Mano karinės tarnybos istorijos tęsinys: Karaliaučiuje prie Korfo

(Tęsinys.)

1–3 dalys. 4 dalis. 5 dalis. 6 dalis. 7 dalis.

61-asis laiškas. Gyvenimas Karaliaučiuje
62-asis laiškas. Korfo atvykimas
63-iasis laiškas. Prie Korfo
64-asis laiškas. Korfo būdas
65-asis laiškas. Karo istorija
66-asis laiškas. Corndorfo mūšis
67-asis laiškas. Karo žinios
68-asis laiškas. Knygų pirkimas
69-asis laiškas. Pramogos ir linksmybės
70-asis laiškas.
71-asis laiškas.
72-asis laiškas. Pramogų sodai

GYVENIMAS KARALIAUČIUJE

61-asis laiškas

Mielas bičiuli! Pasakodamas jums ankstesniuose laiškuose apie tai, kas man nutiko gyvenant Karaliaučiuje, sustojau ties tuo, kaip gyvenau prie tenykštės kameros ir darbavausi raštvedybos darbuose. Dabar, tęsdamas savo pasakojimą, pasakysiu, kad kiek šis gyvenimas iš pradžių man buvo sunkokas ir nuobodus, tiek vėliau tapo malonus ir linksmas. Minėtuoju būdu ir prieš pietus, ir po pietų vaikščioti į kamerą ir be paliovos rašyti buvau priverstas tik pradžioje ir ne ilgiau kaip dvi savaites, nes per tą laiką turėjau įrašyti į knygą visas pajamas ir išlaidas, buvusias nuo pat mūsų įžengimo į Prūsiją iki mano paskyrimo į kamerą. Bet kai šį sunkų darbą atlikau, rašyti man teko kur kas mažiau, o galiausiai taip mažai, kad per visą dieną nepasitaikydavo prirašyti nė puslapio. Taigi šį nedidelį darbą galėdavau baigti per pusvalandį, ir man ne tik nebereikėjo po pietų eiti į kamerą, bet ir rytais kartais visai neturėdavau darbo ir galėdavau, mano senuko patarėjo leidimu, pasitraukti, o kartais ir visą dieną likti namie.

Ši aplinkybė, teikusi man daugiau poilsio ir laisvo laiko, buvo man, iš vienos pusės, tuo maloni, kad galėjau daugiau laiko skirti savo paties užsiėmimams ir gyventi savo nuožiūra, dėl nieko nesirūpindamas ir nebijodamas, kad mane kur nors pasiųs su būriu ar į sargybą, bet, iš kitos pusės, tiek pat žalinga ir kenksminga tuo, kad nepastebimai vėl ėmė mane artinti prie ankstesniųjų mano draugų ir pažįstamų. Visi jie pavydėjo man ramaus ir beveik dykinėjančio gyvenimo, ir daugelis nedelsė vėl dažnai mane lankyti, vos sužinoję, kad gavau daugiau laisvo laiko ir popietes leidžiu namie. Tokie jų apsilankymai man, nors ir nebuvo nemalonūs, buvo žalingi tuo, kad, atsilygindamas už juos, ir aš turėdavau kartais pas juos eiti ir gaišti laiką visai tuščiais ir mano polinkių nė kiek neatitinkančiais užsiėmimais. Jie daugiausia leido laiką arba lošdami kortomis, arba kalbėdamiesi ne tik apie nieko nereiškiančius dalykus, bet kartais ir apie tiesiog gundančius bei netinkamus, o aš viso to neskoniavau ir buvau priverstas tik žiūrėti ir klausytis. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris turėtų kokių nors panašių į manuosius polinkių ir su kuriuo galėčiau maloniai kalbėtis apie dalykus, teikiančius man daugiau džiaugsmo. O ir tie, kurie buvo kiek geresni ir protingesni už kitus, per kelias savaites, praleistas šiame mieste, taip pasileido, kad nebebuvo panašūs į save pačius, ir iš jų nebebuvo galima išgirsti beveik nė vieno rimto žodžio ir dorovingo pokalbio.

Vis dėlto iš būtinybės turėjau dažnai su jais matytis ir, jei ir nedalyvaudamas tikrai visuose jų reikaluose ir užsiėmimuose, tai bent su jais bendrauti ir neretai drauge leisti laiką, ypač pasivaikščiojimuose.

Visa tai vėl kėlė man didžiulį pavojų, kad pamažu neužsikrėsčiau tokiais pat ištvirkimo nuodais, kokiais buvo užsikrėtę jie visi.

Tačiau niekada nebuvau dėl jų tokiame dideliame pavojuje, kaip tuo metu, kai maždaug tada Karaliaučiuje vyko didžiulė mugė. Ši mugė čia būna kartą per metus ir, prasidėjusi likus maždaug dviem savaitėms iki Petrinių, trunka iki pat jų, o kadangi į ją suvažiuoja ne tik iš visos Prūsijos, bet ir iš visos Lenkijos karalystės, tai žmonių susirinkdavo tada baisybė. Visas miestas judėjo, ir visos kilmingiausios gatvės knibždėte knibždėjo abiejų lyčių žmonių. Man, dar niekada nemačiusiam tokių didelių mugių, šis reginys buvo kiek naujas ir nuostabus, tiek ir malonus. Labiausiai mano dėmesį traukė lenkų žydai, kurių į mugę čia suvažiuodavo iki kelių tūkstančių. Jų keisti juodi, palei kraštą išmarginti drabužiai, juokingos jų kepuraitės ir visa jų išvaizda turėjo savyje tiek daug keisto ir neįprasto, kad mes negalėjome į juos atsižiūrėti. O kadangi gatvėmis be to vaikščiojo daugybė ir kitų įvairių tautų žmonių, įvairiais drabužiais ir apdarais, tai kasdien akims atsiverdavo nauji ir ligi tol nematyti dalykai. Ypač baisinga daugybe žmonių buvo užpildyta visa užupio miesto dalis, vadinama Haberbergu. Čia viena ilga ir plati gatvė talpino jų iki kelių tūkstančių, nes ji buvo pagrindinis visos mugės centras, ir joje vyko ne tik svarbiausia prekyba, bet ir visos vokiečių žemėse įprastos mugės linksmybės. Tarp jų ypač minėtinas liaudies teatras, įrengtas gatvės viduryje ir visai atviras. Tačiau nemanykite, kad šis teatras buvo kas nors reikšminga. Ne, mielas bičiuli, šie mugių teatrai neturi beveik nė šešėlio teatro, o vadinasi juo tik vardu. Ant iš lentų sukalto, ant kelių ožių pastatyto ir maždaug trimis aršinais virš žemės iškelto paaukštinimo šonuose ir gale pastatomos šiaip ne taip išteplioti kulisai, iš už kurių išeina margais drabužiais apsirengęs ūsuotas arlekinas ir, padedamas dviejų ar trijų komediantų ar komediančių, stengiasi įvairiais savo maivymaisi, kraipymaisi, kvailais ir šiurkščiais pokštais ir plepalais, kurie yra grynų grynžiausias niekalas, prajuokinti ir palinksminti kvailą prastuomenę, žiūrinčią į jį išsižiojusią ir apstulbusią. Nėra čia jokios tvarkos ir jokio ryšio vaidinimuose, o visi šių vaidinančių asmenų veiksmai ir plepalai buvo tokie absurdiški ir nerišlūs, kad be tam tikro pasibjaurėjimo nebuvo galima į juos žiūrėti ir jų kalbamų niekų klausytis, nebent reikėjo būti tokiam pat kvailam, kokia buvo kvaila liaudis, jei norėtum šiuo reginiu linksmintis. Nepaisant to, šį teatrą visada supo nesuskaičiuojama daugybė žiūrovų, ir labai daugelis jų reiškė didžiulį pasitenkinimą; o to jau ir pakako komediantams, kurie paprastai turi tam savų ypatingų tikslų. Mat reikia žinoti, kad žmonės, šitaip linksminantys liaudį savo kvailomis komedijomis, negauna iš jos už tai jokio atlygio, o yra tam pasamdyti teatro savininko, kuris paprastai būna vadinamasis „markšreieris“ (prekybos šauklys), arba apgaulingų vaistų pardavėjas, ir šią priemonę naudoja vien tam, kad priviliotų žmones prie savo teatro, kaip prie vietos, nuo kurios jis pardavinėjo savo vaistus.

Prie šio pardavimo jis imdavosi kelis kartus per dieną, kaskart po to, kai komediantai suvaidindavo kokį nors vaidinimėlį.

Vos tik jis pasibaigdavo, šis išžengdavo į sceną su savo dėžutėmis ir vaistinėlėmis ir, imdamas iš jų kiekvieną vaistą atskirai, pradėdavo rodyti jį žmonėms ir didžiausiu riksmu pasakoti bei girti jo nuostabų poveikį ir galią. Juokinga būdavo kaskart žiūrėti į šiuos veiksmus ir į uoliausias jo pastangas apgaudinėti žmones ir kiekvieną įtikinti tariamu jo vaistų patikimumu, o dar juokingiau, kad žmonės ir leisdavosi apgaunami ir pirkdavo iš jo tuos vaistus su didžiausiu noru. Vos jis parodydavo kokį vaistą, papasakodavo apie jo galią ir poveikį ir paskelbdavo jo kainą, tą pačią akimirką iš minios į jį skrisdavo daugybė nosinių, metamų norinčiųjų jį pirkti, su įrištais į jas tiek pinigų, kiek jis buvo paskelbęs. Ir tuomet jis, padedamas dviejų ar trijų berniukų, imdavo rinkti tuos pinigus ir, įrišdamas į tas nosines vaistus, paduodavo juos iš scenos savininkams. Patenkinęs visus vienu vaistu, išimdavo kitą, paskui trečią, ir taip tęsdavo su visais, praleisdamas tam kelias valandas, kol tik žmonių minia būdavo didelė. O vos žmonės kiek išsiskirstydavo, jis pasitraukdavo už kulisų, o jo vietoje vėl išeidavo komediantai ir imdavo vėl kviesti žmones klausytis ir žiūrėti naujos komedijos; ir kai jų susirinkdavo pakankamai, vėl prasidėdavo komedija, o po jos vėl vaistų gyrimas ir pardavimas. Šis būdas vilioti iš kvailos liaudies pinigus pasirodė mums dėl savo neįprastumo labai keistas ir stebinantis. Tačiau šis apgavikas ne tik niekada nelikdavo nuostolingas, bet išviliodavo iš žmonių daugybę pinigų, nors iš tikrųjų visi jo vaistai buvo grynų grynžiausi niekniekiai ir nieko neverti daiktai, kaip antai milteliai, piliulės, pleistriukai, šaknelės ir kiti panašūs daikteliai, kurie toli gražu nesukeldavo tokio poveikio, koks jiems buvo skelbiamas. Beje, kadangi į šią mugę iš įvairių vokiečių ir geresnių miestų suvažiuodavo daugybė pirklių su įvairiomis prekėmis, ir jas iš tikrųjų buvo galima nupirkti pigiau nei kitu metu, tai dėl to iš tikrųjų visas šis miestas judėjo, ir nebuvo namų, iš kurių gyventojai, abiejų lyčių, ypač gražiomis ir giedromis dienomis, nevažiuotų ir neitų į mugę, jei ne pirkti, tai bent pažiūrėti ir po ją pasivaikščioti. Žodžiu, visas minėtas dvi savaites, kol truko ši mugė, galima buvo laikyti šiam miestui nepertraukiama švente ir iškilme, ir giedromis dienomis galima buvo matyti visus jo gyventojus gatvėse, pasipuošusius geriausiais savo apdarais ir drabužiais.

Visos šios aplinkybės, o ypač paskutinė, ir skatino visus mūsų ponus karininkus lankyti šią mugę kasdien. Mes eidavome į ją kiekvieną dieną, susirinkę būriais ir kompanijomis, ir praleisdavome didžiąją savo laiko dalį vaikštinėdami po ją ir po visą miestą, ir darėme tai ne tiek prekėms pirkti, kiek žiūrėti į žmones ir į visus Karaliaučiaus gyventojus ir su jais susipažinti. Daugelis iš mūsų brolijos, ypač vikresnieji už kitus, jau seniai nekantriai laukė šios progos kaip tokios, kurią patogiausiai galėjo susipažinti su tais Karaliaučiaus gyventojais, su kuriais ypač troško susipažinti, ir gauti prieigą prie tokių namų, kuriuose rasdavo sau ką nors patrauklaus. Ir kai kuriems iš jų pavykdavo pasiekti tai, ko ieškojo. Kiti, priešingai, ieškojo progų užmegzti naujas pažintis su atvykėliais iš Lenkijos, o ypač su tenykštėmis bajoraitėmis, ir naudojo įvairias gudrybes ir apgaules joms suvilioti. Dar kiti su tokiomis pat mintimis slankiojo visur ir ieškojo sau pažįstamų tarp jaunų vietinių gyventojų.

Daugumos gi galvoje buvo vien lošimai, švaistymasis ir tikriausias ištvirkimas, o kai kurie darė dar blogiau. Jie užsiiminėjo įvairiais peštynių kėlimais ir neatleistinomis išdaigomis, o kartais ir tikriausiais nepadorumais.

Žodžiu, ši mugė visiems buvo tiesiog gundymų metas, ir būtų pernelyg ilga, jei norėčiau aprašinėti viską, ką tada mūsų karininkai darė ir sumanė ir kokioms išdaigoms bei palaidumams ši mugė daugeliui davė progą.

Dabar įsivaizduokite, mielas bičiuli, kokiam pavojui tada buvau atsidūręs aš, gyvendamas tokios draugijos viduryje ir būdamas priverstas kasdien būti su tokiais žmonėmis drauge ir kartu su jais visur vaikštinėti po visą miestą ir laikyti jiems kompaniją. Nes per tokį visuotinį žmonių judėjimą ir esant tuo metu nuostabiausiam orui nebuvo jokios galimybės išsėdėti vienam namie; o jei net ir būčiau norėjęs, tai mano draugai niekaip man to neleido ir, užsukę pas mane, prievarta ištempdavo. Ir aš, tiesą sakant, nežinau, kas būtų su manimi nutikę ir kaip būčiau apsisaugojęs nuo visų blogybių ir gundymų, kuriems šia proga galėjau pasiduoti, jei tai būtų trukę taip ilgai. Vienintelė priemonė, kurią naudojau savo išgelbėjimui, buvo tik ta, kad šalinausi, kiek galėdamas, pačių netikusiausių mūsų brolijos gaujų, o labiausiai šliejausi prie tokių, kurie buvo kiek rimtesni už kitus. Tačiau kadangi ir šie nebuvo visiškai laisvi nuo to meto ištvirkimų nuodų, tai niekaip nebūčiau galėjęs išlikti sveikas ir apsisaugoti nuo sugedimo, jei vėl nebūtų man padėjęs ypatingas ir mažiausiai mano lauktas atsitikimas ir neregima Viešpaties ranka nebūtų vėl jėga atitraukusi manęs nuo bedugnės, kurios pakraščiu tada klaidžiojau ir svirduliavau. Mat atsitiko taip, kad kaip tik tuo metu, kai ši prakeikta mugė buvo didžiausiame savo įkarštyje, kai mano draugai taip mane pripratino prie pasivaikščiojimų su jais, kad aš jau noriai pradėjau su jais eiti ir sekti jų kvietimais, ir kai kai kurie iš jų, kaip vėliau sužinojau, sudarė prieš mane slaptą sambūrį {Grupė, draugija; šiuolaikinėje kalboje – veikti sambūriu, būriu.} ir sąmokslą ir, paruošę man tikrą spąstą {Įgriuva, praraja, spąstai, pinklės.} ir tokią pagundą, nuo kurios man būtų buvę labai sunku išsivaduoti, atėjo tyčia manęs, kad, mane pašaukę, vestųsi su savimi tarsi nekaltą auką pražūčiai, – kaip tik tuo metu, kai aš, nieko apie tai nežinodamas, ne tik sutikau su jais eiti, bet jau ir nuo buto prieangio nulipau... pribėgo prie manęs, beveik be kvapo, pasiuntinys nuo mano vado, mano brigados generolo Numerso, su įsakymu, kad aš ne eičiau, o tuojau pat bėgčiau pas jį ir nedelsčiau namie nė vienos minutės, nes, girdi, manęs labai skubiai reikia.

Nustebau ir nežinojau, ką manyti apie šį netikėtą ir tokį skubotą iškvietimą. Šis dalykas man buvo visiškai neįprastas. Ligi tol dar nė karto nebuvo atsitikę, kad šis vadas siųstų manęs ir dėl ko nors šauktų, ir aš turėjau su juo taip mažai reikalų, kad kartais per visą savaitę nepasitaikydavo su juo ne tik pasikalbėti, bet ir jo pamatyti.

Ar tik ne koks skundas kieno nors prieš mane? – galvojau sau. – Ir ar tik ne atsakyti už ką nors mane šaukia?“

Man buvo žinoma, kad neretai tokie skundai būdavo įteikiami viršininkams prieš mūsų pulko karininkus, ypač prieš tuos, kurie labiau už kitus buvo linkę į siautėjimus ir visokias išdaigas, ir kad kai kurie už tai buvo ir nubausti. Dar labiau padidindamas mano sumišimą, prisiminiau, kad viena tokia jų gauja kaip tik išvakarėse savo siautėjimu sukėlė mugėje didžiulį triukšmą ir sąmyšį ir kad man netyčia teko ten būti, ir žinojau, kad tada ketino ant jų skųstis.

„Ak, – galvojau, – ar tik ne ant šitų draugų skundas {Vietoj – prašymas, skundas.} ir ar tik skundėjai neįpainiojo į savo reikalą ir manęs?“

Širdis man suvirpėjo prisiminus šį įvykį, ir visas kraujas manyje sujudo. Nors aš niekaip nebuvau įsipainiojęs į šį reikalą, bet, atsitiktinai ten pasitaikęs, dar stengiausi juos sudrausti ir perkalbėti; tačiau pats reikalas buvo labai blogas ir bjaurus. Keletui mūsų šaunuolių, pačių palaidžiausių karininkų, pasitaikė pamatyti visą būrį jaunų merginų, vaikštinėjančių po mugę. Jie, susižavėję jų grožiu, prilipo prie jų kaip derva ir stengėsi įžūliausiu būdu su jomis susipažinti. Iš pradžių priėjo prie jų su įvairiais meilumais, mandagumais ir pasveikinimais, o kai tai jiems pavyko, kai kurie iš jų, būdami, deja, tuo metu įkaušę, nuėjo toliau ir ėmė jau leisti sau su jomis kai kurių įžeidžiančių laisvių ir, be kita ko, kviestis jas į svečius, į vieno iš jų butą, buvusį pačioje toje vietoje, o vienas net taip užsimiršo, kad užsigeidė vieną iš jų prievarta pabučiuoti. Merginoms tai nepatiko, jos visos buvo ne pačios prasčiausios kilmės, bet, kaip reikia manyti, vidutinio luomo tenykščių miestiečių dukterys, ir ne tos rūšies, kad galėtų šių ponų norus patenkinti. Jos tuojau ėmė šaukti ir kviestis savo motinas ir gimines, tuo metu pirkusius prekes kitoje krautuvėje, ir skųstis jiems dėl daromo joms įžeidimo. Šie užstojo jas, ir vienas vyras ėmė juos barti. Mūsų ponams tai pasirodė apmaudu. Jie atsakė jam šiurkštumais ir panieka. Tas, kaip atsitiko, irgi buvo nenuolaidus. Jis atsakė jiems tuo pačiu. Jie ėmė barnintis, ir tai sukėlė tarp jų vaidą ir tokį triukšmą bei riksmą, kad į tą vietą subėgo daugybė žmonių. Man kaip tik tuo metu teko eiti su vienu iš savo bičiulių ta pačia gatve ir pamatyti šią didžiulę žmonių krūvą bei išgirsti šį riksmą. Vien iš smalsumo užsinorėjome prieiti arčiau ir sužinoti to priežastį. Bet kaip nustebome, išvydę visą mūsų karininkų gaują, triukšmaujančią ir besibarančią su prūsais, ir vieną net taip įsiutusį, kad jis trenkė vienam iš jų į snukį ir, nutvėręs už plaukų, norėjo tampyti ir mušti lazda.

Mudu abu puolėme ir, neleidę jam įvykdyti šio kvailo sumanymo, stengėmės išskirti besivaidijančius.

Tai mums ir pavyko, nors ne be vargo, padaryti, nes kas dėl mūsiškių, tai šiuos greitai įkalbėjome liautis kvailioti; bet ne taip lengva buvo nuraminti įpykusius prūsus, o ypač įsiutusį įžeistųjų giminaitį. Ir vien mano vokiečių kalbos mokėjimas padėjo man įkalbėti šį vokietį ir suversti visą šio įvykio kaltę tai aplinkybei, kad jo giminaites ir jį patį įžeidęs karininkas buvo įkaušęs ir tuo metu ne visai savo protu ir nuovoka. Tuo tada šis vaidas ir baigėsi, tačiau šis vokietis nuėjo grasindamas nepalikti šio reikalo be pasekmių, o kur reikia paduoti skundą.

Šis apmaudus įvykis tada man atėjo į galvą, ir aš beveik neabejojau, kad tas vokietis padavė skundą, ir spėjau, kad, žinoma, tie karininkai jau surasti, o mane šaukia liudyti ir paaiškinti visa, kas vyko. Klausinėjau atsiųsto puskarininkio, ar jis nežino, kam mane šaukia ir ar nėra iš ko nors kokio prašymo ar skundo.

– Nežinau, – atsakė jis, – tik pas gubernatorių daug žmonių, ir vyrų, ir moterų, ir daugelis vokiečių jam padavė popierių.

– Kaip? Pas gubernatorių? – paklausiau nustebęs. – Nejaugi tave atsiuntė gubernatorius?

– Ne, – sakė jis, – bet aš esu prie gubernatoriaus pasiuntiniu, o atsiuntė mane ponas brigados generolas Numersas. Jie išėjo iš gubernatoriaus su vyriausiuoju komendantu ir plac majoru ir įsakė man greičiau bėgti pas jus ir pasakyti, kad jūs teiktumėtės tuojau pat ateiti pas juos į pilį.

Tai mane dar labiau sutrikdė. Jau neabejojau, kad manęs pasiųsta gubernatoriaus įsakymu, ir nesupratau, kam gi manęs galėtų prireikti gubernatoriui, kurio mes dar nė nebuvome matę, nes jis buvo atvykęs tik tos dienos išvakarėse. Visi mano draugai taip pat tuo stebėjosi ir nežinojo, ką manyti. Bet kadangi delsti man nebuvo galima, o reikėjo eiti, tai jie atsisveikino su manimi, reikšdami apgailestavimą, kad tą dieną neturės manęs su savimi ir kad aš nedalyvausiu toje linksmybėje, kurią jie buvo paruošę. Tada nežinojau, ką šie žodžiai reiškė, ir ne apie tai tada galvojau, kad ko nors jų klausinėčiau; bet vėliau sužinojau, kad jie turėjo pačių bjauriausių kėslų ir kad šituo netikėtu mano atplėšimu nuo jų gaujos pats apie mano gerovę besirūpinantis likimas panoro išgelbėti mane nuo didžiulės pagundos ir išbandymo.

Jiems išėjus, nedelsiau, bet, sužinojęs, kad man reikia eiti į paties gubernatoriaus rezidenciją, tik skubiai apsivilkau kitą uniformą ir, susitvarkęs plaukus, leidausi į kelią, toli gražu ne ramia širdimi ir paskendęs įvairiuose apmąstymuose, taip kad beveik nemačiau kelio, kuriuo ėjau.

Kas buvo viso to priežastis ir kam mane šaukė, apie tai išgirsite, mielas bičiuli, vėliau {Bolotovą iškvietė tam, kad įsitikintų jo vokiečių kalbos žiniomis ir paskirtų vertėju generalgubernatoriaus kanceliarijoje.}; o dabar leiskite man, čia sustojus, baigti savo laišką ir pasakyti jums, kad esu jūsų ir taip toliau.

KORFO ATVYKIMAS

62-asis laiškas

Mielas bičiuli! Paskutiniame savo laiške sustojau ties tuo, kad skubėjau pas mane šaukiantį brigados generolą Numersą į tą pačią pilį, į kurią ligi tol kasdien vaikščiodavau. Bet niekada nebuvau leidęsis į šį kelią tokia nerami siela, kaip šį kartą! Beveik akivaizdus tikrumas, kad mane šaukia paties gubernatoriaus įsakymu ir galbūt pas jį patį, ir sklindantis gandas apie šį dar mums nepažįstamą gubernatorių, kad jis buvo labai karšto ir ūmaus būdo žmogus, o be to, kilme vokietis, kėlė man didelį sumišimą. Buvo žinoma, kad visi vokiečiai buvo ypatingi savo tautiečių gynėjai, ir nežinia, ar tik šis nebus toks pat, koks buvo Revelio ponas Livenas, kuris man tada atėjo į atmintį, dar labiau drumstė mano mintis ir kėlė baimę, kad šia proga man neprisieitų už svetimas puotas pagirioms kęsti ir už kitų išdaigas neužsitraukti kokio priekaišto ir pažeminimo, arba bent jau nesudaryti gubernatoriui pirmąja proga blogos nuomonės apie save. Iš anksto jau ruošiausi kuo įmanomiems pasiteisinimams ir galvojau kalbas ir žodžius, kuriuos sakyčiau gubernatoriui, jei prieitų prie to, kad jis pradėtų manęs apie tai klausinėti ar reikšti savo rūstybę, ir artinausi prie pilies virpančia širdimi.

Dabar, sustojęs minutėlei, papasakosiu jums, mielas bičiuli, šiek tiek daugiau apie šį gubernatorių, apie kurį dar neturėjau progos su jumis kalbėti. Jis buvo vienas iš to meto mūsų dvaro didikų, vadinosi baronas Nikolajus Andrejevičius Korfas ir, nors laipsniu buvo ne aukštesnis už generolą leitenantą, bet dvare buvo nemenkai gerbiamas ir turėjo pačios tuo metu valdžiusios imperatorienės malonę.

Šią malonę jam pelnė ne jo paties nuopelnai, kurie buvo labai ir labai kuklūs, o ta aplinkybė, kad jis anksčiau buvo vedęs ponią Skavronskają, dėl tam tikros giminystės turėjusią ypatingą imperatorienės malonę.

Per ją jis gavo ir laipsnių, ir turtų, ir per ją jis ir šiuo metu dar buvo tarp diduomenės ir gerbiamas, nors jo žmona ir buvo mirusi jau keleri metai prieš tai. Mat kadangi kita jos sesuo, o jo svainė, buvo ištekėjusi už tuometinio didžiojo kanclerio grafo Michailo Larionovičiaus Voroncovo, o šis didikas turėjo didelę galią, tai jis rėmė ir šį savo svainį ir parūpino jam šią gubernatoriaus vietą, kuri tada buvo labai garsi, nes su šiomis pareigomis buvo susijęs visos Prūsijos karalystės valdymas, nors, beje, jis tam nebuvo pernelyg tinkamas ir jo gabumai buvo tokie neįžymūs, kad jis, nors visą savo gyvenimą praleido Rusijoje ir sulaukė senatvės, bet net ir tada nemokėjo ne tik rašyti rusiškai, bet net pasirašyti savo vardo, o pasirašydavo jį visada vokiškai. Vien iš to jau galima daryti išvadą ir apie visa kita.

Bet kad ir kaip ten būtų, jis buvo išrinktas ir paskirtas valdyti šį svarbų postą, kuris prilygo vicekaraliaus vietai, ir atvyko pas mus į Karaliaučių su didžiule pompa ir gausia palyda. Visi miesto viršininkai ir geriausi žmonės iškilmingai jį sutiko ir palydėjo į pilį, kaip į vietą, paskirtą jam gyventi. Čia jis įsikūrė tuose pačiuose pokojuose, kur senovėje gyvendavo patys Prūsijos kunigaikščiai ir valdovai, ir nuo pat savo atvykimo pradėjo gyventi ir elgtis su tokia prabanga ir didingumu, kad nuo to laiko visas Karaliaučius tarsi atgijo, ir viskas jame ėjo kitaip. Bet apie jį dabar pakanka; vėliau išgirsite iš manęs daugiau, o dabar grįšiu prie pasakojimo apie save tęsinio.

Prieš šį prabangų ir garsų didiką ruošiausi tada stoti, nė kiek nežinodamas, kam ir dėl kokio reikalo. Prisipažįstu, kad, prisiklausęs apie jo būdą, su virpuliu tada artinausi prie pilies. Bet, o, kaip smarkiai tada apsirikau savo mintimis! Ne bijoti, o džiaugtis man reikėjo, jei būčiau galėjęs tada numatyti, kokios pasekmės laikui bėgant kils iš to tuometinio mano iškvietimo ir kas su manimi įvyks vėliau. Dabar laiminu tą valandą, kurią tada buvo manęs pasiųsta, bet tada ne tik man, bet ir jokiam mirtingajam nebuvo įmanoma to numatyti.

Vos atėjau prie pilies, manęs pasiųstasis jau laukė prie vartų ir, mane pačiupęs, tuojau pat nuvedė laiptais į gubernatoriaus priimamuosius kambarius. Radau juos pilnus įvairiausių žmonių: buvo čia daugybė mūsų kariškių, buvo daugybė ir įvairiausių miesto gyventojų, tarp jų ir tokių, apie kuriuos galėjau spręsti, kad jie buvo prašytojai. Ieškojau akimis, ar nepamatysiu to vokiečio, dėl kurio labiausiai nerimavau, ir vienas pasirodė man į jį panašus.

„Taip! – sušukau slapčia sau. – Tai jis, prakeiktasis! ir nuo jo, žinoma, visos šios bėdos ir kyla!“

Bet dar nespėjau šių žodžių mintyse ištarti, kaip atsivėrė iš vidinių pokojų durys ir pasirodė pati jo ekscelencija su savo žydru ordino kaspinu ir žvaigždėmis. Jis žengė, lydimas daugybės kilmingų asmenų, per šį kambarį apžiūrėti kitų šios pilies kambarių. Kadangi man dar ligi tol nebuvo pasitaikę šio garsaus didiko matyti, tai virpančia širdimi įsmeigiau į jį savo žvilgsnį ir, savo nuostabai, radau jį visai ne tokį, kokį jį įsivaizdavau jo nematęs. Vietoj rūstumo ir žvėriškumo jo veide man pasirodė tik bruožai, išreiškiantys kažką melancholiška. Jis buvo jau nebe jaunų metų, aukšto ūgio, labai baltaveidis ir ypatingų veido bruožų: nesimatė jame nei ypatingo malonumo, nei žiaurumo; nebuvo nieko žavinčio ir nebuvo nieko atstumiančio.

Visa tai mane kiek nuramino, bet dar nespėjau atgauti drąsos, kaip mane pastebėjo mano vadas, brigados generolas Numersas. „Ak, štai ir tu čia! – tarė jis ir tuojau, nusigręžęs, priėjo prie pono Korfo. – Štai tas karininkas, – pasakė jam, – apie kurį jūsų aukštajai ekscelencijai pranešiau.“ Jo ekscelencija tuojau atsigręžė į mane ir, nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, nusprendė ne tik sustoti, bet, priėjęs porą žingsnių arčiau manęs, su ypatingu palankumu pradėjo su manimi kalbėti. „Girdėjau, mano drauge, – tarė jis man, – kad tu moki kalbėti vokiškai ir gražiai rašai, o ponas brigados generolas Numersas man jus rekomenduoja, kad esate gero elgesio.“ Aš jam žemai žemai nusilenkiau ir dar nespėjau nieko atsakyti, kaip ponas Numersas perėmė jo kalbą ir vėl pradėjo jį tikinti mano gabumais ir stropumu. Senukas, mano pulkininkas, kaip tik tuo metu pasitaikęs ten pat, taip pat įsiterpė į kalbą ir patikino generolą vokiškai, kad esu geriausias karininkas jo pulke, kad mano tėvas buvo jo pirmtakas 55 ir kad visas pulkas negali apie mane pasakyti nieko, išskyrus gera. „Taip, – pridūrė prie to mano kapitonas Gnevuševas, pasitaikęs čia pat, – jis iš mano kuopos, ir aš galiu savo ruožtu paliudyti, kad jis vertas visokios pagyros, ir tai gali pasakyti visi mūsų pulko karininkai.“

Tokia bendra visų rekomendacija ir dėmesingas generolo žvilgsnis į mane atkreipė į mane visos gausios palydos, ėjusios paskui poną Korfą, akis. Tarsi didžiulis kalnas tada nuo manęs nusirito, ir aš stovėjau beveik nesavas iš džiaugsmo ir pasitenkinimo, girdėdamas tiek daug ir iš visų sau pagyrų ir tokių rekomendacijų, kokių mažiausiai tikėjausi. Vis dėlto nežinojau, kur visa tai krypsta ir ką tai iš tikrųjų reiškia.

Bet kadangi bent jau galėjau tada aiškiai matyti, kad buvau pašauktas ne tam, kam maniau, o dėl ko nors kito, tai, gerokai padrąsėjęs, jau galėjau drąsiau ir ramesne siela atsakinėti į tolesnius jo ekscelencijos klausimus.

„Tai labai gerai, – tarė jis, – jaunam karininkui girtina ir malonu užsitarnauti sau tokią garbę, bet, prašau, pasakyk man, mano drauge, ar gali versti iš vokiečių kalbos į rusų?“ – „Galiu, jūsų ekscelencija! – atsakiau. – Bet ne itin gerai, ir vertimuose mažai lavinausi!“ – „Ak ne, jūsų ekscelencija, – įsiterpė mano kapitonas, – jis verčia visai neblogai, ir man teko skaityti jo vertimus.“ – „Na tai ir gerai, tėveli! – tarė tada generolas. – Likite jūs čia ir pasidarbuokite, išverskite man keletą raštų.“ Paskui, atsigręžęs į vieną iš savo patarėjų, ėjusių paskui jį, įsakė duoti man kai kuriuos raštus ir paskirti man vietą, kur prie jų darbuotis, o pats su savo palyda nuėjo toliau.

Toks netikėtas reiškinys mane sutrikdė ir nustebino. Mažiausiai maniau ir tikėjausi, kad būčiau pašauktas tik dėl to ir kad man tuojau pat būtų priversta jau stoti ir prie darbo. Bet mano sumišimas dar labiau padidėjo, kai minėtasis patarėjas, tą pačią akimirką pačiupęs mane už rankos, nuvedė per daugelį pokojų ir, atvedęs pagaliau į vieną atokiausią ir didžiulį kambarį, pasodino prie stalo ir, atnešęs iš kito kambario rašalinę ir popieriaus, ištraukė iš kišenės visą pluoštą raštų ir mandagiai man pasiūlė, kad išbandyčiau su jais savo jėgas ir gabumus ir pasistengčiau kiek galima greičiau juos išversti, o paskui, palikęs mane vieną, nuėjo sau.

„Še tau! – tariau sau, lydėdamas akimis išeinantį patarėją. – Nei sapnavęs, nei galvojęs, pakliuvo šaunuolis kaip pelė į spąstus, ir užuot, kaip kiti dabar vaikštinėja ir linksminasi, prašom pasėdėti ir pasidarbuoti. Bet gerai! pažiūrėkime, kas tai yra – versti?..“ Tada pradėjau peržiūrėti ir vartyti paliktus raštus ir, pamatęs, kad jų buvo daugiau nei dešimt, sušukau: „E! e! e! kokia jų galybė! jų ir per trejas paras neišversi!.. Nuolankiai dėkoju!..“

Šitaip šūkavau, dar nežinodamas jų turinio; bet kai pradėjau toliau juos nagrinėti ir skaityti, mano nepasitenkinimas dar labiau padidėjo. Pamačiau, kad visa tai buvo prašymai, paduoti gubernatoriui įvairaus luomo Karaliaučiaus gyventojų, ir visi parašyti tokiu keistu, tamsiu, beprasmiu ir nerangiu stiliumi, kokiu man dar niekada nebuvo tekę skaityti ir kuris būtų privertęs geriausią vertėją prie jo prakaituoti; o kas mane dar labiau pritrenkė, tai kad daugelis iš jų buvo parašyti tiesiog kvailu ir beprasmiu jų kanceliariniu stiliumi ir prigrūsti daugybės lotyniškų žodžių ir tokių terminų, kokių man niekada nebuvo tekę nė girdėti. Žodžiu, daugelis jų buvo tokie, kad man visai nelindo į galvą, ir aš nesupratau nė dešimtosios dalies to, kas juose buvo parašyta. „I! i! i! – sušukau tada, kraipydamas galvą. – Ir ką gi man su jais daryti ir kaip versti? Na, tiesiai pasakius, geras dabar iš manęs žąsinas! ir ar ne pats velnias pakišo man liežuvį pasakyti, kad moku versti. Na, ką dabar darysi! nors ir nesmagu, o būk pasiruošęs ir imkis plunksnos.“

Žodžiu, ši aplinkybė mane taip sutrikdė, ir šių raštų vertimas man pasirodė toks sunkus, kad širdis man ėmė plakti nuo to taip pat, kaip plakė prieš tai iš baimės, ir aš jau nebuvau patenkintas visomis prieš kelias minutes girdėtomis sau pagyromis ir visu savo vokiečių kalbos mokėjimu. Kelias minutes nežinojau, ką daryti.

Bet kadangi reikalas jau buvo padarytas ir atšaukti jo jau nebuvo įmanoma, tai, atsidusęs ir pasigraužęs, išsirinkau vieną, kuri buvo mažesnė ir kurios stilius man atrodė lengvesnis ir suprantamesnis, ėmiausi plunksnos ir pradėjau versti.

Bet dar nespėjau parašyti kelių eilučių, kaip vertimo sunkumas man ėmė atrodyti vis didesnis, ir aš tiesiog pradėjau jausti visą šio darbo naštą.

Dėl mano nepratimo prie tokios rūšies vertimų beveik kiekvienoje eilutėje susidurdavau su naujais sunkumais ir tokiomis vietomis, kurios man niekaip nelindo į galvą ir kurių nežinojau, kaip išversti rusiškai. Pasikankinęs kelias minutes prie vienos ir visiškai įklimpęs į aklavietę, mečiau šią ir paėmiau kitą raštą, tikėdamasis, ar tik ne geresnis ir ne lengvesnis bus tas, bet nedidelis bandymas man įrodė, kad šio vertimas buvo dar sunkesnis už pirmojo; pačiupau trečią, bet šis niekuo nebuvo geresnis už ankstesnius, o dar sunkesnis. „Viešpatie pasigailėk! – šaukiau. – Kokie velniai visa tai rašė, ir ar rasiu nors vieną kiek protingesnį.“ Pagaliau pakliuvo man vienas kiek suprantamesnis už kitus, ir aš, nors su vargu ir negreitai, vis dėlto jį išverčiau.

Kaip tik tuo metu įėjo pas mane anksčiau minėtasis patarėjas pažiūrėti, ką aš darau. „Na kaip, tėveli, – sakė jis man, – ar sekasi jūsų darbas?“ – „Ką čia, pone!.. – atsakiau jam. – Mano darbas prastai klijuojasi! Niekada dar man nebuvo tekę versti tokios rūšies raštų, ir labai daug juose man visai nesuprantama, o ypač daugelyje yra žodžių ir ištisų sakinių lotynų kalba, kurių, šios kalbos nemokėdamas, visiškai nesuprantu.“ – „O, tėveli! – tarė jis. – Kaip nors jau! o kas dėl lotyniškų žodžių ir tokių, kurių nesuprantate, tai galite manęs klausti. Nelaikysiu tai vargu jums paaiškinti. Tuo tarpu, vis dėlto, ar išvertėte ką nors?“ – „Štai išverčiau vieną“, – pasakiau jam, paduodamas. Jis perskaitė mano vertimą ir atrodė juo patenkintas. „Tai jau visai neblogai!“ – tarė jis ir, paėmęs ir vertimą, ir originalą, nuėjo nuo manęs. Po kelių minučių jis sugrįžo ir pasakė man, kad jo ekscelencija įsakė pareikšti man savo palankumą ir drauge pasakyti, kad dabar eičiau į savo butą, o kitą dieną rytą vėl ateičiau čionai ir tęsčiau savo darbą.

Šios žinios man buvo ne itin malonios. „Dievo valia, – galvojau sau, – ir su visu jo aukštosios ekscelencijos palankumu, ir su visomis jūsų pagyromis, o aš mieliau norėčiau neturėti su jumis reikalų ir likti namie gyventi kaip anksčiau.“

Taigi didžiai nusiminęs ir pyktelėjęs ir ant gubernatoriaus, ir ant visų, ir ant savęs paties nuėjau į savo butą ir prasisielojau visą likusį vakarą dėl to, kas man nutiko. Bet kadangi niekuo sau padėti nebuvo galima, tai rytą, kitą dieną, nenoromis vėl nusivilkau į pilį ir į buvusius kunigaikščių rūmus, kurie, nepaisant visos savo senovinės didybės, man tada pasirodė tikru kalėjimu, nes mano apmaudas dėl prakeiktų ir beprasmių raštų buvo toks didelis, kad nežavėjo manęs nei senovinė architektūra, nei austi istoriniai gobelenai, kuriais buvo išmušta ta erdvi menė, kurioje visiškoje vienumoje praleidau išvakarėse kokias dvi valandas prie galvą laužančio darbo: o aš keikiau viską pasaulyje ir nenorėjau jų pagerbti nė žvilgsniu.

Atėjęs ten, savo nuostabai, pamačiau visą tą kambarį jau pilną daugybės žmonių. Jame buvo pastatyta jau keletas stalų, ir prie jų sėdėjo įvairūs kanceliarijos tarnautojai ir rašė.

Lengvai galėjau suprasti, kad šie kambariai paskirti gubernatoriaus kanceliarijai, ir mano spėjimas buvo teisingas. Ponas Korfas atsivežė su savimi visus reikiamus valdininkus Rusijos gubernijos kanceliarijai Karaliaučiuje įsteigti. Su juo buvo du patarėjai, du sekretoriai, protokolistas ir keletas raštininkų tarnautojų, kaip antai: kanceliaristų, pakanceliaristų ir kopijuotojų, žodžiu, visa kanceliarija, ir ji buvo apgyvendinta, pirmam kartui, šiuose kambariuose, ir tas, kuriame aš išvakarėse rašiau, paverstas raštininkų kambariu, o kitas, šoninis, – teisėjų, ir ten posėdžiaudavo patarėjai ir sekretoriai su protokolistu.

