasikeitė ir pakilo didžiulis vėjas iš apačios ir sukėlė upėje didžiulį bangavimą. Aš, nuo seno bjaurėdamasis vandeniu ir visada bijodamas juo plaukti, tada apmiriau, išsigandau ir nežinojau, kaip plauksime tokiomis baisiomis bangomis. Jei būtume buvę ne taip toli nuo miesto ir būtų buvę ne taip vėlu, tai būčiau tuoj pat nusprendęs, palikęs juos, eiti pėsčiomis iki miesto; bet kadangi buvome nutolę nuo jo daugiau kaip dešimt varstų, be to, jau atėjo vakaras ir kelyje jau nebuvo jokių žmonių, tai apie tai nebuvo galima nė pagalvoti, ir aš buvau priverstas kartu su jais vėl, bet jau stingstančia širdimi, sėsti į valtį. Kas dėl jų, tai kadangi jiems, girtiems, ir pati jūra atrodė iki kelių, tai vietoj baimės ir nuogąstavimo jie tik juokėsi iš manęs ir vadino mane bailiu.

Aš jau leidau jiems kalbėti, ką nori, o galvojau tik apie pavojų ir meldžiau Dievą, kad nuplauktume laimingai.

Bet kad ir koks didelis man atrodė pavojus, aš ir per pusę neįsivaizdavau jo tokio, kokį vėliau pamačiau; nes vos tik spėjome atsistumti nuo kranto ir išplaukti į upės vidurį, kai mūsų įsigėręs pirmasis sekretorius, kaip svarbiausias viso pasivaikščiojimo asmuo, pats savęs beveik neatsimindamas, sušuko jūrų karininkui:

– Broli ir drauge! Liepk iškelti burę ir paplaukim su ja. Matai, broli, koks puikus vėjas, tuoj pat nuplauksim!

– Gerai! – tarė karininkas pro dantis ir paskui nutilo, bet jūreivis, vairavęs vairą, pritarė:

– Ar nebus pavojinga, pone, ir kad neapsiverstume: vėjas per didelis?

– Kokie niekai! – sušuko mūsų Čonžinas. – Kelk greičiau burę!

Aš apmiriau, išsigandau, tai išgirdęs iš jūreivio, ir mano siaubas dar labiau padidėjo, kai ir pats karininkas nenoriai ėmė įsakinėti kelti burę.

Bet kaip man aprašyti tą siaubą, kuris mane apėmė, kai, iškėlus burę, visi persėdo į vieną pusę ir paguldė valtį visai ant šono ir šaukė, kad ir aš greičiau taip pat persėsčiau, kaip jie. Man šis paprotys buvo visai nežinomas, ir kadangi niekada nebuvau plaukęs valtimis su burėmis, net nebuvau matęs, kaip plaukiama, tai ir nežinojau, kad taip ir reikia, todėl apmiriau, išsigandau, pamatęs vieną valties bortą arba kraštą beveik prisilietusį prie pat vandens ir beveik semiantį vandenį. Aš, viską užmiršęs, šaukiau, vaitojau, laikiau save jau žuvusiu, ropščiausi ir griebiausi už priešingo borto ir, laikydamas kiekvieną minutę jau paskutine savo gyvenime, šaukiausi visų šventųjų pagalbos; prašiau ir maldavau savo draugų, kad jie padarytų malonę ir išleistų mane į krantą; ir aš jau norėjau, nepaisydamas nieko, nors visą naktį vienas brist pėsčiomis, – bet visa tai buvo veltui. Jie visi tik juokėsi ir kvatojo iš manęs, vadino mane bailiu ir mažadvasiu ir sakė, kad man taip ir reikia už tai, kad užsispyriau ir jokiu būdu nenorėjau klausyti jų prašymų ir įkalbinėjimų ir gerdamas sudaryti jiems kompaniją.

Tūkstantį kartų tada prakeikiau ir valtį, ir karininką, ir visą savo norą ir troškimą pasiplaukioti valtimi ir tūkstantį kartų gailėjausi, kad nelikau krante ir nėjau pėsčiomis į miestą; bet visa tai jau buvo per vėlu.

Bet daugiau kaip pusvalandį praleidau neapsakomame siaube. Ir nežinau, kas būtų su manimi buvę, jei pats likimas nebūtų panorėjęs manęs nuo to išgelbėti, nes atūžė vadinamasis škvalas, arba tam tikras viesulas, ir taip smarkiai palenkė mūsų valtį, kad ji iš tiesų vos nepanėrė į bangas ir neapsivertė su mumis visais, ir jei ne vairininko meistriškumas ir sumanumas, – tai mums visiems būtų tekę maudytis ir žūti Prieglaus upėje. Patys mūsų ponai, girti riteriai, kaip jie iki tol bebuvo drąsūs, bet kai bortu jau įsisėmė šiek tiek vandens į mūsų valtį ir ji mus visus permerkė, tai ir girtumas nuo jų nušoko, ir jie visi vienu balsu sušuko, kad greičiau nuleistų burę ir vėl imtųsi irklų, ir neatsisakė kartu su kitais semti vandenį iš valties skrybėlėmis ir kuo papuolė. O tai ir padarė galą visai mano baimei ir nuogąstavimui, nes, nors ir kokia didelė buvo audra, mes irklais laimingai nuplaukėme iki miesto. Vis dėlto, lipdamas iš valties, prisiekiau sau, kad ateityje niekada ir jokiu būdu ja tokiu būdu nebeplauksiu.

Tuo tada ir baigėsi šis nutikimas, o tuo baigsiu ir aš savo laišką, palikdamas tolesnį pasakojimą kitam laiškui; o tuo tarpu lieku ir taip toliau.

80-asis laiškas

Mielas bičiuli! Primindamas toliau kita, kas pas mus per tuos metus Karaliaučiuje vyko, prisimenu, be kita ko, tai, kad mūsų generolui teko gyventi senoviniuose, nykiuose ir tamsiuose kunigaikščių kambariuose, kurie, būdami antrajame pilies aukšte, turėjo labai nedaug, be to, ir mažų langų, todėl, ypač turint galvoje jų erdvumą ir dydį, buvo labai tamsūs; ir kadangi virš šio aukšto buvo dar du, vienas pats geriausias, arba bel etažas, o kitas mezonino, bet gana aukštas, tačiau abu šie aukštai dar nebuvo įrengti, tai mūsų generolui užsimanė minėtąjį bel etažą įrengti savo gyvenamajai vietai, ir jis išprašė tam imperatorės leidimą. Šie pataisymai ir įrengimas mums kainavo ne vieną tūkstantį, nes generolas įrenginėjo šiuos kambarius plačia ranka ir visai negailėdamas pinigų; geriausi lipdinių meistrai ir freskų tapytojai buvo pasamdyti kambariams puošti ir išpiešti, ir viena galerija kainavo, manau, kokius du tūkstančius, o apie kitus ir gausius gyvenamuosius bei paradinius kambarius jau nėra ko ir minėti.

Iš jų vienas buvo įrengtas ir papuoštas geriau už kitą, ir visas tas aukštas buvo įrengtas taip gerai, kad jei pas mus būtų atvykusi ir pati imperatorė, tai būtų galėjusi rasti jame sau patogų būstą.

Šis darbas pas mus prasidėjo dar praėjusiais metais ir truko daugiau kaip metus, ir generolas vos galėjo sulaukti jo pabaigos – taip jam buvo įkyrėję jo tamsūs kambariai, nė kiek nederantys su jo prabangiu gyvenimo būdu. Ir kadangi šios vasaros pradžioje įrengimas buvo užbaigtas, tai mūsų generolas tuoj pat ir persikėlė į jį, ir čia tai tikrai, kaip sakoma patarlėje, išsiskleidė ir parodė, kaip jis moka ir mėgsta gyventi. Baliai, maskaradai ir šokiai pas mus vykdavo ir iki tol neretai, o čia, kai jau buvo kur pašokti ir pasilinksminti, jų skaičius dar padvigubėjo, ir šokiai man jau taip įkyrėjo, kad kartais tyčia apsimesdavau sergąs, kad tik neičiau į balių ir neišsekinčiau savo jėgų iki nusilpimo šokdamas ir šokinėdamas.