Vos tik atėjau, minėtasis patarėjas, kuris vienintelis iš jų visų buvo kilme vokietis, išvedė pas mane iš teisėjų kambario pirmąjį sekretorių ir su šiais žodžiais perdavė mane jam iš rankų į rankas: „Štai jums, Timofejau Ivanovičiau, žmogus, kurio vieno jums trūko.“

Šis sekretorius man pasirodė prikimštas kvailiausios raštininkiškos puikybės. Užuot buvęs man meilus ar mane pasveikinęs, jis beveik nenorėjo pagerbti manęs nė savo žvilgsniu, o su tam tikru šiurkštumu ir panieka atsakė patarėjui: „O ar jis pajėgus šį darbą dirbti?“ – „Įpras! – tarė ponas Baumanas, nes taip vadinosi šis patarėjas. – O iki to laiko jau mes jam kaip nors padėsime.“ – „Tai kitas reikalas!“ – atsakė sekretorius, nusišypsojęs, ir, pažvelgęs į mane tarsi su kažkokia panieka, nuėjo į teisėjų kambarį.

Toks priėmimas per pirmąjį susitikimą man buvo labai nemalonus. „Kas per velnias? – galvojau sau. – Pats generolas su manimi taip išdidžiai neelgėsi, kaip šis puikuolis.“ – Bet dar nespėjau to pagalvoti, kaip jis vėl išėjo ir atnešė man ne tik ankstesniuosius, bet ir dar keletą naujų raštų ir, beveik eidamas pro šalį numetęs man ant stalo, tarė: „Prašom! prašom štai visa tai išversti – pažiūrėsim tavo mokėjimą!“

Apmaudus man buvo toks šiurkštumas; ir kad ir koks kantrus tokiais atvejais buvau, tačiau tada negalėjau to pakęsti ramia siela ir susilaikyti jam nepasakęs: „Kaip, pone, mokėsiu, taip ir išversiu; o jei nepatiks, tai prašau už tai manęs nebausti. Niekada nebuvau vertėjas ir prie šio darbo nesiperšau, o mane prievarta čia pašaukė, aš to neieškojau.“

Šie žodžiai buvo pasakyti labai laiku ir padarė savo poveikį, nes, kiek man atrodė, nuo to laiko jis pradėjo su manimi elgtis mandagiau arba bent jau toli gražu ne taip šiurkščiai kaip iš pradžių.

Bet nors aš šį poną šitaip ir atrėžiau, vis dėlto savo reikalo tuo nepataisiau, nes versti vis tiek reikėjo, ir versti daug. Taigi ėmiausi savo nuobodaus darbo ir norėjau jį tarsi šiam protingajam sekretoriui pakenkdamas atlikti kiek galima geriau, kad tuo pelnyčiau patarėjų pagyrą.

Bet aš, tiesą sakant, nežinau, ar būtų man pavykę padaryti pagal norą, jei netikėtas atsitikimas nebūtų netikėtai suteikęs man tame didelės pagalbos.

Vos aš, sėdėdamas vienas prie atskiro stalo, pradėjau savo darbą, kaip į mūsų kambarį įėjo vienas prūsų vyriausiasis sekretorius iš jų vyriausiosios vyriausybės kanceliarijos, lydimas dviejų vokiečių kanceliarijos tarnautojų.

Šiam vyriausiajam sekretoriui buvo įsakyta tam tikromis valandomis posėdžiauti kartu su mūsų patarėjais ir palaikyti ryšius savo kanceliarijos reikalais su mūsiške; ir kadangi visa reikalų dalis, susijusi su Prūsijos karalystės vidaus valdymu, turėjo būti tvarkoma jo ir minėtojo mūsų patarėjo Baumano vokiečių kalba, ir abiem jiems visada buvo daugybė rašymo, tai jų raštams perrašinėti ir buvo atvesti minėtieji du vokiečiai ir prijungti prie mūsų kanceliarijos, o, mano ypatingai laimei, taip atsitiko, kad jie buvo pasodinti prie vieno stalo su manimi.

Negaliu pakankamai nupasakoti, kaip apsidžiaugiau, gavęs šiuos du bendražygius. Abu jie buvo neblogi žmonės, ir kai tik pastebėjo, kad verčiu iš vokiškų raštų, savo pirmąja pareiga palaikė vokiečių kalba mandagiausiu būdu su manimi pasimeilinti ir užmegzti su manimi pirmąją pažintį. Aplinkybė, kad jie nemokėjo nė vieno žodžio rusiškai, o iš visų mūsų kanceliarijos tarnautojų niekas, išskyrus mane, nemokėjo kalbėti vokiškai, dar labiau juos tam paskatino. Jie, būdami čia kaip miške, tarp nepažįstamų ir jų nesuprantančių žmonių, nežinia kaip džiaugėsi, radę žmogų, su kuriuo galėjo kalbėtis, o aš ne mažiau džiaugiausi jų draugija, tik mano džiaugsmas kilo iš kitos priežasties. Neabejojau, kad tas prakeiktas vokiečių kanceliarinis stilius, kuris man labiausiai trukdė versti ir man buvo visiškai nesuprantamas, jiems, kaip kanceliarijos tarnautojams, turi būti žinomas, ir nusprendžiau pasinaudoti jų žiniomis ir paprašyti, kad jie man kai kurių posakių ir žodžių reikšmę paaiškintų. Ir neapsirikau savo nuomone ir lūkesčiu. Vos aš, jiems taip pat pasimeilinęs, su jais susipažinau ir savo bėdą jiems išdėsčiau, kaip jie su didžiausiu noru sutiko man kiekvieną abejotiną žodį, o ypač lotyniškus posakius, aiškinti ir taip aiškiai paprasta ir įprasta kalba nusakyti, kad man jau nebebuvo sunku suprasti visą jų reikšmę ir išreikšti juos savo kalba. Žodžiu, jie mane be galo pradžiugino ir įpareigojo ir padarė taip, kad aš iki pietų pajėgiau išversti didžiąją dalį man duotų raštų, ir taip tvarkingai bei gerai, kad tuo sugėdinau pono sekretoriaus išpuikimą ir priverčiau jį nenoromis pripažinti, kad mano vertimas buvo gana suprantamas.

O kas dėl abiejų ponų patarėjų, tai šie negalėjo man atsigirti už mano stropumą ir uolumą ir meiliausiu būdu prašė, kad darbuočiausi toliau.

Laimėjęs tokią pergalę prieš išpuikusį sekretorių, jau su mažesniu nepasitenkinimu pradėjau tęsti savo darbą, o netrukus ir pačiam šiam ponui prireikė manęs: atėjo pas mus vienas iš Karaliaučiaus gyventojų, su kuriuo jam reikėjo pasikalbėti, bet kadangi tas nemokėjo rusiškai, o šis nieko vokiškai, tai pati būtinybė privertė jį prašyti manęs, kad aš prisiimčiau triūsą ir tarp jų patarpininkaučiau kaip tolkas. Aš, atidėjęs visą ankstesnį savo apmaudą ant jo, mielai sutikau išpildyti jo prašymą, ir ši maža paslauga padarė tai, kad jis ne tik liovėsi mane niekinęs, bet, tapęs man palankus, savo palankumą ištiesė net iki to, kad, kai kaip tik tuo metu atėjo generolo adjutantas kviesti jų visų pietų, paklausė manęs, ar toli gyvenu, ir, išgirdęs, kad iki mano buto bus apie dvi varstas, sušuko: „Ei, broleli, tai kam gi tau eiti tokį tolį namo pietauti, o tu gali pietauti kartu su mumis. Mes, Nikolajaus Andrejevičiaus malone, turime sau visada paruoštą stalą, ir tu gali visada valgyti kartu su mumis. Eime, pone! Aš apie tai pranešiu pačiam generolui.“

Nustebau dėl tokio netikėto pasikeitimo šiame ligi tol man nekenčiamame žmoguje ir mielai nusekiau paskui jį į vidinius generolo pokojus. Čia jis iš tikrųjų apie tai pranešė generolui, kuris ne tik pritarė jo siūlymui, bet, kadangi jam apie mane ir apie mano vertimus jau viskas buvo papasakota patarėjų ir paties šio, ypatingu jo pasitikėjimu besinaudojančio sekretoriaus, tai panoro eiti toliau ir asmeniškai pareikšti man savo palankumą. Mane tuojau pat pasišaukė pas jį, ir vos tik įėjau, jis, atsigręžęs į mane, tarė: „Esu labai patenkintas, mano drauge, tavo darbais: tu verti gana gerai. Tad eik į mano kanceliariją kasdien ir padėk mums toliau, o pietauk pas mane visada čia su sekretoriais: kur tau eiti tokį tolį į butą!“

Aš jam žemai žemai nusilenkiau ir buvau visiškai patenkintas jo meilumu; ir kadangi per tai pat tapau tarsi prijungtas prie jo štato, tai nuo to laiko ir prasidėjo vėl visai kitokia mano gyvenimo rūšis ir toks jo laikotarpis, kuris man ypatingai buvo įsimintinas.

Būsimuosiuose laiškuose jį jums aprašysiu išsamiau, o dabar, baigdamas šį laišką, lieku visada jūsų ir t. t.

PRIE KORFO

63-iasis laiškas

Mielas bičiuli! Minėtasis, mažiausiai lauktas ir nors ne formalus, o privatus mano prijungimas prie gubernatoriaus Korfo štato sudarė labai svarbią ir iš tiesų įsimintiną epochą mano gyvenime. Mat iš šio mano buvimo prie šio generolo kilo tokios pasekmės, kurios turėjo didelę įtaką visoms vėlesnėms mano gyvenimo dienoms. Ir kadangi svarbiausia iš šių pasekmių buvo ta, kad aš pasikeičiau visu savo doroviniu būdu, ir šis pasikeitimas padėjo pirmąjį pamatą visai mano dienų gerovei, tai nedarau kitokios išvados, kaip tik tą, kad tai įvyko ne atsitiktinai, o ypatinga dangaus apvaizda ir visada apie mane besirūpinančio Viešpaties apvaizdos veikimu. Jo šventajai valiai buvo malonu, kad tada man atsitiktų šis įvykis, sukėlęs visose tuometinėse mano aplinkybėse didelį ir man labai palaimingą pasikeitimą. Tačiau susilaikysiu pasakoti jums iš anksto tai, ką sužinoti turite vėliau ir savo laiku, o pasakysiu tik tai, kad ir dabar dar negaliu pakankamai atsidėkoti Dievui, prisimindamas šį atsitikimą, ir atsistebėti, kokia ypatinga aplinkybė ir, regis, pati menkiausia smulkmena davė viskam tam pirminę dingstį.

Ji buvo tokia. Ponas Korfas, ruošdamasis iš Peterburgo į savo kelionę į Karaliaučių ir rinkdamas visus žmones, reikalingus gubernijos kanceliarijai čia įsteigti, nors ir dėjo kuo didžiausias pastangas, kad užpildytų savo štatą visais reikiamais ir gabiais žmonėmis bei valdininkais, ir galėjo tai padaryti juo geriau, kad jam buvo duotas leidimas imti juos iš kur tik panorės, bet dangaus valiai buvo malonu, kad nei jam, nei niekam iš visų jo išrinktų valdininkų tada neatėjo į galvą, kad atvykus į Karaliaučių visa jo būsimoji kanceliarija bus nuolatiniuose santykiuose su vokiečiais ir turės reikalų ne vien su rusais, bet drauge ir su vokiečių tauta, ir kad tam jiems būtinai reikalingas vertėjas.

Ši aplinkybė visai išgaravo jiems iš galvos, ir jie ne anksčiau susigriebė, kad tai užmiršo, kaip jau atvykę į Karaliaučių ir kai reikalas jau priėjo prie pačios kanceliarijos įsteigimo. Tada, bet jau per vėlai, jie susigriebė ir pamatė savo klaidą.

Apgailestavimas dėl to visų jų buvo nepaprastas. Pats generolas dėl to nežinia kaip sielvartavo ir pyko ant savo sekretorių, kodėl jie jam nepriminė, o šie vertė visą kaltę jam ir patarėjams, kuriems derėjo apie tai daugiau žinoti ir atsiminti. Žodžiu, visi jie kaltino vienas kitą, bet kadangi tai nepadėjo, o vertėjo jiems reikėjo, ir sekretoriai, nesuprantantys nė vieno žodžio vokiškai, nedavė atsikvėpti generolui ir patarėjams, kad šie aprūpintų kanceliariją tolku ir vertėju, tai būtent tai ir buvo priežastis, kad šis generolas tuojau pradėjo klausinėti vyriausiojo komendanto pono Treideno ir brigados generolo Numerso, kurie tada valdė Karaliaučių, ar nėra jiems kokių karininkų, galinčių eiti šias pareigas, ir likimui buvo malonu, kad šiems pirmiausia į galvą atėjau aš. Jie pranešė apie mane generolui, ir tai pat buvo anksčiau minėto manęs pasiuntimo priežastis ir to, kad patekau į šią vietą ir turėjau eiti ir tolko, ir vertėjo pareigas.

Štai kokias mažas ir tolimas priežastis kartais panaudoja Viešpaties apvaizda kurdama gerovę tų, kuriuos jai malonu ja apdovanoti. Bet dabar grįšiu prie savo istorijos tęsinio.

Vos tik generolas minėtuoju būdu viešai visų akivaizdoje pareiškė man savo palankumą ir įsakė visada pietauti jo namuose, o aš vėl išėjau į tą kambarį, kur mums buvo padengtas atskiras stalas, kaip visi žemesnieji valdininkai, sudarantys jo štatą, apspito mane ir pradėjo su manimi kaip su savo nauju draugu ir bendradarbiu susipažinti ir man meilintis. Buvo čia abu mūsų sekretoriai, protokolistas, generolo adjutantas, vienas prie generolo gyvenantis italas ir dar kai kurie kiti, ir visi man dar nepažįstami žmonės. Bet niekas iš jų visų taip greitai su manimi nesusipažino ir taip daug man nesimeilino, kaip generolo adjutantas. Jis buvo jaunas vaikinas, ir nors popo vaikas ir Preobraženskio protopopo sūnus, bet išauklėtas taip gerai, kad jame nebuvo nieko panašaus į jo kilmę, ir jis niekuo nenusileido net geriausiam bajorui. Jo kalbų mokėjimas, potraukis knygoms ir mokslams, vienodi su manimi metai ir labai draugiškas bei geras jo būdas buvo priežastis, kad mes beveik akimirksniu susipažinome ir pamilome vienas kitą, ir galiu pasakyti, kad jo draugyste visada buvau patenkintas. Bet niekada jis manęs taip neįpareigojo, kaip šia pirmąja proga. Jis pirmasis man pasimeilino ir vos sužinojo, kad suprantu kalbas ir taip pat esu mokslų mėgėjas, kaip ir prasidėjo tarp mūsų pokalbiai, ir jis taip prie manęs prisirišo, kad pasodino prie stalo šalia savęs ir per visus pietus stengėsi mane, kaip svečią, vaišinti.

Šis mūsų stalas buvo atskiras nuo generolo stalo ir kitame, šalia jo valgomojo esančiame kambaryje, bet nedaug kuo prastesnis už generolo, ir tiek valgiais, tiek gėrimais toks gausus, kad geresnio nebuvo galima ir norėti; o kas buvo geriausia, tai prie jo nebuvo tokio suvaržymo ir rangų, koks buvo laikomasi prie paties generolo stalo, kur jis pietaudavo su savo patarėjais ir svečiais, kurių pas jį visada būdavo po kelis žmones.

O pas mus viešpatavo visiška laisvė: kiekvienas kalbėjo, ką norėjo, ir vieni su kitais juokavo ir juokėsi, ir niekam nebuvo reiškiama jokios ypatingos pagarbos, kas viskas ir teikė šiems pietums daugiau malonumo.

Prisivalgę ir prisigėrę prie generolo stalo, vėl nuėjome į kanceliariją ir, ėmęsi savo reikalų, prasėdėjome iki pat sutemų, taip kad į savo butą grįžau jau naktį.

Eidamas šį kartą namo, buvau apimtas įvairių dvasios virpesių. Nežinojau, džiaugtis man ar liūdėti dėl tokio netikėto ir staigaus man įvykusio pasikeitimo... Iš vienos pusės, man nebuvo nemalonu, kad patekau į tokią, mano nuomone, garsią vietą. Buvimas prie tuo metu visai Prūsijai vadovaujančio generolo ir, taip sakant, prisijungimas prie jo štato glostė mano garbės troškimą. Puoselėjau viltį, kad, geriau susipažinęs su šiuo didiku, galėsiu pelnyti tolesnį jo palankumą ir galbūt per jį išeiti į žmones. Iš kitos pusės, glostė mane ta aplinkybė, kad čia visada būsiu tarp geriausių žmonių ir matysiu bei žinosiu viską, kas vyksta; iš trečios – nebuvo man nemalonu ir tai, kad turėsiu visada paruoštą ir gerą stalą ir nereikės gamintis namie ir kartais tenkintis labai skurdžiu stalu. Iš ketvirtos, nebuvo man nemalonu ir tai, kad per šį paskyrimą vertėjo pareigoms vis labiau atitrūkdavau nuo pulko ir nuo visų su karine tarnyba susijusių vargų, o, esant tuometiniam karo metui, ir nuo pačių pavojų – visa tai mane džiugino ir linksmino. Bet kai, iš kitos pusės, prisimindavau savo sunkius ir nuobodžius vertimus, kurie man jau per tą vieną dieną įgriso kaip karti ridiko šaknis, kai įsivaizduodavau, kad kasdien turėsiu eiti į kanceliariją ir nuo ryto iki vakaro be paliovos prie jų sėdėti ir visiškai netekti visos ankstesnės ir tokios man brangios laisvės, tai šios mintys gerokai sumažindavo mano pasitenkinimą ir neapsakomai mane rūpino. Labiausiai sielojausi dėl to, kad per tai būsiu surištas rankomis ir kojomis ir neturėsiu, taip sakant, nė minutės laisvos sau ir tokio laiko, kurį galėčiau skirti saviems smalsiems užsiėmimams. Tačiau kadangi kartą jau buvau nusprendęs niekam pats nesiperšti ir nieko neatsisakyti, jei kas savaime ateis, tai guodžiausi viltimi, kad galbūt šios pareigos laikui bėgant nebus tokios sunkios, kokios man atrodė tuo metu, ir dėl to neapsirikau, kaip pamatysite iš tolesnio pasakojimo.

Taigi, pasikliovęs Dievu ir visko laukdamas iš laiko, kitą dieną vėl nuėjau į kanceliariją ir nuo to laiko pradėjau ten vaikščioti kasdien. Paprastai sėdėdavome kasdien ir prieš pietus, ir po pietų, iki pat vakaro. Ir kadangi reikalų buvo didžiulė daugybė, ir jų valanda po valandos daugėjo, ir drauge daugelis reikalų buvo svarbūs, tai generolas paprastai pats ateidavo į ją ir prasėdėdavo po kelias valandas, todėl, kad jam būtų patogiau į ją vaikščioti, po kelių dienų ji buvo perkelta į kitus kambarius, kurie buvo arčiau tų, kuriuose jis gyveno, ir nors ne tokie erdvūs kaip pirmieji, bet kur kas jaukesni ir linksmesni už juos.

Jie buvo tame pačiame aukšte, bet pačiame geriausiame ir linksmiausiame visos pilies kampe, ir buvo virš pačios kameros.

Čia, ypatingos laimės dėka, man teko atskiras ir geriausias kampinis kambarėlis, atskirtas nuo kitų raštininkų kambarių lentų pertvara; ir kadangi su manimi buvo tik minėtieji vokiečių kanceliaristai, tai šiuo pasikeitimu buvau labai patenkintas; čia turėjome tarsi atskirą vokiečių kanceliariją: niekas iš kitų raštininkų mums netrukdė, ir buvome ramūs. Dar didesniam malonumui, turėjome du langus, iš kurių vaizdas atsivėrė labai toli, ir galėjome apžvelgti ne tik vieną iš svarbiausių gatvių, einančią pro mūsų langus palei pačią pilį, bet ir visą žemutinę bei užupio miesto dalį 56. Prie vieno iš minėtųjų langų išsirinkau sau vietą prie atskiro staliuko, o prie kito lango pasodinau savo draugus, kurių bičiulyste vis labiau džiaugiausi, nes jie ne tik minėtuoju būdu labai daug man padėdavo vertimuose, bet, be to, turėjau iš jų ir kitą naudą, būtent tą, kad laisvu laiku galėdavau su jais lavintis pokalbiuose ir per tai vis labiau tobulėti vokiečių kalboje ir daugiau ją išmanyti.

Kas dėl mano darbo, tai jis man buvo sunkus ir beveik nepakeliamas tik pačioje pradžioje ir kol prie jo nepripratau, o kai tik sužinojau visus ypatingus terminus, vartojamus jų kanceliariniame stiliuje, ir prie viso jų stiliaus pripratau, mano vertimai tapo man kur kas lengvesni ir pakenčiamesni, o be to, jų pamažu ėmė ir mažėti, ir po kelių savaičių prieidavo iki to, kad kartais per visą dieną neprisieidavo išversti nė dviejų lapų, o kita diena ir visa praeidavo be darbo; tačiau, nepaisant to, niekaip negalėjau pasitraukti, nes vis būdavau priverstas tolkauti arba žodžiu versti mūsų sekretoriams tai, ką jiems sakydavo kasdien pas mus ateinantys įvairių luomų tenykščiai gyventojai, taip pat ir jiems perteikti jų atsakymus, o dėl šios priežasties ir turėjau beveik neišeidamas būti kanceliarijoje.

Dabar, prieš pasakodamas apie tolesnius įvykius, sustosiu minutėlei ir papasakosiu jums, mielas bičiuli, šiek tiek išsamiau apie tuos įvairius valdininkus, kurie tada sudarė mūsų generolo štatą, kad iš to galėtumėte aiškiau matyti, su kokiais žmonėmis tada daugiausia turėjau reikalų ir kasdien bendrauti.

Pirmiausieji prie generolo buvo mūsų patarėjai. Jų buvo du, ir abu jie posėdžiaudavo kartu su generolu, ir iš pradžių gyveno toje pačioje pilyje, tik kituose pokojuose. Vienas iš jų buvo vokietis ir vadinosi Ivanas Nikolajevičius Baumanas, o kitas – rusas, iš ponų Volkovų giminės, ir vadinosi Aleksejus Aleksejevičius. Bet šis pastarasis pas mus buvo neilgai, o paskui išvyko į kitą vietą, o į jo vietą buvo paskirtas kitas vokietis, pavarde ponas Vestfalenas, kuris taip pat atvyko kartu su Korfu ir, ligi tol gyvendamas prie jo, ėjo pas jį namų sekretoriaus pareigas ir vedė jo korespondenciją.

Abiem šiais svarbiausiais asmenimis ir nuolatiniais generolo pašnekovais mes apskritai visi buvome patenkinti. Abu jie buvo tylūs, geros širdies žmonės ir abu labai stropūs savo pareigose.

Bet kadangi savo laipsniais jie mus toli pranoko, o be to, abu buvo vokiečiai, tai ir neturėjome su jais artimesnio bendravimo, o jie laikėsi nuo mūsų visų kažkaip atokiai, ir mes iš jų abiejų, išskyrus mandagumus, nematėme nei jokio blogo, nei gero.

Kas dėl manęs, abu jie buvo man gana palankūs, o ypač ponas Vestfalenas, nes kadangi jis buvo mokytas žmogus, tai jam buvo malonus mano polinkis į mokslus ir knygų skaitymą. Jis kartais įsitraukdavo su manimi į pokalbius ir kiekviena proga pagerbdavo mane savo pagyromis. Bet daugiau nieko iš jo nemačiau, nors jis su p. Baumanu buvo pas mus visą mūsų buvimo Karaliaučiuje laiką.

Be šių, turėjome dar du kolegijos patarėjus, iš kurių vienas vadinosi p. Kalmanas ir buvo paskirtas vietoj buvusio mano vado Numerso į Karaliaučiaus kamerą, o kitas – p. Klingštetas, paskirtas į tokią pat kamerą Gumbinėje, bet gyvenęs daugiausia Karaliaučiuje, bet su šiais abiem ponais turėjome dar mažiau reikalų.

Bet ne tokie buvo mūsų rusai žemesnieji valdininkai. Iš jų žymiausias buvo jau mano minėtasis pirmasis sekretorius. Jis vadinosi Timofejus Ivanovičius Čonžinas ir tada buvo pas mus labai svarbus asmuo. Visa kanceliarija gulė beveik ant jo vieno. Jis buvo pats svarbiausias visų reikalų tvarkytojas ir, be to, naudojosi tokiu generolo pasitikėjimu, kad su juo pačiu kartais su riksmu keldavo ginčus. Visa tai, kaip ir jo prasta kilmė, nes į šį orumą jis buvo iškilęs iš pačių žemiausių raštininkų laipsnių, ir buvo priežastis, kad šis žmogus buvo prikimštas kvailiausios raštininkiškos puikybės ir toks išdidus, kad kartais visus išvesdavo iš kantrybės. Šio būdo jis laikėsi visą savo buvimo Karaliaučiuje laiką ir šią kvailybę ištiesdavo net iki to, kad pačiais tokiais atvejais, kai jam pačiam kartais mūsų prireikdavo, niekaip nenorėjo nusižeminti ir tapti meilesnis. Žodžiu, jis laikėsi su mumis iš aukšto ir niekaip nenorėjo su mumis elgtis draugiškai ir taip atvirai, kaip visi kiti, ir už tai mes visi širdyje jo nemėgome, nors rodėme jam išorinę pagarbą. Beje, raštininkų reikalams ir įprastoms raštininkiškoms gudrybėms jis buvo labai gabus ir toks vikrus asmuo, kad iš visų vienas tik mokėjo, būdamas šioje vietoje, taip gudriai ir sumaniai pasipelnyti, kad beveik nebuvo įmanoma to pastebėti.

Mano atžvilgiu šis žmogus buvo, taip sakant, nei šis, nei tas. Nemačiau iš jo nei jokio didesnio gero, nemačiau ir blogo. Aš, žinodamas jo galią, nors ir stengiausi jam įtikti ir visais atvejais, kai jam reikėdavo mano paslaugų, kurias mielai jam teikiau, bet vis dėlto negalėjau iš jo nieko daugiau pelnyti, išskyrus vien nedidelius meilumus, kuriuos jis kartais man parodydavo, ir taip šaltai, kad jie niekaip negalėjo manęs sujaudinti. Bet reikia pasakyti ir tai, kad iš mūsų visų niekas nesinaudojo iš šio žmogaus ypatingu draugiškumu ir meilumu.

Kas dėl kito sekretoriaus, kuris vadinosi p. Gavrilovas, tai šis buvo visai kitokio sudėjimo. Puikybės ir išdidumo jame nebuvo nė mažiausio, bet jis buvo visiems meilus, atlaidus ir bendraujant malonus.

Bet, deja, aukščiausiu laipsniu buvo atsidavęs nesaikingam ir palaidam gyvenimui. Jis ir atvyko pas mus jau su visiškai nesaikingo gyvenimo išsekinta sveikata, o čia, pasileidęs į visa ir viską, dar labiau ją sugadino ir taip nusilpo, kad pagaliau nebepajėgė eiti pareigų, ir dėl šios priežasties po kurio laiko nuo mūsų išvyko.

Šis žmogus, būdamas pas mus, nors ir kaskart man meilinosi, ir aš jo man rodomu palankumu nors ir buvau patenkintas, bet kadangi mūsų būdai tarpusavyje nesutapo, tai pats prie jo per daug neprisirišau, o stengiausi nuo jo laikytis atokiau.

Trečiasis kanceliarijos valdininkas buvo protokolistas ponas Djakonovas, vardu Jakovas Demidovičius. Šis buvo nepalyginamai geresnis už abu mūsų sekretorius ir labiau vertas tiek meilės, tiek pagarbos. Jis buvo žmogus nors paprastas, bet labai geras, pastovus, visiems palankus ir meilus, ir už tai buvo mylimas mūsų visų. Man pačiam jis rodė draugišką meilumą ir palankumą, ir galiu pasakyti, kad jo bičiulyste visada buvau patenkintas ir laikiau jį savo geru bičiuliu.

Šie trys asmenys sudarė visus svarbiausius mūsų kanceliarijos valdininkus. O kas dėl kitų žemesniųjų kanceliarijos tarnautojų, tai apie juos neverta vargti išsamiai minėti. Visi jie buvo įprasti mūsų rusų raštininkai, visi girtuokliai ir niekšai, ir iš jų visų nebuvo nė vieno, kuris būtų vertas nors menkiausio dėmesio, todėl aš apie juos, kaip nusipelniusius vien paniekos, ir nutylėsiu, ir juo labiau, kad buvau pernelyg nutolęs nuo bet kokio bendravimo su jais; tik tiek pasakysiu, kad visi jie mane mylėjo ir gerbė.

Bet ne tokie buvo vokiečiai, mano bendražygiai. Jie nors taip pat vadinosi kanceliaristais, bet neturėjo nieko panašaus į mūsų raštininkus. Vienas iš jų visą laiką buvo nuolatinis ir vadinosi Griunmileris, o kitas – keičiamas, ir iš pradžių buvo ponas Oleusas, paskui p. Pikartas, o galiausiai p. Kaspari. Visi jie tarsi atrinkti buvo gero elgesio ir meilės vertų būdų žmonės, ir visi man meilūs, draugiški ir palankūs, ir galiu pasakyti, kad jų draugija man buvo didžiai naudinga. Mat jie ne tik padėdavo man leisti laisvą laiką maloniuose ir protinguose pokalbiuose, bet, kadangi kai kurie iš jų buvo gana mokyti ir daug knygų skaitę, tai pasinaudojau iš jų ir daugeliu žinių, ir tiek jų meilumu, tiek draugyste visada buvau patenkintas.

Su visais šiais žmonėmis kasdien turėjau reikalų kanceliarijoje, ir visi jie buvo, taip sakant, mano bendradarbiai ir bendražygiai. O dabar papasakosiu apie kitus, buvusius generolo palydoje, su kuriais taip pat, o ypač prie stalo, kasdien susitikdavau.

Apie vieną iš jų jau anksčiau jums prabėgomis užsiminiau, būtent apie generolo adjutantą poną Andrejevą, nes taip jis pagal savo tėvą vadinosi. Šis žmogus per trumpą laiką ypatingai su manimi susidraugavo ir rado pokalbiuose su manimi tokį malonumą, kad neretai ateidavo pas mane į kanceliariją ir praleisdavo po valandą ir ilgiau įvairiuose draugiškuose ir meiliuose pokalbiuose su manimi. Tuo metu kalbėdavomės apie viską: apie knygas, apie mokslus, apie piešimą ir apie kita; ir kadangi mūsų būdai daug kuo tarpusavyje sutapo, tai mums niekada nebūdavo nuobodu. Tik viename dalyke su juo nesutikau: kad jis per daug atsidavė tuštybei ir savo dabitiškumu kartais prieidavo net iki kvailumo ir iki to, kad iš jo juokdavosi mūsų kanceliarijos žmonės. Beje, kadangi jis buvo žmogus, ne kažin ką reiškiantis prie generolo, tai, išskyrus vieną draugystę ir meilumą, negalėjau iš jo gauti jokios kitos naudos.

Kitas ir paskutinis asmuo, sudaręs tuometinę mūsų stalo draugiją, buvo vienas italas, pavarde Morninis, vikrus, gudrus ir be galo protingas asmuo. Jis tada privačiai gyveno prie generolo, neidamas jokių žinomų pareigų, ir atvyko kartu su juo iš Peterburgo. Generolas jį labai mėgo ir, kaip reikia manyti, naudojo jį kokiems nors slaptiems reikalams ir paslaptingiems pavedimams. Bent jau mums apie tai nieko nebuvo žinoma. Šis žmogus nuo pat pradžių taip pat ypatingai mane pamilo ir visą savo gyvenimo prie generolo laiką labai man meilinosi, taip kad jo draugyste ir palankumu buvau nepaprastai patenkintas. Jis turėjo sau atskirus pokojus ir taip pat neretai ateidavo tyčia pas mane pasikalbėti, o kartais ir aš prasėdėdavau pas jį kurį laiką ir klausydavausi jo pasakojimų apie Italiją ir apie kitas Europos vietas, kur jam buvo tekę lankytis, nes jis per savo amžių gana pavojažavo ir pasaulio prisižiūrėjo, taip kad jį buvo galima laikyti geru klajūnu arba avantiūristu. O kadangi jis, be to, buvo didžiulis knygų skaitymo mėgėjas ir visą laisvą laiką leisdavo skaitydamas, tai ir tai mane labai prie jo pririšo, ir galiu pasakyti, kad ir šiam žmogui esu dėkingas už daugelį tų žinių, kurias įgijau gyvendamas Karaliaučiuje.

Štai iš šių įvairių asmenų ir susidėjo ta draugija, kurios viduryje turėjau gyventi ir leisti savo laiką. Vėliau ji pagausėjo dar keliais asmenimis, bet apie tai užsiminsiu savo laiku, o dabar, kadangi mano laiškas jau gerokai išsiplėtė, leiskite man šį kartą juo ir baigti ir pasakyti jums, kad esu ir taip toliau.

KORFO BŪDAS

64-asis laiškas

Mielas bičiuli! Per pirmąsias mano buvimo prie gubernatoriaus dienas ar savaites man nutiko taip mažai ypatinga ir dėmesio verta, kad neprisimenu nieko tokio, apie ką vertėtų jums papasakoti, o viskas buvo tik tai, kad reikalų turėjome tokią daugybę, jog nuo ryto iki vakaro buvome priversti be pertraukos dirbti, ir mane rytinė aušra išvarydavo iš buto, o vakarinė ar, teisingiau, pati naktis vėl suvarydavo į jį. Ir kadangi visas dienas neišeidamas būdavau kanceliarijoje, tai per tai greitai susipažinau su visais minėtaisiais savo bendražygiais, o be to, turėjau progos šiek tiek artimiau pažinti ir mūsų vyriausiąjį vadą. Ir kadangi jo būdo jums dar nenupiešiau, tai dabar turiu tai padaryti ir kartą visiems laikams papasakoti jums, koks buvo šis tada garsus Prūsijos karalystės valdytojas.

Jis buvo geras žmogus, bet savo būde turėjo labai daug trūkumų. Kas dėl jo proto, galima pasakyti, kad iš prigimties jis buvo gana geras, bet, kaip reikia manyti, nepakankamai išlavintas auklėjant vaikystėje, todėl visos šio didiko žinios siekė ne itin toli, o buvo labai ir labai kuklios, ir jei ką žinojo, tai visa tai įgijo vien iš įpratimo, gyvendamas dvare ir didžiajame pasaulyje, todėl buvo ne tiek tinkamas civiliniam valdymui ir išmanantis su juo susijusius reikalus, kiek nusimanantis visame tame, kas priklausė dvaro ir pasaulietiniam gyvenimui. Šiuo atžvilgiu jis buvo gana tobulas, bet kas dėl reikalų, priklausančių valdymui, o ypač rašytinių, tai jiems dėl savo nepratimo jis buvo labai netinkamas, ir jam labai daug trūko, kad galėtų būti tuometinėmis aplinkybėmis geras šios užkariautos karalystės gubernatorius ir valdytojas.

Ir nežinau, kaip jam būtų buvę įmanoma visur suspėti, jei nebūtų jam padėję patarėjai, o labiausiai už visus tas sekretorius Čonžinas, apie kurį jums minėjau ankstesniuose savo laiškuose ir kuris vėliau pas mus buvo jau ir asesorius.

Nors kalbėti ir skaityti rusiškai jis mokėjo gana gerai, bet to toli gražu dar nepakako, nes jam reikėdavo kasdien daugeliui savo reikalų duoti galutines rezoliucijas, ir, deja, reikalams daugiausia svarbiems ir nepakenčiantiems nė mažiausio delsimo ir atidėliojimo, nes nuo jų priklausė ne tik visos karalystės valdymas ir visa vidaus tvarka joje, bet ir visos užsienyje ir žygyje prieš priešą esančios armijos aprūpinimas visais reikalingais dalykais. O tam jam trūko ir proto greitumo, ir greito bei neklystančio ryžtingumo, todėl jis buvo priverstas daugiausia pasikliauti tuo, ką pasakys, patars ir parašys mūsų sekretoriai ir patarėjai. Vis dėlto jo garbės troškimas ir aukšta nuomonė apie save buvo tokia didelė, kad jis stengėsi kiek įmanydamas slėpti šį trūkumą ir laikytis tokios išvaizdos, tarsi visus reikalus spręstų pats. O tai natūraliai dažnai sukeldavo ne tik neretą painiavą reikaluose, bet ir daugybę klaidų, juo labiau kad ir klastingas sekretorius, naudodamasis šiuo silpnumu, neretai dėl savo paties interesų įstumdavo jį į didžiules klaidas ir reikalus, nė kiek nederančius su tuometinėmis svarbiomis jo pareigomis. Dar didesnei nelaimei, visiškai nemokėdamas rašyti rusiškai, jis negalėjo pats nieko ne tik sudaryti, bet ir parašyto pataisyti, o tai teikė šiam gudriam žmogui geidžiamiausią progą jį savo valia apgaudinėti ir mulkinti. Neretai pačiose mūsų akyse atsitikdavo, kad jis aiškiai matydavo, jog parašyta ne taip, ir už tai supykdavo ir barėsi, o kartais kelis kartus raštą suplėšydavo ir įsakydavo perrašyti, bet kaip parašyti kitaip, to gerai išaiškinti ir įsakyti toli gražu nebuvo pajėgus; todėl visu tuo nepasiekdavo to, ko norėjo, o buvo priverstas galiausiai pasirašyti tą patį, tik kitais žodžiais parašytą. Vien tai jau gali jums įrodyti, mielas bičiuli, koks buvo mūsų gubernatorius proto požiūriu, o dabar paklausykite, koks jis buvo širdies ir būdo požiūriu.

Gandas, sklandęs pas mus dar prieš jam atvykstant, kad jis buvo ūmaus ir karšto būdo žmogus, buvo ne tik teisingas, bet toli gražu dar nepakankamas. Praktika mums įrodė nepalyginamai daugiau, ir nežinau, kaip ir kokiais žodžiais nupiešti jums šio žmogaus dorovinį būdą, o trumpai tik pasakysiu, kad dabar, kai tai rašau, einu jau šešiasdešimtuosius savo gyvenimo metus, ir per šiuos metus nors daug žmonių esu matęs, bet dar nebuvo tekę matyti ir rasti nė vieno į jį panašaus ir tokio, kuris būtų taip linkęs į pyktį ir barnius, koks buvo šis žmogus. Iš tiesų galima, pagal patarlę, pasakyti, kad šiuo atžvilgiu jam jau visai buvo susimaišę protas.

Už viską ir dėl visko, ir ne tik dėl reikalų, bet kartais ir dėl pačių menkniekių jis supykdavo ir užsiliepsnodavo nepaprastu pykčiu ir apipildavo visus, kad ir kas tai būtų, ar jo tarnas, ar pavaldinys, žiauriais keiksmais ir plūdimais.

Su tarnais ir savo namiškiais jis gyveno nuolatiniame kare ir peštynėse, o visiems pavaldiniams buvo toks nepakenčiamas, kad iš visų, turinčių su juo reikalų, nė vienas nelikdavo jo neįskaudintas. Ir tai būdavo taip dažnai, kad iš tiesų nepraeidavo nė vienos dienos, kurią jis kelis kartus nesukeltų su jais didžiulio karo ir vaido ir neapipiltų jų tūkstančiais keiksmų ir barnių, o neretai ir per vieną valandą tai būdavo jo kelis kartus kartojama ir atnaujinama. Žodžiu, bet kokia smulkmena ir nieko nereiškiantis prasižengimas galėjo jį suerzinti ir uždegti didžiausiu pykčiu. Šiuo atžvilgiu, su visa savo šlove, didybe, turtais, garbe ir kilmingumu, jis buvo nelaimingiausias žmogus pasaulyje, nes jo dvasia buvo beveik nepaliaujamame nerime ir apmaude, ir beveik visos jo gyvenimo valandos ir minutės buvo užnuodytos nepasitenkinimo nuodais, ir dėl to paties geriausios jo pramogos ir linksmybės buvo netobulos. Gana to, jis taip prisipykdavo, kad iš tikrųjų nuo to susirgdavo ir net atsiguldavo į lovą. Ir ne vieną kartą buvo taip, kad jis visus savo pavaldinius graudžiausiu būdu prašė ir maldavo, kad jo nepykdytų; bet jiems mažiausiai rūpėjo tyčia jį pykdyti, o kiekvienas, dėl savo paties ramybės, pats to kuo labiausiai vengė ir saugojosi.

Dabar spręskite, kaip mums buvo gyventi su tokiu be saiko ūmiu ir piktu vadu! Argi jis neturėjo mums visiems atrodyti tikru žvėrimi ir išgama? Argi neturėjome mes visi jo nekęsti ir nuo jo, kaip nuo kokio pabaisos, bėgti ir jo bijoti? Ak, mielas bičiuli! Jis toks iš tikrųjų iš pradžių mums ir pasirodė, o ypač man, ir vos tik pamačiau šį jo amatą, tūkstantį kartų sielojausi, kad pakliuvau jam po komanda, ir norėjau verčiau būti už tūkstančio varstų nuo jo, nei gyventi prie jo ir kęsti jo įžeidimus. Bet, ak, prie ko gi įprotis negali mūsų pripratinti ir ko negali mums padaryti pakenčiamo! Šia tiesa visi mes su kaupu įsitikinome savo pačių patirtimi ir sužinojome, kad žmogus lygiai taip pat lengvai gali priprasti prie blogo, kaip ir prie gero, ir kad pats blogis gali jam būti toli gražu ne toks jautrus, vos tik jis prie jo kiek pripranta.

Taigi pasakysiu jums, kad sunku mums buvo gyventi ir priprasti kęsti mūsų generolo barnius ir pyktį tik iš pradžių, o vėliau mes jau taip prie jų pripratome, kad niekuo jų nelaikėme, ir užuot jo nekentę, mes visi jį mylėjome.

Jūs tuo nustebsite, bet liausitės stebėtis, kai, šiai mįslei išaiškinti, pasakysiu jums toliau, kad mūsų generolas kiek iš šios pusės buvo blogas, ir blogas iki nepaprastumo, tiek iš kitos geras tuo, kad visai nebuvo kerštingas ir iš prigimties turėjo pačią geriausią širdį. Vos tik tokia jo kaprizų ir kvailybės priepuolis praeidavo (o, laimei, jis paprastai trukdavo tik visai trumpą laiką), jis tapdavo jau romesnis už avinėlį ir pasidarydavo meiliausias ir draugiškiausias žmogus pasaulyje, ir su juo galima buvo kalbėti ką tik nori. O tai ir buvo priežastis, kad mes labiau jo gailėjome, nei ant jo pykome, ir mielai jam jo barnius ir plūdimus atleisdavome, nes buvome įsitikinę, kad nuo to nekils jokių pasekmių ir kad per tai nė kiek nepasikeis ankstesnis ir geras jo nusiteikimas kiekvieno atžvilgiu.

Ir kadangi jis, be to, turėjo tą gerą savybę, kad niekam tikro blogo nedarė, o buvo labiau linkęs į geradarystę, tai mes už tai jį ir mylėjome.

Šitaip aprašęs dalį jo dorovinio būdo, eisiu dabar toliau ir papasakosiu, kas man šiaip buvo apie jį žinoma. Kad ir koks didelis buvo jame minėtoji yda ir trūkumas, tačiau jis mokėjo labai sėkmingai jį nustelbti savo išorinio prabangaus ir didingo gyvenimo blizgesiu ir maloniu bei draugišku elgesiu su visais šio miesto gyventojais. Būdamas pats savaime gana turtingas, o be to, gaudamas didžiulę algą, o dar ir po 6000 rublių kasmet stalui, kas tada buvo labai daug, ir būdamas bevaikis ir neturėdamas kam palikti savo turto, jis visą savo buvimo Karaliaučiuje laiką gyveno tiesiog puikiai ir didingai, ir ne taip, kaip derėtų gyventi generolui leitenantui, o kaip kokiam nors valdančiajam kunigaikščiui ar bent vicekaraliui {Vicekaralius.}. Žodžiu, jis išleisdavo čia ne tik visą savo algą, bet ir visas savo nuosavas gausias pajamas. Drabužiai, karietos, livrėja, arkliai, tarnai, stalas ir visa kita buvo pas jį tokio prabangaus ir didingo lygio, kad jis atkreipė į save visų Prūsijos gyventojų dėmesį; o kai prie viso to laikui bėgant pridėjo ir labai dažnas visų žymiausių Karaliaučiaus gyventojų vaišes pas save ir stengėsi teikti visokių rūšių pramogų, kaip apie tai užsiminsiu vėliau savo vietoje, tai per tai tarsi atgijo visas miestas, ir jo rangas tapo visiems toks svarbus, lyg iš tikrųjų būtų kokio nors valdančiojo hercogo ir valdovo, ir jis pelnė visos Prūsijos karalystės meilę.

Štai kokį gubernatorių tada turėjome! Dabar pasakysiu jums, kad vos tik jis apsižvalgė, pirmasis jo rūpestis buvo susipažinti su visomis mieste gyvenančiomis kilmingiausiomis Prūsijos bajorų giminėmis. Jų čia tuo metu buvo nemažai, ir tarp jų buvo kai kurie grafai ir baronai, kaip antai grafas Stanislavskis, grafas Keyserlingas, grafas Finckas ir kai kurie kiti, o iš ponių buvo ne tik grafienės ir baronienės, bet ir pačios princesės, kaip antai Holšteino-Beko princesė; o bajorų giminių, ypač ponių, buvo daugybė. Jis tuojau pats apvažinėjo visus kilmingiausius namus, o kad susipažintų ir su visais kitais, tai, praėjus kuriam laikui po atvykimo, surengė visiems didžiulę puotą, o paskui davė balių, į kurį buvo pakviesti visi abiejų lyčių kilmingieji.

Šia proga pirmą kartą pamatėme visą čia buvusią Prūsijos bajoriją, ir kadangi jai kviesti buvo pasitelktas jo adjutantas, o dėl namų gausos vienas šio darbo atlikti negalėjo, tai šia proga jam padėti buvo pasitelktas aš.

Man šis darbas buvo visai naujas ir neįprastas. Man davė jojamąjį arklį, ir aš turėjau pagal duotą man reestrą {Sąrašą, registrą.} surasti visus bajorų namus mieste, tenykščius ponus ir ponias kviesti, o paskui kartu su adjutantu juos pilyje priimti ir per pietus bei balių visaip stengtis vaišinti. Visuose tokiuose reikaluose niekada dar nebuvau sukęsis, tačiau iš paklusnumo ir norėdamas įtikti generolui stengiausi savo pareigą atlikti kuo geriau. Mano bičiulis adjutantas padėjo man savo patarimais ir pavyzdžiu, ir jo padedamas viską atlikau taip gerai, kad mano generolas buvo manimi patenkintas. Beje, už savo triūsą su kaupu buvau atlygintas tuo malonumu, kurį patyriau dalyvaudamas šioje puotoje ir iškilmėje. Abiejų lyčių svečių, o ypač damų ir merginų, buvo didžiulė daugybė; ir kadangi ligi tol man niekada dar nebuvo tekę būti tokiuose gausiuose ir kilminguose susirinkimuose, tai ir pats susirinkimas, ir šokiai, ir muzika žavėjo visus mano jausmus ir mintis, ir aš negalėjau visu tuo atsižiūrėti ir atsistebėti. O tai ir buvo priežastis, kad ir vėlesniu laiku, kai pas mus būdavo tokių pat švenčių, mielai eidavau jų pažiūrėti ir be atsikalbinėjimų prisiimdavau triūsą ir pavedimus, jei kada kokių man generolas pavesdavo, nepaisydamas to, kad dėl jo aukščiau aprašyto papročio kartais ir man tekdavo tokių pat dviejų trijų ne itin glotnių žodelių, kokiais jis neretai ir beveik kasdien dosniai apipildavo savo vargšą adjutantą.

Šitaip pradėjau gyventi naują ir visai nuo ankstesnio skirtingą gyvenimą ir pamažu pratintis prie naujųjų savo pareigų. Ir kadangi mano triūsą saldino tas malonumas, kad visada buvau tarp žmonių, galėjau girdėti, matyti ir sužinoti viską, kas vyko tiek čia, mieste, tiek pačioje armijoje, kuri buvo žygyje ir iš kurios gaunamos žinios valanda po valandos darėsi įdomesnės, smalsesnės ir svarbesnės, o be viso to visada turėjau ir gerą stalą, tai ir pripratau prie jų labai greitai, ir jos man ne tik tapo pakenčiamesnės, bet pradėjau jose rasti jau ir malonumo ir greitai visai liausi dėl jų nuobodžiauti.

Tik vienas dalykas mane slėgė, būtent tolimas vaikščiojimas į mano butą, ypač vėlai vakarais ir per darganą, bet ir nuo šios naštos greitai išsivadavau, nes vos tik apie ją užsiminiau savo bendražygiams kanceliarijoje, kaip visi ėmė man patarti pakeisti butą ir susirasti kitą, kur nors arčiau pilies. Apie tai pats jau seniai galvojau, bet iš pradžių nesinorėjo man ilgai skirtis su savo puikiu ir linksmu butu, bet kadangi kasdienis vaikščiojimas man pagaliau per daug įgriso ir pamačiau, kad savo butu beveik visai jau nesinaudojau, nes tekdavo jame tik nakvoti, o visą dieną nuo ryto iki vakaro praleisdavau pilyje, tai pagaliau buvau patenkintas bet kokiu, tik arčiau, ir iš tikrųjų ėmiau prašyti ir ieškoti sau kito buto. Bet, deja, taip atsitiko, kad namai artimose gatvėse tada visi buvo iš dalies užimti kareivių stovyklavimui, iš dalies dėl įvairių priežasčių nuo jo atleisti, ir aš negalėjau rasti kito, kaip tik už pusės varstos nuo pilies, vieno mėsininko name. Šis butelis nors ir nebuvo toks linksmas kaip ankstesnis, bet kadangi jame buvo du kambariai ir aš galėjau jame laisvai su savo žmonėmis sutilpti, tai, nusileisdamas būtinybei, išsiprašiau jį sau ir be didesnio atidėliojimo su visa savo manta į jį persikrausčiau.

Dabar, neidamas toliau, aprašysiu jums šį savo naująjį butą.

Jis buvo vienoje Steindammo priemiesčio dalyje, gatvėje, einančioje nuo pilies pro teatrą ir netoli Steindammo kirchės, vėliau buvusios mūsų cerkve. Namas buvo nedidelis, tik dviejų aukštų, iš kurių apatiniame gyveno šeimininkas, o viršutinis, susidedantis iš dviejų kambarių ir vienų priemenėlių, buvo visas atlaisvintas man. Iš jų viename, priekiniame, apgyvendinau savo žmones, o kitą, užpakalinį, paskyriau sau. Įėjimas į mūsų aukštą buvo iš gatvės siaurais laipteliais aukštyn ir visai atskiras, taip kad su šeimininku neturėjome jokio sąlyčio. O vaizdas iš mano kambarių atsivėrė į tą pačią erdvią pievą, kurią anksčiau minėjau parado vietos vardu ir kuri buvo miesto viduje, tarp Steindammo, Sackheimo ir Tragheimo priemiesčių; o iš kito kambario langai buvo į gatvę. Taigi mano butelis nebuvo itin linksmas, bet aš bent jau buvau patenkintas tuo, kad jis, dėl žemų kambarių, buvo gana šiltas ir ramus ir kad man vaikščioti buvo kur kas arčiau.

Kas dėl mano šeimininko, tai jis buvo, kaip minėta, mėsininkas, vadinasi, žmogus, nusipelnantis iš manęs tiek mažai pagarbos, kad aš jo beveik nė į veidą nepažinojau; o visa, kuo iš jo naudojausi, buvo vien tai, kad pirkdavau iš jo už pinigus kasdien puikias dešreles ar žalias dešras, kurios buvo tokios skanios ir sočios, kad vienos, iškeptos keptuvėje, su gera kvietine bandele pakakdavo mano vakarienei. Ir aš taip prie jų pripratau, kad man jas kepdavo kasdien, ir vien iš to paprastai susidėjo mano vakarienės visą laiką, kol gyvenau šiame bute, nes mūsų pietūs pas generolą buvo tokie sotūs, kad prireikus galėjome likti ir be vakarienės, ir aš laikiau perteklumu gamintis jas sau, išskyrus jų dešras.

Beje, kadangi persikėlęs į šį butą jau toli nutolau nuo pulko ir nuo tų vietų, kur jis buvo išdėstytas po kvartiras, tai tai ir atskyrė mane nuo visų ankstesnių mano draugų ir pulko bendražygių ir visiškai nutraukė visą buvusį mano su jais ir tokį man pavojingą ryšį, taip kad nuo to laiko jų beveik jau ir nematydavau, o apie tai, kas tarp jų vyko ir darėsi, jau neturėjau jokių žinių, nes į tokį tolį niekam iš jų nesinorėjo pas mane ateiti, o net jei ir sumanytų, tai žinojo, kad niekada neras manęs namie.

Šitaip išsivadavau iš pražūtingos jų draugijos ir galiu pasakyti, kad šis laiko taškas buvo ypatingo dėmesio vertas mano gyvenime; nes kiek pats save atsimenu, tai nuo pat jo pradėjau, – nepaisant visos tuometinės dar jaunystės, nes ėjo man tik dvidešimtieji metai, – vis labiau rimtėti ir apdairėti savo mintimis ir labiau atsidėti knygų skaitymui ir mokslams, kurie vėliau man taip pravertė.

Tačiau reikia pasakyti, kad viskam tam labai daug padėjo ir įvairios kitos priežastys bei atsitiktinumai.

Iš jų pirmąja, svarbiausia ir tiesiog išganinga man aplinkybe laikau tai, kad tada buvau taip tvirtai pririštas prie kanceliarijos, kad negalėjau iš jos niekur ir niekaip pasitraukti, ir per tai buvo man uždėti tarsi paties likimo žabojai, labai reikalingi jaunam žmogui; nes dėl jaunystės, nors ir būtų kartais užsinorėję kur nors nueiti ir pasivaikščioti, bet tada, o ypač pirmosiomis savaitėmis, man ir pagalvoti apie tai nebuvo galima, o buvau priverstas neišeidamas sėdėti kanceliarijoje ir ne tik dirbti, bet ir kiekvieną minutę laukti, kad manęs nepašauktų ir neduotų naujo kokio darbo. O per tokį nepertraukiamą buvimą pilyje ir apsisaugojau nuo visų pagundų, kurioms lengvai būčiau galėjęs pasiduoti, turėdamas daugiau laisvės.

Antrąja ir ne mažiau man laiminga aplinkybe laikau tai, kad iš visos mūsų kanceliarijos draugijos ir generolo štato, išskyrus minėtąjį adjutantą, nebuvo nė vieno mano metų ir tokio, kuris galėtų būti man kompanionas ir mane kviesti ir vestis kur nors su savimi, o visi buvo kur kas vyresni už mane ir tokių savybių bei būdų, kurie nė kiek nederėjo su tuometiniais manaisiais. Iš šių ponų nors kai kurie kartais pakaitomis pasitraukdavo iš kanceliarijos ir eidavo į karčemas ir kitas reikalingas vietas, o neretai tarp jų būdavo ir sueigų bei kompanijų, ir šie ponai nors visi mane mylėjo ir man meilinosi, bet nė vienam iš jų niekada neateidavo į galvą mane kviesti ir imti su savimi į savo butus ar į tas vietas, kur jie vaikščiodavo. Ir nežinau, ar mano jaunystė buvo to priežastis, kad jie nenorėjo pagerbti manęs savo kompanijomis, ar tai, kad buvau pašalinis žmogus ir nepriklausiau tiesiogiai prie jų gaujos, ar mano geradariškam, apie mane besirūpinančiam likimui tai buvo ypatingai malonu, bet kad ir kaip būtų, tikra tai, kad aš, gyvendamas tarp jų ir kasdien artimai su jais bendraudamas, iš tikrųjų buvau nuo jų visų labai nutolęs ir, būdamas nuolat tarp žmonių, gyvenau atsiskyręs ir tarsi visiškoje vienatvėje. Mat kadangi jie manęs pas save niekada nekviesdavo, o aš pats nebuvau įkyrus ir per prievartą nesiperšau, tai ir neidavau pas juos niekada, o žinojau tik savo butą ir kanceliariją. O tai ir išėjo man vėliau didžiai į naudą, nes vėliau pamačiau, kad šie ponai buvo tokių savybių, jog, vaikščiodamas pas juos ar su jais po visas vietas, nedaug gero būčiau iš jų galėjęs išmokti, o greičiau būčiau galėjęs save pakenkti ir sugadinti.

O kas dėl mano bendraamžio adjutanto, tai šis vargšas buvo dar labiau už mane surištas ir rankomis, ir kojomis ir pats negalėjo nuo generolo nė per sprindį pasitraukti; vadinasi, ir jo pažintis negalėjo man pakenkti.

Trečiąja ir laiminga man aplinkybe buvo tai, kad, kadangi praėjus kelioms pirmosioms savaitėms mano rašto darbai pradėjo ne tik mažėti, bet neretai ir visai pertrūkti, taip kad kartais po kelias valandas sėdėdavau visai be darbo, tai, dėl mano nuo vaikystės įpratimo prie nuolatinių užsiėmimų, šios laisvos valandos man jau ėmė darytis nuobodžios, taip kad aš, nieko neveikdamas, kartais net nuo to ilgėdavausi. Ši aplinkybė buvo priežastis, kad sumaniau atsargai tokiems atvejams atsinešti iš buto šiokių tokių knygelių ir laisvu laiku jas skaityti, nes nieko kito čia nebuvo galima veikti. O iš to ir kilo man daug naudos, nes, pirma, laisvomis valandomis užsiimdavau man naudingu užsiėmimu ir valanda po valandos įgydavau vis daugiau žinių; antra, išsivaduodavau nuo nuobodulio; trečia, neleisdavau savo mintims iš dykinėjimo užsiimti kitais dalykais, galinčiais išeiti man į žalą ir nešlovę, o ketvirta, galiausiai, tuo pačiu daviau progą savo bičiuliui adjutantui išgirti man vieną jam pažįstamą knygelę, būtent: „Grafo Oksenšernos moraliniai apmąstymai“ {„Grafo Oksenšernos (moralinės) nuomonės įvairiais atvejais, su taisyklėmis ir samprotavimais“, vertė iš prancūzų kalbos Kudriavcevas. Antrasis leidimas „Grafo Oksenšernos apmąstymai ir moralinės taisyklės“, vertė iš prancūzų kalbos I. Nečajevas.}. Jis išgyrė ją man iki dangaus ir tuo taip mane uždegė, kad būtinai nusprendžiau ją sau nusipirkti ir, susiradęs laisvą valandą, nubėgau ieškoti knygyno ir jos klausti.

Diena, kurią tai padariau, buvo man iš tiesų palaiminga ir nepaprastai įsimintina, nes būtent tą dieną likimui buvo malonu atverti man, taip sakant, pirmą kartą duris į mokslų šventovę ir parodyti man jos žavesį. Negaliu pakankamai nupasakoti, kokio susižavėjimo buvau apimtas, įėjęs į tenykštį knygyną, kuriame ligi tol dar nė karto nebuvo tekę būti. Vienas iš mano draugų vokiečių pasisiūlė mane į jį palydėti ir parodyti tą nuošalų ir man nežinomą skersgatvį, kuriame jis buvo. Niekada nebuvęs tvarkinguose ir dideliuose knygynuose, buvau pritrenktas regėdamas baisingą daugybę neįrištų knygų, gulinčių ne tik kaminais lentynose, bet ir išdėliotų ant visų stalų ir prekystalių taip, kad jų antraštes ir pavadinimus galima buvo vienu žvilgsniu apžvelgti ir matyti. Nežinojau, kur man ir į kurią iš jų kreipti savo žvilgsnį ir kurią apžiūrėti pirmiau, o kurią paskui. Kelias minutes praleidau tarsi apimtas ekstazės ir ne peržiūrinėjau, o ryte rijau jas visas akimis. Jei būtų buvę galima, visas jas būčiau sau pasiglemžęs, – taip žavėjausi šiuo man neįprastu reginiu. Bet mano malonumas buvo dar didesnis, kai, paklausęs apie „Oksenšerną“, išgirdau, kad ji ne tik yra, bet, nepaisant savo dydžio, buvo tokia pigi, kad iš turėtų su savimi pinigų dar didesnioji pusė liko ir galėjau už juos nusipirkti dar keletą knygų, kurių antraštės man patiko.

Su didžiausiu malonumu nubėgau iš ten pas knygrišį, kad atiduočiau jas įrišti, o tuo tarpu ypač dėmesingai įsidėmėjau visas gatves ir skersgatvius, kuriais ateityje turėčiau eiti į šį knygyną.

Jis iš tiesų neretai būdavo pagerbtas mano apsilankymu ir atnešė man vėlesniu laiku neįkainojamos naudos.

Gavęs kitą dieną iš knygrišio savo „Oksenšerną“, tą pačią valandą ėmiausi ją skaityti. Kelias dienas skaičiau ją nepavargdamas, ir nors ji nebuvo iš pačių geriausių, bet man tada buvo didžiai naudinga. Autorius kalbėjo joje apie viską pasaulyje, ir apie žmogaus gyvenimą, įdiegė man daugybę labai gerų ir tokių minčių, kurios buvo man didelis paskatinimas dorai gyventi ir kuo labiau šalintis ydų; o kas geriausia, paskatino mane ir toliau skaityti panašias knygas. Žodžiu, šiai knygai esu labai daug skolingas ir taip ją pamilau, kad kai kuriuos straipsnius iš jos net laisvu laiku sumaniau versti; ir dar ir dabar negaliu į ją pažvelgti be tam tikro dėkingumo jai jausmo.

Štai toks įvairių aplinkybių sutapimas ir buvo minėto tada manyje įvykusio pirminio minčių ir elgesio pasikeitimo priežastis ir paskata, ir nuo to laiko, padedamas man geradariško dangaus, arba, tiksliau pasakius, apie mane besirūpinančios Dievo apvaizdos, ėjau vis toliau ir tarsi laiptais. Bet apie tai pasakosiu vėliau ir savo laiku; o dabar, kadangi mano laiškas jau pernelyg išsiplėtė, leiskite man šioje vietoje sustoti ir pasakyti jums, kad esu jūsų nepakeičiamas draugas ir taip toliau.

KARO ISTORIJA

65-asis laiškas

Mielas bičiuli! Pasakodamas jums ankstesniuose savo laiškuose smulkiai apie viską, kas man nutiko per pirmuosius mūsų buvimo Karaliaučiuje mėnesius, taip tuo užsiėmiau ir taip apie šias smulkmenas užsikalbėjau, kad visai užmiršau mūsų tuometinį karą ir jo tęsinį. Šio karo istorija nuo šio laiko nors ir nėra glaudžiai susijusi su manąja, nes jame jau pats nebedalyvavau, tačiau kadangi anksčiau jau pradėjau ją trumpai aprašinėti, tai, tikiuosi, nebus jums nemalonus ir trumpo pasakojimo tęsinys apie tolesnius jo metu buvusius, jei ne visus, tai bent svarbiausius įvykius.

Taigi, grįždamas šiek tiek atgal, pasakysiu jums, mielas bičiuli, kad tuo metu, kai mes minėtuoju būdu žygiavome iš Torunės į Karaliaučių ir čia pamažu pratome gyventi ir leidome savo laiką ne tiek triūsuose, kiek linksmybėse, pasaulyje jau visur liepsnojo karo ugnis, ir žemė daugelyje vietų buvo pliekiama žmonių krauju. Paskutinį kartą, kai rašiau jums apie šį karą, jau turėjau progos papasakoti jums, kokie baisūs ir dideli pasiruošimai buvo daromi visose kariaujančiose šalyse jam tęsti ir kaip daug ir kokių stiprių armijų buvo parengta veikti viena prieš kitą, vos tik prasidės pavasaris. Tai ir neužtruko įvykti. Vos tik pavasaris ėmė prasidėti, kaip tuojau pat ir prasidėjo karo veiksmai. Šią pradžią padarė Prūsijos karalius ir jo sąjungininkai, ir taip anksti, kad visi negalėjo tuo atsistebėti. Jau iš dalies anksčiau jums užsiminiau, kad vadinamoji sąjungininkų armija, susidedanti iš hanoveriečių, sustiprinta nedideliu Prūsijos kariuomenės skaičiumi ir vadovaujama Brunšviko hercogo Ferdinando, pradėjo savo karo veiksmus dar pačioje šių metų pradžioje ir net pačiu žiemos metu, ir kokių didelių laimėjimų ji jau buvo pasiekusi.

Per patį trumpiausią laiką prancūzai buvo priversti ne tik palikti visus prieš savo priešus įgytus pranašumus, bet su gėda ir netekę daugybės žmonių grįžti už Reino upės. Tačiau Prūsijos karaliaus sąjungininkai ir ten nedavė jiems ramybės.

Narsusis Brunšviko princas Ferdinandas, atsiųstas karaliaus vadovauti šiai sąjungininkų kariuomenei, pirmasis, ir dar kovo mėnesį, pradėjo šių metų kampaniją ir ėmėsi iš tiesų labai svarbaus ir sunkaus darbo. Jis buvo tas, kad visiškai išvytų prancūzus iš Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos; bet kadangi jų skaičius dar siekė iki 80 000 žmonių, o jis turėjo ne daugiau kaip 30 000 tų pačių hanoveriečių, kurie prieš tris mėnesius buvo jau visai benorį sudėti ginklus, tai tam reikėjo viso didžiojo generolo meno ir vikrumo. Prie to dar reikia pridurti ir tai, kad prancūzų armijai vadovavo jau ne ankstesnis silpnas hercogas Rišeljė, o naujai iš Prancūzijos dvaro atsiųstas p. Klermonas, kuris taip pat buvo laikomas sumaniu generolu. Vis dėlto prancūzams ir šis pasikeitimas mažai padėjo. Hercogas Ferdinandas pradėjo daryti tokius sumanius manevrus, kad netrukus privertė prancūzus išeiti ir visiškai išvalyti visas Brunšviko, Volfenbiutelio ir Hanoverio sritis; po to jis patraukė tiesiai prie Mindeno miesto ir, susijungęs su kitais prie Vėzerio buvusiais daliniais, nedelsdamas nė minutės apgulė šį miestą. Grafas Klermonas nors ir pasiuntė generolą Brolji su korpusu šiam miestui sustiprinti, bet šis generolas negalėjo rasti progos imtis ko nors svarbaus prieš sąjungininkus, o buvo priverstas tik būti liudininku, kaip jie šį miestą paėmė ir visą jame buvusį garnizoną paėmė į nelaisvę. Šis įvykis ir visų kitų įtvirtintų miestų, kuriuos prancūzai buvo užėmę vokiečių žemėje, atėmimas bei visuotiniai hanoveriečių laimėjimai privertė prancūzus visiškai išeiti iš vokiečių sričių ribų ir įsikurti už Reino kantoninėse kvartirose, ką poilsiui vėliau padarė ir sąjungininkų kariuomenė, įvairiomis progomis paėmusi į nelaisvę iki 11 tūkstančių žmonių iš prancūzų kariuomenės.

Kol tai vyko prie Reino ir tolimiausiame tuometinio karo teatro krašte, ir pats Prūsijos karalius nebuvo be darbo. Labiausiai jį rūpino mes ir didžiuliai mūsų pasiruošimai įžengti į pačias jo Brandenburgo sričių gelmes. Prūsija buvo jo palikta ir buvo visa mūsų rankose. Jis jautė, kad negali pakankamai apginti krašto, taip nutolusio nuo kitų jo sričių, todėl dėl jo jau ir nesistengė. Bet Brandenburgijos gynimas nebuvo toks menkas dalykas; kadangi kariuomenės reikėjo ir kitoms vietoms, tai jis stengėsi šiuo atveju padėti sau gudrumu ir jos išdėstymu tokiu patogiu tarpusavio artumu, kad, prireikus, galėtų tuojau sujungti ją kartu kokiam nors lemiamam veiksmui. Aplinkybė, kad nebuvo žinoma, kur eis mūsų armija – į Sileziją ar tiesiai į Brandenburgo markę, – kėlė jam abejonių; tačiau jis pasiruošė abiem šiems atvejams ir, gerai žinodamas mūsų nerangumą ir mums įprastą lėtumą, nusprendė pasinaudoti šia aplinkybe ir iki mūsų atvykimo įgyti prieš imperiečius kokių nors pranašumų.

Tokiu nusiteikimu jis atskyrė prieš mus tik visai mažą kariuomenės skaičių ir pastatė jį Pomeranijos pasienyje ne tiek tam, kad trukdytų mums žygyje, kiek tam, kad stebėtų mūsų judėjimą.

Jo įsitikinimas mūsų nevikrumu buvo toks didelis, kad jis net neprijungė prie to ir to nedidelio korpuso, kuriam pas jį vadovavo grafas Dohna ir kuris buvo skirtas viso šio krašto apsaugai ir gynybai, o pasiuntė jį apsiausti švedų tvirtovės Štralzundo. Pats gi, nė kiek nedelsdamas, išvyko su savo pagrindine kariuomene į Sileziją, apgulti pagrindinės Silezijos tvirtovės Šveidnico.

Jo išsiruošimas į šį žygį įvyko labai anksti ir tuo metu, kai nei mes, nei patys imperiečiai apie žygį dar mažiausiai galvojome; ir skubumas šiame reikale, nuo kurio priklausė visa jo sėkmė, buvo toks didelis, kad jis dar kovą spėjo ne tik ten atvykti, bet ir atidaryti apkasus, ir iki balandžio 4-osios privesti juos iki glasio ir paties palisado, o 5-ąją, surengęs šturmą, priversti šią tvirtovę pasiduoti sutartimi. Žodžiu, šis sumanymas jam pavyko kuo geidžiamiausiu būdu, ir šios pagrindinės tvirtovės paėmimas jam nekainavo nė šimto žmonių; o jis šia proga paėmė į nelaisvę du generolus, 173 karininkus ir iki 5 000 eilinių.

Užėmęs šią tvirtovę, jis vėl panaudojo garsią stratagemą, arba karinę apgaulę. Jis, nusprendęs netikėtai užpulti Moraviją ir užimti imperiečių tvirtovę Olomoucą, taip gerai paslėpė savo ketinimą, kad imperiečiai visiškai apsigavo ir, pagal karaliaus daromus pasiruošimus, manė, kad jis eina į Bohemiją, todėl ten ir sutelkė kariuomenę ir įsikūrė prie Nachodo. Bet karalius vietoj to 6-ąją dieną patraukė į Moraviją ir, sutelkęs savo kariuomenę prie Opavos, žygiavo taip skubiai, kad jo kariuomenė per tris dienas nužygiavo 40 mylių, ir jis balandžio 22-ąją jau buvo prie Olomouco, o imperiečiai tuo metu dar nė nepajudėjo iš Bohemijos.

Visa Moravija tada buvo beveik be apsaugos. Generolas Vilis, vadovavęs ten negausiai kariuomenei, kuri ją saugojo, įleido savo pėstininkus į tvirtovę, o pats su savo raiteliais pasitraukė į Brno. Tvirtovę prūsai tuojau apgulė, vos tik jiems buvo atgabentos patrankos, ir jie tikėjosi, kad paims ją taip pat lengvai ir taip pat greitai kaip Šveidnicą. Tą patį tada manė ir visi, juo labiau kad ši tvirtovė buvo ne iš svarbiųjų ir ne tokia, kuri galėtų atlaikyti formalią apgultį ir ilgam sustabdyti sparčią karaliaus laimėjimų tėkmę.

Pagrindinis austrų sandėlis buvo Litomyšlyje, prie Moravijos sienų.

Buvo mažai tikėtina, kad Daunas iš tolimos Bohemijos spėtų jo apginti ir neleisti prūsams juo užvaldyti. Karalius iš tiesų ketino tai įvykdyti, o drauge iš šios pusės užpulti Bohemiją ir šitaip atitraukti cesoriaus kariuomenę nuo mūsiškės. Tačiau šis sumanymas buvo paslaptis, kurią karalius visaip norėjo nuslėpti nuo cesoriškių. Jis griežčiausiai uždraudė visai kariuomenei ištisas šešias savaites ką nors iš armijos rašyti. Jo lengvoji kariuomenė savo antpuoliais siekė jau pačios Austrijos sienas. Net pačioje cesoriaus sostinėje Vienoje jau baiminosi, kad Prūsijos karalius greitai neatžygiuotų ir nepasirodytų prie jos sienų. Žodžiu, visos aplinkybės žadėjo karaliui didelių laimėjimų ir pranašavo svarbius įvykius; tačiau, priešingai visiems lūkesčiams, nutiko visai kitaip.

Olomouco apgultis užsitęsė; mieste įsitvirtinęs generolas Maršalas taip narsiai gynėsi, kad prūsai niekaip negalėjo jo paimti, o per tai Daunas gavo laiko atžygiuoti prie Litomyšlio, pridengti sandėlį ir sustiprinti Olomouco įgulą didesniu kariuomenės skaičiumi. Tai įvyko labai laiku, nes miesto apgultis truko jau nuo gegužės 16-osios, o apkasai buvo privesti iki pat glasio. Prūsai jau buvo į jį suvarę iki 180 tūkstančių patrankų sviedinių ir bombų, ir jiems beliko tik pulti šturmu.

Vis dėlto Daunas, atvykęs į vietą, pamatė, kad visiškai neįmanoma išvaduoti miesto iš apgulties nesusirėmus su prūsais mūšyje; tačiau kadangi tokio mūšio baigties niekas iš anksto negalėjo žinoti, o jį pralaimėjus visai Austrijai galėjo kilti labai pražūtingų padarinių, Daunas nusprendė, kad naudingiau vengti mūšio ir pasitenkinti tuo, kad apsups visą priešo stovyklą ir neprileis prie jos jokių transportų nei pastiprinimų. Narsusis Laudonas, iš gero kareivio tapęs puikiu generolu, vadovavo lengvajai cesoriaus kariuomenei. Jam vadovaujant, ji visuose buvusiuose smulkiuose susirėmimuose visada nugalėdavo prūsus, ir toks karo būdas, nepaprastai varginęs prūsus, galiausiai pavyko taip, kaip norėta, ir privertė prūsus apgulties atsisakyti. Birželio pradžioje Daunas sužinojo, kad pas Prūsijos karalių iš Silezijos eina pastiprinimas su dideliu amunicijos ir pinigų iždo transportu; jam sutriuškinti jis išsiuntė generolus Laudoną ir Šiškovičių, duodamas kiekvienam po 6,000 vyrų. Jie užpuolė šį pastiprinimą beveik tuo pačiu metu, kai šis jau ketino įeiti į prūsų linijas, ir sumušė jį visiškai. Jie nukovė iki 3,000 prūsų, 400 vyrų paėmė į nelaisvę, pasiėmė grobio 12 patrankų ir užvaldė beveik visą transportą.

Toks skaudus nuostolis ir visų reikalingų dalykų stoka privertė karalių atsisakyti šio miesto apgulties ir nuo jo pasitraukti.

Prūsai šią nesėkmę labiausiai aiškino tuo, kad jų inžinierių pulkininkas Balbis suklydo ir pradėjo vesti apkasus link miesto iš per toli, už 1,500 žingsnių nuo tvirtovės, todėl praėjo daug laiko, kol jie buvo privesti iki glasio, ir veltui sunaudota daug parako ir sviedinių; o antra – minėtojo vilkstinės, kurią sudarė 3,000 vežimų, praradimu: dėl jos ilgio nebuvo galimybės visos iškart apginti kelyje nuo puolančių cesoriškių, kurie taip sėkmingai atliko šį žygį, kad iš daugybės furgonų ir vežimų vos dviem šimtams su puse pavyko prasiveržti iki prūsų stovyklos, ir tarp jų 37 vežimai buvo su pinigais.

Visas pasaulis tada stebėjosi Dauno išmintimi. Jis išvadavo šį miestą iš apgulties, nepraradęs nė vieno žmogaus. Jis sugebėjo išvengti mūšio ir savo priešininką galiausiai privesti iki to, kad šiam buvo taip pat pavojinga ryžtis kautis, kaip ir tęsti apgultį, ir šitaip privertė jį jos atsisakyti. Tačiau ir karalius tada išgarsėjo ne mažesne išmintimi. Jis ne tik atliko šį atsitraukimą taip meistriškai, kad cesoriškiai negalėjo jam nieko padaryti, bet ir patraukė į tokią pusę, apie kurią niekas negalvojo. Mat užuot traukęsis į Sileziją, jis staiga pasuko Bohemijos link, tiesiai į jos sostinę Prahą, ir liepos pradžioje įsikūrė stovykla prie Hradec Kralovės. Daunas ir Laudonas nusekė paskui jį, vienas iš dešinės, kitas iš kairės, ir įsikūrė stovykla priešais jį prie Liubšau.

Dabar palikime abi šias armijas stovėti tokioje padėtyje ir pažiūrėkime, kas tuo metu vyko kitose vietose.

Kiek nesėkminga Prūsijos karaliui buvo Olomouco apgultis, tiek, priešingai, sėkminga buvo šios vasaros kampanijos pradžia jo sąjungininkams hanoveriečiams. Jo giminaitis, garsusis Brunsviko princas Ferdinandas, susirėmęs su prancūzų armija, kuriai vadovavo Klermono princas, prie Krėfeldo, iškovojo prieš ją visišką pergalę. Ši pergalė galėjo turėti labai nemalonių padarinių Austrijos Nyderlandams. Brunsviko princas, nugalėjęs prancūzus, žygiavo toliau, užėmė daug miestų, įžengė į Nyderlandus, paėmė Rurmondo miestą, ir jo lengvoji kariuomenė savo antpuoliais siekė net sostinės Briuselio vartus; tačiau, laimei, netrukus po to prancūzų maršalo de Broglie iškovota pergalė prieš Heseno-Kaselio kariuomenę, kuriai vadovavo Izenburgo princas, prie Sandershauzeno, kiek pataisė prancūzų reikalus ir prastą padėtį. Po šios pergalės jie įžengė į Mindeno miestą, ir visa Hanoverio žemė jiems atsivėrė. Tai taip smarkiai sujaukė visus princo Ferdinando sumanymus, kad jis buvo priverstas, palikęs visus savo užkariavimus, persikelti atgal per Reino upę ir žygiuoti Miunsterio link.

Tokie buvo įvykiai pas mūsų sąjungininkus, o dabar jau laikas mums grįžti prie mūsų armijos ir pažiūrėti, ką tuo metu mes darėme ir kas pas mus vyko.

Mūsų kariuomenei užėmus visą Prūsiją, mūsų vyriausiasis vadas generolas grafas Fermoras, kaip jau anksčiau minėta, išsidėstė kordonu palei Vyslos upę. Šioje padėtyje armija liko iki potvynio, ir per šį laiką jis stengėsi tik tokiu pat būdu mūsų kariuomene užimti ir Dancigo miesto priemiesčius, kaip buvo užimti visi kiti Lenkijos Prūsijos miestai: Elbingas, Marienburgas, Kulmas, Graudencas ir Torunė. Tačiau šis jo ketinimas nepavyko. Dancigo gyventojai to nenorėjo, už juos užsistojo kitų valstybių ministrai, ir taip šio reikalo teko atsisakyti. O kai tik prasidėjo pavasaris, vienas kariuomenės korpusas, vadovaujamas generolo Panino, buvo perkeltas per Vyslą ir jam įsakyta įsikurti stovykla prie Diršavos miestelio, o po kurio laiko ir visa armija ties Diršava persikėlė per Vyslą ir išsidėstė stovykla kitoje pusėje.

Visi tada manė, kad mūsų armija nė kiek nedelsdama leisis toliau į žygį ir, naudodamasi karaliaus nebuvimu, skubės įžengti į Brandenburgo valdas ir plėsti savo užkariavimus toliau; tačiau nutiko priešingai, ir, viso pasaulio nuostabai, ji išstovėjo minėtoje padėtyje nieko neveikdama kelias savaites iš eilės. Niekas nežinojo, ką manyti apie tokį delsimą ir ar mes iš tikrųjų ketiname ar ne pulti ginkluota ranka Silezijos ir Brandenburgo žemes. Tačiau to priežastis buvo bene laukimas kitų mūsų kariuomenės dalinių, ėjusių tiesiai per Lenkiją, o ypač naujojo, vadinamojo observacinio korpuso, kuris žengė labai lėtais žingsniais. Kad ir kaip būtų, mūsų armija stovėjo be darbo beveik iki pat birželio ir nieko neveikė, ir išžygiavo tik gegužės pabaigoje, bet ir tada pasiekė tik Konico miestelį ir, sustojusi, vėl kelias savaites išstovėjo.

Šioje vietoje pagaliau visa armija susijungė, ir generolas Fermoras, atskyręs atskirą korpusą, vadovaujamą grafo Rumiancevo, įsiveržti į Prūsijos Pomeraniją, pats pasuko į kairę ir su visa armija nužygiavo į Mažąją Lenkiją ir po kelių dienų atvyko į Lenkijos miestą Poznanę.

Kol tai vyko, į Pomeraniją pasiųsto korpuso mūsų priešakiniai daliniai, vadovaujami generolo majoro Demiku, įžengė į Pomeranijos ribas prie Racebūro miestelio, netoli Noištetino miestelio. Šiame miestelyje prūsai buvo pastatę vieną rotmistrą su keliomis dešimtimis husarų ir dragūnų stebėti mūsų judėjimo.

Jis buvo užsimojęs sučiupti vieną mūsų būrį, bet pats buvo taip apsuptas mūsų kariuomenės, kad turėjo tris kartus kirstis per mūsiškius ir su didžiausiu vargu išsigelbėjo Noištetine.

Tai buvo pirmasis tais metais karo veiksmas, ir prūsai nepraleido progos ir šį kartą apjuodinti mūsų kariuomenės elgesį viso pasaulio akyse. Jie visur šaukė, kad mūsų kariuomenė, ir šį kartą įžengusi į Prūsijos ribas, vykdė nežmoniškus barbariškumus ir tokius žiaurumus, kokius ji vykdė praėjusiais metais vadovaujant feldmaršalui Apraksinui. Jų dvaro įsakymu buvo paskelbtos tokios žinios, kurių nebuvo įmanoma skaityti be pykčio. Jie rašė, esą po minėtojo susirėmimo tas Racebūro miestelis su visais aplinkiniais kaimais buvo atiduotas kazokams plėšti ir kad šie ne tik juos apiplėšė ir visiškai nusiaubė, bet ir vykdė negirdėtus nežmoniškumus. Pasak jų, visuose namuose skrynios ir dėžės buvo išlaužtos, javai sutrypti ir nuganyti, galvijai, avys ir arkliai nuvaryti į Lenkiją ir ten už pusdykę išparduoti, o gyventojai, nors ir noriai atiduodavo viską, ką tik turėjo, buvo negailestingai plakami botagais ir kankinami. Lomino pastoriui Henzeliui pirmiau buvo nukirsta ranka, o paskui jis nušautas trimis pistoleto kulkomis. Burceno landratą Osteną ir kelis kitus pastorius iki pusės mirties nuplakė rimbais, nuo ko landratas ir mirė; o kitą Osteną, šešiasdešimt penkerių metų senelį, apraišiojo šiaudais ir, juos padegę, taip ir paliko, nuo ko jis neteko gyvybės. O nedorybių, darytų su visokio luomo ir amžiaus moterimis, neįmanoma aprašyti, ir taip toliau. „Šitaip nusiaubęs, – toliau sakė šios žinios, – pusę Noištetino apskrities, šis korpusas tęsė savo žygį iki Draheimo valdos Naujojoje Markėje ir tokiu pat būdu nusiaubė minėtąją valdą kartu su Dramburgo ir Arnsvaldės apskritimis Naujojoje Markėje. Tačiau vos sužinoję, kad prieš juos eina kai kurie iš Kiustrino pasiųsti daliniai, jie atsitraukė per Dravos upę atgal į Lenkiją ir mėgino tik ten daryti antpuolius, kur nesitikėjo sutikti pasipriešinimo“.