Taip iš tiesų buvo ir labiau dėl to, kad ponių ir panelių kaskart suvažiuodavo pas mus didžiulė daugybė ir visos jos buvo baisios šokių mėgėjos, o vyrų, ypač jaunų ir galinčių šokti, kaip sakoma, iš visų jėgų, – labai mažai; o kadangi aš jau tada buvau tarp nedaugelio pirmųjų ir geriausių šokėjų, tai spręskite, kaip mums buvo be atokvėpio po kelias valandas šokinėti ir suktis ratu, šokant įvairius kontradansus, iš kurių ir vieną iššokti visada kainuodavo kruvino prakaito; nes mes juos čia, naujoje ir erdvioje galerijoje, šokdavome ne mažiau kaip trisdešimt porų; o kita tokia pat ar dar didesnė pusė jaunų ponių ir panelių, sudėjusios rankas, stovėjo ir nekantriai laukė pabaigos, kad galėtų pačios pradėti kitą kontradansą, ir jų godumas tam ir ieškant sau kavalierių buvo toks didelis, kad ne mes jas, o jos pačios jau mus susirasdavo ir ne kvietė, o prašyte prašydavo su jomis pašokti, ir kaskart skubėdavo viena prieš kitą pasigrobti geriausią šokėją; taip kad dar tik įpusėjus šokamam kontradansui jau prieidavo prie mūsų iš užpakalio ir prašydavo pažadėti joms mūsų rankas.

Iš pradžių, kol mums tai buvo naujiena, laikėme tai sau ypatinga garbe; bet vėliau, kai kontradansų ilgumas, ypač pačių pasiučiausių ir žvaliausių, mums taip įgriso, kad lauki nesulauki, kol pasibaigs ir vienas, nes ir nuo vieno marškiniai visai sušlapdavo nuo prakaito, tai ėmėme griebtis įvairių gudrybių ir apgaulių ir, atsikratę visų, pribėgančių iš užpakalio ir reikalaujančių pažado šokti, užtikrinimu, kad mes jau užimti ir jau davėme savo žodį kitoms, nors nieko panašaus nebuvo, tuoj pat pasibaigus šokiui nueidavome į pačius tolimiausius ir tokius kambarius, kur nieko nebuvo, ir ten bent kiek atsikvėpdavome.

Bet neretai ponios mus surasdavo ir ten, ir mes jau nežinojome, kur nuo jų, ieškančių mūsų būriais ir ratelių ratelais, dingti.

Žodžiu, šis miestas mums buvo pats linksmiausias ir puikiausias iš visų ankstesnių ir vėlesnių. Mūsų generolas gyveno taip, kaip derėjo gyventi mažam karaliukui ar kokiam valdančiam ir turtingam kunigaikščiui, ir tikrai galima pasakyti – prabangia ir turtinga ranka. Kokias puotas ir gausius pietus bei vakarienes jis keldavo per visas, net pačias mažiausias, šventes ir iškilmingas dienas, taip pat ir kai per mūsų miestą važiuodavo visi žymūs asmenys! kokia kaskart nauja didybė ir prabanga būdavo rodoma ant stalų! kokia prabanga baliuose ir maskaraduose! Iš visų pusių buvo kviečiami ir suvažiuodavo pas mus geriausi muzikantai, ir kiekvienam baliui būdavo atvežama naujų natų ir šokių. Trumpai tariant, viskas, kas nauja ir geriausia, turėjo būti matoma ir girdima pas mus, ir galima neabejojant pasakyti, kad Prūsijos gyventojai nuo pat savo karalystės pradžios dar niekada nebuvo matę savo sostinėje tokių prabangų, pramogų ir linksmybių, kokias tada matė, ir vargu ar kada nors ir ateityje pamatys. Nes patys Prūsijos karaliai vargu ar kada nors gali gyventi taip linksmai, prabangiai ir puikiai, kaip tada gyveno mūsų Korfas. Pas jį tikrai buvo lyg mažas dvarelis, todėl ir nenuostabu, kad gandas ir garsas apie tai taip pasklido visur, jog iš visų pusių suvažiuodavo pas mus ne tik prūsų, bet net ir kaimyninė lenkų bajorija, kad dalyvautų mūsų pramogose ir kad save mums parodytų ir mus pamatytų, ir mes kaskart turėjome malonumą matyti naujus veidus ir figūras.

Šioms pramogoms, be įprastų švenčių ir iškilmių, tais metais mums davė progą ir vestuvės, kurias mūsų generolas surengė savo namuose. Vienas iš mūsų patarėjų, būtent ponas Baumanas, sumanė vesti vieną prūsų bajoraitę; ir kadangi jis gyveno generolo namuose ir buvo jo išlaikomas, tai generolas ir padėjo jam iškelti šias vestuves. Jos buvo puikiausios ir tokios, lyg kunigaikštiškos, ir man kelias dienas iš eilės teko jose pašokti, be to, ir turėti progą pamatyti, kaip pas vokiečius namuose atliekamos jungtuvės. Pas mus jos vyko didžiojoje galerijoje, ir mes su malonumu žiūrėjome į šį reginį, nors iš tikrųjų šios jų apeigos toli gražu nėra tokios vertos pažiūrėti, kaip mūsų vestuvėse.

Be to, per šią vasarą dar turėjome progą pamatyti gana gražų ir nemažai kainavusį fejerverką.

Kadangi tik šito mūsų pramogoms ir trūko, tai mūsų generolas norėjo ir šiuo, dar niekada nematytu, reginiu palinksminti prūsus ir visą Karaliaučiaus publiką.

Padarė ir sumeistravo jį mums mano anksčiau minėtas, pas generolą gyvenęs italas Morninis, ir kadangi jis buvo nemažas ir sudarytas iš didžiulio, iš dagčių ir žvakių padaryto skydo ir iš daugybės ratų, fontanų, raketų, buratų ir kitų panašių dalykų, tai jis jį darė ilgai, ir man čia pirmą kartą teko pamatyti, kaip jie daromi. Vieta jam buvo parinkta pas mus Prieglaus krante, netoli nuo mano ankstesnio buto, ir mes jį sudeginome per Petrines, susirinkus nesuskaičiuojamai daugybei žmonių; ir šio reginio visiems Karaliaučiaus gyventojams suteiktas malonumas buvo didžiulis, visi jie negalėjo užtektinai jo už tai išgirti.

Šis įvykis taip pat buvo palydėtas dideliu baliumi ir iškilmėmis, o netrukus po to mes vėl gavome progą kelias dienas iš eilės šokinėti ir suktis, nes per Karaliaučių važiavo vyresnysis grafas Černyšovas, Piotras Grigorjevičius. Jis buvo mūsų dvaro išsiųstas į Ispaniją pasiuntiniu pasveikinti naujojo karaliaus su įžengimu į sostą, ir kadangi jam buvo liepta ten ilgam pasilikti, tai jis ir važiavo ten su žmona ir abiem dukterimis, jau ištekėti tinkamomis merginomis. Jie išbuvo pas mus Karaliaučiuje apie savaitę, ir kadangi jie apsistojo pilyje pas mūsų generolą, tai šis ir stengėsi juos kuo geriau pavaišinti ir kasdien sugalvodavo naujų pramogų. Abi jaunosios grafaitės buvo puikios šokėjos, taip pat grojo įvairiais instrumentais, atvežė mums daugybę naujų šokių, ir mums pavyko ir su jomis prisišokti iki nuovargio.