Štai kaip apie mus rašė prūsai, ir gal turėjo tam ir priežasties, nes už mūsų kazokus niekas negali laiduoti. Tačiau tiesa ir tai, kad niekas nemokėjo taip begėdiškai meluoti kaip prūsai ir kad jiems jau buvo ne naujiena kartais suregzti gryniausią melą arba bent iš kiekvienos musės padaryti dramblį. Bet aš, tai palikęs, grįšiu prie istorijos tęsinio.

Mūsų pagrindinė armija, išstovėjusi Poznanėje apie dešimt dienų ir visiškai pasirengusi įžengti į priešo žemę, pagaliau liepos 1-ąją išžygiavo ir patraukė tiesiai į Sileziją, kreipdama savo žygį į Prūsijos miestą Frankfurtą prie Oderio upės.

Įvairūs nedideli priešo būriai pasitiko ją tuoj pat, vos įžengus į Prūsijos ribas, ir mūsų priešakiniai daliniai buvo priversti nepaliaujamai su jais kautis. Mat vos karalius gavo žinią apie mūsų armijos artėjimą prie sienų, jis įsakė generolui grafui Dohnai palikti Švedijos miesto Štralzundo apsiaustį ir skubėti į tą vietą, kur mes ketinome įžengti, ir stengtis kuo labiau mus žygyje stabdyti bei trukdyti ir visaip ginti šį kraštą nuo mūsų kariuomenės. Šis generolas, turėdamas nedidelį korpusą, išsidėstė už Oderio upės prie Frankfurto ir, kad mus stabdytų ir trukdytų, išsiuntė su būriu generolus Kanicą, Malachovskį ir Plateną, ir šie nepraleido progos padaryti visa, kas tik jiems buvo įmanoma. Tačiau kadangi jų būriai buvo per maži, jie negalėjo nieko svarbaus nuveikti prieš tokią gausią armiją, kokia tada buvo mūsiškė. Nors jie ir stengėsi įsitvirtinti kai kuriuose miesteliuose, per kuriuos mums reikėjo eiti, taip pat kelti mums kliūtis ir nerimą persikeliant per kai kurias upes, tačiau su nuostoliais visada buvo priversti nusileisti gerokai pranašesnei jėgai.

Vis dėlto, kadangi grafas Dohna su savo korpusu užėmė prie Frankfurto tokią poziciją, kad mūsų armija negalėjo patogiai šioje vietoje persikelti per didžiąją Oderio upę, kaip armija iš pradžių ketino, grafas Fermoras nusprendė vėl išeiti iš Silezijos ribų, į kurias jau buvo įžengęs, ir, pasukęs į dešinę, įžengti į Brandenburgo markės ribas ir, vėl persikėlus per Vartos upę, žygiuoti per Landsbergą prie Prūsijos tvirtovės Kiustrino, pastatytos beveik Oderio upės viduryje, ir stengtis užvaldyti šią tvirtovę, kad čia būtų patogiau persikelti per minėtąją Oderio upę. O generolą grafą Rumiancevą su atskiru korpusu, sudarytu daugiausia vien iš raitelių, jis pasiuntė toliau į dešinę, Stargardo link, kad ieškotų perkėlos per Oderį dar žemiau ir kitoje vietoje. Taip viską sutvarkęs, liepos pabaigoje jis išžygiavo atgal iš Kionigsvaldo ir ėjo taip skubiai, kad rugpjūčio 3-iąją pasiekė Gros Kamino kaimą, nutolusį nuo Kiustrino tik viena mylia, ir įsikūrė ten stovykla.

Vos jis atvyko į šią vietą, buvo nuspręsta jau kitą dieną pulti Kiustriną. Ši tvirtovė, pastatyta prieš 200 metų, iš šios pusės neturėjo jokių išorinių įtvirtinimų. Iš vienos pusės ją juosė Oderio upė, o iš kitos, tai yra iš mūsiškės, – klampi pelkė, kuri vis dėlto nebuvo tokia plati, kad negalėtume jos bombarduoti.

Vis dėlto ji buvo laikoma labai svarbia ir stipria tvirtove, ir tuo pasikliaudami visų tų apylinkių gyventojai suvežė į ją savo geriausią mantą ir turtą, kad saugiau išsaugotų.

Jai pulti buvo pasiųstas generolas Štofelis su avangardu, sudarytu iš 2,000 grenadierių ir tam tikro skaičiaus lengvosios kariuomenės. Šis generolas, atėjęs prie tvirtovės ir jos priemiesčio, prieš visus savo lūkesčius pamatė visą prūsų kariuomenės korpusą, išrikiuotą prieš pelkę, skyrusią miestą nuo forštato, ir siekiantį apie šešis tūkstančius. Toks vaizdas iš pradžių jį sustabdė ir privertė kiek atsitraukti; tačiau generolas Fermoras, pats atvykęs paskui šį generolą, liepė tuoj pat minėtiesiems grenadieriams prisiartinti prie pačių forštato pastatų ir tą pačią akimirką atgabenti patrankas ir, pastačius jas atvirame lauke, nedarant jokių apkasų nei baterijų, atidengti žiauriausią ugnį į tiltus, skiriančius miestą nuo forštatų. O tuo pačiu metu grenadieriams pulti prūsų kariuomenę su tokiu įniršiu, kad šie buvo priversti didžiausioje netvarkoje bėgti ir gelbėtis tiltais į miestą.

Tuo tarpu visa armija nusekė paskui šį avangardą ir, atėjusi prie tvirtovės, išsidėstė priešais ją. O kadangi tada turėjome puikią artileriją, grafas Fermoras, nė minutės nedelsdamas, įsakė jai kuo žiauriausiai bombarduoti. Mūsų artileristai tai atliko taip meistriškai, kad nuo trečios bombos šis miestas užsidegė ir per kelias valandas virto pelenais. Ši ypatinga nelaimė šį miestą ištiko rugpjūčio 2-ąją ir įvyko labiausiai dėl to, kad minėtoji lemtinga bomba atsitiktinai nukrito į sandėlį, prikimštą šiaudų ir buvusį netoli parako rūsio. Nuo to kilo toks baisus gaisras, kad ne tik visi miesto pastatai per mažiau nei 6 valandas virto pelenais, bet ir patys gyventojai vos spėjo išsigelbėti į kitą Oderio upės pusę, iš kur buvo priversti žiūrėti, kaip liepsna ryja visus jų namus ir turtą.

Padėtis, kurioje tada atsidūrė nelaimingi šio miesto gyventojai, iš tiesų buvo baisi ir graudi. Vienas iš jų aprašė ją savo laiške iš Berlyno ryškiausiomis spalvomis; o kadangi iš šio laiško aiškiausiai matyti, kokioje apgailėtinoje padėtyje tada buvo šie nelaimingi žmonės, perteiksiu jį jums žodis žodin.

„Šiuo pranešu jums, – sako jis, – apie graudžią Kiustrino miesto pražūtį ir apie žiaurų likimą, ištikusį visus šios nuniokotos vietos gyventojus ir privertusį mane ieškoti čia prieglobsčio su tokia dvasios nuotaika, kokia dera šiam atvejui. Šio mėnesio 2-ąją, trečią valandą po pietų, po visą mūsų miestą nuaidėjo gandas, kad rusų husarai ir kazokai pasirodė mūsų miesto laukuose prie trumposios užtvankos.

Šis gandas visą miestą sujudino juo labiau, kad jau buvo žinoma apie Rusijos armiją, kad ji visa, pakeitusi savo žygio kryptį ir pasukusi Landsbergo link, artėja prie Kiustrino.

Nuo bokštų, varpinių ir miesto pylimų tarp husarų ir kazokų buvo matyti keletas aukšto rango žmonių, jojančių angliškais ir tinkleliais apdengtais žirgais ir žiūrinčių į miestą pro žiūronus. Bet kai iš tvirtovės į juos buvo paleista keletas patrankų šūvių, jie vėl pasitraukė. Apie šį įvykį tuojau buvo pranešta prie Frankfurto stovinčiam grafui Dohnai ir paprašyta padidinti tvirtovės įgulą, kas tuoj pat ir buvo padaryta, o kartu atsiųstas ir naujas komendantas, pulkininkas Šakas.

„3-iąją gauta žinia, kad generolas Fermoras tą dieną su daugeliu kitų generolų pietavo Vice, už dviejų mylių nuo Kiustrino, ir kad jie kalbėjosi apie vakarykštę žvalgybą, apie tvirtovės padėtį, apie baterijų įrengimą ir apie tai, ko imtis kitą dieną. Nepaisant to, Kiustrine mes dar nejautėme jokios baimės ir tą naktį ramiai miegojome, kol ryte, 4 valandą, mūsų nepažadino mūsų husarų susišaudymas su priešo husarais ir keletas patrankų šūvių. Užbėgome į bokštus ir pamatėme visą lauką už mūsų forštato iki pat miško, nuklotą priešo ir mūsų lengvosios kariuomenės, šaudančios vieni į kitus. Bet apie dešimtą valandą pro žiūroną pamatėme milžinišką priešo pėstininkų koloną, einančią nuo Tamzelio ir Varniko link mūsų vynuogyno kalno. Vos ji priartėjo prie šio kalno, pastačiusi ant jo savo patrankas, ėmė iš jų taip žiauriai šaudyti kartečėmis į mūsų husarus, kad jie kartu su kitais mūsų daliniais buvo priversti labai skubiai trauktis į tvirtovę. Po to dar nepraėjo nė pusvalandis, kai priešai į mus prisvaidė tiek bombų ir padegamųjų sviedinių, kad mūsų miestas tuoj pat užsidegė trijose vietose, o ugnis dėl ankštų ir ištisinių pastatų taip sustiprėjo, kad jau niekaip nebebuvo įmanoma jos užgesinti. Tai ir nepaliaujamai lekiančios bombos įvarė visiems gyventojams tokią baimę ir sąmyšį, kad visi ėmė galvoti tik apie vienintelės savo gyvybės išgelbėjimą ir apie pabėgimą į laukus.

„Tų bombų ir padegamųjų sviedinių buvo tiek daug, kad atrodė, jog visas dangus atsivėrė ir užliejo mus ugnies lietumi, ir todėl visur, kur tik pažvelgsi, buvo matyti griūvantys namai, užmušantys savo šeimininkus. Apie šio gaisro gesinimą niekas negalėjo nė pagalvoti, o visi, kas tik galėjo judėti, leidosi bėgti. Net kūdikiai prie savo nusivylusių motinų krūtų, net ligoniai, gulėję savo lovose, vos turėjo laiko, viską metę ir pusnuogiai, pasprukti iš žūstančio miesto. Iš visur buvo girdėti vien dejonės, graudūs klyksmai ir raudos, o ypač tų, kurie perbėgo per Oderio upę ir iš ten matė ugnį ir dūmus, ryjančius visą jų turtą ir mantą ir nešančius juos su savimi į debesis.

Tada pačioje ugnyje ir liepsnose žuvo daugybė daugybės žmonių. Daugybę kitų prislėgė griūvantys namai, ir jie uždūso rūsiuose, kur ieškojo prieglobsčio nuo bombų.

Aš pats vos turėjau tiek laiko, kad užsimesčiau drabužius, kai bombos jau su baisiu triukšmu sproginėjo man virš galvos. Tada neliko apie ką kita galvoti, kaip tik gelbėti žmoną ir vaikus. Jie pašoko iš savo lovų ir taip, kaip miegojo, pusnuogiai, turėjo skubėti paskui mane ir palikti visą mūsų turtą ir gerovę ugnies ir liepsnų aukai. Dar nespėjome nubėgti iki aikštės, kai viena bomba, nukritusi mums prie kojų, parbloškė mus ant žemės ir su baisiausiu triukšmu sprogo. Laimei, jos skeveldros mūsų nesužeidė. Visa liaudis veržėsi ir bėgo pro vartus, ir kiekvienas skubėjo gelbėtis su tuo, ką turėjo ant savęs, palikdamas viską, ką tik turėjo pasaulyje. Keli šimtai sekė paskui mus, tokie pat pusnuogiai kaip ir mes, ir paliko savo namus, o juose daugelis – po kelis tūkstančius pinigų. Mes praradome viską, ir man pavyko išgelbėti tik savo ir savo namiškių gyvybę, ir aš dar dėkoju už tai Dievui.

„Nelaimingi tapome ne vien mes, šio miesto gyventojai, bet ir daugelis atvykėlių, pabėgusių pas mus į miestą su savo geriausia manta, o šia proga žuvo ir daugybė bažnytinių reikmenų, atsiųstų čia iš įvairių vietų saugoti. Be to, nerandame ir daugelio žmonių ir nežinome, kur jie dingo. Karštis ir kaitra nuo ugnies ir liepsnų buvo tokie dideli, kad nuo jų išsilydė net pačios patrankos cekhauze. Tiltas, nutiestas per Oderio upę, sudegė visas, ir net patys ledlaužiai, pastatyti ledui sulaikyti, apdegė iki pat vandens. Žodžiu, reginys buvo pats baisiausias, toks, kad abejoju, ar nuo Trojos ir Jeruzalės sugriovimo laikų pasaulyje buvo panašus pavyzdys, kad miestas žūtų tokiu baisiu ir graudžiu būdu per kelias valandas ir būtų prarytas ugnies ir liepsnų. Vis dėlto miesto pylimai ir įtvirtinimai liko sveiki ir nepaliesti“.

Štai kaip žuvo šis Prūsijos miestas nuo žiauraus mūsų bombardavimo. Tačiau kadangi sudegė tik vieni namai, o įtvirtinimai liko sveiki, ir įgula, nepaisant to ir visų mūsų daugkartinių reikalavimų bei jai keltų kuo didžiausių grasinimų, niekaip nenorėjo pasiduoti, tai mūsiškiai po to buvo priversti pradėti formalią apgultį; o apie šį tokį sėkmingą ir greitą šio miesto sudeginimą buvo išsiųstas specialus kurjeris su pranešimu į dvarą.

Tačiau mano laiškas jau taip išaugo, kad laikas jį ir baigti, o pasakojimą apie tolesnius įvykius palikti ateičiai, todėl baigsiu jį, pasakydamas jums, kad esu visada jus gerbiantis jūsų ir taip toliau.

CORNDORFO MŪŠIS

66-asis laiškas

Mielas bičiuli! Minėtasis Kiustrino sudeginimas tada sukėlė pasaulyje daug triukšmo. Daugelis mus kaltino dėl tokio nekalto vargšų gyventojų nuniokojimo, o kiti teisino pasaulyje jau įsigalėjusiu karo papročiu, leidžiančiu tokius veiksmus. Kalbant apie mus, buvusius tada Karaliaučiuje, mes, beveik kasdien gaudami žinių apie visus įvykius armijoje, apie tai išgirdę, negalėjome nepasidžiaugti šiuo nutikimu, nes visi neabejojome, kad, patyręs tokią nelaimę, šis miestas negalės ilgai laikytis ir bus priverstas greitai pasiduoti. Negaliu jums nusakyti, su kokiu nekantrumu po to kasdien laukėme kurjerio, vežančio Kiustrino miesto raktus į dvarą; mat buvome visiškai įsitikinę, kad šis miestas greitai bus mūsų rankose. Tačiau likimui buvo malonu nulemti kitaip ir padaryti tai, ko mažiausiai tikėjomės.

Nespėjo praeiti kelios dienos, kai per Karaliaučių kurjeriu į dvarą prašuoliavo pulkininkas Rozenas. Visi mes su didžiausiu smalsumu stengėmės tada sužinoti, su kokia žinia jis keliauja, ir išgirdome, kad jis buvo išsiųstas su žinia apie mūsiškių su prūsais buvusį žiauriausią mūšį, apie kurį nors ir kalbėjo, esą mūsiškiai jį laimėjo ir iškovojo prieš prūsus pergalę, tačiau šio pulkininko išvaizda mums pasirodė tokia nelinksma ir paniurusi, kad nežinojome, ką galvoti, ir jau ėmėme kiek abejoti. Šiame nežinojime buvome ne ilgiau kaip dvi ar tris dienas, tai yra kol atėjo paštas ir atvežė mums Berlyno laikraščius. Bet įsivaizduokite, mielas bičiuli, koks buvo mūsų apmaudas ir sielvartas, kai iš jų pamatėme, kad mūsų armija turėjo reikalų su pačiu karaliumi ir kad jis neva ją sutriuškino visiškai, taip kad vien žuvusiųjų pas mus buvo iki 20 tūkstančių vyrų, ir kad jie paėmė iš mūsų 103 patrankas, 27 vėliavas ir visą karo iždą, siekusį iki 85 tūkstančių rublių. Apstulbome tai skaitydami; bet labiausiai nepakenčiama mums buvo tai, kad apie savo nuostolius jie rašė, esą žuvusiųjų buvę ne daugiau kaip 563 vyrai. Toks begėdiškas melas buvo pernelyg akivaizdus. „Pasigailėkite, mano ponai, – sakiau tiems, kurie tuo tikėjo, – nejaugi mūsiškiai neturėjo rankų ir tik patys tiesė kaklus ir leidosi kapojami be jokios gynybos? Juk jie patys sako, kad mūšis truko visą dieną ir buvo pats žiauriausias.

Kaip gi tada nuostoliai iš abiejų pusių tokie nepaprastai nevienodi? Ne, – sakiau toliau, – kautynės, žinoma, buvo, bet kažkaip ne taip, o vyko kitaip“.

Tai iš tiesų mus kiek guodė; o netrukus po to paaiškėjo, kad mano spėjimas iš tikrųjų buvo teisingas ir kad ši pergalė prūsams toli gražu nebuvo tokia didelė, kaip jie iš pradžių prisigyrė. Bet kad galėtumėte turėti aiškesnį supratimą apie šį mūsų garsųjį ir įsimintiną mūšį, papasakosiu jums visą jo eigą išsamiau.

Vos tik mūsų armija minėtuoju būdu priartėjo prie Brandenburgo sienų ir įžengė į jas, apie tai tuoj pat buvo pranešta Prūsijos karaliui. Jis tada buvo Bohemijoje ir ketino žygiuoti į Prahą, kad užvaldytų šią Bohemijos sostinę. Niekas tada negalėjo būti Prūsijos karaliui apmaudžiau už šią žinią, o ypač už atnešamus skundus dėl mūsų daromų niokojimų ir siaubimų. Jo galva buvo pilna didingų sumanymų, o širdis – vilčių pasiekti prieš cesoriškius didelių laimėjimų; ir pačiame šių toliaregiškų sumanymų viduryje jis pamatė esąs priverstas, viską palikęs, skubiai lėkti pas mus ir stengtis apginti pačią savo valstybės širdį nuo mūsų puolimo. Dar labiau padidindamas jo apmaudą, jis gavo žinią, kad ir patys švedai, išsivadavę iš apsiausties Štralzunde, be kliūčių įžengė į jo ribas ir jau artėjo prie pačios jo sostinės Berlyno. Visa tai privertė jį, pasigriebus 14 pėstininkų batalionų ir 33 raitelių eskadronus, ne žygiuoti, o bėgte bėgti ginti savo Brandenburgo. Šio žygio greitis buvo toks didelis, kad jis per dvi savaites nuėjo daugiau kaip 120 mylių, arba apie 900 varstų, ir, ypatingai mūsų nelaimei, dar spėjo laiku atvykti prie Kiustrino. Jis atvyko į Frankfurtą prie Oderio kaip tik tuo metu, kai mūsiškiai apgulė Kiustriną, ir ten buvo girdėti visi mūsų patrankų šūviai. Jo apmaudas buvo toks didelis, kad jis, sustojęs ten nakvoti ir, stovėdamas ant vieno namo prieangio, žiūrėdamas į pro jį žygiuojančią kariuomenę, stovėjo lyg apstulbęs ir tik uostė tabaką po kiekvieno išgirsto mūsų šūvio. O kai jis atvyko į Kiustriną ir, pamatęs apgailėtiną jo būklę, sužinojo, kad ginant šią tvirtovę komendantas padarė didelių klaidų, o šis, matydamas jo pyktį, ėmė teisintis, karalius buvo taip suirzęs, kad tarė komendantui: „Ne ant tavęs pykstu, o ant savęs, kad tave paskyriau komendantu“.

Taip siusdamas ir degdamas kerštu mums, jis nedelsė nė minutės, bet, susijungęs čia su grafo Dohnos kariuomene, nusprendė, persikėlęs per upę, tuoj pat mus pulti. Tačiau kadangi pačiame Kiustrine, sudegus tiltui, persikelti nebuvo įmanoma, jis persikėlimui pasirinko kitą vietą, keliomis varstomis žemiau Kiustrino. Čia akimirksniu jam buvo paruoštas tiltas, ir jis, pasinaudojęs mūsų neapdairumu ir šios vietos nepaisymu, perkėlė visą savo armiją per vieną naktį ir taip sėkmingai, kad mūsiškiai nespėjo jam sukelti nė menkiausios kliūties, ir jis ne tik neprarado nė vieno žmogaus, bet ir šitaip atkirto mus nuo Rumiancevo korpuso, buvusio toliau pasroviui Oderio upe ir pakankamu atstumu nuo armijos.

Vos jis įveikė šią svarbią kliūtį, naudodamasis kiekviena minute ir neduodamas mums laiko tinkamai pasirengti jo sutikti, su įprastu savo vikrumu ir greitumu tuoj pat nužygiavo pulti mūsų armijos.

Jis negalvojo kitaip, kaip tik kad, radęs mus netvarkoje, išmuš mus visus kaip kiaules, ir tikėjosi to juo labiau, kad tuometinė jo armija buvo tik kiek mažesnė už mūsiškę. Tačiau šiuo savo manymu jis apsiriko. Generolas Fermoras, numatęs karaliaus ketinimą, spėjo laiku pasitraukti nuo miesto ir išsirikiuoti mūšio tvarka labai palankioje vietoje. Visą mūsų frontą dengė klampus upelis, o flangus dengė Kvarčeno ir Pikerio kaimai, ir visa armija buvo išrikiuota didžiuliu karė, arba keturkampiu. Karalius apsidžiaugė radęs ją tokioje padėtyje. Jis laikė tokį kariuomenės išdėstymą mūšiui pačiu blogiausiu iš visų, nes kadangi visas tokio karė, arba keturkampio, vidus buvo prikimštas ir vežimų, ir raitelių, ir pačių būtiniausių gurguolių, visa tai ne tik labai trukdė kariuomenės judėjimui mūšio metu, bet ir turėjo priešui naudingą padarinį: iš visų jo sviedinių nė vienas nenueidavo veltui, o kiekvienas padarydavo žalos, įlėkdamas į šią milžinišką žmonių krūvą, o jei praskrisdavo nepakenkęs pro priekinį frontą, tai pataikydavo į raitelius ir gurguoles karė viduje ir juos daužydavo; todėl nenuostabu, kad šiame mūšyje vienam priešo sviediniui pavyko viename mūsų grenadierių pulke užmušti ir sužeisti net 48 vyrus. O kokį sąmyšį šie sviediniai sukeldavo minėtose karė viduje buvusiose gurguolėse, to neįmanoma aprašyti.

Vos prūsai pradėjo iš savo artilerijos, o ypač iš didžiųjų patrankų, pliekti žiauriausia ugnimi į mūsų frontą, kai jų sviediniai netrukus ėmė laužyti, versti, plėšyti dėžes, furgonus ir kitus vežimus ir kelti neapsakomą sumaištį; o kadangi arkliai, ištrūkę iš daugelio vežimų, pasiuto ir šuoliavo tiesiai į frontą ir į gretas, tai dar labiau padidino ir taip kilusį sąmyšį bei netvarką, tad mūsų vadai tada pamatė, bet jau per vėlai, kad pasielgė labai blogai. Kad bent kiek padėtų šiai bėdai, jie tik tada sumanė varyti visus šiuos perteklinius krovinius ir gurguoles lauk iš karė; bet tuo dar labiau viską sugadino ir taip sau surišo rankas, kad, kai kaip tik tuo metu Prūsijos karalius ėmė apeiti mūsų dešinįjį sparną, kad, kaip įprasta, smogtų mums įstrižine linija į flangą, o tikėdamasis tikrai mus sutriuškinti, panoro, kad visiškai mus pražudytų, padaryti mums neįmanomą ir patį atsitraukimą, ir tam iš anksto pasiuntė savo lengvąją kariuomenę ir įsakė visus už mūsų armijos buvusius tiltus ir pylimus per upelius, upokšnius ir pelkes suardyti ir sugadinti, – tai išvarytos iš karė mūsų gurguolės, radusios juos suardytus, buvo priverstos sustoti, ir jų ten prigužėjo didžiulė daugybė, ir nuo to kilo tokia baisi suirutė, kad mūsų vadai, nors ir matė tada, kad reikėjo kuo greičiau pakeisti savo kariuomenės poziciją, bet tai jau buvo per vėlu ir neįmanoma, nes karalius, nepraleisdamas nė minutės, su didžiausia jėga ir skuba atakavo mūsų dešinįjį sparną ir tuo privertė stoti į mūšį, nuo ko tada staiga įsiliepsnojo žiauriausia ugnis tiek iš patrankų, tiek iš šautuvų.

Pas mus tada šiame flange atsitiko stovėti vadinamajam naujajam Šuvalovo, arba observaciniam, korpusui, sudarytam nors ir iš geriausių, bet niekada kautynėse ir ugnyje nebuvusių žmonių.

Vis dėlto jis atlaikė visą žiaurią prūsų ugnį su kuo didžiausia narsa ir sulaikė visą prūsų grenadierių veržimąsi į save, taip kad šie iš pradžių buvo priversti sustoti; o kadangi tuo pat metu mūsų raiteliai, pamatę atsidengusį prūsų kairįjį flangą, puolė į jį ir narsiai į jį įsikirto, tai šie ėmė pakrikti ir trauktis atgal. Vos Fermoras tai pamatė, palaikęs tai, nors ir gerokai per anksti, visiška pergale, įsakė kai kuriose vietose pradaryti savo karė frontą, kad praleistų raitelius, jo pasiųstus persekioti bėgančiųjų; bet tai ir sugadino visą reikalą. Mat kadangi jie su didžiausiu šauksmu ir klyksmu nušuoliavo ir sukėlė baisias dulkes, o šias, deja, kartu su dūmais vėjas nešė ant mūsų antrosios linijos, ir nuo to stojo tokia tamsa, kad iš arti nieko nebuvo matyti, – tai minėtoji mūsų antroji linija, palaikiusi juos priešo raiteliais, smarkiai apšaudė juos iš užnugario, o atskubėjęs į pagalbą besitraukiantiems prūsų daliniams narsusis jų generolas Zeidlicas su savo raiteliais pasitiko juos iš priekio ir su didžiausiu smarkumu smogė jiems trimis kolonomis, – akimirksniu jie buvo ne tik apversti, bet ir privesti iki to, kad nušuoliavo ant savo pačių pėstininkų; o kadangi tuo pat metu mūsų pėstininkus iš šono užpuolė dar kitas prūsų raitelių korpusas, tai ir kilo čia visiškas pakrikimas, ir kadangi dulkėse ir dūmuose mūsiškiai visiškai susimaišė su priešais, prasidėjo tokios žudynės, kurių jokia plunksna nepajėgia aprašyti.

Prūsai, kuriems visiems dar prieš mūšio pradžią buvo griežtai įsakyta niekam nesuteikti malonės, kapojo visus, ką tik galėjo pasiekti jų kardai, be jokio gailesčio ir su tokiu įkarščiu, kad jų niekaip negalėjo sulaikyti net tuomet degusio Corndorfo kaimo liepsnos; maža to, keli prūsų dragūnų pulkai, prašuoliavę pro liepsnas, taip pat užpuolė mūsų pėstininkus ir žudė, o narsusis jų generolas Zeidlicas, sutriuškinęs mūsų raitelius ir baigęs šį reikalą, ėmėsi kito, beveik iki tol negirdėto žygio. Jis, pasigriebęs savo kirasyrų pulką, su kardais rankose užpuolė mūsų pagrindinę bateriją, sudarytą iš didžiųjų patrankų, ir, ją užvaldęs, taip pat puolė pėstininkus; o kadangi šitaip ji buvo puolama ir negailestingai naikinama iš priekio, iš užnugario ir iš šonų, nenuostabu, kad jai nepadėjo visa jos narsa, o visas mūsų dešinysis sparnas buvo tuo pakrikdytas ir patekęs į tokią netvarką, kad nebeliko nei fronto, nei linijų, o kareiviai, išsiblaškę kas sau, jau būreliais apsišaudydavo su prūsais ir ne tiek kovėsi, kiek atsisukę labai brangiai pardavinėjo savo gyvybę priešams. Patys prūsai sako, kad tada jiems atsivėrė toks reginys, kokio jie dar niekada nebuvo matę. Jie visur matė rusus mažais ir dideliais būriais ir pulkais, stovinčius išsišaudžius visus savo šovinius tarsi akmeninius ir besiginančius iki paskutinio kraujo lašo, ir kad jiems buvo lengviau juos užmušti nei priversti bėgti. Daugelis, peršauti kiaurai, nepaliovė laikytis ant kojų ir kautis tol, kol kojos galėjo juos išlaikyti; kiti, netekę rankos ar kojos, jau gulėjo ant žemės, bet nesiliovė dar kita, sveika ranka gintis ir kenkti savo priešams, ir beveik niekas iš visų neprašė sau malonės.

Su tokiu įniršiu abi pusės kovėsi šiame kruviname mūšyje.

O prie viso to prisidėjo dar ir kita nelaimė. Kadangi minėtuoju būdu visas mūsų dešinysis sparnas buvo supainiotas ir sumuštas, o daugelis suvaryti į pelkes ir nuvyti iki pat gurguolės, mūsų kareiviai puolė prie į akis pakliuvusių markitantų statinių su vynu ir, jas sudaužę, gėrė tą vyną kaip galvijai ir prisigerdavo iki sąmonės netekimo. Veltui karininkai ir jų viršininkai daužė tas statines ir išleisdavo vyną ant žemės – kareiviai guldavo ant žemės ir čiulpdavo šį savo mielą gėrimą iš pačios žemės. Ir kiek jų čia mirė vien nuo vyno, kiek žuvo vien nuo to įsiutimo, kurį šis vynas jiems sukėlė! Daugelis be sąmonės puldavo savo pačių karininkus ir juos žudė, kiti kaip pasiutę ir pamišę klaidžiojo kur papuola ir nieko neklausė, kad ir kas jiems ką įsakytų.

Štai kas vyko mūsų dešiniajame sparne ir kaip čia kovėsi nuo pat ryto iki vidurdienio; o kairiajame iki tol dar nieko nevyko, bet dabar atėjo ir jo eilė. Prūsai užpuolė ir jį, bet rado čia jau ne naujojo korpuso kareivius, o senuosius pulkus ir žmones, jau mačiusius priešą, ir todėl ne tik nepajėgė jų palaužti, bet ir patys jų buvo apversti ir paversti bėgti. Jau bėgo jie pačio savo karaliaus akyse kaip galvijai, o mūsiškiai vijo ir mušė juos be gailesčio; jau suvarė juos į pelkę ir užvaldė jų bateriją; jau labai nedaug trūko, kad šiame reikale įvyktų didelis ir jiems itin nepalankus posūkis; jau pergalė ėmė visai krypti į mūsų pusę; jau pats karalius buvo tokiame pavojuje, kad šalia jo buvo nukauti jo pažai, o vienas iš jo adjutantų paimtas į nelaisvę, ir jis pats jau visiškai nusivylė pergale, – kai staiga ir čia atšuoliuoja tas pats Zeidlicas su savo raiteliais ir ne tik sustabdo mūsiškių veržimąsi, bet ir savo bėgančiuosius, ir vėl atnaujina visą mūšio žiaurumą. Jis atlaiko visą žiaurią kartečių ir šautuvų ugnį, į jį nukreiptą, ir pats paskui puola mūsų raitelius. Pakrikę jų pėstininkai vėl išsirikiuoja ir, įsidrąsinę, paremia jį puolime ir vėl atnaujina su mumis kovą. O visa tai ir šiame sparne sukėlė tokias pat žudynes ir netvarkingas kautynes, kokios buvo mūsų dešiniajame sparne, o įniršis iš abiejų pusių buvo toks didelis, kad buvo rastas vienas mūsų karys, kuris, pats jau mirtinai sužeistas, gulėjo ant taip pat nuo žaizdų mirštančio prūso ir graužė jį savo dantimis; ir galiausiai priėjo iki to, kad abiejose pusėse buvo iššaudytas visas parakas, ir imta kautis špagomis ir durtuvais, ir taip tęsta, kol užėjusi naktis padėjo ribas šioms abipusėms žudynėms ir privertė tiek mus, tiek prūsus, jau išsikvėpusius, pailsėti. Ir tada pamatė, kad abi armijos dūmuose ir tamsoje, apsisukusios savo frontais, atsistojo mūšio vietoje skersai taip, kad pusė žuvusiųjų ir sužeistųjų liko pas mus, o kita – pas prūsus, ir daugybė mūsų patrankų atiteko prūsams, o nemažai prūsiškų atiteko mums; o tai ir buvo priežastis, kad abi pusės turėjo tam tikrą teisę sau priskirti pergalę, o iš tikrųjų beveik niekas nieko nenugalėjo. Vis dėlto mes šiame žiauriame ir kruviname mūšyje praradome daugiau nei prūsai.

Jie neteko žuvusiais ne daugiau kaip 3,400 vyrų, sužeistais – 7,000 ir paimtais į nelaisvę – iki 2,000, iš viso šiek tiek daugiau nei 12 tūkstančių, o mes grobio paėmėme 26 patrankas ir kelias vėliavas.

O mes vien žuvusiais netekome iki 10,000, o sužeistais ir paimtais į nelaisvę – tiek pat, taip kad visi mūsų nuostoliai siekė iki 21 tūkstančio, tarp jų daugybė generolų, štabo ir vyresniųjų karininkų; patrankų netekome daugiau nei šimto, o vėliavų – 37. Ir visa tai įvyko dėl to, kad įsiutęs, pykčiu mums degantis Prūsijos karalius dar mūšio pradžioje griežtai įsakė mūsų nė kiek nesigailėti.

Beje, ši nelaimė labiausiai buvo priskiriama tam taip pagarsėjusiam mūsų naujajam observaciniam korpusui, kuris ne tik pirmas sudrebėjo, bet, puolęs prie statinių su vynu ir jas sudaužęs, nusigėrė ir paskui ėmė siautėti be jokios tvarkos ir šaudyti be jokio skirtumo – ir į savuosius, ir į priešus. Netvarka buvo tokia didelė, kad mūsų generolai neteko visos vadovybės ir, užuot tvarkę kariuomenę, buvo priversti patys galvoti apie savo gyvybės išgelbėjimą. O kadangi mūsų kariuomenė taip susimaišė su priešų, kad niekas nežinojo, kur bėgti ir kur rinktis, nenuostabu, kad geriausi ir uoliausi generolai pateko priešui į nelaisvę.

Tarp jų buvo du generolai leitenantai, Saltykovas ir grafas Černyšovas, generolas majoras Manteifelis ir du brigadininkai, Tyzenhauzenas ir Siversas. Sužeistųjų buvo daugybė; bet labiausiai visi gailėjo generolo anšefo, senolio Brouno, kuris gavo daugiau kaip 17 žaizdų į galvą.

Visą naktį po šio žiauraus ir kruvino mūšio abi armijos išstovėjo mūšio vietoje su ginklu ir niekas negalėjo tiesiai sau priskirti pergalės. Rytojaus dieną mūšis buvo bepradedąs vėl. Visi patarė Fermorui tam ryžtis, ir būtume buvę laimingi, jei jis būtų šio patarimo paklausęs. Mes tikrai būtume galėję nugalėti ir visiškai sutriuškinti karalių, nes jis jau nebeturėjo parako beveik nė vienam užtaisui. Bet likimui, matyt, buvo malonu, kad šios dienos šlovę gautume ne mes, o Prūsijos karalius. Grafas Fermoras išsigando ir padarė kvailiausią dalyką: jis parašė laišką priešo generolui Dohnai ir paprašė trijų dienų paliaubų mirusiesiems palaidoti ir kad būtų duotas pasas sužeistajam generolui Brounui pravažiuoti. Toks neįprastas ir dar neturintis pavyzdžio poelgis išpuikino priešą. Grafas Dohna atsakė jam tokiu pat, bet daug išdidesniu laišku. Jis rašė, kad kadangi karalius, jo valdovas, iškovojo pergalę, tai jis ir pasirūpins sužeistaisiais. Ir šis apmaudus, neprotingas ir labai nelaiku pradėtas susirašinėjimas paskui Prūsijos karaliui ir tapo įrodymu, kad jis nugalėjo. Bet to dar buvo maža: mūsų garsusis generolas Fermoras padarė dar blogiau – užuot dar kartą išbandęs savo jėgas, jis tą dieną atsitraukė prie savo vagenburgo ir šitaip išleido iš rankų pergalę; o šis mūsų atsitraukimas ir davė karaliui pagrindo jau atvirai įtvirtinti savo pergalę ir ja girtis.

Vis dėlto jis pats buvo toks silpnas, kad nė nepagalvojo mūsų vytis ir mus toliau trikdyti; bet dar tą pačią dieną atitraukė ir savo armiją ir pats grįžo į Kiustriną.

Taip baigėsi šis garsusis įvykis; ir nors negalima sakyti, kad karalius mus visiškai nugalėjo, tačiau visa nauda, bent jau iš šio mūšio, liko jo pusėje, nes mūsų armija, netekusi ne tik daugybės žmonių, bet ir beveik visos artilerijos bei pinigų iždo, jau nebegalėjo nieko daugiau imtis; ir, užuot žygiavusi toliau, buvo priversta pamažu trauktis vis atgal ir galiausiai visai grįžti į savo ankstesnes žiemos stovyklas Prūsijoje, o Prūsijos karalius gavo laisvę su savo kariuomene vėl grįžti į Sileziją ir dar laiku suspėti sulaikyti cesoriškių pasiekimus.

Beje, mūsų nelaimei labai prisidėjo ir tai, kad ne visa mūsų armija dalyvavo šiame mūšyje, o labai didelis jos korpusas, vadovaujamas grafo Rumiancevo ir Štofelio, atsitiktinai buvo už kelių mylių ir negalėjo suspėti į mūšį. Dar didesnei nelaimei, aplinkybės neleido šiam korpusui ir kitą dieną suspėti prie pagrindinės armijos, kur jis būtų labai pravertęs ir galėjęs nusilpusį karalių visiškai sutriuškinti. Vienas iš mūsų vyriausiųjų generolų, būtent kunigaikštis Aleksandras Michailovičius Golicynas, pabėgęs iš mūšio, atšuoliavo be žado prie šio korpuso ir įtikino jį, kad visa mūsų armija sumušta į šipulius ir kad jai nėra jokio išsigelbėjimo; o tai ir privertė šį korpusą, užuot skubėjus į mūšio vietą, galvoti apie savo paties išsigelbėjimą ir apie atsitraukimą aplinkiniais keliais atgal į tą vietą, kur buvo paliktas mūsų vagenburgas. Žodžiu, visas aplinkybių sutapimas mums buvo nelaimingas, ir vienintelė nauda, kurią gavome iš šio mūšio, buvo ta, kad mūsų kariuomenė pagarsėjo jame neapsakoma savo narsa ir nenugalimumu. Pats karalius pasibaisėjo, pamatęs, su kokiu nepalaužiamumu ir bebaimiškumu kovėsi mūsų pėstininkai, o patys prūsai savo pranešimuose rašė, kad mus lengviau užmušti nei priversti bėgti ir kad mūsų kareiviai leidžiasi užmušami prie savo patrankų ir prie vyno statinių ir kad peršauti žmogų kiaurai dar nepakanka, kad jis visiškai kristų. Žodžiu, nuo to laiko visi prūsai ėmė jau kitaip galvoti apie mūsų kariuomenę ir nustojo laikyti mūsų kareivius tokiomis kiaulėmis, kokiomis laikė juos anksčiau. O valstiečiai buvo tokie pikti ant jų, kad, kai prūsai jų suvarė kelis tūkstančius ir privertė kasti duobes ir laidoti žuvusiuosius, jie mėtė į jas ne tik negyvus lavonus, bet ir pačius sunkiai sužeistuosius, bejėgius gulinčius mūšio lauke, ir užkasdavo juos gyvus į žemę. Veltui šie nelaimingieji klykė, maldavo pasigailėjimo ir su dejonėmis įtempė paskutines savo jėgas, stengdamiesi išsikapstyti iš po negyvų lavonų; bet naujai ant jų užverstos krūvos juos prislėgdavo ir atimdavo paskutinį kvapą. Patys prūsų rašytojai nesigėdijo pažymėti šios aplinkybės savo šio karo istorijose, kaip ir tą ne itin girtiną paties Prūsijos karaliaus bruožą, kad tuo metu, kai į nelaisvę patekę mūsų generolai grafas Černyšovas, Saltykovas, Sulkovskis ir kiti po mūšio buvo jam pristatyti, jis, metęs į juos panieką kupiną žvilgsnį ir nuo jų nusisukęs, tarė:

„Aš neturiu Sibiro, kur galėčiau juos ištremti, tad įmeskite juos į Kiustrino kazematus. Jie patys sau paruošė tokius gerus butus, tad tegul dabar juose ir pagyvena“.

Šis jo įsakymas iš tiesų buvo įvykdytas, kad ir kaip dėl to pyko ir reiškė savo nepasitenkinimą Kiustrino komendantui grafas Černyšovas. Jis klausė jo: „Nejaugi kazematai skirti būstu karvedžiams?“ Bet komendantas jam atsakė: „Jūs, mano pone, nepalikote mieste nė vieno sveiko namo, kur būtų galima jums skirti butą, todėl turite jau būti patenkinti šiais“. Taigi, kad ir kaip jie pyko, buvo priversti lįsti į šiuos akmeninius rūsius, įrengtus po miesto pylimais. Tačiau išbuvo juose tik kelias dienas, o paskui karalius leido jiems išsinuomoti butus Kiustrino forštate, išlikusiame nuo gaisro.

Nuo to laiko iki pat žiemos tarp mūsų ir prūsų neįvyko nieko svarbaus, išskyrus pirmąją Pomeranijos pajūrio tvirtovės Kolbergo apgultį ir bombardavimą. Į šį žygį buvo pasiųstas generolas majoras Palmbachas, bet ir jis buvo nesėkmingas. Šis generolas manė įbauginti šį miestą tokiu pat sudeginimu kaip Kiustriną. Jis kelis kartus siuntė reikalauti pasiduoti; tačiau kadangi jam buvo atsakyta, nors visą mėnesį išstovėjo ir be paliovos bombardavo, nieko šiai tvirtovei negalėjo padaryti. Visos jo pastangos ją padegti buvo bevaisės. Todėl jis buvo priverstas kasti apkasus, ir nors jais gana arti priartėjo prie miesto, bet kadangi jo korpusas buvo per mažas, negalėjo ryžtis šturmui; o kai prie to prisidėjo ir ta nelaimė, kad jam pasiųstus laivus su maisto atsargomis ir amunicija jūroje sudaužė audra ir jam ėmė trūkti maisto, jis galiausiai buvo priverstas šios apgulties atsisakyti ir su gėda pasitraukti nuo miesto.

Taip tais metais baigėsi mūsų kampanija prieš prūsus, kurią iš tiesų galima laikyti nelaiminga, nes mes praradome daugybę žmonių, artilerijos, amunicijos ir pinigų, o vis dėlto nieko nepasiekėme ir buvome priversti su apmaudu matyti, kad apsirikome, dėję viltis į poną Fermorą, ir kad praktikoje jis toli gražu nebuvo toks įgudęs karvedys ir generolas, kaip iš pradžių manėme; mat vėliau paaiškėjo, kad jis pridarė daug klaidų, o be to, prie to daug prisidėjo ir tai, kad jo nemėgo visi kareiviai.

Bet ne taip baigėsi šių metų kampanija Silezijoje ir Saksonijoje. Mūsų sąjungininkams, cesoriškiams ir prancūzams, pavyko su kaupu atkeršyti Prūsijos karaliui už visus nuostolius, kuriuos jis padarė mūsų armijai, ir jis ten prarado tai, ką buvo laimėjęs prieš mus.

Vos tada su savo armija pradėjome trauktis, karalius, palikęs prieš mus grafą Dohną su nedideliu korpusu, o generolą Vedelį pasiuntęs į Brandenburgą išvyti švedų, pats su didele skuba ir su geriausia kariuomenės dalimi išvyko padėti savo broliui, princui Henrikui, ir išvaduoti jį iš bėdos; mat reikia žinoti, kad kol karalius minėtuoju būdu žygiavo pas mus ir turėjo su mumis reikalų, sumanusis generolas Daunas su cesoriškiais nesėdėjo be darbo: jis, pasiuntęs generolą Haršą su 20,000 vyrų apgulti Silezijos tvirtovės Neisės, pats patraukė tiesiai į Saksoniją iš ten išvyti prūsų. Ten su jais buvo princas Henrikas, karaliaus brolis, ir jį jau spaudė imperijos armija. Daunas norėjo prispausti jį iš kitos pusės ir, susijungęs su imperijos armija, visai išvyti jį iš Saksonijos ir užvaldyti sostinę Drezdeną. Ir galbūt būtų tai įvykdęs, jei nebūtų turėjęs prieš save tokio sumanaus karvedžio, koks buvo princas Henrikas. Šis, nepaisant visų abiejų cesoriaus armijų pastangų priversti jį stoti į mūšį, kiekvieną kartą mokėjo rasti būdų jo išvengti ir įvairiais savo judesiais bei manevrais taip sumaniai juos užimdavo, kad vilkino šį reikalą tol, kol jam į pagalbą spėjo atskubėti pats Prūsijos karalius. Visas pasaulis tada vėl stebėjosi baisiu vikrumu ir greičiu, su kuriuo karalius atskriejo nuo mūsų į Saksoniją, ir kaip meistriškai sugebėjo sugriauti visus Dauno ir imperijos armijos sumanymus; tačiau nepaprastai išgarsėjo tada ir cesoriaus vadas grafas Daunas. Visi jo judesiai ir manevrai buvo tokie išmintingi, kad karalius, nors ir sustiprėjo prieš jį susijungęs su savo broliu, negalėjo rasti patogios progos ir vietos jį atakuoti taip, kaip norėjo. Daunas pats tada ėmė vengti mūšio ir išsidėstydavo tokiose palankiose vietose, kad karalius niekaip negalėjo ryžtis jį pulti, ir tai paskatino jį pakeisti savo ketinimą ir, vėl atsiskyrus nuo brolio, skubėti į Sileziją padėti Neisės tvirtovei. Bet vos jis su savo armija leidosi į šį žygį, Daunas, nė kiek nedelsdamas, nusekė jam iš paskos ir taip vikriai suskubo, kad vienoje vietoje, aplenkęs karalių, įviliojo jį į tokią ankštą ir jam nepalankią, o sau naudingą vietą, kad karaliaus numylėtinis ir geriausias draugas, Prūsijos feldmaršalas Keitas, tai pamatęs, tarė karaliui: „Jeigu cesoriškiai šį kartą paliks mus ramybėje, tai jie visi verti būti pakarti“. Tačiau Daunas nebuvo toks kvailas, kad išleistų iš rankų tokią trokštamą progą: jis iš tiesų užpuolė juos prie Hochkircho ir po labai atkaklaus ir kruvino mūšio buvo toks laimingas, kad karalių sutriuškino į dulkes, nukovė jo iki 10,000 vyrų, paėmė daugiau kaip 100 patrankų, daugiau kaip 30 vėliavų ir didžiąją dalį jo gurguolės bei visas palapines. Žodžiu, karalius dar niekada nebuvo patyręs tokio didelio nuostolio ir pralaimėjimo, ir tai jam buvo lyg atpildas už mūsų sumušimą ir bausmė už perdėtą jo gyrimąsi.

Čia jis neteko ne tik daugybės kariuomenės, bet, kas jam buvo skaudžiausia, ir savo geriausio draugo, minėtojo feldmaršalo Keito, kurio negalėjo atsigailėti.

Beveik tuo pačiu metu ir prancūzai, vadovaujami princo de Soubise, sumušė Heseno-Kaselio armiją prie Lutterbergo. Tai dar labiau padidino Prūsijos karaliaus apmaudą. Tačiau jis ir per visas šias nelaimes nė kiek neprarado savo didvyriškos dvasios, bet savo darbais dar labiau išgarsėjo. Jis mokėjo imtis tokių priemonių ir po savo pralaimėjimo atliko tokius judesius, kad pasiekė, jog visos šios pergalės neturėjo jam jokių žalingų padarinių. Nors Daunas ir norėjo pasinaudoti savo pergale ir, grįžęs prie Drezdeno, jį užvaldyti, tačiau tai jam nepavyko, ir jis, gailėdamas šio miesto ir nenorėdamas jo sugriauti bombardavimu, buvo priverstas atsisakyti jo apsiausties ir baigti kampaniją grįždamas vėl į Bohemiją, o Prūsijos karaliui pavyko išvaduoti iš apgulties ir Neisės miestą ir vėl ramiai likti žiemoti, ir turėti tą pasitenkinimą, kad, nepaisant visų didžiųjų karo įvykių, buvusių šią vasarą, jis liko visų savo ankstesnių sričių valdovu ir visuose mūšiuose neprarado daugiau kaip 30,000 vyrų; priešingai, nuostoliai, kuriuos patyrė visos prieš jį kariaujančios sąjungininkės valstybės, buvo skaičiuojami iki 100,000 vyrų.

Tokie tai buvo įvykiai per šią vasarą, ir taip tai buvo malonu Viešpaties apvaizdai juos sutvarkyti. Niekas vėl nemanė, kad jie taip pasibaigs ir kad tiek daug pralieto žmonių kraujo nueis veltui ir nesukels jokių svarbių padarinių.

Dabar, papasakojęs jums apie šios vasaros karą, laikas man vėl grįžti prie savo pasakojimo tęsinio. Tai ir padarysiu kitame laiške, o šį tuo baigdamas, pasakysiu, kad esu jūsų ir taip toliau.

KARO ŽINIOS

67-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kol Brandenburge, Pomeranijoje, Silezijoje ir Saksonijoje minėtuoju būdu liepsnojo karas ir daugybė tūkstančių žmonių veltui žuvo, mes toliau gyvenome Karaliaučiuje kuo ramiausiai, tarsi būtume buvę draugiškoje žemėje ar savo tėvynėje. Niekas nedrumstė mūsų ramybės ir netrukdė mums leisti laiką įvairiose pramogose. Tik gaunami nemalonūs gandai apie mūsų karo įvykius mus kiek trikdė; bet ir tai ne per daug, nes kadangi patys asmeniškai nedalyvavome armijos žmonių patiriamose nelaimėse ir vargeliuose, tai jų ir nejautėme, o tik smalsiai klausinėjome atvykusiųjų iš armijos apie viską, kas ten vyko, ir skaitėme, kas tada apie visa tai buvo rašoma laikraščiuose.

Niekada ir apie jokį mūšį nebuvo tiek daug rašyta kaip apie minėtąjį Corndorfo, arba, kaip kai kurie vadino, Kiustrino mūšį. Mat kadangi abi pusės norėjo pergalę pasisavinti, abi iš pradžių daug melavo ir arba ką nors nutylėdavo, arba prisiskirdavo per daug, tai ir davė pagrindo įvairiems ir daugkartiniams abiejų pusių paprieštaravimams, paaiškinimams ir įrodinėjimams, todėl ir anų laikų laikraščiai buvo labai įdomūs.

Tačiau kad ir kaip mūsiškiai stengėsi nuslėpti savo gėdą ir apginti mūsų ginklų garbę, pačią tiesą buvo sunku paslėpti nuo pasaulio akių.

Mums patiems, buvusiems tada Karaliaučiuje, kad ir kaip iš pradžių norėjosi, kad būtų tiesa, jog mes nugalėjome ir ką sakė mūsiškiai, ir kad visa netiesa, ką rašė prūsai; tačiau galiausiai gauti visų žuvusių ir sužeistų karininkų vardiniai sąrašai atvėrė mums akis ir privertė kitaip vertinti šią tariamą mūsų pergalę, nes vien žuvusių, sužeistų ir į nelaisvę paimtų karininkų skaičius buvo toks didelis, kad net jei iš tiesų būtų buvusi tiesa, kad mes nugalėjome, ir tokiu atveju pergalė būtų buvusi per brangiai nupirkta; mat pagal mūsų pačių išspausdintus ir visoje valstybėje paskelbtus žiniaraščius vien žuvusių štabo ir vyresniųjų karininkų skaičius siekė iki 211, sunkiai sužeistų, kuriuos lygiai taip pat galima laikyti žuvusiais, – iki 415, lengvai sužeistų – 238, o prūsų paimtų į nelaisvę – 75, taip kad iš viso jų buvo be mažo 1000 žmonių. Toks skaičius, kokio mums dar niekada nebuvo tekę prarasti ir kuris panardino visą mūsų tėvynę į ašaras, raudas ir atodūsius; nes kadangi visi šie karininkai daugiausia buvo mūsų bajorai ir tikri savo kaimų bei dvarų savininkai, kadangi tada visa bajorija tarnavo, tai beveik neliko Rusijoje nė vienų bajorų namų be sielvarto, kurie neapraudotų kurio nors savo artimo ar giminaičio nelaimingo likimo. Žodžiu, šios vasaros kampanija Rusijai buvo labai pražūtinga, tokia, kokios ji dar niekada nebuvo turėjusi ir kuri jai ilgai išliks atmintyje.

Tokiomis aplinkybėmis lengvai galite suprasti, kad turėjome ypatingą priežastį dėkoti Dievui, jog mums neteko joje dalyvauti kartu su kitais pulkais; o mes visą šią vasarą pragyvenome Karaliaučiuje ir prasilinksminome. Iš minėtųjų žiniaraščių pamatėme, kad nebuvo nė vieno pulko, kuris šią vasarą nebūtų praradęs daugybės savo karininkų; taigi kaip lengvai tas pats galėjo nutikti ir mūsiškiam, jei jis būtų buvęs armijoje kartu su kitais. Tačiau niekas, manau, nebuvo tuo taip patenkintas kaip aš. Ne kartą man ateidavo į galvą, kad jeigu būčiau buvęs armijoje, labai lengvai ir aš būčiau galėjęs atsidurti tarp minėtųjų nelaimingųjų ir gulėti Corndorfo laukuose po žuvusiųjų lavonais; todėl kiekviena proga ir kiekvieną kartą dėkojau savo likimui, kad jis mane nuo to apsaugojo ir išgelbėjo. O tokie apmąstymai labai mane paveikė ir per tą man itin kritišką atvejį, apie kurį dabar jums imsiu pasakoti.

Tai buvo prieš rudens pradžią ir netrukus po minėtojo mūšio. Armija, netekusi daugybės žmonių tiek Corndorfo mūšyje, tiek kituose smulkiuose susirėmimuose, reikalavo sau pastiprinimo.

Tam neliko nieko kito, kaip surinkti visus paskutinius įvairiose Prūsijos vietose likusius dalinius ir prijungti juos prie armijos. Taigi tuoj pat vyriausiasis vadas išsiuntinėjo į visas vietas įsakymus ir liepė visiems likusiems pulkams žygiuoti prie jos ir skubėti kuo greičiau. Šiam likimui pateko ir abu mūsų pulkai, iki tol ėję sargybą Karaliaučiuje, nes kadangi patirtis parodė, jog didelės sargybos čia nebuvo labai reikalingos, buvo įsakyta joms eiti palikti tik trečiuosius batalionus su silpniausiais ir žygiui netinkamais žmonėmis, o visiems kitiems, su geriausiais žmonėmis, skubiai žygiuoti prie armijos.

Šis įsakymas mums buvo lyg perkūno trenksmas. Visi mūsų karininkai nusiminė ir susisielojo jį išgirdę. Jie jau buvo taip įpratę prie vietinio palaido ir jiems linksmo gyvenimo, kad niekam nesinorėjo su juo skirtis. Aš pats sutrikau tai išgirdęs. Aplinkybė, kad nors tada ir buvau prie Korfo, bet iš pulko nebuvau išbrauktas, o pas jį paimtas tik neoficialiai ir laikinai, kėlė man nerimą. Dar didesnei nelaimei, mūsų ankstesnysis senukas pulkininkas kaip tik apie tą laiką išėjo iš mūsų pulko į atsargą, o į jo vietą atvyko naujas pulkininkas, kunigaikštis Dolgorukovas, apie kurį, nors ir tikino mus, kad jis geras žmogus, tačiau, būdamas naujokas, jis dar niekam nebuvo pažįstamas. Pirmas jo darbas buvo susipažinti su visais savo pulko karininkais. Aš taip pat turėjau prisistatyti; o kadangi kiti apie mane jam jau buvo gana daug prikalbėję, jis mane išskirtinai maloniai priėmė ir, nors apgailestavo, kad aš esu atitrūkęs nuo pulko, vis dėlto liepė dažniau pas jį užeiti.

Tokiomis aplinkybėmis į pulką atėjo minėtasis įsakymas. Iki tol iš šio naujo pulkininko nebuvau matęs sau nei jokio blogio, nei jokio gėrio. Bet kai jis ėmė rinktis visus mūsų pulko karininkus, kad su batalionu paliktų pačius netinkamiausius, atsiuntė ir manęs. Man atėjus, jis man sakė, kad kadangi tiek daug girdėjo apie mano uolumą tarnybai ir apie ypatingus mano gabumus, tai nė kiek neabejoja, kad ir aš norėsiu kartu su jais vykti prie armijos. – „Žinoma, taip!“ – atsakiau aš, nes taip skubiai negalėjau jam nieko kito pasakyti. Šis klausimas man buvo visiškai netikėtas, nes pasakyti „nenoriu“ man atrodė ne tik negražu, bet ir visai nepadoru.

„Jei taip, – tarė jis man toliau, – tai prašom ruoštis į žygį, o aš jau pasirūpinsiu, kad jus išleistų į pulką“. – „Labai gerai, – atsakiau. – Mūsų susiruošimai nedideli, ir mes visada pasirengę žygiui“.

Tai pasakęs, išėjau nuo jo neramia širdimi, nes reikia prisipažinti, kad, nepaisant viso jo giriamo mano uolumo ir stropumo tarnybai, jo įsakymas man buvo ne itin linksmas, ir aš toli gražu neturėjau tokio noro jiems palydovauti, kaip jis manė, o daug mieliau būčiau norėjęs likti Karaliaučiuje. Prie tuometinio savo gyvenimo šiame mieste jau buvau taip įpratęs ir jis man jau taip patiko, kad tarp jo ir sunkaus bei pavojingo karo gyvenimo nebemačiau jokio palyginimo ir pirmajam teikiau begalinę pirmenybę prieš pastarąjį. Man tada atėjo į atmintį visi tuometinio mano gyvenimo privalumai ir malonumai, ir visa tai, kuo tada naudojausi, o mintis, kad viso to neteksiu, darė juos dar malonesnius. Patarlėje sakoma, kad tikrąją daiktų vertę sužinome tik tada, kai jų netenkame, ir tai labai teisinga.

Tuometinis atvejis man tai įrodė kuo aiškiausiai. Niekada dar tuometinis gyvenimas man neatrodė toks malonus ir brangus kaip tomis minutėmis. Jau ėmiau gailėtis, kad paskubėjau su savo atsakymu pulkininkui; ir kuo daugiau apie tai galvojau, tuo didesnis darėsi apmaudas ant savęs, kad buvau toks neapdairus ir, nė kiek nepagalvojęs, tuoj pat pareiškiau sutikimą išvykti su pulku. „Ar ne velnias man už liežuvio patraukė? – sakiau pats sau. – Ir ar buvau sveiko proto? Kas per uolumas ir kas per karštumas? Nei katinas, nei katė apie šį tavo uolumą ir stropumą nesužinos! Niekas tau, tiesą sakant, už tai nepasakys ačiū, ir nieko tu tuo nė kiek nenustebinsi, o neišvengiamai neteksi ramybės, saugumo ir tūkstančio privalumų, kuriais iki šiol naudojaisi, ir be jokio reikalo vėl pastatysi save ne tik po visais ankstesniais vargais, nepritekliais, klajonėmis, bet ir po pačiais pavojais. Ne viskas gali taip sektis kaip pernai; tada mums buvo gera kariauti, o dabar argi negirdi, kaip karšta būna? Ne šiais, tai kitais metais, ir ne tuo, tai kitu atveju ateis ir tavo eilė. Lygiai taip pat gražiai ir tave suluošins ir subjaurios kaip daugelį kitų, ir tada, prašom, drąsinkis ir didžiuokis žaizdomis, o kas į šoną įlindo, to neištrauksi. Apie tavo uolumą ir stropumą niekas nė nesužinos, o tu, prašom, velk visą amžių graudų ir nelaimingą gyvenimą; bet gerai dar, jei tuo vienu viskas ir baigtųsi ir neatsitiktų kas blogiau. Kaip pakiš šaunuolį, kaip ir kitus, taip ir visi velniai į vandenį. Kulka kvaila ir neišranki, lygiai taip pat pataikys ir į mane kaip į kitus, ir tada, prašom, garsėk ir guoskis tuo, kad mirei ant garbės patalo!“...

Visas kraujas manyje sujudo apie tai pagalvojus, ir šaltas prakaitas išpylė visą mano kaktą. – „Ar ne kvailys ir ne tikrų tikriausias mulkis buvau? – sakiau pats sau. – Koks reikalas buvo man skubėti su atsakymu, galima buvo stabtelėti, galima buvo pasakyti nei šį, nei tą ir kuo nors išsisukti ar bent palikti jo valiai; tegul jau būtų paėmę ir pasiuntę mane per prievartą, tebūnie, o dabar aš pats prieš save ginklą į rankas padaviau. Pulkininkas mano, kad man iš tikrųjų pačiam norisi, ir tikrai nederamai spaus generolą ir reikalaus, kad mane būtinai išleistų!... Gražus gi, tikrai, aš šaunuolis! Nieko kvailesnio negali būti už tai, ką padariau...“

Tokiuose ir panašiuose apmąstymuose praleidau visą tą laiką, kol ėjau į savo butą, ir apmaudas ant savęs buvo toks didelis, kad graužiau sau rankas ir koneveikiau save visokiais keiksmais.

Tačiau pakeisti to jau nebuvo įmanoma, ir aš tvirtai skaičiavau, kad mane išleis, todėl, parėjęs namo, liepiau savo tarnams krautis daiktus ir ruoštis žygiui. Abu jie, tai išgirdę, susisielojo ir sunerimo dar labiau nei aš. „Ech, pone! – sakė man vyresnysis iš jų. – Kaip jūs negalėjote nuo žygio išsisukti? Kas per paguoda eiti į žygį ir, valkiojantis, kęsti nepriteklių? Tikrai ir be mūsų ten būtų apsiėję, o jums, laimei, yra progų, būtumėte vis dėlto paprašę generolo, gal jus ir nebūtų išleidę“.

Šie žodžiai mane dar labiau sutrikdė. Jaučiau, kad jis kalbėjo teisingai, ir pyko, kad man tai anksčiau neatėjo į galvą. Bet kadangi tada apie tai galvoti jau buvo per vėlu ir nepadoru, nes pats buvau pareiškęs sutikimą žygiuoti, tai, sukandęs lūpas, jau tylėjau ir tik iš apmaudo žingsniavau pirmyn ir atgal po kambarį. Tarnas, matydamas mano sumišimą, vėl prisiartino su savo patarimais: „Tikrai, pone, pagalvokite, – tarė jis man, – ar negalima kaip nors išsisukti? Matote, kokie dabar pavojai. Tegul juos Dievas su jų žygiais! Jei čia, vienoje vietoje, būtų sveikiau ir geriau“. – Ech, tylėk! – surikau ant jo. – Ir nebeįkyrėk man, man ir be tavęs liūdna, o daryk, ką liepia. – „Prašom, pone, – tarė jis, – mums darbas nesustos, mes greitai susiruošime, bet kad tik jums patiems paskui dėl to nereikėtų gailėtis, – gerą vietą greitai gali prarasti, bet negreitai vėl rasi!“ Tai po nosimi sumurmėjęs, jis nuėjo nuo manęs pradėti savo darbo; nes kadangi pulkui buvo paskirta po dviejų parų išvykti ir išžygiuoti iš Karaliaučiaus, reikėjo skubėti su pasiruošimais išvykti.

Vis dėlto paskutiniai jo žodžiai giliai įsirėžė į mano mintis ir davė man pagrindo naujoms mintims ir apmąstymams. „O ką? – sakiau pats sau. – Ar nepabandžius man iš tikrųjų kaip nors gudriai išsisukti nuo šio žygio? Nors pulkininkui ir daviau žodį, bet ar negalima kaip nors suregzti, kad generolas manęs neišleistų?...“ Mintys apie tai užėmė mane ne tik visą tą vakarą, bet ir beveik visą naktį. Taip pasinėriau į apmąstymus apie tai, kad net miegas, rodės, nuo manęs pabėgo, ir aš beveik visą naktį nemiegojau, o tik vartiausi nuo šono ant šono. Mano mintys susidurdavo su įvairiais būdais ir priemonėmis. Aš svarsčiau juos išilgai ir skersai, bet visi man atrodė ne itin tinkami. Prašyti to paties generolo man atrodė negražu ir nepadoru; kitu niekuo negalėjau pasikliauti, o apie pulkininką nebuvo ko nė galvoti. Man taip pat atėjo į atmintį senoji mano taisyklė niekur savo noru nesiprašyti ir nuo nieko nesigintis. Nežinojimas, kur galima rasti ir kur prarasti, trikdė mane ne mažiau nei visi privalumai, laukiantys manęs, jei pasiliksiu. „Gerai! – galvojau pats sau. – Žinoma, būtų gerai, jei pasilikčiau, bet iš kur žinoti, ar man nepakenks, jei atsiliksiu nuo pulko? O ir čia ar tikrai žinau, kad man visada bus gerai? Ar ir čia negali man nutikti kas nors nemalonaus?“

„Kitas reikalas, – galvojau toliau, – jei viskas ateitų savaime. Kitas reikalas, jei be jokių mano pastangų mane kaip nors čia paliktų! Na, jei pačiam generolui šautų į galvą manęs neišleisti ir pulkininkui prašymą atmesti“.

Ši mintis man buvo žavi, tačiau niekaip nedrįsau guostis šia viltimi. Aplinkybė, kad darbų tada turėjau tiek mažai, jog per visą savaitę vos tekdavo išversti beveik vieną puslapį, ir kad kanceliarijoje beveik galima buvo apsieiti be manęs, neleido man puoselėti šios vilties. „Tokia bėda, – sakiau, – kaip tyčia ir vertimų nėra, nors jie man jau padėtų. Kitu metu jų būna trys bedugnės, ir aš jiems jau nebesidžiaugiu, o dabar ir jais jau džiaugčiausi, kad ir trigubai daugiau jų būtų. Koks skirtumas, tebūnie, kad ir pasidarbuočiau!“...

Tokiuose ir panašiuose apmąstymuose praleidau didžiąją nakties dalį, bet galiausiai vis tiek likau nežinodamas, ką daryti. Pagaliau prisiminęs senąją patarlę, kad rytas už vakarą protingesnis, ir nusprendęs pasikliauti Dievo valia ir visko laukti iš paties jo Apvaizdos, užmigau ir likusią nakties dalį praleidau ramiame miege.

Ryte, apsirengęs ir paraginęs žmones skubėti su susiruošimu ir mūsų vežimo taisymu, nuėjau į kanceliariją laukti savo likimo sprendimo, nes neabejojau, kad mano pulkininkas tą dieną bus pas generolą ir kad kalba iš tiesų palies ir mane. Minėtosios mintys ir dvasios nerimas taip sujaukė mano būklę, kad tą rytą buvau labiau panašus į ligonį nei į sveiką, ir tai buvo taip pastebima, kad man atėjus į kanceliariją visi ėmė klausinėti, ar nesusirgau ir ar kas man nenutiko. „Ne, – atsakiau, – nieko!“ ir skubėjau sėsti į savo vietą.

Čia nespėjau savo bendradarbiams vokiečiams pasakyti: „Na, sudie, mieli mano draugai! Rytoj ar poryt mūsų pulkas išžygiuos, ir aš kartu su juo“, – kai pas mane labai skubiai įėjo mūsų vyriausiasis sekretorius ir, paduodamas man storiausią sąsiuvinį, tarė: „Še, broli, dabar tai pasidarbuok! Ir žiūrėk, kuo greičiau. Tebūnie, kad ir naktelę pasėdėk; mums tai reikia siųsti su kurjeriu į armiją, tai pastočių su maisto atsargomis paskirstymas ir maršrutai, tai kad tik nebūtų sustojimo!“ – E, e, e! – tariau, pamatęs šią krūvą. – Juk šito, tėveli, ir per tris paras neišversi; o be to, aš tikrai nežinau, kada spėsiu šį darbą daryti: mūsų pulkas poryt išžygiuoja iš čia, ir man įsakyta ruoštis kartu su juo į žygį. – „O kas tau tai įsakė?“ – nustebęs paklausė sekretorius. – Mūsų pulkininkas, – tariau, – vakar atsiuntė pasiuntinį manęs ir teikėsi man įsakyti. – „Kas toks? – pertraukė jis. – Kunigaikštis Dolgorukovas? Cha, cha, cha! Kunigaikštis Dolgorukovas! Plepalai, pone! Ar tai įmanomas dalykas? Argi mes tave išleisime! O kaip mums be tavęs būti? Mes džiaugiamės, kad radome tokį žmogų, o ponas pulkininkas teikiasi gudrauti! Žiūrėk tik! Didelis jis ponas, kad galėtų iš mūsų paimti. – Bet jis ketino šiandien dėl to prašyti generolo, – tariau. – „Kad ir išsiprašinėtų, kad ir sprogtų, to nebus; ne tik jis, bet kad ir pats Fermoras imtųsi, mes nežiūrėsime. Aš tuoj pat eisiu ir pranešiu apie tai generolui, o jūs nė negalvokite apie tai, o greičiau imkitės versti.“ – Gerai, pone! – tariau. – O aš jau buvau liepęs ruoštis į žygį. – „Niekai, pone, – pertraukė jis, – pasiųskite pasakyti; bet palauk, aš pats pasiųsiu. Pasiuntiny! Bėk greičiau į Andrejaus Timofejevičiaus butą ir pasakyk jo žmonėms, kad nesirūpintų ir į žygį nesiruoštų“.

Tai pasakęs, jis nuėjo į teisėjų kambarį ir paliko mane tokios būsenos, kokios niekaip negaliu jums aprašyti. Tokio daugybės visai netikėtų aplinkybių sutapimas mane ir nustebino, ir nepaprastai nudžiugino.

Mano širdis šokinėjo iš džiaugsmo ir pasitenkinimo, ir aš nežinojau, ar tikėti savo akimis ir ausimis ir ar drįsti guostis viltimi, kad sekretorius iš tiesų įvykdys tai, apie ką kalbėjo su tokiu tikrumu. Labiausiai džiaugiausi tuo, kad reikalas pajudėjo be jokio mano prisidėjimo ir netikėtai pakrypo taip, kad man nereikėjo nieko prašyti ir pačiam to siekti.

Niekada dar nebuvau taip noriai ėmęsis savo vertimų kaip šį kartą. Mano noras likti Karaliaučiuje buvo toks didelis, kad jei jų būtų buvę trigubai daugiau, nė nedejuočiau ir būčiau pasirengęs ne vieną, bet kad ir ištisas tris naktis prasėdėti ir pasidarbuoti, kad tik tas sėdėjimas man padėtų; bet, ypatingai laimei, ir tuometinis vertimas man buvo toks lengvas, kad ne rašiau, o lėkte lėkiau jį versdamas.

Tuo tarpu, kol aš taip sėdėjau ir triūsiau prie savo darbo, mūsų sekretorius iš tiesų nuėjo pas generolą ir tiek daug jam prikalbėjo apie būtiną manęs reikalingumą ir apie pulkininko norą paimti mane į pulką, kad generolas net supyko ant mūsų pulkininko už jo išankstinį įsakymą man ir nusprendė būtinai mane pasilikti prie savęs ir primygtinai laikytis savo. Visa tai įvyko labai laiku, nes vos mūsų sekretorius spėjo nuo jo išeiti, kai pas jį atvyko ir mūsų pulkininkas. Jis tuoj pat ėmė jam dėl manęs dėstyti; bet kadangi mūsų generolas jau buvo įspėtas, tai neleido jam nė žodžio ištarti, o kategoriškai atsisakė ir, tuo dar nepasitenkinęs, tuoj pat pasiuntė manęs ir liepė ateiti pas jį. Aš nieko apie tai nežinojau ir nenumaniau, bet, spėdamas, kodėl manęs klausia, ir būdamas tarp baimės ir vilties, nuėjau pas jį drebančia širdimi.

Vos generolas mane pamatė, atsigręžęs į mane su maloniu veidu, tarė: „Ne, mano drauge! Aš tavęs niekaip negaliu išleisti, ir tu privalai būtinai likti čia, prie manęs, ir būti įskaitytas į batalioną. Tačiau dėl to, prašau, nė kiek nesisielok; tu ir čia eisi tokią pat ar dar svarbesnę tarnybą valdovui kaip ir kariuomenėje, todėl per tai nieko neprarasi. Dėl to pasikliauk manimi“. Aš jam žemai nusilenkiau ir lengvai galėjau suprasti, kad paskutiniams jo žodžiams pagrindo davė mūsų pulkininko pareiškimai, mane jam išgyrusio ir reiškusio apgailestavimą, kad aš, būdamas geras karininkas, per tokį atitrūkimą nuo pulko galiu prarasti savo eilę paaukštinimams; todėl, atsigręžęs į čia pat stovėjusį mūsų pulkininką, norėjau tik iš mandagumo jo paklausti, ką jis teiksis įsakyti, kai jis pats jau priėjo prie manęs ir tyliu balsu man tarė: „Ką padarysi, broli! Aš padariau viską, ką galėjau, bet matai pats, kad ne mano valia; taigi likite jau čia“. Norėjau jam tik atsakyti, kai generolas, nebeduodamas mums kalbėtis, man tarė: „Tai eik gi, mano drauge, ir tęsk savo darbą, ir paskubėk, dėl Dievo, kuo greičiau“. Tada atsisveikinau su jais abiem ir ne nuėjau, o nuskriejau į kanceliariją su širdimi, pilna neapsakomo pasitenkinimo ir džiaugsmo.

Visi kanceliarijos žmonės sutiko mane klausimu, kas įvyko, ir, išgirdę, reiškė savo džiaugsmą, kad aš likau su jais.

Pats mūsų sekretorius pasveikino mane kartu su kitais ir, patapšnojęs man per petį, tarė: „Na, ar ne tiesą sakiau? Gyvenk, broli, geriau su mumis! Čia tau vargu ar nebus geriau; o ten, broli, yra ir be tavęs kam su prūsais kariauti. Tikrai nieko nenustebinsi, kai kulka į kaktą, o čia bent jau jos nereikia bijoti“. Nepraleidau progos padėkoti jam už rūpestį manimi ir paprašiau tolesnio jo palankumo ir neapleidimo, ką jis man mielai ir pažadėjo, pats patenkintas, kad galėjo tai padaryti.

Taip baigėsi šis reikalas, ir, priešingai visiems mano lūkesčiams, su didžiausiu mano pasitenkinimu. Nuo tos minutės nebesirūpinau žygiu ir, nė kiek nenuobodžiaudamas, prasėdėjau ne tik visą tą dieną, bet ir didžiąją nakties dalį prie savo vertimo, o rytojaus dieną, vos išaušus, vėl pasirodžiau kanceliarijoje ir triūsiau su tokiu stropumu ir uolumu, kad savo vertimą, didžiam sekretoriaus pasitenkinimui, baigiau tos dienos pavakarę. Tada skubėjau eiti namo, kad bent kiek pailsėčiau nuo tokių didelių darbų. Bet vos spėjau ateiti į butą, kai naujas reginys pritrenkė mano žvilgsnį ir vėl įstūmė mano dvasią į didžiausią sumišimą ir nerimą.

Dabar esu pasirengęs su jumis lažintis, kad neatspėsite, kas tai galėjo būti; nes jums taip pat mažai gali ateiti į galvą, kaip ir man tada, kad tai buvo mūsų pulko adjutantas, tyčia atsiųstas pas mane pulkininko. Nustebau ir nežinojau, ką galvoti, kai jis man pasakė, kad jį pas mane atsiuntė pulkininkas. – Kokiu gi reikalu, tėveli? – paklausiau jį, sumišęs ir nustebęs. – „Jo šviesybė liepė jums pasakyti, – sakė jis man, – kad jei norite kartu su mumis eiti į žygį, galite rytoj ryte, kai pulkas išžygiuos, slapta iš čia išvykti, o jis jau ima ant savęs apginti jus nuo visų puolimų, kurie už tai galėtų jus ištikti iš generolo Korfo pusės“.

Ar galėjo būti kas keisčiau, nuostabiau ar, juo labiau, nesuderinamiau ir juokingiau už tokį pasiūlymą? Apstulbau jį išgirdęs ir sutrikau taip, kad kelias minutes nežinojau, ką jam į tai atsakyti, o pats sau tik galvojau: „Nuolankiai, tikrai, dėkoju; žmogus džiaugiasi, kad netikėtai jam pavyko taip sėkmingai nuo žygio išsisukti, o jo šviesybė nori, kad aš pats dar to prašyčiausi, ir dar pastatydamas save į nemažą pavojų. Koks aš būsiu kvailys? Ar ne išprotėti man, jei šiuo kvietimu pasekčiau?“ Bet kadangi adjutantui reikėjo ką nors atsakyti, tai, kiek susikaupęs mintimis, atsikračiau jo štai kaip: – Klausyk, broli, – tariau jam, – nors man ir nesinorėtų atsilikti nuo pulko, bet aš tikrai nežinau, ar galiu padaryti tai, ką jo šviesybė teikiasi įsakyti.

Pirma, aš į žygį visai nesiruošiau ir neturiu nieko paruošta išvykimui, o antra, kaip man galima be leidimo pasišalinti ir tiesiog lyg pabėgti?

Man ne tik pavesta versti daugybę svarbių bylų, prie ko abi šias dienas dieną ir naktį triūsiau, bet be to, ir kameroje mano rankose yra suvarstytos knygos, į kurias kasdien įrašau visų vietinių pajamų gavimus ir išlaidas, tai kaip man galima, jų neperdavus, pasišalinti ir savavališkai išvykti? Juk mane už tai teis, ir aš galiu dėl to tapti nelaimingas. Mūsų generolas nemėgsta, kad su juo žaistų; niekas manęs tada neapgins nuo jo persekiojimo. Jo šviesybei, matyt, nežinoma, koks jis įtakingas dvare, o mums tai jau gana gerai žinoma. Taigi praneškite apie tai jo šviesybei ir pasakykite nuo manęs, kad aš, nepaisant viso mano uolumo ir noro būti prie pulko, šito vis dėlto niekaip nedrįstu padaryti, ir nemanau, kad jo šviesybė ir pats norėtų mane per tai padaryti nelaimingą. – „Gerai, – tarė adjutantas, – aš jam visa tai perpasakosiu, bet, na, jei jis būtinai to panorės arba žengs toliau ir lieps tave paimti per prievartą, ką tada teiksiesi daryti?“ – Tai bus jo valia, – tariau, – ir tada jau ne aš, o jis bus atsakingas, o savavališkai ir slapta man išvykti niekaip negalima, ir kartoju jums, kad niekaip į tai nesiryšiu ir bijau peržengti generolo įsakymą. Kartais tai pasieks dvarą, tai kam aš tada tiksiu?

Šitaip atsikračiau savo pono adjutanto: jis išėjo nuo manęs nieko nepešęs, o aš, jį palydėjęs ir žiūrėdamas jam iš paskos, sau sakiau: „Eik, broli, eik! Ir ateityje nebesipainiok pas mus su tokiais reikalais. Mes dar neišprotėjome, kad savavališkai tokias nesąmones darytume“.

Vis dėlto paskutiniai jo žodžiai mane labai sutrikdė. „Ko gero! – galvojau sau. – Dar ims ir iš tikrųjų sumanys tai padaryti. Pulkininkas pulke – kaip velnias pelkėje, jo valdžia didelė. Kaip atsiųs komandą ir lieps per prievartą paimti ir išvežti, tai ką tu su juo padarysi – ne sargybą šauksi, ir nors nenori, o eisi. Mūsų generolas apie tai nė nesužinos, o jam tik reikia mane iš miesto išgabenti, o ten – sudie, sudiev! Kada dar kas bus, o aš jau prie pulko, prie pulko“. Šitaip ir panašiai svarsčiau pats su savimi ir su savo žmonėmis visą tą vakarą, o kadangi šie, sužinoję apie viską, kas įvyko, ne mažiau už mane susirūpino, tai dar labiau mane sutrikdė, įdėdami man į galvą mintį, kad jei pulkininkas tai sumanys, ar nepadarys to pačią tą naktį ir ar nelieps mane slapta iš miesto išgabenti. „Taip, – sakiau, – ko gero; tačiau nemanau, kad jis norėtų tokią kvailystę padaryti ir dėl manęs susipykti su generolu“. – Tai tiesa, – atsakė man mano Jakovas, – tačiau ir laiduoti už jį niekas negali; sako, pone, kad jis labai drąsus žmogus, ir mums nebūtų bloga naktį gerai užsirakinti ir, jei ateis, jokiu būdu neatidaryti durų; tegul jau kelia triukšmą ir išlaužia jėga. – „Meluoji, kvaily, – tariau jam, – užsirakinti, ko gero, galima, bet neįleisti bus niekaip negalima, o geriau pasistengti kaip nors tada greičiau duoti apie tai žinią mūsų sekretoriui Čonžinui“. –

„Tebūnie taip, – tarė mano Jakovas, – tylėkite, pone, jei kas bus, aš tuoj pat pas jį nulėksiu ir pasakysiu, o kur jis gyvena, aš žinau. Tai iš tiesų bus geriau“.

Taip susitarę ir guldami miegoti, iš tiesų tvirtai užsirakinome, kad niekaip nebūtų galima pas mus įeiti iš gatvės, ir praleidome naktį nuolat baimindamiesi, kad mūsų nesutrikdytų. Aš tik ir laukiau, kad ateis arba kviesti manęs pas pulkininką, arba visai versti tą pačią akimirką išvykti iš miesto. Tačiau mano baimė buvo bergždžia. Naktis praėjo laimingai, ir mes negirdėjome jokio triukšmo, o vos išaušus dienai aš, nė minutės nedelsdamas, nubėgau į kanceliariją ir nusiraminau tik į ją atėjęs; nes ten jau laikiau save visiškame saugume ir pats sau sakiau: „Na! Dabar tegul ateina ir ima mane iš čia“. Tačiau, matyt, mūsų pulkininkui nesinorėjo daryti tokios kvailystės, nes jis nuo to laiko paliko mane ramybėje ir tą dieną išžygiavo su savo pulku iš miesto, nebesiųsdamas pas mane nieko daugiau.

Neįmanoma pakankamai aprašyti, su kokiu pasitenkinimu tada žiūrėjau iš savo pilies į išžygiuojančią šią kariuomenę ir kaip nesulaukiau, kad ji greičiau išeitų. Nors man ir buvo apmaudu, kad minėtasis atvejis sutrukdė man atsisveikinti su visais savo draugais ir bendražygiais, išeinančiais į žygį kariauti prieš priešą, tačiau savo paties saugumą iškėliau aukščiau už šį malonumą ir už akių palinkėjau jiems laimingo kelio ir sėkmingo sugrįžimo, o pats džiaugiausi, kad likau vietoje ir ramybėje. Tačiau mano baimė ir pulkui išžygiavus buvo tokia didelė, kad į butą grįžau tik jau naktį.