81-asis laiškas

Mielas bičiuli! Ankstesniame savo laiške jums sustojau ties pasakojimu apie tai, kokios sėkmės pasiekiau taisydamasis ir atprasdamas nuo visų blogų įpročių ir aistrų, būdingų žmogaus prigimčiai; o dabar, tęsdamas tą patį dalyką, pasakysiu, kad prie viso to mane labiausiai skatino doroviniai veikalai, kurių skaitymo tapau tokiu pat mėgėju, kokiu iki tol buvau romanų skaitymo; ir kadangi tuomet turėjau pačią geriausią ir trokštamiausią galimybę jų gauti, nes minėtoji biblioteka, iš kurios ėmiau sau skaityti knygas, buvo pilna ne vien romanų, bet ir visų rūšių veikalų, tarp jų ir pačių filosofiškiausių ir geriausių dorovinių, ir aš galėjau iš jos gauti, kokių tik norėjau, tai ir skaičiau juos beveik be perstojo ir pildžiau savo protą kas valanda vis gausesnėmis ir svarbesnėmis žiniomis. Negaliu aprašyti, kokią didelę naudą jie man atnešė ir kaip labai praplėtė visas mano žinias ir išmanymą. Žodžiu, per juos pažinau ne tik pats save, bet ir visa, kas reikalingiausia žmogui žinoti gyvenime; o kas geriausia – gerokai susipažinau su visu mokslo pasauliu ir be jokių mokytojų bei auklėtojų sužinojau daug tokių dalykų, kurių daugelis kitų nesužino, tvarkingai mokydamiesi akademijose ir universitetuose ir turėdami daug mokytojų bei auklėtojų.

Žodžiu, jie buvo mano geriausi draugai, auklėtojai, mokytojai ir patarėjai ir nežinia kaip padėjo man taisytis ir lavinti savo širdį bei dvasią. Ir koks palaimingas man buvo tas metas.

Kasdien gaudavau naujų žinių ir kasdien tapdavau geresnis; bet galima pasakyti, kad daug tam padėjo ir rimti apmąstymai, kuriais neretai užsiimdavau ir kurie paskatino mane tuomet imtis vieno ypatingo ir tokio darbo, kokio retai imasi tokio amžiaus žmonės, kokio tada buvau aš: nusprendžiau kiekvieną gerą man pasitaikiusią mintį ir kiekvieną gerą savo sielos jausmą užrašinėti ant atskirų popieriaus skiautelių ir kasdien nurodyti pačiam sau ką nors reikalinga arba įvykdyti, arba ko nors neužmiršti. Ir kadangi tuo užsiėmiau beveik ištisus metus, tai prisirinko tokia daugybė šių prirašytų popieriaus skiautelių, kad, perrašęs jas visas švarraščiu, galėjau iš jų sudaryti ir liepti įrišti ištisą knygą, kurioje buvo tiek pačiam sau nurodytų taisyklių, kiek dienų metuose. Knygelė, kuri ir dabar pas mane sveika ir kurią saugau kaip kokį tuometinių savo užsiėmimų ir pratybų paminklą, o kartu ir kaip pirmąjį silpniausią savo dorovinių veikalų bandymą, ir kuriai, laikydamasis savo sumanymo, nedaviau jokio kito ypatingo pavadinimo, o pavadinau ją tiesiog atminties knygele.

Bet naudingiausia ir įsimintiniausia man buvo tai, kad per tuos metus pradėjau mokytis ir tvarkingai studijuoti filosofiją. Tai įvyko visai netikėtai, beveik atsitiktinai ir taip, kad ir šį atvejį priskiriu ypatingiems Dievo apvaizdos veiksmams ir rūpesčiui mano tikrąja gerove. Kadangi šis įvykis turėjo įtakos visam mano gyvenimui, tai ir papasakosiu apie jį plačiau.

Tarp daugelio ir įvairių knygų, kurias tuo metu skaičiau, nors ir buvau perskaitęs kelias filosofines ir per tai jau buvau gavęs šiokį tokį supratimą apie šią svarbiausią mokslo dalį, vis dėlto visas mano išmanymas šioje srityje buvo dar labai netobulas; o be to, dar ir toks, kad būtų galėjęs man išvirsti neapsakoma žala, jei geradariškas mano likimas minėtuoju įvykiu nebūtų tam užkirtęs kelio ir tuo pačiu nebūtų išgelbėjęs manęs nuo visiškos pražūties, apie ką vėliau papasakosiu plačiau.

Iš visų iki tol mano perskaitytų filosofinių knygų nė viena man taip nepatiko, kaip Gottschedo „Pradiniai visos filosofijos pagrindai“.

Ši knyga buvo trumpas vadinamosios Wolffo filosofijos išdėstymas arba santrauka; ši filosofija tuo metu buvo visuotinai visur vartojama ir, nepaisant visų savo trūkumų, laikoma geriausia. Todėl ir Karaliaučiuje visi profesoriai ir jaunimo mokytojai jos mokė, kaip, deja, persikėlusi ir pas mus, ji viešpatauja ir mūsuose iki šiol.

Bet man tada mažiausiai buvo žinoma, kad ši filosofija turėjo daug trūkumų ir netobulumų: kad patys pamatai, ant kurių pastatytas visas jos pastatas, buvo silpni ir nepatikimi ir kad apskritai ji buvo tokio pobūdžio, jog kol prie jos prisirišęs žmogus tik paviršutiniškai jos laikysis ir tenkinsis tuo, kas joje yra, jis gali būti ir doras, ir nepavojingas, bet vos tik kas nors iš jos sekėjų panorės toliau plėtoti savo mintis ir labiau gilintis į visų daiktų esmę, tai greičiausiai gali nuklysti nuo teisingo tako ir paklysti taip, kad galiausiai taps deistu, laisvamaniu ir net tikru bedieviu, ir kad labai daug, šiaip jau labai protingų žmonių, iš tiesų dėl jos tapo tokiais nenaudėliais ir vietoj ieškotos naudos įgijo sau didžiausią žalą ir pateko į nebepataisomą pražūtį, kaip tas pats vos neatsitiko ir man, apie ką vėliau papasakosiu savo vietoje.

O kiek mažai man tai buvo žinoma, lygiai taip pat mažai žinojau ir apie tai, kad keleri metai prieš tai pasaulyje atsirado nauja ir nepalyginamai už šią geresnė, pagrįstesnė ir ne tik nė kiek nežalinga, bet ir tą ypatingą pranašumą prieš visas iki tol buvusias filosofijas turinti filosofija, kad ji kiekvieną prie jos prisirišusį žmogų, nors jis to ir nenorėtų, beveik nevalingai padaro geru krikščionimi, kaip, priešingai, Wolffo filosofija ir gerą krikščionį beveik visada paversdavo blogu arba, dar blogiau, pačiu deistu ir netikėliu; ir kad ši nauja ir žmonių giminei nepaprastai naudinga filosofija, kurią Leipcige sukūrė vienas iš tenykščių mokyčiausių žmonių, vardu Christianas Augustas Crusius, jau ėmė garsėti pasaulyje, įgyti daug sekėjų ir pamažu plisti Europoje, be kita ko, ir tame pačiame mieste, kuriame tuo metu buvau aš. Čia jos jau dėstė arba viešai mokė vienas iš universiteto magistrų, vardu Weymannas; bet kadangi visi kiti profesoriai dar buvo volfininkai ir minėtosios ankstesnės bei netobulos filosofijos sekėjai, tai jis dar kentė iš jų už tai tam tikrą persekiojimą ir nepalankumą, ypač todėl, kad daugelis Karaliaučiuje studijuojančiųjų, atsimesdami nuo ankstesnių mokytojų, prisirišdavo prie jo ir, išmokę geresnių taisyklių ir minčių, tapdavo jiems tokiais priešininkais, kurių jie jokiu būdu nepajėgdavo įveikti savo įprastuose disputuose.