Taip tada likau Karaliaučiuje ir, nors iš savo pulko nebuvau išbrauktas, tapau jau tiesiog nuo jo atskirtas. Kas su manimi nutiko toliau, apie tai išgirsite vėliau, o dabar leiskite man šioje vietoje sustoti ir baigti savo laišką, pasakius jums, kad esu jūsų ir taip toliau.

KNYGŲ PIRKIMAS

68-asis laiškas

Mielas bičiuli! Likęs anksčiau minėtuoju būdu Karaliaučiuje ir per tai jau tikrai atitrūkęs nuo pulko, ir guosdamasis viltimi, kad ir ateityje į jį negreit būsiu išleistas, ėmiau jau galvoti apie savo gyvenimo sutvarkymą pagal tuometines savo aplinkybes. Pirmasis mano rūpestis buvo atsikratyti savo arklių. Kadangi jie man jau visai nebuvo reikalingi ir aš niekada jais nesinaudojau, nesinorėjo man jų veltui šerti ir leisti tam daugybės pinigų. Iki šiol jų išlaikymas nieko nekainavo: jie ganėsi kartu su kitais pulko bandoje, ir man nebuvo dėl jų rūpesčio. Bet kadangi pulkas išėjo, o tuo tarpu jau atėjo ruduo, tai jau nebebuvo kur jų dėti, ir turėjau juos laikyti bute ir pirkti jiems tose vietose brangų pašarą. Tai man labai greitai įgriso, todėl nusprendžiau geriau juos parduoti, o už juos tada gaunamus dvigubus racioninius pinigus {Čia: pinigai, skiriami arklių pašarui.} naudoti geresniam ir mano polinkius labiau atitinkančiam reikalui. Tai ir padariau netrukus po pulko išžygiavimo, o už juos gautus pinigus išsaugojau, kad, jei manęs prireiktų pulke, už juos būtų galima nusipirkti naujų.

Sumažinęs šią savo išlaidų pusę, netrukus po to jas sumažinau dar viena aplinkybe. Mano tarnas Jakovas pasiūlė man pasistengti, kad iš manęs neatimtų to kito buto, kuris man buvo skirtas mano arkliams; mat kadangi tame, kur aš gyvenau, nebuvo jokio kiemo, kur galėčiau pastatyti savo vežimą ir arklius, turėjau kitą, prastesnį, kur su mano arkliais gyveno šis tarnas. Nustebau jo pasiūlymu ir klausiau, kam jis mums būtų reikalingas.

– O štai kam, pone, – tarė jis. – Jau prieš kurį laiką įgavau norą verstis arklių mainais. Aš perku juos pigia kaina iš čia atvykstančių mūsų rusų vežikų ir paskui arba išmainau, arba parduodu juos vietiniams prūsų valstiečiams ir iš to kartais gaunu neblogą pelnelio; taigi jei mums kitas butas liktų kaip anksčiau, galėčiau, jame gyvendamas, tęsti savo verslą, o be to, ir laisvai batsiuvystės {Batsiuvystės, iš ukrainiečių – čebotai.} imtis; o jums iš to būtų ta nauda, kad jums nereikėtų leisti pinigų mano maitinimui ir išlaikymui, o aš jau galėčiau pats save maitinti ir rengti.

– Tai labai gerai, mano drauge, – tariau, – ir butą išlaikyti man nieko nekainuoja.

Ir iš tiesų man tereikėjo apie tai tarti vieną žodį mūsų plac majorui, ir reikalas buvo baigtas, ir nuo to laiko mano tarnas jau nuolat gyveno tame kitame bute ir iš dalies savo batsiuvio amatu, iš dalies minėtuoju arklių verslu ne tik pats save maitino ir rengė, bet ir sukaupė gana daug pinigų, kurie man pačiam vėliau labai pravertė, kaip apie tai paminėsiu vėliau savo vietoje. O kalbant apie kitą mano tarną, šis gyveno mano bute ir maitinosi man priklausančiu denščikui skiriamu maisto daviniu. Taigi abiejų mano tarnų išlaikymas nuo to laiko man nieko nekainavo.

Atsikratęs šių dviejų išlaidų, ėmiau, kiek įmanoma, mažinti ir kitas nereikalingas išlaidas, iki tol ryjusias daugybę mano pinigų. Maistui man beveik nereikėjo nieko leisti: pietų stalas man kasdien būdavo paruoštas pas generolą, o mano vakarienės, kaip anksčiau minėjau, buvo tokios lengvos ir taip mažai kainavo, kad tam išleisdavau mažai pinigų. Patį smaguriavimą, iki tol iščiulpusį daugybę mano pinigų, – nes nuo mažumės buvau jo mėgėjas, o tada, dėl didžiulės gausybės parduodamų vaisių ir daržovių, o ypač įvairių rūšių vyšnių, slyvų, obuolių, kriaušių ir bergamočių, tam buvo pati trokštamiausia proga, – nusprendžiau taip pat sumažinti ir tuos pinigus geriau naudoti tam, kas reikalinga. Jokių azartinių lošimų nelošiau, o ir neturėjau tam laiko; o jei kartais užeidavau į pakelėse stovinčias smukles, tai ne dėl ko kito, kaip tik paskaityti laikraščių ar išgerti kavos ar arbatos, ar su kuo nors sužaisti biliardo, ir tai ne iš pinigų, o tik iš partijų. Galiausiai ir drabužiais nusprendžiau nesipuikuoti, o turėti tik ne bjaurius ir ne gėdingus. Jokių kompanijų ir puotų pas mane nebūdavo, o ir rengti jų nebuvo kada ir nebuvo su kuo; vadinasi, ir tam leisti pinigų nereikėjo. Žodžiu, visą tuometinio savo gyvenimo būdą sutvarkiau rimtai ir nuošaliai, ir taip, kad po visų būtiniausių mano išlaidų man nuo algos ir racionų likdavo daugiau nei pusė.

Tačiau nepagalvokite, mielas bičiuli, kad aš, šitaip sumažinęs savo išlaidas, tapau šykštuolis ir godšas ir visus nuo jų likusius pinigus kaupiau ir slėpiau. Ak, ne! Buvau nuo to pernelyg toli, o prisipažinsiu jums, kad išleisdavau juos beveik iki paskutinės kapeikos.

Dabar, jei pasidomėsite sužinoti, kur gi aš juos naudojau, tai be užuolankų pasakysiu, kad juos visus išleisdavau tam, ko labiausiai troško mano širdis ir visi mano polinkiai, tai yra knygoms, dažams, paveikslėliams pirkti ir kai kuriems instrumentams bei įdomiems daiktams gaminti. Mano potraukis viskam tam ne tik nemažėjo, bet kas valandą darėsi vis didesnis.

Iki to laiko vis dėlto nuo to šiek tiek susilaikydavau: iš dalies atliekamų pinigų neturėjimas, iš dalies nuolatinis manymas, kad vėl eisime į žygį, sulaikydavo mane nuo apsikrovimo daugybe knygų ir kitų daiktų.

Man nutikęs pavyzdys prie Rygos, iš kur visus nereikalingus daiktus buvome priversti išmesti, man visada buvo atmintyje ir kėlė man nuolatinį nuogąstavimą. Bet vos tik mūsų pulkas išėjo ir aš jau įsitikinau, kad manęs neišleis į armiją ir neturiu priežasties bijoti žygio, daviau savo širdies troškimams jau daugiau valios ir puoliau tiesiai į taip seniai trokštamą knygų ir kitų daiktų pirkimą.

Negaliu ir dabar be juoko prisiminti, su kokiu pasitenkinimu praėjus kelioms dienoms po pulko išžygiavimo, nutaikęs laisvą laiką, nubėgau į anksčiau mano jau minėtą knygyną ir su kokiu susižavėjimu kelias valandas ten peržiūrinėjau ir rinkausi knygas. Visą piniginę, prikimštą iki viršaus pinigų, atnešiau į jį, o neišsinešiau iš jo nė kapeikos, bet visus, kiek jų tik su manimi buvo, išleidau įvairioms knygoms ir veikalams pirkti. Ir, o Dieve! Kokį malonumą tada jaučiau, kai, surišęs jų visą ryšulį, nešiausi jį su savimi.

„Na! – sakiau pats sau. – Dabar tai yra ką paskaityti ir yra kuo užsiimti; dabar nesakyk, kad tau nuobodu: jau yra kuo nuobodulį išvyti, kad tik būtų noro. Dabar skaityk sau, prašom, kurią nori, ir linksminkis, kiek širdis geidžia!“

Taip kalbėdamas, atitempiau savo ryšulį tiesiai į kanceliariją. Visi stebėjosi didžiule daugybe nupirktų knygų, o ypač kai ėmiau jas dėlioti ir vėl visas peržiūrinėti. Niekam mano poelgis neatrodė toks nuostabus kaip ponams vokiečiams, mano bendradarbiams.

– E! e! e! – sušuko jie abu vienu balsu. – Kam gi jūs tokią begalybę prisipirkote?

– Kaip kam? – atsakiau jiems. – Skaityti, mano ponai. Laisvalaikiu neturiu ką veikti, o jūs žinote, kad aš mėgėjas ir mėgstu skaityti.

– Tai gerai! – tarė jie toliau. – Bet nejaugi jūs norite skaitymui visas knygas sau pirkti ir leisti tam pinigus?

– O kaip gi? – atsakiau.

Tada abu mano vokiečiai nusišypsojo, ir vienas iš jų, kuris labiau išmanė apie viską, man tarė:

– Ne, pone podporučiki: tai jums bus per daug nuostolinga. Pirkti tiek knygų, kiek jums reikia skaitymui, greitai pritrūks jums pinigų, ir jūs tik išleisite savo pinigus, o didelės naudos negausite!

– Kodėl gi? – paklausiau jį nustebęs.

– Todėl, – atsakė jis, – kad knygų mūsų krautuvėse baisi daugybė, bet tarp jų ne tiek gerų, kiek blogų ir niekam tikusių. Visų jų jūs niekaip neišpirksite, o pirksite jas rinkdamiesi. O rinktis tarp jų labai sunku, ir visada lengviau suklysti ir prisipirkti tokių, kurios nieko nevertos ir kurias paskui tenka išmesti, kaip, tikriausiai, ir dabar jums nutiko. Prašom, leiskite man jas peržiūrėti.

– Labai gerai, prašom, broli, – tariau ir daviau jam jas perrinkti, kaip jis nori.

Mano vokietis, atsisėdęs, tuoj pat ėmė jas savaip perrinkinėti ir peržiūrinėti. Jis ne tik perskaitydavo antraštes, bet nepažįstamų jam knygų – net pačias pratarmes ir po kelis turinio puslapius, ir viską dėliojo į skirtingas krūveles. Žiūrėjau į jį nenuleisdamas akių ir nekantriai laukiau, ką jis galiausiai pasakys. Bet kaip sutrikau, kai jis, viską perrinkęs ir paėmęs pačią mažiausią krūvelę, man tarė:

– Štai šitos neblogos, ir pinigai už jas neprarasti, o šitos, – sakė jis, rodydamas man kitą krūvelę, – nei šis, nei tas ir verta jas tik kartą perskaityti. Štai šitos, – tarė jis, paduodamas trečią krūvelę, – man nepažįstamos, ir nors tiesiai negaliu apie jas spręsti, tačiau abejoju ir nemanau, kad ir jose būtų daug gero. Bet kalbant apie šitas, – tarė jis man, rodydamas didžiausią šūsnį, – tai šitų visų geriau būtų visai nepirkti: jos visos nieko nevertos, ir pinigai už jas tiesiog prarasti.

– Ne, ar tiesa, – paklausiau nustebęs, – ką jūs sakote?

– Žinoma, taip! – atsakė jis. – Man jos visos pažįstamos, ir aš jūsų neapgaudinėsiu.

– Ech, kokia bėda, ir ką gi aš padariau! – sušukau susisielojęs.

– Taip! – tarė mano vokietis. – Truputį teikėtės paskubėti; o reikėjo būti atsargesniam ir ne iš karto skubėti pirkti tokią daugybę. Būtumėte spėję nusipirkti ir tada, kai būtumėte tokią knygą perskaitę arba tikrai sužinoję, kad ji gera.

Turint omenyje turinį, patį veikalą.

– Bet pasigailėkite, broli, – tariau, – kaip jas pažinsi ir kada jas čia skaityti? Jų tokia tamsybė, kad nežinojau, į kurią iš jų ir žiūrėti, ir vos spėdavau perskaityti vien titulus {Tituliniai lapai – pirmieji lapai, kur nurodytas autorius ir knygos pavadinimas.}.

– O šitie titulai, – atsakė man vokietis, – jus, pone, ir apgavo. Pagal juos sunkiausia pažinti geras knygas, ir jais niekada nederėtų pasikliauti.

– Bet kaip gi geriau elgtis, – paklausiau, – ir kaip būtų galima išvengti klaidos?

– Iš anksto perskaitant, – atsakė jis, – taip, kaip anksčiau sakiau; tačiau yra tam ir kitas būdas. Tarp parduodamų knygų yra kai kurios ypatingos knygelės, kuriose pateikiami patarimai jaunuoliams, norintiems kurti bibliotekas; jose glaustai ir išmintingai kritikuojamos visokios rūšies knygos ir patariama, kurias iš kurios klasės geriau rinktis ir kurių, priešingai, reikia vengti. Tokia knygele jums reikėtų iš anksto apsirūpinti ir per ją, nors paviršutiniškai susipažinus su geriausiais autoriais ir veikalais, jau elgtis tarsi pagal parašytą ir rinktis tokias, kurias labiau rekomenduoja mokyti šių knygelių autoriai.

– Ech, gaila gi man, – tariau, – kad aš to nežinojau ir kad jūs man to anksčiau nepasakėte. Tikrai nebūčiau pirkęs tokių niekų, o dabar ką man daryti su tokia daugybe?..

Pasisielojęs ir paaimanavęs dėl savo neapdairumo, galiausiai paklausiau savo vokiečio, ar negalėtų jis man gauti tokios knygelės, apie kokią dabar kalbėjo.

– Prašom, – atsakė jis, – ir jei jums malonu, aš tuoj pat nueisiu į krautuvę ir paklausiu, ar nėra tos, kuri man ypač gerai pažįstama.

– Kaip labai jūs mane įpareigotumėte, – tariau, – ir aš būčiau jums už tai nežinia kaip dėkingas.

– Kas gi trukdo? – pertraukė mano vokietis. – Tą pačią minutę nueisiu. Bet palaukite, pone podporučiki, – tęsė jis, pagriebęs skrybėlę, – ar nepasistengus man suteikti jums ir dar vieną paslaugą? Šitos knygos, – sakė jis, rodydamas didžiąją šūsnį, – iš tiesų jums visai netinka. Ar neleistumėte man jų pasiimti su savimi? Pabandysiu, ar man nepavyks jas vėl įbrukti knygininkui į rankas ir gauti už jas arba atgal jūsų pinigus, arba įtikinti jį, kad jūs vietoj jų paskui nupirksite iš jo kitas, ir jis iki to laiko liktų jums skolingas. Ar jūs sutinkate?

– Ak, mano drauge! – sušukau. – Ar įmanoma nesutikti, ir jūs mane tuo be galo įpareigotumėte.

– Gerai, pone podporučiki, pažiūrėsime ir panaudosime viską, ką tik galima.

Tai pasakęs, jis pagriebė mano knygų šūsnį ir nubėgo į krautuvę.

Mano džiaugsmas tada buvo didžiulis, o nekantrumas, su kuriuo laukiau jo sugrįžtant, dar didesnis. Beveik nesitraukiau nuo lango ir vis žvilgčiojau, ar jis neina atgal ir ar nesineša vėl visų mano knygų.

Bet su sugrįžimu jis kažkaip užtruko. Tai mane nustebino ir dar labiau padidino mano nekantrumą.

„Kas per keistenybė, – sakiau, – seniai jam laikas grįžti: krautuvė netoliese. Nebent knygininko nėra namie, arba jis jį įkalbinėja ir negali įkalbėti. Nebent kur nors užsuko?“

Bet praėjo jau valanda ir prasidėjo kita, o jo vis dar nebuvo matyti.

„Viešpatie, pasigailėk! – galvojau. – Tai jau visai nesuprantamas dalykas, ir, žinoma, kažkas ypatinga jį užlaikė“.

Bet kaip tik tuo metu, kai aš, šitaip pats su savimi svarstydamas, žiūrėjau pro langą, žiūriu – jis tarpduryje.

– Ba, ba, ba! – sušukau. – Iš kur jūs atsiradote? Ir kaip čia atėjote, kad negalėjau jūsų pastebėti? Aš vis žiūrėjau į tą gatvę, iš kurios jums reikėjo eiti.

– Buvau valandėlei užsukęs į kitą vietą, – tarė jis, – ir atėjau jau iš kitos pusės.

– Na, tai kaip, mano drauge, – pertraukiau aš ir ėmiau jį klausinėti, – ar gavote tą knygelę?

– Štai ji, – atsakė jis, išimdamas ją iš kišenės ir paduodamas man.

– O mano knygos?

– Matote, kad jų su manimi nėra.

– Tai, žinoma, ir jas nuo rankų atsikratėte?

– Būtent taip.

– O knygininkas? Turbūt spyriojosi ir nenorėjo jų atgal imti?

– Nebuvo be to; tačiau aš jį perkalbėjau, įsiteikiau. Žmogus jis pas mus geras ir sukalbamas. Papasakojau jam šį tą apie jus ir apie jūsų pomėgį knygoms, tad jis galiausiai sutiko.

– Ak, mielas drauge, kaip tu mane įpareigojai! Bet kaip gi, kuo baigėte ir ką sutarėte: gal jis man liko skolingas?

– Visai ne, jis buvo toks atlaidus, kad ir pinigus atidavė.

– Ar tikrai?

– Tikrai, štai ir jūsų pinigai.

– Na, ačiū, iš tiesų ačiū! – tariau aš, imdamas iš jo paduodamus pinigus ir nežinia kaip džiaugdamasis, kad jis juos atgavo.

– Tačiau ar nesupyksite ant manęs, – prabilo jis, – kad išdrįsau iš jūsų pinigų kokius tris talerius savo reikalui išleisti? Grąžinsiu juos jums, kai tik panorėsite.

– Tėveli tu mano, – atsakiau jam, – kad ir visus būtum išleidęs, nė žodžio nebūčiau taręs! Jūs man dar ne tai padarėte, o jumis galima pasitikėti ir labiau.

Ir iš tiesų, buvau juo toks patenkintas, kad būčiau buvęs pasirengęs atiduoti jam ir paskutinius, jei tik jis būtų jų tada iš manęs paprašęs. Tačiau jam jų nereikėjo; padėkojęs man už pasitikėjimą, jis tarė toliau:

– Kad jau esate man toks palankus, tai reikia man jums už tai pasakyti dar kai ką gera.

– Kas gi tai, mielas drauge? – paklausiau nustebęs.

– O štai kas, – tarė jis, – kai ėjau iš krautuvės atgal čionai, man šovė į galvą viena ypatinga mintis. Juk knygas, pamaniau, jūs perkate ne tam, kad sukauptumėte didelę biblioteką, – nes kurgi jūs su ja dėsitės? – o tik tam, kad jas skaitytumėte.

– Žinoma, – atsakiau aš.

– Tad ar nevertėtų man visai jus išvaduoti nuo jų pirkimo arba bent nuo daugybės pinigų švaistymo joms, o drauge patenkinti jūsų skaitymo pomėgį?

– Bet kaip gi tai įmanoma? – paklausiau nustebęs.

– Galimybė tam iš tiesų yra, tik ar bus jūsų valia. Turime čia vienus namus, kurių šeimininkas laiko pas save didžiausią daugybę visokiausių geriausių knygų ir duoda jas skaityti kiekvienam, kas tik nori, ir tokias, kokių kas pageidauja, o pats ima už tai iš skaitytojų tik mažiausią mokestį.

– Ką jūs sakote? – sušukau aš. – Ar tikrai?

– Būtent taip, – atsakė jis, – ir mokestis visai nedidelis, ne daugiau kaip po vieną mūsų grašį, o jūsiškai – po vieną kapeiką per dieną. Tad ar nepanorėsite pasinaudoti šia priemone? Pas mus labai daug kas taip skaito.

– Tėveli tu mano! Aš būčiau pasirengęs mokėti ne tik po vieną, bet kad ir po tris kapeikas per dieną, jei tik galėčiau naudotis tokia nauda, bet vaikščioti pas jį šitam skaitymui, kaip patys žinote, neturiu kada.

– Ir to nereikia, – atsakė jis. – Jis duoda kiekvienam knygas į namus; o atsargumo dėlei, kad jos nedingtų, ima tik pačioje pradžioje užstatą – kelis talerius pinigais, tačiau juos paskui grąžina, kai tik kas liaujasi skaitęs.

– Tai dar geriau, – sušukau su didžiausiu malonumu, – ir kaip apsidžiaugčiau, jei galėčiau su šiuo žmogumi susipažinti.

– Kas gi trukdo? – atsakė jis. – Mes jus tuojau su juo supažindinsime. Žinau, kur jis gyvena.

– Tėveli tu mano! – sušukau, žemai jam nusilenkęs. – Būčiau pasirengęs tau po kojų pulti, jei padarytum man šią malonę: amžiams mane tuo įpareigotum. Ar negalėčiau nors ir dabar su jumis ten nueiti?

Jis nustebo mano nekantrumu ir, nusijuokęs, man tarė:

– Gerai, gerai, pone podporučiki, kad jau taip jums to norisi, tai nėra ko jums ir vargti, ir ten eiti. Ir nuo to jus išvaduosiu: reikalas jau atliktas. Neabejodamas, kad jums tai bus malonu, aš jau ten ir apsilankiau, ir visą reikalą sutvarkiau.

– Kaip? – paklausiau, net pašokęs iš džiaugsmo. – Negali būti?

– Būtent taip, – atsakė jis, – ir įrodymui štai jums jo pakvitavimas, kad gavo užstatui minėtus pinigus. Tuos tris talerius išleidau ne sau, o šitam reikalui.

– Ar tikrai? Ak, kaip jūs mane įpareigojote! – tariau, žemai jam nusilenkęs.

– O štai, – tęsė jis, traukdamas iš užančio sąsiuvinį, – ir spausdintas visų jo knygų sąrašas: jums tereikia pasižymėti iš jo bet kurias ir su rašteliu siųsti pas jį knygų, o jis jas ir atsiųs. Už pirmą mėnesį jau sumokėjau jam 30 grašių.

Dieve mano, kaip aš tada viskuo apsidžiaugiau! Taip buvau patenkintas savo vokiečio poelgiu, kad, puolęs jam ant kaklo, net jį išbučiavau ir negalėjau rasti pakankamai žodžių savo dėkingumui išreikšti. Iš tiesų, jei kas būtų man tada padovanojęs ką nors vertinga, mano džiaugsmas ir dėkingumas nebūtų buvę tokie dideli kaip tuo metu. O kadangi tai netikėtai atsitiko pačią mano gimimo dieną, ši diena ilgai liko man atmintyje, ir neatsimenu, kad kada nors būčiau ją praleidęs su tokiu malonumu kaip tąsyk. Ir nėra ko stebėtis: juk tada buvo patenkintas vienas didžiausių mano polinkių, ir ne vienu dalyku, o daugeliu, nes ir nupirktų knygų man dar liko daugybė, ir netikėtai gavau tokią progą, kokios tik galėjo trokšti mano širdis. Žodžiu, negaliu jums nupasakoti, koks patenkintas buvau visu šiuo nutikimu ir kokiu malonumu praleidau tą vakarą ir didesnę nakties dalį, parėjęs į butą skaitydamas ir vartydamas savo knygas bei gautąjį sąrašą.

Bet aš jau taip įsikalbėjau, kad net užmiršau, jog man seniai metas baigti laišką ir pasakyti jums, kad esu jūsų ir taip toliau.

PRAMOGOS IR LINKSMYBĖS

69-as laiškas

Mielas bičiuli! Jūs, manau, jau iš anksto nuspėjote, kad šį laišką pradėsiu pasakojimu apie tai, kaip ėmiau naudotis paskutiniame laiške minėta netikėta nauda. Ir neapsirikote, ir aš iš tiesų laikau reikalinga jums apie tai papasakoti. Šis laiko taškas mano gyvenime buvo vertas ypatingo dėmesio. Man tada ėjo dvidešimt pirmieji metai, ir būtent nuo to laiko prasidėjo tikrasis mano knygų skaitymas, kuris vėliau man atnešė tiek naudos. Iki tol, nors ir paskaitydavau knygų, visas mano skaitymas būdavo tik kąsneliais ir nuotrupomis, retkarčiais, o nuo šio laiko sėdau, taip sakant, rimtai ir ėmiau skaityti beveik nepaliaujamai, nesikeldamas iš vietos. Tuometinis rudeninis ir nuobodus metas, prasidėję ilgi vakarai, kasdienis sėdėjimas kanceliarijoje iki maždaug dešimtos valandos vakaro, daugybė laisvo laiko, likusio nuo reikalų ir vertimų, ta aplinkybė, kad, nors ir nedaug, bet mokėjau už knygas pinigus, nenoras jų veltui prarasti, priešingai – noras kuo labiau pasinaudoti šia trokštama proga ir spėti perskaityti kuo daugiau knygų, o galiausiai ir pačios įdomiausios bei maloniausios temos tų knygų, kurias skaičiau iš pradžių, – visa tai lėmė, kad beveik nepraradau nė minutės laisvo laiko, o visą jį skyriau skaitymui.

Dabar papasakosiu jums, kokias knygas tada daugiausia skaičiau. Nors per minėtą knygelę, kurią man nupirko mano bičiulis, sužinojau apie visas geriausias knygas ir veikalus visose vokiečių literatūros srityse, ir nors, peržiūrėdamas savo katalogą, ypatingam savo malonumui radau, kad daugelis jų buvo ir pas tą Karaliaučiaus gyventoją, iš kurio jau kitą dieną ėmiau imti knygas skaitymui, – vis dėlto tuo vienu nepasitenkinau, bet paprašiau to paties vokiečio, mano bičiulio, kuris man šią progą parūpino ir kuris ėmėsi vargo nuvesti ten vieną iš mūsų kanceliarijos kareivių, kurį nusprendžiau visada siųsti knygų, kad ir jis savo ruožtu man patartų, kurias geriau skaityti iš pradžių, ir pažymėtų jas kataloge. Jis noriai tai padarė ir, pažymėjęs visas, kurias pažinojo ir kurios buvo geresnės už kitas, bei išsakęs savo nuomonę apie jų gerumą, patarė man pradėti nuo geriausių vokiečių romanistų skaitymo. Jis sakė, kad taip ne tik išmoksiu greičiau skaityti jų knygas ir tobuliau pažinsiu jų kalbą, bet ir lengviausiai įgausiu noro tolesniam skaitymui.

O be to, galėsiu ir linksmiau praleisti tuometinį nuobodų laiką, ypač vakarais, nes kadangi jie įdomūs, tai gali geriau užimti visą mano dėmesį ir neleisti justi nuobodulio negu kitokios knygos.

Su šiuo pasiūlymu sutikau juo noriau, kad jis atitiko ir pačius mano polinkius. Mano „Clevelandas“ ir kai kurie kiti iki tol mano skaityti romanai jau seniai buvo įdiegę man skonį jiems, ir aš visada su ypatingu malonumu skaitydavau knygas, kuriose buvo kas nors istoriška.

O kadangi romanų tas prūsas turėjo didžiausią daugybę, ir tarp jų buvo visi geriausi ir garsiausi, tai ėmiausi juos skaityti ir užsiėmiau tuo su tokiu stropumu ir uolumu, kad net nuovargio nejutau. Mano kareivis buvo priverstas vis eiti knygų, ir greitai priėjo iki to, kad ne tik vokiečiai, mano bičiuliai, bet ir pats knygų šeimininkas negalėjo atsistebėti, kaip greitai aš jas perskaitau, ir galiausiai taip manimi patikėjo, kad nebijojo siųsti man jau ir po visą dešimtį iš karto, ir kur kas daugiau, negu buvo vertas visas mano užstatas. Bet reikia pasakyti, kad ir pats visada stengiausi išlaikyti pasitikėjimą ir ne tik visada grąžindavau jam jo knygas sveikas ir tvarkingai, bet ir saugojau jas tarsi savo nuosavas, kad jos kaip nors nepasimestų, o tai jam buvo ypač malonu. Aš gi iš to turėjau tą naudą, kad iš daugybės atsiunčiamų galėjau rinktis ir skaityti tas, kurios buvo geresnės už kitas ir man labiau patiko, o kitas, kurios atrodė ne tokios geros ir neverto mano skaitymo, palikti.

Tokiu nepaliaujamu vien romanų skaitymu praleidau ne tik visą tuometinį rudenį, bet ir visą žiemą ir net didesnę dalį kitos vasaros, ir jų turinys ne tik man neįgriso, bet su kiekviena diena darėsi dar malonesnis ir iš tiesų vis labiau skatino mane skaityti. Perskaičiau jų tada didžiausią daugybę, ir iš visų geriausių ir garsiausių anuometinių romanų beveik neliko nė vieno, kuris nebūtų pabuvęs mano rankose ir nebūtų mano perskaitytas nuo pradžios iki galo.

Pagal įprastą romanų kaltinimą, kad jų skaitymas daro ne tiek naudos, kiek žalos, ir kad jie neretai jauniems žmonėms gali būti laikomi nuodais ir užnuodijimu, būtų galima pamanyti, kad ir man jie padarė panašų poveikį; tačiau iškilmingai apie save pasakysiu, kad jie man nieko blogo nepadarė. Kiek jų beskaičiau, nuo viso jų skaitymo nepastebėjau nei tada, nei vėliau jokių blogų ir sau žalingų padarinių: nesugedo dėl jų mano mintys ir nesugadinta širdis, nebuvau jų sugundytas jokiems blogiems darbams ir neįtrauktas į ydas bei palaidą gyvenimą; priešingai, jų skaitymas atnešė man nesuskaičiuojamą naudą ir gėrį.

Mano protas prisipildė daugybės naujų žinių, ir tokių, kokių iki tol neturėjo, o širdis – švelnių ir kilnių jausmų, gebančių ne palenkti, o atgręžti mane nuo ydų ir blogų darbų, kuriems lengvai galėjau tapti pasiduodantis.

Žodžiu, niekaip negaliu jais skųstis ir kaltinti jų savo atžvilgiu žalingais padariniais, priešingai – už daug gero esu jiems labai dėkingas.

Galbūt taip atsitiko todėl, kad per ypatingą laimę nuo pat pradžios man į rankas pateko geriausios rūšies romanai, parašyti gerų ir garsių autorių, su skoniu, ir tokie, kuriuose dorybių ir gero elgesio grožis, o ydų ir blogo gyvenimo bjaurumas buvo pavaizduoti gyviausiomis ir žavinčiomis spalvomis; nes, iš pradžių jų prisiskaitęs, išmokau gero skonio romanams ir jau galėjau rinktis tarp blogų ir gerų, todėl juo mažiau vėliau galėjo mane sugadinti blogi, kartais man į rankas patekdavę, – juos lengviau galėjau niekinti ir nelaikyti vertais savo skaitymo. Ir daug, galbūt, prie to prisidėjo ir išankstinis mano širdies nusiteikimas bei būsena: nuo mažens ji turėjo daugiau polinkio į gera negu į bloga ir jau gerą pagrindą dorybės meilei.

Bet kaip ten bebūtų, minėtas romanų skaitymas man atnešė įvairiausios naudos. Svarbiausia iš jų galima laikyti tą, kad per gausų skaitymą tapau nepalyginamai išmanesnis ir tobulesnis vokiečių kalboje. Ne tik ištisi tūkstančiai žodžių ir posakių, kurių iki tol visiškai nežinojau, tapo man čia žinomi ir suprantami, prabėgomis ir be jokio mokymosi atmintinai, bet ir išmokau iš dalies skonio pačiame vokiečių veikalų stiliuje, pažinau jo malonumą ir grožį ir per visa tai nejučia pasirengiau lengvesniam supratimui ir mielesniam kitų, naudingesnių veikalų skaitymui. Antra ir ne mažiau svarbia nauda, gauta iš šio skaitymo, galima laikyti tą, kad, skaitydamas aprašomus nutikimus visose valstybėse ir visuose pasaulio kraštuose, nejučia kur kas artimiau susipažinau su jais visais, o ypač su žymiausiais pasaulio miestais. Sužinojau ir gavau pakankamą supratimą apie įvairius tautų papročius ir įpročius ir apie visa, kas visose valstybėse yra gera ir bloga, ir kaip žmonės vienoje ir kitoje valstybėje gyvena, ir kas pas juos ten įprasta. Tai man labai daug atstojo atskirą geografijos knygų skaitymą ir padarė mane šiuo požiūriu kur kas išmanesnį. Ne mažesnį supratimą gavau ir apie įvairių luomų žmonių gyvenimo būdą, pradedant žemės valdovais ir baigiant pačios žemiausios padėties žmonėmis. Pats kasdienis, pasaulietinis gyvenimas visais jo įvairiais pavidalais ir būklėmis ir apskritai visas pasaulis man tapo kur kas pažįstamesnis nei anksčiau, ir apie daug ką įgijau aiškesnį supratimą, apie ką iki tol turėjau tik silpną ir netobulą. O kas liečia mano širdį, tai nuo gausaus skaitymo ji prisipildė tokių švelnių ir ypatingų jausmų, kad aš aiškiai jutau savyje didelę permainą ir tarsi visai atgimusį save.

Ėmiau žiūrėti į visus pasaulio nutikimus ne kokiomis kitokiomis, o doresnėmis akimis, ir visa tai man įdiegė tam tikrą pasibjaurėjimą šiurkščiu ir bjauriu elgesiu bei draugavimu su ydingais žmonėmis ir vis labiau atitraukė nuo bendravimo su jais.

Pagaliau iš to kilo ta nauda, kad, kadangi visas laisvas laikas daugiausia buvo užimtas vien skaitymu, tai per tai ne tik niekada nebuvau dykinėjimo apimtas, bet ir neužsiėmiau, be tarnybos reikalų, jokiais kitais dalykais, kurie lengvai būtų galėję atitraukti mane nuo naudingų užsiėmimų ir nuvesti į kokias nors klaidas. O kas liečia linksmumą, kurį man teikė šis romanų skaitymas, tai nebežinau, su kuo jį palyginti ir kaip jums jį pavaizduoti. Užteks, jei pasakysiu, kad jis buvo nepaliaujamas ir toks didelis, kad iki šiol dar negaliu užmiršti anuometinio laiko ir to, koks jis man buvo malonus ir linksmas. Iki šiol dar prisimenu, kaip linksminausi ne tik skaitydamas, be jokio nuobodulio prasėdėdamas ilgus vakarus, bet mano galva buvo taip pripildyta perskaitytų apysakų ir nuotykių, kad ir per patį nuobodžiausią naktinį ėjimą iš kanceliarijos į butą jie neišeidavo man iš atminties, ir aš jais ir per šias nuobodžias keliones ne mažiau užsiimdavau mintimis ir linksmindavausi nei skaitydamas, ir todėl nejausdavau vargo ir apmaudo, susijusio su ėjimu purvinu ir slidžiu grindiniu.

Bet užteks apie tuometinį mano skaitymą, o reikia man papasakoti jums ir apie kitą užsiėmimą, kuriam laikinai atsidaviau ir kurio tikslas, nors ir buvo vien pasilinksminimas, vis dėlto taip pat nekaltas ir leistinas. Jis buvo ne kas kita, kaip šokimas, arba, tiksliau, šio meno mokymasis. Jūs neabejotinai tuo nustebsite ir palaikysite tai dalyku, visiškai nederančiu su kitu tuometiniu mano nusiteikimu, tačiau iš tiesų taip buvo, ir mane paskatino tai iš dalies nuo mažens turėtas polinkis į šį užsiėmimą, iš dalies kartais pas mūsų generolą rengiami baliai ir juose šokiai. Kiekvieną kartą, kai tik tekdavo juos matyti, žiūrėdavau į juos su žavėjimusi ir kiekvieną kartą viduje apmaudavau, kodėl pats negaliu juose dalyvauti. Bet žemas mano laipsnis, įgimtas drovumas ir nedrąsumas, o labiausiai pats mano nemokėjimas šokti neleido man net pagalvoti, kad kada nors galėčiau šiame pasilinksminime dalyvauti; nes nors vaikystėje ir pašokdavau, bet kadangi šio meno niekada nesimokiau, tai visi anuometiniai mano šokiai nieko nereiškė. O kadangi nuo to laiko man daugiau niekada nebeteko šokti, tai tada laikiau save tam visai negabiu, todėl ir tenkinausi vien žiūrėjimu, kaip kiti šoka, ir visų jų judesių bei posūkių įsidėmėjimu, kad, parėjus į butą, galėčiau nors savamoksliškai kiek nors šio meno pasimokyti. Tai iš tiesų laisvomis valandomis kartais darydavau ir, tananiuodamas menuetus {Niūniuodamas menuetus.}, mokiausi daryti pa ir kitus posūkius.

O kadangi šis menas nebuvo toks sudėtingas, kad nebūtų galima jo perimti, tai po kurio laiko taip jį įsisavinau, kad prireikus būčiau galėjęs išdrįsti šokti ir viešumoje, ir trūko man tik tinkamos progos.

Vos tik aš iki to priėjau, netikėtai atsirado ir trokštama proga. Tas pats vokietis, kuris supažindino mane su knygomis, parūpino man ir šią progą. Kartą, atėjęs pas mus į kanceliariją, jis pasakojo, kad jo kaimynystėje tą dieną bus žydų vestuvės, ir pasiūlė man, ar nenorėčiau pasmalsauti ir jų pažiūrėti.

– Labai būtų gerai, – tariau aš, – niekada dar jų nesu matęs. Bet kaip būtų galima tai padaryti?

– Jei jums malonu, – atsakė mano vokietis, – tai eikime kartu. Aš jus vakare ten nuvesiu; tik reikia kiek geriau apsirengti, nes vestuvės bus geros ir padorios.

– Gerai, – tariau aš, – bet ar nebus negražu, kad eisime be jokio kvietimo, savo valia?

– O ne, pone podporučiki! Pas mus toks paprotys, kad kai tik kas sumano kelti viešas ir kiek geresnes vestuves, tai ten laisvai gali ateiti kiekvienas padorus žmogus, o ypač jūs, ponai karininkai: jūs tam turite ypatingą teisę. Kiekvienas šeimininkas ne tik nepasakys jums nė vieno žodžio, bet dar laikys tai sau garbe; reikia tik pačiam padoriai elgtis ir nepradėti jokių įžūlumų, triukšmo, peštynių ir kitų nepadorių poelgių.

– O, kas dėl to, – tariau aš, – tai iš manęs nieko panašaus negali būti.

– Tai aš žinau ir esu tikras, – atsakė jis, – todėl ir siūlau jums. – Na, tai gerai! – tariau aš. – Nuveskite gi, prašau, mane tada ir patenkinkite mano smalsumą.

Taip susitaręs ir nuėjęs į butą pasitaisyti plaukų ir kiek geriau apsirengti, užėjau jo nurodytą valandą, ir kadangi jis jau manęs laukė, tai tuojau su juo išėjome į šias vestuves. Jau buvo visiška naktis, bet jis sakė, kad pas juos toks paprotys, kad vestuvės visada būna naktimis. Bet kaip aš nustebau, kai jis atvedė mane prie didžiulio mūrinio namo, apšviesto daugybe žiburių!

– Nejaugi čia tos vestuvės? – paklausiau.

– Būtent čia, – atsakė jis.

– Ką tu sakai! – prabilau mikčiodamas. – Ar nebus negražu, kad ateisime nekviesti; vestuvės, matyt, didžiulės?

– O ne! – tarė jis. – Eikite drąsiai ir nieko nebijokite. Štai aš eisiu pirma ir būsiu jūsų vedlys.

Tai pasakęs, jis nuėjo tiesiai į prieangį; aš nusekiau paskui jį. Vos įėjome į prieangį, kai mano ausis pritrenkė didžiulės muzikos garsai.

– Ba, ba, ba! – tariau aš. – Čia net ir muzika yra.

– O kaip jūs manėte? – atsakė jis. – Be muzikos pas mus būna tik prastuomenės vestuvės; o jei kiek nors geresnės, tai visada su muzika.

Tą pačią akimirką atsidarė durys, ir jis nusitempė mane paskui save. Salė buvo didžiulė, apšviesta daugybe žvakių ir pilna didžiulės daugybės abiejų lyčių žmonių.

Nustebau pamatęs, kad tarp jų visų nebuvo nė vieno žmogaus iš pačios prastuomenės, bet visi žmonės buvo padoriai apsirengę ir laikėsi visokio padorumo. Vieni jų sėdėjo pasieniais ant kėdžių, kiti vaikštinėjo ir kalbėjosi tarpusavyje; o dar kiti, ir jų buvo daugiausia, stovėjo būreliais ir žiūrėjo į salės viduryje keliomis poromis dailiai šokančius menuetą. Visi, kurie mus sutikdavo, mums pasitraukdavo ir rodė mums visokį mandagumą ir pagarbą. Visa tai savo netikėtumu mane be galo pritrenkė.

– Ką tu čia, broleli, – tyliai sakiau savo bičiuliui, – kurgi tu mane atvedei? Tai visai nepanašu į vestuves, tai tikras balius!

– O kaip jūs manėte? – tarė jis. – Pas mus visada taip būna.

– Bet susimylėk, – toliau jo klausinėjau, – pasakyk gi man, kur jaunikis ir nuotaka, kada jie bus tuokiami ir kada vyks jų vestuvių apeigos?

– O, pone podporučiki, – atsakė jis, – jie jau seniai, dar šiandien vidurdienį ir kitoje vietoje, sutuokti, ir mums kas iš to, o čia tik vestuvių balius. Tuokiasi jie savo namuose, ir tada dalyvauja vien artimieji.

– O šitas namas argi ne šeimininko? – paklausiau nustebęs.

– Ak, ne, – atsakė jis, – šis namas miesto ir viešas, ir norintieji kelti vestuvių balius jį tik išsinuomoja vakarui ir sumoka už tai rotušei beveik niekniekį.

– Štai, pone, – tariau, vis labiau stebėdamasis, – šis jūsų paprotys labai geras, ir todėl vestuvės šeimininkui nedaug kainuoja.

– Žinoma, nedaug, – atsakė jis, – nes visos išlaidos yra žvakių pirkimas ir nedidelės pinigų sumos sumokėjimas muzikantams, o šiaip čia nebūna nei vakarienių, nei vaišių, be to, už muzikos grojimą daugiau moka patys šokėjai.

– Kaip tai? – paklausiau, nustebęs dar labiau.

– O štai, – tarė jis, – tai pamatysite patys. Tegu tik pasibaigia menuetas, ir tada, jei kam užsinorės ypatingai ką nors pašokti, jis liepia muzikantams tai groti ir už šią privilegiją duoda jiems niekniekį, kelis grašius pinigų, tai jie ir užtraukia, ir groja tol, kol jam norisi.

– Štai tai įdomybė! – tariau aš. – Bet, prašau, pasakykite man, kokie gi žmonės čia šoka, ir visi, kurie čia yra?

– Visokio rango ir luomo, – atsakė jis, – išskyrus tik pačią prastuomenę: yra čia miestiečių, yra gerų amatininkų, yra dvasininkų, yra ir gerų pirklių su žmonomis ir dukterimis; o iš jaunų ir šių šokančių vyrų yra daugybė vietos universitete studijuojančių studentų, ir tarp jų – gerų bajorų vaikų. O ankstesniais laikais čia ateidavo ir daugybė mūsų ponų karininkų, ir jie būdavo geriausi šokėjai. Žodžiu, čia yra visokio plauko žmonių, nes kiekvienam leidžiama lankyti šias puotas, ir dar su ta sąlyga, kad jei kas nenori būti atpažintas, gali ateiti su kauke ir kaukių baliaus drabužiais.

– Bet susimylėk! – toliau jo klausinėjau. – Jei čia būna visokio plauko žmonių, ir pažįstamų, ir nepažįstamų, ar nelengva čia kilti visokiausiems dalykams, pavyzdžiui, kivirčams, triukšmui, nedorybėms ir panašiai?

– Ak, ne! – atsakė jis. – Pas mus to niekada nebūna, ir būti negali. Mūsų policija labai griežtai prižiūri, kad nieko panašaus šiuose susiėjimuose nevyktų. Saugok Viešpatie, jei kam šautų į galvą ką nors nepadoraus ir netinkamo sumanyti – tuojau paims už parankių, išves su gėda laukan ir išstums pro duris, kad ir kas jis būtų.

– Tai, tiesą sakant, labai gerai! – tariau aš. – Bet, prašau, jūs man sakėte, kad tai žydų vestuvės; tai kodėl gi aš čia žydų nematau?

– O kaipgi nematyti, – atsakė jis, – argi jūs jų nepastebėjote? Jų, tiesa, nedaug, tačiau jie yra: štai įsidėmėkite tuos, kurių barzdos ne visai nuskustos, o palikta siaura juostelė ant žandikaulių, apkirpta žirklėmis: tai vis žydai, ir juos tik iš to vieno galima atpažinti; o šiaip jie taip pat apsirengę kaip ir kiti, nes čia būna tik geriausi ir turtingiausi iš jų.

– O jų moterys? – paklausiau toliau.

– O šių, – tarė jis, – jau niekuo nuo kitų neatskirsi: jos taip pat gražiai rengiasi kaip ir kitos. Štai pažiūrėkite, ar atpažinsite tarp šių šokančiųjų pačią nuotaką?

– Ne, – tariau, peržiūrėjęs visas kitas, – visos jos, rodos, apsirengusios vienodai ir visos labai dailiai.

– Štai ji, – tarė jis, rodydamas į nuotaką, – ją galima atskirti tik iš to, kad ji visa baltais drabužiais ir kad jos galva papuošta gėlėmis. O štai tai – jos jaunikis, – tarė jis, rodydamas į jauną ir dailų vaikiną.

Žiūrėjau tada su ypatingu smalsumu į šiuos jaunavedžius ir negalėjau atsistebėti visu jų elgesiu, kuris buvo toks padorus, kad niekaip nebūčiau pamanęs, jog tai žydai, jei man to nebūtų pasakę. Pagaliau paklausiau savo bičiulio:

– Bet kurgi pats šeimininkas? Prašau, parodykite man jį.

– Dievas jį žino, – atsakė jis man, – aš jo nepažįstu, ir ar jis čia, ar ne, tikrai nežinau, ir kam gi apie jį žinoti? Jis čia toks pat svečias kaip ir visi kiti, ir kaip jis niekuo nesirūpina, taip ir juo niekas nesirūpina.

– Štai juokinga ir nuostabu, – tariau aš, – bet, teisybę sakant, juo geriau ir laisviau.

Kaip tik tuo metu pasibaigė tas polonezas, kurį tada šoko po menueto.

– Na, o kas dabar bus? – tariau aš.

– Turbūt kontradansas! – atsakė mano bičiulis, ir jis savo nuomone neapsiriko.

Staiga išgirdome vieno jauno žmogaus balsą, šaukiantį muzikantams, kad grotų „režuisansą“ {Prancūziškai – tiesiogiai linksmybė, šventė.}, ir paduodantį jiems kiek pinigų. Vos jis tai ištarė, kai visoje salėje nuskambėjo aidas, daugybė balsų ėmė kartoti:

– Režuisansas! Režuisansas!

Ir visi jaunuoliai ėmė ieškotis porininkių ir, kviesdami jaunas moteris, rikiuotis {Stotis į eilę, lygiuotis.} į dvi linijas. Kadangi šio kontradanso pavadinimas man buvo gana gerai žinomas, nes mačiau, kaip jį keletą kartų šoko generolo baliuose, ir jis man taip patiko, kad ir melodiją, ir figūrą tvirtai išmokau, tai užsidegiau tada noru jį šokti.

„Ech, – galvojau, – pabandyčiau jį pašokti! Gal ir nesuklysiu; figūra man pažįstama.“

Bet mano nedrąsumas buvo toks didelis, kad niekaip nebūčiau išdrįsęs, jei mano bičiulis, pastebėjęs, kad degu noru, tik nedrįstu, nebūtų man pasakęs:

Vokietis. – Na, pone podporučiki, ar nepanorėsite jiems draugijos palaikyti?

Aš. – Dievas žino! Niekada dar šio kontradanso nesu šokęs! Tiesa, figūra man pažįstama, bet bijau susimaišyti ir susipainioti.

Vokietis. – O, pone podporučiki, leiskitės, gal ir nesusipainiosite; o jei ir susimaišytumėte, bėda nedidelė, čia žmonės nekilmingi, jums tai atleis. Atsistokite tik paskutinėje poroje, tai kol ateis jūsų eilė, ir perprasite.

Aš. – Tai eiti?

Vokietis. – Eikite, pone, nieko nebijodamas.

Aš. – Bet kur gi man moterį paimti? Nė vienos nepažįstu.

Vokietis. – Kas iš to! Imkite bet kurią, nė viena jums neatsakys, bet dar laikys sau garbe su jumis šokti, jei tik moka.

Vos jis tai ištarė, pamatėme vieną jauną ir dailią merginą, bėgiojančią po visą salę ir ieškančią sau porininko, ir tada mano palydovas man tarė:

– Na štai, ko gi geriau, pati ieško, eikite ir kreipkitės į ją.

Vos sukaupiau dvasios tam išdrįsti. Priėjau prie jos kaip tik tuo metu, kai ji ėjo pro mus, ir jai tariau:

– Ponia! Turbūt jums trūksta poros? Ar nenorėtumėte su manimi?

– Mielai, – atsakė man mergina, aiškiai apsidžiaugusi mano kvietimu. Ji padavė man ranką ir tuojau jau vedėsi stotis tarp porų.

– Ponia, – tariau, kiek ją sulaikęs, – ar ne geriau kiek toliau, nes, prisipažinsiu jums, šio šokio dar nesu šokęs, nebent jūs mane taisysite.

– O, pone, labai mielai, – atsakė ji ir tuojau nuėjo stotis ten, kur man norėjosi.

Širdis manyje suvirpėjo, kai tik atsistojau į eilę, o tos minutės, kurias turėjau laukti, kol ateis mano eilė, man buvo pačios kankinamiausios.

Visa mano dvasia buvo didžiausiame sumišime, ir stovėjau nei gyvas, nei miręs, tarsi laukdamas nežinia ko. Bet pagaliau mano likimas išsisprendė. Mane pagavo, nusitempė ir privertė taip pat bėgioti, šokinėti ir suktis, ir ši minutė išsprendė visas mano abejones ir nepasitikėjimą savimi. Iššokau visą kontradansą be menkiausios klaidos ir taip tvarkingai, kad mano bičiulis negalėjo manęs atsigirti. Ir nuo to laiko jam jau nebereikėjo raginti manęs šokti: man buvo reikalinga ir sunki tik pirmoji minutė, o kai jau kartą išdrįsau, tai beveik nebebuvo man sustojimo. Nepraleidau nė vieno šokio, kurio nebūčiau šokęs kartu su kitais, ir taip įsismaginau, kad mano bičiulis tuo jau beveik ir nebesidžiaugė, o, atsisėdęs kampe, tik į mane pažvelgdavo. Labiausiai man patiko tai, kad visos moterys su ypatingu noru su manimi šoko ir ne tik nesijuokė, jei kartais nepažįstamuose man dar kontradansuose iš pradžių suklysdavau, bet kiekviena su malonumu man sakydavo, kur eiti ir ką daryti.

Žodžiu, šis vakaras man buvo pats maloniausias gyvenime. Nepastebėjau, kaip jis praėjo, ir taip įsišokau, kad mano bičiulis galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:

– Jau pirma valanda, pone podporučiki! Ar ne metas mums eiti namo? Jaunieji jau seniai išėjo ir pasišalino, ir greitai visi išsiskirstys.

Tik tada susivokiau, kad užlaikiau šį gerą žmogų. Atsiprašinėjau jo tūkstantį kartų ir dėkojau, kad jis tiek dėl manęs vargo, ir, čiupęs skrybėlę, tuojau išėjau su juo.

Tuo tada baigėsi šis nutikimas, o tuo baigsiu ir savo laišką ir vėl jums pasakysiu, kad esu ir taip toliau.

70-as laiškas

Mielas bičiuli! Taip linksmai praleistas vakaras suteikė man tiek malonumo, ir šokiai man taip patiko, kad jie neišėjo man iš minčių visą kelią, kol grįžau tada į butą. Atsisveikindamas dar kartą padėkojau savo bičiuliui ir buvau jo paslauga be galo patenkintas. O šokti taip įsismaginau, kad eidamas toliau ne kartą pats sau sakiau: „Na, jei dar kartą ar du man taip pat tektų pašokti, tai ir eičiau sau, ir galėčiau drąsiai šokti ir paties generolo baliuose.“ Šis mano noras išsipildė anksčiau, nei galvojau ir tikėjausi. Minėtasis mano bičiulis vokietis, vos kitą dieną mane išvydęs, nusijuokė ir tarė:

„Na, pone podporučiki, jūs mėgėjai šokti, tikras mėgėjas! Aš to ir nežinojau, o jei būčiau žinojęs, seniai būčiau jums parūpinęs tokią progą. Ar nenorėtumėte dar taip pat šokiais pasilinksminti? Poryt vėl bus vestuvės.“

– Ką jūs sakote! – sušukau. – Nejaugi vėl tokios pat? – Ne tik tokios pat, bet dar geresnės! Štai čia visai netoli, Altštato miesto rūmuose, ir vesis vienas pasiturintis pirklys. Ir jei pageidaujate, aš jus ir ten nuvesiu, tik su ta sąlyga, kad man nereikėtų ten sėdėti taip ilgai kaip vakar, o būtų laisva iš ten išeiti, kada panorėsiu.

– Ak, mielas drauge, tuo mane be galo įpareigosi! O kas dėl jūsų, tai eikite sau, kada norite, aš galiu ir vienas likti. – „Labai gerai, – tarė jis, – nuvesiu jus ir ten; bet ką čia kalbėti, kad tik jums būtų noro šokti. Kiekvieną kartą jums pasakysiu, kai tik sužinosiu, kad kur nors bus vestuvės. Pas mus jos dabartiniu rudens metu būna labai dažnai, ir jūs galite visose jose būti, jei tik norite.“ – Tėveli tu mano, – sušukau, – tu mane, Dievaž, taip įpareigoji, kad tikrai nežinau, kuo ir kaip tau už tai atsidėkoti!

Ponas Pikartas (nes taip jis vadinosi) iš tiesų laikėsi savo žodžio.

Jis nuvedė mane ir į šias vestuves, kurios iš tiesų buvo nepalyginamai geresnės ir visu kuo pranašesnės už pirmąsias: ne tik namas, kuriame jos vyko, buvo kur kas didesnis, bet ir susirinkimas gausesnis, ir sudarė jį kur kas geresni ir žymesni žmonės.

Man ir čia buvo nepaprastai linksma; kadangi jau buvau drąsesnis, tuojau įsitraukiau į šokius ir šokau iki maždaug trečios valandos, taip kad iš nuovargio vos parėjau namo ir likusią nakties dalį miegojau kaip užmuštas. O vos praėjus kelioms dienoms, didžiam mano malonumui, per poną Pikartą ir trečią kartą gavau progą taip pat beveik visą naktį prašokti vestuvėse.

Per šį trigubą ir ilgą šokimo pratimąsi taip jau įgudau ir išsilavinau šokiuose, kad visi tada Karaliaučiuje šokami įvairiausi šokiai man tapo labai pažįstami, ir aš galėjau visus juos šokti be vargo ir be klaidų; o šis su tokiu mažu vargu įgytas naujas menas man tada labai pravertė.

Nes vos tik mūsų kariuomenė grįžo iš žygio prie Vyslos upės ir įsikūrė čia kantoninėse kvartirose, mūsų miestas prisipildė daugybės visokių iš kariuomenės atvykstančių žmonių. Iš visų pulkų buvo atsiųsta komandų ir karininkų įvairiems daiktams ir pirkiniams. Daugybė kitų atvykdavo savo reikalais ir gyvendavo čia po kurį laiką, ir tarp jų buvo daug generolų, brigadininkų ir kitų žymių žmonių. O kas liečia daugelio kilmingų asmenų važinėjimą per mūsų miestą, iš dalies iš kariuomenės į Peterburgą, iš dalies iš ten į kariuomenę, tai jis buvo beveik nepaliaujamas; ir kadangi jie visi paprastai mūsų mieste sustodavo kelioms dienoms, tai nuo viso to, taip pat ir nuo Prūsijos bajorijos suvažiavimo iš apskričių žiemai į miestą, visas mūsų miestas tarsi atgijo; o visa tai ir davė progą mūsų generolui, ir be to mėgstančiam prabangų ir linksmą gyvenimą, parodyti save šia proga visu savo spindesiu. Jis nepraleisdavo nė vieno pravažiuojančio žymaus asmens, kurio nebūtų geriausiu būdu pas save pavaišinęs. O kas liečia atvykstančius pas mus ir po kelias savaites mieste gyvenusius generolus, tai visi jie beveik nuolat pas jį buvodavo. Nebuvo dienos, kad jie jo neaplankytų ir nebūtų jo visaip vaišinami ir linksminami; nuolat pas jį vykdavo gausūs susirinkimai ir pietūs. O kadangi prie to prisidėjo ir tai, kad jis su visa mieste esančia Prūsijos bajorija jau visiškai susipažino ir įgijo jos meilę ir pagarbą, o be viso to mūsų generolas, nepaisant savo pagyvenusio amžiaus, dar nebuvo atpratęs nuo savo jaunystės įpročių ir nuo ypatingo polinkio į meilės intrigas, ir atsitiko taip, kad jis čia ypač užsidegė aistra vienai Prūsijos grafienei iš Keyserlingų giminės, tai visa tai ir skatino jį sugalvoti ir išrasti visų galimiausių rūšių pasilinksminimus, todėl nebuvo nė vienos šventės ir iškilmingos dienos, kurią jis nebūtų surengęs visiems žymiausiems žmonėms pas save prašmatnios puotos, o po to gausaus baliaus.

Nepravažiavo per mūsų miestą nė vienas iš kilmingų žmonių, kuriam jis taip pat nebūtų surengęs puotelės.

Bet ir tuo jis dar nepasitenkino; kadangi minėtoji jo aistra grafienei Keyserling augo iš valandos į valandą ir skatino jį ieškoti kuo dažnesnių progų su ja pasimatyti, tai greitai priėjo iki to, kad, be visų švenčių, kiekvieną savaitę buvo nustatytos ypatingos dienos, kuriomis vykdavo suvažiavimai ir susirinkimai arba pas jį, arba kituose žymiausiuose namuose. Taigi beveik kiekvieną dieną arba pas jį būdavo svečių, arba jis pats svečiuose. Bet kadangi niekas kitas negalėjo gyventi taip prabangiai ir išlaidžiai kaip jis, tai jis, pirmiau už kitus, įvedė tvarką, kad kiekvieną savaitę pas jį, be įprastų suvažiavimų kortoms lošti, vieną dieną būtų ir visuotinis susirinkimas bei balius, paprastai trukdavęs didesnę nakties dalį. Žodžiu, mūsų miestas tapo malonumų ir linksmybių buveine ir, tuometinio karo ginklų triukšmo vidury, vienintele vieta, kurioje buvo galima rasti progą pasilinksminti ir maloniai praleisti laiką; o pasklidęs apie tai gandas traukė daugybę žmonių tiek iš kariuomenės, tiek iš visų kitų vietų, ir visi jaunuoliai veržėsi ten tarsi į kokį linksmybių centrą.

Esant tokioms aplinkybėms, spręskite, koks turėjo būti mano malonumas, kai aš, gyvendamas prie šio generolo ir minėtu būdu įgijęs skonį šokiams, galėjau kiekvieną savaitę vieną, o kartais ir kelis kartus ne tik gėrėtis jais baliuose, bet ir pats juose dalyvauti. Nes kiek iš pradžių negalėjau puoselėti vilties, kad kada nors galėsiu juose dalyvauti, tačiau netrukus priėjo iki to, kad mane patį ėmė ieškoti ir prie to versti. Pas mus buvo atvežtas mūsiškių paskutiniame mūšyje paimtas į nelaisvę Prūsijos karaliaus flygeladjutantas grafas Schwerinas. Kadangi jis buvo labai kilmingos giminės, be to, vaikinas jaunas, žvalus, mitrus, vikrus ir tikras gražuolis bei protingas, o be to, iki tol buvo karaliaus malonėje, tai ne tik nebuvo laikomas pas mus uždarytas, bet ir visi jam rodė didžiausią pagarbą. Jis gyveno pas mus visai laisvai ir turėjo tik dėl vardo du prievaizdus, tokius pat jaunus vaikinus, tokius pat mitrus, vikrius ir gražuolius. Vienas jų buvo tas pats Grigorijus Grigorjevičius Orlovas, kuris vėliau buvo toks garsus ir vaidino didelį vaidmenį pasaulyje, o kitas – jo pusbrolis, ponas Zinovjevas. Abu jie tada dar buvo patys žemiausi armijos karininkai, ne daugiau kaip poručikai, ir abu nuolat gyveno prie grafo Schwerino viename bute ir ne tiek jį prižiūrėjo, kiek darė jam draugiją.

Šie trys vyrukai buvo tada pas mus pirmieji ir geriausi šokėjai baliuose ir tiek savo grožiu, tiek dabitiškumu ir geru elgesiu traukė visų žvilgsnius.

Švelnus ir ypač malonus jų elgesys pelnė jiems mūsų visų nuoširdžią pagarbą ir meilę; bet niekas tuo taip nepasižymėjo kaip minėtasis ponas Orlovas. Jis ir tada visame savo būde turėjo tiek gera ir patrauklaus, kad niekas negalėjo jo nemylėti. Man jis buvo nepaprastai švelnus ir palankus; kadangi jų butas buvo priešais pačią pilį ir jam beveik kasdien tekdavo užeiti pas mus į kanceliariją raportuoti generolui, tai greitai turėjome progą susipažinti ir vienas kitą pamilti. Žodžiu, per trumpą laiką jis mane pamilo kaip tikrą brolį ir niekada nepraleisdavo, išvydęs mane, nesušukęs: „Ak, Bolotenka, mano drauge! (nes taip jis mane paprastai vadindavo) sveikas, balandėli!“ ir neišbučiavęs manęs kaip artimo.

Tokia šio žmogaus meilė ir nuolatinis švelnumas man galiausiai suteikė tą naudą, kad galėjau dalyvauti visuose pas mūsų generolą vykstančiuose pasilinksminimuose. Jau minėjau, kad jis buvo vienas geriausių mūsų ir pirmųjų šokėjų ir tarsi baliaus siela. Nes vos tik senieji atidarydavo balių ir, pašokę kelis menuetus ir polonezus, susėsdavo prie kortų, šie ponai, generolo prašymu, turėdavo pradėti su jaunomis damomis ir merginomis kontradansus ir palaikyti baliaus linksmumą visą laiką, kol jis tęsėsi; tačiau tai padaryti jiems nebuvo taip lengva, kaip jis iš pradžių manė. Iškilo viena aplinkybė, kuri jiems tame labai trukdė, būtent: jaunų damų ir merginų pas mus visada būdavo didžiausia daugybė, o jaunų vyrų, galinčių šokti kontradansus ir, kaip sakoma, leistis į visas puses, be jų, taip mažai, kad jie kartais negalėdavo surinkti šešių ar septynių porų. Nes nors jiems draugiją palaikydavo ir atvykę iš kariuomenės, pasitaikantys šiuose baliuose, ir neretai net iš pačių generolų tie, kurie buvo jaunesni, kaip, pavyzdžiui, grafas Piotras Ivanovičius Paninas ir ponas Villebois bei kai kurie kiti; bet kadangi jie ne visada pasitaikydavo ir negalėjo jiems nuolat draugauti ir su jais leistis į visas puses, tai jiems buvo tikras vargas, ir jie nežinojo, ką daryti. Iš pradžių jie kaip nors kurį laiką verstėsi; bet kai baliai pas generolą tapo labai dažni ir jiems galiausiai įgriso draugų stoka, tai jie ėmė ieškoti tarp visų tada Karaliaučiuje buvusių jaunų ir tam tinkamų karininkų ir visaip juos lenkti bei kalbinti ateiti į šiuos balius.

Šia proga ponas Orlovas pirmiau už visus atkreipė dėmesį į mane. Jis tuojau ėmė mane prie to kalbinti, ir kiek aš besiteisinau savo nemokėjimu ir tuo, kad nedrįstu prieš generolą ir nežinau, ar jam bus malonu, niekas nepadėjo.

Per pirmąjį po to įvykusį balių jis kreipėsi į generolą: „Na, jūsų ekscelencija, – tarė jis jam, – jūsų valia, šokti nėra su kuo. Ar nepanorėtumėte paliepti štai ponui Bolotovui? Jis galėtų jums padėti.“ – „Prašom, mano siela! – tarė generolas. – Labai mielai; bet ar jis tik moka?“ – „Manau, kad moka, – tarė Orlovas, – o jei ir nemokėtų, tai mes jį tuojau išmokysime, kad tik figūrą mums darytų; tik malonėkite paliepti, nes pats be jūsų paliepimo jis nedrįsta.“ – „O kodėl gi ne!“ – atsakė generolas ir tuojau priėjo prie manęs ir maloniausiu būdu tarė: „Drauge tu mano! Jei tik gali, tai prašom šok sau, ko tau manęs baimintis; tuo man dar didelį malonumą padarysi.“ To man pakako; kadangi to seniai troško mano siela, tai tą pačią akimirką nuskridau su ponu Orlovu ir leidausi į visas puses.

Jis nustebo mano mokėjimu ir negalėjo manęs už tai atsigirti; o ir pats generolas, pamatęs, kad šoku padoriai ir greta jų taip pat gerai šokinėju ir sukuosi, buvo tuo toks patenkintas, kad, priėjęs prie manęs ir patapšnojęs per petį, tarė: „Bravo! Bravo, mano drauge! Prašau, šok ir ateik čia kiekvieną kartą, kai tik pas mane bus balius!“

Nuo to laiko jau nepraleisdavau nė vieno baliaus, o ateidamas į juos visada šokdavau iki pat jų pabaigos, ir vienas Dievas žino, kokį didelį ir gausų malonumą dėl to jutau. Tiesa, iš pradžių man buvo kiek sunkoka priprasti: niekada nedalyvavęs tokiose kilmingose draugijose ir matydamas save tada priverstą šokti ir net šokinėti ir suktis su pačiomis princesėmis, grafienėmis ir baronienėmis ir neretai stovėti vienoje eilėje su pačiais mūsų generolais su juostomis ir ordinais, o ypač su anksčiau man tokiu baisiu ponu Villebois, kartais jaučiau didžiausią sumišimą, ir širdis man buvo labai nerami; bet prie ko gi negalima priprasti? Vos kiek apsipratęs, jau niekas manęs nebejaudino, ir su jais visais šokdavau su tokiu pat malonumu kaip ir su sau lygiais; o tai labai daug padėjo, kad vėlesniais savo gyvenimo metais visada jau drąsiau elgdavausi su kilmingais žmonėmis nei iki to laiko. O mano įprotis šokti ir tuo jaučiamas malonumas buvo toks didelis, kad, kad ir kokie dažni pas mus buvo šie baliai, aš tuo toli gražu nepasitenkinau, bet nepraleisdavau ir mieste beveik nė vienų vestuvių, kuriose nebūčiau pabuvęs ir taip pat pašokęs. Bet į šias jau eidavau ne vienas, o su keliais kitais karininkais, su kuriais susipažinau generolo šokių proga, ir jos mums buvo dar malonesnės už pačius balius, labiausiai todėl, kad ten jau buvome pirmieji šokėjai ir naudojomės didesne laisve nei baliuose, dėl kurios priežasties neretai su mumis į jas draugijos dėlei eidavo ir pats Orlovas.

Tokiais tai pasilinksminimais praleidome tada visą rudenį; o vos tik atėjo žiema, mūsų generolas suteikė mums naują malonumą.

Jis išsikvietė iš Berlyno visą komediantų trupę, ir kadangi mūsų mieste buvo jau paruoštas ir dailus mūrinis teatras, tai pas mus prasidėjo teatro vaidinimai. Šie reginiai man buvo dar visai nauji ir neįprasti, ir kadangi komediantai vaidino gana gerai, tai labai greitai įgijau ir jiems skonį, ir jie man taip patiko, kad linksminausi jais dar labiau nei visu kitu ir nepraleisdavau nė vieno teatro reginio, kad jame nebūčiau, o tai man buvo juo patogiau daryti, kad jie man nieko nekainavo. Kadangi teatro laikytojui reikėjo mūsų kanceliarijos, o tiesą sakant – būtent manęs, tai jis iš mandagumo nuo pat pradžios padovanojo man vadinamąjį freibilietą, arba suteikė privilegiją visada eiti nemokamai.

Negaliu nupasakoti, kiek daugybei ir nesuskaičiuojamoms linksmybėms man davė progą šie teatro reginiai. Dažnos teatro vaidinimų permainos, mano niekada nematytos komedijos, prologai ir tragedijos savo naujumu mane be galo žavėjo. Žiūrėdavau į juos ne tik su didžiausiu godumu, bet ir su įmanomu įsidėmėjimu; ir iš visų žiūrovų tikriausiai labai nedaugelis juos taip dėmesingai sekė kaip aš. Kiekvieną kartą, kai tik tekdavo būti teatre, visa mano galva būdavo pilna to, kas matyta ir girdėta, ir tuo užsiimdavau visą likusį vakarą.

Bet ir viso to dar buvo negana; mūsų generolas, mūsų linksmybėms patobulinti ir savo prabangiam bei puošniam gyvenimui suteikti daugiau spindesio, netrukus po to įvedė pas save ir kaukių balius. Šios rūšies pasilinksminimai man taip pat buvo visai nauji ir niekada iki tol nematyti, todėl galėjo mane džiuginti ne mažiau kaip ir kiti. Bet iš pradžių negalėjau juose dalyvauti. Iš pradžių jie prasidėjo nedideli ir, taip sakant, kambariniai, gubernatoriaus pokojuose; ir kadangi ne visi vietos bajorai turėjo kaukių baliaus drabužių, tai į juos susirinkdavo tik nedaugelis jų. Tačiau tai truko neilgai. Vos tik pasklido gandas ir kalbos, kad generolas, nepasitenkindamas privačiais kaukių baliais, ketina rengti didelius ir visuotinius operos namuose ir leisti visiems juose dalyvauti, kaip visiems apsisuko galvos ir visi ėmė siūdintis kaukių baliaus drabužius. Tuojau buvo privežta daugybė kaukių, ir visiems, panorusiems juose dalyvauti, ėmė rastis įvairiausių sumanymų. Negaliu nupasakoti, koks stulbinantis man buvo pirmasis toks reginys didžiojoje teatro salėje. Keli šimtai įvairių kaukių, kurių viena už kitą buvo keistesnė ir nuostabesnė, staiga pasirodžiusios mano akims, taip jas sujaukė, kad nežinojau, į kurią pirmiau žiūrėti ir kuria labiau gėrėtis. Bet nė viena kaukė neatrodė tokia graži ir žavinga kaip arabų vergų, kurios drabužiais buvo apsirengę Orlovas su Zinovjevu. Drabužiai buvo pasiūti iš juodo aksomo, sujuosti rožinėmis taftos juostomis; čalma papuošta karoliais ir kitais papuošalais, ir jie abu, vienodai apsirengę, buvo sukaustyti iš skardos padarytomis grandinėmis.

Kadangi jie abu buvo aukšti ir vienodo ūgio ir abu turėjo puikų liemenį, tai neįmanoma nupasakoti, kokį gražų vaizdą jie sudarė ir kaip patraukė į save visų žvilgsnius. O iš ponių geriausiai tada atrodė Holstein-Becko princesė.

Ji buvo ypač susidraugavusi su jaunuoju grafu Schwerinu ir buvo tada apsirengusi jam poros ir tikrai dabitiškai. Bet be šių, daugelis kitų išsiskyrė tiek turtingumu, tiek savitumu savo kaukių baliaus drabužių.

Šį kartą buvau tarp žiūrovų: ir šis pasilinksminimas man taip patiko, kad graužiausi, jog nepasidariau, kitų pavyzdžiu, taip pat kaukių baliaus drabužių. Todėl vos sužinojęs, kad netrukus bus kitas, dar gausesnis kaukių balius, jau nebebuvau toks kvailas ir pasidariau sau puikų ispanišką kostiumą. Šis kaukių balius buvo dar geresnis ir nepalyginamai gausesnis už pirmąjį. Atrodė, kad visiems Karaliaučiaus gyventojams apsisuko galvos ir kad jie visi panoro jame dalyvauti ir pralenkti vienas kitą ypatingų kaukių ir papuošalų sumanymais. Kokių tik kaukių ir kokių nuostabių reginių jame nebuvo! Buvo čia ne tik įvairios vadinamosios kadrilės; buvo ne tik kaukės, vaizduojančios įvairias laukines ir europines senąsias bei naujas tautas; buvo ne tik kaukės, vaizduojančios įvairius meistrus ir amatininkus, pavyzdžiui, malūnininkus, kaminkrėčius, kalvius ir kitus panašius, bet net ir patys negyvi daiktai, pavyzdžiui, spintos, piramidės ir kiti panašūs, turėjo įgauti gyvą pavidalą ir vaikščioti tarp žmonių. Neįmanoma nupasakoti, kaip iš pradžių mus nustebino šios judančios ir čia pat tarp žmonių vaikštinėjančios spintos ir piramidės, nes jų viduje pasislėpusių žmonių visai nebuvo matyti. Bet paskui negalėjome tuo atsijuokti. Žodžiu, šis kaukių balius buvo pats prašmatniausias ir turėjo visas geriausių kaukių balių savybes. Praleidome jame beveik visą naktį didžiausiame malonume ir šokome iki nuovargio. Ponas Orlovas šį kartą buvo apsirengęs senovės Romos senatorių drabužiais, kurie jam taip tiko, kad mes, gėrėdamiesi, jam kelis kartus sakėme: „Tik tau, broleli, ir būti dideliu bajoru ir ponu; jokie drabužiai tau taip netinka kaip šie.“ Taip mes jam sakėme, nežinodami, kad tai jam iš tiesų ir atsitiks ir kad mes jam tai tarsi išpranašavome.

Tokiais tai įvairiausiais ir labai dažnais pasilinksminimais praleidome visą tuometinę žiemą, ir niekada jų pas mus nebuvo tiek daug kaip apie 1759 metų pradžią, arba per Kalėdų šventes. Per visas šias dvi savaites kiekvieną dieną pas mus būdavo kas nors nauja, tai yra arba balius, arba kaukių balius, arba teatras, arba šiaip susirinkimas ir taip toliau. O prie viso to prisidėjo dar vienas linksmas mums ir taip pat naujas reginys. Karaliaučiuje, kaip ir daugelyje kitų Europos vokiečių miestų, kasmet apie Kalėdas būna dar viena, vadinamoji Kristaus mugė.

Ji prasideda Kūčių vakarą ir tęsiasi visą savaitę, o ypatinga tuo, kad prekiaujama ne dienomis, o tik vakarais ir naktį, prie žiburių.

Visa nedidelė ir anksčiau minėta aikštė Altštate užgriozdinama krautuvėlėmis, išpuoštomis įvairiomis prekėmis ir apšviestomis daugybe žvakių ir žibintų; ir kadangi daugiausia prekiaujama variniais indais ir saldainiais, tai žiburių spindesys, atšokantis drauge nuo švarių varinių ir alavinių indų, iškabintų visur ir sustatytų visose krautuvių lentynose, sudaro gana malonų reginį.

Visas miestas laukia šios mugės tarsi kokios ypatingos šventės, ir vos tik ateina Kristaus Gimimo šventės išvakarės, visi geriausi miestiečiai su visomis savo šeimomis ir mažamečiais vaikais suvažiuoja ir visą vakarą vaikštinėja tarp šių krautuvėlių eilių. Jie turi paprotį šį vakarą pirkti savo mažamečiams vaikams saldainių, žaislų ir kitų smulkių dovanų ir nešti bei vežti tokių pat namie likusiems. O tai ir yra priežastis, kad visi maži vaikai pas juos šios dienos laukia su didžiausiu nekantrumu ir jau iš anksto džiaugiasi būsimomis dovanomis, kurias jie vadina Kristumi.

Mes taip pat nepraleidome progos laisvais vakarais lankyti šią mugę ir dalyvauti visuotiniame džiaugsme; o šiuose užsiėmimuose mus ir užklupo 1759 metai.

Bet kadangi mano laiškas jau pasiekė įprastą savo dydį, tai, jį baigdamas, pasakysiu, kad esu jūsų ir taip toliau.

71-as laiškas

Mielas bičiuli! Tuo metu, kai mes minėtu būdu leidome visą žiemą Karaliaučiuje nesuskaičiuojamuose malonumuose ir pasilinksminimuose. Mūsų kariuomenė stovėjo kantoninėse kvartirose, išsidėsčiusi jose palei Vyslos upę ir artimiausiose jai vietovėse bei gyvenvietėse; ir kadangi jos vyriausiajam vadui grafui Fermorui reikėjo, atsiskaityti už savo veiksmus ir gauti naujų įsakymų, nuvykti į Peterburgą, tai savo nebuvimo metu jis pavedė vadovauti visai kariuomenei vyriausiajam iš tuo metu joje buvusių generolų anšefų, Frolovui-Bagrejevui. Išgirdę tai, nustebome, nes šis generolas, visą savo amžių ištarnavęs dragūnų pulkuose ir sulaukęs gilios senatvės, labiau tiko ramiai sėdėti prie krosnies nei vadovauti tokiai didelei kariuomenei, ir buvo toks mažai žinomas, kad mes beveik nė jo vardo niekada nebuvome girdėję. Bet dėl tos aplinkybės, kad jis tarnyba buvo senesnis už visus kitus, niekaip negalima buvo jo įžeisti, nors jis, būdamas visai paprastas žmogus, neturėjo nė menkiausių tam gabumų.

Ši aplinkybė lėmė, kad mes šią žiemą, tarp savo linksmybių, kartą nepaprastai išsigandome. Kartą, nė nemanę, nė nespėję, gavome žinią, kad visoje kariuomenėje kilo didžiausias sujudimas ir kad visa ji žiemos vidury ruošiasi išžygiuoti. Nežinojome, ką apie tai manyti, nes, mažiausiai galvodami apie karą ir apie kariuomenę, nieko nežinojome, kas ten, toli nuo mūsų, vyksta, ir dėl pasirengimo žygiui skubos nieko kita nesprendėme, kaip tik, kad Prūsijos karalius, pasinaudodamas generolo Fermoro nebuvimu ir žinodamas mūsų tuometinio vado senatvišką silpnumą ir menkumą, tikriausiai sumanė netikėtai užpulti mūsų kariuomenę; ir kadangi negalėjome juo nė kiek pasikliauti, tai ir baiminomės, kad iš tiesų neištiktų kokia nors nelaimė.

Dar labiau sustiprindami mūsų baimę ir nerimą, apie tą patį laiką gavome ir iš Peterburgo slaptą įsakymą, kad ir mes savo ruožtu imtumės kuo didžiausių atsargumo priemonių ir tuo atveju, jei iš Karaliaučiaus gyventojų būtų pastebėta kokia grėsmė, tai, kad juos įbaugintume, uždėtume ant visų namų pechkrancus, arba dervos žiedus, ir pačios didžiausios grėsmės atveju iš miesto išeitume ne kitaip, kaip juos uždegę ir pavertę visą miestą pelenais. Toks neįprastas ir baisus įsakymas mus pačius labai suglumino, o Karaliaučiaus gyventojams įvarė tokią baimę ir siaubą, kad jie kelias dienas vaikščiojo visi nuleidę galvas ir užmiršo visas linksmybes bei pramogas.

Bet, laimei, ši baimė ir nerimas truko neilgai. Vos praėjus kelioms dienoms, gavome žinią, kad mūsų kariuomenėje vėl viskas nurimo ir tapo tylu ir ramu, o tai tuojau nuramino ir mus.

Vėliau sužinojome, kad tai atsitiko todėl, jog Prūsijos karaliui šovė į galvą įsakyti vienam kariuomenės korpusui įžengti iš Silezijos į Lenkiją. Vos tik mūsų dvaras apie tai gavo žinią, tuojau buvo įsakyta ir mūsų kariuomenei išžygiuoti iš savo kantoninių kvartirų ir eiti jo pasitikti; o gandas apie tai taip išgąsdino prūsus, kad jie tuojau vėl pasitraukė iš Lenkijos ir grįžo atgal į Sileziją, o tada ir mes padėjome ginklą ir kaip anksčiau nurimome.

Tuo tarpu vis dėlto praėjusių metų mūsų kampanija ir patirtais nuostoliais mūsų dvare buvo ne itin patenkinti. Atsirado daug tokių, kurie kritikavo visą mūsų vyriausiojo vado elgesį; kiti visą kaltę vertė mūsų naujajam stebėjimo korpusui; galiausiai buvo ir tokių, kurie peikė net mūsų artileriją, o ypač Šuvalovo slaptąsias haubicas, priskirdami joms toli gražu ne tokį gerą veikimą, kokio iš jų tikėtasi. Visos šios įvairios kalbos ir davė mūsų dvarui progą siųsti į kariuomenę specialius pasiuntinius mūsų artilerijai patikrinti: todėl apie šį laiką ten, dalyvaujant visiems kariuomenės vadams, ir buvo atliekamas šis patikrinimas. Ir kadangi paaiškėjo, kad minėtosios haubicos iš tiesų turėjo tam tikrų netinkamumų ir netobulumų, tai nuo to laiko jos nebebuvo tokios garsios kaip anksčiau, o daugiau jau imta kalbėti apie jedinorogus, kurie apie šį laiką buvo pas mus įvesti į naudojimą.

Beje, šią žiemą iš mūsų pusės buvo daromi nepaliaujami ir dideli pasirengimai atnaujinti karą kitą vasarą ir tęsti jį dar smarkiau. Kiek Anglija per savo ministrus besistengė palenkti mūsų dvarą priimti neutralitetą, visos jos gudrybės ir pastangos buvo bergždžios. Mūsų sąjungininkų dvarai įtikino imperatorę ne tik tęsti karą, bet ir vesti jį kur kas didesnėmis pastangomis nei anksčiau. Jie įteiginėjo jai, kad pati jos garbė reikalauja atkeršyti už tą gėdą, kurią ji patyrė praėjusią vasarą, ir ji juo noriau sekė šiais patarimais, kad ir pati norėjo atkurti Rusijos ginklo šlovę, o be to, būtų buvę gėdinga be reikalo palikti savo užkariavimus. Visos Prūsijos karaliaus pastangos ir siekiai suardyti šią sąjungą buvo neveiksmingi ir nesėkmingi. Vis dėlto jis darė viską, ką galėjo, kad tai įgyvendintų, ir jo agentai turėjo visur dirbti ir plušėti. Nors prie Prancūzijos dvaro jiems ir buvo pavykę suvilioti tada visus reikalus tvarkiusį kardinolą Bernis ir privesti jį iki to, kad jis pradėjo su Anglijos dvaru susirašinėjimą, siekiantį sudaryti tarpusavio taiką, bet, jų nelaimei, tai buvo laiku sužinota ir imtasi tokių priemonių, kad šis kardinolas dėl to pats neteko savo vietos. O jo vietą užėmęs hercogas Choiseulis vėl sutvarkė reikalus ir vėl sugriovė visa, ką Prūsijos karaliaus agentai buvo spėję padaryti. Tokią pat nesėkmę jie patyrė ir prie Turkijos dvaro, kurį visais būdais stengėsi sukurstyti ir palenkti pradėti karą arba su imperiečiais, arba su mumis, ir tuo sukelti mums didžiausią diversiją.

Prūsijos karalius negailėjo iždo ir naudojo milžiniškas sumas Turkijos ministrams papirkti ir pačiam jaunam sultonui suvilioti.