Viso to aš dar nežinojau ir gal niekada nebūčiau sužinojęs, jei nebūtų atsitikę taip, kad pas mus iš Maskvos buvo atsiųsti minėtieji dešimt studentų ir kad su dviem iš jų arčiau susipažinau. Abu jie buvo patys geriausi iš visų ir būtent tie, kurie buvo skirti užimti mano vietą ir eiti mano pareigas.

Vieno iš jų pavardė buvo Sadovskis, o kito – Malinovskis.

Abu jie buvo maskviečiai, abu tenykščių popų vaikai, bet abu labai gero būdo, gero ir ramaus elgesio; abu mokslų mėgėjai, gerai universitete mokęsi ir jau turėję pakankamai žinių apie viską, be to, gerų jausmų žmonės. Kadangi abiem jiems buvo liepta tuo laiku, kol jie geriau išmoks vokiečių kalbą ir taps tinkamesni vertimams, susirasti sau mokytojų iš tenykščių profesorių ir tęsti pas juos ankstesnius savo mokslus, tai, dar universitete mokęsi filosofijos, jie ir čia pasirinko tą patį fakultetą ir, susitarę su vienu iš tenykščių profesorių, ėmė toliau klausytis pas jį paskaitų, kaip darydavo dar būdami Maskvos universitete.

Atsitiko taip, kad tas profesorius, nors, kaip ir visi kiti, buvo volfininkas, bet tarp jo mokinių, tenykščių studentų, buvo keletas, slapta besimokančių pas minėtąjį magistrą Weymanną tos naujosios Crusiaus filosofijos, apie kurią minėjau aukščiau, ir kad šie, susipažinę ir susidraugavę su abiem mūsų studentais, papasakojo jiems tiek daug gero tiek apie šią naująją filosofiją, tiek apie Weymanną, kad sužadino jiems norą pasimokyti šios naujos ir tiek geresnės bei pranašesnės filosofijos.

Jie, padedami tų studentų, tuoj pat ir susipažino su šiuo magistru, ir kadangi šis labai džiaugėsi tokiais naujais norinčiaisiais mokytis jo filosofijos, tai ir pakvietė juos ateiti pas jį vakarais ir mielai ėmėsi dėstyti jiems privačias paskaitas, tik norėjo, kad šis reikalas būtų daromas slaptai ir taip, kad tol apie tai nesužinotų tas profesorius, pas kurį jie iki tol mokėsi, ir kad jis negalėtų dėl to patirti iš jo kokios nors piktadarystės, su kuo jie ir patys mielai sutiko. Bet vos tik keletą kartų pas jį pabuvoję ir jo paskaitų pasiklausę, jie taip stipriai susižavėjo šia naująja filosofija, kad panoro ir man perteikti savo malonumą. Su manimi jie jau buvo spėję ne tik susipažinti, bet net ir susidraugauti, nes kadangi jiems buvo įsakyta retkarčiais ateiti pas mus ir į kanceliariją, tai, sužinoję apie mane ir apie ypatingą mano pomėgį knygoms ir mokslams, tuoj pat su manimi artimiau susipažino ir nepaprastai mane pamilo, o ne mažiau tuoj pat pamilau ir aš juos abu, ir kiekvieną kartą, kai tik jie pas mus ateidavo, vykdavo tarp mūsų nesibaigiantys ir man nepaprastai malonūs pokalbiai apie viską ir apie viską, kas susiję su knygomis ir mokslais, o tai labai greitai mus suartino beveik neišardoma draugyste.

Negaliu aprašyti, kaip nustebau, išgirdęs iš jų apie minėtąją naują ir man visai dar nežinomą filosofiją ir apie jos pranašumus prieš ankstesniąją, man pažįstamą, ir kaip jie sužadino man patį norą arčiau ją pažinti ir išgirsti, kaip jiems apie ją dėstomos paskaitos. Jie išgirdo mano norą ir nepraleido progos pasikalbėti apie tai su savo magistru Weymannu ir paklausti jo, ar neleis jis jiems kada nors atsivesti mane kartu, kad galėčiau bent vieną kartą dalyvauti, kai jis jiems dėsto savo paskaitas: ir kaip neapsakomai jie mane nudžiugino, atnešę žinią, kad jis ne tik jiems tai leido, bet laiko sau ypatinga garbe ir bus labai patenkintas, jei pagerbsiu jį savo apsilankymu.

Susitarėme dar tą pačią dieną eiti pas jį visi kartu.

Vakaras tada pasitaikė, kaip dabar prisimenu, labai tamsus, rudeninis ir, be to, darganotas, ir nors eiti mums buvo labai prasta ir teko pereiti daug gatvių ir siaurų skersgatvių slidžiais grindiniais, bet aš ne ėjau, o skridau, kojų po savimi nejausdamas, paskui savo palydovus. Ne kitaip maniau, kaip kad rasiu padorų ir gerai įrengtą namą; bet kaip nustebau, radęs tikrą lūšnelę antrajame vieno vidutiniško namelio aukšte ir joje visur vien visiško skurdo pėdsakus. Kitam ji nebūtų galėjusi įkvėpti nieko kito, tik panieką, bet man ne tai buvo galvoje. Aš ieškojau joje išminties ir buvau toks laimingas, kad ir radau ją.

Ponas Weymannas priėmė mane su ypatingu meilumu ir, pasodinęs mus, tuoj pat ėmėsi savo darbo. Dalykas, apie kurį iš eilės jiems tada reikėjo kalbėti, buvo pats subtiliausias ir svarbiausias visoje metafizikoje; kaip dabar prisimenu, apie laiką ir vietą, ir jis, nepaisydamas viso jo subtilumo, nagrinėjo jį taip gerai, taip suprantamai ir puošė jį tokia daugybe su abiem filosofijomis susijusių šalutinių dalykų, kad klausiausi jo su neapsakomu malonumu ir, naudodamasis jo leidimu, nepavargdavau jo klausinėti tai apie viena, tai apie kita, kad geriau suprasčiau. Ir tiek ypatingu savo dėmesiu, tiek supratimu visko, ką jis sakė, lygiai kaip ir puikiu vokiečių kalbos mokėjimu taip jam įtikau, kad jis, mums išeinant ir jam dėkojant, man pasakė, kad, jei tik man bus malonu, jis laikys ypatingu malonumu, jei ir ateityje visada pas jį vaikščiosiu ir jo paskaitų klausysiuos, ir kad jis ne tik nieko už tai nereikalaus, bet laikys sau ypatinga garbe mokyti mane filosofijos, kuri man taip patiko.

Buvau labai patenkintas šiuo jo kvietimu ir nepraleidau progos pasinaudoti man duotu leidimu, ir nuo to laiko nepraleidau nė karto neidamas pas jį kartu su savo draugais, ir visada taip tvarkydavau savo reikalus, kad galėčiau visai septintajai valandai po pietų išeiti iš kanceliarijos pas jį. Ir p. Weymannas taip mane pamilo, kad iš visų savo mokinių laikė mane geriausiu ir greičiausiai bei tobuliausiai viską suprantančiu ir taip labai rūpinosi mano proto apšvietimu, kad galiu pasakyti, jog šiam žmogui esu labai daug skolingas savo gyvenime.

Taip nuo to laiko pradėjau tvarkingai studijuoti ir klausytis filosofijos paskaitų ir dariau tai taip slaptai, kad ilgą laiką niekas apie tai nežinojo ir nenutuokė. Bet kai pagaliau dažni ir visada tuo pačiu laiku pasikartojantys mano pasišalinimai iš kanceliarijos tapo pastebimi ir kai kurie iš mūsų kanceliarijos žmonių ėmė mane įtarinėti ir aiškinti juos bloga linkme, tai pagaliau buvau priverstas prisipažinti apie tai p. Čonžinui ir išprašyti iš jo jau oficialų leidimą šiems pasišalinimams.

Ir tada turėjau malonumą pamatyti, kad tai pavirto man ne priekaištu, o ypatinga garbe ir pagyrimu.

P. Čonžinas ne tik išgarsino ir papasakojo apie tai visiems, mane labai girdamas, bet pasakė net ir pačiam generolui, ir tokiu tonu, kad ir tas nepraleido progos mane už tai viešai pagirti ir daugeliu atvejų statydavo mane pavyzdžiu ir sektinu modeliu jauniems žmonėms, ypač pasileidusiems karininkams.

Bet tuo vienu neapsiribojo; kadangi kaip tik tuo metu iš Peterburgo jam buvo atsiųstas vienas iš jo tolimų giminaičių, iš Čioglokovų giminės, kad būtų atiduotas į tenykštį universitetą mokytis kalbų ir mokslų, ir jis gyveno pas vieną iš žymiausių tenykščių profesorių p. Kowalewskį, kaip pensione, bet šis jaunuolis buvo tokio būdo, kad jį reikėjo prižiūrėti, – tai mūsų generolas nerado nieko, išskyrus mane, kam galėtų patikėti šią užduotį. Todėl ir buvau priverstas retkarčiais eiti į tenykštį universitetą ir į minėtojo p. Kowalewskio namus ir ne tik liudyti šio jo giminaičio pažangą, bet ir teirautis apie jo elgesį ir poelgius; o kadangi netrukus po to ir kitas iš mūsų armijos generolų, tuo metu čia buvusių, būtent ponas Chomutovas, mūsų generolo rekomenduotas, primygtinai prašė manęs paimti savo priežiūron ir jo sūnų, besimokantį tame pačiame universitete, tai visa tai padarė mane žinomą ir universitete ir pelnė man iš visų tenykščių profesorių garbę ir ypatingą pagarbą, kuri siekė net iki to, kad jie per kiekvienas universiteto iškilmes ir šventes niekada nepamiršdavo pakviesti ir manęs kartu su kitais žymiausiais žmonėmis jose dalyvauti, ir visi rodė man, lyg jau mokslo vyrui, ypatingą mandagumą ir pagarbumą.

Dabar kiekvienas gali lengvai suprasti, kad man visa tai negalėjo būti nemalonu, bet buvo ypatingai malonu, o nauda, kurią iš to gavau, buvo ta, kad per tai turėjau progą pamatyti visas universiteto apeigas ir papročius ir gauti artimesnį supratimą tiek apie mokymo būdą, tiek apie visa kita. O kas dėl minėtojo profesoriaus Kowalewskio, ypač garsėjusio tuo, kad jo namuose visada gyvendavo ir mokydavosi daug pensionierių, neretai iš pačių žymiausių prūsų ir kitų kraštų giminių, tai nors pas jį ir dažnai lankydavausi, bet, išskyrus šaltą mandagumą, nieko iš jo nematydavau; ir radau, kad jis buvo labiau garsus negu to vertas. Visas jo mokymas neturėjo nieko nepaprasto ir ypatingo, o ir pati mokinių priežiūra bei rūpinimasis jų apšvietimu buvo labai vidutiniški; o vienintelę retenybę ir ypatybę jo namuose radau tik tą, kad nuo visų iki tol buvusių ir tuo metu esančių mokinių jis buvo liepęs nutapyti portretus ir jais nukabinęs ištisą kambarį: bet ir tai kilo ne iš ko kito, kaip vien iš šio išpuikusio ir tuo besididžiuojančio žmogaus garbės troškimo; o šiaip negalima pasakyti, kad visi pas jį besimokantieji gaudavo iš jo daug naudos.

Kitas įsimintinas dalykas, nutikęs man maždaug tuo metu, buvo tas, kad buvau paaukštintas laipsniu ir iš podporučiko pakeltas poručiku.

Šį laipsnį būčiau galėjęs turėti jau seniai, jei mano paaukštinimas būtų priklausęs nuo mūsų generolo, bet kadangi buvau priskirtas armijai ir vis dar pulkui, tai generolas negalėjo nieko man palankaus padaryti, ir aš turėjau tikėtis visko iš vyriausiųjų armijos vadų ir laukti, kada pagal eilę ir vyresniškumą man teks poručiko laipsnis. Bet kadangi buvau išvykęs iš pulko ir armijoje nebuvau, tai nė kiek nesitikėjau paaukštinimo ir mažiausiai jo siekiau; tačiau kai mūsų naujasis senukas feldmaršalas, pats imperatorės apdovanotas už pergales ir paaukštintas laipsniu, grįžęs iš žygio į Lenkiją panoro parodyti geradarystę ir visiems su juo žygyje buvusiems armijos karininkams ir pradžiuginti juos visuotiniu, visiems bendru ir dideliu paaukštinimu, tai kaip tik šia proga, priešingai visiems mano lūkesčiams ir viltims, ir man teko poručiko laipsnis. Ir apie tai iš pulko buvo pranešta mūsų generolui, kartu vėl pakartojant reikalavimą ir prašymą paleisti mane ir išsiųsti į pulką.

Nors šis paaukštinimas ir nebuvo koks nepaprastas ar svarbus, bet kadangi laipsniai tada buvo duodami labai sunkiai, o ir aš mažiausiai jo tikėjausi, tai nepaprastai juo apsidžiaugiau. P. Čonžinas ir šia proga nepraleido progos iškrėsti man pokštą. Jis sužinojo apie tai pirmiau už visus, bet kadangi generolas uždraudė jam apie tai man sakyti, norėdamas pats mane pradžiuginti kitą rytą, tai p. Čonžinui ir užsimanė iš manęs pasilinksminti ir paruošti mane tam baime ir išgąsčiu. Taigi vos tik kitą rytą atėjau į kanceliariją, jis apsimetė ne tik nieko apie tai nežinąs, bet dar ir piktas bei paniuręs ir, pasikvietęs mane į teisėjų kambarį, piktu balsu ir išvaizda man pasakė: „Ką tu ten pridarei? Generolas nežinia kaip ant tavęs pyksta. Atėjo jam ant tavęs kažkoks prašymas nuo vokietpalaikių; aš ką tik buvau pas jį kambariuose, ir jis siaučia ir trypia, ir pažiūrėsi, kas tau nuo jo bus.“ Aš apstulbau, tai išgirdęs, ir kadangi nieko už savęs nežinojau, tai ir atsakiau jam, kad jo ekscelencija gali su manimi daryti, ką jam patinka, bet aš bent jau nieko tokio už savęs nežinau, kuo galėčiau būti užsitarnavęs jo rūstybę. – „Vis tiek, – pritarė jis, – ant tavęs paduotas kažkoks raštas. Aš pats jį mačiau, ir jis parašytas vokiškai. Ar nežinai ko nors už savęs?“ – Nežinau, – tariau aš, – nebent kokiam nors nenaudėliui šovė į galvą ką nors melagingo ant manęs primelsti! – „Na, štai pažiūrėsim, generolas greit čia ateis, ir tu tik ruoškis atsakinėti; o man tik apmaudu, kad tai nutiko ne laiku ir ne vietoj. Tu to nežinai, kad su vakarykščiu kurjeriu, be kita ko, gautas naujas reikalavimas tave grąžinti į pulką, ir aš, tiesą sakant, dabar jau nežinau, kaip mums tave išlaikyti; ir bijau, kad generolas, dabar ant tavęs supykęs, nenuspręstų pagaliau tave paleisti, nes jis jau man ir užsiminė apie tai.“ – Jo valia! – tariau aš; bet reikia prisipažinti, kad šis paskutinis dalykas dar labiau sujaudino mano dvasią ir, patarlės žodžiais tariant, ant širdies man tada ėmė smarkiai draskytis katės.