Tačiau jo pinigai ir vargai nuėjo veltui. Imperijos ir Prancūzijos ministrai savo ruožtu taip pat negailėjo dovanų, ir jų kiekis nusvėrė prūsiškąsias. Turkai nusprendė, kad jiems naudingiausia naudotis pelnu iš abiejų pusių, o drauge gyventi taikoje ir ramybėje ir nestatyti savo tėvynės į nuostolius ir karo pavojus. O kas liečia imperatoriaus dvarą, tai prie jo jam nebuvo ką veikti, nes kadangi šis tada buvo svarbiausia viso karo spyruoklė ir labiau už visus rūpinosi karo tęsimu, tai visos Prūsijos karaliaus intrigos liko bergždžios.

Visa tai labai rūpino Prūsijos karalių ir kėlė jam didelį nerimą, juo labiau kad jis ir savo vieninteliais sąjungininkais, anglais, negalėjo daug pasikliauti. Nors jam ir labai norėjosi, kad jie atsiųstų stiprų laivyną į mūsų Baltijos jūrą ir aplankytų mūsų Kronštatą bei Lifliandijos krantus, bet Anglija tada taip įsitraukė į savo jūrų karą su prancūzais Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje ir taip įsigeidė ten gautų užkariavimų ir prieš prancūzus įgytų pranašumų, kad laikė sau naudingiau juos tęsti nei be jokios viliojančios vilties daužytis į tuščias ir plikas Suomijos uolas ir akmenis.

Vis dėlto mūsų dvaras labai baiminosi, kad šis anglų apsilankymas neįvyktų; o būtent tai ir lėmė, kad jis stengėsi iš anksto sudaryti ypatingą sąjungą su Švedijos ir Danijos dvarais ir susitarti, kad, to išvengiant, Zunde būtų pastatytas jungtinis laivynas anglų praplaukimui sutrukdyti, kas iš tiesų ir buvo padaryta kitą vasarą.

Tuo tarpu visa mūsų kariuomenė buvo papildyta iš dalies naujai surinktais rekrūtais, iš dalies Rusijos viduje likusia senąja kariuomene. Visai jai buvo įsakyta eiti į Prūsiją, o jos vietas užėmė naujai surinkti rekrūtai. Vietoj prarastos artilerijos į kariuomenę buvo pristatyta daugybė kitos; ir kadangi tapo žinoma, kad ankstesniojo kariuomenės vado ji nemėgo, tai buvo nuspręsta pakeisti ir jį ir išrinkti ką nors kitą. Tačiau kampaniją pradėti buvo įsakyta tam pačiam, todėl jis kovo mėnesį ir grįžo atgal prie kariuomenės ir pradėjo visus reikalingus pasirengimus kuo ankstesnei kampanijos pradžiai.

Ne mažiau pastangų ir pasirengimų dėjo ir kiti mūsų sąjungininkų dvarai, tai yra: imperatoriaus, Prancūzijos ir Švedijos. Visur vyko didžiulis ginklavimasis, ir visur ruošėsi vėl lieti žmonių kraują ir iš visų pusių dar smarkiau pulti Prūsijos karalių.

Bet ir šis tuo tarpu nesėdėjo be darbo, ir ko negalėjo pasiekti savo politinėmis intrigomis, tai atlygindavo kitais savo rūpesčiais ir išmonėmis.

O kadangi jo paties valstybė buvo maža ir negalėjo jam duoti pakankamai žmonių kariuomenei papildyti, tai, turėdamas savo valdžioje visą Saksonijos kurfiurstystę, pasinaudojo šia jėga užgrobta kunigaikštyste ir prievarta gavo iš jos daugybę rekrūtų. O tuo nepasitenkinęs, užverbavo didžiulę daugybę žmonių ir pačioje Lenkijoje; taip pat apsirūpino reikalingais arkliais ir visur parengtais sandėliais. Anglija, atsisakiusi duoti jam laivyną, aprūpino jį pakankamu pinigų kiekiu ir pažadėjo padėti, kaip ir anksčiau, Hanoverio kariuomene. Žodžiu, ir karalius nepraleido progos atlikti visų naujai kampanijai reikalingų pasirengimų ir pasiruošti vyriškai atremti tokią daugybę iš visų pusių jį supančių priešų.

Štai tokiuose iš visų pusių pasirengimuose tęsti karą praėjo visa tuometinė žiema. Mes gi tuo tarpu gyvenome Karaliaučiuje ramybėje ir tyloje ir ne tiek apie tai, kiek apie savo pasilinksminimus galvojome. Tačiau, nepaisant to, kiek daug jais užsiėmėme, neatsilikau ir nuo ankstesnių savo užsiėmimų, o visą laisvą ir nuo kanceliarijos vertimų likusį laiką skyriau nepaliaujamam knygų skaitymui. Savo kampelyje ar prie langelio visada buvau jomis apsikrovęs, ir niekas niekada nerasdavo manęs sėdinčio be darbo arba, kaip sako patarlė, mušančio tabalą ir be reikalo vaikštinėjančio po kanceliariją. Per šį laiką perskaičiau nežinia kiek romanų, susipažinau su visais geriausiais iš jų, ir jie man taip patiko, kad aš, laikinai pakeisdamas savo užsiėmimus, sumaniau vieną iš jų net išversti į rusų kalbą. Kad pernelyg nepavargčiau ir ilgam neužsiimčiau šiuo vertimu, pasirinkau tam vieną nedidelį ir labiau už kitus man patikusį romanėlį ir dirbau prie šio vertimo su tokiu stropumu, kad per kelias savaites jį visai užbaigiau. Tai buvo beveik pirmoji knyga, kurią išverčiau nuo pradžios iki galo, ir malonumas, kurį dėl to jutau, buvo toks didelis, kad aš tuojau, ypač stropiai jį perrašęs švarraščiu, liepiau įrišti jį į tris tomus gražiu įrišimu. Šios knygos iki šiol saugomos pas mane sveikos ir yra tuometinio mano darbštumo paminklas. Tačiau likimui nebuvo malonu, kad šis vertimas būtų išspausdintas, nes tada apie jo išspausdinimą nė galvoti nebuvo galima, kadangi visas knygas tada pas mus spausdino tik vienoje Akademijoje ir valstybės lėšomis. O vėliau, kai atsirado kitos spaustuvės ir kai jau buvo galima, staiga ši knyga išėjo iš spaudos, išversta jau kito, – ir taip mano vertimas ir liko; tuo vis dėlto vėliau buvau ir patenkintas, nes jis buvo pradedančiojo ir ne toks geras, kad būtų vertas spaudos.

Štai tokiuose užsiėmimuose ir aplinkybėse mane užklupo šių metų pavasaris.

Jam atėjus, mūsų pulko pulkininkas buvo mane sutrikdęs savo reikalavimu grįžti į pulką; nes kadangi kariuomenė ėmė rinktis išžygiuoti ir visiems pulkams buvo įsakyta surinkti savo išvykusius, tai mūsų pulkininkas neužmiršo ir manęs ir pateikė pagal pavaldumą prašymą, kad būčiau pareikalautas iš Karaliaučiaus, o vadovaujantys generolai nepraleido progos apie tai parašyti mūsų generolui.

Neįmanoma pakankamai nupasakoti, kaip mane sutrikdė šis reikalavimas. Širdis manyje suvirpėjo ir visas kraujas sukilo, kai mūsų sekretorius atnešė man šį popierių ir, paduodamas jį man, tarė: „Pažiūrėk-ka, broli, ką apie tave rašo! Nori, kad eitum į žygį... Na, ruoškis!“ Drebančiomis rankomis paėmiau iš jo šį prakeiktą popierių, ir mano akys beveik atsisakė man tarnauti jį skaitant. Jos sustingo, ir nesupratau nė vieno skaitomo žodžio, taip mane sutrikdė šis netikėtumas. Bet dar nebuvau atsitokėjęs nuo pirmojo savo sumišimo ir nespėjau visko perskaityti, kai sekretorius, vėl išplėšęs man iš rankų popierių ir daugiau nė žodžio netaręs, nunešė jį į teisėjų kambarį, palikęs mane su į dulkes sujauktomis mintimis ir tokios būsenos, kurios niekaip negaliu nupasakoti.

Labiausiai mane rūpino tai, kad tada neturėjau nei arklių, nei ko kito parengta žygiui. Buvau toks tikras, kad niekur iš vietos nejudėsiu, jog, išpardavęs arklius ir turėdamas paruoštą stalą pas gubernatorių, mažiausiai galvojau apie žygį ir apie apsirūpinimą reikalingais žygio maisto ištekliais. Visa tai dabar reikėjo staiga gauti ir parengti, o kas labiausiai apmaudu, tai ir skubėti nedelsiant, nes buvo reikalaujama, kad būčiau išleistas labai greitai. Be to, reikia prisipažinti, kad mano buvimas Karaliaučiuje man jau tapo toks linksmas ir malonus, kad man ir visai nebesinorėjo su šiuo miestu skirtis ir sunkų bei nuobodų žygio gyvenimą iškeisti į vietinį ramų ir malonų.

Tada man nebemielos tapo visos mano knygos ir iki tol mėgti užsiėmimai. Visą tą dieną vaikščiojau nuleidęs galvą ir, tarsi į vandenį pamerktas, nežinojau, kas su manimi bus po minėtųjų sekretoriaus žodžių ir jo pasišalinimo. Kadangi jis man nieko daugiau nepasakė, nežinojau, ką spręsti ir ar jis iš tiesų kalbėjo, kad ruoščiausi į žygį, ar juokavo. Jo išvaizda, su kuria jis ištarė šiuos žodžius, nors ir teikė man šiokios tokios vilties, tačiau nedrįsau ja pasikliauti. Vis dėlto mano sumišimas buvo toks didelis, kad visą tą dieną neturėjau tiek dvasios, kad paklausčiau jo apie save išsamiau ir pareikalaučiau tolesnio paaiškinimo. Dar labiau didindamas mano sumišimą, ne tik jis pats nepradėjo apie tai kalbėti toliau, o visą tą dieną vaikščiojo susiraukęs ir toks piktas, kad niekas nedrįso su juo prakalbinti, bet ir niekas kitas nepradėjo apie tai su manimi kalbėti, tarsi nežinodami, kad manęs reikalauja į kariuomenę.

Viskuo tuo negalėjau atsistebėti ir, nežinodamas, ką spręsti, nutariau ir pats prisitaikyti prie jų tylėjimo ir laukti, kas bus toliau.

Bet, laimei, šis neapibrėžtumas truko neilgai. Vos tik, praleidęs labai neramią naktį, kitą dieną rytą atėjau į kanceliariją, vienas iš mūsų raštininkų, priėjęs prie manęs, tarė: „Jei duotumėte, pone, ko nors degtinei, tai parodyčiau jums šį tą slaptai.“ – „Labai gerai! – tariau, traukdamas iš kišenės kelis smulkius pinigus. – Štai pinigai paruošti, tik rodyk, ir kuo maloniau bus, tuo daugiau ir pinigų.“ – „Pažiūrėsime!“ – tarė jis ir nubėgo nuo manęs. Nežinojau, ką tai galėtų reikšti, tik spėjau, kad, žinoma, tai kažkas, kas liečia mane, ir mano spėjimas buvo teisingas. Mano kopijuotojas, kiek palaukęs, vėl išėjo ir, mirktelėjęs, davė man ženklą, kad išeičiau paskui jį į prieangį. Čia, nusivedęs mane į pačią slapčiausią kertelę, jis ištraukė iš užančio popierių ir, paduodamas man, tarė: „Skaitykite, pone, greičiau, Timofejus Ivanovičius liepė niekam to nerodyti, o ypač jums.“ Nustebau tai išgirdęs, bet mano nuostaba dar padidėjo, kai, prabėgęs jį akimis, pamačiau, kad tai buvo mūsų generolo atsakomasis raštas apie mane į kariuomenę. Jame buvo minima, kad kadangi manęs būtinai reikia, tai išleisti manęs niekaip negalima, o bus kreiptasi į Peterburgą, kad būtų atsiųsta vertėjų; ir kai juos atsiųs, tada ir aš būsiu išleistas į pulką.

Tarsi koks kalnas tada nusirito man nuo pečių, kai perskaičiau šį popierių. Lengvai galėjau suprasti, kad man nebebuvo priežasties baimintis greito išsiuntimo į kariuomenę, ir, nepaprastai tuo apsidžiaugęs, daviau savo raštininkui degtinei visą poltiną – taip džiaugiausi man praneštąja žinia! Tačiau jis prašė manęs niekam apie tai nepasakoti ir dar apsimesti, kad apie tai nieko nežinau. Pažadėjau jam mielai tai padaryti ir viduje kvatojau, kai mūsų sekretorius tą pačią dieną atėjo pas mane ir, duodamas man kai ką versti, vėl ėmė mane raginti ir, tarsi baimę varydamas ir šypsodamasis, kalbėti: kodėl gi aš nesiruošiu ir nesirengiu važiuoti? Tada nusiėmiau priverstinai liūdną veidą ir apgailėtinai jam atsakydamas tariau: „Ką gi daryti, kai nieko negalima pakeisti, tai, matyt, taip jau ir bus. Jei būtų norėję, būtų galėję ir palikti, o kai jums to reikia, tai ir važiuosiu.“ – „Negalima! – prabilo jis. – Juk matei, kaip griežtai reikalauja. Tačiau išverskite-ka štai tai, dar spėsi susiruošti!“ Tai pasakęs, jis nuėjo nuo manęs šalin, vėl nieko galutinio nepasakęs. Tačiau man ant širdies buvo jau kur kas lengviau. „Gerai, – sakiau sau, – dabar tu manęs jau neapgausi ir neapmulkinsi. Aš pasirengęs leisti tau iš manęs pasijuokti, tik siųsk-ka greičiau tai, kas apie mane parašyta!“ Ir jis iš tiesų kankino mane daugiau nei savaitę, kasdien vis ragindamas važiuoti ir vėl kasdien sulaikydamas vertimais, ir ne anksčiau man paskelbė, kaip, jo manymu, jau pavargęs mane kankinti.

Tada, tarsi nieko nežinodamas, padėkojau jam už malonę ir priskyriau viską vien jo valiai, o tai jam ir buvo maloniausia.

Taip šis žmogus man padėjo ir antrą kartą; o dėl jo paties palankumo ir vertėjų reikalavimas iš Peterburgo nebuvo itin skubinamas. Tai daryti juos vertė pati būtinybė; kadangi dėl nuolatinio manęs sulaikymo prie savęs jie patys negalėjo būti visiškai tikri, tai dėl visokio reikalingo atvejo minėtasis reikalavimas iš tiesų buvo pateiktas, bet mano naudai suformuluotas taip, kad niekaip nebuvo galima tikėtis, jog pagal jį bus greitai įvykdyta ir reikalaujami vertėjai bus mums atsiųsti.

Vis dėlto šis nutikimas ilgai negalėjo man išeiti iš galvos. Nepaisant generolo atsisakymo ir visų mūsų sekretorių patikinimų, aš vis dar baiminausi, kad dėl kokio nors atsitiktinumo aplinkybės nepasikeistų ir kad manęs neišvytų į kariuomenę; ir ne anksčiau visiškai nurimau, kaip kariuomenei išžygiavus ir pasitraukus už Prūsijos sienų į Lenkiją.

Bet mano laiškas jau didelis, ir man metas jį baigti; todėl, nutraukdamas savo kalbą, skubu jums pasakyti tą patį, būtent, kad esu jūsų ir taip toliau.

PRAMOGŲ SODAI

72-as laiškas

Mielas bičiuli! Šitaip vėl, be jokių mano pastangų, o atsitiktinai išvengęs žygio ir dar labiau įsitikinęs, kad liksiu vienoje vietoje ir ilgiau būsiu Karaliaučiuje, ėmiau tęsti ankstesnį gyvenimo būdą ir ne tik užsiimti viskuo tuo pačiu, bet ir pridėjau prie to kai kuriuos kitus užsiėmimus. Vos tik praėjo žiema ir su ja ilgi vakarai, tokie tinkami knygoms skaityti, kartu su atėjusiu pavasariu daug kuo pasikeitė ir mūsų linksmybės, pramogos ir užsiėmimai. Žiemą pas mūsų generolą vykę baliai ir šokiai nors ir visai nesiliovė, bet jau buvo kur kas retesni ir mažiau žmonių. Didesnioji Prūsijos bajorijos dalis išvažinėjo į kaimus, taip pat buvo jau mažai ir atvykėlių iš kariuomenės. Visi jie išvyko į savo vietas ir išėjo į žygį, o visa tai ir sumažino mūsų žiemos linksmybes ir taip jas apribojo, kad baliai ir susirinkimai pas generolą buvo jau labai reti, o kai ir pasitaikydavo, tai juos daugiausia sudarė geriausi jo draugai ir pažįstami. Šią stoką jis nors ir atlygindavo dažnesniais išvažiavimais ir į mieste likusių žymiausių Prūsijos bajorų namus, o ypač pas savo numylėtinę grafienę Keyserling, ir pasivaikščiojimais su jais po sodus ir kitas pramogų vietas. Bet kadangi šios pramogos ir linksmybės buvo labiau privačios nei viešos, tai mes negalėjome jose dalyvauti, o buvome priversti tenkintis vien iškilmingomis šventėmis, iš kurių mūsų generolas nepraleisdavo nė vienos, kad nesurengtų pas save iškilmingos puotos, o po to – baliaus.

Bet kadangi šios šventės buvo retos, o mes prie šokių ir šios rūšies pasilinksminimų buvome ne taip mažai pripratę, kad jos galėtų mus patenkinti, tai stengėmės šią stoką atstoti ieškodami miesto vestuvių ir šokdami jose; bet kai galiausiai ir šios dėl vasaros meto tapo retos, tai buvome priversti ir mes ieškoti prieglobsčio pasivaikščiojimuose soduose ir juose su malonumu leisti tas valandas, kurios mums likdavo laisvos nuo reikalų.

Laimei, Karaliaučiuje tada buvo daugybė tokių sodų, į kuriuos eiti ir ten su malonumu leisti laiką mums nebuvo draudžiama.

Jie buvo išsibarstę po visą miestą ir priklausė privatiems asmenims; nors ir nebuvo labai dideli ir prašmatnūs, tačiau kai kurie iš jų gana dailūs ir tvarkingai prižiūrimi. Jų šeimininkai, norėdami gauti iš jų kasmetinių pajamų, išnuomoja juos žmonėms, besiverčiantiems karčemų laikymu, o šie, laikydami tokias karčemas namukuose, esančiuose šių sodų vidury, vilioja jomis žmones juos lankyti, todėl vasaros metu jie visada būna pilni daugybės visokių žmonių. Eina į juos pirkliai, eina geri miestiečiai, eina studentai, o kartais ir amatininkai. Žodžiu, įėjimas į juos, išskyrus pačią prastuomenę {Ta prasme – „prasti žmonės“: tarnai, baudžiauninkai.}, niekam nedraudžiamas, ir kiekvienas turi laisvę juose sėdėti, ar vaikštinėti, ar linksmintis įvairiais žaidimais, pavyzdžiui, kortomis, kėgliais, fortūnėle {Azartinis loterijos žaidimas.} ir kitais panašiais. Griežtai prižiūrima tik viena – kad čia visada viešpatautų dorovė, tyla ir visoks padorumas, todėl čia niekada neišgirsi nei triukšmo, nei riksmo, nei jokių kitų niekų; o visi, kurie lanko šiuos sodus, pasiskirstę būreliais, arba sėdi kur nors krūvelėje, arba vaikštinėja sau alėjomis ir takeliais, arba linksminasi kokiu nors žaidimu ir leidžia laiką malonume ir juokuose. Nė vienas būrelis netrukdo kitam, ir niekam nėra reikalo iki nieko, o visi tik stengiasi vienas kitam rodyti visokį mandagumą ir pagarbą. Iš tiesų malonu buvo matyti ir užtikti čia nedidelį pagyvenusių žmonių būrelį, sėdintį kur nors pavėsinėje tyliai ir ramiai ir lošiantį savo lomberą; kitus gi – ten ant suolelių, po pavėsingų medžių šakomis, geriančius jiems atneštas kavos, arbatos ar šokolado porcijas arba sėdinčius su pypke burnoje ir su gero alaus stiklinėmis priešais save ir užsiimančius svarbiais bei rimtais pokalbiais. Alų jie vartoja savo tabakui užsigerti, o puikius džiūvėsius, iškeptus iš sijotinės duonos, – užkąsti. O kas liečia jaunuosius, tai šie daugiau užsiima kėglių žaidimu arba vadinamuoju „lagenbanu“ {Kėglinė.}, lošdami nors ir iš pinigų, bet be jokio triukšmo, riksmo ir iš pačių mažiausių pinigų, visai ne dėl laimėjimo, o vien laikui praleisti. Kitur gi rasi juos lošiančius fortūnėlę arba pačiame name biliardą; o jei kam užsinorės ko nors valgyti, tai ir tas gali užsisakyti, kad jam ką nors išvirtų ar iškeptų iš valgomų dalykų, taip pat paduotų taurelę degtinės, likerio ar vyno, kokio čia name yra. Daugiau čia nieko neparduodama, o kas ir yra, tai ir tas viskas taip gera, taip pigu ir taip jauku {Nuošaliai, jaukiai, patogiai.}, kad kiekvienas išeina iš ten patenkintas.

Ilgą laiką man buvo nežinomi tokie sodai ir pasivaikščiojimo vietos, ir supažindino mane su jais ne kas kitas, kaip tas pats mano bičiulis vokietis, ponas Pikartas, kuriam buvau tiek skolingas už knygas ir už vestuves.

Jis, susitaręs su savo draugu, kartą nusivedė mane į juos, ir jie man taip patiko, kad nuo to laiko beveik kiekvieną sekmadienį, kuriomis dienomis turėjome daugiau laisvės nei kitomis, eidavau į tokius sodus po pietų išgerti savo arbatos ar kavos ir praleisti visą likusį laiką arba žaisdamas kėglius ir fortūną, arba vaikštinėdamas, o neretai ir jie abu man palaikydavo draugiją ir lošdavo su manimi ten lomberą. Ir galiu pasakyti, kad tokie pasivaikščiojimai man niekada neįgrisdavo, o kiekvieną kartą grįždavau iš jų į butą su ypatingu malonumu. Ypač man patiko tylus, švelnus ir ramus visų ten esančiųjų elgesys ir visų rodomas mandagumas. Tiesa, iš pradžių visi ponai prūsai manęs, kaip Rusijos karininko, šalinosi ir vengė, bet kai tik pradėdavau su jais maloniai kalbėti vokiškai, tai jie, laikydami mane tikru vokiečiu, tuojau tapdavo visai kitokie ir nepaprastai malonūs. Jie noriai priimdavo mane į savo draugijas ir neretai leisdavosi su manimi į svarstymus ir net pačius politinius pokalbius. Ir kadangi aš mielai leisdavau jiems apsirikti ir laikyti mane vokiečiu, o kartais tyčia pritardamas jų nuomonėms dar labiau sutvirtindavau juos šioje klaidoje, tai neretai atsitikdavo, kad būtent per tai sužinodavau iš jų daug ko tokio, ko kitaip nebūtų buvę galima sužinoti ir išgirsti, o ypač iš to, kas lietė tuometinius karo įvykius. Apie juos jie buvo tokie gerai informuoti, kad negalėjau atsistebėti; o kaip jie galėjo taip greitai ir išsamiai sužinoti visas naujienas, tai man buvo visai nesuprantama, nes neretai girdėdavau iš jų apie kai kuriuos dalykus dviem ar trimis savaitėmis anksčiau, nei apie tai būdavo parašyta laikraščiuose.

Be to, neretai vaikštinėdavau ir gatvėmis bei kitomis geriausiomis miesto vietomis, o ypač žemių pylimais, supančiais priemiesčius, kurie buvo bendra Karaliaučiaus gyventojų pasivaikščiojimo vieta. Kiekvieną sekmadienį po pietų jie būdavo pilni kelių tūkstančių jais vaikštinėjančių abiejų lyčių žmonių, ir visi šią vietą laikė geriausia pasivaikščiojimams. Ji ir iš tiesų tokia buvo, nes nuo jų aukščio buvo galima mesti žvilgsnį į laukus, ir daugelyje vietų atsiverdavo patys gražiausi šią Prūsijos sostinę supančių vietovių vaizdai. Kartais gi eidavome pasivaikščioti ir už paties miesto, o ypač pasroviui Prieglius upe. Vieta ten žema ir ypač gera bei patogi pasivaikščiojimams. Ji išraižyta daugybe kanalų, apsodintų medžių alėjomis, o prie pagrindinės alėjos yra daug pramogų namelių ir karčemų vaikštinėjantiems pailsėti.

Bet kiek visi tokie pasivaikščiojimai mane beužėmė, tačiau dėl jų neatsilikau ir nuo kitų savo užsiėmimų, o ypač nuo knygų.

Tiesa, atėjus pavasariui ir vasarai, laikas jau nebebuvo toks tinkamas skaitymui kaip nuobodus žiemos metas, nes didesnė gausa išorinių viliojančių dalykų atitraukdavo dėmesį ir trukdė skaityti; tačiau aš, nors ir ne su tokiomis pastangomis, vis tęsiau šį užsiėmimą, bet skaičiau jau ne tiek romanus, kiek kitokio pobūdžio knygas. Priežastis buvo ta, kad geriausius romanus jau buvau visus perskaitęs ir liko tik likučiai {Оборуши, оборыши, оборки, обирки – likučiai.} ir tokie, kuriems skaityti beveik nesinorėjo gaišti laiko, o be to, man netikėtai pateko abi tos pono Sulzerio knygelės {Žr. 15 pastabą po tekstu.}, kurias šis garsus vokiečių autorius parašė apie gamtos grožį. Jose esantis turinys man buvo visai naujas, bet taip man patiko, kad visiškai juo susižavėjau. Žodžiu, šios abi mažos knygelės man padarė tokį poveikį, kuris išsitęsė beveik per visas mano gyvenimo dienas, ir buvo pagrindas didžiulei permainai, įvykusiai vėliau visuose mano jausmuose. Būtent jos pirmosios ėmė mane supažindinti su nuostabia viso pasaulio sandara ir su visais gamtos grožiais, vėliau suteikusiais man tiek malonių gyvenimo minučių ir buvusiais priežastimi tų nesuskaičiuojamų nekaltų pasilinksminimų, kurie vėliau sudarė žymią mano gerovės dalį.

Vos tik jas perskaičiau, ne tik tarsi atsivėrė mano akys ir pradėjau į visą gamtą žiūrėti visai kitomis akimis ir rasti ten tūkstantį malonumų, kur iki tol nė menkiausių nepastebėdavau, bet ir įsiliepsnojo manyje karštas ir nepasotinamas noras skaityti daugiau tokių pat knygų ir vis daugiau pažinti visą pasaulio sandarą. Žodžiu, šios knygelės buvo tarsi dagtis, uždegęs mano širdyje glūdėjusį ir iki tol man pačiam nežinomą polinkį į visus fizinius ir kitus vadinamuosius gamtos mokslus. Nuo tos akimirkos beveik visus romanus palikau ramybėje ir ėmiau ieškoti tik tokių knygų, kurios su šiais mokslais turėjo bent kiek sąsajų; ir kadangi pas vokietį, aprūpinantį mane knygomis, tokių buvo mažai, tai visai negailėjau pinigų visai naujoms pirkti iš krautuvės ir gaudavau tokias visur, kur tik buvo galima rasti. O vos tik prie jų kiek prisirišau, nejučia įgijau skonį ir poetiniams kūriniams, turintiems su jais tokią artimą ir glaudžią giminystę. Ir kadangi šios rūšies knygų mano vokietis turėjo pakankamai, tai ėmiausi jas skaityti, ir tai mane taip uždegė, kad nejučia įgijau ir pats tam tikrą polinkį į eiliavimą ir kartais laisvomis valandomis ne tik pratinausi kurti šiokias tokias eilutes, bet ir ėmiausi vargo, kad patogiau būtų rasti rimus, sudaryti tam tikros rūšies poetinį žodyną, kuri knygelė iki šiol pas mane sveika ir yra tuometinio mano pomėgio poezijai paminklas.

Vis dėlto likimui, kaip matyti, nebuvo malonu padaryti mane poetu.

Iš visų tuometinių mano darbų galiausiai nieko neišėjo, ir aš, nors likau eilėraščių mėgėjas, poetu netapau ir greitai pamačiau, kad gamta neapdovanojo manęs tam reikalinga dovana. Žodžiu, rimų sudarymo sunkumas man greitai įgriso, o kadangi tuo tarpu užsiėmiau kitais ir svarbesniais dalykais, tai ir palikau poeziją ramybėje.

Beje, kaip jau minėta, ne vien skaitymu leidau visą savo laisvą laiką, bet atėjus pavasariui ir pamėgus gamtos knygas, manyje atgimė senasis mano pomėgis piešti. Dėl anksčiau minėtų įvairių su manimi įvykusių permainų ir neturėdamas laisvo laiko, jau beveik ištisus metus nebuvau ėmęsis teptukų ir dažų, bet kadangi šią vasarą reikalų pas mus taip sumažėjo, kad kasdien man likdavo daugybė laisvo laiko, tai, gerokai jau atsilaisvinęs {Šia prasme – išsilaisvinęs.} kanceliarijoje ir turėdamas joje atskirą kambarį, sumaniau kartą išbandyti, ar negalėčiau kartais tarp reikalų pačioje kanceliarijoje kiek nors papiešti! Ir kadangi nedidelis mano bandymas pavyko kaip norėjau, ir pamačiau, kad ne tik niekas manęs už tai nesmerkė, bet visi dar ateidavo žiūrėti, kaip piešiu, ir, gėrėdamiesi mano paveikslėliais, gyrė mano darbštumą ir stropumą, tai pamažu perkėliau didesnę dalį savo dažų ir kitų piešimo reikmenų į kanceliariją ir užsiimdavau čia piešimu tarp reikalų kaip namie. Visas stalčius stale čia buvo man prikrautas kriauklių, stiklų, teptukų ir kita, ir aš užsiimdavau jais po kelias valandas beveik kasdien.

Kartu su tuo pamažu atgimė mano pomėgis ir kitiems įdomiems užsiėmimams. Turėdamas laisvę minėtu būdu užsiimti piešimu, per šį laiką nupiešiau daugybę paveikslų perspektyvinei dėžutei {Stereoskopas.} ir ištobulinau visą ją tiek, kad visi, kurie ją matydavo, negalėjo ja atsigėrėti. Keletą kartų atnešiau ją į kanceliariją, ir visi mūsų kanceliarijos žmonės išgyrė mane už ją į padanges ir visada su malonumu į ją pažiūrėdavo. Ji iš tiesų buvo gera: jos proporcija buvo tokia vykusi, o paveikslai taip gyvai pagal gamtą nuspalvinti, kad galėjo apgauti net patį mūsų plac-majorą poną Milerį. Negaliu be juoko prisiminti šio nutikimo. Tai buvo mano bute. Minėtajam ponui plac-majorui kartą atsitiko užeiti pas mane apžiūrėti mano buto, nes prieš kurį laiką buvau jo prašęs jį pakeisti ir aprūpinti mane geresniu.

Mano dėžutė tada kaip tik stovėjo mano miegamajame ant lango. Ji pirmoji jam pateko į akis.

– Kas tai pas jus? – paklausė jis.

– O štai pažiūrėkite pro stikliuką, – atsakiau aš. Majoras pasilenkė ir ėmė žiūrėti; bet kaip aš

nustebau, kai jis po minutės su didele nuostaba sušuko:

– Ba, ba, ba! Bet kurgi ta gatvė ir tokie gražūs namai? Kodėl aš iki šiol jos nemačiau? Štai kiek butų!

Tai pasakęs, jis atšoko nuo dėžutės ir su dideliu godumu įsmeigė žvilgsnį į langą, iš tiesų manydamas, kad matė ir pamatys tikrą gatvę. Pratrūkau juoktis, pamatęs, kaip gerai jis apsigavo.

– Tfu, kad tave kur! – sušuko jis ir ėmė spjaudytis ir keikti mano dėžutę. – Kas čia per velnias! Juk aš tikrai apsigavau ir maniau, kad matau tikrą gatvę. Ar galima, koks aš buvau kvailys!

Stengiausi pridengti jo gėdą patikinimu, kad ne jis vienas, o daugelis taip pat apsigauna. Tačiau jam buvo nepaprastai gėda, ir šis niekniekis lėmė, kad vėliau gavau labai puikų butą, nes jis visaip stengėsi mane palenkti ir tuo įkalbėti, kad šio dalyko neišgarsinčiau.

Tuo pačiu metu savo bute pasidariau ir kitą įdomų ir tokį daiktelį, kuris daugelį vertė tyčia pas mane ateiti ir juo pasigėrėti. Tai buvo nors ir tikras vaikiškas žaislas, tačiau savo esme nenevertas dėmesio, juo labiau kad tai buvo antrasis mano gyvenimo išradimas, vertas būti paminėtas. Dar nuo pat mano buvimo Karaliaučiuje pradžios man ypač patiko kai kur šiame mieste įrengti fontanai, ir kadangi pro vieną iš jų iš ankstesnio savo buto man tekdavo eiti kasdien, tai neretai sustodavau ir kartais po pusvalandį gėrėdavausi šiuo nepaliaujamai aukštyn trykštančiu ir ant savęs aukso rutulį laikančiu vandeniu. Dažnas šio fontano matymas kartą man įdėjo labai keistą mintį, būtent: man užsinorėjo išbandyti, ar negalėčiau išgalvoti ir pasidaryti sau nors nedidelio fontanėlio, ir sumeistrauti tokį, kurį galėčiau visada vežiotis su savimi ir statyti visur, kur tik panorėčiau. Mintis iš tiesų nuostabi ir gana keista. Iš pradžių pats juokiausi iš šio savo sumanymo ir laikiau šį dalyką nevykusiu ir neįmanomu. Bet ko gi negali padaryti noras ir polinkis į įdomius dailiuosius amatus ir menus? Kuo toliau apie tai galvojau, tuo mažiau radau neįmanomybių, ir galiausiai man pavyko mintyse nubrėžti planą, kuris man atrodė visai įgyvendinamas.

Vos tik tai išgalvojau, dėl savo įgimto nekantrumo panorau savo išmonę įgyvendinti ir iš tiesų.

Aplinkybė, kad buvau tada tokiame mieste, kuris buvo pilnas visokių amatininkų, galinčių padaryti viską, ką tik jiems užsakysi, mane dar labiau prie to skatino, bet iki tol buvusi mano laiko stoka laikinai sustabdė šio sumanymo įgyvendinimą. Bet šį pavasarį, kai įgijau daugiau laisvo laiko ir be to tapau labiau įsitikinęs, kad neisiu į žygį, ėmiausi šio darbo ir su tokiu stropumu varžiau visą jo gamybą ir raginau stalius, skardininkus, alavininkus, šaltkalvius ir dažytojus kuo greičiau padaryti tai, kas jiems buvo mano nurodyta, kad po kokių dviejų savaičių turėjau neapsakomą malonumą matyti savo miniatiūrinį fontaną esantį ir savo veikimu teikiantį man daugiau malonumo, nei kiek galėjau galvoti ir tikėtis. Žodžiu, šis daiktelis, arba, tiksliau, žaislas pavyko kaip norėjau ir buvo vertas tikrai smalsaus kiekvieno apžiūrėjimo. Visas šis fontanas su visais savo priedais tilpo mažoje ir nudažytoje dėžutėje, kurios ilgis ir plotis buvo ne daugiau kaip apie dešimt veršokų, o aukštis – apie tris veršokus. Vis dėlto, atidarius šią dėžutę, pastatytą ant staliuko kampe, prie sienos ir langelio, joje pasirodydavo puikus mažas apvalus baseinėlis, papuoštas viduryje viena didesne, o aplinkui dvylika mažų paauksuotų figūrėlių, vaizduojančių iš dalies delfinus, iš dalies varles. Iš jų visų trykšdavo tiek pat mažų fontanėlių, atitinkančių didįjį viduryje, kurio srovė kilo aukštyn daugiau nei pusantro aršino ir kėlė malonų šniokštimą ir pliauškesį. Žodžiu, viskas buvo taip įrengta, kad buvo malonu žiūrėti; o kas geriausia, tai vandens pritekėjimas iš to kambario palubėje pastatyto kubilo buvo taip meistriškai paslėptas, kad niekas negalėjo to pastebėti. Ilgas skardinis vamzdelis, sudarytas iš įvairių, viena į kitą įeinančių dalių, tiekė šį vandenį į fontaną ir buvo taip paslėptas už sienos, kad jo visai nebuvo matyti. Kai reikėdavo fontaną išardyti, visos šio vamzdelio dalys būdavo sukišamos viena į kitą ir paskui sudedamos į tą pačią dėžutę, todėl ir buvo tas patogumas, kad jį buvo galima visur vežiotis ir jis užimdavo labai mažai vietos.

Dabar negaliu nupasakoti, kiek džiugino šis žaislas ne tik mane, bet ir visus pas mane ateinančius. Visi, kurie jį matė, negalėjo juo atsigėrėti. Pagrindiniam vamzdeliui, esančiam baseinėlio viduryje, buvau pasidaręs daugybę įvairių antgalių, kuriais buvo galima priversti vandenį trykšti įvairiais būdais, pavyzdžiui: kartais tiesia srove aukštyn, kartais pabirti į daugybę purslų, panašiai kaip lietus, kartais žvaigždės pavidalu, o kartais povo uodegos pavidalu ir taip toliau. Žodžiu, darydavau juo daugybę įvairių permainų ir viskuo tuo ir stebinau, ir linksminau žiūrovus. Visi mūsų kanceliarijos žmonės nepraleido progos ateiti pas mane, kai tik apie jį išgirdo, ir kėlė mane iki dangaus pagyrimais už mano meistriškumą ir išmonę. Tai labai padidino gerą jų nuomonę apie mane.

Jie nepraleido progos su pagyrimu papasakoti apie tai kitiems, ir to man jau pakako kaip atlygio už vargą, įdėtą jį gaminant.

Bet kiek malonumo šiuo fontanu teikiau visiems mane lankantiems, tiek barnių už jį gaudavau iš daugelio kitų, einančių pro mano butą. Tačiau šių barnių priežastis jau buvau tikrai aš pats arba, tiksliau, mano kvailumas ir išdykumas. Tarp kitų švininių antgalių mano fontano vamzdeliui, kuriuos daugiausia meistravau ir dariau pats, šovė man į galvą padaryti vieną kreivą ir taip nukreiptą, kad vanduo, paleidus fontaną, trykštų ne tiesiai aukštyn, o lanku į šoną, pro atvirą langelį, ir, suskildamas į lašus, kristų į gatvę. Į šį antgalį leisdavau vandenį tada, kai kam nors tekdavo eiti gatve pro mano butą, ir vien tam, kad galėčiau pasijuokti ir pasikvatoti iš jo nuostabos; nes vos tik žmogus atsidurdavo priešais mano langą, kaip staiga jį iš viršaus aptaškydavo daugybė vandens lašų, panašiai kaip lietus. Žmogus, juos pajutęs, stebėdavosi, žiūrėdavo į dangų ir į visas puses, aukštyn ir, nieko nematydamas, stebėjosi ir nesuprato, iš kur atsirado vanduo. O tai kartais lėmė, kad kai kurie, įsiutę {Susierzinę.}, keikdavo patys nežinodami ką ir eidavo šalin, apipildami mane gražiais palaiminimais. Bet niekam šio pokšto taip dažnai nekrėčiau kaip kartais gatve vaikštinėjančioms su savo taftiniais {Tafta – lygus šilkinis audinys.} skėčiais moterims. Vos, būdavo, išvysiu tokias ponias, kaip, pasislėpęs už sienos, kad manęs nebūtų matyti, atsukdavau vienai minutei savo fontaną ir taikydavau taip, kad vanduo kristų tiesiai ant jų skėčių ir krintantys lašai keltų ant jų triukšmą. Dieve mano, koks tada pas jas kildavo šurmulys ir klyksmas!

– Ak, Her Jezu! Her Jezu! {Viešpatie Jėzau.} Lietus, lietus, lietus! – šaukdavo jos ir pradėdavo bėgti, o aš plyšdavau juokais, sėdėdamas kambaryje už sienos ir linksmindamasis jų susierzinimu.

Vos tik pasidariau šį daiktelį ir per jį susipažinau su daugeliu amatininkų, atgimė ir ankstesnis mano pomėgis hokuspokusui {Fokusams, išradimams.}, kurio išmokau dar stovėdamas Estliandijoje, ir man užsinorėjo apsirūpinti visais tam reikalingais instrumentais. Akimirksniu pripiešiau daugybę brėžinių ir nuskridau su jais pas įvairius amatininkus. Jie mane ir patenkino, padarę juos visus pagal mano norą, ir mano malonumas buvo didžiausias, kai pamačiau juos visus pas save pagal mano norą ir galėjau pats daryti visus tada perimtus triukelius ir gudrybes. Tačiau lengva suprasti, kad šiuo menu neturėjau priežasties prieš ką nors girtis, o tenkinausi juo tik pats sau, ir minėju tai tik tam, kad tuo įrodyčiau, kokiais dalykais apie šį laiką užsiimdavau ir kokį polinkį jau ir tada turėjau į visokias gudrybes ir menus.

Bet šįkart to bus gana. Mano laiškas jau pakankamai didelis ir pasiekė įprastas savo ribas, todėl, palikdamas pasakojimą apie tolesnius su manimi nutikimus būsimiems laiškams, dabartinį baigsiu nauju jums patikinimu apie mano nekintamą draugystę ir kad aš visada esu jūsų ir taip toliau.

ŠEŠTOSIOS DALIES PABAIGA.

(Pabaiga kitoje dalyje.)

ŠALTINIS:

Болотов А. Т. Жизнь и приключения Андрея Болотова: Описанные самим им для своих потомков: В 3 т. Т. 1: 1738-1759 / Вс. ст. С. Ронского; Примеч. П. Жаткина, И. Кравцова. -- М.: ТЕРРА, 1993.

Dalis praleistų skyrių papildyta pagal:

Издание: А. Т. Болотов в Кёнигсберге (Из записок А. Т. Болотова, написанных самим им для своих потомков). Калининград, Кн. Из-во, 1990.

Kiti skyriai papildyti pagal pirmąjį „Записки“ leidimą (Приложения к "Русской старине", 1870).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.