Ir iki tol neturėjau noro važiuoti į armiją, o tokiomis aplinkybėmis juo labiau jokiu būdu nenorėjau skirtis su Karaliaučiumi.

Kaip tik tą minutę į teisėjų kambarį įėjo mūsų patarėjai, ir p. Čonžinas davė man ženklą, kad išeičiau. Išėjau nuleidęs galvą, išblyškusiu veidu ir tokiu sutrikusiu ir sumišusiu veidu, kad visi mano bendradarbiai tuoj pat tai pastebėjo ir, apsupę mane, ėmė klausinėti, kas gi man atsitiko? – „Ką, broliai, – su apmaudu tariau jiems, – kažkokia bestija, sako, padavė ant manęs kažkokį skundą generolui, nors aš nieko už savęs nežinau, nenutuokiu, o iš kitos pusės vėl reikalauja į pulką, ir Timofejus Ivanovičius man pasakė, kad generolas, dabar labai ant manęs supykęs, nebenori manęs laikyti ir nusprendė paleisti.“ – Ką jūs sakote? – sušuko visi vienu balsu, tai išgirdę, ir, sudarę aplink mane ratelį, ėmė visi liūdėti ir sielotis dėl manęs; nes reikia žinoti, kad visa kanceliarija mane nuoširdžiai mylėjo ir visi iki vieno gyviausiai dalijosi mano sielvartu ir apmaudu. Bet vos tik jie spėjo vienas per kitą lenktyniaudami imti mane išsamiau apie tai klausinėti, kaip staiga teisėjų kambaryje sukilo triukšmas ir sargas išbėgo iš ten pas mus su žinia, kad generolas eina. – Akimirksniu visi išsibarstė nuo manęs kaip lietus ir, susėdę į savo vietas, nutilo. Aš taip pat nuėjau į savo vietą, už pertvaros, bet vos spėjau atsisėsti ir pradėti pasakoti apie savo vargą savo draugams vokiečiams, taip pat tuo besidomintiems, kaip teisėjų kambaryje suskambo varpelis ir po minutės vėl išbėga sargas, bėga tiesiai pas mane ir sako: „Malonėkite, pone, pas generolą!“ – Aš apmiriau, tai išgirdęs, ir širdis manyje taip ėmė plakti ir kraujas taip sujudo visame kūne, kad vos pajėgiau atsistoti nuo vietos ir, kiek skubant buvo galima, susitvarkyti ir pasiruošti atsakinėti. Virpančia širdimi, išblyškusiu veidu ir linkstančiais keliais nuėjau, kur mane šaukė, ir kadangi, atsivėrus durims, dar iš tolo pamačiau generolą, laikantį rankose popierių ir manęs laukiantį, tai, nė kiek neabejodamas, kad tai tas pats paduotas prašymas, apie kurį man sakė p. Čonžinas, dar labiau dėl to sunerimau dvasia ir, būdamas neapsakomame sumišime, vos pajėgiau įeiti į teisėjų kambarį ir nusilenkti generolui. Nieko kito nesitikėjau, kaip tik to, kad jis tą pačią akimirką, kaip jam įprasta, ims ant manęs žaibuoti ugnimi ir liepsna ir visai sumaišys mane su purvu: bet kaip nustebau, pamatęs priešingai, ir kad generolas be jokios piktos išraiškos, tik ištiesęs į mane ranką su popieriumi ir lyg net su kažkokiu apgailestavimu, pasakė:

„Ką darysi, Bolotovai! Reikalauja tavęs vėl į pulką, ir šie reikalavimai, velnias juos griebtų, man jau taip įkyrėjo, kad nebežinau, ką man daryti, ir beveik nusprendžiu tave paleisti; štai imk ir perskaityk pats!“

– „Jūsų valia, jūsų ekscelencija, į pulką tai į pulką“, – atsakiau aš ir ėmiau artintis paimti popieriaus. Bet kai generolas, įdėmiau pažvelgęs į mane, pamatė, kad aš išblyškusiu veidu ir labai nerimstančia dvasia vos pajėgiu kojas pakelti, tai, nusiteikęs linksmai ir nusišypsojęs, pasakė man toliau: „Na, gerai, gerai, pone Bolotovai, nesijaudinkite ir nesisielokite dvasia. Nors reikalauti ir reikalauja jūsų, bet mes ir šį kartą jūsų jokiu būdu nepaleisime, jūs ir čia ne dykinėjate, o tiek pat savo valdovei ar dar daugiau tarnaujate, negu daugelis kitų; o be to, girtinu būdu dar ir kitu atžvilgiu tampate naudingi tėvynei.“ – Šie žodžiai lyg kokį gaivinantį balzamą įliejo į mano sumišusią širdį ir mane taip padrąsino, kad aš, žemai žemai nusilenkęs generolui, jau nebenorėjau nė skaityti iš jo paimto popieriaus; bet jis tuoj pat pritarė: „Vis dėlto perskaitykite, perskaitykite tą popierių ir perskaitykite jį mums garsiai; gal jame yra dar ir kas nors kita.“

Šis įsakymas mane nustebino; bet kaip begaliniai padidėjo ši nuostaba, kai, išvyniojęs popierių ir pradėjęs skaityti, pamačiau, kad tai buvo pranešimas apie mano pakėlimą poručiku ir reikalavimas, kad dėl šio laipsnio būčiau prisaikdintas. Apstulbau beveik taip pat nuo šio netikėto ir nelaukto džiaugsmo, kaip prieš tai nuo sumišimo, ir apmaudas bei mano būsena tą minutę buvo tokia, kad jokiu būdu negaliu jos aprašyti, o pasakysiu tik, kad manyje iš naujo kilęs, bet jau malonus dvasios sumišimas padarė tai, kad nustojau skaityti, nutilau, stovėjau kaip kvailių kvailys ir nežinojau, ką man daryti; ypač kai pamačiau, kad generolas, staiga taip pralinksmėjęs, kokio jau seniai nebuvau matęs, ėmė mane sveikinti su laipsniu ir, užtikrindamas, kad tuo labai džiaugiasi, linkėti man dar tolesnio paaukštinimo. O vos tik tai išgirdo abu su juo prie stalo sėdėję ir mane mylėję patarėjai, kaip pasekė jo pavyzdžiu ir lenktyniaudami vienas per kitą mane sveikino, sakydami, kad aš to jau seniai vertas ir daugiau nei vertas. Žodžiu, iš visų pusių man buvo reiškiami sveikinimai, ypač kai išėjau iš teisėjų kambario. Čia akimirksniu mane apspito iš visų pusių visi kanceliarijos žmonės, nuo aukščiausio iki žemiausio, visi nuoširdžiai dalijosi mano džiaugsmu, visi linkėjo man išsitarnauti iki generolo laipsnio, ir aš vos spėjau visiems nusilenkti ir mielai atleidau mane išgąsdinusiam p. Čonžinui už jo sugalvotą pokštą, kurį jis prisipažino, plyšdamas iš juoko, ypač kai sužinojau, kad generolas iš pradžių iš tiesų jau buvo norėjęs mane paleisti ir kad šis ponas Čonžinas įtikino jį ir šį kartą manęs nepaleisti, kuo ne tik aš, bet ir visi mūsų kanceliarijos žmonės labai džiaugėsi. Beje, tuoj pat buvo pasiųsta pas plac-majorą ir tą pačią valandą liepta mane prisaikdinti, o generolas buvo man toks maloningas, kad pakvietė mane tą dieną pietauti prie jo paties stalo ir pietų metu teikėsi išgerti taurę vyno už mano sveikatą ir pasveikinti mane su laipsniu.

Tuo tada ir baigėsi šis man malonus nutikimas; o kadangi mano laiškas jau tapo gana ilgas, tai baigsiu ir jį šioje vietoje, pasakydamas jums, kad esu visada jūsų ir taip toliau.

82-asis laiškas

Mielas bičiuli! Tęsdamas savo pasakojimą apie nutikimus, buvusius su manimi per 1760 metus, ir apie tai, kas pas mus Karaliaučiuje tais metais vyko, pasakysiu, kad prie pirmųjų priklauso ir ypatinga draugystė, užsimezgusi tarp manęs ir vieno iš mūsų jūrų karininkų, vardu Nikolajus Jeremejevičius Tulubjevas, – draugystė, kurią ir dabar atsimenu ir kurios niekada nepamiršiu. Jis buvo leitenantas viename iš mūsų jūrų laivų ir tą vasarą gyveno pas mus Karaliaučiuje, atlikdamas kai kurias jam pavestas užduotis. Kadangi būtent dėl jų jam dažnai tekdavo turėti reikalų su mūsų generolu ir jis neretai dėl to užeidavo pas mus į kanceliariją ir praleisdavo joje, net pačiame mano kambaryje, kartais po kelias valandas iš eilės, tai būtent šis atvejis ir suartino mane su juo.

Jis buvo dar jaunas žmogus, tačiau keleriais metais už mane vyresnis ir, kaip būdinga kiekvienam jūrų karininkui, gana mokytas ir daug ką taip išmanantis, kad su juo visada buvo galima maloniai pasikalbėti apie daugelį dalykų.

Bet visa tai nebūtų mūsų taip labai ir taip greitai suartinę, jei abiejų mūsų nebūtų pasitaikę beveik visame kame vienodų būdų ir polinkių ir tokios natūralios simpatijos tarp mūsų abiejų, kad mes beveik nuo pirmojo susitikimo pamilome vienas kitą, o po kelių dienų taip susidraugavome ir taip suartėjome, lyg artimi giminės. Ir galiu pasakyti, kad šiam žmogui jaučiau tikrai draugiškus jausmus ir kiekvieną kartą ypatingai džiaugdavausi, kai jis ateidavo pas mus į kanceliariją. Tada mesdavau visus savo reikalus ir užsiėmimus ir kalbėdavausi su šiuo mielu žmogumi, ir apie ką tik nekalbėdavome su juo ir kiek malonių ir neįkainojamų minučių nepraleidome šiuose draugiškuose pokalbiuose su juo. Žodžiu, niekada nepavargdavau kalbėtis su juo, o jis su manimi, ir iš visų mano gyvenime buvusių draugų prie nė vieno nebuvau prisirišęs tokia švelnia ir nuoširdžia draugyste, kaip prie šio žmogaus. O tai ir buvo priežastis, kad mes ne tik per visą jo buvimo pas mus Karaliaučiuje laiką matydavomės labai dažnai ir kartu su juo sėdėdavome kanceliarijoje, kartu vaikščiodavome po geriausias ir maloniausias miesto vietas ir jo apylinkes; kartu gėrėdavomės gamtos grožybėmis ir žavesiu, kurių jis buvo toks pat mėgėjas, kaip ir aš; kartu skaitydavome geriausias ir maloniausias knygas; kartu užsiimdavome įvairiais samprotavimais įvairiais klausimais. Bet kai pagaliau jam reikėjo nuo mūsų išvykti ir keliauti gyventi į Klaipėdą, kur buvo jo laivas, tai jam išvykstant susitarėme tęsti ir už akių savo susitikimus ir pokalbius ir dažnai, kas savaitę, susirašinėti.

Šis susirašinėjimas tarp mūsų ir iš tiesų vyko. Aš pirmasis jį pradėjau ir taip uždegiau savo draugą, kad jis tęsėsi be perstojo kelis mėnesius iš eilės, ir kadangi jis buvo ypatingas ir tokios rūšies, kokio retai kas turi, tai ir teikė mums abiem begalę malonių ir neįkainojamų gyvenimo minučių. Negaliu ir dabar dar pamiršti, su kokiu nekantrumu kaskart tada laukdavau pašto, su kokiu godumu atplėšdavau savo draugo vokus ir su kokiu malonumu skaitydavau jo ilgus ir draugiškus man laiškus. Jis aprašydavo man viską, kas su juo vyko Klaipėdoje; o aš jam pranešdavau, kas dėjosi pas mus Karaliaučiuje, ir, maišydamas rimtus dalykus su niekais, pridėdavau prie to įvairių juokų ir kitų šalutinių bei tokių dalykų, apie kuriuos žinojau, kad jie bus mano draugui malonūs, o jis darė tą patį ir savo laiškuose.

Žodžiu, šis susirašinėjimas pas mus buvo pavyzdinis ir ne tik dažnas, bet ir toks išsamus, kad kartais siųsdavome vienas kitam beveik ištisus sąsiuvinius, o aš kartais praleisdavau po kelias valandas iš eilės rašydamas net vieną laišką jam.

Visos šios minutės man visada buvo ne tik guodžiančios, bet ir nepaprastai linksmos, o kadangi ir jam buvo lygiai taip pat malonu rašyti man, tai visa tai dar labiau stiprino mūsų draugystę, kuri tęsėsi iki pat to laiko, kai jis pagaliau išplaukė į jūrą, kur netrukus po to, mano didžiausiam apgailestavimui, neteko gyvybės, palikęs nurodymą atsiųsti man kartu su žinia apie jo mirtį ir visus jam siųstus mano laiškus. Šie laiškai ir dabar dar saugomi pas mane sveiki; ir kadangi jie visi buvo parašyti vienodo formato, tai tada pat liepiau juos įrišti ir saugau juos kaip kokį tuometinių savo jausmų ir užsiėmimų paminklą, o kartu ir tuometinio savo gebėjimo aprašyti ir dar didelio mano stiliaus netobulumo paminklą. Bet kaip ten bebūtų, šis atvejis man pačia patirtimi įrodė, kad patiklus ir tikrai draugiškas, ir toks susirašinėjimas, kokį tada turėjau su šiuo žmogumi, gali būti ne tik nepaprastai malonus, bet ir suteikti abiem draugams nesuskaičiuojamą daugybę neįkainojamų gyvenimo minučių.

Ta proga paminėsiu, kad prie nutikimų, buvusių su manimi per tuos metus, priklauso ir tai, kad aš kartą vos nesudeginau pats savęs kartu su visu savo butu ir nepatekau į didžiausią pavojų. Tai įvyko dėl nesaikingo mano pomėgio skaityti knygas. Užsiiminėjau tuo ne tik per visas laisvas dienos ir pačių vakarų valandas, bet kažkaip įgijau kvailą įprotį skaityti jas su žvake ir jau atsigulęs miegoti į lovą ir tęsti tai tol, kol miegas ims merkti mano akis ir kol visiškai užsnūsiu. Tada po minutės vėl pabusdavau, užgesindavau savo žvakę ir jau atsiduodavau miegui. Tokiu būdu vakarais skaičiau knygas jau kurį laiką, ir įprotis tapo toks stiprus, kad kiekvieną kartą būdavo taip, jog praėjus minutei po to, kai užsnūsdavau, lyg kas mane tyčia pažadindavo užgesinti žvakę, ir aš, tai padaręs, jau ramiai užmigdavau. Bet kaip mirtinai išsigandau kartą, kai, pabudęs minėtuoju būdu užgesinti savo žvakės, pamačiau save staiga visą apimtą ugnies ir liepsnų, nes per minėtąją minutę mano žvakė buvo tokia neatsargi, kad uždegė kažkaip arti jos nukarusią mano lovos užuolaidą, ir ji jau visa liepsnojo tuo metu, kai atsipeikėjau. Negaliu aprašyti, koks siaubas ir baimė mane tada apėmė. Pašokau be atminties iš lovos ir, ėmęs gesinti, nusideginau ir išsitepiau visas rankas, ir ypatingos laimės dėka liepsna dar nebuvo pasiekusi lubų, ir man, nors ir sunkiai, dar buvo įmanoma ją užgesinti.

Kaip tada gėdijausi geraširdžių senukų, savo šeimininkų, kuriuos visus šis atvejis nepaprastai išgąsdino ir kurie dėl užuolaidos sudeginimo patyrė iš manęs nuostolį.

Mielai siūliausi sumokėti jiems dvigubai daugiau, nei ji kainuoja, bet jie jokiu būdu su tuo nesutiko, o pasitenkino mano pažadu niekada daugiau nebeskaityti knygų lovoje su žvake, kurį pažadą iš tiesų ir stengiausi įvykdyti; o ir mane patį šis atvejis taip išgąsdino, kad nuo to laiko per visą savo gyvenimą niekada daugiau vakarais nebeskaičiau knygų lovoje su žvake, ir kitiems to daryti nepatariu.

Kas dėl kitų, pašalinių žymiausių įvykių, buvusių maždaug tuo metu Karaliaučiuje, tai prisimenu tik du, būtent mūsų bažnyčios pašventinimą ir generolo Jazykovo mirtį. Kas dėl bažnyčios, pasakysiu jums, kad iki tol tenkinomės tik maža, pulko cerkve, įrengta viename name; bet kadangi Karaliaučių sau numatėme ilgesniam laikui ir galbūt amžiams, tai per visą praėjusį laiką jau buvo galvojama, kur galėtume įrengti padorią visiems rusams cerkvę, kurios ir reikėjo tiek dėl mūsų žmonių daugybės, tiek dėl to, kad imperatorė teikėsi atsiųsti mums ten tarnauti ir archimandritą su palyda, giedotojais ir visais reikmenimis. Iš pradžių buvo manyta užbaigti statyti Parado aikštėje stovinčią didžiulę kirchę, kurią pradėta statyti jau seniai, bet kurios statyba dėl kažko sustojo; bet kai paaiškėjo, kad jai įrengti reikia didelės sumos, o pastatytos sienos nebuvo labai tvirtos ir patikimos, tai pagaliau nusprendė liepti prūsams ištuštinti vieną iš jų kirchių, ir šią kirchę mums tada reikėjo pašventinti ir paversti iš liuteronų graikų bažnyčia. Tam buvo išrinkta ir paskirta viena iš seniausių Karaliaučiaus kirchių, nors gana erdvi, bet pačios senoviškiausios gotikinės architektūros, su aukštu ir smailu bokštu arba špiliu, būtent ta, kuri buvo jų Steindammo priemiestyje, netoli nuo pilies.

Didžiausias sunkumas šiame darbe buvo tas, kad reikėjo nuimti nuo minėtojo aukšto špilio jų įprastinį gaidį ir vietoj jo pastatyti ant jo kryžių, tačiau mes įveikėme ir tai. Buvo surasta žmonių, išdrįsusių įlipti į pačią to bokšto viršūnę ir nuimti ne tik gaidį, bet ir išimti iš paties obuolio tą į vamzdelį susuktą varinį lakštą, kurį svetimšaliai turi paprotį dėti į obuolį ant kiekvienos bažnyčios ir ant kurio lakšto jie išraižo raštus, nurodančius tos bažnyčios istoriją, pavyzdžiui, kada ji? kokia proga? kieno? kieno lėšomis? kokių meistrų ir prie kokio valdovo pastatyta ir pašventinta, ir taip toliau. Man pačiam teko matyti tą išimtą senovinį lakštą, iš kurio paaiškėjo, kad ta bažnyčia buvo pastatyta daugiau kaip prieš du šimtus metų. Ir mes jį vėl įdėjome ten, pridėję prie jo kitą, naują, taip pat su išraižytais lotyniškais raštais, nurodančiais minėtąjį jos pavertimą iš liuteronų į graikų bažnyčią, nurodant laiką, kada, kieno įsakymu ir kas tai atliko. Todėl dabar Karaliaučiuje amžiams liko paminklas, liudijantis, kad mes, rusai, kadaise jį valdėme ir kad jį valdė mūsų generolas Korfas ir atliko šį pavertimą.

Kas dėl ikonostaso, tai jis buvo atsiųstas iš Peterburgo, gražiai ištapytas ant damasto ir gana puošnus; o iš ten buvo atsiųsti ir visi kiti bažnytiniai reikmenys ir rūbai, šlovingi, labai turtingi ir puošnūs.

Pats archimandritas buvo atsiųstas jau kitas, vardu Tichonas, tikrai pamaldus, romus, mokytas vyras ir toks, kuris nedarė gėdos mūsų rusams, bet visu savo elgesiu pelnė pagarbą net iš pačių prūsų dvasininkų. Būtent šis archimandritas tada ir pašventino šią bažnyčią: ir kadangi ceremonija šia proga buvo surengta pati iškilmingiausia, tai ji pritraukė nesuskaičiuojamą daugybę žiūrovų, ir visi prūsai negalėjo atsistebėti mūsų dvasinėmis apeigomis, ypač pačių bažnyčios sienų patepimu miru, kurį ir mums čia teko pamatyti pirmą kartą. Ir kadangi šioje bažnyčioje ir pamaldos visada vykdavo iškilmingai, su puikiais giedotojais, ir tiek archimandritas, tiek su juo buvę ieromonachai visada sakydavo išmintingus pamokslus, tai visa tai tenykščiams gyventojams taip patiko, kad beveik nebuvo nė vienų mišių, į kurias nebūtų atėję po keletą žmonių iš tenykščių pažiūrėti.

O kas dėl antrojo įvykio, arba generolo Jazykovo mirties ir laidotuvių, tai jis buvo būtent tas, kuris, būdamas dar pulkininku, su savo grenadierių pulku taip narsiai gynė Jägersdorfo, arba Apraksino, mūšyje tarpą tarp abi mūsų armijos stovyklas dengiančių miškų ir kuris, būdamas šia proga visas sužeistas, pelnė sau tuo didelę šlovę ir už tai buvo pakeltas generolu. Nuo šių žaizdų jis iki pat to laiko dar negalėjo atsigauti, ir jos nuvarė jį į kapus, nors jam padėti stengėsi visi geriausi tiek mūsų, tiek Karaliaučiaus gydytojai. Mes palaidojome jį tada su visa jo laipsniui ir šlovei deramą pagarba, ir kadangi ši ceremonija taip pat buvo viena iš puikiausių ir iškilmingiausių, tai ir ji atkreipė į save visų Karaliaučiaus gyventojų dėmesį ir vyko susirinkus nesuskaičiuojamai daugybei žmonių.

Štai viskas, ką galiu prisiminti apie to meto įvykius, ir kadangi dėl jų aprašymo ir šis laiškas gerokai išaugo, tai tuo baigsiu ir jį, pasakydamas jums, kad esu ir liksiu visada jūsų ir taip toliau.

ŠALTINIS:

Болотов А. Т. Жизнь и приключения Андрея Болотова: Описанные самим им для своих потомков: В 3 т. Т. 1: 1738-1759 / Вс. ст. С. Ронского; Примеч. П. Жаткина, И. Кравцова. -- М.: ТЕРРА, 1993.

Dalis praleistų skyrių pridėta pagal:

Leidinys: А. Т. Болотов в Кёнигсберге (Из записок А. Т. Болотова, написанных самим им для своих потомков). Калининград, Кн. Из-во, 1990.

Kiti skyriai pridėti pagal pirmąjį „Užrašų“ leidimą („Русская старина“ priedai, 1870).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.